Spektaklio ašimi tapo realus įvykis, kuriam šiemet skiriamas ypatingas dėmesys – 1972 m. gegužės 14 d.  protesto prieš sovietinę santvarką vardan Kauno Miesto sode susidegino devyniolikmetis jaunuolis, o po šio pasiaukojimo akto nuvilnijo jaunimo pasipriešinimo sovietų valdžios ir jėgos struktūroms banga. Kūrinyje pagrindinis dėmesys perkeliamas nuo Romo Kalantos asmenybės prie jį supusios visuomenės ir konteksto, susijusio su šiuo protesto aktu.

Gegužės 11 d. Ilgojoje salėje vykusiame spektaklio pristatyme Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas sakė: „Romo Kalantos vardą, asmenybę žino daugelis; yra sakančių, kad jį pažinojo, buvo kartu. Jie pasakoja istorijas, bet surinkti faktus yra didelis darbas. Šį projektą patikėjome režisieriui Jonui Terteliui, kuris turi patirties kurti faktais, dokumentika grįstus pastatymus. Jis į pagalbą pasikvietė dramaturgą A. Jevsejevą. Prie jų prisijungė dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Martynas Bialobžeskis ir penki mūsų trupės aktoriai, kartu prakalbindami istoriją. Jų matymą ir subrandintą rezultatą netrukus išvysime.“

Režisierius ir idėjos autorius J. Tertelis akcentavo, kad spektaklis nėra dokumentinis ir yra dedikuojamas jaunam žiūrovui: „Nusprendėme R. Kalantą palikti simboliu ir nebandyti jo personalizuoti, o vietoje to – suprasti tuometį pasaulį, surasti kelią, kaip tą istoriją papasakoti  jaunajai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai. Dokumentiką, nuomones paliekame istorikams, o mes daugiau bandome įsikvėpti, pažadinti vieną iš spektaklyje keliamų klausimų: kaip prisiminti, suprasti dalykus, kuriuose nedalyvavome? Mums pasirodė svarbu kalbėti, kaip praeities įvykiai keičia dabarties suvokimą. Svarbi diskusija, nes temų yra ne viena: yra protestai, individualus pasipriešinimo santvarkai aktas, savižudybė, pasekmės ir poveikis likimams. Labai daug temų. Nėra vieno klausimo ir vieno atsakymo.“

Dramaturgas A. Jevsejevas, kurio viena pagrindinių užduočių buvo surinkti medžiagą pjesei sakė, kad paieškos vyko iki paskutinių dienų: „Įvykis yra labai įtraukus, apie jį nedaug žinoma, tad yra vidinis noras atrasti kažką daugiau. Istorinių faktų pakankamai nedaug, gegužės 18–19 dienų įvykių, lyginant su 1968 m. Prahos pavasariu ar 1956 m. Budapešto rudeniu, vaizdinės medžiagos, bylojančios, kokia atmosfera tvyrojo mieste, beveik neišlikę. Tai, kad istorijoje yra „skylių“, masina jas užsipildyti.“ Paprašytas apibūdinti pjesę, dramaturgas pakomentavo: „Bandėme galvoti apie kontekstą, kuris supo tą įvykį. Galvojome apie priežastis, kas atsitiko, kodėl nutiko, svarstėme apie ankstesnius Vengrijos, Čekoslovakijos įvykius, Sąjūdį. Prasidėjus repeticijoms kilęs karas Ukrainoje dar kitaip privertė pasižiūrėti į istoriją, įvykius, nes turbūt ta istorija vis dar tęsiasi, kažkas dar nėra išspręsta.“

Spektaklyje vaidinančio aktoriaus Mariaus Karolio Gotbergo teigimu, vienas iš jo personažų atspindi visų to meto hipių, menininkų įvaizdį; „Spektaklyje prisiimame skirtingas visuomenės narių roles: vienas griežtesnis, kitas meno srities atstovas ir pan.“ Paklaustas, kiek jam buvo žinomi spektaklyje minimi įvykiai, aktorius atsakė, kad informacija buvo girdėta, bet šios repeticijos parodė, kad protestuoti nėra lengva: „Romo įvykis labai stiprus, bet mane labai jaudina ir kilusių protestų banga. Protestuoti ir šiandien nėra lengva, – yra jaudulys, kas ką pasakys, o įsivaizduojant, kad tai vyko priespaudos metais, gimsta kita prasmė.“

