Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Kostas“ jos autorius Arnas Ališauskas dėlioja legendinio teatro ir kino aktoriaus, muzikanto spalvingą gyvenimo ir kūrybos istoriją.
Pokalbio forma parašyta knyga padės geriau pažinti ir suprasti šią gilią, be galo talentingą, emocingą ir bekompromisę asmenybę. Atvirai, giliai, šmaikščiai, o kartais graudžiai knygoje kalba ne tik pats Kostas, bet ir artimiausi žmonės, bičiuliai, kolegos. Jūsų dėmesiui knygos ištrauka – pokalbio su K. Smoriginu jaunesniuoju fragmentas.
– Kostai, lengva ar sunku buvo augti, o dabar – gyventi su tokiu vardu ir pavarde?
– Kad dėl pavardės vaikystėje buvo sunku, nepasakyčiau, bet kad buvo lengva – irgi ne. Galbūt daugeliui žmonių atrodo, kad ta pavardė turi tau tarnauti, kad su ja atsidarys kažkokie vartai ar bus daromos išlygos – ne, to nebuvo, man ji pernelyg nepadėjo. Dažnai būdavo atvirkščiai: žmonės iš tavęs daugiau reikalaudavo ir žiūrėdavo kaip per padidinamąjį stiklą.
Apskritai stengiausi ta pavarde nesinaudoti. Kartą nutiko tokia istorija: buvau gal kokių devynerių–dešimties metų, žinojau, kad mes – Smoriginai, o tėvas tuo metu jau buvo žymus artistas. Atėjau į kažkokį tėvo spektaklį ir norėjau patekti į salę, kaip ir visi žiūrovai, prieinu prie kontrolės ir sakau: „Labą dieną, mano tėvas – Kostas Smoriginas.“ Išgirstu atsakymą: „Na ir kas?“ – „Kaip tai „na ir kas?“, aš norėčiau pažiūrėti spektaklį.“– „Ne, jūs be bilieto negalit eiti.“ – „Bet mano tėvas – Kostas Smoriginas, jis šiandien vaidina.“ Atsakymas: „Jokio skirtumo.“ Ir manęs neįleido – į teatrą teko eiti per tarnybinį įėjimą.
Tada aš pagalvojau, kad pavardės svorį vis dėlto reikia užsitarnauti, neužtenka vien turėti, o juo labiau bandyti ja naudotis – kvaila. Paveldima tik pavardė, bet visa kita – ne, nes mes, gyvendami su ta pačia pavarde, esam visai skirtingi žmonės, kaip mažasis Kostas Smoriginas – dar kitoks. Ir aš jam visada kartoju: deja, šita pavardė tave padaro daug labiau matomą, ir tai nėra labai smagu, ypač tokiose situacijose, kai norėtum likti nepastebėtas.
– O jūs namie jausdavot, kad tėvui sunku, kažkas nesiseka teatre, spektaklis neina ir t. t.?
– Be abejonės – visas teatro emocijas jis parsinešdavo į namus ir kartais namuose būdavo daugiau teatro negu tikrajame teatre. Visko būdavo, visokių situacijų, bet man tai niekada nebuvo sunku ar nesuprantama: mes, kad ir kokie būtume skirtingi, esame labai panašūs ir artimi, mus jungia ne tik kraujo ryšys, bet ir mąstymas, vidinis pasaulis, aš juk irgi drėbtas iš to paties molio. Ir aš, žiūrėdamas kiekvieną jo koncertą ar spektaklį, pagaunu kiekvieną pavykusį momentą ir kiekvieną liapsusą, jaučiu, eina pasirodymas ar neina. Jam niekada neišeidavo to paslėpti – sudėtingai jis tai išgyvendavo, niekada neįvardydavo tiesiogiai, bet iš akių, iš nutylėjimų matydavau daug. Kartais tai išsiliedavo uliavojimais, kartais agresija, alkoholiu... Ir iš bendravimo su tėvu, ir iš savo jau sukauptos patirties galiu pasakyt, kad žmogaus negebėjimas sukontroliuoti savo vidų – labai blogas dalykas.
Buvo laikas, kai galvojau, kad man reikia kopijuot savo tėvą, kad turiu daryti nesąmones – kažkur važinėti, kad mane supakuotų policija, kažką rėkauti, su kažkuo muštis – atrodė, kad taip elgdamasis kažkam kažką įrodysiu. O tėvas man visad sakydavo: nedaryk to, nekartok mano klaidų. Aišku, kad aš jas pakartojau. Bet ar aš jas norėčiau kartoti dar sykį? Greičiausiai ne.
