Gyvybė taip pat susiformavo dėl vieno tokio įvykio – deguonies atsiradimo. Apie tai vasario 28 d. Jono Meko skersvėjyje įsikūrusioje „AP galerijoje“ atidaroma Monės Kielės, Kristinos Asinus ir Rūtos Matulevičiūtės tapybos paroda „Didysis deguonies susidarymo įvykis“.

Deguonies ir gyvybės evoliucija

Ilgą laiką Žemė buvo kupina nuodingų dujų, tačiau prieš kelis milijardus metų susiformavo mokslininkų įvardijamas „laimingas atsitiktinumas“, dėl to atsiradusi fotosintezė pripildė atmosferą deguonimi. Tai prisidėjo prie didžiulės ir mįslingos gyvybės evoliucijos.

Kristina Asinus. / Organizatorių nuotr. 

Gyvybės įvairovė mūsų planetoje yra stebinanti. Moderni šiuolaikinė visuomenė yra apsupta pasaulio, kurio nebepastebi ir nebepažįsta – nuo plika akimi nematomų organizmų, miško augalų iki dinozaurų laikų gyvių, su kuriais esame panašesni, nei iš pirmo žvilgsnio norime tai pripažinti. Garsaus biologo ir gamtos istoriko Deivido Attenborough teigimu, reikėjo milijono metų, kad Permo laikotarpyje esantys vulkanai paskleistų nuodingas medžiagas vandenynuose. Tuo tarpu mes istoriją kartojame per stulbinantį dviejų šimtų metų laiko tarpą. Vienas iš aštuonių augalų žemėje išgyvena savo rūšies nykimą, stulbinantys skaičiai minimi kalbant apie gerai žinomus laukinius gyvūnus. Tačiau ši kaita grandinine reakcija po truputį veikia ir žmones – su didėjančiu vandens stygiumi, su tirpstančiais ledynais, išlaisvinančiais pavojingas metano dujas ir kitas chemines medžiagas. Pasaulis susikūrė kaip vienas mechanizmas, kuriame atskirų detalių separacija griauna visumą.

Trys jaunosios kartos dailininkės – Mone Kielė, Kristina Asinus ir Rūta Matulevičiūtė savo naujausios parodos įkvėpimo šaltiniu įvardina gamtos evoliuciją, vizualinį naratyvą plėtojant per deguonies atsiradimo istoriją. Kiekviena autorė kuria tarsi skirtingoje stichijoje, atskleisdamos ne tik globalius, bet ir tarpasmeninius ryšius.

Rūta Matulevičiūtė./ Organizatorių nuotr. 

„Visas šis oksigenacijos procesas mums, kaip menininkėms, yra labai abstraktus ir alchemiškas. Norėdamos temą suvokti ir perteikti parodos lankytojui, ją įkūnijame savo spalvomis ir trimis visiškai skirtingomis asmenybėmis. Rūta – pirmapradis mėlynas vandenynas, tarsi eteris, iš kurio vieną dieną Cyanobacteria nusprendė evoliucionuoti pradėdama gaminti deguonį. Mone – proceso vidinė jungtis, savastis ir dinamika, raudonas vanduo. Rūdies atsakas į deguonies molekules vandenyje. Kristina – deguonimi egzistuojanti naujojo pasaulio gyvybė, žalias ir gyvas gamtinis evoliucijos pagrindas“, – pasakojo dailininkės.

Sužmoginti ir sužvėrėję portretai

„AP galerijoje“ pristatomoje „Didžiojo deguonies susidarymo įvykio“ ekspozicijoje dominuoja portreto žanras ir įvairūs žmonių, gyvūnų, augalų vaizdiniai, tačiau visi jie atrodo kažkuo supanašėję.

Viena vertus, tai atskleidžia bendras jaunosios tapytojų kartos tendencijas. Šiuolaikinė visuomenė pertekliška ir paskendusi chaotiškuose interneto vaizdiniuose, kurie manipuliuoja mūsų pasirinkimais, formuoja asmenybes. Fiksuodami bei tiražuodami savo atvaizdus bei kasdienybę tarsi dienoraštį primenančiame Instagramo nuotraukų albume kuriame asmeninį mitą, įsirašome į istoriją, gebame ją kontroliuoti ar atskleisti visuomenei mums svarbiais teminiais rakursais.

