Už daug metų kuriamus bendradarbiavimo ryšius Kauno rajono savivaldybės medalis (pasižymėjimo ženklas) buvo įteiktas Bergštrasės (Vokietija) apskrities vadovui, Lietuvos bičiuliui Christianui Engelhardtui.

Į renginį atvyko kultūros ministras Simonas Kairys su vicemistrais Rimantu Mikaičiu ir Albinu Vilčiausku bei patarėju Sigitu Šliažu. „Kauno rajono miesteliuose Europos kultūros sostinės renginiai įgavo labai autentiškas formas, į kūrybos procesą įsitraukė bendruomenės. Tai turi didelę išliekamąją vertę“, – pastebėjo ministras.

V. Vitkienė tvirtino, kad kai kurie Kauno rajono kultūros reiškiniai jau yra žinomi Europoje. Tai Zapyškio aitvarų festivalis, kultūrai pritaikyta žemkasė Nemuno7“ ir kiti.

Kultūra paliečia žmonių sielas, suvienija kūrybai, skatina būti geresniais.

V. Makūnas džiaugėsi vietos bendruomenių įsitraukimu į kūrybą, kuri ypač pasireiškė įgyvendinant „Šiuolaikinių seniūnijų” projektą. „Jūs įrodėte, kad esate nepaprastai kūrybiški ir bendruomeniški,mes jumis didžiuojamės!”, – kalbėjo meras.

Daugelio renginių scena tapo unikalus Kauno rajono kraštovaizdis. Pavyzdžiui, Paštuvos miške žymus italų režisierius Roberto Magro pristatė pagal Vytauto Mačernio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą sukurtą spektaklį „Vizijos“. Kačerginės prieplaukoje vyko ispanų flamenko kolektyvo pasirodymas, Ežerėlyje – žygis po miškus ir daug kitų renginių.

Pakaunės krašto istorija buvo atskleista Istorijų festivalio renginiuose, ryškų pėdsaką paliko tarptautinis scenos meno festivalis „Con Tempo“. Tradiciniai Kauno rajono renginiai – „Akacijų alėja”, „Pėdos marių dugne”, Ramučių gatvės roko ir Zapyškio aitvarų festivaliai – po Europos kultūros sostinės vėliava dar labiau sustiprėjo.

„Kultūra paliečia žmonių sielas, suvienija kūrybai, skatina būti geresniais. Tikiu, kad ir pasibaigus Europos kultūros sostinės renginiams, šis energijos užtaisas mus toliau ves į priekį”– kalbėjo V. Makūnas. 

Projekto pabaigtuvės Raudondvario dvaro parke buvo pažymėtos įspūdingu šviesų ir garsų spektakliu, kurį surengė žinomi elektroninės muzikos atlikėjai. Iš pradžių į sceną užkopė estė Merimell, atstovaujanti „Tartu – Europos kultūros sostinė 2024“ ir „Trenčín – Europos kultūros sostinė 2026“ atstovas slovakas Bulp. Renginio kulminacija tapo „Ten Walls“ pasirodymas.

  Kauno rajone vykusių „Europos kultūros sostinės 2022“ renginių akimirkas galima prisiminti parke įrengtoje nuotraukų galerijoje.

Netrūksta mus nekultūringų renginių – visiškai be jokių kultūros požymių. Praėjusį šeštadienį surengtos šiemetinės Europos kultūros sostinės atidarymo iškilmės. Apie kokią kultūrą galima kalbėti, kai „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ (KEKS) nutarė surengti pagrindinį kultūros renginį „Sukilimą“ dykai? Nemokamai susiburia patriukšmauti tik įvairaus plauko bambekliai beigi keikūnai, kurie kultūra nė truputyčio nei iš arti, nei iš tolo neatsiduoda.

Bet. KEKS’as yra KEKS’as. Šiame kultūros lopšyje niekada netrūko kultūringų gyventojų, ant kurių pečių per amžius amžinuosius ir išsilaikė kultūra. Kultūringiausi piliečiai nusprendė nekultūringą padėtį ištaisyti. Ir ėmė į nemokamą kultūros renginį parduoti bilietus. Po 50 pinigų. Visiškai kultūringa sumelė. Pinigas – prie pinigo, pinigų krūvelė – prie krūvelės, ir… KEKS’as išgelbėtas.

