Senelio pamokos

Elžbieta pasakoja, kad gaminti pradėjo vaikystėje, mat giminėje buvo labai gilios maisto gaminimo tradicijos. Net tie, kurie sako, kad niekados gyvenime negamins, po kurio laiko pradeda ir būna labai patenkinti.

Vis dėlto pirmoji Elžbietos mokytoja buvo ne mama, kaip įprasta, o senelis. „Jis mūsų šeimoje buvo atsakingas už desertus, tad mama niekada jų negamino. Ji nuostabiausiai gamino visus mėsiškus patiekalus, net dešras, kumpius, visokiausius vytintus gaminius. Tortus, sausainius, pyragus, bobas kepė senelis – tad iš jo daugiausia ir mokiausi“, – pasakoja pašnekovė.

Receptų, anot jos, tada niekas neužsirašydavo – nebent konservavimo, kur reikėjo tikslių kiekių. Gaminant visa kita, net ir kepinius, visko dėdavo iš akies.

„Aš ir dabar sakau, kad man nereikia receptų, – sako Elžbieta. – Ne receptas svarbiausia. Pirmiausia reikia suprasti, ką darai, kokia technologija, kokie procesai vyksta. Receptas yra kaip priedas prie technologijos. Jei žinai miltų, cukraus, kiaušinių, kitų ingredientų santykį, gali pats sukurti ar pritaikyti bet kokį receptą.“

Žinios ir praktika

E. Monkevič dabar pasinėrusi į duonos kepimą. „Skambiais žodžiais kalbant, man tai yra meditacija. Labai malonu minkyti, liesti tešlą, su ja kalbėtis – kažkoks kitas lygis įsijungia“, – vaizdingai pasakoja E. Monkevič.

Ji prisimena, kad vaikystėje dažnai prašydavo papasakoti apie močiutę – mamos mamą, kuri mirė dieną prieš gimstant Elžbietai. Visų atmintyje ji išliko kepanti duoną. Nenuostabu – daug duonos reikėdavo iškepti, nes šeimoje augo aštuoni vaikai. Tad kartą per savaitę ji užmaišydavo didžiulį kubilą duonos ir kepdavo tiek savo šeimai, tiek aplinkiniams.

„Kai paprašydavau parodyti jos nuotrauką, man sakydavo: kam tau nuotrauka – pasižiūrėk į veidrodį. Tai, matyt, iš močiutės paveldėjau ne tik kai kuriuos bruožus, bet ir potraukį duonai, norą ją kepti, – svarsto pašnekovė. – Tiesa, susidraugauti su raugo duona man užtruko – bandžiau net keturis kartus. Ketvirtas kartas nemelavo. Labai pavydžiu tiems, kuriems pavyko iš pirmo karto.“

Mūsų šeimoje natūraliai nusistovėjusi labai gera tvarka: dukra ruošia savo stiliaus maistą, vyras – savo, o aš – tokį maistą, kuriuo turiu visus pamaitinti.

 

Kepant duoną svarbu įsigilinti į visus procesus, kurie vyksta, suprasti, ką darai, kaip reaguoja tešla į visus veiksmus, koks yra raugas ir t. t.

„Patinka gaminti viską, – sako Elžbieta. – Nekenčiu rutinos – negalėčiau diena iš dienos gaminti tą patį. Tai neįdomu. Virtuvėje man reikia eksperimentuoti, kasdien kažką naujo išmokti, pastebėti, patirti atradimo džiaugsmą. Tačiau, kad galėtum virtuvėje laisvai ir ramiai jaustis, reikia nemažai teorijos išklausyti, mokytis, procesus suvokti, o ne aklai kažką bandyti. Pavyzdžiui, kaip su ta duona buvo – kiek kursų išklausyta, kiek knygų išstudijuota, kiek visokiausių interneto paskyrų, jutubo įrašų peržiūrėta, sunku suskaičiuoti.“

Kiekvienas gamina kitaip

Kas pagrindiniai Elžbietos patiekalų vertintojai? Jai labai svarbi artimiausių žmonių – vyro, dukters – nuomonė. Na, ir tų, kuriems gamina.

„Iš tiesų net bijau savo dukros vertinimo. Jos skonis labai išlavintas, o gal tiesiog jai tai duota. Ji puikiai išmano apie maistą, įvairius derinius, puikiai jaučia skonius – visus produktus, kurie yra sudėti. Jos nuomonė man labai svarbi“, – sako pašnekovė.

Elžbietos dukra yra Vilniaus dailės akademijos magistrantė, tad neturi laiko sukiotis virtuvėje. Nepaisant to, ji puikiai gamina, nors kažkada ir sakė, kad niekada to nedarys. Tiesa, ji gamina kitaip nei mama – jos maistas šiuolaikiškesnis.

Pašnekovės vyras kilęs iš Armėnijos, tad jis gamina Kaukazo šalims būdingą maistą. Ar dažnai tai būna? „Žinote, kaip yra: moterys paprastai gamina viską, o vyrai dažniausiai yra vieno patiekalo šefai. Aišku, patiekalų, kuriuos jis gamina, yra daug, bet tai labai konkretūs patiekalai, improvizacijomis jis neužsiima. Tačiau man tikrai netenka pjaustyti ir raugti mėsos kepsniams ar stovėti prie kepsninės – čia jau jo reikalas, – sako Elžbieta. – Tad maisto gamybos srityje mūsų šeimoje natūraliai nusistovėjusi labai gera tvarka: dukra ruošia savo stiliaus maistą, vyras – savo, o aš – tokį maistą, kuriuo turiu visus pamaitinti.“

Ir pomėgis, ir darbas

E. Monkevič darbą, susijusį su maisto gaminimu, dirba jau labai seniai – buvo žurnalo „Verdu ir kepu“ vyriausioji redaktorė, viena pirmųjų Lietuvoje sukūrė maisto tinklaraštį, kurį pavadino „Žaidžiame virtuvę“, parašė apie dešimt knygų apie maisto ruošimą, savo receptais dalijasi instagramo paskyroje @elzbieta.mon. Su maisto gaminimu susijusi ir viena iš jos įgytų profesijų, nors pagal specialybę niekada ir nedirbo.

Kadangi Elžbieta ne tik gamina šeimai, bet ir kuria receptus įvairiems leidiniams, virtuvėje kasdien tenka praleisti nemažai laiko. Sakoma, kai sutampa mėgstamas užsiėmimas ir darbas, dirbti nereikia.

„Tikrai taip, – patvirtina pašnekovė. – Tačiau kartais aplanko jausmas, kad tu visą laiką esi darbe. Tačiau faktas: jeigu man nebūtų įdomu daryti tai dėl savęs, nedaryčiau ir niekam kitam, nes niekada neužsiimu tuo, kas man neįdomu. Man įdomu gaminti, kurti receptus, galiausiai – tais receptais dalytis.“

Kai kurie E. Monkevič sukurti patiekalai jai pačiai tampa atradimu ir vėliau atsiranda šeimos meniu. Paklausta, kaip nusprendžia, ką gaminti, sako, kad tai priklauso nuo to, kokių produktų yra namuose.

„Visą laiką turiu šaldytų ar džiovintų paruoštukų, nes kartais tiesiog nesinori gaminti. Jeigu norisi kažko ypatingo – tada tiesiog susiplanuoji, pažiūri, ko yra, ko reikia nusipirkti, ir keliauji į parduotuvę. Tiesa, turiu prisipažinti, kad neretai išeinu į parduotuvę turėdama vieną planą, o grįžtu su visiškai kitokiu“, – dalijasi pašnekovė.

Ko Elžbieta niekada negamina? Kad ir kaip būtų keista, cepelinų – tiesiog nemėgsta bulvių tarkių.

---

Korėjietiški burokėliai

1 kg nuvalytų ir supjaustytų (sutarkuotų) plonais šiaudeliais burokėlių,

šaukštelis druskos,

1 kupinas šaukštas cukraus,

1 šaukštas maltų kalendrų,

1 šaukštas saldžiosios paprikos,

50 ml ryžių arba obuolių acto,

3–7 česnako skiltelės,

50 ml aliejaus.

Suberkite prieskonius ant burokėlių (kuo anksčiau subersite prieskonius, tuo daugiau jie įsigers), dėkite smulkintą česnaką, supilkite actą, užkaitintą aliejų taip, kad jis suvilgytų visus prieskonius. Palaikykite 15–20 minučių, permaišykite. Palaikykite šaldytuve kelias valandas ir gardžiuokitės.

---

Daržovių blynai su raugu

1 stiklinė duonos raugo likučių,

1 stiklinė šilto vandens,

2/3 stiklinės miltų,

įvairių daržovių: lapinių burokėlių, cukinijų, svogūnų laiškų, česnakų arba dar ko nors,

50 g tarkuoto kietojo sūrio,

1 kupinas šaukštas garstyčių,

druskos,

pipirų.

Padažui:

graikiško jogurto,

granatų padažo,

„Za'atar“ prieskonių (Artimųjų Rytų prieskonių mišinys, yra pas mus rytiečių parduotuvėse),

citrinų sulčių,

druskos,

alyvuogių aliejaus.

Sumaišykite raugą, vandenį, miltus ir palikite šiltai valandai pusantros, kol viskas gražiai suburbuliuos. Daržoves smulkiai supjaustykite. Sumaišykite tešlą, daržoves, įberkite kietąjį sūrį, įdėkite garstyčių, drukos, pipirų. Dėkite tešlą į įkaitintą aliejų ir kepkite nedidelius blynukus. Patiekite su graikiško jogurto padažu.

