Kaip atpažinti?

„Pasaulyje itin sparčiai plinta kepenų liga, kuri ilgainiui pažeistose kepenyse sukelia uždegimą, kepenų cirozę ar net kepenų vėžį. Nealkoholinis steatohepatitas (NASH), dar kitaip vadinamas nealkoholine suriebėjusių kepenų liga, yra susijęs su riebalų kaupimusi kepenyse. Ligos pradžioje pacientai nejaučia jokių simptomų. Tai ypač svarbi problema, nes, laiku neatkreipus dėmesio, ši liga gali baigtis sudėtingomis komplikacijomis“, – sako šeimos gydytoja Toma Šimulienė.

Pasak medikės, ši liga yra itin klastinga, kadangi ją sunku aptikti ir atpažinti. Kepenyse skausmo receptorių nėra, tad žmogus gali nieko nejausti tol, kol neprasideda vėlyvosios stadijos.

„Kai kurie nespecifiniai požymiai vis dėlto gali išduoti sutrikusią kepenų veiklą. Jeigu dažnai jaučiamas nuovargis, padidėjęs dirglumas, energijos trūkumas, miego sutrikimai, tai gali reikšti kepenų veiklos sutrikimą, nors šie simptomai būdingi ir kitoms ligoms“, – pastebi T.Šimulienė.

Padidėjusi pilvo apimtis, gelta, kraujavimas iš nosies ar dantenų signalizuoja apie progresuojančią kepenų ligą.

Suriebėjusias kepenis gali išduoti maudimas po dešiniojo šonkaulio lanku, dispepsijos požymiai (viršutinės vidurinės pilvo dalies skausmas ar diskomfortas, pasireiškiantis dėl blogo virškinimo), pilvo skausmai. Medikė ragina pajutus šiuos simptomus nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją.

„Nustačius metabolinį sindromą (dėl rezistencijos insulinui atsirandančius medžiagų apykaitos sutrikimus, – red. past.), cukrinį diabetą, podagrą, širdies ligas, būtina pasitikrinti kepenų būklę. Padidėjusi pilvo apimtis, gelta, kraujavimas iš nosies ar dantenų signalizuoja apie progresuojančią kepenų ligą“, – sako gydytoja.

Rizikos grupės

Žmonės, kurie neatsakingai renkasi maisto racioną ir yra fiziškai neaktyvūs, dažniausiai linkę turėti problemų su nutukimu arba metabolinį sindromą, nors jis gali būti ir įgimtas. Šių sutrikimų padariniai – suriebėjusios kepenys. Tačiau kepenys suriebėja ir sveikai, ir aktyviai gyvenantiems asmenims.

„Aukštas kraujospūdis, padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis ir didelis cholesterolio ir trigliceridų kiekis kraujyje – dar vienas pavojaus signalas. Esant šiems veiksniams žymiai padidėja kepenų suriebėjimo rizika“, – sako gydytoja.

Nors sveikas gyvenimo būdas itin svarbus, kepenų suriebėjimą gali lemti ir kiti veiksniai. Gydytoja teigia, kad genai – taip pat svarbūs: „Jeigu nustatytas paveldėtas polinkis sirgti šia liga, tokiems žmonėms itin svarbu periodiškai tikrintis kepenų būklę.“

Ligos prevencija

Kepenų ligas itin dažnai sukelia ne tik alkoholis, bet ir prasta mityba. Ji turi būti subalansuota ir įvairiapusė, kupina skaidulų. Patartina vengti per didelio angliavandenių, riebalų ir cukrų kiekio ir nepiktnaudžiauti sūdytu ir rūkytu maistu.

„Įtraukite į mitybos racioną kepenis valančius produktus, tokius kaip avokadai, morkos, greipfrutai, burokėliai, žalioji arbata, česnakai, žalios lapinės daržovės, ciberžolė ir t.t. Kepenys mūsų organizme atlieka itin svarbų vaidmenį – padeda atsikratyti toksinų, tad jų veiklai itin kenkia sveikatai nepalankių riebalų ir rafinuotų angliavandenių prisotintas maistas ir neracionaliai vartojama maisto papildų gausa“, – teigia šeimos gydytoja.

Medikė primena, kad, siekiant rūpintis kepenų sveikata, reikėtų saikingai vartoti vaistus. Būtina įvertinti poveikį kepenims ir jokiu būdu nevartoti alkoholio su vaistais. Vaistus reikėtų vartoti tik prireikus ir įvertinus jų neigiamą poveikį organizmui.

„Kitas svarbus aspektas – aktyvus gyvenimo būdas. Fizinis aktyvumas turėtų būti kasdienė rutina. Tinkamas fizinis aktyvumas didina gerojo cholesterolio kiekį kraujyje, padeda sumažinti svorį. Taip pat nepamirškite profilaktiškai stiprinti sveikatą ir reguliariai lankytis pas šeimos gydytoją, prireikus išsitirti kepenų veiklą“, – pataria T.Šimulienė.

Gydytoja priduria, kad prireikus galima vartoti specialius preparatus, kurie apsaugo kepenis ir mažina jų pažeidimus. Juose yra esencialinių fosfolipidų, kurie skatina kepenų audinio atsinaujinimą ir padeda regeneruotis. Gerai kepenų funkcijai taip pat svarbūs antioksidantai, tokie kaip vitaminas E, cinkas, selenas, vitaminas C.

„Lapkričio mėnesį pajutau skrandžio skausmą, išgėriau vaistų. Atrodė, kad skausmas nuslūgo, – prisiminė Astutė. – Ryte su drauge išgėrėme kavos ir vėl prasidėjo stiprus skrandžio skausmas, vėmimas, viduriavimas.“

Nieko nelaukdama moteris išvyko į gydymo įstaigą. Atlikus tyrimus, įtarta viršutinės žarnyno pasaito arterijos trombozė. Abdominalinės chirurgijos gydytojas dr. Paulius Lizdenis sako, kad ši patologija – sunki liga, kuriai įvykus greitai vystosi žarnų infarktas ir nekrozė, o mirštamumas nuo šios ligos siekia net apie 70 proc.

„Patobulėjus šios ligos diagnostikos ir gydymo galimybėms, kartu su gydytojų intervencinių radiologų pagalba, šį skaičių pavyko sumažinti. Tačiau viskas priklauso nuo laiko, per kurį pacientas atvyksta į centrą, galintį suteikti visokeriopą pagalbą“, – pažymėjo dr. P. Lizdenis.

Astutei atlikta trombektomija, kurios metu susidaręs trombas (krešulys) pašalintas iš žarnų pasaito arterijos. „Deja, pacientės būklė išliko sudėtinga. Įvertinus kraujo tyrimų rezultatus, pastebėjome ūminį pilvaplėvės uždegimą. Jis atsirado dėl besivystančios plonosios žarnos nekrozės, todėl nedelsiant atlikta operacija“, – apie pacientės būklę pasakojo abdominalinės chirurgijos gydytojas.

