Simbolinė pradžia
Kai 1853 m. ankstyvą kovo 6-osios vakarą "La Fenice" teatre dirigentas Gaetano Mares (1793–1862) pakėlė batutą pirmiesiems operos premjeros akordams, jos kompozitorius negalėjo nė įsivaizduoti, kad ši opera, ypač duetas iš pirmojo veiksmo, po daugelio metų taps nedidelės Europos valstybės operos teatro ir Naujųjų metų sutikimo simboliu.
Apie tai, tikriausiai negalvojo nei operos libreto autorius Francesco Maria Piave (1810–1876), nei romano "Dama su kamelijomis" ("La Dame aux camélias", 1848), pagal kurį buvo sukurtas libretas, autorius Alexandre'o Dumas sūnus (1824–1895). Tikriausiai jau supratote, kad šis kompozitorius, tuo metu žavus keturiasdešimtmetis vyras, buvo G.Verdi (1813–1902), opera – "La traviata", o ta nedidelė Europos valstybė, tuo metu ištirpusi Rusijos imperijos žemėlapyje, – Lietuva.
Beje, ši opera Lietuvoje buvo pastatyta nepraėjus nė 20 metų: Vilniaus teatre 1872 m. ją atliko gastroliuojanti Ludovico Caroselli italų operos trupė, pastatymui dirigavo vienas žymiausių XIX a. Lietuvos muzikų, Kėdainiuose gimęs Wolfas Ebannas (1832 (kitur 1835)–1888).
Lemtingas tapo 1920-ųjų gruodžio 31-osios vakaras, kai iki ašarų susijaudinę artistai ir žiūrovai prieš pirmąją Valstybės teatro (tuomet – Lietuvių meno kūrėjų draugijos Operos ir dramos vaidykla) spektaklį – G.Verdi operą "Traviata" – giedojo Vinco Kudirkos "Tautišką giesmę".
Valstybės prioritetai
1920-ieji. Į pabaigą ėjo treti jaunos Lietuvos valstybės gyvavimo metai. Nors intensyvios kovos dėl nepriklausomybės buvo aprimusios, Lietuvai nepavyko ilgam susigrąžinti Vilniaus ir jis vėl buvo okupuotas lenkų. Kaunas, buvęs Rusijos imperijos I klasės pasienio tvirtovės miestas, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu pamažu tapo politikos, mokslo ir meno centru. 1920 m. sausio 27 d. pradėjo veikti Aukštieji kursai, o Miesto teatro salėje 1920 m. gegužės 15 d. įvyko Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis.
1920 m. sausio 29 d. Kaune buvo įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija, vienijusi dailininkus, rašytojus, teatralus ir architektus. Draugija leido laikraštį "Menas" (išėjo du numeriai), turėjo keletą sekcijų, kurių kiekviena vykdė aktyvią veiklą: Literatų, Plastikos, Dramos, Muzikų. Teatro taryba (vėliau – Dramos sekcija) įkūrė Dramos vaidyklą, telkė aktorius, rūpinosi repertuaru. Muzikų sekcija rengė koncertus, būrė chorus, rėmė užsienyje studijuojančius muzikus. Šios sekcijos rūpesčiu privati J.Naujalio mokykla buvo suvalstybinta. Sekcija įsteigė Operos vaidyklą, kurios pirmasis spektaklis – G.Verdi "Traviata" – žymėjo Valstybės teatro operos pradžią.
