„Ypatingoje vietoje – Č.Sugiharos namuose – įvyko ilgai lauktas susitikimas su Kauno ir Druskininkų mokyklų atstovais. Norėjome jiems perduoti padėkas, skirtas mokyklų bendruomenėms, lapkritį organizavusioms šiltą, kvapnų ir prasmingą renginį – dieną, kai kepama ir dalijamasi pyragais“, – sakė labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ steigėja Edita Abrukauskienė.

Pasak jos, susitikimui Č.Sugiharos namai pasirinkti neatsitiktinai. „Jau daugiau nei dešimtmetį jaučiame Japonijos-Lietuvos draugystės asociacija (JALFA) narių išskirtinį rūpestį onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais“, – pridūrė E.Abrukauskienė.

Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos direktorė Lina Viršilienė papasakojo apie šios asociacijos nuveiktus darbus – surengtus labdaros koncertus ir paskatinimą organizuoti Pyragų dieną Kauno mokyklų bendruomenėse. Jaukią popietę dar labiau sušildė Suzuki progimnazijos mokiniai, kurių atliekami instrumentiniai kūriniai ir dainos jaudino visus, o Japonijos ambasados atstovė Lietuvoje Haruka Seto supažindino su arbatos gėrimo ceremonija.

Kaune visas būrys ugdymo įstaigų Pyragų dienos proga kepė pyragus ir kitokius saldėsius, vaišino kitus ir taip rinko lėšas „Rugutės“ globojamiems vėžiu sergantiems vaikams paremti. Č.Sugiharos namuose labdaros ir paramos fondui „Rugutė“ įteikta 13 235 eurų – tokią sumą per Pyragų dieną šiemet surinko kilniam tikslui nusprendusios aukoti mokyklų bendruomenės, taip pat Japonijos ambasada Lietuvoje, Japonijos–Lietuvos draugystės asociacija (JALFA), salonas „Jaukūs namai“, Č.Sugiharos namų-muziejaus kolektyvas, o kadenciją baigusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje Shiro Yamasaki žmona Yuko Yamasaki auką atsiuntė iš Japonijos.

„Pandemija gal kiek atitolino betarpiškus draugystės ryšius su Japonija, bet tuos širdies ryšius mes nuolat galime pakurstyti. Bendrystė, Pyragų diena ir parama „Rugutei“ liudija, kad per pandemiją empatijos tikrai nesumažėjo, sakyčiau, net padaugėjo. Nors Lietuvoje aukojimo tradicijos dar kuklios, tokios akcijos, kai sergantiems vaikams padeda bičiuliai iš Japonijos, skatina ir mūsų empatiją. Labai džiugu, kad prie to prisideda Kauno mokyklų bendruomenės – tame matau didžiulę prasmę“, – džiaugėsi salono „Jaukūs namai“ vadovė Asta Kavaliauskaitė.

„Ši parama pagelbės ne vienam vaikui sėkmingiau keliauti ligos keliu. Sunku rasti tinkamus žodžius padėkoti už Jūsų tikėjimą ir pasitikėjimą, už jūsų beribį gerumą ir dosnumą“, – dėkojo E.Abrukauskienė.

Labdaros ir paramos fondo „Rugutė“ tikslas – teikti informacinę, finansinę, medicininę, psichologinę pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, remti gydymo įstaigas, kuriose šie vaikai gydomi, kaupti teisinę, socialinę, medicininę informaciją, reikalingą šeimoms, kurias palietė onkologinė vaiko liga, skatinti šių šeimų bendravimą ir dalijimąsi patirtimi.

„Labai noriu padėkoti prieš pora dienų mano sergantį vyrą suradusiems pareigūnams. Aš net nežinau jų pavardžių, bet labai norėčiau jiems padėkoti viešai. Kaimynai sako, kad aš čia be reikalo susigalvojau tokį dalyką. O aš neįsivaizduoju, ką būčiau dariusi, jei policijos pareigūnai nebūtų buvę tokie dėmesingi ir taip operatyviai sureagavę į mano pranešimą“.

Bėda moterį ištiko liepos 19-ąją, apie pietus. Gražina su savo 67 metų vyru, kuris dėl gyvenime patirtos traumos tapo neįgalus ir sunkiai besiorientuojantis aplinkoje, atvažiavo apsipirkti į Šiaulius. Vilniaus gatvėje moteris vyrą pasodino ant suoliuko ir, liepusi jos čia palaukti, nuėjo į vaistinę. Iš jos išėjusi po keleto minučių, savo vyro ant suoliuko neberado.

