Nespalvoto kolorito, nebylusis ir stop kadro animacijos technikos siurrealistinis filmas pasakoja ryškių kauniečių istorijas, vykstančias Kaune skirtingais istoriniais laikotarpiais, įliejant jas į esminius Kauno modernizmo architektūros simbolius.
Meninis-eksperimentinis architektūros filmas, nuo pat vasario mėnesio buvo pristatomas užsienio kino festivaliuose, sugrįžta ten, kur ir gimė, – į Kauną. Rugsėjo 21–24 d. jis bus pristatytas simbolinėje vietoje – kino centre „Romuva“.
Filmą kūrė gausi kelių šimtų žmonių kūrybinė komanda, pradedant nuo aktorių, kurių šįkart didelė dalis nebuvo profesionalūs kino atlikėjai, o įvairių profesijų atstovai – šokėjai, dainininkai, fotografai, sporto treneriai ir net „Kaunas 2022“ savanoriai. Spalvingos asmenybės turi ir skirtingus santykius su Kaunu: vieni – čia gimę ir augę, kiti – atvykę jau vėliau, tačiau visi be išimties turintys savitą ryšį su miestu ir jo įvairiasluoksne kultūra, istorija ir architektūra. Visi jie – Kauno gyventojai.
Didžiulė komanda dirba ne tik žiūrovui matomoje pozicijoje – kadre, tačiau ir už jo. Tai – žmonės, atsakingi už šviesą, garsą, vaizdą. Tad apie filmavo užkulisius, iššūkius ir Kaune pasislėpusias ir atrastas klostes – pokalbis su atstovais iš abiejų kadro pusių: aktoriais – profesionaliais šokėjais, filme įkūnijusiais velnius – Mariumi Pinigiu (M.P.) ir Adrianu Carlo Bibiano (A.C.B.), taip pat video-, animacijos ir garso menininku, „Klosčių“ kinematografu Miku Zabulioniu (M.Z.).
Režisierė Aideen Barry yra pastebėjusi, kad lietuviškame folklore labai svarbus velnias, tad natūralu, jog filme skirta duoklė tiek šiam personažui, tiek pasauliniame kontekste unikaliam, Kaune įsikūrusiam Velnių muziejui ir jo įkūrėjui Antanui Žmuidzinavičiui.
– Filme vaidinate velnius, sakykite, kaip sekėsi įkūnyti šiuos personažus, apie ką jie?
M.P.: Vaidinome skirtingus velnius, maniškis buvo labai aiškiai paimtas iš lietuviško folkloro – vaidinau lietuviškąjį velnią – Pinčiuką. Palyginti su kitomis kultūromis, lietuviškasis yra žaismingesnis, mėgstantis smagias išdaigas, bet ne blogybes. Buvo nepaprastai smagu įkūnyti savąjį personažą, galbūt dėl to, kad aš netgi vizualiai buvau panašus į velniūkštį Pinčiuką (juokiasi). Be to, Aideen buvo labai kūrybiškai atvira, o tai leido per trumpą laiką atrasti savąjį personažą ir jį įkūnyti.
A.C.B.: Filme režisierė per velnio personažą kartu atskleidžia ir lietuviškąjį folklorą, jo išskirtinumą, nes, pavyzdžiui, mano kultūroje, iš kurios atvykau, velnias ne toks žaismingas kaip lietuviškasis, jis – turintis negatyvų, pykčio atspalvį. Kalbant apie asmeninę patirtį, galimybė įkūnyti blogiuką man suteikė labai daug džiaugsmo ir smagumo! Juk gyvenime neturime tokio šanso būti blogais, daryti blogus dalykus, o vaidinti blogiuką ir įkūnyti jį filmo aikštelėje suteikia labai daug smagių akimirkų.
