Davidas Mitchellas „Prižiūrėtojas“
Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė (Tyto alba, 2019 m.)
Vasarą nusikeliant iš biurų į kitus pasaulius – kaimus, paežeres arba sodus, juk paranku įtvirtinti atostogavimo režimą antriniu alternatyvaus pasaulio sluoksniu – knygomis, kurios katapultuoja iš šios tikrovės į menamas. Jeigu per atostogas skaitai atostogų romaną, tarkim, kurortinio romano istoriją, tai tiesiog atskiedi savo poilsį papildomais pramanais ir, kas žino, galbūt netgi prarandi galimybę savo fiziniu kūnu pakliūti į kurortinio romano nuotykį (nors gal ir nereikia), o jeigu atsiverti socialinės fantastikos, tai jau, manyk, atostogauji kvadratu, kad per besiilsinčią sąmonę perkošto turinio turėtų užtekti praktiškai iki rugsėjo.
Viena tokių knygų vasarai – neįtikimai gaivios kalbos, lyg brizas nuo jūros, D. Mitchello romanas „Prižiūrėtojas“. Šio rašytoja kalba yra taurė brangiausio martinio su dviem gabaliukais ledo, gurkšnojama auksiniame paplūdimyje, pėdas skalaujant turkio spalvos jūros vandenyje. Jį galima vartoti rytais vietoje šampano. Knygą galima pardavinėti vaistinėse vietoje antidepresantų, juo galima užkamšyti parlamentarų pravaikštas arba neapmokėtas sąskaitas, visus kitus kasdienybės rūpesčius, paliktus miesto biuruose ir spūstyse, tinka jis ir vietoje ledų ant pagaliuko; dar kiek, ir pakeistų D. Mitchellas visą gyvenimą; nors ne, gyvenimą tebegyvenkime, užtat spalvingiau – skaitydami „Prižiūrėtoją“ (kaip ir anksčiau lietuviškai išleistą plataus užmojo autoriaus romaną „Debesų atlasas“).
Tai dešimt daugiabalsių istorijų, pasakojamų iš skirtingų pasakotojų perspektyvos, kurias jungia kai kurios detalės ir tarp eilučių nuraibuliuojantis žmogaus sielos virpėjimas. Romano idėja truputį ezoteriška, tačiau tai niekai: iš tikrųjų iš šitos knygos nebūtina nieko gauti, užtenka vien svaigaus skaitymo malonumo ir ilgos kelionės per žemynus ir šalis, per santvarkas ir likimus, kartu nardant tarp įvairių geografinių ir kultūrinių nuorodų, kurių pasakotojas ir veikėjai pažarsto sočiai: „Ir paskutinis patarimas, duodu jį kiekvienam, kas nori užbaigti knygą, laikykis atokiau nuo Nabokovo. Skaitydami jį, visi pasijunta nevykėliai“ (p. 318).
Naomi Alderman „Galybė“
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė (Baltos lankos, 2019 m.)
Netikėta socialinės fantastikos istorija pradedama pristatant skirtingus veikėjus, iš kurių vienas daro tai, ką vasarą veikia dauguma būsimų šios knygos skaitytojų, – pramogauja prie vandens. Likęs su patrauklia mergina, jis žaidžia erotinius žaidimus ir bando ją suvilioti: situacija gerai pažįstama ir regėta ten, kur karštas oras, pusnuogiai jauni kūnai ir vanduo. Tačiau vaikiną nutvilko magiška jėga, kurią iškrauna taip viliojama mergina: šitaip pasaulyje išaiškėja biologinė anomalija, kurią valdo vien moterys. Iš pradžių tik paauglės, o vėliau ir vyresnės.