Nors draugijos laikraščio "Menas" išėjo tik du numeriai, juose – daug įdomios informacijos. Paieškokime, kas buvo rašoma apie operos kūrimą? Pirmame 1920 m. liepos 29 d. numeryje išdėstyti draugijos tikslai, uždaviniai, sekcijų veikla, trumpai pristatyti nuveikti darbai. Informacijos apie operos kūrimo darbus randame antrame "Meno" numeryje – 1920 m. spalio 10 d., rubrikoje "Darbo takais". "Darbo takų" trečioje dalyje "Lietuvių Meno Kūrėjų Draugija dabar varo šiuos darbus", aštuntu punktu nurodoma: "Rūpinasi insteigti nuolatinę operą Vilniuje ir Kaune, darbas pavestas intrumentalėje daly Juozui Taliotui-Kelpšai, o vokalėje daly dainininkui Aleksandrui Kačanauskui, ir administratyvėje daly Viljanui".
Operos organizavimas minimas ir toliau pateikiamoje sąmatoje: "Teatro ir operos pradžios organizuotei, numatant galimas pajamas iš 20–24-rių vaidinimų (operos ir dramos) – 110,000 auksinų". Toliau pranešama: "Atvažiavo iš Amerikos Mikas Petrauskas ir iš Rusų Kipras Petrauskas, inžymiausias Rusų operos tenoras", "Gryžo iš Rusų dainininkas Aleksandras Kačanauskas (baritonas), Juozas Bieliūnas (baritonas), Skalskaitė-Šukevičienė (sopranas)". Štai pranešimai apie operos organizavimą: "Mūsų muzikininkai ir dainininkai Sekcija organizuoja operą. Branduolį sudaro: Kipras Petrauskas (tenoras), Juozas Taliotas Kelpša (orkestro vedėjas), Aleksandras Kačanauskas (baritonas), N.Alšauskaitė (dramatinis lyrikos soprano), Nezabitauskaitė-Galaunienė (lirikos sopranas), Valavičaitė (mezzo-soprano), Petras Oleka (basas) ir kti. Kipras Petrauskas prašomas vadovauti operai". Ir galiausiai: "Spalių 7 d. Kauno Miesto Valdybos posėdyje galūtinai patvirtinta sutartis su L. Meno Kūrėjų Draugija dėl Miesto teatro nuomos. Tuo būdu Kauno Miesto Teatras jau galūtinai perėjo L.Meno Kūrėjų Draugijos žiniai."
Drąsūs pasirinkimai
Apie operos teatro parengiamuosius darbus ir pirmą spektaklį 1930 m. rašė teatro, muzikos, dailės, kino, knygų, sporto ir radijo žurnalas "7 meno dienos", net dviejuose numeriuose skelbęs J.Tallat-Kelpšos ir S.Šilingo prisiminimus "Valstybinės operos kūrimosi bruožai".
Gruodžio 6 d. leidinyje, pirmoje prisiminimų dalyje, aprašoma situacija, Lietuvių meno kūrėjų draugijos organizaciniai darbai. "Valstybės Operos kūrimo idėja ir patsai kūrimas vyko tuo metu, kada Lietuva gyveno pirmuosius nepriklausomos valstybės metus ir tebesigrūmė su priešais, tykančiais pagrobti jos sunkiai iškovotą nepriklausomybę. Valstybės Opera kūrėsi tose pat sunkiose sąlygose, kurias gyveno ir jaunutė valstybė be prityrusių žmonių ir lėšų, bet tvirtu tikėjimu, darbu ir nepalaužiama valia, kad tikslas tikrai bus pasiektas. Ir tik tas tvirtas tikėjimas įveikė nenugalimas kliūtis ir momentais buvusią beviltišką būklę." Nepaisant to, kad draugijos Muzikos sekcijoje "spietėsi visi Lietuvoje esą muzikai ir dainininkai", nors ir "išskiriant Kiprą Petrauską kuris tuosyk dar nebuvo grįžęs iš Rusijos", mintis organizuoti operą atrodė dar labai "griešna", o kuklesnieji siūlė lengvesnę formą – operetę.