---

Sultingas viščiukas

1 viščiukas (1,6–1,8 kg),

6–8 skiltelės česnako,

1 nedidelis gabaliukas imbiero šaknies,

5 šaukštai alyvuogių aliejaus,

1 citrinos sultys,

2 šaukštai brendžio,

1 šaukštas medaus,

druskos,

juodųjų pipirų,

1–1,5 šaukšto maltos saldžiosios paprikos (kuo raudonesnės – taip vištos spalva bus labai graži),

1 šaukštas rūkytos raudonosios paprikos,

1 šaukštelis aitrios raudonosios paprikos,

1/2 šaukštelio cinamono,

daržovių pagal skonį,

150 ml apelsinų sulčių arba sidro, arba obuolių sulčių, arba vandens.

Viščiuką perpjaukite per nugarą. Imbierą ir česnako skilteles nulupkite ir susmulkinkite, suberkite į smulkintuvo indą ir užpilkite alyvuogių aliejumi, citrinos sultimis ir brendžiu, įdėkite medaus, pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais, suberkite visas maltas paprikas, cinamoną. Sutrinkite, kol susidarys vientisas skystis. Gautu marinatu kruopščiai ištrinkite viščiuką, sudėkite į indą kartu su stambiai supjaustytais citrinų, išspaudus sultis, likučiais ir sandariai uždarykite. Uždenkite ir palikite dvylikai valandų. Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C temperatūros. Jei turite tadžiną, dėkite viščiuką į tadžiną kartu su visu marinatu, pridėkite tokių daržovių, kokių turite, įpilkite sulčių, sidro arba vandens, uždenkite dangčiu, šaukite į orkaitę ir kepkite valandą uždengę ir net neatidengdami. Po valandos atsargiai nuimkite tadžino dangtį, jei turite termometrą – įstatykite orkaitėje ir vištienos krūtinėlėje ir nustatykite 83 °C temperatūrą. Jei neturite įmontuoto, tuomet tiesiog kartkartėmis pamatuokite temperatūrą įprastu kontaktiniu termometru. Kai viščiuko temperatūra sieks 83 °C, padidinkite orkaitės temperatūrą iki 200 °C ir paskrudinkite viščiuko odelę. Kai višta gražiai apskrus, išjunkite ir leiskite vištai dar 7–10 minučių pailsėti. Jei neturite tadžino, galite kepti ir ketaus puode, tik viščiukas gali nebūti toks sultingas.

---

Lašiša medaus ir garstyčių marinate

500 g lašišos filė.

Marinatui:

50 g sviesto,

2 šaukštai grūdėtųjų garstyčių,

1 šaukštas medaus,

1 apelsinas,

1 citrina,

50 ml sojų padažo,

3–4 česnako skiltelės arba tiek, kiek norisi.

Ištirpinkite sviestą, sumaišykite su medumi, garstyčiomis, smulkintais česnakais, apelsino ir citrinos sultimis ir sojų padažu. Užpilkite lašišą, sudėkite apelsino ir citrinos likučius ir kepkite 20 minučių įkaitintoje iki 180 °C temperatūros orkaitėje.

---

Sausainiai meškiukai

160 g kvietinių miltų,

20 g labai smulkių migdolų miltų,

žiupsnelis smulkios druskos,

170 g labai minkšto sviesto,

90 g miltelinio cukraus,

1 šaukštelis vanilės pastos,

25 g kiaušinio baltymo (kambario temperatūros),

kakavos ir šaukštelio baltymo.

Sviestą paplakite, kol pasidarys purus, suberkite miltelinį cukrų ir dar plakite, kol masė bus puri ir smarkiai pašviesės. Supilkite baltymą ir vanilės pastą, plakite, kol viskas susimaišys. Suberkite miltus, druską, migdolų miltus ir permaišykite. Labai nesistenkite, tik kol masė susijungs. Jei perminkysite, bus sunku spausti ir kepdami sausainiai deformuosis. Atidėkite porą šaukštų tešlos, jei norėsite ją padažyti kakava (greituoju ir netaisyklingu būdu).

Sudėkite tešlą į konditerinį maišelį ir spauskite meškiukus, gėlytes, garbanėles ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Kepkite 180 °C temperatūroje apie 8–10 minučių – stebėkite pagal savo orkaitę. Atidėtą tešlą sumaišykite su kakava ir baltymu. Irgi spauskite. Akytes, ausytes ir nosytes pieškite ištirpintu šokoladu.

---

Jogurto sklindžiai

300 g graikiško jogurto,

2 kiaušiniai,

žiupsnelis druskos,

150 g kvietinių miltų,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

aliejus (kepti).

Kiaušinius sumaišykite su jogurtu ir druska. Suberkite miltus, persijotus su kepimo milteliais. Viską išmaišykite, bet neilgai – kad tik susijungtų. Svarbus tešlos tirštumas – ji turi būti šaltibarščių kefyro tirštumo. Kepkite sklindžius vidutiniškai įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu aliejaus.

---

Medaus tortas su avietėmis

150 g medaus,

100 g cukraus,

100 g sviesto,

3 kiaušiniai,

350 g kvietinių miltų,

2 šaukšteliai kepimo miltelių,

1 apelsino nutarkuota žievelė.

Pertepti:

150 g trintų aviečių,

400 g riebios grietinės,

400 ml grietinėlės,

30–50 g miltelinio cukraus,

aviečių uogų.

Medų, cukrų ir sviestą ištirpinkite. Šiek tiek pravėsinkite, įmuškite kiaušinius, sudėkite apelsinų žievelę. Išmaišykite ir suberkite persijotus su kepimo milteliais miltus. Užmaišykite tešlą. Ji bus labai minkšta, tad dėkite ją į šaldytuvą mažiausiai nakčiai. Kočiokite plonai ir išpjaukite norimos formos lakštus. Kepkite lakštus, kol gražiai apskrus. Aplyginkite lakštus dantytu peiliu pagal formą. Plakite grietinę su grietinėle ir persijotu milteliniu cukrumi, kol sutvirtės. Paragaukite, jei reikia – įpilkite apelsinų sulčių. Maždaug stiklinę kremo atidėkite viršui ir šonams aptepti. Torto formą išklokite maistine plėvele. Dėkite į ją torto lakštą, sluoksniuokite su kremu, stengdamiesi užpildyti juo visus šonus. Ant kremo užkrėskite po truputį aviečių tyrės, aviečių uogų. Paskutinis sluoksnis turi būti tešlos. Dėkite į šaldytuvą trumpiausiai nakčiai. Išimkite tortą iš formos, aptepkite kremu ir puoškite, kaip jums norisi. Galima puošti buvo gyvomis gėlėmis.

---

Želė tortas su burbuliukais ir vaisiais

Pagrindui:

10 lapelių želatinos,

0,75 l rožinio gėrimo su burbuliukais (saldumas pagal skonį),

žiupsnelio tarkuotos žaliosios citrinos žievelės,

0,3–0,5 kg braškių,

1 saujelė šilauogių,

6–8 konservuotų persikų puselės.

Baltam sluoksniui:

8 g želatinos,

300 ml vandens,

2 šaukštai saldinto sutirštinto pieno,

1 šaukštelis vanilės ekstrakto.

Viršutiniam sluoksniui:

6 lapeliai želatinos,

400 ml skaidraus, nespalvoto limonado,

aviečių, konservuotų persikų arba kitokių vaisių ir uogų.

Viršutiniam sluoksniui (jis daromas pirmas, tad gaminimo metu bus apatinis) užmerkite želatinos lapelius 150 ml limonado, palaukite, kol išbrinks, pakaitinkite, kol želatina ištirps ir sumaišykite su likusiu limonadu. Atvėsinkite, pusę supilkite į formą ir sustingdykite. Sudėliokite vaisių raštus, apšlakstykite želė tirpalu, kad priliptų viskas ir sustingdykite. Kai sustings, supilkite likusį tirpalą. Baltam sluoksniui išmaišykite želatiną užvirusiame vandenyje, sudėkite sutirštintą pieną ir vanilės ekstraktą. Palaukite, kol atvės, ir užpilkite ant sustingusio viršutinio sluoksnio. Pagrindui užmerkite želatinos lapelius 200 ml rožinio gėrimo su burbuliukais, palaukite, kol išbrinks, pakaitinkite, kol želatina ištirps. Atvėsinkite, sumaišykite su likusiu skysčiu, paragaukite – turi būti intensyviai skanu. Jei reikia, pasaldinkite arba įpilkite citrinos sulčių. Vaisius ir uogas supjaustykite. Sudėkite supjaustytus vaisius į formą ir užpilkite želės tirpalu. Sustingdykite. Forma turi būti nepralaidi skysčiams. Viską stingdykite 4–5 valandas šaldytuve. Kai norėsite išimti, palaikykite formą gana karštame vandenyje 9–10 sekundžių, išimkite, uždenkite lėkšte, apverskite ir nuimkite formą.

Apie šv. Hildegardą J. Bernotienė išgirdo iš savo kaimynės, gamtos mokslų daktarės Onutės Grigaitės, kuri ir pasiūlė kartu rašyti knygą „Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šv. Hildegardą“.