Pati idėja galbūt ir naivoka, tačiau autorei pavyksta atrastą biologinę moterų galybę paversti turiningu socialiniu tyrimu. Tai yra žavi feministinė knyga, atliepianti Vakarų visuomenėse kilusią „#MeToo“ bangą ir būtinybę perkrauti vyrų sutelktą galią. N. Alderman prieš vyrų priekabiavimą atsako proziškai – perleisdama galią į priešingos lyties rankas. Beje, į rankas – tai tiesiogine prasme. Moterys, lyg animacinių filmų veikėjos, staiga ima šaudyti elektros impulsais, žaibais ir ugnies kamuoliais. Šitos galybės gimimą viena veikėja apibūdina lyg jausmą, „kai nubudus supranti, kad būtų smagu atsimerkti“ (p. 77).
Kelios skirtingos moterys, kelios skirtingos siužetinės linijos, kurias jungia esamos tvarkos pasaulyje pertvarkos galybė ir galimybė. Visokiems šovinistams ir šiaip gražuliams knyga turėtų ne tik iššauti likusius saugiklius smegenyse, bet ir suskystinti tą vietą, kur yra pagrindinis jų mąstymo procesorius, t.y. sėklides. N. Alderman nusitaiko į jautriausią vyrišką vietą, tiesa, daro tai su atjauta ir atsakingai.
Įdomu ne tik tai, kokias socialines normas judina ir kaip lyčių tarpusavio santykių rakursą pakreipia autorė, bet ir kiek pateikia įvairių moterų vidinio pasaulio variacijų. Parašytas nepretenzingu, taupiu, užtat dramaturgiškai nusmailintu braižu, romanas „Galybė“ prilygsta socialinės, feministinės fantastikos žanro korifėjos Margaret Atwood kūrybai (beje, ši net buvo N. Alderman mentorė) – romanų „kepimo“ pagal klišes ir suvienodintos kalbos kurpalių laikais toks tekstas atrodo ir staigmena, ir atgaiva.
Maja Lunde „Bičių istorija“
Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė, Justė Nepaitė (Tyto alba, 2017 m.)
Grožinės knygos, kurios pavadinamos pagal formulę „bet koks daiktavardis + istorija“, iš karto kelia įtarimų, bet, tarkim, „Bičių istorijos“ pagrindinę idėją galima apibūdinti paties teksto ištrauka: „Praėjus šimtui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, žemė, kurią šiuolaikinis žmogus laikė savo namais, nebebuvo vieta, galinti išmaitinti milijardus. 2045 metais pasaulyje bičių nebeliko.“ (p. 352)
Kaip nereikalaujantis pastangų tekstas, jis tinka vasarai, ypač Palangoje per karščius, aplink dūzgiant čeburekų pardavėjams, bitėms ir kamanėms, dar tebegyvenančioms.
Pasaulyje augant susidomėjimui ekologinėmis problemomis, tokie pasakojimai pataiko į laikmečio taktą. Tačiau lieka klausimas, kokia jų meninė vertė. Lietuvoje palankaus vertinimo sulaukusi „Bičių istorija“ pinama iš trijų siužetinių linijų, apimančių skirtingus laikotarpius – praeities, dabarties ir ateities. Veiksmingas struktūrinis sprendimas, norint parodyti, kaip dėl žmogaus įtakos keičiantis gamtai (šiuo atveju – išnykus augalus apdulkinančioms bitėms), pats žmogus yra priverstas priimti savo žalingo elgesio padarinius ir prisitaikyti.
M. Lunde romaną iš principo galima laikyti antiutopija, kurios skeletą sudaro mokslinis pagrindas – bičių likimas, o prozos minkštąjį audinį apima psichologinis matmuo – daugiausia vaikų ir tėvų santykiai. Universalios temos. Štai birželį pranešta, kad JAV per metus bičių kolonijų sumažėjo 40 proc. – išnykimo grėsmė šiai rūšiai yra ne vien literatūrinė, bet ir reali, o literatūroje santykiai šeimoje yra amžina tema ir dar labiau, be abejo, gyvenime.
