Ne pirmas kartas
"Pirmą kartą dykumą pervažiavau labai seniai, kai studijavau Kazachstane. Tada turėjau motociklą, nes reikėdavo įveikti didelius atstumus. Norėjau pasiekti Kaspijos jūrą, o kad ją pasiektum, reikia pervažiuoti Kyzylkumo dykumą", – pasakoja J.Ruzgas.
Afrikos Sacharą jis pervažiavo praėjus daugybei metų. "Buitis, darbai, vaikai – ne taip paprasta tokią kelionę susiorganizuoti. Per Sacharą važiavome mėnesį, 6 tūkst. km. Panašus atstumas iš Kazachstano į Lietuvą parvažiuoti. Sacharoje, būdavo, važiuoji parą vien akmenimis, vėliau – vien smėlis ir vėl važiuoji akmenimis… Matėme tuaregų, berberų kasdienybę, homo sapiens keliais keliavome, olose jų paliktus piešinius apžiūrėjome", – prisimena patyręs keliautojas.
Kelionė motociklais po Gobio dykumą – seniai brandinta idėja. "Ji gimė 2010 m. 2016 m. jau pasiruošėme motociklus, pabandėme su jais važiuoti ir laukėme palankaus laiko, kada tinkamiausia važiuoti į Mongoliją. O geriausias laikotarpis yra nuo liepos iki rugpjūčio mėnesio, nes kitu metu oro sąlygos ten nėra labai geros, temperatūra smarkiai krenta žemyn. Mongolijos sostinė Ulan Batoras yra 1500 m aukštikalnėje, ten ryškus kontinentinis klimatas. Vasaros metu temperatūra pakyla virš 40 laipsnių, o žiemą ji nukrenta iki 40 laipsnių", – pasakoja J.Ruzgas.
25 dienas trukusiai kelionei jis ryžosi ne vienas – kartu su dar dviem motociklų gerbėjais Ovidijumi Petrusevičiumi ir Juliumi Jasinavičiumi. Sunkiais "Honda" bekelės motociklais, kurie buvo sukurti specialiai Dakaro lenktynėms Afrikoje, trijulė iš viso nuvažiavo 20 tūkst. km.
Prie Baikalo tvyro ypatinga energija, mūsų nuotaika labai pasitaisė, tiesiog ėmėme šypsotis.
Atradimai Rusijoje
Motociklus iš Lietuvos per Latviją, Rusiją, beveik iki pat Mongolijos sienos vyrai vežėsi priekaboje. "Didžiausias klausimas buvo, kaip juos iki ten nugabenti – traukiniais ne taip paprasta. Draugas nusipirko tokį automobilį, kuriuo galima tempti krovinį. Pirkome priekabą, į kurią tilpo trys motociklai. Daiktus reikėjo susidėti, kad jų nebūtų per daug, bet ir nebūtų per mažai, nes tokioje kelionėje faktiškai viską turi turėti kartu su savimi", – aiškina J.Ruzgas.
"Važiuodami automobiliu per Rusiją supratome, kad čia keliai kur kas geresni, nei tikėjomės. Nuo Maskvos iki Uralo ir vėliau iki Baikalo, Transsibiro judria magistrale važiavome suženklintu tvarkingu keliu. Kelionė buvo labai įdomi, pamatėme skirtingų Rusijoje gyvenančių tautų, keitėsi ir reljefas", – pasakoja jis.
J. Ruzgaus nuotr.
"O Baikalas – nuostabus. Važiavome fantastiškais serpantinais, link Sibiro lydėjo įspūdingi vaizdai. Prie Baikalo tvyro ypatinga energija, mūsų nuotaika labai pasitaisė, tiesiog ėmėme šypsotis", – sako J.Jasinavičius.
Vyrai automobiliais keliavo iki netoli Irkutsko esančio Sibiro Usolės miesto, kuriame apsistojo baikerių klube. "Jis gana demokratiškas, jo nariai labai geranoriški. Trumpam apsistojome jų name. Tai yra 1890 m. statybos medinis pirklio namas. Šie baikeriai sugebėjo iš viso pasaulio surinkti pinigus, tą namą išpirkti ir savo klubą jame įrengti. Dar ir aplinkinių baikerių suvažiavime dalyvavome", – įspūdžiais dalijasi O.Petrusevičius.
"Iš tikrųjų papuolėme į labai gerą kompaniją. Tame baikerių klube mus ir pamaitino – viską gavome dykai ir priedo – dar daug šypsenų. Palikome šiek tiek pinigų, kad vyrai dar jaukesnę aplinką susikurtų", – priduria J.Jasinavičius.
Lietuviai ten palikę automobilį ėmė ruoštis kelionei motociklais, nes bene sunkiausia dalis – susikrauti daiktus į motociklą, juos surišti, priveržti, kad važiuojant nepamestų. "Kai į motociklus susikrauni visus reikiamus daiktus, kiekvienas jų pasunkėja nuo 60 iki 80 kg, nes kartu turi vežtis tam tikrą tepalų kiekį, įrankius, atsargines padangas, vandens ir kitus daiktus. Visa tai sveria", – šypsosi J.Ruzgas.
