Į pasimatymą su „Spragtuku“, be kurio kuriamos pasakos, vienodai brangios tiek mažam, tiek suaugusiam, neateina nė vienos Kalėdos, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia gruodžio 16 d. Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje, o gruodžio 22 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Lyg Sankt Peterburgo Marijos teatre

K. Simonovas – išskirtinė asmenybė šiandieniniame šokio pasaulyje. Jo išskirtinis choreografijos braižas, stilistika kaip magnetas traukia daugelį teatrų ir šokio trupių. Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos valstybinėje rusų baleto akademijoje Vladileno Semionovo baleto klasę baigęs, vėliau ten pat įgijęs ir choreografo specialybę, baleto artistas buvo Marijos teatro baleto trupės solistu. Šiame teatre sukūrė eilę vaidmenų klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Tarp jų ryškiausi: Juokdarys Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetoje“ ir Arifo Melikovo „Legendoje apie meilę“, Spragtuko lėlė savo paties ir Michailo Šemiakino statytame P. Čaikovskio „Spragtuke“, Banditas Roland’o Petit balete „Karmen“, Ruduo (Metų laikų divertismente) Aleksejaus Ratmanskio pastatytoje S. Prokofjevo „Pelenėje“. 1999–2000 m. jis šoko „Australian Dance Company“.

Pasaulio šokio gerbėjai žino ir vertina K. Siminovo choreografinius darbus. 2003 m. jis debiutavo Londono Karališkojoje Alberto koncertų (baletas „Madame Lionelli“ pagal Gavino Bryarso ir Johno Adamso muziką) ir Tokijo „Suntory“ (S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“) salėse. Choreografas nuolat bendradarbiauja su Sankt Peterburgo, Novosibirsko, Petrozavodsko, Maskvos, Saratovo ir kt. baleto trupėmis.

K. Simonovas pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą: tarptautinio konkurso „Vaganova Prix“ laureato vardą (1998 m.), Fiodoro Lopuchovo choreografijos konkurso specialųjį prizą (už savo choreografinį debiutą – spektaklį „Kol tu miegojai“ pagal Arvo Pärto muziką Sankt Peterburgo Ermitažo teatre, 1999 m.), ir kt.

Tačiau bene didžiausio publikos ir meno kritikų dėmesio sulaukė jo kartu su pasaulinio garso dailininku Michailu Šemiakinu Sankt Peterburgo Marijos teatre sukurtas P. Čaikovskio baletas „Spragtukas“. Pirmasis Simonovo ir Šemiakino spektaklis, sukėlęs šurmulį tarp Sankt Peterburgo Marijos teatro kūrėjų ir gerbėjų, 2002 m. buvo apdovanotas Rusijos teatralų ypač vertinama nacionaline teatro premija – „Auksine kauke“. Vėliau šį apdovanojimą choreografas pelnė už S. Prokofjevo „Pelenės“ pastatymą Novosibirsko operos ir baleto teatre (2008 m.). 2011 m. už P. Čaikovskio „Spragtuko“ pastatymą Karelijos respublikos muzikiniame teatre K. Simonovui skirta nacionalinė teatro premija „Arlekinas“.

Choreografas jau pažįstamas ir Lietuvos publikai: 2005 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis pastatė Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“, 2010 m. vėlgi LNOBT – Léo Delibes’o baletą „Kopelija“. 2019 m. gruodį kartu su choreografu K. Simonovu „Spragtuko“ premjerą parengė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

Kuo ypatingas Klaipėdos „Spragtukas“?

Klaipėdiečių „Spragtukas“ išsiskiria savo unikalumu. Spektaklis specialiai sukurtas didelėms arenų erdvėms, tad kūrybinės komandos sprendimai įspūdingi – sceną puošia gigantiškos dekoracijos, o išmanūs vaizdo projekcijų sprendimai stebina skaitmeninės realybės tikroviškumu. Spektaklyje groja pilnos sudėties simfoninis orkestras, skamba vaikų choro balsai, scenoje šoka visa teatro baleto trupė. Spektaklį uostamiestyje kartu choreografu K. Simonovu kūrė kostiumų ir scenografijos dailininkai- Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas, šviesų dailininkas Jevgenijus Vinogradovas, video projekcijų menininkas Linartas Urniežis.

Klaros partiją „Spragtuke“ pirmą kartą atliks Oleksandra Borodina, publikai gerai pažįstama kaip šokio spektaklių „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“ pagrindinių partijų atlikėja. Jos partneriu taps premjeriniame „Spragtuke“ 2019 m. sužibėjęs Spragtukas-Princas – Mykhailo Mordasov. Bene labiausiai intriguojantis krikštamotės Droselmajer vaidmuo patikėtas patyrusiai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedančiajai solistei, šokių mokyklos įkūrėjai ir vadovei Olgai Konošenko.

Į užburiantį muzikos pasaulį žiūrovai ners kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru ir batutos meistru, teatro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu.

Meninę spektaklio koncepciją kuria tarptautinė statytojų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas ir scenografė bei kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja iš Rusijos ir lietuviai – muzikos vadovas Robertas Šervenikas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis.

Vienu ryškiausių šiuolaikinių choreografų, patyrusiu klasikinių baletų „restauratoriumi“ vadinimas K.Simonovas sakė, kad, norint įtikinti publiką, scenoje nebūtina naudoti savo gyvenimiškų patirčių, stebuklas turi įvykti ne joje, o žiūrovų salėje – svarbu, kad kūrinio chemija užkrėstų publiką.

