Kada prireikia kraujo?

Dažniausiai sveiko žmogaus kraujo prireikia po įvairių fizinių sužalojimų, traumų, taip pat sergantiems anemija, įvairiomis inkstų ligomis ar vėžiu. Kai kuriems pacientams, sergantiems labai sunkiomis kraujo vėžio atmainomis, gali būti reikalingas net kraujodaros kamieninių ląstelių persodinimas, kurio metu visiškai sunaikinama sena kraujodaros sistema ir sulašinamos iš donoro surinktos kraujodaros kamieninės ląstelės.

„Pacientams, kuriems atliekama kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija, tenka susidoroti su ilgu ir nemaloniu gydymo procesu. Vien laukiant, kol organizmas pripažins naują kraują, tenka atlikti itin daug perpylimų, kurių skaičius kartais viršija net 150. Svarbu paminėti, kad tai ne tik padeda užtikrinti esmines organizmo funkcijas, bet ir gelbsti gyvybę“, – pažymi gydytoja hematologė Austėja Dapkevičiūtė-Purlienė.

Išskirtiniai: žmonės, kurių kraujo grupė universali (O RhD), gali aukoti kraujo ir kitos kraujo grupės asmenims. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Kas gali paaukoti?

Gydytoja pasakoja, kad vos iki pusvalandžio trunkanti donoro kraujo paėmimo procedūra turi gausybę aspektų. Visų pirma, labai svarbu, kad paciento ir donoro kraujo grupės sutaptų, taip pat būtina nustatyti kraujyje esančius antikūnus. Hematologė įvardija, kad egzistuoja ir viena universali kraujo grupė – O RhD. Žmonės, kurių kraujo grupė universali, gali aukoti kraujo visiems kitos kraujo grupės asmenims. Tai itin praverčia tais atvejais, kai reikia skubiai atlikti kraujo perpylimo procedūrą ir nėra pakankamai laiko nustatyti paciento kraujo grupę.

„Dažniausiai kraujo donoro lytis didelės reikšmės neturi, visgi moterų kraujui įtakos gali turėti buvę nėštumai. Kartais vaisiaus kraujo ląstelės gali pasiekti mamos kraujotaką, o ji šias ląsteles atpažįsta kaip svetimas. Tokiu atveju mamos organizme susidaro antikūnų, organizme išliekančių visą likusį gyvenimą. Pačiai moteriai šie antikūnai kasdienybės visiškai nepakeičia, tačiau naudojant tokį kraują pacientui, padariniai kartais gali būti žalingi. Vis dėlto, net ir tokioje situacijoje galima įžvelgti donorystės naudą – kadangi šių ląstelių nelieka donuotų eritrocitų masėje, ją taip pat galima naudoti pacientų gyvybei gelbėti“, – paaiškina A. Dapkevičiūtė-Purlienė.

Kasmet kraujo ir jo komponentų perpylimas visame pasaulyje padeda išsaugoti milijonus gyvybių – vienas kraujo donoras gali išgelbėti net trijų žmonių gyvybę.

Specialistė pamini dar vieną ryškesnį skirtumą tarp skirtingų kraujo donorų lyčių – vyrų organizme dažniausiai aptinkami didesni hemoglobino ir feritino kiekiai, kadangi nemažai geležies dalių moterys netenka menstruacijų metu. Dėl šios priežasties kraujo donorais dažniau tampa būtent vyriškos lyties atstovai – per metus moterims rekomenduojama neviršyti 4 kraujo donorystės kartų, vyrams – 5 kartų, kad neišsektų geležies atsargos organizme.

Naudinga ir donorui

A. Dapkevičiūtė-Purlienė paaiškina, kad kraujo donorai procedūros metu neretai sužino daug naudingos informacijos apie savo organizmo būklę. Pavyzdžiui, visada nustatoma ABO kraujo grupė, Rezus D antigenas, Kell sistemos K antigenas ir hemoglobino kiekis kraujyje. Šie rodikliai padeda darbuotojams suprasti, ar asmuo tuo metu gali būti donoru. Atliekant kraujo patikrą patikrinamas ir donoro užsikrėtimas infekcinėmis ligomis, tokiomis kaip sifilis, ŽIV, hepatitai B ir C, parvovirusinė infekcija. Tai itin naudinga būsimam donorui, nes kartais pradinėse ligos stadijose asmuo apie ligą gali nežinoti.

„Duoti kraujo gali būti naudinga ir tiems, kurie serga hemochromatoze – tai būklė, kai organizme yra geležies perteklius. Duodami kraujo jie ne tik pagerina savo savijautą, bet ir padeda sveikti kitiems. Potencialiems donorams, prieš paimant kraujo, pamatuojamas kraujospūdis, pulsas, pacientas pasveriamas. Ši informacija labai praverčia įvertinant bendrą organizmo būklę ir anksčiau aptinkant širdies ir kraujotakos sistemos sutrikimų ar jų riziką, – apie kraujo aukojimo naudą donorams primena gydytoja. – Vis dėlto pastebime, kad dažniausiai kraujo donorus reguliariai lankytis kraujo centruose motyvuoja tai, kad yra daugiau kaip 25 proc. tikimybė, jog per visą gyvenimą mums patiems prireiks bent 1 kraujo transfuzijos. Todėl svarstant, kaip reikėtų pasielgti, vertėtų atsiminti, kad vieną dieną duodame mes, kitą dieną kraujo gali prireikti mums patiems ar mūsų mylimiausiems žmonėms.“

Neturi neigiamos įtakos

Gydytojai antrina ir NKC direktorius Daumantas Gutauskas. Pasak jo, kraujo donorystės prasmė yra neįkainojamai didelė. Kasmet kraujo ir jo komponentų perpylimas visame pasaulyje padeda išsaugoti milijonus gyvybių – vienas kraujo donoras gali išgelbėti net trijų žmonių gyvybę, o pati procedūra donorams visiškai saugi.

„Mūsų kraujo centruose nuolat stebimi ir vertinami donorų sveikatos rodikliai, o ilgametė patirtis liudija, kad nuolatinė kraujo donorystė neturi neigiamos įtakos donorų sveikatai. Noriu atkreipti dėmesį ir į vieną mitą. Dalis gyventojų mano, kad duoti kraujo nesaugu, esą galima užsikrėsti tam tikromis ligomis. Užtikrinu, kad tai netiesa. Kraujo centrai vieni pirmųjų iš medicinos įstaigų pradėjo dirbti tik su vienkartinėmis priemonėmis, visiškai atsisakydami daugkartinių sterilizuojamų priemonių“, – pasakoja D. Gutauskas.

Anot jo, centruose kraują ima tik į vienkartines kraujo surinkimo sistemas, o visos medicinos priemonės – pradedant adatėle, kuria duriama į pirštą, baigiant kraujo maišelių  sistema, kurioje integruota speciali sterili adata, naudojamos tik konkrečiam donorui kraujo ėmimo metu. Žmogus, duodamas kraujo, negali užsikrėsti, nes vienintelis kontaktas yra per adatą su oda.

