Profesorius K.Grybauskas – be galo veikli asmenybė: atlikėjas, kompozitorius, pedagogas, renginių organizatorius ir iniciatorius. Tad Lietuvos muzikos informacijos centrui parengtas pokalbis su juo – ne tik apie šių transkripcijų atsiradimą, F.Latėno kūrinių žavesį, bet ir fortepijoninio muzikavimo ypatumus.
– Prieš metus kompozitorius F.Latėnas Lietuvos muzikos informacijos centrui pasiūlė išleisti savo kūrinių "Šviesiam atminimui" ir "Žydų kadrilis" transkripcijas. Buvo telikę vos keli žingsniai, tačiau viskas netikėtai nutrūko dėl autoriaus mirties... Vėliau jau tęsėme darbus su jumis ir galiausiai – natos mūsų rankose. O kaip gimė pati mintis parengti šias transkripcijas būtent aštuonioms rankoms?
– Mintis skatinti Lietuvos kompozitorius kurti naujus kūrinius ar rengti transkripcijas nebuvo nauja. Dar nuo 1961 m., mūsų dueto su žmona Liuda laikų, prasidėjo gana aktyvus bendradarbiavimas su kūrėjais. 1988 m. mano žmona mirė, tačiau aš negalėjau sustoti. Viskas buvo taip įsivažiavę ir ansamblio gyvavimas tapo tarsi mano gyvenimo tikslu. Aš pakviečiau kai kuriuos savo studentus groti keturiomis rankomis, vėliau – ir šešiomis bei aštuoniomis. Taip prasidėjo repertuaro paieškos. Žinoma, tokių kūrinių nėra labai daug, tad važiavome ir į užsienį, natų ieškojome Jungtinės Karalystės ir Vokietijos bibliotekose. Siekėme sukaupti repertuarą, kuris apimtų tiek senąją, tiek ir naująją muziką. Be to, manęs visada neapleido mintis, kad į repertuarą reikia įtraukti lietuvių autorių kūrinių.
Vieną dieną su kolegėmis nuėjome į teatrą, kur pamatėme Rimo Tumino režisuotą spektaklį pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanus "Nusišypsok mums Viešpatie". Mus labai sužavėjo F.Latėno muzika, kad kilo mintis kreiptis į kompozitorių, jog jis ką nors parašytų ansambliui. F.Latėnas pažadėjo pagalvoti. Po kiek laiko susitikus įdavė man natas ir pasakė, kad štai kūrinys, kurio transkripciją galite pasidaryti pats: "Darykit ką norite." Tai buvo styginių kvarteto partitūra "Šviesiam atminimui". Aš nieko nelaukęs puoliau darbuotis. Man labai patiko tas kūrinys: jis išties gilus, jame daug dramatizmo, nostalgijos, mistikos, aistringų kulminacijų – ko tik nori! Tai ypatingas šedevras styginių kvartetui, tad ieškojau galimybių, kaip perteikti visas spalvas fortepijonui aštuonioms rankoms.
– Kompozitorius yra pasakęs, kad jam svarbu, jog jo muzika skambėtų, būtų atliekama ir reikalinga. Atlikėjai jo nuolat prašydavo kūrinių aranžuočių, transkripcijų. Tačiau šiuo atveju transkribavo ne F.Latėnas, o jūs pats, tad įdomu, koks buvo santykis su kompozitoriumi darbo proceso metu?
– Tarp mūsų tvyrojo visiška laisvė. Jis nieko nekoregavo, nesikišo. Kai jau išmokome kūrinį, paprašiau, kad jis paklausytų. Pasikvietėme į akademiją, mano klasėje pagrojome. Tiesa, aš padariau vieną kupiūrą ir kompozitorius pasiklausęs šiek tiek nustebo, bet pripažino tokią naują versiją. Vėliau jis klausė kūrinio net kelis kartus koncertuose, tačiau nieko nekoregavo, tiesiog viskam iš karto pritarė. Paskui aš paprašiau dar kūrinių ir jis man davė "Žydų kadrilį" – aranžuotę trimitui ir fortepijonui.
– Vis dėlto partitūros, iš kurių darėte transkripcijas, labai skyrėsi. Spėju, kad, pritaikant fortepijonui, kilo skirtingų uždavinių?
– Aišku, kvartetas diktuoja partijų paskirstymą ir aš stengiausi laikytis autoriaus teksto. Tačiau, pritaikant aštuonioms rankoms, teko paieškoti spalvų ir balsų pusiausvyros. Tiesa, Lietuvos muzikos informacijos centro išleistame leidinyje kupiūros nėra. Tai visa versija, kuri atitinka styginio kvarteto apimtį.
Kalbant apie "Žydų kadrilio" transkripciją – ieškojau, kaip parengti kūrinį, kad būtų įdomu groti keturiems pianistams, ką galėčiau pridėti nuo savęs. Procesas buvo dar kūrybiškesnis ir įdomesnis. Taip atsirado "mušamųjų" partija – beldimas ranka į fortepijono dangtį. Tie "mušamieji" Faustą nustebino, tačiau patiko.
– 2004 m. parengėte "Šviesiam atminimui", o 2006 m. – "Žydų kadrilio" transkripcijas. Ar iš karto kilo noras pasidalyti šiomis versijomis su kitais?