Tai, kas vieniems yra nemokama, kitiems – pasakiškai pelninga.

Vis dėlto nieko nemokamo šiame pasaulyje nėra, nors ir tikinama, kad viskas dykai. Už tai nemokai atėję į renginį žiūrovai sumoka visi mokesčių mokėtojai. KEKS’as šiemet pasiūlys žiūrovams per 1 tūkst. renginių. Per metus suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, 50 jų – premjeros, daugiau kaip 250 koncertų. Programoje dalyvaus per 4 tūkst. atlikėjų. Jei už pasirodymus mokėsime visi, būtų gerai, kad žinotume, kiek ir kas iš to uždirbs. Ir kas liks žiūrovams.

Ir būtų nuostabu, kad KEKS’o neištiktų VEKS’o („Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“) likimas, kai sostinės renginius ir buhalterijos dokumentus dar keletą metų tyrinėjo teisėsauga, o organizatoriai ilgai ilgai mynė prokuratūros kabinetų slenksčius. Nes. Tai, kas vieniems yra nemokama, kitiems – pasakiškai pelninga.

Tai – šeštadienį atidaryta garsios Jungtinių Valstijų menininkės Yoko Ono (Joko Ono) instaliacija „Ex It“: Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.

Kaip žurnalistams sakė instaliacijos koordinatorė, viliamasi, kad į šiltą patalpą patekę beržai išleis lapelius ir kraštovaizdis dar labiau primins lietuvišką mišką.

„Šios instaliacijos kilmė (...) yra apie gyvybės tęstinumą, apie tai, kad ir po mirties, kaip kas ją įsivaizduoja, gyvybė tęsiasi labai įvairiomis formomis“, – žurnalistams sakė parodos koordinatorė Julija Fomina.

Pasak jos, nors instaliacija sumanyta dar 1997-aisiais, ji įgauna vis naujų prasmių ir lieka aktuali šiandien.

„Visame šiame koronaviruso kontekste ir tvyrančių naujų karų grėsmių kontekste ji dar labiau nuskamba“, – sakė J. Fomina.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Koordinatorė pabrėžė, jog instaliacija, nors ir kalba apie mirtį, vis dėlto yra pozityvi.

Visame šiame koronaviruso kontekste ir tvyrančių naujų karų grėsmių kontekste ji dar labiau nuskamba.

„Y. Ono kūryba yra labai pacifistinė ir turi gilių prasmių, kurios yra bendražmogiškos“, – tvirtino ji.

Kaip per parodos atidarymą sakė kultūros ministras Simonas Kairys, šios instaliacijos įkurdinimas banke yra didelis iššūkis šiai institucijai dėl būtinybės atsiverti lankytojams ir dėkojo už ryžtą tai padaryti.

Instaliacijos kuratoriaus Jono Hendricks'o (Džono Hendrikso) teigimu, Y. Ono iš karto sutiko surengti parodą Kaune, nes iš šio krašto kilęs jos buvęs geras draugas, žymus menininkas Jurgis Mačiūnas.

„Kai mes pirmą kartą kūrėme šią instaliaciją, dirbau su dailide, kuris gamino karstus. Man kilo dvejonių, ar tokia iš tiesų yra karsto forma. Paėmiau karstą – tuomet turėjome tik vieną – išsinešiau į gatvę ir klausiau, kas tai? Kai žmonės man atsakė jog tai, akivaizdu, karstas, žinojau, jog taip, forma teisinga“, – pasakojo J. Hendricks'as.

Instaliacija „Ex It“ – karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.

Ji yra įžanga į rugsėjį Kauno paveikslų galerijoje atidaromą retrospektyvinę menininkės parodą „Laisvės pažinimo sodas“.