Nepaisant to, kad dalis gyventojų vis dar bijo tapti kraujo donorais, nes tiki tam tikrais mitais apie kraujo donorystę, NKC direktorius džiaugiasi, kad aukojančių kraują kiekvienais metais yra vis daugiau. D. Gutauskas primena, kad dabar yra puiki proga padovanoti dovaną, kurios net nereikės pakuoti.

Per metus moterims rekomenduojama neviršyti 4 kraujo donorystės kartų, vyrams – 5 kartų, kad neišsektų geležies atsargos organizme.

„Tikiu, kad šis prieššventinis Kalėdų laikotarpis, kaip ir kiekvienais metais, daugumai yra labai įtemptas, tačiau galbūt dabar yra pats metas į savo kilnių darbų sąrašą įtraukti kraujo donorystę. Mūsų donorai, kurie kraujo aukoja jau ne vienus metus, tikina, kad donorystė jiems ilgainiui tapo tarsi pilietinė pareiga, be kurios nebeįsivaizduoja savo gyvenimo“, – prisidėti prie gerų darbų skatina D. Gutauskas.

Ką reikia žinoti prieš tampant kraujo donoru?

• Kraujo donoru gali būti tik pilnametystės sulaukęs asmuo, sveriantis ne mažiau kaip 50 kg.

• Kraujo duoti negalima, jei hemoglobino kiekis kraujyje moterims yra mažesnis nei 125 g/l, vyrams – mažesnis nei 135 g/l.

• Kraujo donorais negali tapti asmenys, sergantys cukriniu diabetu, tuberkulioze, piktybinėmis ir infekcinėmis (hepatitu B, hepatitu C, ŽIV, sifiliu) ligomis, taip pat sunkiomis širdies ir kraujagyslių, skrandžio, žarnyno, kvėpavimo, centrinės nervų sistemos, šlapimo takų ir kitų sistemų ligomis.

• Kraujo negali duoti rizikos grupėms priklausantys asmenys: intraveninių narkotikų vartotojai, asmenys, dėl kurių seksualinės elgsenos kyla rizika užsikrėsti krauju plintančia sunkia infekcine liga. Taip pat nėščios moterys.

• Norint duoti kraujo, po persirgtos COVID-19 infekcijos turėtų praeiti bent 14 dienų nuo pasveikimo, o po patirtos operacijos vertėtų palaukti bent 4 mėnesius iki donorystės.

• Kraujo taip pat negalima duoti, jei per pastaruosius 4 mėnesius asmeniui buvo padaryta tatuiruotė.

• Privalu būti gerai pailsėjusiam, išgėrusiam bent 1,5 l skysčių, sočiai pavalgiusiam.

• Prieš duodant kraujo patariama nerūkyti, išvakarėse – atsisakyti alkoholinių gėrimų, itin aštraus, riebaus maisto.

• Po kraujo davimo procedūros likusią dieną pravartu praleisti ramiau: nesportuoti, nekelti sunkių daiktų, nevartoti stiprių alkoholinių gėrimų.

„Sužinojus, kad laukiuosi, buvo daug baimių ir abejonių. Kalbėjomės tiek šeimoje su vyru, tiek su gydytojais specialistais, kaip teisingai pasielgti, ką daryti, kad šįkart nėštumas nesibaigtų nelaime. Nusprendžiau nešioti mažylį ir daryti viską, kad tik galėčiau jį sūpuoti savo rankose“, – atviravo moteris.

Gintarė pirmą kartą į Kauno klinikų Vaisiaus medicinos centrą kreipėsi būdama 22-ejų savaičių dėl vėl įtariamos Rh izoimunizacijos. „Nerimo buvo daug nuo pat nėštumo pradžios, nes antikūnai prieš eritrocitų Rh faktorių atsirado anksti ir labai greitai pradėjo didėti, o tai sukelia vaisiaus eritrocitų suardymą, vaisiaus mažakraujystę ir rimtas komplikacijas. Nerimą kėlė faktas, kad dėl šios priežasties pacientė jau yra praradusi kūdikį“, – apie Gintarės būklę pasakojo prof. Eglė Machtejevienė, Kauno klinikų Vaisiaus medicinos centro vadovė.

Prof. Eglė Machtejevienė. Kauno klinikų nuotr.

Nuspręsta atlikti labai sudėtingą, reikalaujančią didelio pasiruošimo, techninių gydytojo, atliekančio procedūrą, įgūdžių, procedūrą – kordocentezę, tai vaisiaus virkštelės kraujo tyrimas, kurio metu per pilvo ir gimdos sieną, stebint ultragarsu, adata įvedama į vaisiaus virkštelės veną, taip pat atliktas ir kraujo perpylimas vaisiui. „Kraujo perpylimas atliekamas dar vaisiui esant gimdoje. Pirmą kartą procedūra Gintarei atlikta 25 nėštumo savaitę, vėliau 27-ąją ir 30-ąją“, – apie procedūrą pasakojo profesorė. Procedūras atliko profesorė kartu su komanda – gydytojomis akušerėmis ginekologėmis doc. dr. Regina Mačiulevičiene ir dr. Egle Savukyne.

Vaisiui, esančiam dar įsčiose, donorinis kraujas turi būti specialiai paruoštas. „Ruošiant kraujo komponentus, Kraujo centro darbuotojai susiduria su papildomais iššūkiais, nes laiko pasiruošti nėra daug, – sakė Kauno klinikų Kraujo centro vadovė dr. Diana Remeikienė. – Perpylimui skirti eritrocitai turi būti ne senesni nei trijų parų, todėl saugomi Kraujo centro rezerve dažniausiai nėra tinkami. Dėl šios priežasties tenka skubiai kviesti donorus bei organizuoti darbą ne tik Kraujo centre, bet ir laboratorijoje“.

Dr. Diana Remeikienė. Kauno klinikų nuotr.

Gintarė, kiekvieną kartą po kraujo perpylimo vaisiui procedūros, jusdavo gimdos apsitraukimus, jie buvo slopinami vaistais. „Viena dažnesnių tokių procedūrų komplikacijų – priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas ir priešlaikinis gimdymas. Pacientė visą laikotarpį buvo stacionarizuota Kauno klinikose, stebėta jos ir vaisiaus būklė, siekta padėti kuo ilgiau išnešioti kūdikį“, – sakė prof. E. Machtejevienė.

Gintarė šį laikotarpį prisimena su nerimu – kasdien atliekami tyrimai, laukimas, kada vėl reikės atlikti vaisiui kraujo perpylimą, kėlė įtampą. „Po antrojo vaikelio netekties išmokau valdyti emocijas. Norėdavau likti viena, net ligoninės psichologės paslaugų atsisakiau, bijojau, kad pravirkus nesustosiu. O juk turiu būti stipri dėl savo mažylio“, – prisiminė moteris.