– Ar laisvalaikiu jums pavyksta pažiūrėti spektaklius kaip paprastam žiūrovui?

– Maskvoje, kai nebuvo pandemijos, buvo galima išvysti spektaklių iš viso pasaulio ir aš labai tai mėgau. Jei spektaklio metu pamirštu, kas jo choreografas, kaip tai sukurta, nenagrinėju, iš kur sklido muzika ar šviesa, reiškia kūrinys tiesiog užburiantis.

– Jūsų kūrybinis kelias sudėtingas: statote žymiausių pasaulio kūrėjų spektaklius, juos restauruojate, prikeliate naujam gyvenimui, savitai perteikdamas visiems žinomas istorijas.

– Tarkime, S.Prokofjevas – mano mėgstamiausias kompozitorius. Aš stačiau daug jo baletų, kai kurie retai kur statomi. Tai ilgametražiai baletai: „Pelenė“, kurį stačiau Novosibirske, Saratove, Petrozavodske, greitai statysiu ir Maskvoje, „Romeo ir Džuljeta“ statytas tris kartus, vienas jų – Petrozavodske, „Sakmė apie akmeninę gėlelę“, vienaveiksmis baletas „Juokdarys“, kurį statysiu Maskvoje, „Plieninis šuolis“, kurį stačiau Saratove. Man šis kelias patinka. Šio kompozitoriaus spektaklius galiu statyti nuolat. Man tai neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Labai mėgstu Williamo Shakespeare’o kūrybą. Manau, kad geresnio libretų rašytojo baletams nėra iki šiol. Galima paimti bet kurią jo pjesę, ir libretas paruoštas. Sudėtingiau rasti muziką.

– Jūsų pastatymų sąrašas įspūdingas. Ar liko dar neįgyvendintų svajonių?

– Kiekvienas naujai statomas spektaklis – mano svajonės išsipildymas. Sukūriau daugiau nei 50 spektaklių. Kai kuriuos kūrinius stačiau ne po vieną kartą. Turiu idėjų sceniniais kūriniais paversti kai kuriuos muzikos kūrinius. Svajoju pastatyti šokio spektaklį „Titanikas“, kurio pagrindu taptų šią tragediją išgyvenusių žmonių dienoraščiai. Nesinori tik liūdnas istorijas paversti spektakliais, bet juk jos neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. „Titanikui“ panaudočiau Gavino Bryarso kompoziciją „The Sinking of the Titanic“. Mano planuose ir spektaklis apie Marie Ciuri, nors paprastai nestatau apie asmenybes. Tačiau ši moteris mane žavi savo pasiaukojimu mokslo pažangos labui. Tikiuosi, kad jau naujo sezono metu kursiu spektaklį pagal rašytojo fantasto Isaaco Asimovo apsakymų rinkinį „Aš – robotas“.

– Kaip pasikeitė Klaipėda ir baleto trupė nuo jūsų paskutinio atvykimo?

– Po pandemijos aš tapau kitoks. Pasaulis pasikeitė. Žmonės kitokie. Ir teatro baleto trupė labai pasikeitė nuo Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ premjeros. Baleto artistai smarkiai patobulėjo: 2019 m. jie buvo jauni ir veržlūs, šiandien – jauni ir stiprūs. Ir naujų baleto artistų atsirado. Dalis baleto trupės narių mane pažįsta, nes mums teko dirbti kartu. Statyti naują spektaklį Klaipėdoje žymiai lengviau.

– Laukiame S.Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjeros. Kokia ji bus?

– Džuljeta bus jauna mergina su autizmo spektro sutrikimu, bet tai netaps spektaklio ašimi. Autizmas – tik jos išskirtinumas, kaip charakterio savybė. Ir šis išskirtinumas labiau svarbus Džuljetos tėvams, o ne jai pačiai. Ji nežino, kad ji išskirtinė. Autistai juk nesupranta, kad jie kitokie. Ir kas nusprendė, kokie mes turime būti? Mes nežinome, kaip jie mus supranta, kaip mato pasaulį. Galime tik įsivaizduoti.

Mintis statyti „Romeo ir Džuljetą“ Klaipėdoje kilo 2019 m. rudenį, o premjera turėjo būti parodyta šiemet vasarį. Pandemija viską sujaukė. Prabėgo tiek daug laiko, kad ne tik aš pasikeičiau, bet ir permąsčiau spektaklio koncepciją. Jos pagrindu nebus Džuljetos išskirtinumas. Beje, aš autistais, tarp kurių yra garsių menininkų, gydytojų ir kitų profesijų atstovų, labai žaviuosi.

Klaipėdoje statome baletą „Romeo ir Džuljeta“ apie meilę. Dažniausiai ši visam pasauliui gerai žinoma istorija statoma kaip dviejų šeimų konfliktas. Ypač dažnai spektaklis statomas kaip istorija apie karus, vykusius įvairiausiais laikmečiais. Net aš, kai pirmą kartą stačiau „Romeo ir Džuljetą“, pateikiau tai kaip istoriją po neva įvykusio karo. Tarsi ką tik įvyko karas, kuris sugriovė visą pasaulį, o čia – du vienas kitą mylintys žmonės. Tad karo tema, konfrontacija – manęs nebedomina.

