Laisvės paieškos

„Mirusių merginų šokiai“ – Miunchene, Vokietijoje, gimusios režisierės A. Roller ilgametražio kino debiutas. Filme pasakojama apie tris paaugles – Irą, Malin ir Ka, kurios ką tik baigė vidurinę mokyklą. Norėdamos įprasminti naujo gyvenimo pradžią, jos leidžiasi į kelionę po Italiją. Kelyje merginos sutinka paslaptingą italę keliauninkę Zoją, kuri prisijungia prie trijulės. Pasiekusios apleistą kaimelį, merginos pradeda eksperimentuoti ir išmėgina savo naujai atrastos, tėvų ir mokytojų nekontroliuojamos laisvės ribas.

Pirmą kartą filmo herojes Irą (Luna Jordan), Ka (Noemi Liv Nicolaisen) ir Malin (Katharina Stark) išvystame išsirikiavusias eilėje ir laukiančias nusifotografuoti tradicinei išleistuvių nuotraukai. Vėliau merginos naujo gyvenimo etapą švenčia kavinėje, kartu su artimaisiais.

Laimingi šeimos nariai ir draugai trijulės vis klausia: kas toliau? Kokie planai dabar, baigus mokyklą? Kol kas nežinančios, ką atsakyti į šiuos klausimus, merginos dabar turi tik vieną tikslą – kelionę į Italiją automobiliu. Kelyje jos susipažįsta su bendraamže klajūne Zoja (Sara Giannelli), kuri akivaizdžiai nuo kažko bėga. Zoja prisijungia prie kompanijos, o tarp jos ir Iros kaipmat užsimezga ypatingas ryšys.

Kadras iš filmo „Mirusių merginų šokiai“.

Prakiurus automobilio padangai, pagalbos merginos nuskuba prašyti į netoliese esantį kaimelį. Jos beldžiasi į kiekvienas duris, tačiau nesulaukia jokio atsako – dėl nežinomų priežasčių gyvenvietė buvo apleista. Besigelbėdamos nuo karščio, merginos įsliūkina į vieno namo vidų ir pasijaučia tarsi kitoje dimensijoje. Atrodo, kad pasaulis aplink keliautojas išnyko ir tik jos vienos apie tai dar nežino.

Pirmojoje filmo scenoje merginos po vieną fotografavosi išleistuvių proga, o pabaigoje jos fotografuojamos areštinėje.

Atskirtos nuo išorinio pasaulio, merginos pirmą kartą pasijunta išties laisvos nuo tėvų, mokytojų ir pačių savęs. Čia jos gali gerti vyną, rūkyti, lakstyti bažnyčios altoriumi, įsilaužti į parduotuvę ir pavogti skanėstų, tyrinėti savo seksualumą. Vis dėlto merginos negali amžinai slėptis nuo išorinio pasaulio. Tai itin kelia nerimą Irai – atskalūne besijaučianti aštuoniolikmetė visai nenori grįžti į nuobodžią kasdienybę.

Sugrįžimas į realybę

Mistiškos filmo scenos apleistame kaimelyje primena ne vieną klasikinį filmą. Pavyzdžiui, „Išvyką prie Kabančios uolos“ (1975), analizuojantį moteriškumo ir suvaržyto seksualumo temas, ar „Musių valdovą“ (1990), kuriame negyvenamoje saloje atsidūrę, atskirti nuo pasaulio,  berniukai stengiasi išgyventi. Nors filmo herojės tikėjosi nerūpestingai paatostogauti prieš naują gyvenimo etapą, jų atostogos tapo ne itin švelniu įšventinimu į suaugusiųjų pasaulį.

Filmą režisavusi ir jam scenarijų parašiusi A. Roller „Mirusių merginų šokius“ tarsi dalija į tris dalis. Pirmoji dalis – šabloniškas aštuoniolikmečių pirmosios kelionės be tėvų vaizdinys. Antrosios filmo dalies scenos mus nukelia į apleistą, vaiduoklišką miestelį. Tad šioje vietoje filmas tampa kur kas tamsesnis, atsiranda nemažai fantastinių elementų, primenančių sapną.

Trečioji filmo dalis žymi brutalų sugrįžimą į realybę, kai merginoms tenka pirmą kartą kaip suaugusiems žmonėms prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Filmo pradžią ir pabaigą simboliškai sujungia fotografavimo scena. Pirmojoje filmo scenoje merginos po vieną fotografavosi išleistuvių proga, o pabaigoje fotografuojamos areštinėje.

Kadras iš filmo „Mirusių merginų šokiai“.

Filmo premjera įvyko 2023 m. birželį Tribekos kino festivalyje Niujorke ir Miuncheno kino festivalyje. Liepą filmas buvo pristatytas Karlovi Varų kino festivalyje. A. Roller darbas žavi elegantišku stiliumi, vizualumu ir nuostabaus grožio, bet kartu gąsdinančiomis apleisto Italijos kaimelio scenomis.

