Patys leidžia laikraštį

„Norėtume su jaunaisiais žurnalistais apsilankyti jūsų redakcijoje“, – praėjusią savaitę laišką „Kauno dienai“ parašė lietuvių kalbos mokytoja Danutė Balčiūnienė, Kauno Pilėnų progimnazijoje vadovaujanti Jaunųjų žurnalistų būreliui, o šią savaitę penkiolika smalsių jaunųjų žurnalistų sugužėjo į redakciją.

Jau pirmosiomis pažinties akimirkomis paaiškėjo – atėjo smalsūs ir drąsūs vaikai, kurie ateityje gali pakeisti čia dirbančius profesionalus. „Leidžiame mokyklos laikraštį, turime redaktorių, turime visą komandą, imame interviu, rašome straipsnius“, – apie save pasakojo vaikai. Būreliui vadovaujanti mokytoja su šypsena pridūrė: „Aš tik klaidas pataisau kaip korektorė.“

Apžiūrėję redakciją, jaunieji žurnalistai turėjo nemažai klausimų dienraščio vyriausiajam redaktoriui Arūnui Andriuškevičiui. Smalsūs mokinukai domėjosi, kada išleistas pirmas laikraščio numeris, kur jis buvo atspausdintas, apie ką jame buvo rašoma, kokiu šriftu dabar spausdinamas laikraštis ir kaip operatyviai pavyksta jį pristatyti skaitytojams, jeigu vakare patekęs į spaustuvę, ankstų rytą laikraštis jau atsiduria kauniečių rankose.

Mokytoja Birutė susidomėjusi apžiūrėjo redakcijoje iškabintas istorinių laikraščių pirmojo puslapio kopijas. „Taigi mano jaunystės laikraščiai!“ – džiaugėsi pedagogė.

Jeigu ne prezidentas, ne generolas, ne mokslininkas, tada jau būsiu žurnalistas.

Įkvėpėja – mokytoja

„Labiausiai mums rūpi, kaip jūs sugalvojate temų, nes mums tai sunkiausia užduotis ruošiant savo laikraštį“, – „Kauno dienos“ vyriausiojo redaktoriaus teiravosi jaunieji žurnalistai. Jie taip pat sužinojo, kad baigę mokyklą ir pasirinkę žurnalistikos studijas turi galimybę praktiką atlikti „Kauno dienos“ redakcijoje. „Turime žurnalisčių, kurios studijų metais atliko praktiką, stengėsi ir dabar jau dirba mūsų komandoje“, – jaunuosius žurnalistus motyvavo A. Andriuškevičius.

5–7 klasių mokiniai laiko veltui nešvaisto: kiekvieną trečiadienį renkasi Jaunųjų žurnalistų būrelyje su mokytoja, kur visi kartu sprendžia, apie ką rašys savo mokyklos laikraštyje, ką kalbins, kaip viską paruoš, o per savaitę dirba savarankiškai.

Mokiniai neslepia – mokytojos iniciatyvumas, kūrybingumas ir nuoširdūs pokalbiai prie puodelio arbatos su skanėstais taip pat juos patraukia rinktis jaunųjų žurnalistų veiklą. „Yra ką veikti. Reikia sugalvoti temų, reikia ir nuotraukas pakoreguoti, ir nuspręsti, kaip ką išdėstysime ir kokį nušokusį šriftą pataisyti. Darbas tikrai atsakingas“, – rimtai į šią veiklą žiūri mokinių leidžiamo laikraščio redaktorius Jonas Makauskas, pats taip pat rašantis straipsnius.

Mokosi gerai rašyti

Nors savo mokyklos laikraštį jaunieji žurnalistai leidžia ant popieriaus, patys prisipažino nedažnai skaitantys popierinius laikraščius – dažniau informacijos ieško internete, tačiau ne vienas sakė, kad namuose šeimos prenumeruoja „Kauno dieną“.

Tada net mano tėtis skaitytų, nes jam labai patinka komiksai.

Pavartę naujausią ir šeštadieninį laikraščio numerius, „Kauno dienos“ leidžiamą mėnesinį nemokamai platinamą leidinį „370“ smalsiems protams, jaunieji žurnalistai drąsiai dalijosi savo pastabomis ir pasiūlymais. Akivaizdu, kad jauniems žmonėms patiktų trumpesni straipsniukai su daug iliustracijų. Vaikai taip pat siūlė į dienraščio turinį įtraukti komiksų. „Tada net mano tėtis skaitytų, nes jam labai patinka komiksai“, – pradžiugo viena mergaitė.

Jaunieji žurnalistai taip pat teigiamai įvertino, kad laikraštis spausdinamas ant perdirbto popieriaus – tausojant gamtą.

Redakcijoje vaikai diskutavo, kokių žmogiškųjų savybių reikia norint būti žurnalistu. Jų manymu, svarbu būti drąsiems, smalsiems, atsakingiems, darbštiems ir kūrybingiems. „Ir mokytis gerai rašyti“, – pridūrė mokytoja Birutė.