Kita vertus, nutapytos moterys (tame tarpe ir autoportretai) savo veidų ar pozų išraiška tarsi „parodijuoja“ tradicines mūzas, varijuodamos tarp plėšrumo ir primityvaus žaismo, provokacijos ir elegantiško švelnumo – savybių, būdingų visam gyvajam pasauliui. Greta jų atsiskleidžiantys gyvūnų, augalų vaizdiniai ne papildo kompozicijas, o tampa naratyviškai sužmogintais pagrindiniais veikėjais. Gamtoje būdinga hierarchija šioje tapyboje panaikinta. Skirtingos gyvybės formos atrodo neatsietos viena nuo kitos, vienodai svarbios bendroje vaizdinių galerijoje.

Pasak parodos autorės Kristinos Asinus, visa didžioji oksigenacijos evoliucija yra unikali tuo, kad nutrūkus vienai jos grandžiai arba jai būnant bent kiek kitokiai, dabartinės gyvybės formos galėtų neegzistuoti. „Arba būtų visai kitokios. Dėl vieno proceso Žemėje pakistų visa mums žinoma realybė. Taip matome ir save. Trijų skirtingų tapybos technikų, koncepcijų ir palečių menininkių sąveika vardan bendro didžiojo deguonies susidarymo įvykio. Tiesiog būnant savo kūryba, eksperimentuojant ir leidžiant evoliucijai per mus šnekėti“, –  teigė autorė.

Mone Kielė. / Organizatorių nuotr. 

Dailininkės Mone Kielė, Kristina Asinus ir Rūta Matulevičiūtė Vilniaus dailės akademijoje mokėsi bei studijas baigė panašiu metu, 2017-2018 m. Nors autorės kūrybiniu keliu eina dar palyginus neilgai, jos yra aktyvios meno rinkos dalyvės, kūryba pristatyta įvairiose Lietuvos ir užsienio parodose, taip pat tarptautinėse mugėse, suorganizuota daugiau nei po kelias personalines parodas, yra pelnyta ir prizinių apdovanojimų, diplomų. Dailininkių stilistinė raiška ir interesų laukas gana skiriasi. Rūtos Matulevičiūtės kūryba išsiskiria melsvu, vibruojančiu koloritu, siurrealiais, melancholiškais vaizdiniais, tyrinėjančiais mitologines, archetipines, dvasines žmonijos patirtis. Monės Kielės kūryboje dominuoja dramatizmu ir aistra žaižaruojantys žmonių, daugiausiai moterų (auto)portretai. Jie abstrahuoti ir švelniai pridengti socialinėmis kaukėmis, už kurių liejasi raudonos linijos bei slypi nežabotas vidinių išgyvenimų pulsas. Kristinos Asinus kūrybos žaluma dvelkia vitališkumu, o esmine išraiškos priemone tampa grafiška linija ir popartiška, komiksus primenanti raiška. Gamtiniai vaizdiniai ir jų fragmentacija tėra paviršius, už kurio slypi apmąstymai apie mokslinius kontekstus, pasaulio istorijos išjautimas.

Tapybos paroda „Didysis deguonies susidarymo įvykis“ eksponuojama vasario 28 d. – kovo 26 d „AP galerijoje“ (Užupio g. 24, Vilnius). Žiūrovai į šventinį susitikimą su autorėmis kviečiami kovo 4 d. 16 val. Parodą galima bus aplankyti ir ekskursijų metu.

– Jūsų tapybos darbai, pabrėžiantys ekologijos temą, be galo ryškūs. Sprendžiant iš jų, ir pati esate ryški asmenybė.

– Esu tapytoja. Laikau save menininke, kuriančia filosofinį konceptualų meną apie gamtą, kurią be galo myliu. Visa mano kūryba paremta ryšiu su ja, iš kurios ateina ir įkvėpimas, ir sveikata, ir dienos gerumas.

– Kur mieste ieškote tų gamtos oazių?