Operacijos metu Astutei pašalinti du nekrozavę plonosios žarnų segmentai ir suformuotos dvi jungtys. „Stengėmės išgelbėti kuo daugiau pažeistos plonosios žarnos, kurios liko apie 1,5 metro. Iš praktikos žinome, kad tai yra mažiausias žarnos ilgis, su kuriuo žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą“, – pastebėjo dr. P. Lizdenis.

Po atliktos operacijos pacientės būklė pagerėjo ir ji išleista gydytis ambulatoriškai. Prabėgus mėnesiui, plonoji žarna dėl kraujotakos nepakankamumo pradėjo siaurėti ir randėti. „Susidarė žarnos nepraeinamumas, todėl chirurginės intervencijos būdu reikėjo skubiai pašalinti susiaurėjusią plonosios žarnos dalį ir atstatyti praeinamumą. Po šios operacijos moteriai liko tik apie 1,2 metro plonosios žarnos. Deja, pooperaciniu laikotarpiu dėl kraujotakos nepakankamumo išsivystė žarnų jungties nesandarumas“, – aiškino gydytojas.

Siekiant pašalinti jungties nesandarumą, atlikta dar viena operacija, kurios metu sutrumpinta plonoji žarna ir suformuota plonosios žarnos jungtis su storąja žarna. „Plonosios žarnos liko vos 70 centimetrų. Nepaisant ūminio pilvaplėvės uždegimo, žarnų jungtis sugijo“, – sakė dr. P. Lizdenis.

Tolesniam gydymui Astutė perkelta į Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos kliniką. Nusilpusiam pacientės organizmui ir tik su 70 cm likusios plonosios žarnos tapo sunku įsisavinti baltymus, riebalus ir angliavandenius, vitaminus, mineralines medžiagas, trūko kalio ir magnio. „Astutė negalėjo valgyti pati, todėl perėmus pacientės gydymą gydytojams dietologams, reikėjo užtikrinti ilgalaikį klinikinį intraveninį maitinimą, – pasakojo gydytoja dietologė dr. Rūta Petereit. – Įdomu tai, kad šiai pacientei reikėjo ypatingai didelio kiekio magnio – net 22,5 gramų per parą, kai įprastai nesergantiems žmonėms paros rekomenduojamas kiekis yra 300–350 miligramų.“

Užtikrinus ilgalaikį intraveninį klinikinį maitinimą, pacientės būklė po truputį gerėjo, svoris nekrito. Galiausiai moteris galėjo valgyti pati, vaikščioti, atsikelti iš lovos. „Iš pradžių maisto medžiagų reikėjo daugiau, bet vėliau jos organizmas adaptavosi, pradėjo pacientė valgyti pati per burną, sumažinome intraveniškai skiriamų baltymų, riebalų, angliavandenių kiekius. Išliko tik didelis magnio poreikis, – pažymėjo dr. R. Petereit. – Šiuo metu pacientė jaučiasi gerai, pati moka pasikeisti Porto adatą, per kurią reikia susilašinti specialų klinikiniam maitinimui paruoštą tirpalą, taip pat skysčius su magniu bei kaliu.“

Astutė džiaugiasi pagerėjusia savijauta. „Nuoširdus ir profesionalus gydytojų ir chirurgų darbas padėjo man pasveikti“, – šypsojosi pacientė. Moteris taip pat nuoširdžiai dėkoja Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus personalui, slaugytojai Mildai, kurie visą gydymo laikotarpį stacionare prižiūrėjo bei rūpinosi paciente ir  išmokė, kaip namuose pačiai susilašinti visus klinikiniam maitinimo gydymui reikalingus preparatus.

Šis tarptautinis pripažinimas skatina Kauno klinikų gydytojus gastroenterologus toliau tobulinti retų ligų diagnostiką ir gydymą, o sunkiausias ir neaiškias diagnozes aptarti tarptautiniuose Europos retų kepenų ligų tinklo daugiadalykiuose gydytojų susirinkimuose, pažymima Kauno klinikų pranešime.

Retų virškinimo sistemos ir kepenų ligų centre gydoma daugiau kaip 100 autoimuniniu hepatitu, pirminiu biliariniu cholangitu, Vilsono liga, hemochromatoze, nėščiųjų cholestaze, kepenų kraujagyslių ir kitomis retomis kepenų ligomis sergančių pacientų.

Pasak Kauno klinikų atstovės Jovitos Gudelevičiūtės, šį centrą auditavusi Europos Sąjungos komisija pažymėjo, kad jame yra puikios galimybės genetinei retų ligų diagnostikai ir gydymui pačiais naujausiais metodais, apimančiais kepenų kraujagyslių šuntavimą ir stentavimą bei kepenų transplantaciją.

Viena iš retų ligų, kurios gydomos minimame centre, yra Budd-Chiari sindromas – sutrikimas, pažeidžiantis kepenis ir kraujagysles, kai į kepenis tekančiam kraujui sunku iš jų ištekėti. Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos Hepatologijos sektoriaus vadovas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, akademikas prof. Limas Kupčinskas teigia, kad sergant Budd-Chiari sindromo liga, kepenų venose susidaro krešuliai, neleidžiantys kraujui ištekėti iš kepenų, ir dėl to išsivysto sunkios komplikacijos.

„Paprastai liga atsiranda dėl trombofilijos – polinkio padidintam kraujo krešėjimui, kuris gali būti tiek dėl genetinių priežasčių, tiek įgytas. Pavyzdžiui, dėl kontraceptinių vaistų naudojimo – aiškina prof. L. Kupčinskas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dažniausiai šia liga serga moterys, o pagrindiniai Budd-Chiari simptomai – skysčių kaupimasis pilve, pilvo skausmai, prasidedantys kraujavimai, vystosi kepenų nepakankamumas. Laiku nediagnozavus ir negydant Budd-Chiari sindromo, ši liga gali baigtis mirtimi.

„Dėl nespecifinių ligos simptomų dažnai pacientai ne iš karto nukreipiami pas gydytoją gastroenterologą, todėl liga progresuoja. Anksti diagnozavus šią ligą, pacientams galima taikyti inovatyvias radiologines procedūras, kai per kaklo kraujagyslę specialiais kateteriais gali būti pasiekiamos kepenys ir į jas įvedama dirbtinė kraujagyslė, atstatanti kepenų kraujotaką“, – teigia profesorius.