„Ne iš karto išdrįsau. Ilgai atsikalbinėjau, kad tai – ne mano tema, kad krikščionybės tradicijos šventieji man nėra taip gerai pažįstami. Tačiau ilgainiui, vis daugiau gilindamasi į Hildegardos Bingenietės gyvenimą ir jos rašytinį palikimą, pagaliau ryžausi imtis šios temos ir nėriau į tyrinėjimus“, – pasakoja J. Bernotienė.

Leidyklos „Aukso žuvys“ išleista knyga skirta platesnei auditorijai, autorėms norėjosi žinias perteikti paprastai. Didžiausias iššūkis buvo surinkti ir susisteminti informaciją. „Esu dėkinga vertėjai Indrei Klimkaitei, kuri taip pat domėjosi šv. Hildegardos biografija ir visas originalias knygoje naudojamas vienuolės citatas patikrino ir įvertino iš kelių kalbų – vokiečių, prancūzų, anglų – perspektyvos“, – sako viena iš knygos autorių J. Bernotienė.

Apie šv. Hildegardą, jos mokymą ir iš XII a. į modernų pasaulį atkeliavusias žinias – pokalbis su J. Bernotiene.

– Kaip šventąją Hildegardą pristatytumėte šiandienos žmogui, labiau tikinčiam mokslo galia, o ne stebuklais?

– XII a. gyvenusi šv. Hildegarda – dviejų vienuolynų įkūrėja, mistikė, rašytoja, filosofė, kompozitorė, dailininkė, dramaturgė, parašiusi nemažai dvasinių giedamųjų pjesių. Ji – sielos ir kūno gydytoja, gamtos pažinimo ir medicinos veikalų autorė.

Savo aktyvią veiklą vienuolė pradėjo būdama vyresnė nei 40-ies. Išgarsėjo ji parašiusi savo pirmąjį kūrinį „Scivias Domini“ („Pažink Viešpaties kelius“). Jame Hildegarda aprašo 26 mistinius regėjimus, kuriuose matė svarbiausius istorijos įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki jo pabaigos.

Ne mažiau reikšmingas jos kūrinys – „Liber vitae meritorum“, arba „Gyvenimo nuopelnų knyga“. Antrajame vizijų veikale vienuolė išdėstė savo etikos teoriją, ydų ir dorybių sampratą. Trečiajame veikale „Liber divinorum operum“ („Knyga apie Dievo veikimą“) aprašoma dešimt regėjimų, kuriuose Hildegarda detaliai atpasakoja pasaulio sukūrimą, jo elementų dermę, žmogaus kūno sandarą, organus, skysčius, medžiagų apykaitą ir sieja tai su kosminėmis galiomis.

Šv. Hildegardos medicinos ir gamtos mokslų raštai buvo sudėti į vieną veikalą, tačiau šiandien medicinos žinių galima rasti dviejuose: gamtos mokslų – „Physica“ ir gydymo meno – „Causae et curae“ knygose.

– Hildegardos vardas skamba gana raganiškai, lygiai kaip ir jos mistiniai regėjimai. Vienuolė, bažnyčios mokytoja, galiausiai – šventoji. Ar kada kas buvo suabejojęs vienuolės, bažnyčios mokytojos, galiausiai – šventosios mokymu?

– Savo šachmatų partiją Hildegarda sužaidė kaip didmeistrė. Regėjimų aprašymus ji pirmiausia nusiuntė to meto krikščionybės autoritetui, vadinamam paskutiniu Bažnyčios tėvu, – Bernardui Klerviečiui. Vėliau jos tekstą perskaitė Klerviečio mokinys, popiežius Eugenijus III. Abu jie leido vizijas užrašyti ir viešai apie jas kalbėti – jie patvirtino, kad regėjimai yra iš Dievo, taigi šv. Hildegarda galėjo skleisti savo mokymus.

Beje, šventąja ir bažnyčios gydytoja vienuolė paskelbta ne taip seniai – 2012 m. Kodėl tiek laiko Lietuvoje apie ją neturėjome beveik jokių žinių? Hildegarda gerai pažįstama dalyje Vakarų Europos, ypač Vokietijoje. Žmones turbūt žavėjo gamtos išmanymas – ji skaitė ne tik žmonių Bibliją, bet ir Didžiąją Bibliją – Gamtą. Jos vardas, nors tikrai retas Lietuvoje, neatrodo raganiškas, reiškia „sauganti nuo karo, mūšio“. Gamtos pajautimas, kuriam ir mes, baltai, esame jautrūs, galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl ši šventoji galėtų būti mums artima.

– Knygoje rašote: vienuolė, kuri mokėjo džiaugtis gyvenimu. Gražus apibūdinimas, tačiau ką reiškia džiaugtis gyvenimu vienuolei?

– Hildegarda sakė, kad liūdesys, tikslesnis terminas gal būtų – melancholija, yra yda. Jos priešingybė – dieviškasis džiaugsmas. Turbūt tai toks džiaugsmas, kokiu švyti civilizacijos nepažįstantys, besišypsantys ir besijuokiantys vaikai. Mūsų gyvenimas Kūrėjo duotas džiaugtis, o liūdesys, anot šv. Hildegardos, keičia skysčių balansą, blogina kepenų darbą. Nežinau, kaip tai paaiškintų mokslas, gal paminėtų stresą ir jo neigiamą poveikį arba tai, kad mūsų mintys dažnai nulemia sveikatą. Jokios mistikos čia nėra.

Maistas – taip pat džiaugsmo šaltinis. Jau įrodyta, kad laimės hormonai – seratoninas ir dopaminas – daugiausia gaminasi žarnyne, o ne smegenyse, tad tai, ką valgome, daro mus laimingesnius arba atvirkščiai. Tai jokia mistika, jokia metafora, bet faktas.

Vienuolynuose sesuo Hildegarda skatino seses džiaugtis, pasakojama, kad per šventes vienuolės pasileisdavo plaukus, puošdavosi vainikais. Kritikuojama šv. Hildegarda atrėždavo, kad jos yra Jėzaus Kristaus sužadėtinės, todėl turi puoštis.

– Dar viena džiaugsmo apraiška, džiugus buvimas kartu, matyt, yra giedojimas. Šv. Hildegarda yra sukūrusi nemažai giesmių...

– Muzika – taip pat džiaugsmas. Šv. Hildegarda pabrėždavo, kad žmogaus siela, pripildyta harmonijos, yra lyg simfonija (symphonialis est), o dvasinės prigimties dalis – muzika padeda žmogui prisiminti dangaus harmoniją. Trumpai tariant, Hildegardai muzika buvo sielos ir kūno dermė.

Adaptuota: 56 patiekalų receptai sukurti laikantis Šv. Hildegardos patarimų, pritaikant prie šių dienų produktų ir skonių. / G. Juodžiukynaitės nuotr.

– Vokietijoje iki šiol egzistuoja Hildegardos centras, vadinasi, anuomet tyrinėtos jos teorijos tinka ir šių dienų žmogui?

– Vienuolės palikimas atrastas tik XX a., kai po Antrojo pasaulinio karo austrų gydytojas dr. Gottfriedas Hertzka netyčia susidūrė su Hildegardos raštų kopija. Stokodamas vaistų savo pacientams, jis pradėjo siūlyti gydymą pagal šv. Hildegardą. Rezultatai buvo puikūs, o tai jį įkvėpė veiklą tęsti.  Laikui bėgant, atsirado kolegų ir mokinių, žymiausias iš jų yra dr. Wighardas Strehlowas iš Vokietijos. Būtent jis yra parašęs apie vienuolę daugiausia knygų ir įsteigęs pirmąjį centrą Vokietijoje. Šiuo metu aš pati studijuoju viename iš Hildegardos institutų, kurio steigėja ir vadovė yra W. Strehlowo mokinė Mélody Molins.

– Hildegarda savo raštuose siūlo valgyti vištieną, ėrieną, veršieną ir jautieną. Šiandien tarsi ir jokia naujovė, tačiau kaip ji tai aiškino XII a.?

– Sveikiems ir ligoniams šv. Hildegarda rekomendavo valgyti skirtingą maistą. Kalbant apie mėsą, visas šis išvardytas sąrašas tinka sveikiems. Pavyzdžiui, jautiena tinka tik tiems, kurių virškinimas labai geras, stiprus. Ligoniams – ožkiena. Knygoje patiekalų iš ožkienos ar žvėrienos (tai taip pat gera rekomendacija) negaminome dėl praktinių sumetimų – skaitytojams tokios mėsos būtų sunku rasti, įsigyti.

Yra vienas mėsos tipas, kuris ne tik nerekomenduojamas, bet išvis draudžiamas valgyti bet kokia forma netgi sveikiems. Tai – kiauliena. Iš tiesų jos nerekomenduoja ir kai kurios pasaulio religijos. Vienas galimų paaiškinimų – kiaulė yra visavalgis gyvūnas. Mes juk paprastai valgome ne plėšrūnus, o tik žolėdžius, argi ne?

– Hildegarda savo raštuose kalba apie skysčių balansą. Tokią teoriją dėsto ir ajurvedos mokslas. Ar aptikote daugiau tokių pavyzdžių, sujungiančių Vakarų ir Rytų mokymus?