Vis dėlto filmas palieka nemažai neatsakytų klausimų. Taip ir neaiškūs filmo herojų tam tikro elgesio motyvai. Kodėl ir nuo ko bėgo Zoja? Kodėl iš visų protingiausia atrodžiusi Ira nusprendė pasielgti pavojingai ir neapgalvotai? Nejaugi viską lėmė vien baimė sugrįžti į kasdienybę? Vienoje filmo scenų Zoja Irai pasako, kad visko negalima paaiškinti tik logika. Galbūt todėl ir filme režisierė nesistengė pasiūlyti aiškių atsakymų ir labiau koncentravosi į siurrealios atmosferos kūrimą.

Iki galo neatskleistos lieka ir filmo herojės. Merginos tiesiog klajoja po apleistą miestelį, vis įsilauždamos į vieną kitą namą. Per visą filmą taip ir nepamatome personažų augimo ir iki galo nesuprantame, kokios asmenybės yra Ira, Malin ir Ka. Aišku tik tiek, kad Ka – maištingiausia iš visų, Malin atrodo vienintelė, turinti ateities planą. Ira labiausiai nenori žengti į suaugusiųjų pasaulį ir galimai yra homoseksuali. Norėjosi ir daugiau išplėtoto santykio tarp klajūnės Zojos ir Iros. Merginos užmezgė ryšį, bet jis taip niekur ir nenuvedė.

Vaikas tampa suaugusiuoju

Trisdešimtmetės vokiečių režisierės filmo pavadinimas skamba gana mistiškai ir kelia lūkesčių, kad tai bus paslaptinga, fantastinė, galbūt net tragiška drama. Vis dėlto viskas yra gerokai paprasčiau – tai realus pasakojimas apie laisvės ištroškusias jaunas merginas, neseniai sulaukusias pilnametystės. Filmo pabaigoje atskleidžiama ir apleisto miestelio paslaptis – jo gyventojai buvo evakuoti dėl netoliese siaučiančių miškų gaisrų. Nuplėšus paslapties skraistę, tampa dar niūriau kartu su merginomis grįžti į realybę.

A. Roller filmas analizuoja kiekvienam jaunam žmogui aktualią asmeninės laisvės ir nepriklausomybės troškimo temą. Išvykusios į kelionę, Ira, Ka ir Malin jaučiasi suaugusios, viską mokančios ir žinančios. Tačiau kelyje kilusios problemos atskleidė tikruosius merginų veidus ir asmenybės bruožus. Pasirodė, kad jos vis dar yra paikos paauglės, kurioms laisvės buvo tiesiog per daug ir jos nebežinojo, ką su ja daryti. Susikūrus svajonių pasaulėlį apleistame kaime, greitai teko sugrįžti į realybę ir atsakyti už savo veiksmus.

Režisierę galima pagirti už tai, kad ji išties meistriškai atskleidė paauglės virsmo moterimi etapą. A. Roller filme tikriausiai kiekvienas atpažins save jaunystėje – kai noras tyrinėti laisvės ribas buvo toks stiprus, kad nerūpėjo jokie pavojai.

Maištininkės portretas

Lapkričio 9–19 d. vykęs kino festivalis „Scanorama“ žinomas dėl ryškaus ir drąsaus kino, žiūrovams leidžiančio kitu žvilgsniu pažvelgti į mus supančią realybę ir tarpusavio santykius. Šiųmetėje festivalio programoje pristatyti net 83 ilgametražiai ir 28 trumpametražiai filmai. Didelė dalis jų jau sulaukė pripažinimo garsiuose Europos kino festivaliuose. Vienas tokių – ispanų režisierės L. Ferrés darbas „Amžinasis paveikslas“, kuris tiesiog meistriškai nagrinėja skaudžias temas, pasitelkdamas subtilų humorą.

Filmo veiksmas prasideda Franko laikų Andalūzijoje, kur skurdžioje kaimo bendruomenėje gyvena maištinga paauglė Antonija. Pastojusi būdama vos dvylikos, ji nepritampa uždaroje ir konservatyvioje šeimoje. Tad vos pagimdžiusi vieną naktį ji dingsta, palikusi pasaulį neseniai išvydusią dukrą. Praėjus pusei amžiaus, reklamos agentūros atrankų vadovė Karmen ieško paprasto žmogaus politinės kampanijos klipui. Klajodama Barselonos gatvėmis ji sutinka gatvės prekybininkę Antoniją, kuri atrodo tiesiog tobulai tinkanti reklamai. Ekscentriškoji gatvės prekybininkė ir vieniša intravertė Karmen susidraugauja. Kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, kad šias moteris sieja kai kas daugiau.