– Ne kartą teko girdėti, kad, žinodami ir profesijos žavesį, ir prakeiksmą, aktoriai stengiasi atkalbėti savo vaikus nuo tokio pasirinkimo. Ar jums renkantis, ką norit veikti gyvenime, buvo apie tai kalbama?
– Kažkaip viskas susiklostė tarsi savaime: V. Miškinis, paskui V. Prudnikovas. Šiaip jau man operos dainininkai buvo pati didžiausia nykuma – žiūrėdavau į juos ir galvodavau: o Dieve... Tas stovėjimas nejudant, tas baubimas be emocijų – net jeigu balsas būdavo neblogas, manęs visiškai nejaudindavo ir buvo visiškai neįdomu.
– O dainavimas „Ąžuoliuke“ irgi buvo neįdomu?
– Ne, mane tai labai jaudino. Aš neprisimenu konkrečių kūrinių, kurie taip veikdavo, bet atsimenu būseną: man būdavo labai gražu ir labai jautru. Būdavo kūrinių, kuriuos mėgau ir kurių nemėgau, bet kai man jau pradėjus rimtą darbą reikėjo dainuoti G. Verdį ar W. A. Mozarto „Requiem“, aš tuos kūrinius nuo vaikystės mokėjau atmintinai – diskanto partijas, soprano partijas.
– Norit pasakyti, kad būdamas vaikas vaikščiodavot ir dainuodavot „Tuba mirum“ ar „Confutatis maledictis“?
– Dainuodavau. „Ąžuoliuką“ samdydavo rimtiems koncertams, kur jis su jungtiniais chorais dainuodavo rimtą muziką. Tai vienas iš ryškiausių „Ąžuoliuko“ atsiminimų. Aišku, prisimenu ir kaip mes bėgdavom iš tų užsiėmimų – nesinorėjo man nei fortepijono, nei solfedžio, nes daug smagiau buvo mėtyt kamuolį į krepšį. Bet tai, ką choras man davė ir kokius pėdsakus paliko, aš labai branginu, vertinu ir dėl to esu labai laimingas. Dabar „Ąžuoliuką“ lanko mūsų Kostas (jauniausiasis Kostas Smoriginas), jis – visai kitoks žmogus, nors kartu panašus ir į mane, ir į tėvą, savo senelį.
Gal tėvas nenorėtų to perskaityti, bet aš atsakysiu tiesiai ir paprastai: neturėjo jis draugų.
– Kas Kosto Smorigino geriausi draugai? Klausiu ne apie kolegas teatre, bet apie „normalius“ žmones...
– Gal tėvas nenorėtų to perskaityti, bet aš atsakysiu tiesiai ir paprastai: neturėjo jis draugų.
– Vienišas vilkas?
– Absoliučiai. Bent jau aš nemačiau, kad turėtų tokių draugų, su kuriais kalbėtų iš dūšios.
– Bet tada jam turėtų būti labai sunku gyvent...
– Taip ir yra. Nežinau tokių žmonių, kuriems jis atsiverdavo – gal tik mamai. Būdavo situacijų, kurias prisiminti man nėra labai malonu, pavyzdžiui, jis galėdavo pareit namo visiškai girtas vidury nakties, pažadint mane, pasisodinti prie stalo ir kelias valandas kalbėti visiškus niekus. Gal jis taip išsiliedavo, gal taip išeidavo visi jo demonai... Mano galvoje tai liko visam gyvenimui ir aš tikrai žinau, kad savo vaikams taip niekada nepadarysiu. Nuoskaudų nesinešioju, bet aš niekada to nepamiršiu. Tai buvo labai neteisinga, tai buvo absurdas, taip nesielgiama.
– O kaip jūsų mamai užteko jėgų jį nuraminti, nuimt įtampas?