– Ajurveda mini ir teorijoje taiko tam tikrą žmogaus konstitucijos modelį (vata, pita ir kt.). Šv. Hildegardos palikimo tyrinėtoja dr. Victoria Sweet iš JAV teigia, kad Hildegarda skyrė daug daugiau tipų. Netgi tas faktas, kad šv. Hildegarda nerekomenduoja valgyti termiškai neapdorotų daržovių (išimtis – česnakai, petražolės, pankoliai ir daržovės arba salotos, užpiltos citrinų rūgštimi arba actu ir palaikytos bent 15–20 min.), atrodo panašus į ajurvedos mokymą valgyti termiškai apdorotą maistą.

Gamtos pajautimas, kuriam ir mes, baltai, esame jautrūs, galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl ši šventoji galėtų būti mums artima.

Dar įdomiau tai, kad Hildegarda savo knygose mini kūne esančias septynias vietas, kurios, anot jos, simbolizuoja planetas, vienuolė netgi pateikia jų išsidėstymo vietas. Argi tai neprimena Rytų mokymuose minimų čakrų? Tik šio žodžio ji, žinoma, nevartojo.

Apskritai, rašydama apie Hildegardos gydymo metodiką, negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai panašu ne tik į ajurvedą, bet ir į kinų medicinos principus. Šv. Hildegarda gydymo tikslais naudojo ne tik augalus, bet ir akmenis, ir net gyvūnų dalis, o tai gana populiaru kinų medicinoje. Ne tik aš, bet ir kai kurie šv. Hildegardos palikimo tyrinėtojai klausia, gal visos šios gydymo tradicijos ateina iš to paties šaltinio?

– Ar galėtumėte pasakyti penkis augalus, kuriuos Hildegarda laikė itin vertingais?

– Pirmiausia paminėsiu speltą – kviečius, kurie yra šv. Hildegardos virtuvės pagrindas ir šiais laikais galėtų būti geras visų kitų javų grūdų – kviečių, miežių, rugių – pakaitalas. Speltos yra sunkiai genetiškai modifikuojamos ir gerai auga nederlingose žemėse, tad paprastai netręšiamos cheminiais preparatais. Svarbu paminėti, kad kalbame apie genetiškai nemodifikuotas speltas, lotynišku vardu Triticum spelta. Iš kitų vertingų augalų paminėčiau pankolius, pelynus, petražoles, migdolus, kaštainius.

Augalai turi savo charakterį, savo „viriditas“, arba gyvybinę jėgą, kaip sakytų šv. Hildegarda. Knygos bendraautorė Onutė juos sudėliojo pagal sezonus ir atskleidė taip, kaip aš turbūt nė nebūčiau sugalvojusi – ji juos tiesiog prakalbino, apie kiekvieną parašydama po nedidelį kūrinėlį. Sakyčiau, kad tai vienas iš mūsų knygų išskirtinumų apie augalus kalbėti ne moksliniais terminais, ne sausai, o gyvai ir nuoširdžiai, tarsi apie kokį gerą pažįstamą.

Man kiekvienas augalas yra tarsi asmenybė, kaip žmogus. Jie skirtingi ir aš kiekvieną vis kitaip atrandu, pavyzdžiui, koks stiprus tramažolių kvapas, nuostabus pelynų sidabriškumas, patrauklus pankolių poskonis, gražiausia raudona keptų burokėlių spalva – tai tik keli augalai, kuriais dabar žaviuosi.

– Knygoje pabrėžiama, kokia svarbi žmogaus kūno ir sielos vienovė. Gal Hildegardos raštuose radote paaiškinimą, kas šiandien šitaip išbalansuoja mūsų sielą ir kūną, kodėl aplink tiek dvasios ligų?

– Pasak šv. Hildegardos, liga pasireiškia ir yra gydoma keturiose plotmėse.

Pirmiausia, dieviškoji, nes žmogus ir Dievas yra susiję ir nuo šio ryšio priklauso gijimas. Vaistai yra apreikšti Dievo, nuo Dievo priklauso, ar žmogus pasveiks, bet jis pats turi pašalinti ligos priežastis, o ne susitelkti į ligą.

Antra – kosminė. Žmogus sukurtas pagal kosmoso planą. Jis yra mikrokosmosas, kuris iš makrokosmoso gauna impulsų ir yra veikiamas per keturis elementus – ugnį, orą, vandenį ir žemę. Tad būtina išlaikyti dermę su gamta, pasauliu ir gyventi pagal jo ritmą.

Nauda: knygoje supažindinama su viduramžių vienuolės, mistikės, gydytojos, filosofės biografija, mokymu ir kone trimis dešimtimis Lietuvoje augančių augalų. / G. Juodžiukynaitės nuotr.

Trečia – dvasinė plotmė. Kai sergama dėl dvasinių priežasčių, konfliktų, rūpesčių, įtampos ir teigiamų dvasinių patirčių stygiaus.

Pagaliau, kūniškoji, kai sutrinka kūno skysčių cirkuliacija. Skysčių pusiausvyrą ir sveikatą galima atkurti per mitybą, miegą, maldą ir fizinį darbą.

Klausiate, ar radau atsakymą? Sau radau. Gyvendami vartotojiškoje visuomenėje, pamirštame, kas mums, žmonėms, svarbiausia. Ateina metas, kai ir siela, ir kūnas ligomis mums pasako, kad gyvename ne taip, kaip reikėtų.

– Kaip jums atrodo, kada pametėme tikėjimą iš aukščiau apdovanoto žmogaus galia?

– Į šį klausimą atsakysiu pateikdama paralelę arba užuominą tolesniems tyrinėjimams. Vizijų iliustracijose šv. Hildegardos vaizduojamas žmogus atrodytų labai panašus į Renesanso menininko Leonardo da Vinci žmogų. Šv. Hildegarda rašo, kad pasaulio sąrangos viduryje yra žmogus, nes jis galingesnis už kitus kūrinius. Didis menininkas greičiausiai turėjo omenyje, kad žmogus yra Pasaulio centras. Tačiau čia esama vieno esminio skirtumo – šv. Hildegardos žmogus vaizduojamas lyg ir Dievo, o gal Deivės įsčiose. Jis – ne vienas, jis apsaugotas. Šv. Hildegarda rašo: „Jis taip stipriai apglėbtas kitų kūrinių, kad jokiu būdu negali būti nuo jų atskirtas.“

Prižiūri kates, nekenčia Putino

Doloresą užklupau šeriančią po pušimi laukinės katės šeimynėlę. „Nežinau, kaip jos pragyvens žiemą – juk grįšiu žiemoti į Kauną, – kalba susirūpinusi. – Dar porą dienų čia pabūsiu, o paskui giminaičiai žadėjo nuvežti mane kelioms dienoms prie jūros. Ne, jokios oficialios mano jubiliejaus šventės teatre nebus. Pritariu mano mylėtai ir gerbtai kolegei aktorei Gražinai Balandytei, kuri nemėgo tokių renginių, vadindama juos prarastų galimybių ieškojimu nuvytusių rožių puokštėje. Manau, kad teatras mane užmiršo, nors, turiu pasakyti, kad dėl to esu pati kalta“, – aktorė nutyla ir nebeplėtoja minties.

Nuo pavasario gyvendama Labanoro girioje Doloresa užsiaugino ilgus plaukus, kuriuos pastaraisiais dešimtmečiais dažo oranžine spalva.

„Kai grįšiu į Kauną, nueisiu į kirpyklą. Čia, viensėdyje, kirpyklų nėra – reikia į Labanoro miestelį važiuoti... Tiek to tuos buitinius rūpesčius. Jie yra juokingi, palyginti su tuo, ką Rusija daro Ukrainoje. Negaliu žiūrėti į Putiną, atimantį gyvybes iš savo ir Ukrainos žmonių. Manau, jis – paties šėtono atsiųstasis. Jeigu dar pridėtume pandemiją, pabėgėlių antplūdį… Pastarieji dveji metai savo įvykiais nori kažką pasakyti žmonėms, skleidžia kažkokią svarbią žinią. Esu tuo tikra, tik negebu tos žinios aiškiai ir trumpai įvardyti“, – nuoširdžiai apgailestauja pašnekovė ir pakviečia prisėsti ant suolo prie naujutėlio stalo po pušimi.

Pasirodo, tuos gražius lauko baldus pagamino ir Doloresai padovanojo jos kaimynai Sabaliauskai, gyvenantys netoli, prie Ešerinio ežero. Beje, šie puikūs žmonės priglaudė penkių asmenų ukrainiečių šeimyną.

Tarp dangaus ir žemės

„Negaliu atsidžiaugti draugyste su Birute Sabaliauskiene. Tai ji mane pernai žiemą gelbėjo nuo šalčio – juk beveik neturėjau šiltų drabužių, apavo – ir visokių nepriteklių, kai buvau čia užklupta pandemijos ir negalėjau niekur išvažiuoti. Tai ne tik jautri, bet ir šviesi moteris, mėgstanti skaityti. Ji man atnešdavo ir knygų. Beje, šiemet grįžau prie kažkada skaitytų autorių kūrinių: su malonumu vėl buvau įnikusi į George'ą Byroną, Vladimirą Nabokovą, Honore de Balzacą, Rudyardą Kiplingą, Scottą Fitzgeraldą ir kitus autorius. Kaip ir anksčiau, skaitinėju Naująjį Testamentą.

Pomėgis: aktorei nereikia prašyti talkos ruošiant malkas – tai ji moka ir mėgsta daryti pati. / V. Skučaitės nuotr.