„Amžinojo paveikslo“ svarbiausią mintį puikiai atskleidžia filmo pradžioje rodoma scena. Joje paauglė Antonija draugei prisipažįsta, kad jūra jai atrodo gąsdinanti – juk negali pamatyti, kas yra dugne. Bičiulė atsako, kad taip yra ne tik su jūra, lygiai taip pat neįmanoma pamatyti, kas iš tikrųjų slypi kiekviename iš mūsų. L. Ferrés darbas drąsiai nagrinėja mūsų slaptas puses ir tarpusavio santykius, kuriuos per gyvenimą sukuriame ir prarandame, tyrinėja, kokią kainą turi praeityje priimti sprendimai. Filmas atskleidžia, kad neįmanoma iki galo pažinti ne tik artimiausių žmonių, bet ir savęs paties.

Kadrai iš filmo „Amžinasis paveikslas“.

Be šablonų

Filmo veiksmo vystymas primena dėlionę – žiūrovui paliekama pačiam sudėlioti trūkstamas istorijos detales. Motinos ir dukros santykiai ir susitikimas su seniai prarastu artimuoju yra universalios temos, kurias nagrinėja daugybė filmų. Vis dėlto „Amžinasis paveikslas“ jų kontekste išties išsiskiria. Antonijos ir Karmen panašumas ir prigimtinis ryšys atskleidžiamas labai subtiliai, nevengiant satyros ir humoro. Karmen nė nežino, kad ji augo be motinos, nes savo mama ji laiko močiutę Milagros – Antonijos mamą. Tiesą ji sužino tik pačioje filmo pabaigoje, kurioje nėra nei atsiprašymo, nei atleidimo. L. Ferrés nepaiso kino šablonų, tad motinos ir dukros santykį atskleidžia labai realistiškai.

Vis dėlto filme yra tam tikras susitaikymo ir atleidimo momentas. Antoniją, kaip savo bičiulę, Karmen atsiveda į globos namus aplankyti senosios Milagros. Susijaudinusi maištininkė Antonija užtraukia vaikystėje mėgtą dainą, prie kurios vėliau prisijungia ir jau sunkiai kalbanti Milagros. Nėra iki galo aišku, ar ji atpažįsta seniai prarastą savo dukrą Antoniją. Tai paliekama žiūrovo interpretacijai. Dainuodama Antonija svarsto – nors sakoma, kad laikas gydo žaizdas, galbūt galiausiai tik tos sielos žaizdos mums ir lieka?

„Amžinasis paveikslas“ yra pirmasis L. Ferrés ilgametražis filmas. Jis debiutavo 76-ajame Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje, kuriame buvo atrinktas varžytis dėl „Auksinio leopardo“ statulėlės. L. Ferrés darbas taip pat tapo pirmuoju filmu katalonų kalba, pelniusiu pagrindinį Valjadolido tarptautinio kino festivalio (Ispanija) apdovanojimą. Be to, L. Ferrés yra pirmoji ispanų režisierė, laimėjusi šį apdovanojimą.

Įkvėpė močiutės patirtys

Katalonų kilmės režisierė savo debiutiniame filme ne tik analizuoja mamos ir dukros santykius, bet ir paliečia kitą sau artimą temą, įkvėptą močiutės patirčių. „Amžinajame paveiksle“ ji tyrinėja žmonių, kitados emigravusių iš Andalūzijos į Kataloniją, istorijas. 1950–1975 m. daugmaž 1,5 mln. emigrantų iš Andalūzijos ir aplinkinių regionų emigravo į Kataloniją, bėgdami nuo skurdo ir bado. Ši masinė emigracija, ispaniškai „charnego“, buvo svarbus veiksnys, dėl kurio Katalonijos populiacija išaugo net 44 proc.

Ieškodama kandidato, tinkančio politinei reklamai, Karmen kalbina vaikystėje į Kataloniją emigravusius žmones ir klausosi jų istorijų, kurios yra liūdnos ir persmelktos skausmo. Bėgdami nuo skurdo andalūziečiai buvo priversti palikti savo namus ir iškeliauti į nežinią. Viena buvusi emigrantė pasakoja apie tai, kaip prieš kelionę jos močiutė sudegino beveik visus per gyvenimą užgyventus savo daiktus.

L. Ferrés darbas drąsiai nagrinėja mūsų slaptas puses ir tarpusavio santykius, tyrinėja, kokią kainą turi praeityje priimti sprendimai.

Persikrausčius į miestą, jie tiesiog nebūtų tilpę naujajame ankštame šeimos bute. Paskutinė savo istoriją papasakoja Antonija, kuri į Kataloniją emigravo bėgdama nuo jai, dvylikametei, tekusios atsakomybės rūpintis kūdikiu.

L. Ferrés filmas ne tik subtiliai analizuoja tarpusavio santykius, bet ir atskleidžia skirtingų Ispanijos istorinių laikotarpių ypatumus, kartų skirtumus, panardina žiūrovą į gilų šios šalies socialinį, kultūrinį ir politinį kontekstą. Filmo temoms atsiskleisti puikiai padėjo pagrindinių aktorių Marijos Luengo (Karmen) ir Rosarijos Ortegos (Antonija) vaidyba. Režisierė labai apgalvotai pasirinko daug patirties kine neturinčias aktores, kurios filmui suteikė daugiau autentiškumo ir tikrumo.

