Sostinėje veikiančiuose Kazio Varnelio namuose-muziejuje pristatoma M. Radžiūnaitės paroda „Ir aš tik žmogus“. Istorinėje erdvėje eksponuojami viduramžių estetikos ir šiuolaikinių vaizdų kultūros įkvėpti darbai kviečia tyrinėti klaidos fenomeną.
Jaunos menininkės kūrybai būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.
Kūrybos atspirties tašku tapo vieno garsiausių optinio meno kūrėjų iš Lietuvos muziejaus ekspozicija – skirtingų epochų eksponatų estetiniais ir prasminiais sąskambiais paremta instaliacija, už kasdienybės ribų tarpstanti belaikio muziejinio sakralumo erdvė. Po Antrojo pasaulinio karo JAV gyvenusio, kurį laiką sakralinį meną kūrusio K. Varnelio erdvės sampratai didelę įtaką padarė ilgametė praktika bažnytinės dailės srityje, tačiau muziejuje nėra tiesioginių nuorodų į ją.
Parodos koncepcija remiasi M. Radžiūnaitės plėtojama kūrybine klaidos strategija. „Klaidingas“ skaitymas atsiskleidžia menininkės perkuriamoje ikonografijoje, su automatiniu vertėju į lotynų kalbą verčiamuose paveikslų pavadinimuose. Žiūrovas provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką, klaidą, neišvengiamą net ir technologijų amžiuje, ir perdėtai rimtą požiūrį į praėjusių laikų paveldą.
Galerijoje gimsta nauja ir mums dar nepažini šiuolaikinių vaizdų religija. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? Kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros? Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis.
Monika Radžiūnaitė. O gal dar tilpčiau kaip nors? / Aut fortasse aliquo pacto convenire potui / Arba aš sudarysiu sandorį? / A. Bėkštos nuotr.
Apie parodos idėją, dialogą inicijuojančius Lietuvos nacionalinio muziejaus skliautus, gyvenimui ir kūrybai naujų prasmių suteikiančias klaidas – pokalbis su M. Radžiūnaite (M. R.) ir parodos kuratore Indre Urbelyte (I. U.).
– Paroda veikia K. Varnelio namuose-muziejuje. Kiek ši erdvė ir paties menininko kūryba pratęsia parodos idėją, galbūt netgi tampa jos dalimi?
I. U.: Beveik prieš dvejus metus pasikviečiau Moniką apžiūrėti nuolatinės muziejaus ekspozicijos, galvodama apie jos kūryboje transformuojamos viduramžių estetikos ir muziejaus pastatų istorijos sąsajas. Mūsų mūrai, kuriuose jau prieš šešis šimtmečius aktyviai virė Mažosios gildijos gyvenimas, yra vieni seniausių Vilniuje, o ekspozicijose susipina skirtingų epochų ir kraštų artefaktai. Monikos kūryboje panašiai susipina skirtingų laikų ikonografija, kultūriniai klodai, kuriuos skaitome jau šiandienos akimis. Tad gotikiniai muziejaus skliautai tapo svarbiu šios parodos įkvėpimo šaltiniu. Žinoma, vėliau išryškėjo sąsajos su K. Varnelio kūryba – ritmingi ornamentai ir juos panaudojant kuriama erdvės iliuzija, bažnytinės dailės įtaka. Tačiau tai – tik papildomos gijos.
– Ką reiškia parodos pavadinimas „Ir aš tik žmogus“? Ką jis sufleruoja, į kokius klausimus, temas skatina atsigręžti? Kiek jis aktualus šiandieniame pasaulyje?
I. U.: Retas atvejis, kad parodos pavadinimas nušvistų greitai, aiškiai ir ryškiai. Jį pasiskolinome iš vieno Monikos paveikslo – „Ir aš tik gyvūnas“. Pavadinimas nurodo į klaidų, netobulumų, neišvengiamų net ir technologijų amžiuje, kupiną žmonijos tinklą. Paprastai tariant, mūsų pasaulis, kuriam išsigelbėjimą žadėjo skaitmeninio pasaulio skleidžiama žinių ir tobulumo šviesa, yra kupinas trikdžių ir nesusikalbėjimų, o kiekvienas iš mūsų kartais prisidirbame (ne taip pasakome, blogai išgirstame), ir tos „nuodėmės“ amžiams nusėda skaitmeniniuose archyvuose. Tai yra apie žmogišką klaidą ir per daug rimtą požiūrį į save ir kitus.