Anot Kauno klinikų pranešimo, šios ligoninės Retų virškinimo sistemos ir kepenų ligų centre gydoma apie 16 pacientų, kuriems diagnozuotas Budd-Chiari sindromas. Profesoriaus L. Kupčinsko pastebėjimu, savalaikė diagnostika ir šiuolaikinės gydymo galimybės šiems pacientams gali grąžinti visavertį gyvenimą. Svarbiausiai ligą diagnozuoti laiku, atskirti ją nuo kitos kilmės kepenų ligų ir nukreipti į centrą, kuriame teikiamos trečio lygio sveikatos priežiūros paslaugos.

28 proc. žmonių nežino, kad svarbiausia kepenų funkcija yra kenksmingų medžiagų skaidymas, o iš trijų šalies didmiesčių gyventojų apie kepenų veiklą daugiausia išmano klaipėdiečiai. 

Tokius rezultatus atskleidė Lietuvos antsvorio ir nutukimo prevencijos asociacijos inicijuoti tyrimai apie kepenų ligas, kuriais siekta atkreipti dėmesį į vis didėjantį sergamumą šiomis ligomis.

„Tyrimai parodė, kad visuomenė nepakankamai pažįsta vieną svarbiausių savo organų – kepenis. Į klausimą, kuris vidaus organas yra didžiausias, kas penktas vilnietis atsakė, kad skrandis, tuo tarpu 88 proc. Klaipėdos gyventojų teisingai įvardijo kepenis. Manau, kad tokia statistika nėra atsitiktinė – būtent uostamiestyje yra didžiausi sergamumo kepenų ligomis rodikliai, tai parodė šiais metais sudarytas kepenų ligų sergamumo žemėlapis“, – tyrimų rezultatus komentavo Lietuvos antsvorio ir nutukimo prevencijos asociacijos prezidentė, dietologė dr. Rūta Petereit.

Higienos instituto 2017 m. duomenimis, didžiausias sergamumas kepenų ligomis fiksuojamas Klaipėdos mieste – 1000 gyventojų čia tenka 37 sergantieji, kiek mažesnis – Panevėžio m. (36 pacientai/1000 gyventojų) ir Kauno m. (35 pacientai/1000 gyventojų) savivaldybėse.

Serga ir liekni bei nevartojantys alkoholio

Šių metų kovo mėn. „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad kas aštuntas šalies gyventojas yra susidūręs su kepenų suriebėjimu – tokia diagnozė nustatyta 12 proc. respondentų ar jo šeimos nariams.

Kas aštuntas šalies gyventojas yra susidūręs su kepenų suriebėjimu.

Kepenų suriebėjimas – kai kepenų ląstelėse susikaupia didelis riebalų lašelių kiekis. Ligos pradžioje kepenų suriebėjimas nesukelia jokių simptomų. Ilgainiui pažeistose kepenyse gali išsivystyti uždegimas – nealkoholinis steatohepatitas, kepenų cirozė ir kepenų vėžys. Tai yra svarbi problema, į kurią reikia atkreipti dėmesį laiku – to nepadarius, gresia sudėtingos komplikacijos.

Pasak dr. R. Petereit, kepenų suriebėjimas skiriamas į du ligos tipus: alkoholinį kepenų suriebėjimą ir nealkoholinę suriebėjusių kepenų ligą (NASKL). Pastaroji dažniausiai siejama su antsvoriu, nutukimu, tačiau gali išsivystyti ir lieknam žmogui, nes vidinių riebalų tiesiog nesimato. Didžiausia grėsmė yra asmenims sergantiems metaboliniu sindromu, cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, podagra, turintiems dislipidemiją.

„Kepenų suriebėjimą gali sukelti ir vaistai, kitos lėtinės kepenų ligos, hepatitas B ir C bei alkoholio vartojimas.

Didelę įtaką turi ir gyvensenos įpročiai. Sėslumas, mažas fizinis aktyvumas, prasta nevisavertė mityba, greito maisto vartojimas, žalingų įpročių vartojimas – ydingos gyvensenos įpročiai, kurie gali tapti pagrindine kepenų ligų išsivystymo priežastimi“, – pažymėjo dr. R. Petereit.

Didmiesčių gyventojai labiau rūpinasi savo sveikata

Anot dr. R. Petereit, didmiesčių gyventojai labiau rūpinasi savo sveikata, todėl ir žinių apie kepenų būklę turi daugiau.

„Nenuostabu, jog sergamumo kepenų ligomis rodikliai aukščiausi didžiausiuose šalies miestuose – būtent čia atliekama daugiau profilaktinių tyrimų, žmonės aktyviai kviečiami tikrintis profilaktiškai, o ne tik tuomet, kai jau suserga ar pradeda jausti pirmuosius ligos simptomus. Pakanka atlikti kraujo tyrime nurodytus kepenų fermentus, kad galėtum sužinoti apie kepenų būklę“, – sako Lietuvos antsvorio ir nutukimo prevencijos asociacijos vadovė.

Pasak gydytojos, norint išvengti kepenų ligų yra labai svarbu laiku kreiptis pas šeimos gydytoją, atlikti profilaktinius tyrimus, nes žmogus kepenų skausmo nejaučia, todėl su kepenimis susijusios ligos dažniausiai yra tylusis žudikas.

Kepenys – vienintelis regeneruojantis organas

Anot dr. R. Petereit, siekiant pagerinti kepenų būklę, ypač žmonėms su antsvoriu ar nutukimu ir esant padidėjusiems kepenų fermentams kraujyje, rekomenduojama vartoti vaistinių preparatų su fosfolipidais, kurie yra pagrindinis ląstelių membranų komponentas.

„Kepenys yra vienintelis žmogaus organas, kuris gali regeneruoti. Žmogaus neturinčio problemų su kepenų ligomis, kepenys nuolat dirba apie 40 proc., todėl ligos pradžioje, kai pažeidimas dar nėra didelis, šis organas vis tiek sugeba gerai atlikti savo darbą. O pažeistoji dalis turi laiko atsinaujinti. Šio organo ląstelės geba atsinaujinti ir išlaikyti „organizmo filtro“ ir kitas funkcijas nepaisant žalingų gyvenimo būdo įpročių, užklupusių ligų. Norint kepenims padėti, svarbu atsisakyti rūkymo, alkoholio vartojimo, subalansuotai maitintis, užsiimti aktyvia fizine veikla, esant indikacijoms – vartoti kepenų funkcijas gerinančius maisto papildus ar vaistus“,– patarė gydytoja.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Visuomenės sveikatos studentų draugijos atstovas Dovydas Šėgžda pažymėjo, kad kepenys – vienas didžiausių ir svarbiausių mūsų organų, atsakingos už virškinimą gaminant tulžį, perdirbant angliavandenius, baltymus bei riebalus. Jos skaido vaistus, kitas chemines medžiagas ir organizmo hormonus. Kepenys kaupia ir saugo organizmui svarbias medžiagas, vitaminus bei mineralus, dalyvauja imuninės sistemos veikloje bei gamina kraujo krešėjimo faktorius ir baltymus.