Depresyvia komedija pačios režisierės pramintas filmas turi artimų kiekvienam žiūrovui temų. Visi praeityje esame priėmę sprendimų, kurių gailimės (gal ir nesigailime), visi norime mylėti ir būti mylimi, tačiau kartais jaučiamės vieniši. Nors tikimės, kad laikas užgydys žaizdas, kartais, metams prabėgus, jos vėl atsiveria.

Festivalį atvėrė Kanų kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotas vietnamiečių kilmės prancūzų režisieriaus Trano Anh Hungo filmas „Gurmaniška aistra“ su aktorių Juliette Binoche ir Benoît Magimelio duetu.

Festivalio rengėjai žada rinktinėms kino patirtims ir kino menui skirtą programą, kurioje – Europos kino meistrų ir pripažintų aktorių pavardės, kino dailininkas ir „Oskaro“ laureatas Allanas Starskis, Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintų lietuvių vaizduojamojo meno kūrėjų filmai, naujojo Europos kino atradimus pristatantis pagrindinis konkursas ir jauniesiems kūrėjams skirta trumpametražių filmų konkursinė programa.

„Šių metų programoje skamba darnus didžiųjų pavardžių ir ateities kino balsų dialogas. Tarptautinį pripažinimą pagrindiniuose kino forumuose pelnę filmai ir drąsūs kūriniai, žengianys į naujas kinematografines teritorijas, pakvies į dešimt dienų truksiančią kino šventę, žadančią įsimintinus susitikimus kino salėse. Festivalį atveriame juosta, kurioje dera klasikinio pasakojimo tėkmė ir modernumo atspindžiai, vienbalsiai atiduodantys pagarbą europietiškajai kultūrai ir kinui“, – teigia kino festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

„Gumaniška aistra“ pasakoja apie Dodeną Bufaną, garsų prancūzų gurmaną, jau dvidešimt metų kiekvieną dieną leidžiantį virtuvėje su savo asmenine virėja. Jie mėgaujasi vienas kito draugija, ruošdami išskirtinius patiekalus jo klientams ir bičiuliams iš viso pasaulio. Suprasdami vienas kitą iš žvilgsnio ar nebylaus gesto, jie ilgainiui panyra į gilesnius jausmus. Jis pametęs dėl jos galvą ir desperatiškai nori vesti. Ji nusiteikusi skeptiškai, ir mano, kad dabartinė padėtis yra ne prastesnė, o gal net geresnė už tradicinę santuoką. Nesugalvodamas nieko geresnio, Dodenas ryžtasi įteikti savo gyvenimo meilei brangiausią įmanomą dovaną – pagaminti jai vakarienę.

Filmo režisierius Tranas Anh Hungas – pagrindinių kino forumų svečias ir prestižinių apdovanojimų laureatas. Jo pirmasis ilgametražis filmas „Žaliosios papajos kvapas“ (1993) buvo įvertintas „Auksinės kameros“ apdovanojimu už geriausią debiutą Kanų kino festivalyje ir „Cezario“ apdovanojimu už geriausią ilgametražį vaidybinį filmą, o juosta „Dviračių rikša“ (1995) – „Auksinio liūto“ apdovanojimu Venecijos kino festivalyje.

Šiais metais kino festivalis „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.

Filmą „Gurmaniška aistra“ (rež. Tran Anh Hung) kino teatruose bus galima pamatyti ir festivaliui pasibaigus.

Festivalis atsivėrė poetiška prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve juosta apie kiną ir jausmus „Bergmano sala“, šiais metais pristatyta Kanų kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje. „Scanoramos“ rengėjai pakvietė keliauti į sinefilų pamėgtą Faro salą, kurioje gyveno ir kūrė režisierius Ingmaras Bergmanas, bei pažvelgti į bergmaniškąsias temas iš moters režisierės perspektyvos.

„Šiais metais „Scanoramos“ programa kaip niekada sinefiliška. Atidarymo filmu pasirinkome juostą, subtiliai ir originaliai apmąstančią vienos pagrindinių kino pasaulio figūrų, Ingmaro Bergmano, palikimą ir kūrybą iš moters perpspektyvos. Kiną, jo istoriją ir kūrimo procesą reflektuojantys fimai išsirikiavo ir kitose festivalio programose, originaliais ir netikėtais sąskambiais kviečiančiose leistis į asmenines kino žiūrėjimo patirtis“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Režisierė M. Hansen-Løve kviečia kiekvienam savaip atrasti Faro salą, virstančią kino ir gyvenimo susiliejimo metafora. Jai pačiai sala pasirodė visiškai kitokia nei matytoji I. Bergmano filmuose, ir tai jai patiko labiausiai – atradusi ją tokią pačią, kokią vaizdavo kino genijus, tikriausiai nebūtų radusi vietos sau. Savaime suprantama, saloje ją nuolat persekiojo I. Bergmano dvasia, todėl kurdama filmą, bandė jį apmąstyti ir kartu tyrinėti neatrastą teritoriją.