M.P.: Taip, tikrai pritariu Carlo. Šiek tiek paatvirausiu – vienoje iš filmo scenų, kurioje pasirodome, vyko kova. Tikra fizinė kova, bet juk realybėje mes fiziškai nekovojame, o filmavimo aikštelėje turėjome tokią smagią galimybę.
A.C.B.: Žinoma, kova buvo surežisuota choreografija. Kadangi filme pasitelkiama sustabdyto kadro animacija (angl. stop motion), kai kiekvienas judesys užfiksuojamas atskiru kadru, tad, tarkime, norint užfiksuoti dešimties sekundžių sceną, kurioje vyko choreografija grįsta velnių kova, gali prireikti ir keturių valandų! Tai reikalauja didelės fizinės ištvermės ir kantrybės, kadangi suklydus kadrą gali tekti kartoti vėl ir vėl.
– Ar fizinės ištvermės reikalaujančios scenos ir buvo didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrėte filmavimo metu? Papasakokite apie patį kūrybinį procesą.
Filmas tik atkreipia dėmesį, tarsi paryškina esminius objektus ir momentus, o vėliau, jį pažiūrėjęs, gali išeiti į lauką ir surasti juos skirtingose šviesose.
M.P.: Daug laiko atimantys kadrų fiksavimai, smulkios klaidelės, kurios versdavo kartoti ilgai fiksuojamus kadrus, ir didelės fizinės ištvermės reikalaujančios scenos. Kadangi mūsų scena buvo labai fiziška – daugybė ne itin kūnui komfortabilių pozicijų, daug dinamikos, turėjome sustoti nepatogiose pozose – kaip, pavyzdžiui, Neo „Matricos“ filme (juokiasi) – tai kėlė tikrai nemažai sunkumų ir iššūkių. Ir, žinoma, visuomet reikėjo sekti savo judesius. Įdomu, kad filme viskas labai kinta, labai daug dinamikos, sunku nuspėti logiką, tačiau pati filmo technika kino pasaulyje yra viena seniausių – stop kadras, šiame kūrinyje įgaunantis naują atspalvį.
A.C.B.: Dėl stop kadro animacijos technikos turėjome ir smagių, kuriozinių situacijų. Esu dirbęs su šia technika mėgėjiškai ir dabar, kai dirbau su profesionalais, mano patirtis pasiteisino: vaidinome sceną, kurią užtruko užfiksuoti geras 30 minučių, kol galiausiai supratau, kad viską darėme klaidingai ir visos fotografijos nuėjo perniek, kadangi aktoriai buvo pasisukę ne į reikiamą pusę. Tad viską turėjome pakartoti iš naujo (šypsosi).
– Grįžtant prie filmo idėjos, kaip galvojate – ar filmas labiau yra apie architektūrą, ar apie žmones, kurie gyvena tuose pastatuose?
M.P.: Mano manymu, žinoma, apie žmones. Žmonės ir jų istorijos įprasmina pastatus. Mes naudojame architektūrą kaip vietą, kurioje veikiame, kuriame santykius. Mes nekuriame santykių su pastatais. Žinoma, yra daugybė kadrų, kurie skirti pastatams, dizainui, jų ornamentams, detalėms, tačiau tai tik papildo veikėjų santykius, suteikia laiko pajautimo, tam tikro skonio ir atmosferos pojūčio.
A.C.B.: Sakyčiau, kad nėra architektūros be priešistorės, kuri yra sujungta su žmonėmis: kaip toji architektūra atsirado, kas ją sukūrė ir kokį vaidmenį ji atlieka dabar – jau kitoje istorijoje, kitu laikmečiu. Viskas yra persipynę.
– Ar sutinkate su teiginiu, kad filmas gali papasakoti miesto istoriją?