Jaudulys sklando ore

Susitikime dalyvavo didžiojo renginio režisierius Chrisas Baldwinas, „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė, „Kaunas 2022“ mito trilogijos kuratorius Rytis Zemkauskas, prancūzų menininkas Olivier Grossetête, kompozitorius Antanas Jasenka, dirigentas Modestas Pitrėnas, solistai Merūnas Vitulskis ir Joana Gedmintaitė, kostiumų dizainerės Aleksandra Jacovskytė ir Sandra Straukaitė. Didžiojo atidarymo renginio kūrėjai prisipažino nekantriai laukiantys vakaro, kada visi kauniečiai taps neeilinio įvykio liudininkais. Paklausta, kaip jaučiasi, kai penkerius metus trukęs pasiruošimas pagaliau pasiekė finišo tiesiąją, V. Vitkienė atsakė esanti pakilios nuotaikos. „Šiandien ryte visi atsikėlėme, apsirengėme, susišukavome, ir sukilome. Jeigu kasdien „Kaunas 2022“ ofise zuja apie 80 žmonių, šiandien priartėjome prie daugiau nei 800. Kartu dirba ne tik „Kaunas 2022“ komanda, bet ir savanoriai, orkestras, chorai, menininkai, apšvietėjai, garsistai. Viskas tam, kad šiandien kauniečius pasiektų itin aukštos kokybės renginys“, – kalbėjo ji.

Duoklė tarpukario poetui P. Morkūnui

Renginio režisierius Chrisas Baldwinas pasakojo vakar stebėjęs galutinę didžiojo šou repeticiją. „Šou galutinai paruoštas, tad esu labai laimingas ir laukiu, kada visi jį pamatysite bei įvertinsite“, – šypsojosi jis. Tuo tarpu Kauno mitinės trilogijos kuratorius R. Zemkauskas pastebėjo, kad šiame projekte kiekvienas kaunietis turi nueiti savo kelio dalį. „Trilogija Kaunui duos tai, ką kiekvienas norėsime iš jos paimti. Ateidamas į renginį, kiekvienas žiūrovas turi savęs paklausti: ką man reiškia Kaunas, Europa, europinės vertybės, sukilimas? – kalbėjo jis. – Kultūrinio turinio mūsų miestas turi daugiau nei gali atrodyti. Kūrinio, kurį girdėsime didžiajame renginyje, tekstinės dalies autorius yra Pranas Morkūnas. Jis – poetas dadaistas, Kaune gyvenęs prieš Antrąjį pasaulinį karą. Įsivaizduojate – jau tada Kaune buvo rašoma dada poezija. Turėdami tokias šaknis, mes galime drąsiai eiti į priekį.“

Renginyje – „Britanikos“ gimimas ir griūtis

Dirigentas M. Pitrėnas džiaugėsi pridėtine verte, kurią kuria „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ projektas ir didysis atidarymo renginys. „Vakar vėlai vakare, eidamas iš generalinės repeticijos, mieste jaučiau labai geras vibracijas, kurių Kaune iki tol nejausdavau. Man smagu, kad renginys pasakoja ne tik apie šlovingą praeitį, apie kurią lietuviai labai mėgsta šnekėti, o ir apie miesto DNR, kuris lemia dabartį. Šios dvi dimensijos man atrodo itin svarbios. Tegul mitinis Kauno žvėris kaukia garsiau nei Geležinis vilkas!“ – juokėsi jis. Pagyrų kauniečių laukiančiam renginiui negailėjo ir solistas M. Vitulskis. „Šiuolaikinė muzika man svetima, todėl gavęs pasiūlymą dirbti prie šio projekto, išsigandau. Tačiau kūrybinio proceso metu pats savyje atradau labai daug  spalvų ir grįžau prie savo ištakų. Esu gimęs Kaune, bet kol kas gyvenu Vilniuje. Projekto metu supratau, kad žmogaus šaknys jį visada šaukia. Kaunas apskritai yra kultūros lopšys, nes jis sukūrė kultūrą Lietuvoje. Todėl matant visa tai, kas vyksta su Kaunu, belieka didžiuotis savo kaunietiškumu“, – tikino jis.

Susitikime dalyvavo ir Nemuno saloje išdygusio „Britanikos“ maketo kūrėjas, prancūzas O. Grossetête. Jis renginio idėjos autorių buvo pakviestas atlikti simbolinį veiksmą – pastatyti ir sugriauti simbolinį Kauno pastatą, kuris miesto mitologijoje pakankamai svarbus. „Man šis statymo ir griovimo procesas labai patinka, nes jis rodo, koks nepastovus yra gyvenimas. Tiesa, iki šiol nesu nieko konstravęs lauke, sningant. Vakar nuo „Britanikos“ pastato netgi reikėjo nukasti sniegą. Per šiandien dar pastatysime keletą jo aukštų, kad griovimas būtų įspūdingesnis“, – mintimis dalinosi jis.