Vaisiaus būklė pablogėjo 32-ąją savaitę. Moteris prisiminė, kad penktadienį vaisiaus tyrimai buvo geri, tačiau savaitgalį – viskas pasikeitė. „Pirmadienį buvo suplanuotas ketvirtasis kraujo perpylimas vaisiui, tačiau savaitgalį jo būklė pradėjo prastėti. Vyko svarstymai: ar laukti pirmadienio, ar vis dėlto atlikti Cezario pjūvio operaciją (CPO), – pasakojo Gintarė. – Pasitikėjau gydytojais ir sutikau su visais scenarijais“.

Nuspręsta nelaukti ir po atliktos skubios CPO gimusiam mažylis Ignas atsidūrė Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, jam skubiai perpiltas kraujas. Kauno klinikose Gintarė su naujagimiu praleido dar penkias savaites. „Šiandien, praėjus keturiems mėnesiams, Igno kraujo tyrimai geri ir galime džiaugtis sveiku berniuku“, – sakė moteris.

Gintarė su dukra ir sūneliu Ignu. Asmeninio archyvo nuotr.

Gintarė teigė, kad šis nėštumas buvo ypatingai sunkus psichologiškai, tačiau net tokiu sunkiu metu ji neprarado optimizmo, rado jėgų drąsinti ir kitas moteris. „Skyriuje praleidau trylika savaičių, čia susipažinau su daug mamų, kurių kelias taip pat nebuvo lengvas. Vienos iš jų daug verkia, kitos – kaltina save, mano, kad per mažai padarė dėl savo vaiko, – pasakojo ji. – Moterys, mes darome viską, ką galime geriausio ir nei viena nesame kalta dėl to, kas neplanuotai nutinka mūsų kūdikiams. Šia istorija taip pat sutikau pasidalinti dėl priežasties padrąsinti moteris, parodyti, kad net tokie atvejai išsprendžiami ir jūs taip pat galite sūpuoti sveikas, stiprias atžalas“.

Kauno klinikose kraujo perpylimai dar įsčiose esantiems vaisiams atliekami jau 21 metus. Šios procedūros ligoninėje negalėtų vykti be kraujo donorų pagalbos. Tiek kordocentezė, kurios pradininkas Kauno klinikose yra Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojas akušeris ginekologas doc. Vladas Gintautas, tiek kraujo perpylimas vaisiui – itin retos procedūros, reikalaujančios didelio komandos pasiruošimo bei profesionalumo.

Anot NKC, šiai progai skirtame renginyje antradienį bus kalbama apie tai, kad pastaraisiais metais atliekant kraujo perpylimus šalies gydymo įstaigose nebefiksuojama užsikrėtimų krauju plintančiomis ligomis, tokiomis kaip ŽIV, hepatitas B ir C ar sifilis, o tarp donorų neatlygintinai paaukoto kraujo vis mažiau aptinkama šių krauju plintančių ligų.

Pasak NKC, duomenys patvirtina ir tai, kad pokyčiai, kai iš atlygintinos kraujo donorystės buvo pereita prie neatlygintinos, pasiteisino.

Anot centro, gydymo įstaigose gydomi pacientai, kuriems naudojamas donorų paaukotas kraujas, gali jaustis saugūs.

Pirmieji žingsniai kraujo perpylimo srityje buvo žengiami dar XVII amžiaus Europoje, daugiausiai – Didžiojoje Britanijoje. Tuomet anglų gydytojas Williamas Harvey atrado, kad kraujas apskritai cirkuliuoja. Tai sukėlė didelį reakcionierių nepasitenkinimą. Plačiojoje visuomenėje manyta, kad širdis yra sielos buveinė, o konservatyvūs medikai rėmėsi aristotelišku požiūriu, kad kraujas kepenyse atsiranda iš suvartojamo maisto ir venomis keliauja į vidaus organus tik viena kryptimi.

Eksperimentavo su gyvūnų krauju

Apskritai kraujo tyrimų srityje XVII amžiuje matomi ryškūs proveržiai. Prancūzai ir anglai daugiausiai tyrinėja kraują ir daro eksperimentus. Štai vienas anglų gydytojas išgelbėja šunį perpilant jam kito šuns kraują, atlieka eksperimentus ir su avimis.

Tuometinės praktikos primena, kiek toli šioje srityje nueita. Štai prancūzų mokslininkas Jeanas-Baptiste‘as Denisas, asmeninis Liudviko XIV – Karaliaus Saulės gydytojas, penkiolikmečiui berniukui perpylė ėriuko kraują, kurį surinko dėlėmis. Manoma, kad jis išgyveno tik dėl to, kad perpiltas kraujo kiekis buvo nedidelis.

Kitą eksperimentą prancūzas atliko didaktiniais tikslais. Žmogui, garsėjusiam brutaliu elgesiu su savo žmona, buvo nuleista 300 gramų kraujo, o vietoje jo perpiltas puodelis veršiuko kraujo. J.-B. Denisas tikėjosi, kad romaus gyvūno kraujas nuramins ir žiauriu elgesiu garsėjantį pacientą.

Pacientas išgyveno. Tiesa, jo šlapimas tapo juodas, o vėliau jis ir neteko sąmonės. Tačiau tai, ko tikėjosi mokslininkas, neįvyko – pacientas ramesnis netapo. Pakartotinai atliktas perpylimas jį pražudė, o gydytojas paciento žmonos buvo apkaltintas žmogžudyste ir, nors buvo išteisintas, metė medicinos praktiką.

Tais laikais mokslininkai gyvūnų kraują kartais skiesdavo. Būdavo bandoma perpilti avių, šunų, arklių ir raguočių kraują žmonėms maišant jį su tokiais skysčiais kaip vynas, pienas, alus ar net šlapimas.

NKC nuotr.

Tuometinės praktikos šokiruoja

Vis dėlto, pirmą kartą sėkmingai žmogaus kraujo perpylimą kitam žmogui įvykdo britų akušeris Jamesas Blundellis XIX a. pradžioje atlikęs šią procedūrą nukraujavusiai gimdyvei. Tačiau šis amžius pasižymėjo ir regresu kraujo perpylimo srityje, nes šimtmečio pabaigoje tarsi iš niekur atgimė idėja transfuzijai vėl naudoti gyvulių kraują – tuo metu buvo sudėtinga rasti pakankamą skaičių žmonių, norinčių tapti donorais.

Anot Nacionalinio kraujo centro (NKC) atstovės Irmos Pimpičkaitės, žiūrint iš dabarties perspektyvos tokios medicinos praktikos išties šokiruoja. Pasak jos, šioje srityje progresas ryškus net ir žvelgiant atgal į pastaruosius trisdešimt metų, o situacija lyginant su tuo, kas vyko prieš du ar tris šimtmečius – kaip diena ir naktis.

„Jei prieš porą šimtų metų apie pusė perpylimo atvejų būdavo sėkmingi, tai dabar mes kalbame apie tai, kad vienas donoras gali išgelbėti net tris gyvybes, taip pat ir apie naudą pačio donoro sveikatai. Atradus kraujo grupes, progresas šioje srityje žengė daugiamyliais žingsniais ir dabar matome visiškai saugius tiek kraujo donorystę, tiek patį perpylimą“, – sakė I. Pimpičkaitė.