– Gimiau ir augau ant betono Vilniuje, o kai buvau paauglė, tėvai persikėlė gyventi į užmiestį. Nusipirko namą labai gražioje vietoje, ant Neries kranto. Pamenu, man tada buvo be galo skaudu: atrodė, kad iš manęs jie atima viską – miestą, draugus… Ten begyvenant palengva įvyko didelė metamorfozė – persijungiau į gamtos režimą. Aišku, turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol ji mane prisipratino, tarsi priaugino prie savęs, o vėliau ir visiškai pakerėjo. Vaikščiodavau viena sau po miškus, klajodavau su savo mintimis. Gal būtent tada ir pradėjo formuotis mano meninio pasaulio koncepcija? Ėmiau suvokti, kad gamta savotiškai programuoja žmogų – eini mišku ir pamažu dingsta visos mintys, o vietoj jų ateina netikėti įkvėpimai… Paskui vėl grįžau į miestą. Tik jau kaip suaugęs žmogus. Tuomet ir vėl išgirdau vidinį kvietimą – tokį liūdną ir nostalgišką – grįžti atgal. Kiek žinau, ne man vienai būdingas toks nuotaikos bangavimas. Gal todėl mano kūryba artima daugeliui žmonių.

– Koks bangavimas jums priimtinesnis – aukštyn žemyn, ar ties viduriu – be didelių pakilimų ir nusileidimų?

– Man patinka visur ieškoti pusiausvyros. Stengiuosi surasti harmoniją tarp to ir ano. Esame dviejų skirtingų amžių sandūroje. Seniau mūsų seneliai, proseneliai gyveno grynoje gamtoje, o mes – jų anūkai, proanūkiai – bandome kurti savo gyvenimus toje sintetinėje realybėje, ant betono, su šiuolaikinėmis technologijomis. Negalime neigti nė vienos iš jų, o abejomis pasinaudoję ieškoti pusiausvyros.

Netikėta: paveikslo „Visur paukščiai“ idėja Kristinai gimė sapne. / K. Asinus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar visada buvote meniška siela, ar meno gyslelę savyje aptikote tik atsidūrusi arčiau gamtos?

– Mano tėvai nėra menininkai, bet tėtis – didelis melomanas. Muzika mane lydėjo nuolatos. Aišku, kad ji kažkiek formavo ir mano menišką skonį. Pabėgti iš miesto buvo sena tėvų svajonė – turėti savo žemės, grįžti prie šaknų. Visa tai ir aš galų gale pradėjau jausti.

– Jūsų darbai žiūrovą nukelia į spalvingus Pietų Amerikos miškus su egzotiškomis papūgomis, plačialapėmis monsteromis. Ar kada esate ten buvusi?

– Kol kas į džiungles keliauju tik mintimis, įvairiais skaitiniais, tinklalaidžių klausymais. Tačiau labai svajoju, taupau pinigus, kad iš tiesų galėčiau nukeliauti į Pietų Amerikos žemyną. Nes ten vyksta didžiausias miškų kirtimas, gamtos naikinimas. Miškai – mūsų žemės plaučiai. Turime kuo garsiau apie tai kalbėti. Kas kaip galime, sugebame. Aš tai darau savo tapyba – rodau, kad masinis gamtos naikinimas pamažu ateina ir į Lietuvą. Todėl turime būti budrūs – laiku užkirsti kelią, nepražiopsoti to momento, kai gali būti per vėlu.

Miškai – mūsų žemės plaučiai. Turime kuo garsiau apie tai kalbėti. Kas kaip galime, sugebame. Aš tai darau savo tapyba – rodau, kad masinis gamtos naikinimas pamažu ateina ir į Lietuvą.

– Apie ekologinės katastrofos grėsmę Žemei kalbate su ryškiu, bet labai šviesiu patosu. Jūsų darbuose nėra nė kruopelytės nihilizmo.

– Žinoma, galima apie tai kalbėti ir kitokiu tonu. Daug kas meną naudoja kaip tam tikrą šokiravimo priemonę. Siekia, kad žmonės pajaustų grėsmę per baimės ir streso prizmę. Bet man atrodo, kad šito pasaulyje ir taip nemažai. Todėl apie tamsius dalykus renkuosi kalbėti šviesiai. Noriu suteikti žiūrovams tiek vaizdinį pasitenkinimą, tiek ir vilties, kad dar yra šansų išgelbėti pasaulį. Jeigu visi matysime kasdienybėje tik negatyvumą – ranka nepakils kažką daryti.