– Visaip būdavo – kai tėvas bendraudavo su alkoholiu, jis būdavo vienoks. Bet kai negerdavo, kai būdavo vidumi ir išore švarus, jis būdavo nuostabus žmogus: švelnus, supratingas. Tėvas – be galo didelės širdies, labai jautrus, labai empatiškas, nuoširdžiai užjaučiantis, labai protingas. Yra buvę, kai aš vienoj ar kitoj situacijoj būdavau kietesnis, bet jis sugebėdavo psichologiškai mane palenkti, kad nusileisčiau. Jis mane mokydavo kritinėse situacijose prieš kažką užsimerkti, kažko nematyti, kažkam atleisti. Nuoširdžiai sakau, kad jis man davė labai daug gerų dalykų. Kitas dalykas – jis vienaip bendrauja namie ir visai kitaip viešumoje – jam reikia auditorijos, reikia publikos. Aš – namisėda, o jam, skirtingai negu man, reikia kažkur važiuot, būt, dalyvaut. Aš galiu krapštytis namie – kažką sukti, pjauti, kalti, o jam tai – visiškai neįdomu.
– Vienas pašnekovas apie jūsų šeimą pasakė, kad jeigu ne Dalia, tokio Kosto Smorigino, kokį mes pažįstame, nebūtų, o gal ir apskritai jau nebūtų gyvo...
– Visiška tiesa: jeigu nebūtų Dalios Brenciūtės, Kostas Smoriginas būtų save sudeginęs daug anksčiau. Mama buvo tas sugertukas, kuris sutraukia blogas emocijas, nervus, išgyvenimus. Bet ir tėvas ją be galo mylėjo ir myli – jis iš tų, kurie visą gyvenimą myli vieną žmogų. Prie visų emocinių proveržių visą gyvenimą jinai yra jam, o jis yra jai – jie buvo kaip kažkas viena ir neatskiriama, kaip kumštis. O mamai, be abejo, buvo sunku: ji turėjo ir man duot priklausančią švelnumo dalį, ir tėvui – žmogui, su kuriuo jokia chaltūra, joks nenuoširdumas ar melas negalimi ir neatleidžiami nei darbe, nei juo labiau asmeniniuose santykiuose. Tėvų santykiuose buvo daug visokių emocijų, bet falšo – niekada.
– Kiek teko kalbėti apie jūsų tėvų džiaugsmus, visada kartojasi žodžių junginys „sūnus – šeima – anūkai“. Koks Kostas Smoriginas senelis?
– Gal iš dalies pakartosiu, ką jau sakiau: jis kur kas švelnesnis senelis, negu buvo tėvas. Geras, labai geras senelis. Žinojau seną posakį, kad tėvai negali mylėti savo vaikų skirtingai, galvojau, kad ir seneliai savo anūkų negali mylėti skirtingai. Gali. Vienam reikalingas ir yra skiriamas vienoks dėmesys, kitam – kitoks, anūkai juk – skirtingi žmonės. Su vienu reikia bendrauti griežčiau, su kitu galima ir švelniau. Bet tėvas ir mama prisitaiko ir yra nuostabūs seneliai. <...>
Apskritai man atrodo, kad mano tėvas yra nelaimingas ir niekada nebuvo laimingas. Turiu mintyse – savo viduje, likęs vienas su savimi. Jis kažkuriuo momentu laimingas su manim, laimingas su mama, laimingas su anūkais, laimingas su savo vaidmenimis, su savo dainom, bet nelaimingas pats su savimi. Nepaisant to, kad turi galingą aurą linksmo žmogaus, kuris aplink save nepaliaujamai transliuoja geras emocijas. Neabejoju, kad jį tokį žmonės ir prisimins – netgi tie, kurie jo nemėgsta.
– Sakote, kad nelaimingas, bet matant, kokie žmonės jį supa – aktoriai, literatai, dainininkai, atrodo, kad Kosto Smorigino aplinkoje tiek daug šviesos...
– Yra daug šviesos, bet ji – aplink. Juolab kad tėvas lengvai bendrauja. Vienas iš pavyzdžių – prieš kelis metus jis atvažiavo į Brėgenco festivalį, kur aš operoje „Karmen“ dainavau Eskamilją. Ir mus po spektaklio į svečius pakvietė austrų kompanija, kurios šeimininkas angliškai moka gal tris žodžius. Tėvas irgi moka gal tris žodžius, gal truputėlį daugiau. Jie visą vakarą kalbėjosi be vertėjo ir puikiai vienas kitą suprato. Ir kai aš šiemet vėl nuvykau į tą patį festivalį ir susitikau su tuo pačiu austru, jo pirmas klausimas buvo: „Kodėl tėvas neatvažiavo?“ Atsakau, kad kitais metais atskris. „Na, labai lauksiu.“ Tai dar kartą pasako apie tėvo gebėjimą bendrauti, čia prasideda charizma, ir to gebėjimo iš tėvo neatimsi.