Atskleidė kraujo paslaptį

Esminį lūžį kraujo donorystės istorijoje galima fiksuoti 1901 metais, kai austrų chemikas ir imunologas Karlas Landsteineris atrado kraujo grupes. Pastebėjus, kad vykdant perpylimą su gyvūnų krauju, žmogui pradeda krešėti kraujas, austrui kilo mintis, kad šis krešėjimas – visai ne liga, o normalus fiziologinis procesas.

Tyrinėdamas savo, kolegų ir pacientų kraują, jis sumaišė skirtingus kraujo mėginius ir stebėjo, kurie mišiniai sukreša ir kurie – ne. Jis iškėlė hipotezę, kad žmogaus kraujyje egzistuoja tam tikros struktūros junginiai, vadinami agliutinogenais, pagal kuriuos kraują galima suskirstyti į tris grupes. Kadangi tyrimams kraują paaukojo siauras ratas žmonių, rečiausioji kraujo grupė AB buvo atrasta tik vėliau.

Nors tai galima vadinti vienu svarbiausių atradimų medicinos istorijoje, pripažinimo dėl savo indėlio į proveržį medicinos ir fiziologijos srityje K. Landsteineris sulaukė tik po trisdešimties metų – 1930 m. jam buvo įteikta Nobelio premija.

Lietuvoje – proveržis tarpukariu

Lietuvoje pirmieji kraujo perpylimai atlikti tarpukariu. Pirmasis tai 1923 m. padarė Kauno valstybinės ligoninės profesorius Vladas Kuzma, tikras chirurgijos virtuozas, daugelio šios srities naujovių pradininkas. Paraleliai Raudonojo Kryžiaus draugijos ligoninėje kraujo perpylimus pradėjo ir nusipelnęs akušeris ginekologas, profesorius Pranas Mažylis. Jo iniciatyva pradėti daryti tiesioginiai kraujo perpylimai per komplikuotus gimdymus nukraujavusioms moterims.

„Iš pradžių buvo perpilama „gintariniu“ aparatu. Paimdavo iš donoro venos į gintarinį indą maždaug 300 g kraujo. Ir per dvi tris minutes jis būdavo supilamas ligoniui. Žinoma, donoras būdavo atitinkamai paruošiamas ir nustatoma kraujo grupė. Paskui iš užsienio nupirkti kiti aparatai. Jais būdavo perpilamas kraujas tik mažais kiekiais – po 20 gramų. Tai buvo nepatogu, todėl buvo pradėtas naudoti konservuotas kraujas“, – prisiminimuose teigia kartu su P. Mažyliu dirbusi gydytoja Emilija Bliūdžiūtė.

Įprasta procedūra Lietuvoje kraujo perpylimas tapo tik ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kurio pabaigoje kasmet buvo atliekama pusšimtis kraujo perpylimų. Jau 1934 metais P. Mažylis ir V. Kuzma su dar pora kolegų suvienijo jėgas ir organizavo Kraujo transfuzijos instituto steigimą. Institute buvo sudarinėjami donorų sąrašai su namų adresais – esant poreikiui buvo žinoma, kur galima rasti donorą ir iš jo kraują pirkti.

Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pabaigoje kraujo perpylimai medicinos praktikoje buvo atliekami vis dažniau ir chirurgų buvo laikoma viena iš galingiausių gydymo priemonių.

Nacionalinis kraujo centras kviečia dovanoti kraujo Vilniuje, Upės g. 9 esančiame prekybos centre CUP bei Žolyno g. 34, taip pat Kaune Vytauto pr. 13, Klaipėdoje Naikupės g. 28, Šiauliuose S. Daukanto g. 90 bei Panevėžyje Nemuno g. 75 ir Klaipėdos g. 143A (PC „Babilonas“).

Eilinę dieną prieš beveik dešimtmetį Vitalija išėjo į darbą nieko blogo nenujausdama – paliko dukrą prižiūrėti močiutei. Tačiau ateinančios dvi savaitės jai buvo sukrečiančios – meningokokinės infekcijos sukeltas žaibinis sepsis vos nepasiglemžė vaiko gyvybės.

„Tądien po pietų močiutė skambina, nesupranta, kas vyksta – vaikas mėlsta. Grįžus namo padėjo greitai susiorientuoti atvykęs vyro brolis, iškvietęs greitąją. Atvažiavusi greitoji rado vaiką tarsi marmurinį, ji buvo perbalusi su mėlynomis dėmelėmis. Ji labai staigiai buvo išvežta į rajoninę ligoninę“, – pasakojo Vitalija.

Tada vaiką išsivežė į Panevėžio reanimacijos skyrių ir pasakė, jog viską, ką galėjo, jau padarė – dabar viskas Dievo valioje.

Gyveno nežinomybėje

Rokiškietė pasakoja, kad gydytojai nieko jai nepaaiškino. Ji, nesupratusi, kas vyksta, spėliojo, kad galbūt dukra apsinuodijo, tačiau gydytoja tai paneigė. Atvykus į ligoninę, dukra iškart buvo nugabenta į reanimaciją.

„Gydytojai išlenda kažko paklausti, tačiau nieko patys nepaaiškina. Galų gale pranešė, kad dukrai – meningokokinės infekcijos sukeltas žaibinis sepsis. Tuo metu apie tą ligą nieko nebuvau girdėjusi. Gydytojai ramino, kad viskas bus gerai. Tada vaiką išsivežė į Panevėžio reanimacijos skyrių ir pasakė, jog viską, ką galėjo, jau padarė – dabar viskas Dievo valioje“, – prisiminė moteris.

Penkerių metų mergaitei buvo sukelta dirbtinė koma. Reikėjo palaikyti gyvybę visiems organams, mat buvo kritęs hemoglobino kiekis kraujyje – buvo reikalingas kraujo perpylimas.

„Tik perpylus kraujo, po nepilnos paros gydytoja labai nedrąsiai užsiminė, kad galbūt išsikapstysime, tačiau jokių garantijų nedavė. Pirmą parą gydytojai nedavė praktiškai jokių vilčių, kad vaikas išgyvens. Ta liga staigiai progresavo, viskas vyko labai greitai“, – tęsė Vitalija.

Nemaloni procedūra

Jos dukra komoje gulėjo pusantros savaitės. Nors viskas baigėsi laimingai, tačiau ji pasakoja, kad tas laikotarpis buvo visiška nežinomybė. Staigiai užklupusi infekcija savo žymę taip pat paliko – mergaitei teko amputuoti vieną kojos pirštą. Vis dėlto, tai ne blogiausia, kas galėjo atsitikti. Savo dukrą ji vadina laimės kūdikiu.

Pats mažiausias blogis iš visų galimų – galėjo nutikti taip, kad būtų tekę amputuoti rankytes.

