– Jūsų kelionių geografija įspūdinga – 32 aplankytos šalys. Kada pradėjote keliauti? Kurios šalys paliko didžiausią įspūdį?
– Keliauti pradėjome tikrai ne nuo mažens, nes nei aš, nei Meinardas vaikystėje nekeliavome. Mūsų tėvai turėjo kitų užsiėmimų ir labiau mėgo atostogas Lietuvoje. Aš pradėjau keliauti, kai Lietuvoje atsirado pigių skrydžių bendrovė "Ryanair". Prisimenu, kad tuo metu buvau pirmame ar antrame universiteto kurse, tad pajamų neturėjau daug, bet buvo didžiulis noras keliauti. Su draugais nusipirkome kelionę į Vokietiją, Brėmeną. Bilietai kainavo tik kelis litus. Į Maljorką, Italijos miestus – vos 3–4 litus, tai mes ir skrisdavome. Kartais miegodavome po palmėmis arba programėlėje rasdavome nemokamų nakvynių pas žmones. Taip ir užsikrėtėme tuo kelionių virusu. Žinoma, vėliau pajamos didėjo, keliauti buvo galima komfortiškiau. O kalbant apie mėgstamiausią šalį – tai Havajai. Per "Work and Travel USA" darbo mainų programą turėjome galimybę ten gyventi, dirbti, keliauti ir pažinti šalį ne per savaitę ar dvi, o per keturis mėnesius. Havajai paliko labai didelį įspūdį. Su vyru pajuokaujame, kad ten vykti galima tik tada, kai esi aplankęs bent 20 pasaulio šalių, nes, išvykus į kitą kelionę, Havajams prilygti sunku.
– Gal ir su vyru susipažinote keliaudami?
– Su vyru susipažinome ne kelionėje, bet jos turi labai didelę reikšmę mūsų šeimai. Mūsų rimta draugystė užsimezgė per keliones, mes susižadėjome kelionėje. Jos visą laiką greta.
– Šiuo metu vienoje rankoje sūpuojate kelių mėnesių kūdikį, kitoje laikote mažamečio sūnaus rankutę, tačiau renkatės ne poilsines, o aktyvias keliones. Kaip sekasi tokiose kelionėse su vaikais? Ar tai jų nevargina?
– Keliauti su vaikais daug kam atrodo sudėtingas išbandymas. Na, tai tikrai ne tas pats, kas keliauti dviese. Visų pirma, reikia pasidaryti labai daug namų darbų. Turi pasiruošti maršrutą (įsitikinti, kad jis bus saugus vaikams, nebus per daug sudėtingas, neužims labai daug laiko), numatyti pramogas. Aišku, įvertinti savo vaiko gebėjimus – yra vaikų, kurie gali nueiti 10 km, ir yra vaikų, kurie nenueis nė kilometro. Mes viską organizuojame pagal savo vaikus: žinome, kad vyresnėlis sūnus Jokūbas gali įveikti tokias keliones, o Ūlai kol kas nėra skirtumo, nes miega nešioklėje. Tiesą sakant, kai gimė sūnus, galvojome, kad keliones teks apriboti, todėl reikia važiuoti į Turkiją, kur viskas įskaičiuota. Kaip tarėme, taip ir padarėme – nuvažiavome mes į Turkiją, ir tai mums buvo pačios blogiausios atostogos (juokiasi). Nebuvo ką veikti. Tai mes su vyru susiradome kažkokį autobusiuką, išvažiavome į miestelį, ten susiradome kalnus ir nuėjome palaipioti. Na, tada šiek tiek praskaidrėjo mūsų atostogos, bet pasakėme sau – ne, dabar važiuosime į Turkiją tik tada, jei bus koks nors labai geras viešbutis, kuriame tikrai bus veiklos, arba tada, kai išeisime į pensiją ir negalėsime daug vaikščioti (juokiasi). Todėl ir renkamės aktyvesnes atostogas. Mūsų gyvenimo būdas toks – sportuojame, daug laiko leidžiame lauke.
Kompensacija: Elena žino, kad keliaujant su vaiku reikia atlikti daug namų darbų, tačiau patirti įspūdžiai atperka visą vargą.
– Jokūbas, kaip ir tėveliai, pripratęs daug vaikščioti?
– Taip, jis jau būdamas dvejų nubėgdavo 2 km. Jis matydavo pavyzdį, kad su vyru einame pabėgioti, ir pats norėdavo. Meinardas kažkada juokais jam uždėjo sportinį laikrodį – vaikas yra nubėgęs 2 km be sustojimo. Dabar, aišku, gal nebėra toks sužavėtas bėgimu, labiau žavisi dviračiu. Jis labai aktyvus vaikas, laukia kelionių. Per prievartą jo nevedame, viskas vyksta su jo noru ir sutikimu.
– Kokių sunkumų iškyla keliaujant su vaikais?