„Man kinas niekada nebuvo kažkas visiškai asmeniška arba visiška fikcija. „Bergmano sala“ ir kalba apie šią gyvenimo ir kino painiavą. Rodydama filmą filme, bandau parodyti, kaip tikrovė ir fikcija sąveikauja ir viena kitą įkvepia. Fikcija – tai tarsi apsvaigimas, kuriame galiu prarasti arba atrasti save. Kinas gydo, išlaisvina, kelia nerimą ir trikdo mūsų santykį su pasauliu, tarsi svaigulys“, – teigia M. Hansen-Løve.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4–14 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

„Labą gražų vakarą! – tradiciškai su festivalio svečiais sveikinosi „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė. – Tikriausiai nėra geresnio pavadinimo, kuris tiktų šio vakaro atidarymo filmui – „Svaigulys“. Filme pasakojama apie tai, kas retai įvyksta gyvenime, nors turi jame būti. Ir tas pasaulis, kuris atsiveria šiame filme, tikrai nuneš jus ten, kur ir turi nunešti geras, spindulingas ir žavingas kinas.“

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ į kino sales kviečia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių žiūrovus. Festivalio programoje – ne tik kruopščiai atrinkta filmų programa, kurioje esantys filmai retai sutinkami įprastuose kino teatrų repertuaruose, bet ir galimybė susitikti su kino kūrėjais, pasisemti vertingų žinių industriniuose „Scanoramos“ krypčių renginiuose.

Nuolatiniai festivalio lankytojai patvirtins – „Scanoramos“ žiūrovai labiausiai laukia ryškių, aukščiausią kritikų įvertininimą pelniusių pastarųjų metų filmų iš Europos, ypač Skandinavijos. O šiemet skandinaviško kino programoje „Naujienos iš Šiaurės“ rikiuojasi ypatingai garsūs vardai.

Visų miestų žiūrovai galės pamatyti ilgai lauktą naujausią Roy‘aus Andressono filmą „Apie begalybę“. Ši Įspūdinga odė ir rauda suka amžinybės kaleidoskopą ir tęsia amžinąjį pasakojimą apie neįveikiamą žmogiškosios būties trapumą.

Apie giliai paslėptas traumas savaip kalba vienas produktyviausių šiuolaikinių norvegų režisierių – Hansas Petteris Molandas, „Scanoramoje“ asmeniškai pristatysiantis Pero Pettersono romano „Vogti arklius“ ekranizaciją. Įstabios gamtos fone vykstanti epinė brandos drama aprėpia platų žmogiškų jausmų spektrą nuo meilės iki netekties, nusivylimo ir kaltės. Beje, nemažai šio filmo scenų buvo filmuota Lietuvoje.

Dažnas svečias „Scanoramoje“ – ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica šiemet vėl lankysis festivalyje ir pristatys naujausią savo dokumentinę juostą „Valstybinės laidotuvės“. Čia režisierius-kosmpopolitas vėl prikelia archyvinę medžiagą naujam gyvenimui, kuri leidžia akistata pažvelgti į 1953 m. vykusias Josifo Stalino laidotuves. Įrašų autentiką virš savo režisūrinio balso iškeliantis S. Loznica žiūrovams užduoda nejaukų klausimą: ar dar ilgai girdėsime protu nesuvokiamos anų laikų isterijos aidą?

Kitaip į pasaulį žvelgia rusų režisierius Kantemiras Balagovas, filme „Ilgšė“ keliantis žmogiškumo klausimus. Šiemet Kanuose režisierius pelnė du apdovanojimus – tai rodo neeilinę jauno režisieriaus brandą, gebėjimą į trauminę praeitį žvelgti šiuolaikiškai ir viltingai.

Mėgstantys klasikinį kiną, gražiai papasakotą istoriją, stiprius charakterius ir išraiškingą estetiką turėtų nepraleisti filmų „Šeimos paslaugos“ (rež. Werner Herzog), „Nepaprasta Maronos kelionė“ (rež. Anca Damian), „Lara“ (rež. Jan Ole Gerster), „Sonja. Baltoji gulbė“ (rež. Anne Sewitsky), „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ (rež. Teona Strugas Mitevska).

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 7–24 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

„Tranzitas“ (Transit, rež. Christianas Petzoldas, Vokietija, Prancūzija, 2018, 101 min.)