„Buvo toks stresas ir mums patiems, ir vaikui, nes reikėjo kažkaip paaiškinti, kas įvyko ir kodėl taip atsitiko. Tai pats mažiausias blogis iš visų galimų – galėjo nutikti taip, kad būtų tekę amputuoti rankytes. Buvo mėlyni ir kojyčių pirštukai. Gydytojai prognozavo, kad galėjo tekti amputuoti tris ar keturis. Ačiū Dievui, po visų kraujo perpylimų atsistatė hemoglobinas, pavyko to išvengti“, – pasakojo moteris.

Vitalija sakė, kad jos dukra, kuriai dabar jau suėję trylika metų, žino visą istoriją ir tai, kad jai buvo perpiltas kraujas: „Kai ji klausia, kodėl aš tapau kraujo donore, atsakau, kad kai ėjau duoti kraujo pirmą kartą, tai buvo tarsi padėka, kad mano vaikui kažkas taip pat dovanojo savo kraujo. Visada pabrėžiu, kad donorystė išgelbsti žmonėms gyvybes“, – sakė Vitalija.

Donorystė tapo malonumu

Pirmą kartą Vitalija dovanoti kraujo nuvyko praėjus metams nuo dukros nelaimės, o nuo 2016-ųjų tai daro reguliariai: „Tai tapo malonia priklausomybe. Stengiuosi nepraleisti nei karto ir jei taip nutinka, emociškai jaučiuosi nekaip. Nemoku apibūdinti jausmo, kurį man suteikia donorystė. Tai man didelis malonumas ir emocinis pasitenkinimas“, – mintimis dalijosi moteris.

Ji pasakojo, kad su savimi į donorystę įtraukė ir draugę, kraujo dovanoja ir kolegė, todėl buriasi bendraminčių būrelis. Kai dukra sulauks pilnametystės, paskatins aukoti kraujo ir ją. Dvejojantiems Vitalija siūlo nelaukti asmeninės tragedijos ir bent kartą pabandyti tapti donorais.

Ruduo – ligų metas, todėl donorų ateina mažiau ir kraujo dažnai trūksta.

„Jeigu pamatysite, kad iš tikrųjų baisu ar skauda, tik tada sakykite, kad iš tikrųjų negalite to daryti. Tačiau pirmiausia reiktų nueiti nors kartą, su mintimi, kad galbūt kraujo prireiks tavo artimam žmogui. Jeigu visi būsime abejingi, tokių istorijų su laiminga pabaiga gali būti ir mažiau. Reikėtų turėti daugiau optimizmo, kad galime kažką pakeisti. Tai mums nieko nekainuoja, o kitam gali išgelbėti gyvybę. Jeigu galime kažkam padovanoti gyvenimą, kodėl to nepadarius?“, – tikino rokiškietė.

Ji pridūrė, kad dabar ne tik reguliariai aukoja kraujo, bet yra pasirašiusi negiminingų kaulų čiulpų donorystei ir pilnai organų donorystei: „Jeigu galiu kažkam padėti, man tai malonu“.

Juntamas kraujo trūkumas

Vieną kartą paaukojus kraujo galima išgelbėti net tris gyvybes. Be to, tapdami donorais ne tik atliekate kilnų darbą, bet ir nemokamai išsitiriate savo kraują. Dovanojant kraujo taip pat mažėja širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika, tikimybė susirgti vėžiu.

Nacionalinio kraujo centro (NKC) gydytoja Ieva Linkevičiūtė pabrėžė, kad patenkinti kraujo poreikį šalies ligoninėse reikia ne mažiau 300 donorų per dieną. „Ruduo – ligų metas, todėl donorų ateina mažiau ir kraujo dažnai trūksta“, – tvirtino specialistė.

Paaukotas kraujas naudojamas ne tik avarijų, sužalojimų, traumų, nudegimų, apsinuodijimų ir kitais skubiais atvejais, bet ir tokioms ligoms kaip mažakraujystė, onkologinėms, infekcinės ligoms gydyti, gimdymo, skubių ir planinių chirurginių operacijų atvejais.

Ši istorija – tik viena iš daugelio, kuomet kito žmogaus paaukotas kraujas padėjo įveikti sunkią ligą ir išgelbėjo gyvybę. Patys kraujo donorai sako, kad didžiausia motyvacija dalyvauti donorystės veikloje – žinojimas, jog pasveikęs žmogus nugyvens prasmingą gyvenimą.

Gydymo metu – 150 kraujo perpylimų

Tradiciniame Nacionalinio kraujo centro (NKC) organizuojamame padėkos ir Garbės donorų apdovanojimų renginyje kraujo donorai prisiminė, kas juos paskatino prisijungti prie donorystės misijos, gydytojai ir NKC darbuotojai pasakojo, kokiose sudėtingose situacijose yra ne kartą padėjęs pilietiškas donorų elgesys, o žmonės, kuriems prireikė kraujo donorų pagalbos, dėkojo už jų gerą valią.

Šiandien Deimantė – aktyvi, besišypsanti mergaitė, laisvalaikiu mėgstanti žaisti rankinį.

Kai Deimantė buvo vos penkerių, jos mama D. Jančiauskienė išgirdo nieko gero nežadančią diagnozę – dukrai buvo nustatytas kraujo vėžys. Moteris iki šiol su skausmu prisimena, kokia buvo jos pirma reakcija į šią žinią, tačiau tą pačią akimirką ji suprato, kad laiko ašaroms nėra, reikia sukaupti visas jėgas ir stoti į kovą su liga.

„Sakiau Deimantei, kad esame kovotojos ir tikrai padarysime viską, kad gyventume“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi D. Jančiauskienė.

Deimantės gydymas truko dvejus metus. Mergaitei buvo atliktos 52 narkozės, prireikė 150 kraujo donorų kraujo. Šiandien Deimantė – aktyvi, besišypsanti mergaitė, laisvalaikiu mėgstanti žaisti rankinį. Žvelgiant į ją neįmanoma pasakyti, kad prieš keliolika metų jai teko galynėtis su klastinga liga. Deimantės, jos artimųjų, gydytojų ir kraujo donorų pastangų dėka šiandien liga – tolimoje praeityje. Ji paliko tik įrodymą, kad tikėjimas, pastangos nenuleisti rankų ir kitų žmonių pagalba leidžia nuversti kalnus.

Kad kraujo auka – be galo prasminga dovana ir vaikų, laukiančių donorų kraujo, yra labai daug, Linas Vasiliauskas gali sakyti ir paminėdamas konkrečius pavyzdžius. Jis jau daugiau nei dešimt metų savanoriauja labdaros ir paramos fonde „Rugutė“. Fondas rūpinasi onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais, todėl jo veikla yra neatsiejama nuo kraujo donorystės.

„Donorų kraujas yra gyvybiškai reikalingas vaikams po chemoterapijos ar kaulų čiulpų transplantacijos. Neretai būna taip, kad vienam vaikui kraujo reikia labai daug, pavyzdžiui, šimto donorų kraujo vienam gydymo seansui“, – svarbų faktą pabrėžia L. Vasiliauskas.