Dabar statau spektaklį su daugybe skirtingos meilės linijų. Romantinė Romeo ir Džuljetos meilė. Motinos Madam Kapuleti meilė savo dukrai. Džuljeta išskirtinė, tad mama ją beprotiškai saugo. Taip myli, kad net savo veiksmais ir noru apsaugoti kenkia vaikui. Mama mano, kad jos dukra nesugebės išgyventi sociume, tad ima jai kurti alternatyvųjį pasaulį. Deja, tokiais veiksmais mama neleidžia dukrai tobulėti ar, svarbiausia, mylėti. Vaikas tarsi uždaromas į kokoną, kad išorinis pasaulis jam nepakenktų. Tokią mamos meilę dažnai sutinkame gyvenime, ar ne?

Tėvo meilė: tėvas myli dukrą, supranta kaip beprotiškai Džuljetą myli mama ir pasiduoda žmonos įtakai. Džuljetos auklės pasiaukojanti meilė. Auklė dažniausiai spektakliuose vaizduojama kaip sena moteris. Kodėl ji turėtų būti sena? Juk gali būti ir mamos bendraamžė ar net jaunesnė. Auklė bus jauna ir Džuljetą mylės draugiška meile. Tebaldas Džuljetai jaus brolišką meilę. Jis bus agresyvus, griežtas, bet jis irgi sieks Džuljetą apsaugoti. Juk tai irgi stiprus meilės jausmas. Šventikas Lorenso, kurio meilė siužetui suteikia ramybės, veda Dievo ir tyrumo link. Visi jie myli savaip.

Skaudžiausias šios istorijos momentas: daug meilės, bet ir daug aukų, daug kaltųjų. Ir visi herojai veikė iš meilės. Savitai ją suprasdami. Žmogus silpnas. Ne kiekvienas gali suvaldyti savo jausmus, kaip šventikas Lorenso. „Romeo ir Džuljeta“ pasakoja apie klaidų virtinę su siaubingu finalu.

– Kodėl parodant Džuljetos unikalumą pasirinktas būtent autizmo sindromas?

– Manau, kad autistai jausmų srityje išskirtiniai. Jie tarsi turi tiesioginį ryšį su kosmosu. Ar atkreipėte dėmesį, kaip autistai į jus žiūri? Atrodo, kad jie mato žmones kiaurai. Jie ypatingai jautrūs. Tai žmonės, kurie tarsi fiziškai negali sumeluoti. Tai išskirtinės savybės, sutinkate? Autistams tarsi kažko ir trūktų, bet kartu ir duota labai daug. Šie žmonės yra tapę daugybės filmų, kuriais aš žaviuosi, herojais. Kad ir „Lietaus žmogus“, „Forestas Gampas“, net serialas „Geras daktaras“.

– Kaip pasirinkote baleto artistus pagrindinėms šokio partijoms atlikti?

– Svarbiausia – baleto artistų galimybės. Juk turime paruošti tris spektaklio pagrindinių partijų šokėjų sudėtis. Žiūri į atlikėją ir herojaus portretą, kuri atsižvelgdamas į jo fizinius duomenis, pasaulio supratimą ir kita. Kartais ir aš turiu išankstinį nusistatymą, ką noriu sukurti, bet kuriant šią „Romeo ir Džuljetos“ istoriją – tikrai ne.

– Kaip vyksta repeticijos?

– Balandį su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe pastatėme pirmąjį spektaklio veiksmą, o dabar repetuojame antrąjį. Jie labai skirtingi tiek savo nuotaika, tiek scenografija, tiek kostiumais. Keista, kad spalvų gama pirmas veiksmas tamsus, o antras – baltas, kupinas religinių simbolių. Principingai stengiausi, kad tarp šių dviejų veiksmų statymo padarytume kūrybinę pauzę. Forsuojant nebūčiau išvengęs choreografinių pasikartojimų iš pirmojo veiksmo. Noriu, kad antrajame veiksme žiūrovai pasijustų tarsi kitame spektaklyje.

Pirmajame veiksme nieko blogo nenutinka, visos dramos įvyks antrajame veiksme: Tebaldo ir Merkucijaus mirtys, Romeo ir Džuljetos pirma naktis kartu, vestuvės, išsiskyrimas. Problemos dar labiau pabrėš Džuljetos išskirtinumą.

– Ar su šokėjais daug diskutuojate apie kuriamą spektaklį?

– Aš nemėgstu paaiškinimų, diskusijų, bet daug choreografų taip daro. Man svarbiau parodyti. Kaip man viena mano pedagogė sakė: jei reikia daug kartų aiškinti, geriau to nedaryti, nes žmogus vis tiek nesupras. Man norisi, kad baleto artistas spektaklio koncepcijos supratimą savo viduje išaugintų pats. Vertinu, kai atlikėjas man pasakoja, kaip suprato kuriamą herojų. Nors tai visai ne taip, kaip aš sumaniau. Esu dėkingas už įdėtas pastangas. Man tai įdomu. Tarkime, Romeo ir Džuljetos istoriją žino kiekvienas. Nėra ką pasakoti. Man norisi, kad žmonės rastų savas jos versijas.

– Ar norisi, kad siužetą pagal jūsų sumanymą suprastų ir žiūrovai?

– Kaip jie supras, man nėra svarbu. Svarbiau, kad jų sielas mano pastatymai paliestų. Lygiai taip, kaip paliečia manąją, kai apie juos galvoju, kai kuriu. Kad mano spektakliai jiems užgniaužtų kvapą.

Sakykime, ateidamas į „Romeo ir Džuljetą“ žmogus žino, kad šios istorijos finalas bus tragiškas. Svarbu, kokius jausmus tai jam sukels ir kokias naujas emocijas padės atrasti.