LSMU studentų iniciatyva balandžio mėnesį didžiuosiuose prekybos centruose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje buvo atlikta visuomenės nuomonės apklausa apie kepenis. Tuo tarpu kovo mėnesį Lietuvos antsvorio ir nutukimo prevencijos asociacijos užsakymu bendrovė „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią visuomenės apklausą apie kepenų veiklą ir sergamumą šiomis ligomis.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sergamumas lėtinėmis kepenų ligomis visame pasaulyje kasmet auga, nuo lėtinių kepenų ligų kasmet miršta 2 milijonai žmonių.

Pirmą kartą mūsų šalyje sudarytas sergančiųjų kepenų ligomis žemėlapis atskleidė, kad daugiausia sergančiųjų 1000 gyventojų yra didžiųjų miestų – Klaipėdos, Panevėžio, Kauno ir Šiaulių savivaldybėse. Mažiausiai sergančiųjų kepenų ligomis nustatyta Kauno rajono, Kalvarijos, Alytaus ir Vilkaviškio rajonų savivaldybėse.

Nacionalinio vėžio instituto (NVI) Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus gydytojas pilvo chirurgas Rimantas Baušys mano, kad ši statistika tikrovę atskleidžia netiksliai. Esą tuose miestuose ir rajonuose, kuriuose nustatytas didžiausias kepenų ligų paplitimas, greičiausiai gyventojai dažniau tikrinasi sveikatą, o medikai turi techninių galimybių tiksliau diagnozuoti.

R. Baušys įspėja, kad nealkoholinė kepenų suriebėjimo liga yra nebyli, todėl simptomų nebuvimas dar nereiškia, kad ligos nėra, todėl esą tikrintis būtina, ypač jei žmogų kamuoja nutukimas.

„Kalbant apie kepenų ligas, ankstyva diagnostika yra ypač svarbi. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, visame pasaulyje nuo kepenų ligų kasmet miršta apie 2 mln. žmonių, ir šie rodikliai kasmet auga. Lietuvoje nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga (NASKL) kasmet nustatoma 6 tūkst. moterų ir 4,6 tūkst. vyrų. Su NASKL siejami tokie sveikatos sutrikimai, kaip nutukimas, metabolinis sindromas, padidėjęs kraujospūdis“, - sakė R. Baušys.

Pasak jo, nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga, laiku pradėjus gydyti, yra išgydoma, tačiau labiau pažengusios kepenų ligos - cirozė ir vėžys - nebeišgydomos, todėl labai svarbi yra ankstyva diagnostika.

Mediko teigimu, kepenų ligos pradinėse stadijose nepasireiškia stipriais simptomais, o kai jie atsiranda, dažnai jau būna per vėlu.

Specialistų teigimu, NASKL paplitimas Vakarų Europoje, JAV yra apie 25 proc., todėl tikėtina, kad ir Lietuvoje yra labai daug gyventojų, kuriems ši liga yra dar nediagnozuota.

Pasak Lietuvos antsvorio ir nutukimo prevencijos asociacijos prezidentės gydytojos dietologės dr. Rūta Petereit, kepenų skausmo žmonės nejaučia, laiku nesikreipia į gydytojus, todėl kepenų ligos laikomos nebyliomis ir klastingomis ligomis.

Pagrindinės nealkoholinės kepenų suriebėjimo ligos atsiradimo priežastys, pasak jos, tai ne tik nesubalansuota, nevisavertė mityba, bet ir fizinio aktyvumo stoka, stresas, netinkamas gyvenimo būdas, per didelis cukraus ir sočiųjų riebalų vartojimas.

„Tarsi visi žinome, kad turime 30 min. per dieną bent jau 5 kartus per savaitę užsiimti aktyvia fizine veikla, tačiau ar laikomės šios taisyklės? Nors rekomenduojama paros cukrų (esančių ir vaisiuose, ir pieno produktuose) norma yra 6 arbatiniai šaukšteliai, tačiau suvartojame net 4 kartus daugiau - net apie 24 šaukštelius per dieną“, - ne itin pozityvią statistiką atskleidžia dr. R. Petereit.

Kepenų ligų prevencijai, medikės teigimu, būtina subalansuoti savo mitybą ir didinti fizinį aktyvumą, kontroliuoti stresą, atkreipti dėmesį į miego kokybę.

„Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo lėtinių kepenų ligų kasmet miršta 2 milijonai žmonių, o kepenų cirozės paplitimas siekia 9 proc. visos populiacijos. Dažniausios: virusinis hepatitas, nuo alkoholio išsivysčiusios lėtinės kepenų ligos ir nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga. Nors nuo lėtinių kepenų ligų pasauliniu mastu mirštamumas didėja, apie tai vis dar nepakankamai kalbama“, – sako S. Gelman.

Dėl švietimo trūkumo visuomenėje, pasak jos, kepenų ligų tema yra apipinta ne tik prieštaringa informacija, bet ir mitais.

„Žmonės klysta manydami, kad turint antsvorį kepenys būna suriebėjusios savaime ir čia nieko tokio arba, kad kepenų suriebėjimas negresia liekniems žmonėms, taip pat, kad kepenų suriebėjimas gresia vien piktnaudžiaujantiems alkoholiu. Kepenų ligos dažnai yra pražiūrimos, nes kepenų skausmo žmogus nejaučia“, – teigia gydytoja.

Pasak medikų, kepenų ligoms būdingi nespecifiniai požymiai – bendras silpnumas, nuovargis, nedarbingumas, dispepsijos požymiai, diskomforto jausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku. Progresuojant kepenų ligai, kepenų cirozės stadijoje atsiranda specifinių požymių – gelta, pilvo apimties didėjimas, kraujavimas iš dantenų ar nosies.

Medikai įspėja, kad kepenų suriebėjimą gali sukelti ir vaistai, kitos lėtinės kepenų ligos, hepatitas B ir C bei alkoholio vartojimas.

„Didelę įtaką turi ir gyvensenos įpročiai. Sėslumas, mažas fizinis aktyvumas, prasta mityba, greito maisto vartojimas, alkoholio vartojimas – ydingos gyvensenos įpročiai, kurie gali tapti pagrindine kepenų ligų išsivystymo priežastimi. Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis didelę įtaką nealkoholinės suriebėjusių kepenų ligos išsivystymui turi žarnyno mikroorganizmai; yra nustatytas paveldėtas polinkis sirgti šia liga“, – pabrėžia gydytoja gastroenterologė S. Gelman.

Nors lėtinės kepenų ligos, anot S. Gelman, dažniausiai neskausmingos, tačiau gydomos sunkiai, nes efektyvaus gydymo, tinkančio visiems žmonėms – nėra.