M. R.: Parodos pavadinimas atliepia ir apibendrina visų eksponuojamų darbų pavadinimų esmę. Tai klaidas teisinančios nuvalkiotos, visų girdėtos frazės, taip pat – komentarai ir patarlės, mokantys gyventi, dažnai ataidintys iš visažinių ir teisingumo riterių tribūnų. Parodoje užduodu klausimą, kokia religija galėtų gimti iš šiandienos vaizdų kultūros? Tad kūrinių pavadinimai yra it citatos iš naujų šventųjų tekstų.
Monika Radžiūnaitė. Šis apdaras labai jums tinka / Hoc cultus decet optime / Šis garbinimas labai tinka. / A. Bėkštos nuotr.
– Monika, tiek ši, tiek prieš keletą metų pristatyta jūsų paroda „Apstybės / Superfluitates“ vienaip ar kitaip siejasi su viduramžiais ir religija. Kiek jums kūryboje rūpi amžinosios, fundamentaliosios temos?
M. R.: Nors antika ir paklojo pagrindą viduramžių mąstymui ir kultūrai, vis dėlto galima teigti, kad Vakarams didžiausią įtaką padarė krikščioniškieji viduramžiai, persmelkti misticizmo, stebuklų, bandymų išaiškinti pasaulio ir žmonijos slėpinius. Kadangi ir pati esu vakarietiškosios kultūros produktas, todėl, norėdama analizuoti istoriją ir ją aktualinti dabartyje, privalau gilintis ir į religijos dėmenį. Manau, kitaip suprasti mūsų visuomenės neįmanoma.
– Kalbate apie kūrybinę klaidos strategiją. Kas tai yra ir kaip tai atsispindi eksponuojamuose darbuose? Smalsu, ką laikote didžiausiomis klaidomis kūryboje ir gyvenime?
M. R.: Į tokį klausimą būtų galima atsakyti šios parodos kūrinių pavadinimus primenančiu atsakymu: kam bijoti to, kas yra neišvengiama. Klaidos yra įprastas gyvenimo reiškinys, skatinantis augti.
Parodoje užduodu klausimą, kokia religija galėtų gimti iš šiandienos vaizdų kultūros? Tad kūrinių pavadinimai yra it citatos iš naujų šventųjų tekstų.
Kūrinyje klaida yra it antra interpretacinė linija. Pasitelkiant gūglo vertėją, pirminis lietuviškas pavadinimas verčiamas į lotynų kalbą ir atgal. Dėl vis dar netobulo vertimo algoritmo atsiranda naujų prasmių, ne ką mažiau pajėgių kalbėti. Pavyzdžiui, kūrinio pavadinimas „Būna, nusisuka fortūna / Interdum fortuna vertit / Kartais sėkmė pasisuka“ liudija ne tik tai, kad sėkmė gali nusisukti, bet ir tai, kad ji nuolat kinta. Kai kurių klaidų dalyvavimo mūsų gyvenime niekada ir nepastebėsime.
I. U.: Legendinis klaidos pavyzdys yra Mozės ikonografija. Ar kada nors susimąstėte, kodėl Vilniaus arkikatedros nišoje stovi raguoto Mozės skulptūra? Manoma, kad dėl vertimo klaidos – hebrajų kalboje žodžiai „švytėti“ ir „ragas“ yra panašūs, todėl „spinduliuojantis“ Mozės veidas tapo „raguotas“. Žinoma, ši klaida atsirado netyčia, tačiau ji nulėmė gausybės raguotų atvaizdų atsiradimą. Štai Monika klaidą ir pasiklydimą vertime (vaizdų ir tekstų) išnaudoja tikslingai, kad transformuotų atpažįstamus motyvus ir užpildytų juos šiandienos reikšmėmis.
Monika Radžiūnaitė. Oi, pažiūrėk, koksai išminčius atsirado / Oh vide quid sapiens visus este / o išmintingasis žmogau. / A. Bėkštos nuotr.
– Lankytojus kviečiate kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Kiek jums pačiai artimas rašymas, tekstas, o kiek – vaizdas?
M. R.: Tiek vaizdas, tiek tekstas man atrodo lygiaverčiai varžovai. Tekstas suteikia galimybę lįsti gilyn į prasmę, ją detaliai išrakinėti, o vaizdas gali viena maža plokštuma aprėpti kelis prasminius klodus. Studijuodama supratau, kad teksto rašymas atsako į sau keliamus klausimus, kurių negaliu atsakyti vizualiai, ir atvirkščiai, todėl kūryboje bandau šiuos du elementus jungti.
Kas? M. Račiūnaitės kūrinių paroda „Ir aš tik žmogus“.
Kur? Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius).
Kada? veikia iki spalio 2 d.