Juk svarbus spektaklio veikėjas yra ir S.Prokofjevo muzika, kurią kiekvienas žmogus taip pat priima savaip. Manau, kad būtent šio spektaklio partitūra labai maloni ir priimtina ausims. Ši muzika tokia informatyvi, kad gali užmerkti akis ir tavo fantazija nupieš visą spektaklio vaizdą. Šokis tarsi šios muzikos papildymas. Su S.Prokofjevo kūriniais visada taip. Buvo laikai, kai žmonėms buvo sunku perprasti, priimti šio kompozitoriaus muziką, bet dabar viskas pasikeitė. Net garsi baleto artistė Galina Ulanova iš pradžių manė, kad S.Prokofjevo muzika netinkama baletui: sakė, kad šios kakofonijos neįmanoma klausytis. Tačiau vėliau ji šį vaidmenį, atnešusį jai šlovę ir pripažinimą, pamėgo. S.Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ – tai himnas meilei.

– Bijau, kad atsiras žmonių, kurie sakys, jog meilės nėra.

– Gal Lietuvoje taip ir pasakys, bet Rusijoje – ne. Net jei nėra, sakys, kad yra (juokiasi). Mes skirtingi. Lietuviai santūresni, išauklėti, neatskleidžiantys jausmų, rusai – atviresni ir išoriškai laisvesni, nors kompleksų turi.

– O jūsų gyvenime yra meilė?

– Žinoma. Kaip be to gyventi choreografui?

Meilė nebūtinai turi būti nukreipta į kūnišką asmenį. Tarkime, meilė Dievui. Bet kokiu atveju savo išgyvenimų nenaudoju kūryboje. Dariau tai tik kartą, kai buvau labai jaunas. Tada kūriau labai jautrų spektaklį apie save, savo draugus. Ir spektaklis buvo toks jaunatviškas, sprogdinantis, seksualus... Bėgant laikui suprantu, kodėl menas ir kūryba kone sinonimai, nes ne viskas tikra, o sukurta. Ne įsijautimas, kito asmens jausmų išgyvenimas svarbiausias. Juk taip galima ir išprotėti. Žiūrovai turi pajausti daugiau nei baleto artistai. Stebuklas turi įvykti ne scenoje, o žiūrovų salėje. Svarbu, kad kūrinio chemija užkrėstų publiką.

Nors šokio spektaklio choreografas baletmeisteris Kirilas Simonovas žada publiką nustebinti ne vienu netikėtu sprendimu, V. Lukočius atviras – simfoninio orkestro gyvai atliekama muzika skambės tokia, kokią ją sukūrė P. Čaikovskis. Be to, tai bus unikali proga išvysti ir gyvai išgirsti retai skambantį muzikos instrumentą – čelestą.

„Paprastai kalbant, čelesta – tai kiekvienam iš vaikystės pažįstamas metalofonas su klaviatūra, tik tos metalinės plokštelės yra į pianiną labai panašiame instrumente. P. Čaikovskio „Spragtuke“ čelestai tenka ypatinga vieta. Šis specifinį garsą skleidžiantis instrumentas čia labai svarbus ir gerai girdimas“, – atskleidžia muzikos vadovas Tomas Ambrozaitis.  

Dėl čelestos atsiradimo „kaltas“ „Spragtuko“ choreografiją pradėjęs kurti Marius Petipa, kuris P. Čaikovskiui davė specialius nurodymus, kokia turėtų būti baleto muzika. M. Petipa prašė, kad vienas „Spragtuko“ kūrinių – Cukrinių slyvų fėjos šokis – skambėtų kaip į fontaną krentantys vandens lašai. Unikaliam skambesiui išgauti P. Čaikovskis panaudojo ypatingą instrumentą – čelestą, apie kurią sužinojo viešėdamas Ruane, Prancūzijoje (čia kompozitorius sukūrė keletą „Spragtuko“ dalių). Susižavėjęs čelestos skambesiu, primenančiu varpelius, kompozitorius instrumentą slapta parsigabeno į Rusiją.

Premjeriniuose spektakliuose P. Čaikovskio šventinį šedevrą gyvai atliks pilnos sudėties Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, kuriam talkins teatro vaikų operos studijos jaunieji dainininkai. Kalėdų pasaką scenoje kurs daugiau kaip 100 žmonių, atsakingų tik už muzikinį baleto išpildymą.

„P. Čaikovskio „Spragtukas“ – pasaulinė klasika, kurią daugiau ar mažiau žino visi. Tai labai spalvinga muzika, kuri visuomet asocijuojasi su žiema ir gražiausiomis metų šventėmis. Iki šiol iš vaikystės atsimenu tą gražų animacinį filmą apie trigalvį Pelių karalių ir Spragtuką, virstantį princu. Filme skambėjo nuostabi „Spragtuko“ muzika – ji buvo stebuklinga“, – pasakoja T. Ambrozaitis.

„Spragtukas“ padėjo išgarsinti ne tik čelestą. Atskiros P. Čaikovskio kompozicijos dalys naudojamos šventinėse televizijos reklamose, skamba kino filmų garso takeliuose, pavyzdžiui, „Juodos Kalėdos“, „Barbė ir Spragtukas“, „Spragtukas ir keturios karalystės“, kur pagrindinius vaidmenis kūrė tokios Holivudo pažibos kaip Keira Knightley, Helen Mirren, Morganas Freemanas ir kt. Naujas „Spragtuko“ aranžuotes pasauliui pristatė ne tik klasikinės muzikos, džiazo, roko atlikėjai, bet ir tokios pop scenos žvaigždės kaip „Pet Shop Boys“, kurių dainoje „All Over The World“ skamba maršas, savąją P. Čaikovskio kūrybos versiją dainoje „Dark Ballet“ šiemet pateikė ir Madonna.  