„Multidisciplininis gydymas kovoje su kepenų ligomis atveria naujų galimybių, gydant gretutines patologijas, racionaliai vartojant vaistus, kreipiantis į dietologą bei koreguojant mitybą ir gyvenseną. Lėtinės kepenų ligos yra klastingos ir gąsdinančios. O pastaruoju metu tendencijos rodo, kad sergamumas nealkoholine suriebėjusių kepenų liga didėja, kyla grėsmė, kad greitai kepenų cirozės pagrindine priežastimi taps būtent ši liga“, – sako ji.

Kepenų ligos, gydytojos teigimu, gali būti nepastebimos ilgą laiką, todėl neretai apie jas sužinoma, kai jau būna pažengusios.

Pasak S. Gelman, profilaktinę funkciją prieš kepenų ligas atlieka įvairūs vaistiniai preparatai, turintys fosfolipidų. Sveika mityba, fizinis aktyvumas, nutukimo ir viršsvorio koregavimas – šiandien išlieka svarbiausiomis prevencinėmis priemonėmis prieš kepenų ligas.

„Sėdimas darbas, sėslus gyvenimo būdas, prisidedantis prie nutukimo epidemijos tiek mūsų šalyje, tiek visame pasaulyje – taip pat turi įtakos. Taip pat reikėtų vengti kepenis žalojančių veiksnių: alkoholio vartojimo ir besaikio vaistų ir maisto papildų vartojimo“, – pabrėžė gydytoja.

„Jei žmogus jaučia nepaaiškinamos kilmės nuovargį ar kokius nors kitokius su virškinimo sistema susijusius pokyčius, jis turi pasidaryti kepenų fermentų tyrimus bei ultragarso tyrimą“, – įspėjo gydytoja J. Šumskienė.

Nealkoholinės kilmės kepenų suriebėjimo Vakarų šalyse paplitimas tarp suaugusiųjų sudaro nuo 7 iki 46 procentų. Lietuvoje taip pat daugėja atvejų, kai nuo kepenų suriebėjimo kenčia darbingo amžiaus žmonės.

Tai, kad kepenų suriebėjimas yra pavojinga liga, gydytoja J. Šumskienė gali patvirtinti ne vienu pavyzdžiu. Kartą į ligoninę atvyko 56-erių vyras, inžinierius, sveikos gyvensenos šalininkas – nevartojo alkoholio, tačiau rinkdamasis patiekalus, nevaržė savęs, nes mėgo skaniai ir sočiai pavalgyti.

Kadangi žalingų įpročių šis žmogus neturėjo, pasikalbėjus apie jo sveikatą, paaiškėjo, kad prieš penkerius metus jam buvo operuota tulžies pūslė dėl akmenligės. Operuodami chirurgai pastebėjo, kad yra kepenų pakitimų, būdingų kepenų cirozei. Pacientui buvo patarta po operacijos, kai sugis žaizdos, konsultuotis su gastroenterologu.

Atlikus tyrimus, pasitvirtino įtarimai dėl kepenų cirozės diagnozės, o jos priežastis buvo kepenų suriebėjimas, kuris truko ne vienus metus.

Kuo mažiau vaistų, tuo geriau.

„Šį pacientą teko įtraukti į donoro kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Tokių atvejų pasitaiko vis dažniau, kai susirgus kepenų suriebėjimu, išsivysto kepenų cirozė. Nustačius šią diagnozę, gyvybę gali išgelbėti tik donoro kepenys“, – pasakojo gydytoja J. Šumskienė.

JAV ir kituose Vakarų pasaulio transplantacijos centruose kepenų suriebėjimo sukelta lėtinė kepenų liga yra trečia pagal indikacijas, kai būtina pacientui persodinti kepenis. Tai yra klastinga liga kaip ir virusiniai hepatitai bei hepatoceliulinė karcinoma – ligos, kurias gydant vienintelė išeitis persodinti donoro kepenis.

Norint nepražiopsoti kepenų suriebėjimo, kartais padeda tam tikri klausimai. Medicinos literatūroje yra sudarytas specialių klausimų sąrašas, į kuriuos atsakydamas žmogus gali apsispręsti, ar būtina kreiptis į šeimos gydytoją.

Yra keletas simptomų, įspėjančių, kad gali būti sutrikusi kepenų veikla. Gydytoja J. Šumskienė priminė, kad kepenų sveikata būtina susirūpinti, jei žmogus turi anstsvorio arba riebalų sankaupų pilvo bei klubų srityse.

Kepenų suriebėjimui turi įtakos taip pat padidintas cholesterolio kiekis kraujyje.

Dar vienas klausimų blokas yra skirtas, norint išsiaiškinti, ar žmogus skundžiasi nuovargiu, ar jaučia energijos trūkumą, ar jam būna sunku sukaupti dėmesį, ar vargina atminties sutrikimai.

Kepenų suriebėjimą galima įtarti, jei jaučiamas sunkumas po dešinuoju šonkaulių lanku, kamuoja viduriavimas ar dirgliosios žarnos sindromas – tai taip pat turėtų paskatinti žmogų kreiptis į šeimos gydytoją, o ne laukti, kol savaime pagerės savijauta.

Jei anksčiau buvo nustatyta širdies išeminė liga, jei patamsėjo šlapimas, jei nustatytas antrojo tipo diabetas – taip pat būtina pasitikrinti kepenis. Kepenų veiklos sutrikimą gali išduoti taip pat pageltę akių obuoliai, nes tai yra geltos požymis.

– Kokiais atvejais būtinas kepenų fermentų tyrimas? Ar tai gali padėti užbėgti už akių lėtinei ligai?

– Kepenų suriebėjimas neturi specifinių požymių, daug kas gali pasireikšti kaip ir sergant bet kuria kita liga. Svarbu kuo anksčiau kreiptis į gydytoją ir atlikti kepenų fermentų tyrimą, taip pat pilvo organų ultragarso tyrimą, kad specialistai patikslintų, ar tai nėra kepenų suriebėjimas.

Tai biocheminis laboratorinis tyrimas, kuris rodo, ar nėra kepenų ląstelių uždegimo. Jei paskiria šeimos gydytojas, tyrimas bus nemokamas.

Pilvo ultragarso tyrimas pagal tam tikrus požymius taip pat padeda įtarti kepenų suriebėjimą. Įvertinęs rizikos veiksnius ir atliktų tyrimų rezultatus, gydytojas gali pasakyti, ar tai – kepenų suriebėjimas, ar – ne.

– Kokios priežastys lemia tai, kad kepenys ima riebėti? Ar dėl to kalti žalingi įpročiai?