Spektaklio personažai aprengti juodais stilizuotais drabužiais, scenografijos elementai – betoninės gatvės fragmentas, monolitas. Dailininkė R. Valčik sakė, kad jai norėjosi atspindėti estetine prasme beveidį laikotarpį, kuomet visi miesteliai ir miestai buvo suvienodėję, identiškų spalvų, išplanavimų: „Galima manyti, kad scenoje matoma atkurta Laisvės alėja, ar bet kuri kita socialistinė erdvė. Viskas yra autentiška, kėdės suolas. Kostiumai taip pat yra autentiški, – surinkti darbo chalatai, vėliau jie nudažyti. Tikslas, kad kostiumai atspindėtų skirtingus sociumo atstovus. Yra hipio drabužis, funkcionieriaus kostiumas, mokyklinė uniforma, – sąmoningai parinkti atpažįstami siluetai. Jie kaip  fosilijos, nuo laiko suanglėję ir suakmenėję. Juoda spalva pasirinkta sąmoningai kaip šešėliai. Drabužiai nėra minkšti, bet kieti, nelankstūs tarsi kiautas, kuris diktuoja formą, kūno padėtį, tuo pačiu duoda amžiaus ženklą.“

Muzikinį takelį spektakliui sukūrė kompozitorius M. Bialobžeskis, o šviesas – Julius Kuršis. Vaidina aktoriai: Martyna Gedvilaitė, Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas, Goda Petkutė, Saulė Sakalauskaitė.

Spektaklio kūrėjų teigimu, atėjęs į premjerą, žiūrovas gali tikėti paklaidžioti tarsi pabėgimo kambario labirinte, kuomet pats klaidžiojimas yra ne ką mažiau įdomus negu galimas atradimas.

Gegužės 14 d. po premjeros vyks diskusija su istoriku Egidijumi Aleksandravičiumi ir režisieriumi J. Terteliu, o gegužės 15 d. spektaklis bus verčiamas į anglų kalbą.

Spektaklis – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

„Tai nėra tik praeitis, nėra tik atskiras gestas be konteksto, – sako režisierius Jonas Tertelis. – Kažkuria prasme mes atsakingi visą laiką."

Gegužės 13, 14, 15 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre vyksianti spektaklio „Kauno pavasaris‘72“ premjera yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. Idėjos autoriai J.Tertelis (J.T.) ir Andrius Jevsejevas (A.J.) dalijasi kūrybiniu procesu ir įžvalgomis, kaip šiandieninėje visuomenėje rezonuoja devyniolikmečio R.Kalantos pasipriešinimo aktas.

– Spektaklį inspiravo realus įvykis, o jūs abu – Jonai ir Andriau – esate dokumentinio teatro atstovai ir kūrėjai. Paskutinis jūsų darbas drauge – „Nežinoma žemė. Šalčia“, pasakojantis apie Šalčininkus. Kokiu formatu konstruojate „Kauno pavasarį’72”?

J.T.: Pradinė intencija buvo keliauti dokumentinio žanro link, remtis liudijimais, bet šiuo atveju labai lengva nuslysti ir apsibrėžti vienu, o ne kitu atminties momentu, kuris nebūtinai atlieps, kaip buvo. Kai tai tampa sceniniu veiksmu, gali susidaryti įspūdis, kad teigiame, jog būtent taip iš tiesų buvo.

Konkrečiu atveju nesinorėjo subjektyvumo iškelti kaip fakto. Rinkdami informaciją pamatėme, kad faktai interpretuojami skirtingai. Nesinorėjo tapti teisėjais, kurie nuspręs, kuris šaltinis yra teisingesnis ir kaip iš tikrųjų buvo. Pradėjo žaisti kiti dalykai, pavyzdžiui, R.Kalantos amžius, opresinė situacija, laikotarpis, situacija pasaulyje tuo metu. Šiandien jaunas žmogus, ypač besinaudojantis socialiniais tinklais, mato, kas vyksta pasaulyje. Svarstėme, ar galėjo tuo metu jaunas, už geležinės uždangos gyvenantis žmogus tai matyti, jausti? Pasirodo, galėjo. Labai daug temų buvo publikuojama net ir tos pačios sistemos. Tad mums įdomu, kaip šiandien jaučiame 1972-aisiais gyvenusio jauno žmogaus pasaulėjautą ir kaip šiandien matome, jei matome, pasaulį jo akimis.