Miestas skęsta renginiuose

Belaukdami didžiojo atidarymo, kauniečiai visą dieną gali lankytis mieste vykstančiuose renginiuose. Įvairiose vietose Kauno centre šiandien ir rytoj kauniečių laukia lietuviško dizaino artefaktų paroda-pasakojimas. Kauno tardymo izoliatoriaus sienoje visą savaitgalį taip pat galima stebėti „Kosmos Theatre“ instaliacijas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vyksta garsiojo Pietų Afrikos Respublikos menininko Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko nepamename“. Kauno Paveikslų galerijoje galima aplankyti tarptautinę parodą „MagiC Carpets Landed“. Kavinėje „Mažasis Paryžius“ 15-18 val. žiūrovų laukia patyriminė instaliacija „Pirma stotelė: Mažasis Paryžius“. Tai – tik nedidelė dalis didžiojo atidarymo savaitgalio renginių.

Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lajen) pranešė atvykti negalėsianti.

„U. von der Leyen biuras vakar vakare pranešė, kad, deja, ji negalės atvykti dėl pasikeitusių aplinkybių“, – BNS penktadienį sakė KEKS viešųjų ryšių koordinatorė Vaida Morkūnaitė.

„Mūsų komanda džiaugiasi vien tuo dideliu pasiekimu, kad tokio aukšto rango žmogus planavo atvykti“, – pridūrė ji.

Pasak organizatorių, daug paskutinės minutės pasikeitimų lėmė besikeičianti COVID-19 situacija.

Mūsų komanda džiaugiasi vien tuo dideliu pasiekimu, kad tokio aukšto rango žmogus planavo atvykti.

Renginyje vaizdo sveikinimą taip pat pateiks Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis (Šarlis Mišelis).

Gyvai jame pasisakys A. Azoulay, prezidentas Gitanas Nausėda. Renginiuose taip pat lankysis Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, premjerė Ingrida Šimonytė.

Kaune šeštadienį vyks pagrindinis KEKS atidarymo renginys „Sukilimas“, visą savaitgalį organizuojami dešimtys kitų renginių, įskaitant didžiausių šių metų tarptautinių parodų atidarymus: tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ ir Yoko Ono instaliacija „Ex It“. Penktadienį atidaroma litvakiškų šaknų turinčio kūrėjo iš Pietų Afrikos Williamo Kentridge'o (Viljamo Kentridžo) paroda „Tai, ko nepamename“.

Europos kultūros sostine šiemet tampantis Kaunas pasiūlys per tūkstantį renginių. Per Europos kultūros sostinės metus įvyks daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, 50 iš kurių – premjeros, daugiau kaip 250 koncertų. Programoje dalyvaus per 4 tūkst. atlikėjų.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bus pristatyta litvakiškų šaknų turinčio kūrėjo iš Pietų Afrikos Williamo Kentridge’o (Viljamo Kentridžo) paroda „Tai, ko nepamename“ apie žmonijos puoselėjamą selektyvią atmintį.

Anot parodos kuratorės Virginijos Vitkienės, vienas įtaigiausių šių laikų menininkų parodą Lietuvoje ir Kaune pristato pirmą kartą.

„Williamo Kentridge’o kūrinių įtaiga slypi menininko gebėjime parodoje sukurti dalyvavimo įvykiuose atmosferą. Ekspozicijoje ne tik apžiūrime atskirus kūrinius, bet keliaudami menininko ir su juo nuo 2005-ųjų dirbančios scenografės Sabine’os Theunissen pasiūlyta parodos trajektorija patiriame iš įvairių žanrų kūrinių sukonstruotas alternatyvias mąstymo ir pasaulio matymo visatas“, – teigė kuratorė.

Savo studijoje kūrybinį procesą W. Kentridge’as pradeda nuo dvimačio statiško piešinio anglimi. Nutrindamas, papildydamas ir fotoaparatu fiksuodamas pokyčius, menininkas sukuria judančius paveikslus – vaizdo kūrinius ir ciklus, juos derina su režisuoto filmavimo scenomis, sluoksniuoja parodos erdvėje, papildydamas statiškais, kinetiniais, garsiniais objektais, iškelia dalį piešinių ant galerijos sienų ir laiptų, sukurdamas atviras ir intymias erdves kiekvienam žiūrovui.