– Jokiu būdu negalime versti kaltės vien gyvensenos ypatumams. Tai gali būti išeminė širdies liga, padidėjęs kraujospūdis, taip pat cukrinis diabetas, alkoholio vartojimas, antsvoris. Taip pat didelę reikšmę turi genetika, nes žmogus gali turėti polinkį sirgti tam tikromis kepenų ligomis.

Genų mutacija – tai priežastis, kodėl mes galime sirgti tomis pačiomis ligomis kaip ir mūsų tėvai, broliai ir seserys.

− Ar įmanoma išsaugoti sveikas kepenis iki senatvės? Ką patartumėte daryti?

− Auksinis receptas – racionaliai maitintis, aktyviai fiziškai gyventi, mesti svorį, jei jis yra pernelyg didelis, taip pat būtina reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje. Tuo atveju, jei yra nustatyta, kad kepenys yra suriebėjusios, būtina vartoti hepatoprotektorius.

Tai preparatai, kurie padeda atkurti pažeistas kepenų funkcijas, saugo kepenų ląsteles nuo žalingo poveikio (suirimo), skatina jų atsinaujinimą.

− Daugelis žmonių labiau pasitiki augalinės kilmės preparatais, o ne sintetiniais vaistais. Ar yra kokių augalų, padedančių kepenims?

−  Kartais žmonėms labiau padeda psichologinis nusiteikimas, kad naudinga kepenis saugoti natūraliomis priemonėmis. Yra ir tam tikrų biologiškai aktyvių medžiagų, kuriomis domisi mokslininkai ir ieško atsakymų, kas iš tikrųjų padeda kepenims.

− Pasidalinkite naujausia informacija apie pagalbą suriebėjusioms kepenims būtent iš augalų.

− Yra neginčijamų mokslinių duomenų, įrodančių augalų naudą: kai kurių augalų ekstraktai, gerinantys kepenų veiklą, pasižymi taip pat apsauginiu poveikiu kepenims, mažina kepenų suriebėjimą. Moksliniai tyrimai rodo, kad naujas, efektyvus ir saugus būdas padėti kepenims yra silimarino (iš tikrųjų margainių ekstrakto), kurkumino (iš daržinių ciberžolių ekstrakto), piperino (iš juodųjų pipirų ekstrakto) junginys.

Šių augalų kombinacija pasižymi daugiakrypčiu veikimu: regeneruoja (atstato) kepenų ląsteles, palaiko normalų kepenų lipidų (riebalų) kiekį, apsaugo nuo pažeidimų dėl vaistų, alkoholio, vaistų vartojimo. Be to, šie augalai veikia sinergiškai. Pavyzdžiui, piperinas pagerina kurkumino pasisavinimą net iki 20 kartų. O kurkuminas kartu su silimarinu pagerina silimarino aktyvumą. Todėl renkantis preparatą kepenims svarbu atkreipti dėmesį į jo sudėtį, komponentų stiprumą ir tarpusavio sąveikas.

− Kepenys neturi skausmo receptorių, vaizdžiai kalbant, kepenų neskauda. Ką išduoda tempimo jausmas pašonėje?

− Pasitaiko, kai žmonės skundžiasi tempimo jausmu po dešiniuoju šonkaulių lanku. Šis pojūtis atsiranda, padidėjus kepenims, kurios tempia taip pat ir kepenų kapsulę.

Gali taip pat būti tulžies diskinezija, tai yra tulžies pūslės ir tulžies takų funkcinės motorikos sutrikimas. Yra ir daugiau priežasčių, dėl kurių kyla nemalonus pojūtis būtent po dešiniuoju šonkaulių lanku.

− Ar kepenų suriebėjimas gresia tik didelį antsvorį turintiems žmonėms?

− Ne tik cholesterolis, kuris patenka su maistu, gali apsunkinti kepenis. Pačios kepenys gamina cholesterolį. Gali būti ir taip – žmogus sulysęs, o jo kepenys yra suriebėjusios.

Medicinos literatūroje rašoma, kad iš visų pacientų, kuriems nustatomos suriebėjusios kepenys, net 7 proc. yra normalaus svorio.

Tai rodo, kad lemiamą įtaką gali turėti ne tik mitybos įpročiai, bet ir genetika.

Noriu priminti dar vieną svarbų dalyką – jei pasirašome Donoro kortelę, vadinasi, mes įsipareigojame sveikai maitintis ir rūpintis savo kūnu. Jei kepenų suriebėjimas siekia daugiau nei 30 procentų, tai reiškia, kad tokios donoro kepenys yra netinkamos kepenų transplantacijai. Tai įmanoma nustatyti tik atlikus donoro kepenų biopsiją.

− Ar sergamumas lėtine kepenų liga didėja? Gal pastaruosius kelis dešimtmečius yra beveik nepakitęs?

−  Negalėčiau teigti, kad Lietuvos gastroenterologai turi mažiau darbo. Yra aiški tendencija, kad tokia lėtinė kepenų liga kaip kepenų suriebėjimas vis dažniau nustatoma.

Bėda ta, kad valgome pernelyg riebiai, vis dažniau vartojame medikamentus, kurie žaloja kepenų ląsteles. Juk yra žmonių, kurie neištveria dienos be tabletės, o kai kurie jų turi ne vieną, o kelias lėtines ligas, todėl nuolat geria vaistus.

Taip pat didėja sergamumas išemine širdies liga, prastai kontroliuojamas padidėjęs kraujospūdis bei diabetas. Visa tai tiesiogiai veikia kepenis.

− Ko palinkėtumėte savo pacientams?

− Dažniausiai primenu – kuo mažiau vaistų, tuo geriau. Jeigu skauda galvą, nebūtina gerti skausmą malšinančių vaistų ar paracetamolio tabletę, jei įsimetė nedidelė sloga, gal geriau gerti vaistažolių arbatos, o ne tabletę nuo peršalimo. Vaistai nuo karščiavimo ir peršalimo, kuriuos galima įsigyti vaistinėje be recepto, taip pat gali susargdinti, jei žmogus imasi savigydos. Ypač pavojingos didelės paracetamolio dozės.

Tokių vaistų, tiesiogiai žalojančių kepenis, sąrašas yra nemažas. Tai vaistai nuo skausmo, peršalimo, raminamieji, taip pat vaistai, skirti nervų sistemos ir psichikos ligoms, netgi vaistai nuo padidinto kraujospūdžio – visi jie veikia kepenų ląsteles, nes yra skaidomi kepenyse, čia vyksta jų metabolizmas. Mes turime netgi atskirą kepenų ligą – medikamentinį hepatitą, kurio priežastis – neracionalus vaistų vartojimas.

Norėčiau pažymėti, kad geriamieji kontraceptiniai vaistai, anaboliniai steroidai gali sąlygoti kepenų navikų išsivystymą.