„Atskirtų „Spragtuko“ dalių populiarumas nestebina. Kiekviena šios kompozicijos dalis yra tarsi atskiras kūrinys, atskiras muzikos kalba papasakojamas paveikslėlis“, – sako V. Lukočius ir atskleidžia, kad jo favoritas dar nuo vaikystės yra Cukrinių slyvų fėjos šokis. Be šio kūrinio, tarp populiariausių ir žinomiausių melodijų taip pat patenka Trepakas, dar vadinamas Rusų šokiu, ir Gėlių valsas.

Dar prieš baleto premjerą 1892 m. pasauliui buvo pristatyta 20 min trukmės kompozitoriaus P. Čaikovskio siuita, iš karto sužavėjusi milijonus klasikos gerbėjų. Ji buvo liaupsinama kaip gražus, melodingas, originalus ir išraiškingas kūrinys. Iki šiol siuita „Spragtukas“ laikomas populiariausiu P. Čaikovskio kūriniu. Tuo tarpu baletui „Spragtukas“ pavergti publikos širdis prireikė šiek tiek daugiau laiko. Jo aukso amžius prasidėjo įsibėgėjus 1960-iesiems, kuomet „Spragtukas“ tapo neatsiejamas nuo gražiausių metų švenčių. Baletas užkariavo ne tik Europos teatrų scenas: jis ypač populiarus Šiaurės Amerikoje, kur švenčių laikotarpiu rodomas „Spragtukas“ teatrams generuoja apie 40 proc. visų metinių pajamų iš bilietų pardavimų.

„Puikiai atsimenu, kai pirmą kartą Lietuvos operos ir baleto teatre pamačiau „Spragtuką“. Mūsų šeima gyveno rajone, atsimenu, mus, vaikus, autobusais veždavo į teatrą. Atmintin įstrigo scenoje šokinėję „peliukai“, kurie man tada atrodė labai negeri. Be paties spektaklio, dar atmintin įsirėžė karšto šokolado kvapas: jį valdydavome pertraukų metu. „Spragtukui“ visuomet jaučiu nostalgiją, jis man primena praeitį, vaikystę“, – pasakoja V. Lukočius.

Šiemet į „Spragtuko“ premjerą kviečia Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kultinį veikalą patikėjęs vienam ryškiausių šiuolaikinių choreografų Kirilui Simonovui. Didžiulio biudžeto ir milžiniškų užmojų pastatymą uostamiesčio teatras gruodžio 20 d. rodys Vilniaus „Siemens“ arenoje, o gruodžio 27 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.

Vienas mėgstamiausių ir dažniausiai K. Simonovo statomų veikalų – Piotro Čaikovskio „Spragtukas“ – kaip tik dabar skirtingus spektaklius choreografas stato dviejose šalyse vienu metu.

Gruodžio 20 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje, o gruodžio 27 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje žiūrovai, anot K. Simonovo, išvys „modernų ir puošnų šiuolaikinį pasaulį“. Klaipėdos pastatymas bus išskirtinis, tad kritikų už meninius išsišokimus bei tradicinių dogmų nepaisymą kartais plakamas kūrėjas žada ir neįprastą teatrams scenografiją. Daugeliui kūrėjų taptų iššūkiu klasikinį baletą pristatyti universaliose arenose, bet tik ne K. Simonovui, jau ne kartą tai dariusiam su įvairių šalių baleto trupėmis. Tad mums belieka nekantriai laukti...

– Mums didelė garbė, kad atvykote statyti spektaklio į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Gal galite papasakoti, kaip tapote choreografu? Nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

– Viskas prasidėjo nuo šokio – buvau baleto šokėjas. 1995 m. baigiau Sankt Peterburgo Agripinos Vaganovos baleto akademiją, vėliau – šios akademijos choreografijos skyrių. Nuo 1995 m. buvau Sankt Peterburgo Marijos teatro baleto solistas. Šokau baletuose „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Romeo ir Džuljeta“, „Karmen“, „Šventasis pavasaris“ ir, žinoma, „Spragtukas“.

1999–2000 m. sezoną kaip baleto solistas dirbau Australijoje. Bet kažkuriuo momentu supratau, kad kurti spektaklius noriu labiau... Ir pavyko. Viename choreografijos konkurse pristatęs savo kompoziciją gavau premiją. Iš pradžių bandžiau derinti šokėjo karjerą ir spektaklių statymą, bet kaip kūrėjas dirbdavau vis dažniau, rengiau spektaklius skirtinguose Rusijos teatruose. Tad su baleto artisto karjera teko atsisveikinti, nes tiesiog nebelikdavo laiko pačiam repetuoti kaip šokėjui.

– Statėte spektaklius Sankt Peterburge, Maskvoje, Novosibirske, Londone, Tokijuje, Vilniuje... Ar ne per mažas jums mūsų miestas?

– Bet aš labai myliu Lietuvą. Tai jau trečiasis Lietuvoje mano statomas spektaklis. Jūsų baleto mylėtojai tikriausiai mane prisimena kaip LNOBT repertuaro baletų „Dezdemona“ (2005) ir „Kopelija“ (2010) autorių. Man visada smagu grįžti į Lietuvą. Lietuva, tai mano vidinę būseną atitinkanti šalis, kur jaučiuosi jaukiai ir gerai.