Žinoma, rašau naują knygą. Nors po šiemet išleistos dešimtosios sakiau sau, kad tai tikrai paskutinė, bet, pasirodo, melavau. Žinau, kaip kiti rašytojai ilgai kankinasi dėl savo knygos pavadinimo, o aš neturiu šitos problemos. Štai ir šį kartą, rašydama jau vienuoliktąją knygą, žinojau jos pavadinimą iš anksto – „Tarp dangaus ir žemės“. Jau esu parašiusi 170 rankraščio puslapių. Kodėl toks knygos pavadinimas? Todėl, kad visa Dievo kūrinija gyvena tarp žemės ir dangaus. Tai kas, kad mes į dangų žiūrime tik tada, kai laukiame saulės ar lietaus, gėrimės žvaigždėmis... Tas pavadinimas man blykstelėjo pernai rudenį, kai sėdėjau viena ant savo tiltelio, žiūrėdama į žvaigždėtą dangų“, – prisimena Doloresa.

Apie padangas, meilę ir malkas

Ne vienas garbaus amžiaus kaunietis dar atsimena praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Kauno dramos teatro spektaklį „Pirelli“. „Kas tas Pirelli“, – tada traukė pečiais ne vienas kaunietis, dar nematęs spektaklio. Tiesa, dalis vyrų, anuomet turėjusių automobilius, galėjo žinoti, kad „Pirelli“ – tai vieno garsiausių pasaulyje padangų gamintojo pavadinimas. Tačiau spektaklis, žinoma, ne apie padangas. Jį čia minime todėl, kad tai buvo pirma ir paskutinė D.Kazragytės, anuomet jau žinomos aktorės, parašyta pjesė.

„Mano pirmojoje, 1987 m. išleistoje, eseistinių etiudų knygoje „Tiltas be turėklų“ – jos krikštatėvis poetas Robertas Keturakis, tada dirbęs žurnale „Nemunas“ – rašiau, kaip radosi ši mano vienintelė, bet žiūrovų mėgta pjesė. Tai nutiko ankstyvą 1984-ųjų Kalėdų rytą. Negalėjau atsispirti nenumaldomam norui rašyti. Ir parašiau. Spektaklį 1986 m. pastatė Viktoras Šinkariukas, mano vyras, su kuriuo susituokėme 1970 m. Po metų gimė sūnus Tomas. Tačiau mūsų šeima anuomet, devintojo dešimtmečio pabaigoje, laikėsi tik dėl mano meilės. Viktoras buvo bohemos žmogus. Talentingas, žavus… „Pirelli“ buvo jo, kaip režisieriaus, debiutas“, – aiškina Doloresa, kopdama lentinio namelio, kurį savo rankomis kažkada pastatė Viktoras, laipteliais į šiltą kambarį, kuriame linksmai spragsi malkos.

Žinoma, rašau naują knygą. Nors po šiemet išleistos dešimtosios sakiau sau, kad tai tikrai paskutinė, bet, pasirodo, melavau.

Beje, Doloresa pati susipjausto nedideliu pjūklu miške surastus ir parsitemptus sausuolius, susikapoja. Sako, kad jai labai patinka šis užsiėmimas. Paklausta apie kokį nors daržiuką prie namo, tik patraukia pečiais: „Na, jau ne – šis užsiėmimas ne man. Aš mieliau einu grybauti į girią. Gaila, kad šiemet tiek nedaug grybų, bet vis vien už surinktas voveraites supirkimo punkte gavau beveik 300 eurų“, – patenkinta uždarbiu prie pensijos Doloresa.

Apie scenos trauką

Kokia buvo aktorės kelio į sceną pradžia? „Ta pradžia siekia vaikystę, nors visų pirma Vilniuje ketverius metus mokiausi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume. Baigusi technikumą, įstojau į Konservatoriją, kur studijavau fortepijono specialybę pas Balį Dvarioną, tačiau po pusantro mėnesio neatsilaikiau scenos traukai – perėjau į teatrinį fakultetą. Ir teisingai padariau. Negalima ignoruoti pašaukimo, nors iš pradžių, tiesą sakant, studijos man nesisekė. Tik dėstytoja Stefa Nosevičiūtė padėjo išbristi iš nevilties – ji sceninės kalbos užsiėmimuose sugrąžindavo man pasitikėjimą savimi, kurį prarasdavau aktorinio meistriškumo paskaitose. S.Nosevičiūtė padėjo man ir pirmuosius žingsnius į sceną žengti Akademiniame dramos teatre“, – iki šiol jaučiasi dėkinga Doloresa.

Anot pašnekovės, S.Nosevičiūtė buvo pirmoji, kuri skyrė Doloresai pagrindinius vaidmenis jos pačios režisuotuose spektakliuose. Tai buvo Ramutės Skučaitės pjesė „Ir teisė mylėti“ ir tos pačios autorės pasaka vaikams „Vienas sviedinukas man“.

„Kai į trečiąjį kursą atėjo dirbti jaunas režisierius Vytautas Čibiras, jis, nupūtęs visus štampus teatre, jau buvo pastatęs žiūrovų ir mūsų, aktorių, pamėgtą spektaklį „104 puslapiai apie meilę“ ir neužmirštamą „Senos damos vizitą“. Būtent šis režisierius leido man atgyti scenoje. Būdavo, nusimeta auditorijoje švarką, užšoka ant scenos ir rodo mums, kaip reikėtų vaidinti. Tai mums būdavo tarsi juodraštis, ir tavo reikalas – kopijuoti jį ar panaudoti savo vaizduotei sužadinti. Man tai buvo pačios darbingiausios valandos konservatorijoje“, – tvirtai sako Doloresa, kurios aktorės idealas buvo Monika Mironaitė.

Jos menas stipriai gaivino D.Kazragytės pašaukimą, nors ir užgožė jos norą užbaigti studijas Konservatorijoje. „Viskas išnyko. Liko tik teatras ir aš“, – prisipažįsta Doloresa, anuomet vaidinusi ir pirmajame Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Medaus skonis“.

Keistas santykis su teatru

Dirbdama Jaunimo teatre Doloresa susipažino su aktore Eugenija Pleškyte, kurios moteriškas grožis, reiklumas sau aktorystės kelyje paliko įspūdį visam D.Kazragytės gyvenimui.

Panašų įspūdį jai paliko ir Regimantas Adomaitis, ir Henrikas Kurauskas, ir Irena Garasimavičiūtė, ir Gražina Balandytė. „Gražina buvo bet kurio aktorių susibūrimo siela – visada geros nuotaikos, užkrečiančiai linksma. Kai paskambindavo savo vyrui ir pasakydavo: „Andriuk, aš jau pavargau“, jis atvažiuodavo jos paimti iš vakarėlio, kuris be Gražinos likdavo tik rusenti“, – teigia Doloresa.

Vaizduotė: beržas Pranciškus ir pušelė Klara – tai Doloresos susigalvotų jos sodybos vartų į girią sargai. / V. Skučaitės nuotr.

Kauno dramos teatras galutinai subrandino D.Kazragytę kaip aktorę. Čia Luigi Pirandello pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“ statęs Doloresos mylimas režisierius V.Čibiras pasuko jos lyriškų mergaičių vaidmenų amplua tragiškų herojų link. Paskui jai ne kartą teko dirbti su Jonu Vaitkumi, kurį aktorė pavadino teatro fanatiku, kartais dygliuotu, kartais vaikiškai jukiu. Būtent iš jo išmoko pati save režisuoti ir tai, Doloresos nuomone, buvo labai svarbu, kai teko dirbti su silpnais režisieriais.

„Kodėl 2003-iaisiais palikau teatrą? Todėl, kad tuo metu, kaip sakoma, aktorius mėtė iš teatro. Tuomet menas ėjo su komercijos pavadžiu. Anot Eglės Gabrėnaitės, kapitalizmas atėjo į meną. Tačiau prieš dešimtmetį atsiliepiau į kolegės iš Kauno nacionalinio dramos teatro Inesos Paliulytės kvietimą vaidinti jos režisuotame spektaklyje rašytoją Astridą Lindgren, o dar anksčiau, atrodo, 2005 m., Sigitas Račkys pasiūlė vaidmenį spektaklyje „Duburys“, kurį statė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagal Romualdo Granausko kūrinį. Ir Kaune, ir Vilniuje vaidinau su malonumu. 2012 m. sutikau vaidinti ir savo buvusio mokytojo V.Čibiro mokinio Artūro Žukausko spektaklyje „Sesuo“ Kauno mažajame teatre. Sutikau ne vien todėl, kad Artūras, kuris man pasirodė labai jautrus, buvo V.Čibiro mokinys, bet ir todėl, kad šis Senamiesčio teatriukas buvo mažas, labai kuklus. Deja, vaidinome spektaklius be režisieriaus – jis pasitraukė iš gyvenimo...

Neatsispyriau pagundai suvaidinti ir Alytaus teatro spektaklyje „Tyli naktis“. Iki tol ši garsi Haroldo Mullerio pjesė Lietuvoje buvo pastatyta du kartus. Joje vaidino teatro legendos M.Mironaitė ir Rūta Staliliūnaitė. Režisierius Robertas Šarknickas man pasiūlė pagrindinį vaidmenį. Neatsilaikiau ir prieš Romo Kučiausko pasiūlymus vaidinti „Harolde ir Modėje“, „Labanakt, mama“ ir dar keliuose Marijampolės teatro spektakliuose.