Tačiau į Vilnių grįžęs K.Petrauskas "pakėlė nuotaiką ir pridavė nuotaikos. Visi tvirtai tikėjo, kad su tokiu asmeniu, kaip Kipras, operos kūrimas įmanomas". K.Petrausko dalyvavimu teko rūpintis A.Kačanauskui: "Nedelsiant, tartis tuo reikalu su K.Petrausku, Vilniun komandiruojamas A.Kačanauskas. Pastarasis parvežė džiuginantį atsakymą: K.Petrauskas žadėjo greit atvykti į Kauną ir patsai pasiimti operos organizavimo darbą!.."
1920 m. rugsėjo pradžioje K.Petrauskas ir J.Tallat-Kelpša pradėjo tartis dėl pirmosios operos – Ch.Gounod "Fausto" ar G.Verdi "Traviatos". Pasirinkimas buvo gana praktiškas – "Už "Faustą" kalbėta todėl kad ji įdomi ir publikos mėgiama, bet šioj operoj daug vietos užima choras, dainos, o su choru reikalas buvo irgi nepergeriausias. "Traviatoj" choras mažiau figuruoja ir ji trumpesnė, užtat prie jos ir sustota."
Finansiniai klausimai
Organizatoriai turėjo ir finansinių rūpesčių – reikėjo įsigyti gaidas ir apmokėti orkestro muzikantams, o "gauti pašalpą iš vyriausybės kuo mažiausiai tikėtasi, nes ji pati gyveno sunkų finansinį kryzį".
Organizatoriai sudarė komitetą lėšoms gauti, kuris turėjo provincijoje organizuoti koncertus ir taip surinkti reikiamas lėšas. Čia neapsieita be avantiūros, nes paaiškėjo, kad ir laikraštyje "Menas" minimas Wiljamas (arba Wiljanas), vokiečių antrepreneris ir režisierius, "esąs "žulikas": surenkąs pinigus ir pabėgąs". J.Tallat-Kelpša spėjo lėšų rinkimo komitetą suardyti laiku, nes "perspėjimas vėliau tikrai išsipildė: Wiljamas, Kaunan atvežęs vokiečių operetę, po mėnesio gastrolių su surinktais už vaidinimą pinigais pabėgęs, palikdamas visą grupę "be cento prie dūšios".
Reikėjo visuomenės pagalbos ir asmens, kuriuo visi pasitikėtų. Draugija pakvietė teisininką, valstybės ir visuomenės veikėją Stasį Šilingą (1885–1962), o jam sutikus, sudaryta Operos taryba, į kurią įėjo: pirmininkas S.Šilingas, nariai – K.Petrauskas ir J.Tallat-Kelpša bei S.Šilingo pageidautas J.Žilevičius. S.Šilingas taip pat iškėlė sąlygą, su kuria buvo sutikta, – steigiamoji opera vadinsis Lietuvių meno kūrėjų draugijos opera, tačiau draugija į jos darbą nesikiš, opera liks autonominė įstaiga.
Prisijungus S.Šilingui, Prekybos ir pramonės banke buvo gauta paskola, Rygoje nupirktos reikiamos gaidos, o 1921 m. operą pradėjo šelpti ir valstybė.
Repeticijos virto pamokomis
K.Petrauskas tikrai ėmėsi visų įmanomų darbų – "pradėjus operos pastatymo darbą, K.Petrauskas dirbo kaip dainininkas, režisierius ir dirigentas, muzikaliai operą ruošė ir akompanavo artistams J.Tallat-Kelpša, chorą ruošė J.Štarka. Tik paskutiniuose bandymuose, pareigos nusistovėjo, K.Petrauskas režisavo, J.Tallat-Kelpša dirigavo, akompanavimą artistams pasiėmė A.Kačanauskas". Ir visai nestebina, kad jis dirbo ir kaip vokalo pedagogas – "A.Sodeika atvyko iš Amerikos kaip bosas, bet K.Petrauskas, prisiklausęs jo dainavimui, įtikino A.Sodeiką, kad jis ne bosas, bet baritonas. A.Sodeika Žermono partiją iš karto ėmė su nepasitikėjimu, nes skaitė, kad ji ne jo balsui. Patsai darbas įrodė, kad jis puikiausiai tą partiją gali dainuoti."