– Visų pirma, kuo daugiau vaikų, tuo daugiau daiktų. Ir kuo mažesni vaikai, tuo didesni daiktai (juokiasi). Vežimai, automobilio kėdutės ir visa kita. Tas daiktų sukrovimas yra didžiausias iššūkis. Na, ir tai, kad kažkas įvyksta ne pagal planą. Pavyzdžiui, stengiamės visa dieną suplanuoti taip, kad ir vaikams būtų gerai, kad ir pietų miegelio spėtų pamiegoti, ir pavalgytų, bet jei aplinkybės, kurios nuo mūsų nepriklauso, pasikeičia, tai ir kaprizų būna, ir pervargsta.
– Kaip tada susitvarkote?
– Į tai galima pasižiūrėti dvejopai. Prieš keliones stengiuosi nupirkti naujų knygelių ir žaislų, kad lėktuve ar nenumatytose situacijose galėčiau užimti vaiką veikla, parodyti jam dėmesį. Bet kartais būna, kad nieko negali pakeisti – reikia išleisti tas emocijas. Tai aš ir leidžiu vaikui jas išleisti. Jis nusiramina, tuomet galime keliauti toliau. Turbūt nė vienoje kelionėje to neišvengsi, nes vaikai pavargsta, jiems atsibosta – tai normalu.
– Kaip kelionėse sekasi pasiskirstyti pareigomis su vyru?
– Kelionės yra mano hobis. Meinardas labiau meno žmogus, jam nepatinka jokie popierizmai, paieškos, tai už maršrutus, bilietų pirkimą ir kitus panašius dalykus esu atsakinga aš. Man tai labai patinka. Dažniausiai jis sutinka su mano nuomone ir mano pasiūlytais maršrutais, o kartais ir pats kažką prideda. Kadangi beveik kiekvienoje kelionėje nuomojamės automobilį, tai vyras yra atsakingas už niuansus, susijusius su automobiliu: nuoma, kelių mokesčiai, aikštelės. Kelionėse jis nepalieka manęs vienos su dviem vaikais. Abu su jais užsiimame vienodai. Niekada nei pykčių, nei nesutarimų dėl to nebuvo ir tikiuosi, kad ateityje neiškils.
Kai keliauji su kūdikiu, maršrutas turi būti apgalvotas, apžiūrėtas ir išdėliotas taip, kad neprisikurtume fantazijų, jog per dvi dienas nuvažiuosime 3 tūkst. km.
– Kelionėse su vaikais baiminamasi virusų. Kokių saugumo priemonių imatės?
– Taip, visuomet yra ta baimė... Keliaujant ir su vaikais, ir be jų yra pravartu turėti vaistinėlę su pagrindiniais vaistais: nuo skausmo, karščiavimo, žaizdų ir panašiai. Turime ir gydytojos kontaktus. Prieš keliones visuomet pasižiūriu tose šalyse esančias klinikas, į kurias prireikus galėčiau kreiptis. Nesame keliavę ten, kur siaustų virusai. Bet vaikas gali susirgti ir Lietuvoje žaisdamas smėlio dėžėje.
– Pasidalykite patirtimi, ką svarbiausia įsidėti į kelionių krepšį?
– Tai priklauso nuo krypties – ar keliausite į kalnus, ar kur nors prie jūros, vandenyno. Visais atvejais su mumis keliauja kremas nuo saulės. Visada turime termodrabužius, kurie tinka ir kalnuose, ir aktyviam laisvalaikiui. Taip pat – neperšlampama striukė, galvos apdangalai, nešyklė, įkrovikliai, vaistinėlė, asmens dokumentai ir vairuotojo pažymėjimas. Jo Lietuvoje jau nelabai reikia vežiotis su savimi, todėl žmonės gali pamiršti, kad keliaujant svetur vairuotojo pažymėjimą reikia turėti. Mes mėgėjai keliauti tik su rankiniu bagažu. Ne dėl taupumo, bet dėl to, kad neapsikrautume daiktais. Net juokaujame, kad ir kiek mažai daiktų pasiimtume, vis tiek atsiras tokių, kurių nepanaudojome. Taip, galbūt komfortiška keliauti su dideliu lagaminu, bet net jeigu ir nuomoji automobilį, susigrūsti tuos visus lagaminus, vežimėlį… Todėl mums pakanka rankinio bagažo ir dar nebuvo, kad kažko labai pritrūktų. Na, o jei ir pritrūktų, tai ne akmens amžiuje gyvename – visko galima įsigyti.
– Kelionėms žmonės renkasi įvairias transporto priemones – automobilį, traukinį, lėktuvą. Kaip patogiausia keliauti su vaikais?