Ir kaip galėjau atsisakyti Krystiano Lupos pasiūlymo 2015-aisiais vaidinti jo režisuotame spektaklyje „Didvyrių aikštė“?! Šiame spektaklyje, kuris buvo labai aukštai įvertintas ne tik Lietuvoje, teko vaidinti užsienio šalių teatruose. Kai dėl savo kaltės netekau šio vaidmens, jau tvirtai nusprendžiau nebekelti kojos į sceną. Ir tas sprendimas netikėtai pačiai sau nebuvo skausmingas. Gal todėl, kad rašiau vieną knygą po kitos? Juk tai irgi kūryba, bet ne tokia sekinanti, deginanti, prievartaujanti… Džiaugiuosi, kad nebereikia repetuoti, nervintis, nemiegoti prieš premjerą. Dabar pagrindinis mano vaidmuo – aš pati“, – teigia pašnekovė.

Atgaiva: Doloresos meilės gyvūnams – ypatinga. / V. Skučaitės nuotr.

Gamtos siunčiami ženklai

Besikalbant su ant namelio laiptų sėdinčia Doloresa, atskrido kavos tirščių spalvos drugelis su mėlynomis „akimis“ ant sparnų ir nutūpė ant jos margos skraistės. Doloresai vos palietus jį, drugelis pakilo, bet ir vėl sugrįžo. Šį kartą nutūpė ant Doloresos riešo. Tupėjo ilgai. Gal klausėsi Frederico Chopino valso garsų, kurie sklido iš radijo pro atviras namelio duris.

„Kūryba – nuostabus procesas. Žinoma, ir jos rezultatas, tačiau aš niekada neatsiverčiu skaityti savo knygų – užtenka rankraščio, paties kūrybos proceso. O štai drugeliui, atrodo, svarbu buvo būtent kūrybos rezultatas“, – nusijuokia Doloresa.

Netikėtai virš Duobulio ežero pasigirsta pietvakarių kryptimi aukštybėse skridusių gervių ilgesingas trimitavimas. „Eisiu rašyti, – ryžtingai ištaria Doloresa. – Tą gervių trimitavimą priimu kaip man siųstą ženklą iš dangaus. Juk sakiau, kad ir būsima mano knyga vadinsis „Tarp dangaus ir žemės“.

– Karen, kasmet pasirodo dvi jūsų knygos, o skaitytojai, vos perskaitę naują knygą, jau teiraujasi kitos. Kaip pavyksta išlaikyti kūrybiškumą?

– Pamenu, buvo labai sunku, kol parašiau pirmą knygą, bet tada gavau didžiausią pamoką. Supratau, kad, jeigu nori išlaikyti istoriją įdomią, neužtenka vienos idėjos, vienos pasakojimo gijos. Turi būti bent penkios šešios gijos, kurias galėtum tarpusavyje pinti. Dėl to su savimi visuomet turiu užrašų knygelę arba naudojuosi užrašine telefone ir fiksuoju visokiausias smulkmenas, detales, kurios sukelia man nuostabą.

Nebandau pakeisti pasaulio, neieškau dalykų, kurie didesni už gyvenimą. Dažnai maži, tikslūs dalykai užvaldo dėmesį.

Visos mano knygos yra žmonių istorijos. Nebandau pakeisti pasaulio, neieškau dalykų, kurie didesni už gyvenimą. Dažnai maži, tikslūs dalykai užvaldo dėmesį. Knygų esmė – ryšys, žmonės jas skaito ir galvoja – ir aš taip jaučiuosi. O gal taip niekada nesijautė, bet tu jiems parodai, kad būna ir taip, ir tikiu, kad tada jie gali tapti empatiški nepažintiems jausmams. To ir noriu iš savo knygų.

Stebiuosi, kiek daug atsiliepimų sulaukiu iš skaitytojų, kurie skaito mano knygas, kol eina chemoterapijos kursą. Jie dėkoja, kad knygos suteikia galimybę pabėgti ir pabūti visai kitur – Švedijoje, Kosta Rikoje ar Ispanijoje. Bandau suteikti žmonėms tokių akimirkų.

– Kosta Rika, Italija, Ispanija, Graikija, Prancūzija – visų jūsų knygų veiksmas vyksta vis kitoje vietoje. Štai naujausias lietuviškai pasirodęs romanas „Vasara be tavęs“ nukelia į Niujorką. Knygose tiek atmosferos detalių, niuansų, kad vieta tampa atskiru, nepriklausomu jūsų knygų veikėju. Kaip renkatės vietas, kuriose įkurdinsite istoriją?

– Keliauju į visas vietas, kurias aprašau. Aišku, šiandien rašytojai gali daug informacijos pasiekti internete, tačiau niekas neprilygsta tikrai kelionei. Kiekviena vieta turi tik jai būdingos bioenergijos, kurios negali pajusti stebėdamas ekrane. Keliaujame su vyru, nuvykę į nepažįstamą vietą vaikštome ir stengiamės pasiklysti. Naudojamės viešuoju transportu, fotografuoju meniu restoranuose, paukščius, stebiu, kokie medžiai auga parkuose, nes medžiai Britanijoje ir Graikijoje visai kitokie. Būtent tokios detalės, tarkim, kaip atrodo pašto dėžutės, kokiais automobiliais važinėja žmonės, man labai svarbios. Atrodo, kad gyvename universaliame pasaulyje, tačiau egzistuoja tiek daug spalvų, žvelgiant plačiau, mes tebesame gana gentiški.

Tarkim, jei esu Paryžiuje, nelipsiu į Eifelio bokštą, o susirasiu mažytį rajoną už Monmartro su daugybe parduotuvėlių. Akivaizdu, kad negaliu matyti miesto kaip vietinė, tačiau galiu žvelgti į miestą kaip užsienietė, ketinanti jame apsigyventi. Manau, gerai pažvelgti iš pašaliečio perspektyvos, nes dažnai patys pasijuntame svetimi, tarsi išrauti, tad skaitytojai gali pajusti empatiją tokiems veikėjams.

Vienintelė vieta, kurioje nesu buvusi, bet kurią aprašiau knygoje „Slaptas kelias“, yra Kosta Rika. Labai blogai dėl to jaučiausi, tačiau rašiau knygą per karantiną ir negalėjau keliauti. Tiesa, juokingiausia, kad mano sūnus per pandemiją atsidūrė kaip tik Kosta Rikoje ir net nuvyko iki Santa Teresos, kurioje vyksta mano romano veiksmas. Aš tiesiog pasiutau, sakiau: o, Dieve, negaliu patikėti, tu esi mano paplūdimyje, o aš ten negaliu būti!

– Minėjote, kad, prieš rašydama, atliekate išsamų tyrimą apie vietas, net jei jose esate apsilankiusi. Kaip derinate realią informaciją su kūrybine išmone?

– Taip, tikrai labai rimtai žiūriu į informacijos knygai rinkimą. Atlieku išties nuodugnų tyrimą ir stengiuosi būti labai tiksli. Natūralu, kad grožiniame kūrinyje istorinę tiesą derinu su meniniais sprendimais, bet tai, ką išgalvoju, visuomet paminiu knygos gale. Pavyzdžiui, knygoje „Ispaniška vasara“ nusprendžiau papasakoti apie Ispanijos karą. Nors mokykloje lankiau A lygio istorijos pamokas ir mokiausi moderniosios istorijos, aptarinėjome Mussolini Italiją, Stalino Rusiją ir Hitlerio Vokietiją, apie Franco Ispaniją nesimokėme. Nekalbėjome, kad Ispanijos karas buvo viena iš priežasčių, atvedusių į Antrąjį pasaulinį karą.

Prieš imdamasi romano, prisipirkau daugybę storų istorinių knygų ir maždaug šešias savaites mokiausi apie Ispanijos pilietinį karą. Paskui perskaičiau Ernesto Hemingway „Kam skambina varpai“, negana to nusipirkau seną, 1960 m. leidimą. Knygos popierius buvo senas, galėjau jį užuosti, ir šriftas buvo visiškai kitoks, nei esame įpratę dabar, raidės mažytės. Skaičiau, nes norėjau suprasti tada gyvenusių žmonių kalbėseną, jie buvo daug formalesni. Kai turėjau visą šią informaciją, kai supratau, ką darė raudonieji ir baltieji, Franco, komunistai, Bažnyčia, kai ėmiau suprasti, kas tuo metu vyko Ispanijoje, pagaliau galėjau įkurdinti savo veikėjus. Turiu žinoti kur kas daugiau, nei pasakoju knygoje. Žmonės nenori iš manęs išgirsti istorijos paskaitos. Mano užduotis – prikelti istoriją per veikėjų likimus.

– Ar niekada neatsitiko taip, kad tam tikros vietos nepavyko aprašyti? Galbūt yra vieta, kurią aplankėte, galvojote rašyti apie ją, bet tai padaryti buvo labai sunku ir atsisakėte tos idėjos?

– Žmonės dažnai prašo: parašyk knygą apie Maldyvus! O aš atsakau – ne. Turiu pajausti ryšį su vieta. To nepatiriu nuvykusi į labai prabangias ir populiarias vietas. Pavyzdžiui, kasmet keliaujame atostogauti į Maljorką. Mano vyro šeima vykdavo ten nuo tada, kai jis buvo mažas berniukas, jie ten turi butą, laivelį, mūsų vaikai užaugo vasarodami ten. Tačiau niekada taip ir neparašiau knygos apie Maljorką, nes nejaučiu ryšio su ta vieta. Man labai patinka senos vietos, istorija, mėgstu jausti, kad čia vyko gyvenimai.