Lietuvoj daug ir jaunų, gražių minčių, jaunos tvirtos pajėgos, kuo nebegali pasigirti nė viena pasenusių didžiųjų tautų.
Nors nedidelis choras ir orkestro branduolys buvo suburtas 1919 m. Kaune, statant M.Petrausko "Birutę", ir juos reikėjo tik atnaujinti ir padidinti, tačiau orkestro "papildymo procedūra neapsėjo be policijos pagalbos". Maža to, Kaune nebuvo visų partitūroje nurodytų instrumentų, tad šią spragą teko užpildyti grojant fortepijonu ir fisharmonija. Be to, tik K.Petrauskas ir J.Tallat-Kelpša buvo savo darbo profesionalai, tad, kaip rašoma prisiminimuose apie kitus dainininkus, – "juos teko mokinti ir dar kartą mokinti. O tai darbas buvo baisiai sunkus, reikalaująs iš dalių vedėjų milžiniškos ištvermės, kantrybės ir nervų".
Antroje J.Tallat-Kelpšos ir S.Šilingo prisiminimų dalyje, publikuotoje 1930 m. "7 meno dienų" numeryje, paaiškėja, kad K.Petrauskas operos veiklos pradžioje buvo ir baletmeisteris: "Darbą įpusėjus paaiškėjo, kad dar trūksta baleto. Baletą ruošti pakviesta šokėja Iljinskaitė, bet ji per tokį trumpą laiką baletą paruošti neapsiėmė. K.Petrauskas išvedė iš keblios padėties. Jis pasakęs: – Tiek to, jeigu nėra baletmeisterio. Baletą aš patsai paruošiu, tik duokit man "dzidas"!" Gavęs "dzidas" – pagaliukus, išrinkęs 8 vyrus ir pradėjęs juos mankštyti, kaip reikia baletą šokti."
Intensyviai dirbant opera buvo parengta per pustrečio mėnesio, o artistai repeticijose įsijausdavo į vaidmenis iki ašarų. O problemos nesibaigė: teatre nesant "teatrališkų" drabužių, vyrams teko vaidinti su frakais, ir tai nebuvo didžiausia bėda, palyginti su avalynės problema – "Nekurie "frakuoti ponai" po sceną kaukšėjo skandališkai biauriais batais!"
Prisiminimuose mįslingai užsimenama apie generalinę repeticiją, esą "generalinei repeticijai publikos vietą užėmė įvairių dalių kareiviai, kurie į vykstančius scenoje įvykius savaip reagavo".
Apie generalinę repeticiją antrąją Kalėdų dieną prisiminimuose "Žvilgsnis į praeitį" rašė Konstantinas Žukas, į ją atvažiavęs su generolu Silvestru Žukausku iš svečių pas prezidentą A.Stulginskį: "Neprivažiavus Miesto sodo aš pasiūliau gen. Žukauskui užeiti į teatrą, kur tuo laiku vyko "Traviatos" premjeros repeticija. Įėjome ir atsisėdome tamsioje ložėje, kad mūsų iš scenos nematytų. Mudu negalėjome atsistebėti Kipro Petrausko gabumais ir energija. Jis ir režisierius, ir scenaristas, ir dirigentui nurodymus duoda, ir solistas. Tik laksto scenoje, visiems nurodinėja ir visą laiką smarkiai barasi. Ypač daug "velnių" tada gavo Nezabitauskaitė-Galaunienė (Violeta) ir Antanas Sodeika (tėvas). – Tai būtų geras viršila, – nutarė gen. Žukauskas. Čia pat scenoje visi mano savanoriai: ir A.Sodeika, ir S.Šimkus, ir net K.Binkis, kuris, rodos, į lietuvių kalbą išvertė "Traviatos" libretą."