– Kaip choreografas esate pelnęs tarptautinio konkurso „Vaganova Prix“ (1998 m.), Fiodoro Lopuchovo choreografijos konkurso (1999 m.), „Zegna Mariinsky New Talents Award“ (už „Spragtuką“ 2002 m.) apdovanojimus. Esate „Auksinės kaukės“ (už „Pelenės“ pastatymą 2008 m.) ir „Arlekino“ (už „Spragtuko“ pastatymą 2011 m.) laureatas. Kuris apdovanojimas jums svarbiausias?

– Visi svarbūs, bet „Auksinė kaukė“, be abejo, svarbiausia. Tai garbingiausias teatro kūrėjo įvertinimas Rusijoje. „Auksinė kaukė“ – didžiulis teatro festivalis, kuriame dalyvauja dramos, lėlių, operos, operetės, baleto spektakliai iš visos Rusijos. Apdovanojimą gavau už tolimojo Novosibirsko teatre sukurtą spektaklį, nors dėl jo konkuravo prestižiniai Maskvos bei Sankt Peterburgo teatrai. Tai buvo staigmena visiems, bet mums, žinoma, labiausiai.

– Užsienio spauda rašo, kad esate vienas ryškiausių šiuolaikinių pasaulio choreografų. Sutinkate?

– Ryškiausias? Nemanau, kad tai tiesa. Pasaulyje daug choreografų. Visi jie dirba skirtingose srityse: klasika, džiazas, šiuolaikinis šokis, o kur dar stiliai, kurie neturi pavadinimų. Tad choreografų lyginti neįmanoma. Tie žurnalistai... Esu tiesiog aš.

Kritikų dažnai esu baramas už savitą istorinių siužetų perkėlimą į dabartį. Juk gyvename dabar ir matome šį pasaulį šiuolaikinėmis akimis. Pasikeitė rūbų ir santykių stiliai, visuomenės etiketas, kažkokios ribos išnyko. Kodėl negalėtume susieti puikių klasikos veikalų su savo laikmečiu? Nesuprantu.

Pagrindinė mano užduotis, kad pastatymai būtų suprantami šiuolaikiniam žmogui. Didieji veikalai tuo ir geri, kad jie visada suprantami. Imkime Williamą Shakespeare‘ą: jo sukurti charakteriai, mintys, idėjos aktualios ir šiandien. Nėra geresnio libretisto baletui už Shakespeare‘ą. Galima imti bet kurią pjesę ir turime paruoštą medžiagą baletui.

Norėtųsi daug ką statyti: ir garsius, ir naujus autorius. Bet esame priklausomi nuo publikos, kuri ateina arba neateina, nuo teatrų vadovų, kurie nori, kad salės būtų pilnos. Kai imame nežinomą kūrinį, rizikuojame, kad nebus pajamų. Tad renkantis repertuarą visada sunku.

– Kodėl vis imatės „Spragtuko“? Kuo jis jus traukia?

– Piotras Čaikovskis parašė tokią nuostabią muziką, kad ji gyvuos ilgiau nei amžinybę. Planeta išnyks, o ši muzika vis dar skambės kažkur astraluose... Nes „Spragtukas“ – nemirtingas kūrinys.

Rusijoje, o ir visame pasaulyje, kone visose baleto mokyklose prieš Naujuosius metus statomas „Spragtukas”. Ir pats ne kartą jame šokau dar būdamas moksleivis: iš pradžių buvau Kareivėlis, paskui Pelė, vėliau Lėlė… Tokias pačias patirtis turi daugybė baleto mokyklų auklėtinių visame pasaulyje. Jei atidarytumėte bet kurios mokyklos tinklalapį, išvystumėte, kad gruodžio mėnesį joje ruošiamasi rodyti „Spragtuką”. Šokėjams tai baleto spektaklis, o pasakos siužetą žino visi vaikai.

– Statyti „Spragtuką“ Klaipėdoje – tai...

– ...iššūkis, nes Muzikinio teatro baleto trupė išskirtinė: jos šokėjai turi skirtingą išsilavinimą, skiriasi jų mokyklos, darbo metodai, skirtingi ir fiziniai duomenys. Tad sukurti visavertį spektaklį sudėtinga. Šis „Spragtukas“ bus daugiažanris, įvairių stilių. Jis vaizduos modernų ir puošnų šiuolaikinį pasaulį. Tai bus istorija apie mergaitę, kuri svajoja apie kažką nuostabaus, nes realus pasaulis, kuriame jai tenka gyventi – nemalonus, tamsus, netgi žiaurus. Juk ne visi tėvai būna nuostabūs...

– O Princas finale pasirodys?

– Aišku, spektaklio pabaigoje bus vestuvės. Kiekviena mergina svajoja apie baltą vestuvinę suknelę ir nuometą... Tiesa, kostiumų atžvilgiu mūsų spektaklis nebus visiškai tradicinis. Kai statomas „Spragtukas“, 89 procentuose spektaklių matome tą patį vaizdą – tarsi iš 18 a. pabaigos ar 19 a. pradžios paveikslų. Bet mūsų istorija bus šiuolaikiška, tik kalėdinės pasakos akcentai joje išliks.

– Šis „Spragtukas“ bus pristatomas ne teatruose, o universaliose Vilniaus ir Klaipėdos arenose. Ar kūrėjui tai sudėtingas iššūkis?