– Pamėgote vieną spalvą – indigo, arba mėlyną. Anot psichologų, ji simbolizuoja intuiciją, dvasingumą, metafiziką, aiškiaregystę. Mėlyna spalva padeda atgauti dvasios ramybę, emocinę pusiausvyrą, harmonizuoja ir slopina nerimą. Kodėl ją renkatės jūs?

– Kadaise labai bijojau spalvų. Gal dėl to Vilniaus dailės akademijoje pasirinkau studijuoti grafiką. Piešimas pilku pieštuku man atrodė labai savas. Studijų metais sutikau puikų dėstytoją Joną Čepą, sugebėjusi išugdyti manyje meilę spalvoms. Tuomet supratau, kiek daug buvau praradusi jų vengdama. Ėmiau domėtis jų poveikiu žmogui. Taip palengva ir lavinau tą savo spalvų koloritą. Šiuo metu mano paveiksluose vyrauja tamsiai žalsva – gamtos spalva. Daug ir mėlynos, kuri atstoja eterį arba mėlynąjį ekraną. Pamenu, kaip vieno plenero metu lankėmės pas kolegą, kalbėjomės apie kaimiško gyvenimo ir šiuolaikiškumo, modernizavimo ir technologijų barnį, o vėliau ta diskusija mane pastūmėjo pradėti domėtis neurolingvistiniu programavimu. Taip gimė mano naujausių darbų serijos tapybinė asociacija. Man mėlyna – visai kaip žmones izoliuojančių, bet drauge ir siejančių ekranų kodas.

– Naujausios parodos pavadinimas „Girdžiu, kaip vėjui rūpi žemė“ – labai poetiškas…

– Paauglystėje esu rašiusi eilėraščius. Šiuo metu poezijos mano gyvenime gerokai mažiau, bet mėgstu filosofiją, tinklalaidžių pašnekesius, kai pokalbis būna ne apdorotas, bet žalias, gyvybingas, natūralus. Tik toks gimdo mano mintis. Dažnai tą mėgstamą mėlyną spalvą prilyginu vadinamajam nostalgijos jausmui, kurį nelabai gebėčiau apibūdinti žodžiais. Tai kažkas panašaus, kai naktį žvelgi į mėlyną dangų, matai žvaigždes ir supranti, kokie mes maži prieš tą beribę kosmoso didybę. Tame liūdesyje – ir daug grožio, kurį norisi išreikšti tapant.

– Minėjote, kad jūsų darbai gimsta greitai, nes vadovaujatės pirmine emocija, kuri vėliau pasimeta. Ją keičia kitos. Kiek laiko reikia, kad drobėje imtų skraidyti atogrąžų papūgos?

– Daugiausia laiko užima sudėlioti eskizus, o paskui tarsi panyru į meditatyvią būseną. Tuomet galiu klausytis ir savo mėgstamų tinklalaidžių ar foninės muzikos. Kartais iš jų gimsta ir paveikslų pavadinimai. Jeigu pastebėjote – visi mano paveikslai juos turi, o kai kurie – ir ilgesnius. Noriu, kad žiūrovui prieš akis rastųsi ne tik vaizdas, bet ir su juo susijęs kontekstas. Pvz., „Džiunglės kartais prasideda iš vazono“. Man norisi, kad pavadinimą perskaitęs žmogus galėtų labiau įsivaizduoti, apie ką aš galvojau jį tapydama. Turiu net sąsiuvinį, į kurį susirašau per tinklalaides girdėtas ar knygose mane sudominusias frazes. Pradėjusi tapyti, stengiuosi viską daryti vienu kartu ir darbą užbaigti, nes paskui prasideda savotiškas muilinimas, kai galima ir visai pamesti pirminę idėją. Jei matau, kad neišeina taip, kaip norėčiau, geriau viską užtapau ir pradedu iš naujo.

Originalu: dažnai K.Asinus paveikslų pavadinimus padiktuoja galvoje užstrigusi knygos frazė ar patikusios tinklalaidės nuotrupa. Paveikslas „Vietoj to sekmadienio rytais einu į miškus“. / K. Asinus asmeninio archyvo nuotr.