Šie vienuolynai skiriasi nuo kitų budistų vienuolynų Kinijoje ar Tailande.
Palikę Sibiro Usolę, motociklininkai patraukė link Buriatijos sostinės Ulan Udės, vietinių vadinamos Raudonąja upe. "Ten gyvena tie patys buriatai, kurie gyvena Mongolijoje. Iš ten išvažiavę aplankėme vienuolyną, kuriame palaidotas ypatingas vienuolis Itigilovas. Jis prieš savo mirtį pasakė, kad po 72 metų reikės patikrinti jo kapavietę. Kai žmonės tai padarė, rado venuolio kūną nesuirusį. Dabar jis laikomas už neperšaunamo stiklo, tarsi sustingęs lotoso poza. Šiandien jam 164 metai", – nuostabos neslepia O.Petrusevičius.
"Aplankėme dar ne vieną vienuolyną ir Gobio dykumoje. Šie vienuolynai skiriasi nuo kitų budistų vienuolynų Kinijoje ar Tailande. Čia jie gerokai paprastesni, mažiau išpuošti, vienuoliai gyvena mediniuose namuose, tik pačios pagodos kukliai papuoštos", – pasakoja J.Ruzgas.
J. Jasinavičiaus nuotr.
"Bet vienuoliai labai geranoriški – pamaitino mus, pavaišino obuoliais, o aš visus iš eilės motociklu pavežiojau. Ir vaikus – jų ten buvo nemažai", – juokiasi J.Jasinavičius.
Klajoklių būdas
Pasiekę Mongolijos sieną lietuviai greitai suprato, kad mongolai labai menkai kalba tiek rusiškai, tiek angliškai. Išsikeitę savo mongoliškus milijonus – tugrikus – pradėjo važiuoti asfaltuotu keliu, kuris truko apie 100 km.
Tik įvažiavus į Mongoliją neliko jokių medžių, krūmų – tik žolė.
"Tada asfaltas pasibaigė, prasidėjo lietus, o mes pamatėme, ką reiškia tikra bekelė. Purvas, prastas matomumas, didelis automobilių eismas. Iki sostinės Ulan Batoro, arba buriatų kalba Raudonojo karžygio, 450 km važiavome dvi dienas. Supratome, kad jeigu yra blogas kelias, jis yra būtent čia. Ne kartą ir griuvome, nes nebuvome pasiruošę tokiems purvynams, visur vanduo, duobės – įkrenti iki vairo į jas, o pro šalį važiuojanti mašina tave dar ir aptaško", – nutikimus prisimena O.Petrusevičius.
"Bet dar labai įdomu tai, kad tik įvažiavus į Mongoliją neliko jokių medžių, krūmų – tik žolė. Negirdėti lapų šnarenimo, visiška tyla. Atrodo, kad esi vakuume, atsistojęs prieš vėją tik jį ir girdi. Ausyse spengia tyla", – pirmaisiais įspūdžiais Mongolijoje dalijasi J.Jasinavičius.
Iš viso Mongolijoje gyvena 2,9 mln. žmonių, Ulan Batore – 1,4 mln. gyventojų. "Šis miestas – vienas labiausiai užterštų miestų pasaulyje. Sovietai mongolams pastatė elektrinių, miestas pradėjo kurtis aplink jas. Čia nėra medžių, kurie valytų orą, todėl atrodo, kad ten gyvenantys kvėpuoja tirštais juodais dūmais. Nors miesto centras gražus", – pastebi O.Petrusevičius.
Palikę sostinę, važiuodami į Gobio dykumą lietuviai aplankė kelis mažesnius miestelius, pabendravo su vietiniais, pamatė jų gyvenimą iš arti. Dauguma mongolų yra klajokliai, laisvos dvasios žmonės, gyvenantys stepėse, dykumoje, jurtose.
"Įėjus į jų jurtą – beveik tuščia. Nei drabužių spintų, nei daiktų. Laimingi žmonės, tai ne mes – apsikrovę daiktais. Neturi jie daug mantos, o tiek, kiek turi, laiko skryniose. Turi ko valgyti, turi kur gyventi, automobilį arba motociklą – nieko jiems nereikia", – pasakoja J.Ruzgas.
J. Jasinavičiaus nuotr.
O.Petrusevičius sako, kad mongolai – bebaimiai: "Klausiau vieno vyruko, ar kinų nebijo. Atsakė, kad ne – turi peilį. Dar vieną įdomų mongolą sutikome – savo jurtoje jis naujausius būgnus muša ir motociklu važinėjasi. Pasirodo, vyrukas garsioje mongolų grupėje groja."
Dykumoje avių, ožkų, arklių niekas negano, laisvi vaikšto, jokių tvorų.