Vadinasi, norvegų rašytoja užgriebia plačią ir prasmingą idėją, dėl to ir „Bičių istorija“ yra svarbi. Tik bėda: meninė teksto kalba yra medinė, vos alsuojanti, labiau primenanti scenarijų nei grožinį kūrinį (pati autorė savo karjerą pradėjo kaip scenarijaus autorė). Tad, nors pasakojimo užmojis vertingas, autorinio braižo stoka šitą romaną, deja, verčia statyti į kičo lentyną. Vis dėlto, kaip nereikalaujantis pastangų tekstas, jis tinka vasarai, ypač Palangoje per karščius, aplink dūzgiant čeburekų pardavėjams, bitėms ir kamanėms, dar tebegyvenančioms.
Maja Lunde „Vandens istorija“
Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė (Tyto alba, 2018 m.)
Sunku pasitikėti romanais, kuriuos pavadina kokia nors istorija, dar pabrėžiant, kad tai bestseleris (tarkim, knyga pavadinimu „Meilės istorija“ turbūt nuplikytų rankas vos palietus). Bet išmeskime iš galvos išankstines nuostatas ir atsiverskime „Vandens istoriją“, kurios kvintesenciją galima ištraukti iš paties teksto: „Elektra tai atsirasdavo, tai pradingdavo, parduotuvėse trūko maisto prekių, o miestas ištuštėjo, tapo tylesnis. Ir šiltesnis. Nes kuo sausesnė žemė, tuo karštesnis oras. Anksčiau saulė sukaupdavo jėgų garinimui. Kai žemėje nebeliko drėgmės, saulė pričiupo mus.“ (p. 26)
Dabar visi pasaulyje susirūpinę klimato kaita, ypač po jaunimą išjudinusių švedų paauglės Gretos Thunberg prostestų „Penktadieniai dėl ateities“, tad įvairios istorijos apie ekologinę katastrofą ypač reikalingos – kaip žmogaus vietos globalinių pokyčių sūkuryje refleksijos galimybė, savastį į patogumus išmainančio šiuolaikinio individo įtakos gyvajai gamtai permąstymas.
Tokia ir yra „Vandens istorija“, kurios idėja mezgama kiek efektyvesniu komponavimo būdu negu „Bičių istorija“ ir labiau atitinka klasikinės antiutopijos kanoną: šįkart autorė, atsisakiusi praeities linijos, savo žvilgsnį nukreipia į santykinę dabartį ir netolimą ateitį – šio amžiaus vidurį, kai planetą ištinka klimato katastrofa. Rašytoja dabarties atšakoje vaizduoja nykstantį ledyną ir su juo susitapatinančią veikėją – senolę Signę, o ateityje – dėl išlikimo sausringame ir dykumėjančiame klimate kovojančios Davido šeimos iššūkius. Įdomiausia, kad šiais metais ir be fantastinės prozos tokius pokyčius praktiškai kiekvienas gali patirti išėjęs į lauką arba įsijungęs žinias: Europą vėl alino rekordiniai karščiai, o liepą pranešta, kad ledynas Antarktidoje įgavo itin spartų tirpimo pagreitį.
Antiutopinė proza sudaro sąlygas intensyviau įsivaizduoti dabartinį sparčiai kintantį pasaulį, tačiau M. Lunde knyga nėra pats kokybiškiausias klimato fikcijos pavyzdys: šitam tekstui elementariai trūksta literatūrinio stiliaus. Kam patinka neįpareigojanti, „patogi ir sukramtyta“ kalba, tokia knyga ilsintis kur nors Lampėdžių ar Valakampių paplūdimyje „sueis“, vis dėlto žanro fanatikams verčiau dar kartą atsiversti panašias temas nagrinėjančios M. Atwood knygas, net jeigu ir ne pirmą kartą (pirmiausia „MaddAddam“ trilogiją, iš kurios lietuviškai 2004 m. išleista tik „Oriksė ir griežlys“).