Filmo veiksmas vyksta išgalvoto šių laikų karo metu. Vokiečių kariai – jau prie pat Paryžiaus. Georgui („Mano vardas Viktorija“ žvaigždė Franzas Rogowskis) paskutinę minutę pavyksta pabėgti link Marselio. Jis su savimi turi sau gyvybę atėmusio rašytojo Weidelio daiktų – jo paskutinio kūrinio juodraštį, jo dokumentus ir Meksikos vizos garantiją. Georgas prisiima jo tapatybę, mat Marselyje gali pasilikti tik tie, kurie išvyks, – turintys leidimą iš priimančios šalies. Daugybė išvykimo ar šio leidimo laukiančių ir dažnai besislapstančių pabėgėlių klaidžioja po miesto gatves, kavines, barus, viešbučius. Georgas sutinka paslaptingą jauną moterį Marie (Paula Beer), jo planai po truputį pradeda keistis. Annos Seghers romanu paremtas filmas žavi savo poetine visata, kurioje susipina šiuolaikinė ir XX a. Europos istorija. O kartu tai jautri ir slėpininga meilės istorija. Filmo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje.

„Krautuvų valsas“ (In The Aisles, rež. Thomas Stuberis, Vokietija, 2018, 125 min.)

Dar vienas filmas, atkeliavęs iš Berlyno ir kurio žvaigžde tapo vienas geidžiamiausių Vokietijos aktorių – F.Rogowskis. Jo partnerė – „Toni Erdmano“ pagrindinė aktorė Sandra Hüller. Jo amplua – panašus tik iš dalies (čia jis irgi įsimylėjėlis). Kaip ten bebūtų, filmo siužetas perkelia į prekybos centro sales ir sandėlius, kur pradeda dirbti kuklus, ką tik ankstesnio darbo netekęs Kristianas. Čia jam susivokti ir išmokti naudotis šakiniu krautuvu padeda Bruno iš alkoholio skyriaus. Tarp eilių jis sutinka Marion, kuri iškart jį pakeri. Kavos aparatas tampa nuolatine jų susitikimų vieta. Tačiau yra vienas dalykas – ji ištekėjusi. Vieną dieną ji nebepasirodo darbe. Tačiau Kristianas po truputį tampa prekybos centro darbuotojų šeimos dalimi ir šakinio krautuvo vairavimas bei prekių krovimas į lentynas jam pradeda reikšti vis daugiau.

„Laimingasis Ladzaras“ (Happy As Lazarro, rež. Alice Rohrwacher, Italija, Šveicarija, Prancūzija, Vokietija, 2018, 125 min.)

Už geriausią scenarijų „Palmės šakelę“ Kanuose pelnęs filmas pasakoja apie Ladzarą, jauną valstietį, kuris yra tokios geros širdies, kad dažnai laikomas kvailiu. Jis susidraugauja su Tankredžiu, itin lakios vaizduotės aristokratiškos kilmės vaikinu. Jie gyvena nedideliame kaimelyje. Tankredis paprašo Ladzaro padėti jam suorganizuoti savo pagrobimą. Šis keistas ir neįtikėtinas aljansas Ladzarui tampa tarsi apreiškimu. Ladzaras leidžiasi ieškoti Tankredžio. Draugystė tokia vertinga, kad net gali nugalėti laiko tėkmę. Pirmą kartą didžiajame šiuolaikinio pasaulio mieste Ladzaras atrodo kaip praeities fragmentas.

„Albinosas Nojus“ (Noi The Albino, rež. Daguras Kári, Islandija, Vokietija, Didžioji Britanija, Danija, 2003, 90 min.)

Šis filmas – programos „Šiaurės retro“, kurioje bus pristatyti pirmuosiuose festivaliuose išskirtinio žiūrovų ir kritikų dėmesio sulaukę Šiaurės šalių režisierių filmai, dalis. Spalvingų herojų ir skandinaviško humoro prisodrinta drama-komedija pasakoja apie septyniolikmetį Nojų, gyvenantį nutolusiame Islandijos žvejų kaimelyje.

Jis kaimelyje nėra itin mėgstamas. Nojus svajoja apie pabėgimą iš kaimelio su Iris, mergina iš miesto, kuri dirba vietinėje degalinėje. Tačiau visi jo bandymai siaubingai nepasiseka. Tai vienas filmų, dabar galintis pasirodyti kiek naivus, tačiau su juo prasidėjo islandų kino aukso amžius ir jis tikrai sukels nostalgiškus jausmus.

„Laiko tiltai“ (rež. Audrius Stonys, Kristīne Briedė, Lietuva, Latvija, Estija, 2018, 80 min.)

Tai jau ne vieną apdovanojimą Europos kino festivaliuose laimėjęs, savo premjerą atšventęs Karlovi Varų kino festivalyje filmas. A.Stonio ir latvių režisierės K.Briedės filmas pasakoja apie poetinės dokumentikos gimimą Baltijos šalyse, vėliau pavadintą Naująja Baltijos banga. Meditatyvus dokumentinis filmas esė forma, atskleidžiantis subtilią, bet galingą kovą su sovietiniu režimu ir laisvės troškimą. Tai jau primirštų Baltijos šalių kūrėjų gyvenimai, juos užauginę kinematografiniai principai ir bandymas išgyventi sovietinio režimo priespaudą. Arba kinematografinis eilėraštis apie kino poetus.