Paroda Kaune veiks beveik visus metus, iki lapkričio 30-osios.

Pagrindinis KEKS atsidarymo renginys vyks šeštadienį.

„Mums, kaip menininkams, tenka smagi užduotis: kaip sukurti pasirodymą, kuris būtų saugus, džiuginantis, inovatyvus, tačiau atsižvelgtų į specifines sąlygas, su kuriomis susiduriame visame pasaulyje?“, – interviu BNS sakė C. Baldwinas.

Artėjant sausio 22-ąją Kaune įvyksiančiam pirmajam iš trijų didžiųjų renginių – „Sukilimui“, režisierius papasakojo apie sprendimus, kurių teko imtis, kai kurias laukiančio atidarymo detales bei tai, kuo jį sudomino Kauno – Europos kultūros sostinės projektas.

– Neseniai atvykote į Kauną. Ar tai pirmasis jūsų vizitas?

– Ne, per pastaruosius porą metų atvykdavau taip reguliariai, kaip tik galėjau, turint galvoje COVID-19 situaciją. Lankiausi čia tris ar keturis kartus.

– Tačiau, kaip suprantu, pasirengimas atidarymo renginiui vyko be jūsų nuolatinio fizinio dalyvavimo?

– Teisybė. Neįtikėtina, kiek daug gali padaryti naudodamasi tokiomis platformomis kaip „Zoom“ ir ką privalai atlikti nuotoliniu būdu dėl kelionių suvaržymų. Paskutinius vienerius metus tai iš esmės buvo mano nuolatinis darbas: penki-septyni virtualūs susitikimai per dieną.

Taigi, pasirengimai didžiąja dalimi vyko nuotoliu, negana to, ir kurdami patį pasirodymą mes nuo pat pradžių turėjome galvoti apie tai, kaip padaryti jį saugų tiek kuriant, tiek atliekant. Kai rengi pasirodymą, kuriame dalyvauja tūkstančiai žmonių, užtenka, kad pora jų susirgtų, ir teoriškai galėtų prireikti stabdyti visą procesą. Tad viskas – pradedant tuo, kaip mes rengiame pasirodymą iki jo kūrimo ir meninių sprendimų, kuriuos priėmėme – labai smarkiai keitėsi paveikti pandemijos.

– Ar atidarymo renginyje taip pat išvysime kokius nors sprendimus, nulemtus būtent COVID-19 situacijos, ar tai labiau bendras kontekstas, kuriame tenka dirbti?

– Pasirodymas vyks lauke – priėmėme šį sprendimą labai anksti – tai bus saugiau visiems. Žvelgiant retrospektyviai, tai pasirodė labai geras sprendimas: nors yra taisyklių, susijusių su atstumais tarp žmonių, tai gerokai saugiau kažką organizuojant pusantrų metų iš anksto – nes būtent tada mes ir pradėjome – nei mėginti įgyvendinti renginį viduje, kai situacija taip greitai keičiasi. Ir dabar ji keičiasi kone kas porą savaičių. Tad tai buvo pirmasis mūsų sprendimas.

Antrasis sprendimas buvo užtikrinti saugumą tarp atlikėjų ir žiūrovų. Pavyzdžiui, naudosime didelį stiklinį „Žalgirio“ arenos fasadą: projektuosime ant jo vaizdą, taip pat siurprizai nutiks už fasado, arenos pastate, žmonės lauke tai matys. Šis erdvės išnaudojimas savaime yra saugesnis.

Tad viskas – pradedant tuo, kaip mes rengiame pasirodymą iki jo kūrimo ir meninių sprendimų, kuriuos priėmėme – labai smarkiai keitėsi paveikti pandemijos.