M.P.: Tai nėra linijinis, kaip mums dažnai įprasta, tradicinis Kauno istorijos perpasakojimas. Tai – šiuolaikiškas postdramaturgiškas kūrinys, kuriame apie Kauną pasakojama jam būdingu, fluxišku būdu – sumaišant istoriją, modernizmą, persipinančius folkloro elementus. Pirmiausiai – tai meninis filmas, kuriame nesiekiama preciziškai tikslaus istorinio Kauno atvaizdavimo. Tai žinia, kad turime keistis, tartum alternatyvi istorija, kuriame kortos šiek tiek sumaišytos.
A.C.B.: Trumpas atsakymas būtų – taip. Man labai svarbu, kad nors filme viskas pateikiama kūrybiškai, nors ir žiūrime meninį filmą, tačiau jame vis tiek tas pats Kaunas, kurį gali surasti išėjus į gatvę. Filmas tik atkreipia dėmesį, tarsi paryškina esminius objektus ir momentus, o vėliau, jį pažiūrėjęs, gali išeiti į lauką ir surasti jų skirtingose šviesose.
Specifika: daugumoje filmo scenų naudotas vadinamasis žaliojo ekrano principas, galutinį kadrą sumontuojant iš atskirai nufilmuotų veikėjų ir fono. / Kadras iš filmo „Klostės“.
– Mikai, filme „Klostės” einate operatoriaus, kinematografo pareigas. Esate video-, animacijos ir garso menininkas. Sakykite, kokius savo gebėjimus, technikas panaudojote filmo kūryboje? Esate studijavęs animaciją, ar jos prireikė? Galbūt prisidėjote ir prie muzikinio takelio?
M.Z.: Šio filmo kūryboje buvau atsakingas tik už vaizdą. Dažnai, kai dirbu su videokūryba, liečiuosi ir prie postprodukcijos, tačiau šiuo atveju, gal kiek neįprasta man, reikėjo stipriai specializuotis ir dirbti tik su kamera.
– Papasakokite apie patį filmavimo procesą. Kiek užtrukote, kaip vyko darbas, kokie iššūkiai jūsų laukė? Turint omeny, kad pati filmo režisierė negyvena Lietuvoje. Ar dirbant kartu vizijos sutapo, kaip sekėsi siekti bendro išpildymo?
M.Z.: Buvo intensyvus laikas – viską padarėme per du etapus: rudenį ir vėliau – pavasarį, visą gegužės mėnesį filmavome. Kadruotes spręsdavome iš vakaro, kartais dar aptardami ryte prieš pat filmavimą. Būdavo taip, kad tos dienos kadrus suderindavome iš vakaro. Dažniausiai filmo kūrime tokie procesai apima savaites ar net mėnesius, tačiau šiuo atveju intensyvumas natūralu – buvo daug kintamųjų. Būdavo ruošiamos skirtingos lokacijos, koją kišo ir COVID-19 situacija, dėl kurios buvo mažiau komandos narių – pagal tai kito ir filmavimo tvarkaraštis.
Kalbant apie techninius iššūkius, daugelyje scenų buvo naudojamas žaliasis fonas (angl. green screen), tad visuomet reikėdavo labai tiksliai prieš filmavimus įsivardyti atspindžius, kitus aspektus, kaip vaizdas turės būti apdirbtas vėlesniuose etapuose. Kadangi nebuvau dizaino efektų vadovas, šiuo vaidmeniu dalijomės su filmo režisiere.
– Ar galima sakyti, kad šis filmas yra Kauno istorijos pasakojimas ir būtent per jį galima susipažinti su miesto istorija, jos architektūrinėmis klostėmis?
M.Z.: Tai ne dokumentinis, analitinis filmas. Atvirkščiai – tai kūrybinė Kauno miesto interpretacija. Suprasti istoriją per ją būtų galima, tačiau pirmiausia tai – interpretacija. Filmas vienareikšmiškai yra apie žmones, kadangi jame atsispiriama į tuose pastatuose įvykusias istorijas, ten gyvenusius ar juos kūrusius asmenis, o architektūra naudota kaip priemonė, įveiklinanti tuos personažus.
Kauno modernizmo architektūra atgis animaciniame filme