Moteris nelabai drąsiai pasinaudojo patarimu, mat kažkada seniai buvo girdėjusi, kad tik po trijų parų po žmogaus dingimo policija pradeda paiešką.

Pabėgėjo į vieną gatvės galą, pabėgėjo į kitą, tačiau sunkai vaikštančio sutuoktinio nesimatė. Sūnus, kuriam Gražina pranešė apie ištikusią bėdą, pasiūlė kreiptis į policiją. Moteris nelabai drąsiai pasinaudojo patarimu, mat kažkada seniai buvo girdėjusi, kad tik po trijų parų po žmogaus dingimo policija pradeda paiešką. Bet patruliai atvyko nedelsdami ir kartu su Gražina pėsčiomis bei automobiliu pradėjo dingusiojo paiešką. Deja, ji buvo bergždžia. Nusiminusiai moteriai pareigūnai pasiūlė grįžti į namus, o patys, vykdydami įvairias užduotis, kartu tęsė ir paiešką. Važinėdami gatvėmis, vis ieškojo lazdele besiramsčiuojančio pagyvenusio vyro balta kepuraite.

Gražina namuose būti negalėjo ir apie 18 val. ji vėl atvažiavo į Šiaulius. Tik išlipusi iš autobuso moteris sulaukė telefoninio skambučio – patruliai pranešė, kad jos vyras surastas sveikas ir gyvas Dvaro g., ne per toliausiai nuo tos vietos, kur buvo paliktas sėdėti ant suoliuko.

Gražina sujudo klausti, iš kur dabar jai vyrą pasiimti, ir buvo maloniai nudžiuginta atsakymo, kad tegul laukia autobusų stotyje, o vyrą jie patys atveš. Autobusų stotyje pareigūnai, įvertinę, kad surastojo savijauta ne kokia, nes ir taip prastos sveikatos vyras visą dieną buvo nevalgęs ir negėręs, į savo tarnybinį automobilį įsisodino Gražiną ir abu parvežė į Bertužius. Už tokį nuoširdumą didžiulį stresą patyrusi moteris dėkoja Šiaulių AVPK pareigūnams Tautvydui Skikui ir Ruslanui Pocevičiui.

31-nerių metų T. Skikas Šiaulių AVPK dirbti pradėjo 2010 m. kovo 16 d. patruliu, baigęs policijos mokyklą. Šiuo metu jis yra Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio vadas.

Šis pareigūnas savo pavyzdingais poelgiais ne kartą yra sulaukęs žmonių padėkų ir kolegų bei aplinkinių susižavėjimo. Paskutinis išskirtinio dėmesio ir pagarbos sulaukęs jo poelgis – briedžiuko gelbėjimo operacija. Birželio 9-osios naktį Šiaulių apskrities policija sulaukė pilietiškų žmonių žinutės, kad kelyje Šiauliai-Radviliškis blaškosi briedžiai. Į įvykio vietą išskubėjęs Tautvydas su kolege pamatė, kad vienoje kelio pusėje stovi briedė, o kitoje, už atitvarų – niekaip pas mamą patekti negalintis briedžiukas. T. Skikas apglėbė jį ir per atitvarus perkėlė į kitą pusę. Šeima tuoj pat nudūmė į mišką.

O štai 2017 me­tų ba­lan­dį Tautvydas, tu­rė­da­mas lais­vą die­ną, su drau­gu iš­vy­ko į žve­jy­bą. Va­žiuo­jant iš Šiau­lių Kur­šė­nų link drau­gai iš to­li pa­ma­tė žvyr­ke­liu at­le­kian­tį au­to­mo­bi­lį, ku­ris, įsu­kęs į pa­grin­di­nį ke­lią, su­sto­jo. Au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas pra­dė­jo mo­juo­ti pra­šy­da­mas pa­gal­bos. T. Ski­kui pa­si­tei­ra­vus, kas nu­ti­ko, iš­si­gan­dęs vy­ras paaiš­ki­no, kad sku­ba pas me­di­kus, nes ve­ža sken­du­sį sū­nų, o au­to­mo­bi­ly­je pa­si­bai­gė ku­ras. Sup­ra­tę, kad rei­kia sku­bė­ti, šiau­lie­čiai pa­siū­lė pa­gal­bą ir grei­tai į sa­vo au­to­mo­bi­lį įso­di­no mo­te­rį su vai­ku. „Ber­niu­kas vos 3-4 me­tų, įsuk­tas į ple­dą, vi­sas pa­mė­lęs, bi­jo­jom, kad tik spė­tu­mėm nu­va­žiuo­ti“, – apie įvy­kį ta­da kal­bė­jo pa­rei­gū­nas.