Priešais „Žalgirio“ areną mes taip pat statome didžiulę sceną ir joje vyks gyvas pasirodymas, atsiras didžiulis pastatas, savaitė prieš renginį sukurtas prancūzo skulptoriaus Olivier Grossetete'o (Olivjė Groseteto). Žmonės kas dieną su juo dirba ir mums reikia rūpintis ir šia sritimi, užtikrinti, kad tai vyktų saugiai. Renginio vakarą visa tai susilies drauge ir mes galėsime – laikome kumščius – pasiūlyti įspūdingą reginį, kuriame dalyvaus pilnas simfoninis orkestras ir choras. Čia vėlgi imamės tam tikrų sprendimų dėl dalyvių saugumo: kadangi pastatas turi stiklinį fasadą, jo viduje yra daug mažų patalpų, matomų iš išorės. Mes patalpinsime muzikantus ir atlikėjus į šias patalpas, tad net ir jie išlaikys atstumus.

Mums kaip menininkams tenka smagi užduotis: kaip sukurti pasirodymą, kuris būtų saugus, džiuginantis, inovatyvus, tačiau atsižvelgtų į specifines sąlygas, su kuriomis susiduriame visame pasaulyje?

– Tad, kaip suprantu, pažvelgėte į suvaržymus kaip į progą kūrybai?

– Taip, visiškai. Manau, kad menininkai, kuriantys žmonės tai nuolat daro. Kai Vincentas van Goghas (Vinsentas van Gogas) tapė, jam reikėjo įvertinti, kiek dažų įstengs nusipirkti ir pagal tai rinktis paveikslo dydį, tad čia nėra nieko naujo: kiekvienas kūrybinis veiksmas prasideda nuo apribojimų, sąlygų išsiaiškinimo ir pasinaudojimo jomis, kad sukurtumei kažką puikaus.

– Vienas iš suvaržymų, į kuriuos neabejotinai turėjote atsižvelgti, kai renginys vyks lauke, yra oras. Kaip suprantu, renginyje bus pasitelktos kartoninės konstrukcijos – ar egzistuoja koks nors blogasis scenarijus, kai dėl oro sąlygų – lietaus, sniego, rūko, stipraus vėjo – pasirodymo dalis negalėtų vykti?

– Dirbame su O. Grossetete'u, kuris yra geriausias didelių kartoninių konstrukcijų specialistas. Drauge galėjome apgalvoti sprendimus, tinkamus itin specifinėms Baltijos šalių žiemos oro sąlygoms. Vyko labai įdomios diskusijos ir per visą Šiaurės Europą ieškojome kartoninių dėžių, kurios būtų tinkamos struktūros ir tankio bei atlaikytų bet kokias oro sąlygas, kurios mus gali ištikti, taip gerai, kaip įmanoma. Regis, radome sprendimą.

Mūsų didžiausias priešas galėtų būti stiprus lietus renginio dieną, bet jo neprognozuojama, tad plano B, panašu, neprireiks.

– Pereinant prie atidarymo turinio – suprantu, jog norėsite kiek įmanoma jį palikti paslaptyje, tačiau galbūt galite pasakyti, ką jūs tikėtumėtės, kad susirinkusieji pajus? Ją jie patys turėtų būti nusiteikę patirti, ką norėtumėte, kad jie prisimintų iš šio renginio?

– Tai įdomus atvejis, nes kažkuria prasme Kaunas – Europos kultūros sostinė prasidėjo prieš penkerius metus, tad tai nėra visiškai „atidarymas“, tai tęsinys, bet šie metai neabejotinai yra labai svarbūs. Tai bus pirmasis iš trijų didelių darbų – trilogijos, skirtos mitiniam Kauno žvėriui.

Mūsų didžiausias priešas galėtų būti stiprus lietus renginio dieną, bet jo neprognozuojama, tad plano B, panašu, neprireiks.

Mėginame sukurti šiokį tokį sprogimą, revoliuciją tame, kaip žmonės galvoja apie kultūrą ir atverti istorijų pasakojimo galimybes, kurias suteikia šis žvėris. Pirmajame renginyje gana radikaliu būdu pakviesime dalyvauti: žmonės bus supažindinami su elementais, prie kurių grįšime per visus metus, kai vyks šimtai renginių. Atidarymas bus jų pristatymas.