Pasiteiravus, ar norėtų užaugę dirbti žurnalistais, ne visi dar buvo tikri dėl tokio pasirinkimo. „Jeigu ne prezidentas, ne generolas, ne mokslininkas, tada jau būsiu žurnalistas“, – konstatavo Atonios Rakipllari ir pasvarstė, kad galbūt galėtų išbandyti radijo žurnalistiką, bet reikėtų už savo pinigus nusipirkti normalų mikrofoną.

Gimimo dienos "dovana"

"Girdėjau apie tupyklas Šilutės, Tauragės mokyklose, bet nesitikėjau, kad jų galima rasti ir Kaune", – į redakciją užsukusi Lina (vardas pakeistas), sunkiai tramdė pyktį.

Tualetai-tupyklos man iki šiol mena vaikystę, o jausmo, kad juoda skylė įtrauks ir nepaleis, vis dar negaliu atsikratyti. Šią vasarą Smiltynėje, pakeliui į Lietuvos jūrų muziejų, viešajame tualete akis akin susidūrusi su dvokiančia sovietine atgyvena, tekina skuodžiau lauk ir meldžiau Aukščiausiojo, kad keleivius iki delfinariumo gabenusio traukinuko vairuotojas stipriau spaustų akseleratorių.

Darsyk juodąją skylę pamačiau Monciškėse, vagonėlių miestelyje. Tąsyk fiziologiniai poreikiai buvo stipresni už baimę prasmegti prarajoje. Mano mažosios lipti ant siaubūno taip ir neišdrįso – miške ieškojome eglės storesniu kamienu.

Pusvalandį kamantinėjau sūnų. Galiausiai jis prisipažino, kad bijo mokyklos tualetų, todėl kenčia. Klausiau jo pasakojimo, o širdis plyšo į tūkstančius gabalėlių.

Apie dukras, vienai kurių greit bus penkeri, kitai vos prieš kelias savaites suėjo septyneri, užsiminiau ne veltui. Tokio pat amžiaus Kauno Pilėnų progimnazijos pirmokams tualetai-tupyklos arba, kaip aš pasakyčiau, tualetai baubai, nuo šio rugsėjo tapo kasdienybe, tiksliau, iššūkiu. Tiesa, ne visiems. Mergaitės naudojasi unitazais, o berniukai priversti tūpti ant minėtųjų atgyvenų.

Pasakojant apie Pilėnų progimnazijos berniukų tualetus, mamai Linai ne be priežasties pabiro ašaros. Jas moteris sunkiai tramdė ir sūnaus gimimo dieną, kai mokyklos koridoriuje, apkabinusi ir bučiniu apdovanojusi vyresnėlį, pajuto pro kelnes besisunkiantį kvapą, o už savo apykaklės – jo ašaras.

"Maniau, kad nespėjo nueiti į tualetą. Gimimo diena su naujaisiais klasės draugais juk buvo pilna įspūdžių, – dar tris dienas iš eilės berniukui namo grįžus su "turtu" kelnėse, moteris suprato, kad dėl to kaltos ne šventinės emocijos. – Pusvalandį kamantinėjau sūnų. Galiausiai jis prisipažino, kad bijo mokyklos tualetų, todėl kenčia. Klausiau jo pasakojimo, o širdis plyšo į tūkstančius gabalėlių."

Skundžiasi pilvo skausmu

Pastaruoju metu septynmetis ėmė skųstis pilvo skausmu. Tiesa, tik tomis dienomis, kai reikia eiti į mokyklą. Savaitgaliai išgydo visus negalavimus.

"Kol išeina iš namų, jis bent du kartus užsidaro tualete. Nesako, bet suprantu, kad bando išsituštinti. Pakeliui į mokyklą neretai prašo vyro stabtelėti degalinėje. Ar tai normalu, kad vaikas bijo mokyklos, nes žino, kad, prispyrus reikalui, negalės pasinaudoti jos tualetu?" – du sūnus auginanti moteris baiminosi, kad tupyklos nepataisomai sužalos vyresnėlio psichiką.

Moteris ne kartą kalbėjo su pirmagimiu. Kartu ėjo ir į mokyklos tualetus, tačiau įtikinti vaiko, kad į juos neįkris, nepavyko. Apie problemą Lina pranešė ir klasės auklėtojai. Esant reikalui, ši pasisiūlė nuvesti berniuką į tualetą arba naudotis tolėliau esančiu mergaičių.

"Ar tai išeitis? Berniukui eiti į mergaičių tualetą – ne ką mažesnė trauma", – iš nevilties rankomis skėsčiojo moteris. Keisti mokyklos moteris nenori, mat ši yra netoli namų, o ir pakeisti įstaigą prasidėjus mokslo metams nėra taip paprasta.

"Žinote, kas baisiausia? Daugiau nei prieš savaitę mokyklos pavaduotoja ėjo per klases ir tikrino, ar visi vaikai apsirengę mokyklinius megztukus. Buvusieji be jų gavo pastabas. Administracija tragediją mato dėl tokių smulkmenų, o atgyvenę mokyklos tualetai ir vaikų gerovė – nė motais", – aštrios kritikos mokyklos vadovybei negailėjo motina.