Aplodismentai ir ašaros
Artėjo premjeros diena. 1920 m. gruodžio 30 d. oficialiame Lietuvos vyriausybės dienraštyje "Lietuva" buvo paskelbta reklama: "Atidarymas Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijos Operos "Traviata" įvyks gruodžio 31 d. lygiai 7 v. ir baigsis 10 v. Bilietai parsidavinės tik tą pačią dieną Miesto Teatro Kasoje nuo 10 iki 3 v. ir nuo 5 – 7 v.v. Prašoma nesivėluoti, nes pavėlavusieji vaidinimo laiku griežtai nebus leidžiami salėn ir to nuo kontrolierių prašoma nereikalauti."
Bilietų kainos buvo įvairios – nuo kelių iki 100 markių, programos – jų buvo nedaug – atspausdintos mašinėle.
S.Šilingo ir J.Tallat-Kelpšos prisiminimuose apie premjeros vakarą rašoma: "Publika, nors didžiumoje, kai dėl operos, abejingai buvo nusistačius, "Traviatos" žiūrėti ėjo su abejonėmis perpildyta dūšia, teatran visi veržte veržėsi ir jis greit buvo su kaupu perpildytas. Uždangai pakilus, scenoje petys į petį pasirodė išsirikiavę operos dalyviai – choras ir orkestras. Operos tarybos pirmininkas (S.Šilingas), kuris tuo metu buvo ir L.M.K. Draugijos (Lietuvių meno kūrėjų) pirmininkas, pasakė atidengiamąjį žodį. Tas žodis buvo labai trumpas, nes kalbėtojas taip susijaudino ir vos nepravirko! O grįžęs į savo ložą, kad sektų pirmuosius operos žingsnius pravirko, kaip kūdikis... Iš džiaugsmo verkė ne vien S.Šilingas! Spektaklis prasidėjo tautos himnu, kurį sugiedojo solistai su choru, orkestrui pritariant – ir prasidėjo vaidinimas."
O kas buvo po premjeros? "7 meno dienos" su S.Šilingu ir J.Tallat-Kelpša išdavė ir tai: "Po spektaklio visi artistai nuvyko į L.M.K. Draugijos ruošiamąjį 1921-jų naujų metų sutikimą. Tenai taip pat sugiedota himnas, kan. J.Tumas pasakė kalbą, daug šokta, bet daugiau gerta! Ir nestebėtina: po tokio didelio žygio ir padėto darbo operą kūriant, dalyviai aplaistė už savęs paliktą vargą..."
Iš meilės tautai ir scenai
Atsiliepimai ir recenzijos, žinoma, pasirodė tik kitais – 1921-aisiais – metais. Sausio 4-ąją dienraščio "Lietuva" rubrikoje "Menas ir Kūryba" išspausdintas didelis Betagama pasirašiusio rašytojo, literatūros kritiko ir vertėjo Viktoro Jocaičio (1895–1976) straipsnis "Iškilminga Lietuvių operos pradžia", kuriame, be pastatymo įspūdžių, aprašytas ir G.Verdi gyvenimas ir kūryba, cituojant "vieną prancūzų kritiką".
"– Žmogus, tur būt, pirmu kart pradėjo dainuot, kai jam buvo skauda, ne kai linksma, – pamaniau aš, eidamas iš pirmosios lietuvių operos. Nes tokio skaudžiai gražaus, pilno ir stipraus įspūdžio operos pabaigoj susidaro žiūrėtojui ir klausytojui. Muzikai tegu spręs, kiek toji pirmoji mūsų opera buvo tobulai atlikta muzikos atžvilgiu. Aš noriu tik apsakyti savo džiaugsmo kaipo paprastas žiūrėtojas ir klausytojas, kur lietuvių kūrybos žygiais taip pat domis, laukia iš jų sau naudos ir dvasios peno ir yra lygiai suinteresuotas, kaip ir patys menininkai. Lietuvos meno klausimai, pasakyčiau, yra lygiai ir jo buities ar nebuities klausimas. Visapusiškai išvystę savo dvasios pajėgas Lietuvos sūnūs jaus savo dvasią visai laisvą ir tada tat jie tikrai ir jau visiškai bus laisvi", – taip straipsnį pradėjo džiaugsmingai nusiteikęs V.Jocaitis.