Panašių situacijų T. Skiko tarnybos istorijoje – ne viena. Šio pareigūno siekis įsigilinti į kiekvieną situaciją ir išspręsti ją iki sėkmingos pabaigos užkrečia ir kolegas. Kartu su juo neįgalaus asmens paieškose liepos 19-ąją dalyvavęs vyriausiasis patrulis Ruslanas Pocevičius seka savo vado pavyzdžiu. Jau beveik penkerius metus policijoje tarnaujančio Ruslano krūtinę puošia 3-ojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“.

Socialinės atsakomybės projektai – svarbi motyvacijos priemonė

Dažnai padaryti gerą darbo sutrukdo laiko stoka ar kiti nepatogumai. Tačiau kai kuriuos gerus darbus galima daryti ne tik visiškai nemokamai, bet net ir neiškėlus kojos iš darbo vietos. Geriausias pavyzdys – pastaruoju metu vis labiau populiarėjanti kraujo donorystė biuruose, dėl savo pobūdžio itin stipriai įtraukianti visus darbuotojus.

Roberta Šenauskienė, „Kesko Senukai Lithuania“ personalo projektų vadovė, pataria atsakingai žiūrėti į darbuotojų motyvavimą per socialinės atsakomybės projektus.

Pastebime didelį darbuotojų įsitraukimą – dažnai jie, praėjus kiek laiko, ima patys domėtis, kada vėl bus galima paaukoti kraujo darbo vietoje.

Anot jos, tokie projektai ne tik sujungia visą komandą, bet kuria didžiulę pridėtinę vertę visai įmonei: „Darbuotojams šiandien jau neužtenka vien gero atlyginimo ar patogios darbo vietos. Ypač vadinamosios tūkstantmečio kartos atstovai darbe ieško prasmės, įmonės tradicijų ir aiškių socialinės atsakomybės gairių – jie labiau linkę dirbti įmonėje, kuri turi aukštesnių, prasmingesnių idėjų“.

R. Šenauskienė džiaugiasi, kad Kaune įsikūrusiame „Kesko Senukai Lithuania“ biure kraujo donorystės akcija šiemet vyko jau 8-tą kartą. „Pastebime didelį darbuotojų įsitraukimą – dažnai jie, praėjus kiek laiko, ima patys domėtis, kada vėl bus galima paaukoti kraujo darbo vietoje. Nemažai darbuotojų, tarpuose tarp akcijų, donoryste užsiima ir savarankiškai“, – sako ji.

Nuo 2015 metų, kuomet buvo surengta pirmoji kraujo donorystės akcija jau paaukojo 124 litrus kraujo ir išgelbėjo ar padėjo pasveikti 825 pacientams. Per šį laikotarpį kraujo paaukojo net 275 darbuotojai.

Personalo projektų vadovės teigimu, dažnai darbuotojams vienos socialinės krypties nepakanka. „Svarbiausia įmonėje – klausyti ir išgirsti, kokių veiklų pageidauja pats personalas. Sulaukiame įvairių pasiūlymų, iniciatyvų, tad stengiamės pateisinti savo komandos lūkesčius. Vadovybės palaikymas ir pačių vadovų dalyvavimas tokiose veiklose – raktas į sėkmingus socialinės atsakomybės projektus“, – pasakoja ji. Pasak R. Šenauskienės, tik tokiu būdu galima užtikrinti aktyvų visų darbuotojų įsitraukimą į labdaringas veiklas.

Kraujo ligoniams reikia kasdien

VUL Santaros klinikų Kraujo Centro specialistė Vaida Strakšytė taip pat pastebi, kad paskutiniu metu vis daugėja kraują aukojančių ir donorystės esmę puikiai suprantančių žmonių. Anot jos, svarbiausia, kad kraujo donorų netrūktų, nes pacientai ir jų ligos nelaukia. V. Strakšytė teigia, kad tam, jog galėtų aprūpinti vien tik VUL Santaros klinikų pacientus, per dieną turi sulaukti ne mažiau nei 100 kraujo donorų.

Standartinės procedūros metu iš donoro paimama apie 450 ml kraujo ir iš jo pagaminami 3 kraujo produktai, tad vienas maišelis realiai pasiekia 3 pacientus. Moterys per metus kraujo gali aukoti 4, o vyrai 6 kartus, tad atitinkamai jie gali išgelbėti 12 ir 18 ligonių. Visgi pasitaiko ir tokių situacijų, kai vienam pacientui gydymo metu gali prireikti ir daugiau nei 100 donorų kraujo, todėl būtina visuomet turėti papildomą kiekį kraujo atsargų.