Pats L. Vasiliauskas kraujo yra paaukojęs jau dvidešimt tris kartus. Donorystės žymūno vardą gavęs vyras džiaugiasi, kad daug kam iš artimos aplinkos jis buvo pavyzdys, paskatinęs irgi pasiryžti šiam kilniam žingsniui.

Prieš klastingą ligą lygūs visi

Tuo, kaip svarbu, kad šalia mūsų yra kraujo donorų, pasirengusių padėti bet kurią minutę, įsitikino ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų laboratorinės medicinos gydytoja Raminta Vilkevičienė. Žinia, kad moteris serga kraujo vėžiu, smogė iš pasalų. Gydymo metu R. Vilkevičienei teko atlikti daugiau kaip 150 kraujo perpylimų, dvi kaulų čiulpų transplantacijas. Čia pagalbos ranką jai ištiesė brolis, kurio kraujo čiulpai tiko ir jis galėjo tapti donoru. Tačiau daugelis ligonių savo šeimoje tinkamo donoro neturi, todėl jų vienintelė viltis – negiminingų kaulų čiulpų donorų registre esantys potencialūs donorai.

„Labiausiai kraujo ir kaulų čiulpų donorams norisi padėkoti už tai, kad rodo entuziazmą ir gerą pavyzdį kitiems. Už tai, kad atranda laiko paaukoti kraujo ir yra pilietiški žmonės, padedantys gelbėti žmonių gyvybes. Tik jų dėka šiandien galiu džiaugtis nuostabiais savo vaikais“, – susijaudinimo neslepia R. Vilkevičienė.

Kraujo aukojo 98 kartus

Kauno krašto donorų draugijos vadovas Žilvinas Neliubšys pirmą kartą kraujo aukojo dar būdamas studentas, tiesa, šios kilnios veiklos toliau netęsė. Vyro manymu, viskam reikia pribręsti, taip pat ir kraujo donorystei. Po kurio laiko Ž. Neliubšio dėdei buvo atlikta širdies operacija, tada kraujo ėjo aukoti ne tik jis, bet ir visi giminaičiai, draugai ir pažįstami. Tai buvo laikas, kai vyras nusprendė aktyviai pradėti dalyvauti donorystės veikloje.

„Pamenu dar vieną atvejį savo gyvenime, kai automobilis partrenkė mano tetą. Lankiau ją reanimacijoje ir pamačiau, kad į palatą įveža žmogų, kuriam tuo metu buvo perpilamas donoro kraujas. Mačiau, kad ant maišelio parašyta kraujo grupė, kurią ir pats turiu. Savo akimis išvydau, kokioje situacijoje žmogui gali padėti paaukotas kraujas ir tai motyvavo toliau tęsti donorystę“, – pasakoja Ž. Neliubšys.

Šiandien kraujo Ž. Neliubšys yra paaukojęs jau 98 kartus ir pats aktyviai buria donorus – yra įkūręs Kauno krašto donorų draugiją, surengęs ne vieną kraujo donorystę skatinantį bėgimą ir pačias donorystės akcijas. Taip pat iš Prezidentės rankų jis yra gavęs apdovanojimą už nuopelnus Lietuvai.

„Tikiu, kad pasveikęs žmogus nugyvens prasmingą gyvenimą, gal užaugins nuostabius vaikus, o gal atras vaistus nuo vėžio arba kraujo pakaitalą. Labai džiaugiuosi ir už kraujo donorus, kurie nusprendžia paaukoti kraujo. Šiais metais net 111 donorų buvo suteiktas Garbės donoro vardas. Tai žinant iš džiaugsmo nerimsta širdis“, – pasididžiavimo neslepia Ž. Neliubšys.

Neatlygintina kraujo donorystė prigijo Lietuvoje

Didžiausia kraujo donorų motyvacija – galimybė gelbėti sergančiųjų gyvybes. Tai patvirtina ir faktai. Šiuo metu Lietuvoje yra visiškai prigijusi neatlygintina kraujo donorystė, o donorų gretos sparčiai pildosi. NKC direktorės pareigas laikinai einančios Ignės Klangauskienės teigimu, Lietuvos gyventojai įrodė esantys pilietiški, atjaučiantys ir vieningi žmonės.

„Iki šiol nėra išrasta, kas sudėtingų operacijų metu galėtų pakeisti žmogaus kraują. Turime daugybę pavyzdžių, kai sergančiojo gyvybę galima išgelbėti tik perpylus kraują. Tad donorų neatlygintinai duodamas kraujas yra gyvybiškai svarbus ir reikalingas sergantiems ar traumas patyrusiems žmonėms. Džiaugiamės, kad tiek daug žmonių Lietuvoje palaiko neatlygintiną kraujo donorystę ir rodo kilnų pavyzdį“, – pažymi I. Klangauskienė.

Į šiuos klausimus paprašėme atsakyti Veterinarijos akademijos dr. L.Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytoją chirurgę, lektorę Brigitą Gigalevičienę.

Kada procedūra būtina?

"Taip, mūsų klinikoje kraujo perpylimas – įprasta kasdienė procedūra. Kraujas perpilamas ne tik šunims, bet ir katėms bei šeškams. Kraujo perpylimo procedūra atliekama, prieš tai nustačius ir suderinus gyvūnų, t.y. donoro ir recipiento, kraujo grupes, įvertinus rizikos ir naudos santykį. Kraujas ir jo produktai perpilami dėl mažakraujystę ar kraujo krešumo sutrikimus sukeliančių priežasčių. Tai gali būti įvairios traumos, sukėlusios intensyvų kraujavimą, sisteminės ligos, onkologiniai susirgimai, apsinuodijimas žiurknuodžiais ar vis dar opiausia sezoninė erkių platinama liga babeziozė", – aiškino B.Grigalevičienė.

Gyvūną gydantis veterinarijos gydytojas, atsakingai įvertinęs gyvūno būklę, kraujo tyrimų ir kitų būtinų diagnostinių tyrimų rezultatus bei tiksliai nustatęs diagnozę, nusprendžia, ar reikia gyvūnui perpilti kraują.

Didžiausia problema

Tačiau ne pati procedūra, o būtent kraujas, t. y. donorai, yra didžiausia problema, su kuria kasdienybėje susiduria veterinarijos gydytojai. "Donorinio kraujo dažniausiai prireikia netikėtai, savaitgaliais ar nakties metu, todėl ketiname įsteigti mūsų universiteto klinikoje šunų kraujo banką, kad būtų galima teikti visavertę pagalbą gyvūnams kiaurą parą", – teigė pašnekovė.

Žmonės supranta, kad jų gyvūnas, aukodamas kraujo, gali išgelbėti kito gyvūno gyvybę. Beje, vieną kartą atlikusieji šią kilnią misiją, kartoja ją vėl. O kas gali tapti šunų kraujo donorais? "Jais gali tapti sveiki šunys, sveriantys daugiau nei 25 kg, nuo vienų iki devynerių metų amžiaus. Gyvūnas donoras turi turėti galiojantį skiepų pasą. Kraujas gali būti aukojamas ne dažniau kaip kas tris mėnesius. Prieš donorystę gyvūnui atliekami būtini profilaktiniai kraujo tyrimai. Žodžiu, naudos gauna abi pusės", – teigė B.Grigalevičienė.