Pasirodymo pabaigoje prasidės žaidimas po miestą – man regis, to per atidarymą dar nėra dariusi nė viena Europos kultūros sostinė. Žvėris pasirodymo pabaigoje pasirodys keistu ir netikėtu būdu, kviesdamas publiką į nuotykį: visi gaus po žemėlapį ir galės Kauno Naujamiestyje ieškoti užuominų, kurias jiems paliko žvėris, bei suprasti, ką jis mėgina pasakyti. Tai darydami jie aptiks išties įdomių miesto kampelių bei susidurs su dešimtimis mažų renginių – jie taip pat vyks atvirose erdvėse, siekiant saugoti žmonių sveikatą.

Deja, dėl koronaviruso suvaržymų negalėjome leisti pasirodymo metu vykti laisvam bendravimui tarp žmonių – neradome būdo, kaip galėtume tai įgyvendinti saugiai. Dėl to sukūrėme šią dviejų dalių užduotį: pirmiausia ateik ir pažiūrėk trumpą, bet paveikų pasirodymą – jis tęsis apie 35 minutes – o tuomet praleisk likusį vakarą, praktiškai tiek laiko, kiek tik norėsis, dalyvaudamas miesto žaidime.

– Paskutinis mano klausimas – apie Kauną: kiek žinojote apie Kauną prieš prisijungdamas prie šio projekto, ką atradote, kokie dalykai tapo įdomiausiais ir labiausiai nustebino?

– Žinau apie Kauną šešerius ar septynerius metus. Susipažinau su tuo, ką veikia Europos kultūros sostinės komanda netrukus po to, kai jie buvo nominuoti. Nemažai jų darbo susiję su atmintimi, bendruomene, jaunimu – visi šie dalykai mane labai žavi. Aš taip pat buvau labai susidomėjęs šalies autoritarine praeitimi, naujų kelių pirmyn paieška, gręžiantis į kultūrą. Gyvenu Bulgarijoje, todėl esu artimai susijęs su šalimi, kuri pastaruosius trisdešimt metų išgyveno panašų procesą. Man taip pat buvo įdomu, kaip Kaunas įtrauks miestiečius – visa tai, žinoma, buvo prieš COVID-19.

Tad apie visa tai žinojau pastaruosius šešerius metus, tačiau tik prieš porą metų Kaunas susisiekė su manimi ir pakvietė dirbti drauge, o aš mielai to ėmiausi ir iš karto pastebėjau mieste žavingų dalykų. Akivaizdu, kad Kaunas per pastaruosius penkis, šešis dešimtmečius labai smarkiai išaugo, atsirado periferinės teritorijos – tai būdinga bet kuriai šaliai pasaulyje. Tad mano pirmasis klausimas buvo – kur yra centras? Kur žmonės vykdavo, kodėl miestas atsirado, kodėl žmonės čia įsikūrė? Tai atvedė mane į Santaką, kur susitinka dvi upės, ir man iš karto paaiškėjo, jog žmonės čia apsigyveno dėl gamtos, dėl šios upių sankirtos. Štai kodėl mūsų antrasis didysis renginys ten ir vyks.

Aš atvykau ir supratau, kad kaip ir daugumoje miestų, geografija, žemė, vanduo nulėmė tai, kur mes gyvename ir kaip nusprendėme gyventi. Tuomet ėmė rastis milijonai istorijų apie tai, kodėl kažkas įvyko, kokios buvo to priežastys, kas čia apsigyveno, kas išvyko ir kodėl, dėl ko kovėmės, ir taip toliau. Tai mane sužavėjo ir paskatino dirbti su šia komanda, ieškant istorijų, kurios būtų vertingos ir įdomios šiandien.

Lauks Zapyškyje

Tokiai veiklai adaptuota jau nebenaudojama žemsiurbė, virtusi plaukiojančiu sodu ir erdve kultūrai, bus prišvartuota kairiajame Nemuno krante ties Zapyškiu.

Laivas veiks kaip vizualaus meno, medijų ir technologijų, tarpdisciplininio bendradarbiavimo, mokslo, kūrybos ir kultūros centras.

Šią idėją įgyvendinančios "Ars Futuri" vadovė Asta Ivanauskienė pasakojo, kad projektas buvo pradėtas kurti nuo nulio: neegzistavo nei erdvė, nei turinys.

"Šiuo metu jau sukurtas vizualinis identitetas, laivo panaudojimo koncepcija, veiklų programa. Pagrindinės mūsų vertybės – vanduo, tvarumas ir dialogas", – pristatė projektą ir menininkams keliamus reikalavimus A.Ivanauskienė.