Nežinojo apie problemą

Dirstelėjome į internetinį progimnazijos puslapį. Ataskaitose čia aprašomi visi mokyklos ir mokinių labui nuveikti darbai. Pakeisti kabinetų ir koridorių langai, renovuota aktų salė, pirmojo aukšto fojė, šiuolaikiškai įrengti informacinių technologijų, matematikos, istorijos, muzikos, metodiniai kabinetai, modernus informacinis centras.

Mokykloje naudojamos keturios interaktyvios lentos, visuose kabinetuose yra multimedijos, įrengtos kompiuterizuotos mokytojų darbo vietos su interneto prieiga, atnaujinti mokykliniai baldai, pakeista grindų danga, suremontuoti kabinetai. Biblioteka nuolat papildoma naujų leidinių ir metodine literatūra.

Tualetai? Jie, anot mokyklos vadovo Juozo Daukšio, kapitalinio remonto sulaukė prieš dvylika metų. Tuomet senosios tupyklos buvo pakeistos naujomis, modernesnėmis ir kiek mažesnėmis už ankstesnes. Mergaičių tualetuose buvo pastatyti unitazai – to pageidavo mokyklos administracija. Kodėl pastarieji nebuvo įrengti berniukų tualetuose, mokyklos vadovas negalėjo atsakyti. Kaip ir į klausimą, ar pačiam būtų smagu gamtinius reikalus atlikti virš juodosios skylės.

"Pasilaikysiu nuomonę sau. Mes stengiamės daryti tai, kas geriausia mokyklai, vaikams ir tėvams", – už mokyklos vadovą suskubo atsakyti pavaduotoja ūkio reikalams Jūratė Fedoravičienė.

Pakeis kelias tupyklas

Tualetai-tupyklos, anot progimnazijos direktoriaus, iki šiol niekam nekliuvo, todėl į redakciją besikreipusios mamos skundas jam buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

"Norint spręsti problemas, būtina kalbėti", – tėvus į dialogą kvietė J.Daukšys.

Direktoriaus pavaduotojai ūkio reikalams taip pat buvo keista, kodėl pirmoko mama nesikreipė į mokyklos administraciją. Nuostabą jai kėlė ir tai, kad apie problemą direktoriui nepranešė nė viena iš keturių pradinių klasių mokytojų.

"Į mus vaikai visuomet gali kreiptis. Be to, mokykloje turime pedagogą-padėjėją, kuris gali nuvesti vaiką į tualetą", – Pirmokėlius, nedrįstančius prašyti suaugusiųjų pagalbos J.Fedoravičienė ragino naudotis pirmajame aukšte įrengtu mokytoju tualetu. Jis laisvai prieinamas ir nėra rakinamas nuo mokinių.

Dar prieš "Kauno dienos" apsilankymą mokykloje administracija tikino savo iniciatyva planavusi kiekviename aukšte, berniukų tualetuose, po vieną tupyklą pakeisti unitazu. Šie darbai esą bus atlikti iki Naujųjų metų.

"Šiam momentui du tualetus su klozetais, esančius pirmajame aukšte, mes galėjome padaryti berniukų, bet nieko apie tai nežinojome", – J.Fedoravičienė neabejojo, kad galima rasti kiekvienos problemos sprendimo būdą, svarbiausia apie tai kalbėti.

Virginijus Mažeika, Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas

Pastaruosius kelerius metus Kaunas skiria daug dėmesio mokyklų ir vaikų darželių sanitariniams mazgams tvarkyti, kad jie būtų kaip įmanoma higieniškesni. Vien pernai renovuota 280 patalpų, o šiemet – dar 126. Darbai įsibėgėję ir tikrai bus tęsiami kitąmet nemažinant jų tempo.

Darbai atliekami atsižvelgiant į mokyklų pateikiamus poreikius. Taigi ir šiuo atveju iniciatyva pirmiausia turėtų kilti iš pačios mokyklos bendruomenės ir administracijos. Apmaudu, kad tėveliai, užuot pateikę savo nusiskundimus tiesiai mokyklos vadovybei ar savivaldybei, renkasi mažiau efektyvų problemų sprendimo būdą pasitelkdami viešąją erdvę.

Beje, Pilėnų progimnazijoje sanitariniai mazgai buvo atnaujinti maždaug prieš dešimtmetį, o mieste dar yra prastesnės būklės patalpų, kurioms teikiama pirmenybė. Kitais metais planuojama imtis darbų ir Pilėnų progimnazijoje.

Pastaruoju metu mokyklų vidaus patalpoms remontuoti skiriama apie 2 mln. eurų per metus, ir tai yra ženkliai daugiau nei prieš kelerius metus. Iš viso mokyklų infrastruktūros gerinimas šiemet miestui turėtų atsieiti apie 14 mln. eurų, tačiau nemažą dalį sudaro mokyklų aplinkos tvarkymo, sporto aikštynų atnaujinimo, fasadų renovavimo ir kiti darbai.