Lengvatos donorams

Kraujo paėmimo iš donoro procedūra trunka iki 15 minučių, todėl normalaus temperamento šunys šią procedūrą toleruoja labai gerai ir iškart po jos gali tęsti savo kasdienį gyvenimą.

"Stengiamės paskatinti kraujo donorų savininkus geromis žiniomis apie jų šuns ar katės išgelbėtas gyvybes, atliekame donorams nemokamus profilaktinius kraujo tyrimus, suteikiame nuolaidų įvairioms paslaugoms. Donorų ir jų šeimininkų kilnumą visada labai vertina išgelbėtų nuo pražūties gyvūnų savininkai ir mes, gydytojai. Jei manote, kad jūsų gyvūnas galėtų tapti kraujo donoru, parašykite mums gyvunu.klinika@lsmuni.lt – mes su jumis susisieksime. Nelikime abejingi vieni kitiems – ir mūsų keturkojai augintiniai bus sveiki bei laimingi", – įsitikinusi B.Grigalevičienė.

Pasak Kauno klinikų, Sėkmingai atliktą kraujo perpylimo operaciją vienai iš dar negimusių dvynukių lėmė ne tik aukšta šių klinikų gydytojų kompetencija, patirtis ir technologijos, be kurių šiuolaikinės medicininės intervencijos neįsivaizduojamos, bet ir tėvų ryžtas bei kraujo donorų gerumas.

Sudėtinga operacija šeimai suteikė galimybę sėkmingai sulaukti nėštumo pabaigos ir dėkoti ne tik gydytojams, bet ir visiems kraujo donorams, kurie to net nežinodami prisidėjo prie vienos mažos mergaitės gyvybės išgelbėjimo.

Tuomet dar dvynių besilaukiančios Kristinos nėštumas buvo įprastas, visi tyrimai blogų ženklų nerodė. „Mano nėštumą prižiūrinti gydytoja akušerė ginekologė nusprendė padaryti papildomą echoskopiją, todėl išrašė siuntimą į Panevėžio ligoninę. Po apžiūros išgirdome, kad pas vieną iš dvynių buvo daug vandenų, o vaikelio svoris yra per didelis dėl skysčio vaisiaus pilve. Gydytojas nedelsiant patarė vykti į tretinio lygio ligoninę ir mes pasirinkome Kauno klinikas“, – pasakojo dvynukių mama.

Gavę skubų siuntimą, tėvai iškart vyko į Kauno klinikas ir pateko pas Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoją akušerę ginekologę, Vaisiaus medicinos centro vadovę doc. dr. Eglę Machtejevienę. „Darydama ultragarsą gydytoja iškart pamatė, kad kažkas ne taip, todėl nusprendė stacionarizuoti mane ir atlikti daugiau tyrimų. Tuo metu su vyru jautėme didelį nerimą ir baimę – juk visą nėštumo laikotarpį jaučiausi gerai“, – prisimena Kristina.

Kitą rytą moteriai gydytoja pakartotinai atliko detalų ultragarso tyrimą, kurio metu šeima sužinojo, jog nors mamos kraujo grupė – neigiama, vienos iš mergaičių – teigiama. „Atlikus tyrimą, Kristinai nustatėme rezus izomunizaciją: mamos kraujo grupė neigiama, vienos iš dvynių taip pat neigiama, tačiau kitos mergaitės – teigiama, – aiškino doc. E. Machtejevienė. – Šiai mergaitei ir išsivystė rezus izomunizacija su visomis komplikacijomis. Jeigu šeima būtų pasirinkusi nieko nedaryti ir laukti, vaisius būtų žuvęs, tačiau po išsamaus procedūros išaiškinimo šeima nusprendė, kad darys viską, jog abi mergaitės turėtų šansą gyventi“.

Rezus izoimunizacija – tai būklė, galinti atsirasti nėštumo metu, kai motina yra rezus neigiama, o vaisius rezus teigiamas, aiškinama Kauno klinikų pranešime. Ji diagnozuojama nustačius antikūnus prieš rezus faktorių nėščiosios kraujyje. Antikūnai, iš motinos organizmo per placentą patekę į vaisiaus kraujotaką, pradeda ardyti vaisiaus raudonuosius kraujo kūnelius, todėl prasideda mažakraujystė. Vaisiaus ir nėštumo baigties prognozė priklauso nuo vaisiaus pažeidimo diagnozavimo laiko, pažeidimo sunkumo ir tinkamos nėščiosios priežiūros. Gydytoja pabrėžia, kad labai svarbu, kad rezus neigiama nėščioji, kurios organizme randama antikūnų, būtų laiku nusiųsta konsultuotis ir gimdyti į Perinatologijos centrą.

Vaisiui, kuriam buvo nustatyta patologija, dar negimus buvo keturis kartus perpiltas kraujas. Pirmą kartą kordocentezė ir intrauterinis kraujo perpylimas atlikti anksti – 25 nėštumo savaitę. Plona adata, kuri buvo įvesta į virkštelę, gydytojai leido kraują, tuo pačiu metu buvo stebima vaisiaus būklė. Toks sudėtingas procesas, kuomet kraujas perpilamas dar įsčiose esantiems dvyniams, išgelbėjęs dar negimusios mergaitės gyvybę, Lietuvoje buvo atliktas pirmą kartą, Europoje atliekami ypač retai, keliuose centruose, skelbia Kauno klinikos.

Šiuo metu jau sveikas mergaites ant rankų supanti Kristina dėkoja visam Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos ir Neonatologijos klinikos personalui, kurie padėjo šeimai sulaukti taip išsvajoto stebuklo.

„Septynias savaites praleidus Kauno klinikose, gimė dvi visiškai sveikos ir nuostabios mergaitės. Po gimimo Neonatologijos klinikos gydytojai dar kartą atliko kraujo perpylimą, po kurio sėkmingai galėjome keliauti namo. Mergaitės auga gerai, neturime jokių sveikatos problemų, o visiems gydytojams ir, žinoma, kraujo donorams, nuoširdžiai dėkojame už mūsų dvynukių sveikatą ir gyvybę“, – dėkojo moteris.

Akušerijos ir ginekologijos klinikos Nėštumo patologijos sektoriaus vadovė, gydytoja akušerė ginekologė doc. Regina Mačiulevičienė pabrėžia, kad be pačios šeimos ryžto išsaugoti abiejų dukrelių gyvybes ir sutikimo, jog būtų atliekamos visos vaisių gelbėjančios gydymo procedūros, tokios laimingos istorijos pabaigos nebūtų.