Pati žemkasė, kurios pavadinimas nuo senų laikų išlikęs "Nemuno7", projektui panaudota taip pat siekiant tvarumo: nieko neišmesti, o pakeisti, kad galėtų toliau tarnauti. Taip upių vagai gilinti skirtas laivas ne atsidūrė metalo lauže, o prisidės prie kultūrinio švietimo, kultūros sklaidos ir saviraiškos.

Ant denio ir viduje

Laive atsiras uždara 30 kv. m parodų erdvė. Parodos keisis kas mėnesį. Programa sudaryta jau penkiems mėnesiams į priekį. Veiks ekspozicija ir ant denio. Parengti devyni eksponatai, susiję su Nemuno flora, fauna, įvairiomis vandens formomis, šios upės politiniu-ekonominiu aspektu, bus galima išgirsti įvairių vandens sukeliamų garsų.

Kultūra padeda susikalbėti su skirtingų sričių specialistais, skirtingų kultūrų, pomėgių atstovais, žmonėmis, turinčiais skirtingus požiūrius.

Žemkasė bus apželdinta vadovaujantis pionieriška koncepcija. "Pionieriai – pirmieji įsitvirtinantys augalai. Ši idėja kilo, kai, atvažiavę apžiūrėti mums pasiūlytos kaip nors panaudoti nebenaudojamos žemkasės, ją radome kiek užžėlusią. Panašiai, kaip ant stogų želia berželiai, žolės. Tai kartu yra ir aliuzija į migracijos, įsitvirtinimo kitame krašte temą. Gamta pati mums parodė kelią", – dėstė projekto įgyvendintoja.

Parinkti augalai šiuo metu daiginami. Vėliau jie bus pervežti ir susodinti laive – taip jis virs ir aplinkos, kraštovaizdžio dizaino projektu.

"Esame aprašę kiekvieną augalėlį. Šiuo metu kuriami audiogidai. Kiekvienas augalas taps eksponatu. Tikimės sulaukti ekskursijų, nes jaučiame didelį susidomėjimą. Sodininkystės kultūra atsigauna", – kalbėjo pašnekovė.

Grafikas: kol laivas remontuojamas, vyksta antstato įrengimo darbai, dygsta augalai pionieriai, A.Ivanauskienė su komanda šiai būsimai išskirtinei erdvei rengia veiklų ir parodų programą. / T. Pabedinsko nuotr.

Ilgalaikis projektas

Šiuo metu žemkasė yra iškelta į krantą Vidaus vandens kelių direkcijos uoste. Laivas remontuojamas, valomas, tvarkomas, vyksta antstato įrengimo darbai. Zapyškyje jis apsistos pavasarį, o žiemoti grįš į Žiemos uostą.

"Tai ne vienų metų projektas. Kauno rajono savivaldybė ir konkrečiai meras V.Makūnas labai palankiai žiūri į kultūros projektus, supranta jų reikšmę, naudą bendruomenei. Duotas tonas ilgalaikiams projektams kurti", – pasakojo A.Ivanauskienė.

Šis projektas jau dabar sulaukia dėmesio. Kitais metais apsilankysiantieji Kaune ir Kauno rajone, sutinkančiuose Europos kultūros sostinės metus, neabejotinai aplankys ir "Nemuno 7". Tačiau kultūrininkė akcentavo, kad orientuojasi ne į didelius turistų srautus, o labiau siekia tiesiog būti įkvėpimu (per atstumą), pavyzdžiui, pastangoms būti matomiems internete, virtualiojoje erdvėje, kad vietos bendruomenei atneštų naudos, bet kad projekto sėkmė jai neapkarstų.

Kalbėdama apie kultūros reikšmę A.Ivanauskienė atkreipė dėmesį, kad menas, kultūra turi didžiulę mediacijos galią.

"Nemuno 7" taps dar viena taip reikalingo šiandienei visuomenei dialogo priemone. "Kultūra padeda susikalbėti su skirtingų sričių specialistais, skirtingų kultūrų, pomėgių atstovais, žmonėmis, turinčiais skirtingus požiūrius. Stengsimės būti tarpininkais, kalbėti aktualiomis temomis, sužadinti taip reikalingus pokyčius", – sakė entuziastė.