Iš tikrųjų nereikėtų imtis savigydos, o gerti tik tuos vaistus, kuriuos paskyrė gydytojas. Ir tik tiek, kiek būtina.

Todėl noriu priminti, kad kepenų sveikata yra mūsų pačių rankose. Nuo to, ką ir kaip mes valgysime, kaip kovosime su stresu, ar sugebėsime išsaugoti gerą savijautą, priklausys ir kepenų veikla, o tai yra svarbiausia mūsų organizmo laboratorija.

„Nutukimas lemia labai daug komplikacijų ir viena iš jų - kepenų suriebėjimas. Kitas žingsnis po to būna kepenų uždegimas. Dėl to net prireikia kepenų transplantacijos, ir tai pasaulyje auganti problema, nes daugėja nutukimo“, - Eltai sakė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas.

Kalbėdamas apie papildus, vaikų gastroenterologas prisiminė atvejį, kai į ligoninę buvo atvežtas ir mirė paauglys. Sirgdamas lėtine liga vaikinas vartojo papildus raumenų masei didinti, kilo komplikacijos, dar prisidėjo tuberkuliozė ir paauglys mirė.

Kaip pabrėžė V. Urbonas, tokie atvejai reti. „Kepenų pažeidimai vartojant papildus daug retesni nei kepenų suriebėjimai dėl nutukimo, jų pažeidimas dėl neatsakingo vaistų vartojimo ir alkoholio, kurio gausus vartojimas, be abejonės, yra pražūtingas“, - sakė V. Urbonas.

Tai, kad sergamumas ir mirtingumas nuo kepenų ligų Lietuvoje išskirtinai didelis, penktadienį pristatytoje sveikatos ataskaitoje minėjo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai, akcentuodami sveikos gyvensenos stygių mūsų šalyje.

V. Urbono nuomone, visų pirma nutukimas didina sergamumą kepenų ligomis. Antroje vietoje - toksinės medžiagos.

„Lietuvoje nutukusių suaugusiųjų yra daug, skirtingai nei vaikų, su kuriais daugelį metų buvome tarp mažiausiai nutukusių vaikų turinčių šalių Europos Sąjungoje. Galėjome tik didžiuotis tuo“, - sakė vaikų gastroenterologas.

Kaip pabrėžė V. Urbonas, infekcinės kepenų ligos ateityje gali būti nebe tokios aktualios, nes užaugo nuo hepatito B skiepytų vaikų karta.

Kepenų pažeidimai vartojant papildus daug retesni nei kepenų suriebėjimai dėl nutukimo, jų pažeidimas dėl neatsakingo vaistų vartojimo ir alkoholio, kurio gausus vartojimas, be abejonės, yra pražūtingas.

„1998 metais pradėjus vaikus skiepyti nuo hepatito B, jis, galima sakyti, išnyko, nors iki to laiko vaikų amžiuje nebuvo išgydomas. Tačiau tai būtina priminti, kad vengiantys skiepyti savo vaikus nuo hepatito B suprastų, kaip rizikuoja“, - sakė gydytojas gastroenterologas.

Kaip pabrėžė V. Urbonas, hepatitu B užsikrėtę suaugusieji dažniausiai pasveiksta savaime, o neskiepytiems vaikams, jei užsikrečia hepatitu B, net gali prireikti kepenų transplantacijos.

Kai beveik visi pasiskiepiję ir ligos nėra, atrodo, kam be reikalo skiepyti vaiką. Pasak vaikų gydytojo gastroenterologo, problema ta, kad visuomenėje visada bus žmonių, kurie nepasiskiepiję, asocialių asmenų ar vaikai kapstydami įsidurs narkomanų švirkštu, ant kurio likę užkrato.

„Reikia žinoti, kad virusinis hepatitas B yra imlesnis nei ŽIV - reikia mažesnio užkrato kiekio, kad užsikrėstum“, - atkreipė dėmesį V. Urbonas.

Retai, bet daktaro praktikoje pasitaiko vaikų, užsikrėtusių hepatitu B. Vieno jų tėvai atsisakė skiepyti vaiką nuo šios ligos, bet paauglystėje jis kažkokiu būdu užsikrėtė.

„Virusiniu hepatitu B jis susirgo ūmiai, kai atvežė buvo kritinės būklės. Labai stengėmės jį išgelbėti ir per daugmaž mėnesį pavyko, nors užsienyje, kur tuomet buvo lengviau prieinamos kepenų transplantacijos, jam išsyk būtų buvę transplantuotos kepenys. Tėvai, matydami, kad vaiko būklė blogėja ir jis - reanimacijoje, pradėjo kaltinti juos klaidinusius, atkalbinėjusius nuo skiepų ir net grasino jiems teismais“, - prisiminė gydytojas gastroenterologas.

Nepaskiepiję vaikų nuo hepatito B rizikuoja ir kelionėse. Kaip pabrėžė V. Urbonas, ne visose šalyse vaikai skiepijami nuo šios ligos. Turtingos skiepija, neturtingos neišgali.

„Vaistų, nuo kurių pasveiktų hepatitu B sergantys vaikai, ir šiandien nėra. Yra tik priemonių, kaip kad gydant nuo ŽIV, virusą prislopinti, bet jis labai greitai tampa atsparus vaistams, nebeveikia ir gelbsti tik kepenų transplantacija. Naujose kepenyse vėl tas virusas atsigamina, ir taip tęsiasi pasaka be galo“, - Eltai pasakojo vaikų gydytojas gastroenterologas.

Hepatitas C - kita rimta vaikų kepenų liga, tačiau ji palyginti reta. „Skiepų nuo jos nėra, bet pastaraisiais metais atsirado vaistų, kurie padeda pasveikti, skirtingai nuo hepatito B. „Taigi svarbu atpažinti užsikrėtusį ligonį, kad jis neužkrėstų kitų. O kadangi liga išgydoma, sergančiųjų hepatitu C turėtų mažėti“, - prognozavo V. Urbonas.

Hepatitu A, kuris buvo ypač dažnas, mažiau. V. Urbono žodžiais, gelta sergančiųjų būdavo pilni skyriai, nors ir šiais laikais pasitaiko protrūkių. „Net ir tokiu atveju tai nėra problema, nes hepatitas A nesunkiai gydoma kepenų liga“, - sakė V. Urbonas, pridurdamas, kad iš egzotiškų šalių keliautojai parsiveža hepatito E, kitų užkrečiamų ligų, bet tokie atvejai - pavieniai.

Sergamumas neinfekcinėmis kepenų ligomis, kurias lemia medžiagų apykaitos sutrikimai ar anatominiai defektai, V. Urbono duomenimis, nedaugėja. „Atlikome didelį, beveik 40 metų trukusį tyrimą, ir pastebėjome, kad skaičiai - stabilūs“, - sakė VU docentas, vaikų gastroenterologas.