– Kai keliauja mūsų šeima, nebūna taip, kad apsistotume vienoje vietoje. Mūsų tikslas – pamatyti šalį iš visų kampų. O kai šeimoje – keturi asmenys, patogiausia transporto priemonė yra automobilis. Taip, galime keliauti traukiniu, bet nepatogu dėl daiktų, o ir kainos atžvilgiu būtų brangiau. Keliaujant automobiliu viską, ko reikia, turi po ranka. Automobilis kelionėse mums tampa tarsi mažaisiais namais. Žinoma, dideliems atstumams įveikti renkamės lėktuvus. Pavyzdžiui, kai keliavome po Ameriką, kurioje atstumai išties yra labai dideli, rinkomės skrydžius. Bet tik dėl to, kad su mumis keliavo vaikas: mes stengiamės nepraleisti daugiau nei 2–3 valandų transporto priemonėje. Su vyresniu vaiku tie laiko tarpai jau ilgėja, bet kūdikiui reikia patogios padėties. Kai keliauji su kūdikiu, maršrutas turi būti apgalvotas, apžiūrėtas ir išdėliotas taip, kad neprisikurtume fantazijų, jog per dvi dienas nuvažiuosime 3 tūkst. km.
– Tai vienas iš pagrindinių patarimų keliaujant su vaikais – neplanuoti ilgesnės nei 2–3 valandų kelionės?
– Taip. Arba daryti pertraukėles. Aišku, kol vaikai miega – tol viskas gerai. Kaip su vyru juokaujame – važiuojame tol, kol vaikai miega. Kai atsikelia – stojame. Tada stengiamės ilgiau pasivaikščioti, prasiblaškyti, kad ir kūdikiui, ir vyresniam vaikui keliauti būtų komfortiška. Tuomet keliaujame toliau. Jei per dieną reikia nuvykti ilgesnį atstumą, sustojame ilgesniam laikui – ir viskas būna gerai.
– Ar kartais pasvajojate išvykti į kelionę tik su vyru ar draugų kompanija?
– Mes neretai ir keliaujame su draugų kompanija. Jie – irgi su vaikais. Dviese irgi spėjome pakeliauti, bet tikrai neatmetame tos galimybės, kad, kai kūdikis paaugs, turėsime kelionių ir sau. Na, bent kartą per metus. Nematau nieko blogo, kai tėvai išvažiuoja dviese. Žinoma, ne mėnesiui ar dviem, bet 4–5 dienoms. Nuo to tikrai pasaulis nesugrius.
– Jūsų "Instagram" paskyros sekėjai gali grožėtis įspūdingomis kalnų nuotraukomis. Ar kalnų žygiai – jūsų aistra?
– Tikrai taip. Mes esame ne miesto keliautojai. Vienintelė išimtis – Niujorkas, kur likome ilgesniam laikui ir ten buvo ką pamatyti. Bet dažniausiai miestams skiriame mažiausiai laiko. Kažkaip savaime mus nugali kalnai, miesteliai, kaimeliai, gamta. Galbūt kai kam ir keista, nes esame sostinės gyventojai, labai mylime Vilnių ir nenorėtume gyventi mažesniame miestelyje. Bet kelionių metu renkamės tuos mažesnius miestelius. Kadangi Lietuvoje kalnų nėra, gal todėl taip ir traukia.
– Neseniai grįžote iš nuostabiai gražaus krašto – Austrijos. Kodėl pasirinkote į šią šalį vykti su kūdikiu? Kuo Austrija jus sužavėjo?
– Trumpas skrydis, lengvai automobiliu apvažiuojama šalis – tai turint kūdikį labai aktualu. Nereikia kasdien praleisti daug laiko automobilyje. Austrija yra ta šalis, kuri tinkama tiek miesto, tiek gamtos mėgėjams. Kas mėgsta miestus – sostinėje Vienoje tikrai yra ką pamatyti, o kas myli gamtą, kalnus ir žygius – jiems taip pat čia yra ką veikti. Tos vietos, kuriose mes buvome, tinkamos kelionėms su vaikais. Nebūtina kopti į kalnus, gali būti ir prie kalno – bus taip pat gražu. Ten yra Alpės ir Didysis Alpių kelias, tituluojamas vienu gražiausių kelių Europoje, į kurį vyksti automobiliu. Turistas šį kelią pravažiuoja automobiliu, grožisi vaizdu pro langą ar išlipa pasivaikščioti. O mes nusprendėme, kad norime patirti Alpes, todėl išėjome į 3–4 valandų žygį.
– Ką patartumėte jaunoms šeimoms, besiruošiančioms į kelionę?
– Nereikia nusiminti, jei kažkas vyksta ne pagal planą. Visose situacijose yra išeitis – reikia ieškoti alternatyvų. Tarkime, kelionėje ėmė lyti, todėl negalite kopti į kalną, bet galbūt kažkur netoli yra zoologijos sodas, kurį galite aplankyti. Reikia turėti omenyje, kad kelionėse pasitaiko visko.