Kažkas išgyvenama dainose – aš, būdamas scenos žmogus, nepaliauju stebėtis: kokios melodijos, kokios intonacijos... Ne iš karto supratau, kad tėvas ne šiaip dainuoja, o transliuoja savo būseną. Gal jis net ir man, net ir mamai nemoka papasakoti visko, ką jaučia ir išgyvena, bet viską ištransliuoja dainuodamas.
Papasakosiu vieną situaciją – kaip ir dauguma istorijų apie tėvą, ir komišką, ir liūdną. Vilnius. Neatsimenu, kelinti metai, bet žinau, kad jau turėjau vairuotojo teises. Mama išvažiavusi į kaimą. Žinau, kad tėvui vakare, aštuntą valandą, koncertas Palangoje, „Anapilyje“. Tėvo nėra. Bandau skambinti – neprisiskambinu. Jis grįžta ketvirtą valandą dienos visiškai girtas. Aš kažkaip įkišu jį į vonią, maudau, jis truputį atsigauna, ir aš pradedu rinkti drabužius, kad tėvas rengtųsi ir ruoštųsi važiuot į Palangą. Staiga girdžiu vonioje baisų garsą, įeinu ir matau, kad jis su visa užuolaida iškritęs iš vonios, nudaužęs kriauklę, visur purškia vanduo. Aš jį keliu, rengiu, kaip galiu užkemšu tą kriauklę ir mes važiuojam. Jis kažką burbuliuoja sau po nosim, keikiasi, kad nereikia jam jokių koncertų... Bandau kalbėti, kad reikia, žmonės laukia, man iš Palangos jau skambinėja „Anapilio“ vedėjas Romas Kisielis, aš jį raminu, kad viskas gerai, važiuojam, tik prašau: neduok tėvui nieko gert. Tėvas išgerti, aišku, nori, reikalauja, kad stočiau degalinėse, bet kažkaip nuvažiuojam iki Palangos. Romas pamato tėvo būseną ir stveriasi už galvos: visi bilietai išpirkti, pilna salė žmonių, o jis girtas – ką daryt? Nei jis, nei aš nežinom, ką daryt. Bet tėvas paprašo: atneškit man dvigubą espreso kavos ir penkiasdešimt gramų konjako. Romas atneša, tėvas išgeria, ir tada įvyksta kažkas nesuvokiama: jis, ką tik kėpsojęs ir kalbėjęs nesąmones, atsistoja, pasiima gitarą ir man sako: „O dabar tu pamatysi, kaip feniksas pakyla iš pelenų.“ Išeina į sceną, kadangi šiek tiek svirduliuoja, žmonės mato, kad išgėręs, atsisėda, pasiima gitarą ir pradeda dainuoti. Dainuoja vieną dainą, antrą... Aš ir dabar akyse matau tą vaizdą: jis dainuoja visas šlapias, o žmonės sustingę klauso kiekvieno žodžio... Geresnio tėvo koncerto aš, ko gero, neatsimenu. Atidainavo vieną dalį, po to – antrą, ovacijos tokios, kad žmonės stovi ir tiesiogine prasme rėkia.
Man – paslaptis, aš nesuprantu, iš kur jis gavo jėgų, kaip jis tai padarė, kaip jis iš savęs tai išspaudė. Romas džiaugiasi, kaip viskas gerai pavyko, dėkoja, mes sėdam į mašiną ir važiuojam. Tėvas sako: „Man reikia šampano.“ Nuperku, jis išgeria tą šampaną, o aš skambinu mamai ir sakau: „Mes važiuojam pas tave į kaimą.“ Beveik privažiuojame sodybą ir skambina mūsų kaimynas: „Kostai, iš jūsų buto pro mano lubas bėga vanduo.“ Turėjom apsisukt ir grįžt į Vilnių.
Tai va – čia dar vienas įrodymas, kad tėvo vidinė jėga, koncentracija, geležinis užsispyrimas gali daug. Niekad nėra buvę taip, kad jis pasiduotų. Yra tas faktas, kad aktorių scena visada mobilizuoja, bet yra ir kitas faktas: tėvas niekada negalėtų pasakyti „neisiu“ ar „nepykit, aš šiandien sergu“ ar „aš šiandien girtas, koncerto nebus“. Kaip sakiau, yra buvę visokių dalykų, yra buvę to, ko geriau nebūtų buvę, bet tėvas visada, visom aplinkybėm stengėsi būti sąžiningas – prieš žmones, prieš žiūrovus.