V. Strakšytė sako, kad jiems būtų sunku surinkti visą reikalingą kraują be kraujo donorystės akcijų darbo kolektyvuose: „Visgi matome, kad žmonių vienybė yra labai tvirtas jausmas, kuris labiausiai juntamas geruose poelgiuose. Kai matai, kad tavo kolegos dovanoja kraują, nori padėti, tai ir tau natūraliai kyla noras prisijungti. Taip pat tokios donorystės yra labai patogios, nes niekur nereikia vykti“.

„Kesko Senukai Lithuania“ įmonės kokybės ir mokymo vadovė Diana Barauskienė savo iniciatyva kraujo aukojo jau 8 kartus. Pastaruoju metu tai darė drauge su įmonės kolektyvu tiesiog biure ir žada toliau tęsti šią gražią darbovietėje puoselėjamą tradiciją. „Tam, kad galėtum dovanoti kraujo, reikia važiuoti į tam skirtą vietą – kliniką, ligoninę. Nemažai žmonių bijo ir medicininės atmosferos, o kartais tiesiog planuoja padaryti gerą darbą, bet neprisiruošia specialiai tam skirti laiko. Todėl donorystės akcijos darbovietėse – puiki idėja ir paskata daryti gerus darbus pažįstamoje aplinkoje“, – džiaugiasi D. Barauskienė.

Baimintis neverta

Didžiausios baimės, atbaidančios žmones nuo kraujo donorystės yra adatų ar gydytojų baimė, baimė dėl dūrio skausmo ar prastos savijautos po procedūros. Tačiau vos pirmąkart tapus donoru, greitai paaiškėja, kad dauguma baimių buvo nepagrįstos. „Džiaugsmas, kuris apima padovanojus kitam gyvybę, nugali visas baimes ir abejones“, – įsitikinusi V. Strakšytė.

Jai pritaria ir D. Barauskienė, teigianti, kad jai šiandien jokių baimių dėl kraujo donorystės nelikę: „Mielai padrąsinu ir pirmąkart kraują aukojančius draugus ar kolegas. Palaikymo reikia visuose naujuose potyriuose, ypač, jei jie kelia šiokį tokį nerimą“.

Visgi Kraujo centro atstovai sako, kad dažnai pasitaiko atvejų, kad kraujo donorystę žmonės prisimena tik tada, kai nelaimė įvyksta artimoje aplinkoje. „Niekuomet nežinai, kam gali padėti tavo kraujas – tavo kaimynui, naujagimiui, vaikystės draugui, vėžiu sergančiam vaikui ar besilaukiančiai mamai, todėl aukoti verta nuolat“.

Pasak Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentės Aušros Degutytės, šio žygio tikslas – skleisti visuomenėje informaciją apie organų donorystę, skatinti pasikalbėti šia tema su artimaisiais ir parodyti visuomenei, kad žmonės po organų transplantacijų gali gyventi pilnavertį gyvenimą, džiaugtis kiekviena diena bei mėgautis kiekviena akimirka.

Lietuvai šiemet simboliškas skaičius 100 žygyje įgaus visai kitą prasmę.

100 „Gyvasties“ komandos žygeivių paplūdimyje, apie 4 km nuo starto (ties „Neptūno“ punktu), sustos į vieną didžiulę širdį. Kad visų širdys plaktų vienu ritmu.

„Iki širdies transplantacijos vos galėdavau užlipti laiptais, dažnai tekdavo sustoti atsikvėpti. Su naująja širdimi daug kas pasikeitė, esu sustiprėjęs tiek fiziškai, tiek emociškai“, – atvirauja 46-erių marijampolietis Saulius Žilinskas, kuris jau 4 metus gyvena su persodinta širdimi ir pasiryžęs už donorystę nueiti 12,5 km maršrutą.

„Donorystės srityje veikianti organizacija „Gyvastis“ neabejotinai yra visų mūsų žygių gyvastis. Jie dalyvauja kiekviename mūsų žygyje, o jų ėjikų kompaniją iš tolo visi atpažįsta ne iš geltonų kaklaraiščių, bet ir iš nuolat sklindančio juoko, geros nuotaikos, energijos ir gyvybingumo“, – įspūdžiais dalijasi Vytautas Bartulis ir Deividas Urbonavičius, VšĮ „TrenkTuro“ įkūrėjai.

Laukiančių transplantacijos skaičius nemažėja

Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių transplantacijos laukia 390 žmonių, iš jų – 17 vaikų. Inksto transplantacijos laukia 161 recipientas, kasos ir inksto komplekso transplantacijos – 7, širdies transplantacijos – 45, plaučių – 10, širdies ir plaučių komplekso transplantacijos – 4, kepenų – 71, ragenos transplantacijos reikia 92 pacientams.