– Iš pradžių iniciatyva, kad kūriniai atsirastų ansamblio repertuare, buvo mano, o vėliau F.Latėnui kilo noras kūrinius išleisti. Jis pradėjo klausinėti: "Kodėl jūs neišleidžiate šių transkripcijų? Gal jūs slepiate jas, nenorite duoti kitiems?" O aš atsakiau, kad nieko panašaus, tiesiog, norint jas parengti, reikia daug darbo – redaguoti, tvarkyti. Galiausiai mes netikėtai susitikome prekybos centre, smagiai pasikalbėjome ir jis vėl paklausė: "Na kaip, ar leidžiame?" Turbūt jam tai buvo labai svarbu ir šis atkaklus noras mane paskatino imtis veiksmų. Taip atsirado kompiuteriu surinktos natos, kurias Faustas peržiūrėjo ir patvirtino, kad viskas gerai. Vėliau jis išvažiavo į Maskvą, bet, deja, jam grįžus, mes daugiau nesusitikome. Kompozitorius netikėtai mirė. Viskas pakibo, tačiau jaučiuosi dėkingas, kad jis spėjo susitarti su Lietuvos muzikos informacijos centru dėl leidybos. Kartu šie kūriniai – padėka kompozitoriui už jo dėmesį mano fortepijoniniam kvartetui.
– Dabar nukrypkime į ansamblinio muzikavimo temą. Man smalsu, kaip atsiranda noras groti drauge su kitais? Pamenu, dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mačiau, kad tarp fortepijono specialybės studentų tvyro be galo didelė konkurencija. Visi siekė įrodyti savo unikalumą, nepriekaištingą techniką, gebėjimą soliniu muzikavimu užpildyti koncertinę salę. Tad ar neturi pasikeisti pianisto vidinė pozicija norint muzikuoti drauge su dar trimis kolegomis?
Noras būti solistu yra geras, tačiau ne visada realus, kartais gal šiek tiek skausmingas, nes jie nori būti išskirtiniai, vieni, o ne visada tai galima įgyvendinti.
– Žinoma, daugelio pianistų svajonė dar nuo vaikystės – būti solistu, groti scenoje, rengti koncertus, gastroliuoti ir t.t. Mano atveju buvo viskas taip pat, tačiau kai baigiau tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją, pradėjau dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertmeisteriu. Per ketverius metus įvaldžiau operinį repertuarą ir, bendraudamas su dirigentais bei kitais kolegomis, giliau supratau ansamblinio muzikavimo prasmę. Vėliau, kai su žmona sukūrėme duetą, mums norėjosi tiesiog koncertuoti. Manau, kad noras būti solistu yra geras, tačiau ne visada realus, kartais gal šiek tiek skausmingas, nes jie nori būti išskirtiniai, vieni, o ne visada tai galima įgyvendinti.
Savo kūrybiniame kelyje mes labai daug kovojome, kad ansamblinis muzikavimas būtų pripažintas ne mažiau vertingu už solinį. 1997 m. inicijavau fortepijoninių ansamblių tarptautinį konkursą Kaune, į kurį atvažiuodavo labai rimtų atlikėjų ir žiuri narių.
– Tikiu, kad, muzikuodamas kartu su žmona, lengvai rasdavote bendrą kalbą, bet kai prie fortepijono susėsdavote keturiese, tikriausiai prasidėdavo pasiskirstymas vaidmenimis?
– Visada sakiau, kad ansamblio nariai, nesvarbu, ar tai kvartetas, duetas ar trio, yra lygiaverčiai. Ir nors buvau transkripcijų autorius, repertuaro iniciatorius, dažniausiai rinkdavausi groti antrą ar ketvirtą partijas.
Visi nariai buvo iniciatyvūs, puikiai jautė ansamblį. Grodami kartu, didelį dėmesį skyrėme savotiškam vaidmenų pasiskirstymui, laisvei, gestui, kūno ir rankų pulsavimui, vienas kito pajautimui, judėjimui, artistiškumui.
– Ar sėkmingai prigijo šie du F.Latėno kūriniai, ar dažnai juos atlikdavote koncertuose?
– Šiuos kūrinius atlikome tikrai dažnai, grojome visoje Lietuvoje – tiek koncertų salėse, tiek mokyklose, vėliau važiavome į užsienį – Vokietiją, Jungtinę Karalystę. Visur jie sulaukdavo susidomėjimo. Apie tai pasakodavau ir F.Latėnui.
– Džiugu girdėti, kad jūsų kvartetas taip plačiai skleidė kompozitoriaus muziką. Įdomu, ar šie kūriniai labai sudėtingi ir juos gali atlikti tik profesionalai, ar gali mėginti groti ir studentai?
– Transkripcija "Šviesiam atminimui" – ganėtinai sudėtinga. Kūrinyje vyraujanti dažna tempų kaita reikalauja greitos orientacijos. "Žydų kadrilyje" yra daug emocinės įvairovės, savotiško humoro ir tragizmo. Jis labai šarmingas. Vis dėlto manau, kad abu jie visiškai įkandami studentams ar net vyresniųjų klasių muzikos moksleiviams.