Penktadienį pristatytoje sveikatos ataskaitoje EBPO ekspertai akcentavo, kad Lietuvoje daug žmonių miršta dėl širdies ir kraujagyslių ligų, savižudybių. Išskirtos ir kepenų ligos. EBPO sveikatos padalinio vadovė Francesca Colombo teigė, kad prie to prisideda lietuvių gyvenimo būdas.

EBPO ataskaitoje apie alkoholio vartojimą atkreiptas dėmesys, kad Lietuvoje vienas vyresnis nei 15 metų gyventojas 2015 metais vidutiniškai suvartojo 15,2 litro alkoholio. Tai daugiau nei bet kurioje kitoje EBPO šalyje.

Antroje vietoje pagal vartojimą esanti Belgija nuo Lietuvos atsilieka 2,6 litro vienam asmeniui per metus, o paskutinėje vietoje esančiame Izraelyje, pasak organizacijos, alkoholio suvartojama 2,6 litro. Tuo metu visoje EBPO vienas gyventojas vidutiniškai suvartoja 9 litrus alkoholio.

„Sveika gyvensena nėra tarp geriausių“, - Lietuvos žurnalistams Paryžiuje sakė F. Colombo. Ji sutiko, kad gyvenimo trukmė Lietuvoje trumpesnė ir dėl alkoholio bei tabako vartojimo.

Kaip skelbė ELTA, EBPO ataskaitoje atkreiptas dėmesys, kad Lietuvos gyventojų prognozuojama gyvenimo trukmė trumpiausia tarp EBPO narių. Tarptautiniai ekspertai tai sieja tiek su lietuvių polinkiu gyventi nesveikai, tiek su nepakankamai išvystyta sveikatos sistema.

Kaip skelbiama EBPO sveikatos sistemos apžvalgoje, Lietuvos gyventojų prognozuojama gyvenimo trukmė yra trumpiausia tarp 36 valstybių ir siekia 74,5 metų. Tuo metu EBPO šalių vidurkis siekia 80,6 metų, o ilgiausia gyvenimo trukme pasižymi Japonijos gyventojai - 83,9 metų.

Latvija yra priešpaskutinėje vietoje tarp EBPO šalių - joje prognozuojama gyvenimo trukmė siekia 74,6 metų, Brazilijoje - 74,7 metų.

EBPO ekspertų teigimu, Lietuva per 45 metus nuo 1970-ųjų iki 2015 metų prognozuojamą gyvenimo trukmę padidino tik ketveriais metais - mažiausiai tarp EBPO valstybių.

Lietuva pirmauja ir pagal mirčių, kurių galima išvengti skaičių. EBPO ekspertai, remdamiesi Eurostato duomenimis, skaičiuoja, kad pagal šį rodiklį Lietuva kartu su Latvija Europos Sąjungoje dalijasi pirmą-antrą vietas.

EBPO sveikatos padalinio vadovė F. Colombo Lietuvos žurnalistams Paryžiuje teigė, kad mūsų sveikatos sistemoje yra ir teigiamų pavyzdžių. Anot jos, šalis pasižymi stipria pirmine sveikatos priežiūra.

Krūties vėžiu sergančios ir daug vitamino D organizme sukaupusios moterys turi geresnes galimybes išgyventi, rodo naujas tyrimas.

Kalifornijos universiteto San Diego medicinos mokyklos mokslininkai išnagrinėjo duomenis apie vitaminą D penkiuose anksčiau atliktuose tyrimuose, kurie iš viso apėmė 4443 krūties vėžiu sirgusias moteris. Tuose tyrimuose pacientės vidutiniškai buvo stebimos devyneris metus.

Mokslininkai nustatė, kad daug vitamino D organizme sukaupusioms moterims su šia diagnoze tikimybė išgyventi buvo dukart didesnė nei toms, kieno organizme vitamino D buvo mažiausia. Tyrimo ataskaitą paskelbė žurnalas „Anticancer Research“, praneša foxnews.com.

Mokslininkai mano, kad vitaminas D sustiprina ląstelių sąveiką, suaktyvindamas proteiną, kuris gali stabdyti piktybinių ląstelių dauginimąsi.

„Veikiant vitamino D receptoriams, piktybinio naviko augimas yra stabdomas ir suvaržomas jo aprūpinimas krauju“, teigia tyrimo vadovas prof. Cedric F. Garland. Pasak jo, vitamino D receptoriai veikia, kol auglys nėra labai pažengęs, ir tai yra priežastis, kodėl daug vitamino D turinčios pacientės išgyvena geriau. 

Kartu mokslininkas pripažįsta, kad gali būti ir atvirkštinis priežastinis ryšys. Pasak jų, dėl pažengusio krūties vėžio vitamino D kiekis organizme sumažėja, ir tai gali būti ankstyvos mirties priežastis.

Jei yra būtent taip, tai vitamino D kiekis organizme gali būti laikomas biologiniu žymekliu vėžio sunkumo lygiui nustatyti, teigia mokslininkas. Be kita ko dr. C. F. Garland remiasi savo 2011 metais atliktu tyrimu, kuris nustatė, kad vitamino D vartojant itin daug, tikimybė susirgti krūties vėžiu sumažėjo perpus.

Pripažindamas, kad reikia atlikti daugiau klinikinių tyrimų, dr. C. F. Garland jau dabar gydytojams rekomenduoja apsvarstyti, ar nevertėtų gydant krūties vėžiu sergančias moteris skirti ir šio vitamino.

„Nėra įtikinamų priežasčių laukti kitų tyrimų, kad vitaminas D būtų įtrauktas į standartinę gydymo tvarką, kadangi ir šiaip yra nustatytas saugus kiekis, kiek vitamino D reikia suvartoti, kad jo būtų 30 nanogramų mililitre kraujo“, sako dr. C. F. Garland.

Žmogaus oda vitaminą D sintetina tiesioginiuose saulės spinduliuose, tačiau vyresniojo amžiaus žmonės, ypač gyvenantys šiaurinėse platumose, retai gauna pakankamai saulės ir turi vartoti papildus. Vitamino D turi riebiosios šaltųjų vandenų žuvys kaip lašišos, skumbrės ir silkės, taip pat žuvų taukai ir kiaušinio trynys.

Mokslininkai nesutaria, kiek per dieną žmogus turi gauti vitamino D. Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, rekomenduojama vitamino D paros norma yra 5 mikrogramai, o Jungtinėse Amerikos Valstijose - nuo 5 iki 15 mikrogamų priklausomai nuo amžiaus grupės ir kitų faktorių.

Daugiau vitamino D reikia nėščiosioms ir žindančioms bei sergant kai kuriomis kepenų ir inkstų ligomis, rachito profilaktikai.