Sunkiausia aprašyti buvo Norvegiją, kur vyksta romano „Kalėdų šviesos“ veiksmas. Sunku buvo ne todėl, kad nejaučiau vietos, bet dėl to, kad tą kraštovaizdį labai sunku aprašyti. Istorija vystosi aplink Geirangerio fjordą, pamenu, kai nuvykau ten, tiesiog negalėjau atsistebėti vietos didingumu. Mano tėtis – škotas, vaikystėje labai daug laiko praleidau Škotijos aukštumose. Škotijos ir Norvegijos gamta turi daug panašumų, tačiau Norvegija – jau visai kitas lygis. Nuvyksti į Norvegiją ir vaizdas tiesiog pribloškia, vanduo ten – juodas. Buvo lapkritis ar gruodis, labai labai šalta, ledas, sniegas – neįtikėtinai rūstus kraštovaizdis.

Netoli Geirangerio fjordo yra akyliausiai visame pasaulyje stebimas kalnas. Per kalną driekiasi milžiniškas įskilimas. Gal rytoj, gal po 200 metų vyks milžiniška akmenų griūtis, kuri pateks į fjordą ir sukels cunamį, perbėgsiantį visą fjordą ir sunaikinsiantį viską savo kelyje. Visi kaimai pradings. Veikia daugybė stebėjimo sistemų, tad norvegai mano, kad tai nenutiks visiškai netikėtai, jie sugebės įspėti vietinius prieš 36 valandas. Jei vyksti į miestus aplink tą kalną ir kyli į viršų, privalai užsiregistruoti, kad jei pasirodytų įspėjimai, turėtum laiko pasiekti bent kokią aukštumą.

Būtent apie tai norėjau pasakoti romane, nes tai sukėlė didelių tragedijų Norvegijos istorijoje, tačiau žmonės vis tiek gyvena tokiose pavojingose vietose. Man atrodo, vieną kartą tokia griūtis įvyko 1904 m., paskui – 1906 m. ir apie 1960-uosius. Kaimai buvo visiškai sunaikinti. Žinoma, tais laikais nebuvo dabartinių ištobulintų įspėjimo sistemų. Neįtikėtina ir tai, kad aplink minėtus fjordus vietiniai buvo įkūrę ūkius. Šlaitai būdavo labai statūs, dažnai iki tų vietų reikėdavo lipti specialiomis kopėtėlėmis, tad, kai atplaukdavo mokesčių rinkėjas, ūkininkai tiesiog pakeldavo kopėtėles ir mokesčių rinkėjas nebegalėdavo užlipti ir surinkti mokesčių. Kartais ganyklos būdavo tokiose stačiose vietose, kad žmonės turėdavo pririšti galvijus, nes kitaip šie būtų nugarmėję į vandenį. Neįtikėtina, kokiomis sąlygomis žmonės sugeba gyventi. Buvo siaubingai sunku vystyti istoriją tokioje vietoje, kur judėjimas toks apribotas. Turėjau sugalvoti, kaip veikėjai iš ten patenka į kaimą, bendrauja vieni su kitais. Prireikė labai apgalvoti logistiką ir tai buvo išties nemenka užduotis.

– Artėjant Kalėdoms skaitytojai kasmet laukia naujos jūsų knygos, skirtos šiam laikui. Teko skaityti, kad labai mėgstate Kalėdas. Kodėl būtent ši šventė jums tokia svarbi?

– Ši šventė labai svarbi Anglijoje. Nesakau, kad ji svarbi musulmonams, induistams ar žydams, bet tam tikra prasme tai metas, kai visi stabteli ir palieka darbus nuošalyje, net jei nešvenčia. Man mieliausias Kūčių vakaras, tačiau tai nėra angliška tradicija, labiau europietiška. Kai esi mama, svarbiausia – pats Kalėdų laukimas, tad Kūčių vakarą jau supakuoji visas dovanas, namai – papuošti, kalakutas – įdarytas, – padaryta viskas, ką turi padaryti, ir tiesiog gali mėgautis tuo laiku.

Iš tiesų nerašau apie Kalėdas, pasitelkiu Kalėdas kaip akimirką, iki kurios einama. Manau, kad mes norime to jausmo... Manau, yra ir tam tikro spaudimo, kad, atėjus Kalėdoms, gyvenimas turi virsti tobulu. Įsitraukiame į tradicijas, ritualus ir viską gaubia jausmas, kad bent vieną dieną metuose gyvenimas yra gražus, visi rūpesčiai trumpam nustoja egzistuoti. Žinoma, taip nėra, bet tai idealas, kurio siekiame.

Kartais man kyla juokas išgirdus, kai žmonės sako: tu tokia kalėdinė. Nemanau, kad tokia esu, tačiau tai dalis reklamos: šventinė grožinė literatūra tapo kone atskiru žanru. Kai „Kalėdų dovana“ taip išpopuliarėjo, daug žmonių šoko iš paskos ir staiga atsirado daugybė viršelių, pavadinimų, panašių į mano.

Man visuomet šiek tiek nevilties kėlė tai, kad buvau virtusi tik Kalėdų prekės ženklu, nors knygos istorija būdavo apie daug svarbesnius dalykus. Tad su naujausia kalėdinio laiko knyga pasielgėme šiek tiek kitaip. Išbraukėme Kalėdas iš pavadinimo, pavadinome ją „Vidurnaktį sningant“. Ši knyga jau pasirodė Jungtinėje Karalystėje, jos veiksmas vyksta Austrijoje ir šiek tiek Šveicarijoje. Ir tai, kad pavadinime nėra žodžio „Kalėdos“, iš esmės nieko nepakeitė. Tai reiškia, kad knyga neturi būti išimama iš knygynų lentynų paskutinę metų dieną, žmonės gali skaityti ją sausį, nes vis dar yra sniego, vis dar žiema. Taigi stengiuosi po truputį atsitraukti nuo to tik kalėdinės autorės įvaizdžio.

– Santykiai – vienas pagrindinių mechanizmų, priverčiančių jūsų istorijas vystytis. Jūsų veikėjai įvairiapusiai, prieštaringi, susiduriantys su dilemomis ir visuomet siekiantys tarpusavio artumo. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad knygos moko empatijos, supratimo, buvimo vieni su kitais?

– Stengiuosi aprašyti santykius kuo realistiškiau, vadinasi, nepaverčiu jų tobulais. Visuomet daug dėmesio skiriu veikėjų tarpusavio energijai. Man atrodo, kad knygose jau aprašiau tiek daug skirtingų tarpusavio ryšio variantų. Stengiuosi atskleisti kasdienes patirtis, žmones su visomis jų silpnybėmis ir sunkumais. Žmogiškąsias istorijas. Tai gali būti meilės romanas ar santykių žlugimas. Tai gali būti istorija apie žmogų, kuris nugali postrauminio streso sindromą, arba apie žmogų, kuris bėga nuo problemos. Personažai turi būti subalansuoti, tad ir su ydomis. Žinoma, jie visi turi ir blogas savybes atsveriančių gerų savybių.

Pastebėjau, kad aš pati, kaip skaitytoja, esu linkusi ir net pasiruošusi atleisti veikėjams, apie kuriuos skaitau, duoti visas įmanomas galimybes jiems išpirkti blogus poelgius. Tad taip elgiuosi ir su savo veikėjais. Įtraukiu skaitytojus į kelionę: taip, mes nekenčiame veikėjo, bet kitą minutę nebesu dėl to tikra. Arba atvirkščiai. Nenoriu minkštų, pūkuotų veikėjų, noriu, kad jie būtų šiek tiek nepatogūs, grubūs, tokie, su kuriais būtų galima tapatintis. Tiesiog noriu, kad jie atrodytų kaip normalūs žmonės.

Gyvenimą pakeitęs vasaros nuotykis

Romane „Vasara be tavęs“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Ligita Karsbo, išleido leidykla „Tyto alba“, rašytoja nukelia į Niujorką. Rovena Tipton, sėkmės lydima fotografė, jau vienuolika metų su vaikinu Metu gyvena Londone. Rovena įsitikinusi – tik laiko klausimas, kada jie kels vestuves, tačiau Metas nusprendžia padaryti pauzę ir pusmečiui išvyksta į Kambodžą. Vienas. Tuo metu Rovena sopančia širdimi keliauja į Niujorką fotografuoti prabangių vestuvių. Trumpa kelionė, turėjusi praskaidrinti niūrią Londono kasdienybę be Meto, tampa gyvenimą keičiančiu vasaros nuotykiu. Netikėtas susitikimas atveda merginą iki elitinių Long Ailando paplūdimių, kur su trimis nepažįstamaisiais ji visą vasarą dalysis prabangia vila. Vasara įsibėgėja. Prasideda naujas Rovenos gyvenimo etapas, į kurį mergina priversta įsileisti ir vyrą, pavertusį pirmąjį jos vakarą Ist Hamptone pragaru. Ar Rovena sugebės grįžti į savo senąjį gyvenimą?

E. Gleščinskienė, geriau žinoma slapyvardžiu Elė Soul, yra trijų knygų autorė. Jose ji nagrinėja vidines žmogaus dramas.

„Mums visuomet reikia kažko daugiau, nei darbas ir namų buitis, kasdienė rutina ir judėjimas link kitos dienos, – reikia įkvėpimo ir šviesos, kurioje išvystume save stipresnį, pasitikintį ir kuriantį bent minimalų gėrį aplinkiniams“, – sako E. Soul.

Pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su sielų gydove apie vidinį ir mus supantį energetinį lauką, harmonijos paieškas, gyvenimo prasmę ir mirties baimę.

 

 

Geriau nei šokiai

Būsima Kauno "Vyturio" gimnazijos vienuoliktokė rašo nuo mažens – jau pirmoje klasėje kūrė tekstus, trumpas istorijas apie gyvūnus.

"Tai po truputį privedė prie noro išleisti knygą. Pirmą savo knygą "Išsipildžiusi svajonė" parašiau ketvirtoje klasėje. Tai knyga apie jauną vaikiną, kurį pagrobia piratai, ir šis kartu su jais keliauja gelbėti kapitono dukters", – pasakoja Kotryna.

Kodėl dešimtmetė mergaitė nesukūrė istorijos apie princeses ar fėjas? Kotryna atsako paprastai: "Broliui tuo metu labai patiko piratai, be to, tai buvo pirmas mano sugalvotas siužetas."

Šešiolikmetė nenori, kad naujoji jos knyga būtų siejama su pirmąja. Pasak merginos, tai – kitoks kūrinys.

"Išleidusi pirmą knygą rašiau ir toliau, vėliau padariau pertrauką. Knyga "24/7" sulipdyta iš daug mažų kūrinių. Aš ją parašiau per vieną vasarą, daug kas tada nutiko ir aš norėjau kažką iš tų patirčių sukurti", – dalijasi Kotryna.

"Rašant man labiausiai sekasi išreikšti savo emocijas, mintis. Septynerius metus lankiau šokius, bet nejaučiau to, ką jaučiu rašydama. Rašymas niekada nenuvils – tu gali rašyti vienaip, kitaip, gali rašyti ką nori, plačiai reikšti mintis. O šokis man nelipo. Aš susišlaviau visus įmanomus apdovanojimus ir man tiesiog buvo nebeįdomu. Prieš metus mečiau šokius", – nesigaili sprendimo.

Nuo pirmos klasės rašanti Kotryna vis dėlto savo ateities su žodine kūryba nesieja – labiau vilioja psichologija.

Poezija ir detektyvai

Kotrynos kūriniai gimsta visur – net pakeliui į parduotuvę. "Šauna į galvą mintis, išsitraukiu telefoną ir užsirašau. Turbūt įdomiausia vieta, kurioje gimė daug minčių, buvo valtyje, Labanoro girios vidury. Knygoje "24/7" nemažai dalykų yra iš ten", – pasakoja ji.

Poezija susidomėjusi mergina įkvėpimo semiasi ir iš kitų kūrėjų. "Man patinka poetas Lukas Petrauskas. Jis labai jaunas, išleidęs tris knygas, jis mane įkvepia savo pasisakymais, labai juo žaviuosi. Kalbant apie grožinę literatūrą, besirinkdama knygą aš niekada nežiūriu, kas ją parašė. Mane turi patraukti pavadinimas, tada viršelis, galiausiai skaitau nugarėlę", – išduoda ji.

"Man patinka skaityti detektyvus, o paaugliams labai patarčiau paskaityti Juno Dawson knygą "Švari", ypač tiems, kuriems patiko Melvino Burgesso "Heroinas". Ji labai gerai apžvelgia visas ugdymo problemas. Dar labai patiko Lauries Halse Anderson knyga "Žiemos mergaitės" apie valgymo sutrikimus. Ji tikrai labai įkvepianti", – mėgstama literatūra dalijasi mergina.

Apie viską

Kaip sako Kotryna, jos knygoje aprašomi dalykai, kurie vyksta visą parą, septynias dienas per savaitę, todėl ir pavadinimas "24/7". Ant knygos viršelio nėra nei autorės vardo, nei pavardės, tik pseudonimas, kuriuo ji naudojasi socialiniuose tinkluose, – dystrashk.

"Anksčiau daug laiko praleisdavau socialiniuose tinkluose, bet dabar stengiuosi trumpinti tą laiką. Aš manau, kad žmonės per daug sureikšmina socialinius tinklus. Buvo laikas, kai man pačiai labai rūpėjo sekėjai, bet su tuo susitvarkoma", – šypsosi mergina.

Labiausiai svajoju, kad pasaulyje būtų daugiau tolerancijos, tarpusavio supratimo, kad jaunų žmonių problemos būtų vertinamos rimčiau.

"O ant viršelio savo pavardės rašyti nenorėjau, nes nenoriu, kad kas nors tapatintų šią knygą su mano pirmąja. Tai yra praeitas etapas", – brūkšnį braukia Kotryna.

Jos poezija iliustruota pačios darytomis nuotraukomis. "Fotografuoju visur, dažniausiai telefonu. Matau estetiką ir grožį dalykuose, kurių kai kurie nepastebi. Aš tikrai keistas vietas fotografuoju", – šypsosi meniškos sielos mergina.

Modernioji poezija į jos kasdienybę pasibeldė prieš dvi vasaras. "Tą vasarą aš supratau, kad poezija, kuri nesirimuoja, man yra geriausias būdas išreikšti savo emocijas. Šioje knygoje sudėta visa mano širdis", – atvirauja Kotryna.

Šią knygą ji skiria trims savo draugams. "Tai žmonės, kurie mane labiausiai palaikė. Mano mylimiausi žmonės, kurie mane įkvepia ir kuriems esu labai dėkinga už viską", – sako ji.

Brandus žvilgsnis

Pirmasis knygos "24/7" posmelis – Kotrynos mėgstamiausias.

Aš galvojau,

Kad tobulų nėra,

Kol nesutikau tavęs.

Bet paskui suvokiau,

Kad esi pats šlykščiausias meno kūrinys,

Kokiu man teko grožėtis.

"Aš manau, kad kiekviena mergina yra su tuo susidūrusi, todėl aš jį įdėjau į pačią pradžią", – sako Kotryna.

Redaktorės Antaninos Medviedevienės rankose atsidūrusi knyga jai sukėlė nuostabą, kaip tokia jauna autorė geba taip brandžiai mąstyti ir stilingai popieriaus lape atverti savo pasaulėvoką, išgyvenimus, netektis.

Panašiais įspūdžiais, perskaitęs Kotrynos poeziją, dalijosi ir prof. dr. Gintautas Labanauskas. Jis iš pirmo žvilgsnio dažnai liūdnuose autorės eilėraščiuose įžvelgė savotiškos šviesos, gaivos ir džiaugsmo apraiškas.

Dr. G.Labanauskas iš pirmo žvilgsnio liūdnose Kotrynos eilėraščiuose įžvelgia ir džiaugsmo apraiškų.

Kotrynos akimis, pasaulis yra įvairus. "Yra gerų dienų, yra blogų, kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Bet nuo to nereikia bėgti, reikia rasti, kaip tuos blogus dalykus išgyventi", – tiki ji.

"Labiausiai svajoju, kad pasaulyje būtų daugiau tolerancijos, tarpusavio supratimo, kad jaunų žmonių problemos būtų vertinamos rimčiau. Vien dėl to, kad žmogus yra jaunas, jis smarkiai nuvertinamas. Pirmą kartą įsimylėjau dvylikos – juk to neplanavau. Norėčiau, kad tokie dalykai kaip psichinė sveikata būtų vertinami labiau, tam būtų skiriama daugiau dėmesio. Tai labai svarbu", – pabrėžia Kotryna.

"Savo amžiaus žmonėms noriu palinkėti stengtis neužsidaryti savyje, kalbėti apie tai, kas slegia. Tikrai tikiu, kad kiekvienas žmogus šioje knygoje ras kažką sau", – priduria ji.

Kotryna nesieja savo ateities su rašymu, galbūt norėtų gilintis į žmogaus psichologiją. "Galvoju rašymą pasilikti kaip laisvo laiko praleidimo būdą. Pabaigusi gimnaziją galvoju studijuoti psichologiją, bet dar nesu tvirtai apsisprendusi", – svarsto mergina.

48-erių metų rašytoja Beki Ikala Erikli buvo nužudyta vėlų ketvirtadienio vakarą šalia savo daugiabučio. Į ją iš arti buvo paleisti trys šūviai.

Dėl šio nusikaltimo vėlų penktadienio vakarą buvo sulaikyta 31-erių metų Sinem Koc (Sinem Koč), skelbia dienraščiai „Hurriyet“ ir „Sabah“. Taip pat rastas numanomas nusikaltimo ginklas.

Stambulo žydų savaitraštis „Salom“ skelbia, kad B.I. Erikli priklausė nedidelei miesto žydų bendruomenei. Tačiau kol kas nemanoma, kad nužudymas buvo įvykdytas dėl etninių ar religinių priežasčių.

Skelbiama, kad į tariamoji sekė B.I. Erikli iki jos buto, kurį ji naudoja kaip biurą, ir ją nušovė, kai rašytoja išėjo.

B.I. Erikli ypač išgarsėjo dėl savo didžiulio populiarumo sulaukusios savipagalbos knygos „Gyvenimas su angelais“.

Socialiniuose tinkluose ji prisistatydavo esanti „rašytoja ir dvasinė mokytoja, pasišventusi padėti kiekvienam rasti ryšį su savo vidiniu balsu, intuicija arba angelais“.