– Choreografui tai tiesiog kitokia užduotis nei statant įprastoje scenoje. Juk yra skirtumas, ar stebi spektaklio veiksmą iš 5 metrų atstumo, ar iš 50 metrų. Nelieka teatrui įprasto kameriškumo. Tikėtis, kad žiūrovas susidomės atlikėjo veido mimika, nebegalima. Tad visi judesiai scenoje turi būti masiškesni, aktyvesni ir galingesni.

Bet didelės erdvės man nėra naujos. Jau teko dirbti tokiose, tad esu sukaupęs patirties. Pavyzdžiui, su Petrozavodske statytu „Spragtuku“ vykome į gastroles Suomijoje, kur pasirodėme 2500 vietų arenoje. Ir ji buvo pilna žiūrovų! Žinoma, įprastai scenai ruoštą spektaklį tokiu atveju tenka adaptuoti.

– Ar spektaklyje naudosite vaizdo projekcijas?

– Aš nemėgstu vaizdo projekcijų todėl, kad jos labai plačiai naudojamos. Kai galiu, stengiuosi jų atsisakyti. Jei jūs norite kino, eikite į kiną. Aš naudoju vaizdo projekcijas nebent kaip spektaklio atmosferos priemonę, padedančią atkurti gamtos reiškinius, pavyzdžiui, nuo medžių šakų krintantį sniegą... Ir tai labai retai.

– Ar baleto trupė Klaipėdoje pajėgi išpildyti visus jūsų sumanymus?

– Žinoma, taip. Juk tai choreografo pareiga suprasti, ko jiems reikia, ir padaryti taip, kad jie galėtų viską išpildyti. Visus atlikėjų trūkumus būtina paslėpti, o geriausias savybes atskleisti taip, kad publika būtų sužavėta. Tam yra choreografas ir kasdienės šokėjų repeticijos. Baleto trupė turi visą laiką „augti“, kito kelio nėra. Tik pirmyn! Tik geryn!

– Ar tiesa, kad šiame „Spragtuko“ pastatyme dalyvaus ir vaikų baleto kolektyvas bei vaikų choras?

– Žinoma, nes vaikų choras įrašytas į P. Čaikovskio „Spragtuko“ partitūrą. Mistinėje spektaklio vietoje, kai iš dangaus krinta snaigės, reikalingi vaikų balsai. Teatrologai sako, kad tos snaigės simbolizuoja vaikų sielas... Tai labai jaudinantis spektaklio momentas ir vaikų balsai jame suskamba ypač gražiai. Deja, daugelyje „Spragtuko“ pastatymų tuo momentu dainuoja moterų chorai, kurie skamba baisiai. Bet jūs čia, Klaipėdoje, turite Vytauto Valio vadovaujamą Muzikinio teatro vaikų operos studiją...

O šoks vaikai iš šokių mokyklos „Coda“ (vadovė Inga Briazkalovaitė). Jie pasirodys Lėlių šokyje pirmame veiksme. Puikūs vaikai, net nustebau tokius sutikęs Klaipėdoje. Galiu patikinti, kad Rusijoje tokio lygio jaunų baleto šokėjų sunkiai rastume.

– Ar pats randate laiko pasimėgauti didžiosiomis metų šventėmis? Teko skaityti, kad savo gyvenama vieta juokais nurodote aerouostą, nes nuolat keliaujate po pasaulį…

– Jaunystėje toks gyvenimo būdas man labai patiko. Dabar nebepatinka, nes tai sunku. Norėtųsi po darbo būti savo namuose, savo lovoje… Bet aš kas dvi savaites būnu vis kitoje vietoje.

Ar mėgstu didžiąsias metų šventes? Netenka švęsti, nes gruodis man – darbingiausias mėnuo. Bet matau, kad Europoje Kalėdos – visada didelė šventė. Rusijoje nėra tokios tradicijos. Pas mus labiau švenčiami Naujieji metai su daugybe maisto ir alkoholio. Jūsų šventės pakylėtos, pas mus labiau orientuotos į užstalę. O dvasingumas – labai svarbu…

– Ar tiesa, kad vienu metu skirtingose šalyse statote kelis „Spragtukus”?

– Ir šių metų gruodis bus labai įtemptas. Vienu metu statau tris spektaklius: „Spragtukus“ Klaipėdoje ir Saratove bei baletą „Parodos paveikslėliai“, skirtą kompozitoriaus Modesto Musorgskio jubiliejui, Maskvoje.

Saratove spektaklį statau pagal klasikinę „Spragtuko“ redakciją, bandau atkurti pirmojo „Spragtuko“ statytojo Levo Ivanovo choreografiją. Deja, nedaug istorinės 1892 m. spektaklio medžiagos yra išlikę. Pirmąjį spektaklį turėjo statyti garsusis baletmeisteris Marius Petipa, bet apsirgęs jis kažkuriuo momentu šią misiją patikėjo L. Ivanovui. Tad turime M. Petipo rašytą spektaklio libretą ir L. Ivanovo sukurtą spektaklį. Deja, po revoliucijos, kai dauguma baleto šokėjų išvyko iš Rusijos, spektaklio aprašai tiesiog dingo. Turime keletą dekoracijų ir kostiumų eskizų, fotografijų, bet choreografija neišlikusi… Išskyrus vėliau užsienyje darytus keleto šokio numerių įrašus. Ryžausi imtis tokio pastatymo, nors akivaizdu, kad tai nebus L. Ivanovo choreografija: tik bandymas atkurti, kaip atrodė šis spektaklis. Saratove „Spragtuko“ premjera įvyks gruodžio 1-ąją, Klaipėdoje – gruodžio 20-ąją. O M. Musorgskio „Parodos paveikslėliai“, retai pristatomi baleto forma, Maskvoje pasirodys sausio 21 dieną.

