„Kiekvienas žmogus turi savo suvokimą. Kernagio dainų teisingumas yra toks: pirmiausia kūrinys turi būti įdomus ne tik man, bet ir klausytojui. Jeigu taip atsitinka, tada daina nemiršta ir įveikia visus laiko išbandymus. Teisinga yra tai, kas nuolat jaudina“,- kažkada sakė maestro V.Kernagis.
Ta proga apie V.Kernagio kūrybos išskirtinumą kalbamės su jo sūnumi, Vytauto Kernagio fondo steigėju, LR Seimo nariu Vytautu Kernagiu jaunesniuoju.
- Kas jums yra teisingos dainos? Ar klausote savo tėvo V.Kernagio dainų?
- Teisingos dainos yra tos, kurios tave papildo. Kurios tau kažką duoda ar suteikia jėgų judėti į priekį. Manau, būtent tokia yra Vytauto Kernagio kūryba. Kiekviena jo daina pasakoja istoriją. Ar tai būtų “Baladė apie Severiutę”, ar “Baltas paukštis”, ar “Žemutinių pilių šventė (Kansaras)”. Namuose šių dainų taip klausome. Visi mūsų vaikai užaugo klausydami “Baltojo Nieko dainelių”. Manau, daugelis vaikų galėtų savo muzikinę kelionę pradėti būtent nuo šių dainų.
- Kur slypi jūsų tėvo kūrybos išskirtinumas?
- Netikiu, jos egzistuoja atsakymas į šį klausimą. Vytauto Kernagio kūrybos diapazonas yra toks platus ir gilus, kad kiekvienas klausydamas jo dainų V.Kernagį atranda savaip. Galiu tik pasakyti, kad jis be proto mylėjo publiką, nežmoniškai gerbė sceną ir visada žinojo ką nori pasakyti ir perduoti savo dainomis. Niekada nedarė to šiaip sau, tuščiai. Matyt visa tai ir sukuria tą išskirtinumą, kurį sunku paaiškinti.
- V.Kernagis – lietuvių muzikos, dainuojamos poezijos atlikėjas ir autorius, pramoginių renginių režisierius, televizijos laidų vedėjas. Dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje. Kuri iš tėvo veiklų jums paliko giliausią įspūdį, atrodo prasmingiausia? Kokia buvo populiarumo kaina?
- Manau, didžioji prasmė slypi tame, kad jis darė dalykus, kurių niekas tuo metu nedarė: dainuojamoji poezija, kai scenoje karaliavo “blizgioji” estrada, atgaivintas kabareto žanras, Dainos teatro programos, renginių pranešėjus pakeitęs konferensjė ir t.t. Visa tai buvo be galo reikšmingos revoliucijos lietuviškoje scenoje. Manau, tai ir yra visa ko prasmė.
Juk artistas gyvas tol, kol žmonės prisimena ko kūrybą.
Populiarumo kaina? Tai filosofinis klausimas. Jeigu tu sieki būti populiarus tam, kad apie tave rašytų spalvoti žurnalai. Taip, tai kaina, nes reikia papasakoti viską iki intymiausiu smulkmenų, kad būtum įdomus ir sumokėti tą “kainą”. Tačiau jeigu populiarumas tau atveria galimybes kažką duoti kitiems, papildyti pasaulį, skleisti gėrį – tada tai ne “kaina”, tai gyvenimo būdas. Toks iš manęs filosofas, bet aš taip galvoju.
- Sakoma, kad artimieji mūsų niekada nepalieka... Pasikeičia tik mūsų santykis su jais. Jūsų tėvas išėjo, bet gyvas artimųjų širdyse?
- Manau ne tik artimųjų, bet ir jo gerbėjų širdyse. Juk artistas gyvas tol, kol žmonės prisimena ko kūrybą.
- Papasakokite apie Vytauto Kernagio fondo veiklą. Kokia jo idėja? Kokie artimiausi planai? Gal galite pasigirti įvykdytais projektais?
- Vytauto Kernagio fondas veiklą vykdo jau 10 metų. Yra nuveikta labai daug. Turime ir labai daug planų ateičiai. Veikla vykdoma trimis kryptis. Pirmoji, tai atminimo išsaugojimas. Paminklas Nidoje ir Vilniuje, atminimo lentos, kompaktinės plokštelės, vinilai, knygos, koncertai ir t.t. Antroji, tai pagalba sergantiems onkologinėmis ligomis. Visa ši kryptis vadinasi “Gėrio menas” (www.geriomenas.lt). Ir trečia – Vytauto Kernagio idėjų, kūrybingumo bei vertybių sklaida. Tai daugiausiai darbas su jaunąja mūsų karta: organizuojamos sceninio meistriškumo stovyklos, rengiami pasakų festivaliai, kuriamas vaikų laisvalaikis taip, kaip tai kurti mus mokė tėvas.
Nemėgstame girtis. Geriausias pagyrimas – tai jau nuveikti darbai.
- Iš menininkų vaikų dažnai tikimasi, kad jie paseks tėvų pėdomis. Gal jutote spaudimą, jog ir jūs turite tapti tautos dainiumi, aktoriumi?
- Spaudimo nejutau niekada. Kaip gali išaugti laisvas žmogus, kai jis yra spaudžiamas? Žinau, tėvai linki vaikams tik gero, todėl bando už juos nuspręsti, ką jie veiks užaugę. Tai – didžiausia klaida. Esu dėkingas likimui, kad man pavyko to išvengti. Todėl Kernagiukai rinksis tai, kas jiems atrodys prasminga. Jeigu tai bus muzika – puiku, jei tai bus šaltkalvystė – puiku, jei tai bus jūreivystė – puiku. Svarbu, kad jie patys jaustų, kad jiems yra gerai.
Taip pat atėjau į politiką. Esu daug metų vadovavęs įvairiems verslams, tačiau visuomeninė veiklą teikė daugiausiai malonumo. Jeigu esi visuomeniškas, tai ir politika atrodo artima. Juk dirbi vardan žmonių. Aišku, yra visokių politikų, tačiau tai jau irgi filosofinis klausimas...