Jie per daug nesidomi vidaus ar tarptautine politika, bet dauguma mongolų sako, kad kinai – blogi žmonės. "Rusai jiems artimesni, jie apgynė mongolus nuo Kinijos invazijos. Jei Kinija būtų įžengusi – tokios laisvės ir Mongolijos, kokia ji yra šiandien, tikriausiai nebūtų. Viskas čia būtų apstatyta namais ir fabrikais", – spėja J.Jasinavičius.
Mėsa ir tik mėsa
Įdomus pasaulis Mongolijoje, pabrėžia ją pažinę lietuviai. "Kai kurie užrašai – kirilica, bet patys žodžiai yra mongoliški – matai raides, bet nieko negali suprasti, tik kai kuriuos išlikusius rusiškus žodžius", – pasakoja J.Ruzgas.
"Dykumoje avių, ožkų, arklių niekas negano, laisvi vaikšto, jokių tvorų. Apsistoję vienoje mongolų šeimoje, pamatėme jų gyvenimą iš arti: kaip jie melžia ožkas, gamina valgyti. Su mongolų virtuve susipažinome anksčiau, vos tik atvykę", – priduria jis.
Čia keliautojus sužavėjo didžiuliai virtiniai su mėsa. "O mėsos jie valgo labai daug. Avieną, ožkų mėsą, galima prašyti jautienos, bet vištiena jau yra retenybė. Jie valgo gausiai ir skaniai, šiek tiek jaučiama kinų virtuvės įtaka. Tiesą sakant, valgėme tiek daug mėsos, kad virškinimo sistema pradėjo strigti", – prisipažįsta J.Ruzgas.
"Vaisių ir daržovių ten nėra – paprasčiausiai niekas neauga. Desertui – ožkų pieno ledai, kumelių pieno raugintas alus. Visur, kur gamina maistą, tvyro surūgusio ožkų pieno tvaikas, nuo kurio iškart supykina. Niekada nepamiršiu to kvapo – buvau net apsinuodijęs", – juokiasi J.Jasinavičius.
Čingischano šalyje
Kai tik trijulė pasiekė lietingąją Mongoliją, juos pasitiko žemi debesys ir žalios kalvos be medžių. Kuo labiau artėjo prie Gobio, tuo labiau stepės virsdavo lygia žeme.
"O Gobio dykumoje jautiesi lyg įvažiavęs į Čingischano šalį, kur plyti neaprėpiamos platybės. Laisvai besiganančius arklius pakeitė kupranugariai, kurie tarsi nebijo žmonių, jie pavienėmis kaimenėmis gyvena. Po kokių šešių dienų važiavimo Gobio dykuma pasižiūrėjau į veidrodį ir pamačiau, kad net mano akys susiaurėjo, atsirado raukšlių akių kampučiuose. Juk visą laiką važiuoji prisimerkęs", – juokiasi J.Ruzgas.
J. Jasinavičiaus nuotr.
Mongolijos Gobio dykuma įdomi ir tuo, kad čia 1963 m. atrastas dinozaurų kapinynas. "Daug jų kaulų buvo atrasta. O dabar tikri dinozaurų griaučiai eksponuojami eiliniame prekybos centre – matėme savo akimis", – stebisi J.Jasinavičius.
Viskas arčiau prigimties.
Kodėl taip traukia dykumos? "Čia yra mažiau civilizacijos, čia žmogus nėra padaręs didelės įtakos gamtovaizdžiui. Dideli ir akimis neaprėpiami plotai. Tu esi vienas pats su ta stichija. Tau sprogo padanga – tu sustoji, išsitrauki instrumentus ir pats tvarkaisi, o draugai per tą laiką nuvažiuoja į priekį. Tai yra pasitikrinimas, ar tu dar gali. Čia pagalbos iš šalies gali tikėtis labai nedaug", – atsako J.Ruzgas.
"Iš tikrųjų, traukia vaizdai, kurių kalbant neperteiksi ir net nuotraukos visko neparodys. Ten yra įvairių gyvybės formų, tik ne tokių, kaip pas mus. Grįžus iš ten viskas atrodo labai žalia. Gyvename tiesiog rojuje, palyginti su Mongolijos laukiniu gyvenimu", – priduria jis.
"Žmonės važiuoja autobusu, jis sustoja, visi išlipa, neina nei į kairę, nei į dešinę, pritupia, atlieka savo gamtinius reikalus ir toliau sulipę į autobusą važiuoja – jiems tai yra įprasta, nėra kur pasislėpti, nėra medžių ar krūmų. Ir niekas nesislepia, žmogus toks, koks yra. Viskas arčiau prigimties", – sako O.Petrusevičius.
Gobio dykuma, kurios gruntas primena aštriais akemenimis dengtą vandenyno dugną, vyrai keliavo 12 dienų. Buvo pasiklydę, papuolė į smėlio audrą, patyrė šiokių tokių avarijų, motociklais važiavo per netikėtai atsiradusią sraunią upę, patyrė skarabėjų įkandimų ir kartu su oru į save traukė laukinę mongolų klajoklių dvasią.