– Ar tiesa, kad netgi gilias baleto tradicijas turinčioje Rusijoje, ypač atokesnių miestų teatruose, jau stinga savų baleto šokėjų?

– Gerų šokėjų visada trūksta. Deja, ši profesija nebėra tokia populiari Rusijoje kaip anksčiau. Anksčiau šalyje turėjome kone baleto kultą: šokėjo profesija buvo prestižinė ir gerbtina. Dabar ją renkasi vis mažiau vaikinų, nors merginų dar turime.

– Buvo laikas, kai jūs pats norėjote mesti baleto studijas?

– Norėjau mesti, nes blogai mokiausi. Man nepatiko baletas. Į mokyklą mane atvedė mama, nes tai buvo jos neįgyvendinta svajonė: ji norėjo tapti balerina, bet buvo mažo ūgio ir jos nepriėmė. Aš pats negalėjau pakęsti baleto. Kai pamatydavau baleto įrašus per televiziją, man prasidėdavo depresija. O baletą „Gulbių ežeras“ rodydavo nuolat. Tai atrodė kaip amžinybė, kuri niekada nesibaigs…

Kai mama mane atvedė į baleto mokyklą, tapau baisiu dvejetukininku. Vis žiūrėdavau į laikrodį laukdamas, kada baigsis pamokos. Bet kartą netyčia pakliuvau į baleto spektaklį Sankt Peterburgo Marijos teatre: jis mane taip sužavėjo, kad labai greitai iš dvejetukininko tapau pirmūnu. Nuo tada įsimylėjau baletą. Pasirodo, būna ir taip.

– Gal ir klaipėdiečių „Spragtukas“ kažkam taps tokiu lemtingu įsimylėjimu?

– Žinoma. Juk tam ir dirbame: kad žmogus nustebtų, kažką pajaustų, nusijuoktų, apsiverktų. Vienas myli „Spragtuką“, kitas – „Gulbių ežerą“, trečias – „Otelą“. Teatrai dabar gali tiek daug pasiūlyti, tikrai yra iš ko rinktis. Tad į juos tikrai verta eiti.

„Spragtuką” uostamiestyje stato garsus rusų choreografas Kirilas Simonovas, kurį Lietuvos baleto gerbėjai puikiai prisimena kaip LNOBT repertuaro spektaklių „Dezdemona“ (2005) ir „Kopelija“ (2010) kūrėją. K.Simonovas garsiuose pasaulio teatruose yra sukūręs ne vieną P.Čaikovskio „Spragtuko“ pastatymą, bet žymiausias iš jų – Sankt Peterburgo Marijos teatre kartu su scenografu Michailu Šemiakinu pastatyta šio baleto versija.

Unikalus žada būti ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Spragtukas“. Kostiumus ir scenografiją šiam spektakliui kuria dailininkai Jekaterina Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas. Viso pasaulio muzikinių teatrų publiką žiemos švenčių laikotarpiu džiuginantis P.Čaikovskio „Spragtukas“ Klaipėdoje bus išskirtinis savo mobilumu: dailininkai pasistengs, kad lengvai transformuojamos spektaklio dekoracijos tiktų tiek didmiesčių arenoms, tiek gerokai mažesnėms scenoms. Mistišką reginį papildys instaliacijos ir vaizdo projekcijos, kurias žiūrovams kartais bus sunkoka atskirti nuo gyvai šokančių artistų.

Planuojama, kad kiekvienas baleto šokėjas šiame spektaklyje pakeis penkis arba šešis skirtingus kostiumus.

„Spragtukas“ taps rimtu išbandymu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatymų tarnybai: siuvėjos per kelis mėnesius pagal pateiktus brėžinius turi pasiūti apie šimtą kostiumų. Planuojama, kad kiekvienas baleto šokėjas šiame spektaklyje pakeis penkis arba šešis skirtingus kostiumus. Teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas tuo džiaugiasi, nes artistai mėgsta persikūnijimus ir nekantriai laukia premjeros.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojams naujo pastatymo viziją pristatę kūrėjai kol kas nelinkę viešai atskleisti visų būsimojo spektaklio paslapčių. Tik aišku, kad jame pasirodys visa Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė, kurią galbūt papildys ir vaikų baleto kolektyvas, ir vaikų choras. Klaipėdietiškoji „Spragtuko“ versija, anot kūrėjų, bus skirta visai šeimai.

Artėjant metų virsmui, „Spragtuko“ spektakliai tradiciškai atgimsta viso pasaulio scenose. Jie – tarsi teatrinis žiemos švenčių simbolis, tarsi privalomas baleto gerbėjų kalėdinis atributas ir kasmečių susitikimų vieta. Todėl kad ir kiek būtų skelbiama „Spragtuko“ spektaklių su savais ar gastroliuojančiais artistais – žiūrovų jiems niekada netrūksta.

Nuo šiol ir Klaipėdos scenoje lėlės kausis su Pelių karaliaus kariauna, o Spragtukas, pavirtęs Princu, pūgos sūkuryje skraidins Klarą į stebuklingą svajonių šalį... Klara užaugs ir, žinoma, sutiks tikrąjį savo svajonių princą, bet niekada nepamirš kalėdinės pasakos apie Spragtuką. Nepamirš jos ir publika, į švenčių sūkurį nersianti kartu su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Spragtuku“.