Lyderiai: Operos taryba, 1920 m., (iš kairės) J.Žilevičius, J.Tallat-Kelpša, S.Šilingas, K.Petrauskas. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.
Trumpai užsiminęs apie tai, kad suvaidinta buvo gerai, dekoracijos ir drabužiai buvo paprasti, o grimas – lengvas, daugiau rašo apie dainininkus, iškart paminėdamas, kad dainininkų jėgos buvo nelygios, nes tik K.Petrauskas ir A.Sodeika – "įpratę, seni patyrę operų dainuotojai" (beje, V.Jocaičiui premjeros metu buvo 26-eri, A.Sodeikai – 30, o K.Petrauskui – 35-eri). V.Jocaitis gyrė visus: "Didžiausio efekto, žinoma, pasiekė K.Petrauskas, dainavęs pirmąją partiją. Stipraus ir ištaikymo dramatinio veiksmo parodė III akte, o IV dramatinis efektas buvo labai gilus. Visur lygus, stiprus ir įdomus buvo Sodeika. Geras buvo ir Bieliūnas. Šie trys ir dar Galaunienė darė tokio gražaus įspūdžio, lygiai lietuvių scena senai būtų turėjusi operą ir pavyzdingų jai atitikti jėgų."
Žinoma, spaudoje pasirodė ir paties K.Petrausko – "Traviatos" Alfredo – mintys. Simboliška, bet K.Petrauskui Alfredo vaidmuo G.Verdi operoje "Traviata" buvo vienas pirmųjų Sankt Peterburgo Marijos teatre (1911).
Laikraštyje "Vilnius" 1921 m. vasario 25 d. straipsnyje "Kipras Petrauskas" greta jo kūrybinės veiklos pristatymo cituojami jo pasisakymai apie lietuviškos operos pradžią: "Esu tikras, kad Lietuvos opera, sykį pradėta, gyvuos, nes jos artistuose yra daug meilės scenai, kurie ir toliau nuoširdžiai varys pradėtąjį darbą." (...) Recenzentai sako, esą mūsų teatre viskas dar jauna, einą viščiukais. Į tai pasakysiu: Lietuvoj visa dar jauna, eina jaunom kojom ir svyruoja. Užtatai Lietuvoj daug ir jaunų, gražių minčių, jaunos tvirtos pajėgos, kuo nebegali pasigirti nė viena pasenusių didžiųjų tautų. Pas jas nėra tokios tėvynės meilės, nėra tokio patriotingumo, nėra idėjos, meilės savo artimo. Visu tuo gali pasigirt jaunoji Lietuva."
Išlikusioje pirmojo spektaklio – G.Verdi "Traviatos" – afišoje matome beveik visus nuolatinės trupės narius, įėjusius į teatro istoriją. Operos libretą išvertė Faustas Kirša ir Balys Sruoga, premjerą parengė dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, režisierius Konstantinas Glinskis ir choro vadovas Julius Štarka. Suflerio vaidmuo teko Juozui Žilevičiui. Adelė Galaunienė dainavo Violetą, Kipras Petrauskas – Alfredą, Antanas Sodeika – Žermoną, Veronika Podėnaitė – Florą, Jadvyga Vencevičaitė – Aniną, Petras Oleka – Markizą ir Daktarą, Juozas Bieliūnas – Baroną, Vincas Marcinkus – Gastoną, Antanas Šerėnas – Džiuzepę.