„Ši procedūra – daugiadalykės gydytojų komandos darbas, todėl negalime pamiršti ir Kauno klinikų Kraujo centro pagalbos. Vadovė dr. Diana Remeikienė ir gydytoja dr. Dalia Toločkienė bei jų komanda skubiai sureagavo į šią situaciją ir darė viską, jog kraujo atsargos, sukauptos iš kraujo donorų, mus ir šeimą pasiektų laiku. Jeigu ne kraujo donorai, tokios sudėtingos procedūros mes nebūtume galėję šeimai net pasiūlyti“, – kraujo donorų indėlio ir pakankamų kraujo atsargų ligoninėje svarbą pabrėžia doc. R. Mačiulevičienė.

Praėjusią savaitę Kauno klinikose pasaulį išvydo mergaitė, kuriai dar iki gimimo buvo atliktos penkios sudėtingos procedūros – perpiltas kraujas. „Šis atvejis ypatingas ir todėl, kad jis – labai sėkmingas. Mergaitė gimė išnešiota, 36 savaičių, jaučiasi labai gerai“, – sakė Kauno klinikų Akušerijos skyriaus vadovas doc. Vladas Gintautas, pats atlikęs minėtus penkis perpylimus. Iki šiol vaisiui kraujo perpilta daugiausiai du kartus.

Įdėmiai stebėta nuo pradžios

Tikriausiai ne vienas prisimena rudenį Kauno klinikų Kraujo centro platintą ir daugybę žmonių sujaudinusią žinutę, kad dar negimusiam kūdikiui reikalingas donorų kraujas. Šiandien galima pasidžiaugti bendrų medikų ir kraujo donorų pastangų sėkme.

Nors sudėtingos kraujo perpylimo procedūros Kauno perinatologijos centre atliekamos nuo 2002 metų, būtent ši vos prieš keturias dienas gimusi mažylė tapo rekordininke. Kraujo perpylimų jai prireikė dėl retos komplikacijos.

Mažylės mama – 29 metų Raseinių rajono gyventoja – Kauno klinikų Vaisiaus medicinos centre pirmą kartą apsilankė, kai jos nėštumas siekė vos 16 savaičių. Kadangi ankstesnių nėštumų metu dėl rezus faktoriaus neatitikimo jau buvo pasireiškusios komplikacijos, moteris buvo stebima itin įdėmiai.

Įpusėjus nėštumui, vaisiui diagnozuota bendroji vandenė ir sunkaus laipsnio mažakraujystė. Tai privertė medikus imtis drastiškų priemonių, kad išgelbėtų vaisiaus gyvybę – perpilti kraują dar mamos įsčiose augančiam vaikui. Iki 36-osios nėštumo savaitės atliktos net penkios tokios procedūros.

Reaguoja kaip į svetimkūnį

Vaisiaus ir naujagimio hemolizinė liga pasireiškia dėl motinos ir jos vaisiaus rezus antigeno netapatumo. Motinos organizmas, į vaisiaus rezus antigeną reaguodamas kaip į svetimkūnį, pradeda gaminti antikūnus, kurie ardo vaisiaus eritrocitus.

Raudonųjų kraujo kūnelių netektis kompensuojama perpilant donoro kraują. Šios procedūros atliekamos tik perinatologijos centruose. Vaisius stebimas ir perpylimai kartojami tol, kol jo būklė pagerėja arba ateina laikas gimti. Mažakraujystė vaisiui labai pavojinga: dėl deguonies trūkumo sutrinka jo augimas, pažeidžiami vidaus organai ir vaisius gali žūti.

„Ši sudėtinga būklė išsivysto retai. Kauno klinikose per 14 metų buvo vos apie 10 tokių atvejų, kai kraujo perpylimą reikėjo atlikti vaisiui“, – kalbėjo Kauno klinikų Akušerijos skyriaus vadovas doc. V. Gintautas. Docento teigimu, tobulėjančios technologijos suteikia galimybę visas intervencijas atlikti saugiau ir išgelbėti daugiau gyvybių.

Itin sudėtinga procedūra

Kraujo perpylimas vaisiui – itin didelio profesionalumo ir juvelyriško kruopštumo reikalaujanti procedūra. Visas penkias kraujo perpylimo procedūras atlikęs docentas V. Gintautas pasakojo, kaip tai atliekama: „Kontroliuojant ultragarsu, nėščiajai per pilvo sieną į virkštelę duriama plona adata. Reikia pataikyti į vos trijų milimetrų skersmens virkštelės veną, į kurią sulašinamas tam tikras kiekis donoro kraujo.“

Per pirmąją procedūrą mažylei buvo perpilta vos 26 ml kraujo, nes jos nusilpusi širdelė daugiau pernešti būtų nesugebėjusi. Jau po pirmosios procedūros vaisiaus būklė labai pagerėjo ir su kiekviena gerėjo vis labiau. Procedūros leido vaisių išnešioti iki tol, kol jis pilnai išsivystė. Paskutinį kartą kraujas perpiltas, kai nėštumas siekė 32 savaites. Tuomet perpilta 100 ml kraujo.

Kauno klinikų gydytoja transfuziologė dr. Diana Remeikienė teigė, kad šioje situacijoje itin svarbus akušerių ginekologų ir Kraujo centro darbuotojų bendradarbiavimas.

„Donorų kraujo paruošimas vaisiui yra išskirtinis – tinkamas tik pirmos grupės rezus neigiamo donoro kraujas, jis turi būti apšvitintas, be to, tirštesnis ir šviežias – ne senesnis nei trijų parų“, – pasiruošimą šiai sudėtingai procedūrai apibūdino dr. D. Remeikienė.

Jaučiasi gerai

Naujagimė jaučiasi gerai. Mergaitės svoris atitiko nėštumo trukmę – ji gimė sverdama 2,6 kg.

„Šiuo metu mažylei yra lengva hemolizinės ligos forma, jai taikoma tik fototerapija dėl naujagimių geltos“, – trumpai situaciją apibūdino Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriaus vadovė dr. Dalia Stonienė. Savaitę mažylės būklė bus dar tikrai stebima klinikose.

Moderniausi fototerapijos prietaisai Kauno klinikų Neonatologijos klinikai nupirkti už Šveicarijos skirtas lėšas. Šveicarų lėšomis ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos ligoninėms nuo 2012 metų nupirkta daug modernios medicininės įrangos, skirtos nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūrai.

Šis sėkmės atvejis – tai Kauno Perinatologijos centro specialistų ilgamečio komandinio darbo rezultatas. Prie sėkmingos nėštumo baigties prisidėjo tiek donorai, aukoję kraują Kauno klinikų Kraujo centre, tiek Kauno klinikų gydytojai akušeriai ginekologai, transfuziologai, anesteziologai bei neonatologai.

Kauno klinikų Kraujo centras, kuriame buvo paruošti vaisiaus kraujo perpylimams reikalingi komponentai, donorų kraują tiekia tik Kauno klinikų pacientams. Saugus kraujo paėmimas iš donorų, jo perdirbimas ir saugojimas bei išdavimas ligoninės skyriams vyksta vienoje vietoje.