„Širdžių ėdikas“ (The Charmer, rež. Miladas Alami, Danija, Švedija, 2017, 100 min.)

Daugybėje kino festivalių, tarp jų San Sebastiane ir Varšuvoje apdovanojimus pelniusios debiutinės Danijoje gyvenančio iraniečių kilmės režisieriaus M.Alamio itin vizualios psichologinės dramos centre – Ismailas, jaunas iranietis. Jis desperatiškai bando susipažinti ir užmegzti ryšius su moterimis, kad galėtų pasilikti Danijoje. Jo laikas šalyje eina į pabaigą. Ismailas netikėtai įsimyli, bet praeitis jį pasiveja.

„Riba“ (Border, rež. Ali Abbasi, Švedija, Danija, 2018, 101 min.)

Labai keistas, tačiau kartu itin įtraukiantis „Įsileisk mane“ (Let the Right One In) autoriaus Johno Ajvide Lindqvisto novele paremtas iraniečių kilmės švedų režisieriaus A.Abbasi darbas, šiais metais laimėjęs „Un Certain Regard“ programą Kanuose. Filme susimaišo senovės skandinavų folkloro ir socialinio realizmo elementai. Filmo pavadinimas „Riba“ ne tik žymi ribą tarp šalių, tačiau ir temas, tyrinėjamas filme, – ribą tarp žmogaus ir monstro, grožio ir bjaurumo, moters ir vyro, meilės ir neapykantos. Šį kartą pagrindinė herojė – vieniša monstriškos išvaizdos bruožų muitinės (angl. – border) darbuotoja Tina. Ji turi ypatingų gebėjimų užuosti gėdą, kaltę ar įniršį, todėl jai gerai sekasi jos darbas. Po jo ji mėgsta atsigauti miške, čia matome, kad ji sugeba užmegzti ypatingą ryšį su gyvūnais. Vieną dieną ji sutinka Vorę, kuris taip pat turi jautrią uoslę ir nemažai fizinio panašumo į ją. Ją sužavi jo klajokliškas gyvenimo būdas, ji po truputį įsimyli. Tačiau netrukus jis prisipažįsta jai, kas yra iš tiesų, ir papasakoja jai tiesą apie jos kilmę.

„Ekstazė“ (Climax, rež. Gaspar Noé, Prancūzija, 2018, 95 min.)

Naujausias argentiniečių režisieriaus G.Noé filmas. Čia taip pat netrūksta psichodelinių kelionių, kaip ir ankstesniuose jo filmuose – „Nesugrąžinamas laikas“, „Pasinerk į tuštumą“ ar „Meilė“. Vieną žiemos naktį grupė prancūzų šokėjų susirenka repetuoti tolimame tuščiame mokyklos pastate. Visos nakties šventė pavirsta haliucinaciniu košmaru, kai jie supranta, kad į jų sangriją buvo įmaišyta LSD.

„Saulėlydis“ (Sunset, rež. László Nemesas, Vengrija, 2018, 144 min.)

Naujas „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba pelniusio „Sauliaus sūnaus“ režisieriaus L.Nemeso darbas. Filmas po premjeros Venecijos kino festivalyje laimėjo FIPRESCI prizą, rodytas Toronto kino festivalyje. Tai istorija, kaip prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Budapešte jauna mergina tampa stipria ir drąsia moterimi.

„Šaltasis karas“ (Cold War, rež. Pawelas Pawlikowskis, Lenkija, Prancūzija, Didžioji Britanija, 2018, 88 min.)

Dar vieno garsaus režisieriaus – lenko P.Pawlikowskio („Ida“ irgi apdovanota „Oskaru“ geriausio užsienio filmo kategorijoje) – naujausias darbas, taip pat jau spėjęs susižerti krūvas apdovanojimų, kaip, pavyzdžiui, geriausio režisieriaus „Palmės šakelę“ Kanuose. Šį kartą jis pasakoja aistringą meilės istoriją tarp savo biografijomis ir temperamentais skirtingų žmonių, kuriuos istorinių 6-ojo dešimtmečio įvykių ir Šaltojo karo pradžios metais Lenkijoje, Berlyne, Jugoslavijoje ir Paryžiuje bėgant laikui išskiria likimas.

Joje kaip visuomet garsiausių pasaulio kino festivalių filmai laimėtojai, specialiosios retrospektyvos, lietuviškų filmų premjeros bei konkursinė programa.

„Šiais metais „Scanorama“ švenčia 15-ąjį gimtadienį! Todėl ypač džiaugiuosi galinga programa ir jos filmais, kuriuos negailestingai užversime ant festivalio gerbėjų pečių. Jų laukia intensyvus stipraus, ryškaus, įdomaus kino ruduo,“ – sveikindama susirinkusius svečius kalbėjo „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

‚Scanoramą“ pradėjo britų režisierės Sally Potter „Vakarėlis“, Berlyno kino festivalyje įvertintas Kino gildijos apdovanojimu. Pasak festivalio meno vadovės Gražinos Arlickaitės, neatsitiktinai festivalį pradėjo moters režisierės filmas, ir pusę festivalio filmų sudaro moterų režisierių kurti filmai.  Festivalio programoje daugiau nei šimtas filmų, kurie suskirstyti į vienuolika programų.