„Pagalvokime ir pasikalbėkime su artimaisiais apie organų donorystę. Žmonėms, kurių savi organai jau neatlieka gyvybiškai svarbių funkcijų, vienintelė galimybė sugrįžti į visavertį gyvenimą – organo persodinimo operacija“, – donorystės pokalbiui kviečia A. Degutytė.

Renginio atidarymo metu 9.30 val. Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ komanda pristatys organų donorystės svarbą.

100 „Gyvasties“ komandos žygeivių paplūdimyje apie 4km nuo starto (ties „Neptūno“ punktu), sustos į vieną didžiulę širdį.

Jautri istorija

Į "Kauno dieną" kreipėsi dažnai socialinėse akcijose dalyvaujantis kaunietis Paulius Boreika ir papasakojo vienos Kaune gyvenančios našlaitės istoriją.

"Dešimties metų mergaitė šiuo metu gyvena Dainavos mikrorajone. Jos mama mirė gimdydama, tėvas pabėgo, todėl ją prižiūri vienintelė likusi giminaitė – močiutė, kuriai daugiau nei 80 metų. Pajamos nedidelės – tik močiutės pensija ir našlaitės pašalpa. Pinigų užtenka tik būtiniausiems poreikiams patenkinti. Norime kartu su gerais žmonėmis sutvarkyti mergaitės kambarį, kad ji turėtų šviesesnę vaikystę", – pasakojo P.Boreika.

"Kauno dienai" ši mergaitė ir jos močiutė yra žinomos, tačiau nenorima skelbti jų vardų tam, kad našlaitė nesulauktų patyčių mokykloje.

Vežė pianiną

P.Boreika pasakojo, kad jis su mergaite susipažino visai neseniai. Tuomet per įvairius rėmėjus ieškojo jai pianino. Atvežus muzikos instrumentą į namus, jis pastebėjo, kad butas iššluotas, sutvarkytas. Močiutė iš visų jėgų stengiasi vaikui duoti viską, tinkamai jį auklėti, bet remonto sau leisti neišgali. Vyras tikino, kad iš karto kilo idėja bent jau mergaitės erdvę šiek tiek pagražinti, kad jai nebūtų gėda draugę atsivesti ir galėtų augti kiek gražesniame kambaryje.

Namai iššluoti, sutvarkyti, močiutė iš visų jėgų stengiasi vaikui duoti viską, bet remonto sau leisti neišgali.

"Vaikams juk būna labai nesmagu, kai nueina pas kitus ir mato, kad ten sutvarkyta. Todėl norime suremontuoti mergaitės kambarį ir tualetą, sutvarkyti avarinės būklės sanitarinį mazgą. Tai iš tiesų smulkūs dalykai, tačiau jie teigiamai veikia. Norime, kad mergaitės erdvė būtų miela ir per sienas nesismelktų skurdo gausmas. Padarę kažką minimalaus, mes jau keičiame žmonių gyvenimus", – apie norą padėti kalbėjo Paulius.

Močiutė pravirko

Kaunietis teigė, kad kai močiutei papasakojo savo idėją sutvarkyti namus, jos akyse pasirodė ašaros. Senolė ir taip buvo sujaudinta, kad geradariai padovanojo pianiną, o dar ir suremontuoti namus siūlosi.

Anot P.Boreikos, senolė visą gyvenimą pati dirbo, todėl jai buvo nejauku net turėti minčių ko nors prašyti iš kitų.

Jis nori kuo greičiau surinkti komandą ir lėšų, kad ir taip likimo nuskriaustam vaikui būtų jaukiau augti. P.Boreika kviečia prie šios gražios iniciatyvos prisijungti ir tuos, kurie geba daryti remontą, kloti plyteles, ir tuos, kurie gali paremti finansiškai. Jo paskaičiavimais, minimaliam našlaitės kambario ir tualeto remontui reikėtų apie 1 tūkst. eurų. Jei bus surinkta daugiau, iniciatyvūs kauniečiai pasirūpins rašomuoju stalu, kad mergaitė galėtų patogiai ruošti pamokas, ir spinta.

Svarbi kiekvieno pagalba

Visi norintys fiziškai ar finansiškai prisidėti prie dešimties metų draugiškos, gerai besimokančios našlaitės gražesnio rytojaus kūrimo turi susisiekti su iniciatyvos organizatoriumi Pauliumi Boreika tel. 8 640 50 955 arba el.paštu boreika@gmail.com.

Nelikite abejingi, juk nuo mažų dalykų prasideda stebuklai.