A.J.: Nebuvo tikslo koncentruotis į paties R.Kalantos asmenybę ir biografiją, nes išlikusi informacija ir prisiminimai yra labai subjektyvūs. Todėl labiau koncentravomės į R.Kalantą ir jo bendraamžius supusį kontekstą, analizavome to laikmečio faktinę medžiagą, spaudą ir kitas medijas. Tačiau greitai pasitvirtino įtarimas, kad daugeliu atvejų tai nepatikima, ideologiškai apdorota arba labiau emocijomis grįsta informacija. Be to, R.Kalanta yra tapęs savotiška lietuvių išsilaisvinimo kovų ikona ir su ja negalima neatsakingai žaisti prielaidomis. Ne tik dėl to, kad nesinori nieko įžeisti. Tiesiog pats jauti didelę atsakomybę, nes juk tebėra gyvų šeimos narių, draugų, pažįstamų, o ir kvestionuoti R.Kalantos pasirinkimo etinių aspektų nesinori, nes šiandienos geopolitinėje tikrovėje tai jau nebeatrodo taip svarbu, kaip galbūt galėjo atrodyti prieš pusmetį. Tokiose aplinkybėse naudoti dokumentinę prieigą atrodė ne iki galo prasminga.

Jonas Tertelis ir Andrius Jevsejevas. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Ar spektaklio įvykiai lies tik Kauną?

J.T.: Paprastai apie R.Kalantą kalbame lokaliame Kauno kontekste, bet man šie įvykiai susiję su Prahos pavasariu. Akivaizdu, kad jie vyko, tęsiasi ir tai nėra praeitis, – tai yra dabartis. Pavyzdžiui, Lenkijoje 2017 m. protestuodamas susidegino žmogus. Kiek dar buvo tokių atvejų Lietuvoje, kiek ne Lietuvoje, bet susijusių? Kitaip tariant, tas faktas yra reiškinys, kuris atsiranda, atsikartoja ir vėl atsiranda, ir vėl atsikartoja skirtingose visuomenėse, skirtingose grupėse, skirtinguose emociniuose krūviuose. Tai nėra tik praeitis, nėra tik atskiras gestas be konteksto, – mes visuomenėje esame atsakingi ne tik už savo narius, bet ir už tai, kaip patys su jais elgiamės. Kažkuria prasme mes atsakingi visą laiką ir tokių protestų gali atsitikti bet kada. Galbūt kitoje santvarkoje, kurioje žmogaus laisvės ir teisės užgniaužtos, pavyzdžiui, Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje. Dar mums su Andriumi svarbu, kad kiekvienas žiūrovas, nepriklausomai nuo to, kaip jis supranta mūsų praeitį, susipažintų su faktais, o ne su interpretacijomis. Mums tai yra savotiška misija.

– R.Kalanta gyveno socialistiniame lageryje, kuris turėjo labai aiškias taisykles. Šiandienos jaunimas gyvena demokratinėje visuomenėje, kurioje galima pasirinkti sau priimtiną poziciją, mąstymo būdą. Kiek, jūsų manymu, jauni žmonės yra pilietiški, aktyvūs, ar jie ryžtųsi protestuoti?

J.T.: Mano nuomone, jauni žmonės yra pilietiškai aktyvūs šiandien, tačiau ne lokaliai, – juos domina globalūs įvykiai. Vietiniai momentai jaunam žmogui dabar gal nelabai įdomūs – tam įtaką daro tėvai, seneliai, ribodami, atskirdami jaunimą nuo šių temų. Tačiau viskas, kas koreliuojasi su globaliais dalykais: klimato šiltėjimu, judėjimu „Black Lives Matter“ ir pan., tie momentai tarp jaunų žmonių rezonuoja, ypač jeigu atpažįstami vietinėje aplinkoje. Manau, normalu, kad jaunas žmogus labiau palaiko kairiąją politikos pusę – dėl tos pačios priežasties, kad namuose jiems nurodinėja tėvai. Kažkuria prasme jaunas žmogus yra savotiškai opresuotas namuose, nes tėvai dažnai nurodinėja, kuria savo tvarką. Jaunimas turi teisę eiti ir išsakyti tai, ką nori, protestuoti, stoti prieš sistemą. Jie mąsto daug plačiau, yra pasaulio piliečiai.