Programoje „Naujienos iš Šiaurės“ naujausi Skandinavijos kūrėjų darbai, tarp jų šiemetinės Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelės laimėtojas režisieriaus Rubeno Ostlundo „Kvadratas“, programoje „Kertant Europą“ taip pat Kanuose žiuri apdovanojimą pelniusio Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“, naujausias Michaelio Hanekes filmas „Laiminga pabaiga“. Šiam kino kūrėjui skirta ir viena festivalio retrospektyvų, kita – režisieriui Lukino Viskončiui.

Festivalis Vilniuje truks iki 19-os dienos, uždarymui bus parodytas nebylusis filmas 1922-ųjų Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“, kuriam kompozitorius Marius Salynas specialiai šiam seansui sukūrė garso takelį.  Nuo 16-os dienos „Scanorama“ prasidės Kaune, vėliau Klaipėdoje ir Šiauliuose  truks iki 26-os dienos.

Į lapkričio 3-20 dienomis vyksiantį kino festivalį kino mylėtojus iš visos Lietuvos pakvietė sostinės meras Remigijus Šimašius. Šių metų festivalio repertuare – daugiau nei šimtas žiūrovų emocijas žadinančių filmų, susitikimai su režisieriais, kūrybinės dirbtuvės ir daug kitų pramogų kino mylėtojams.

„Noriu padėkoti „Scanoramos“ direktorei Gražina Arlickaitei už tai, kad ji jau keturiolika metų organizuoja šį festivalį. Organizatoriai dažnai mėgsta sakyti, kad mes nepataikaujame žiūrovams: kokį gerą filmą žiūrėti ar kaip jį išsirinkti. Akivaizdu, kad vis daugiau vilniečių ateina pažiūrėti filmų ir nenusivilia, nes kiekvienais metais atranda vis naujų dalykų. Tad visiems noriu palinkėti gero festivalio“, – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Šiemet festivalis žiūrovus pasitinka pakeitęs savo įvaizdį ir siekia galutinai įtvirtinti dar 2009 metais pasirinktą festivalio raidos kryptį – rodyti ne tik Šiaurės šalių kiną, bet kultūriškai kirsti visą Europą nuo Šiaurės iki Pietų.

Europos šalių kino forumą „Scanorama“ nuotaikingai atidarė šmaikšti santykių drama „Šeimos šventė“ (Ernelláék Farkaséknál, 2016). Karlovi Varų kino festivalyje geriausiu filmu pripažintoje ir Krištolinį gaublį pelniusioje dramoje pasakojama apie jauną vengrų šeimą, kurios kasdienybę sudrumsčia netikėtai į namus pasibeldę giminaičiai.

„Festivalis pirmą kartą prasidėjo vengrų filmu. Šis žmogus yra tikras orkestras – režisierius, aktorius, dėstytojas. Filmas „Šeimos šventė“  – naujausias režisieriaus darbas, pelnęs ne vieną apdovanojimą. Šioje šmaikščioje santykių dramoje jam pavyko sukurti labai brangų, svarbų ir nykstantį bendro buvimo jausmą“– kalbėjo „Scanoramos“ vadovė Gražina Arlickaitė.

14-ajame Europos šalių kino forume „Scanorama“ jau dvyliktą kartą organizuojamas kino industrijos renginys „Scanoramos kryptis“ prasidės lapkričio 4-ąją. Šiemet renginių ciklas kūrybinio įkvėpimo pakvies pasisemti susitikimuose su pripažintais skirtingų kino rūšių režisieriais ir eksperimentinio, dokumentinio bei animacinio kino meistriškumo dirbtuvėse.

Festivalyje tradiciškai vyks ir konkursinė programa „Naujasis Baltijos Kinas“, tradicinė programa „Europos kino akademijos nominantai ir laureatai 2015“. Festivalyje apsilankančioms šeimoms skiriama programa „Atsivesk mama ir tėtį“.

Pristatyti savo filmų bei susitikti su „Scanoramos“ žiūrovais atvyks ir užsienio kūrėjai – daugelio A. Wajdos filmų prodiuseris Michalas Kwiecinskis, filmo „Tėvas“ režisierius Visaras Morina, britų režisierius Andrew Steggallas ir kiti. Industrijos renginyje „Scanoramos kryptys“ su kino mylėtojais meistriškumo dirbtuvėse susitiks aiškias kryptis savo kūryboje turintys vokiečių dokumentinio kino režisierė Ulrike Ottinger ir portugalų režisierė Salomé Lamas bei italų animatorius Mauro Carraro.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet vyks lapkričio 3–20 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.