K.Vasilevskis nevadina savęs kolekcininku – sako, tai būtų juokinga tikriems kolekcininkams, kurie tuo užsiima rimtai, investuoja daug pinigų ir laiko. Jie dažnai kolekcionuoja atvirukus pagal temas, pavyzdžiui, restoranų interjerai, dviračiai, laivai, sportas, ir, suprantama, ieško kuo senesnių. Zarasiškis tiek daug dėmesio nei temai, nei atvirukų amžiui neskiria.
Rinkti atvirukus K.Vasilevskis pradėjo atsitiktinai. "Prieš trejus ar ketverius metus pamačiau, kad juos parduoda aukcionuose. Vieną kartą pamėginau nusipirkti, antrą. Nebrangu, įdomu – ir įsivažiavau. Per keletą metų iš įvairių žmonių nusipirkau atvirukų, kurie man atrodė kažkuo įdomūs, ir tiek. Retas iš jų kainavo daugiau nei tris eurus. Vienos tematikos nesilaikau. Tiesiog mane patraukė XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės atvirukai."
Iš pradžių K.Vasilevskis pirko tokius, kurie jam atrodė gražūs ar įdomūs. Vėliau ėmė ieškoti tokių, kurie susiję su Pirmuoju pasauliniu karu, tarpukariu, mat šis K.Vasilevskį, kuris pagal išsilavinimą yra istorikas, ypač domina. Pavyzdžiui, jei atvirukas užrašytas, pagal užrašą įmanoma identifikuoti, kuriame dalinyje atviruko siuntėjas tarnavo, – būtų įdomu kada nors atsekti to dalinio likimą.
Kęstas Vasilevskis: kažkieno užrašytas ir išsiųstas atvirukas gali papasakoti daug dalykų: apie raštingumą, kalbos vartoseną, etiketą, rašyseną, svarbius praeities įvykius.
Viename belgiškame 1928–1930 m. atviruke sūnus rašo motinai iš kariuomenės – pagal tokį atviruką galima pasižiūrėti, kur kuris būrys judėjo, pasidomėti, ar tie miesteliai, kaimeliai išlikę. K.Vasilevskis sako, kad kada nors, kai turės daugiau laiko, imsis tuos atvirukus šifruoti.
Tad kuri atviruko pusė įdomesnė? Pašnekovo teigimu, tai nuo daug ko priklauso. Pavyzdžiui, jei atviruke pavaizduoti miestai, kuriuose esi buvęs, tai gal nelabai ir svarbu, kas jų kitoje pusėje užrašyta. O kartais būtent tai, kas užrašyta, iš kur į kur ar kam atvirukas siųstas, ir yra įdomiausia.
"Senieji atvirukai mums yra įdomūs tuo, kad atskleidžia tam tikrą laikotarpį, – mano kolekcininkas. – Vienais ar kitais metais kažkieno užrašytas ir išsiųstas atvirukas gali papasakoti daug dalykų: apie raštingumą, kalbos vartoseną, etiketą, rašyseną, svarbius praeities įvykius. Atvirukų pašto ženkluose atsispindi valstybės istorinės atminties politika: tai, ką rūpėjo įamžinti, akcentuoti ir palikti ateinančioms kartoms."
Mūsų laikus pasiekė atvirukai su pašto ženklais, kuriuose vaizduojamas Vytis, Vokietijos imperijos kaizeris Vilhelmas, Adolfas Hitleris ir kt. Eksponuojamuose atvirukuose užfiksuoti Vokietijos (Vokietijos imperijos, Veimaro Respublikos, Trečiojo reicho), Prancūzijos, Rusijos imperijos, Lietuvos, Latvijos, JAV istorijos ženklai.
Didžiąją parodos dalį sudaro vaizdai su įvairių valstybių – daugiausia Vokietijos – miestais. Kituose – kurortiniai vaizdai: paplūdimiai, kalnai, nameliai juose. Įdomūs ir meniški atvirukai, kuriuose gausu belle epoque (dailiosios epochos) darbų su puošniai apsirengusiais suaugusiaisiais ir vaikais. Seniausias kolekcijos atvirukas – 1886 m.
Parodoje galima pamatyti ir keletą atvirukų iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio Kauno. Juose įamžinta Kauno šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika, totorių mečetė.
K.Vasilevskio kolekcijoje – apie 300 atvirukų. Dauguma jų – vokiški, yra lenkiškų, lietuviškų. Istoriką stebina tai, kiek dėmesio buvo skiriama atviruko reversui: teksto turiniui, braižui. Tai ypač įdomu dabar, kai ranka rašytas ir paštu siųstas atvirukas tapo retenybe. Kolekcininkas tikisi, kad kada nors ras laiko labiau pasigilinti tiek į atvirukų vaizdus, tiek į užrašytą turinį, mat jame yra kabliukų, nuo kurių gali pradėti rutulioti istoriją.