Vienas iš įstabiausių ir nuostabiausių dalykų yra mokytis iš jaunų žmonių. Galbūt jie kartais nemoka suvaldyti visų savo idėjų, bet jie gali remtis į vyresnę kartą. Mano nuomone, turėtume vieni į kitus remtis, padėti vieni kitiems, mažiau pyktis. Dėl to spektaklyje siekiame atgaivinti laisvės jausmą. Šiandien neretai laisvė uždaroma į dėžutę, norima apibrėžti, kas ta laisvė yra ir kas nėra. Bandome surasti spontaniškumo, gaivos, drąsos. Laisvės jausmas nebūtinai turi būti nukreiptas į kovą su kažkuo, bet gali būti nukreiptas į kūrybą. Jauni žmonės kuria savitą pasaulį ir tai daro daug greičiau nei mes spėjame suprasti, kas jame vyksta. Dėl to mes patys „apsivagiame“ per mažai su jais bendraudami, per mažai juos pažindami, per mažai juos įsileisdami. Mums paprasčiausiai reikia nenustoti ieškoti būdų, kaip mokytis iš jaunų žmonių, ir nebijoti matyti, kur jie mus gerokai lenkia.

Andrius Jevsejevas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Tikrai nesakau, kad jauni žmonės visada teisūs ar pan., bet neturėtume jų nuomonės ir įžvalgų nustumti į šoną – tie patys žmonės visai netrukus priims svarbius sprendimus, bus valstybės ašis, kurs ir valdys ją. Džiaugiuosi dėl to, nes pradės keistis kartos ir gal ateis žmonių, kurie turi mažiau ydingų įpročių ir papročių, o gal tiesiog turi kitokių ydų, pamatysime.

Protestuokime už tai, kas mums rūpi, o ne dėl to, kad pritrauktume žiūrovų ar sulauktume tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje.

– Ar sutiktumėte su mintimi, kad šiandienos jaunimas protesto forma dažnai renkasi menines priemones, performansus, teatralizuotus protestus?

J.T. Performansas ar meninis protestas yra puiku, kai aš tai darau, nes tai man yra svarbu, aš noriu už tai kovoti. Labai lengva sumaišyti su viešaisiais ryšiais ir interesais. Man kartais stinga, pavyzdžiui, kalbant apie laisvę, – pozicijos, kad žmogui tai iš tikrųjų rūpi, o ne dėl to, kad jam taip yra patogu.

Protestuokime už tai, kas mums rūpi, o ne dėl to, kad pritrauktume žiūrovų, surinktume daugiau sekėjų socialinėje erdvėje ar sulauktume tarptautinio dėmesio žiniasklaidoje. Kita vertus, man atrodo, kad žmonės yra daug drąsesni ir tai matome pačioje medijų kultūroje – jie nebijo filmuotis, pasijuokti iš savęs, truputį apsikvailinti, būti viešumoje. Tada natūralu, kad jie gali inspiruoti pokyčius, mokyti kitus tai daryti. Dabar matau daugiau sąlygiškumo ir performatyvumo, kas natūralu ir kas, man atrodo, yra labai „faina“. Kuo kūrybiškiau visuomenė save išreiškia, tuo ji man įdomesnė.

Reikėtų nepamiršti, kad žaibiški sambūriai (angl. flachmob), akcijos, veiksmai ar performansai ne tik transliuoja savo žinutę, bet ir yra visuomenės svarstymo (kaip proceso) išraiška. Jie provokuoja permąstyti ir atokų stebėtoją, paskatindami kartais nesutikti, turėti ar išgvildenti savus argumentus. Tai padeda augti sąmoningumui. Dar kitas dalykas: ar tu tą veiksmą pamatai, ar tu jame dalyvauji, o gal organizuoji? Tai irgi gerokai gali keisti, kas tai, kam tai ir kokį poveikį tai duoda. Kartais svarbiau, kad nesutinki, nei kokia forma nesutinki.

A.J.: Svarstant apie R.Kalantos protestą ir apskritai apie visą tą laikotarpį, svarbu pamėginti išmokti tam tikrą pamoką, drąsiau pasitelkti kūrybiškumą, labiau remtis vienas kitu, pasitikėti vienas kitu ir pasistengti pateisinti tą pasitikėjimą. Kad galbūt kitą kartą susidūrę su tokiomis aplinkybėmis, kada išeities nematome, nepasiduotume desperacijai, o gebėtume pastebėti žmones, atsidūrusius ant tam tikros ribos, kurią peržengus kelio atgal nebėra. Kad kitą kartą kilus panašiai tragedijai susideginimas neatrodytų kaip vienintelė išeitis. Kalbu apie susideginimą tiek tiesiogine, tiek perkeltine šio žodžio prasme. Kad paieškotume kitų ginklų, padedančių įveikti priespaudą.

Kūrybinė komanda:

Režisierius Jonas Tertelis, dramaturgai Andrius Jevsejevas ir Jonas Tertelis, scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Julius Kuršis. Vaidina Martyna Gedvilaitė, Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas, Goda Petkutė, Saulė Sakalauskaitė.