– Savo darbuose keliate ekologijos, tvarumo problemas. Kiek pati esate ištikima joms kasdienybėje?

– Tiek, kiek mano galimybės leidžia. Jau daug metų esu veganė. Nedėviu ir nevartoju gyvulinės kilmės produktų. Buityje mažinu plastiko vartojimą. Parduodu riboto tiražo daugkartinius maišelius su savo kūrybos spaudiniais. Nemažai apie tai kalbu ne tik savo darbais, bet ir žodžiais. Tarkim, per savo parodų atidarymus ar socialinėje medijoje. Tapydama nenaudoju jokių skiediklių – tik dažus. Taip išvengiu chemijos, kurią vėliau, plaunant teptukus, reikėtų išpilti. Kada visa tai pradėjo rūpėti? Gal tada, kai drauge su tėvais persikraustėme gyventi arčiau gamtos. Praleisdavau joje nemažai laiko, supratau, kaip glaudžiai žmogus ir ji tarpusavyje susiję.

– Jei jūsų gyvenimo kreivę imtume ir padalytume į tam tikras atkarpas – mokyklinę, studentišką, savarankišką… Kuri iš jų atrodytų patraukliausia?

– Aišku, kad dabartis. Šiuo metu esu laisva menininkė. Kai ja tampi, sugebi labiau save išjausti, suprasti, pasaulį išvysti visai kitomis akimis. Studijų laiką galbūt vadinčiau eksperimentiniu, o mokyklą lyginčiau su laiko švaistymu vėjais. Jau paauglystėje žinojau, ko aš noriu. Tad iškentėti tuos visus tiksliuosius dalykus, gaišti laiką fizikai, chemijai man atrodė beprasmiška. Tuo metu piešdavau sąsiuvinių paraštėse. Mokytojai irgi tai suprato, gal dėl to per daug ant manęs nepyko. Tarkim, matematikos mokytoja žinojo, kad pakviesta prie lentos aš nelabai ką suskaičiuosiu, bet kai reikėdavo piešti erdvines figūras – kubus ar piramides – visuomet suokalbiškai kviesdavo mane. Ir tas jos palaikymas man buvo be galo svarbus (juokiasi).

– Ankstesnė jūsų darbų serija „Minties aveniu“ yra skirta buičiai, kasdieniams daiktams. Sakote, kad jums įdomu stebėti, kaip toji daiktų gausa veikia XXI a. žmogaus psichologiją. Ar daug daiktų jūsų pačios buityje?

– 2020 m. Pylimo galerijoje vyko mano paroda „Minties aveniu“. Joje tyrinėjau, kaip daiktai veikia žmogų, o buitį skatinau suvokti kaip meditatyvinę būseną. Tarkim, plauni indus ir nerviniesi, kad turi tai daryti. Jei tą patį laiką skirtum apmąstymams, o gal kantrybei lavinti, mintims atpalaiduoti – juk būtų visai kas kita?! Kadangi savo asmeninio būsto dar neturiu, tai daiktais apsikrauti kol kas negaliu. Svajoju apie namą gamtoje, su sava kūrybos studija kieme.

– Jeigu draugai įkurtuvių proga norėtų įteikti jums dovaną – kas tai galėtų būti?

– Gal koks meno kūrinys. Arba knyga. Dar geriau – knygų lentyna (juokiasi). Labai daug jų turiu. Ar išdrįsčiau pati kažkam dovanoti savo paveikslą? Esu savikritiška. Net nežinau… Nebent matyčiau, kad žmogus to paveikslo nori. Jei sugebėčiau išjausti jo erdvę, žinočiau mėgstamą spalvų koloritą, pažinčiau jo charakterį – drovų ar drąsų – pagal tai ir rinkčiau kažką iš savo grafiškesnių darbų ar laisvesnės tapybos. Juk menas paremtas išjautimu, kuris būtent ir ateina tik pabendravus su kiekvienu žmogumi.

Aktualija: pamažu prarandamas žmogaus ryšys su gamta, masiškai kertami miškai – nerimą menininkei kelianti tema. / K. Asinus asmeninio archyvo nuotr.

– Jei nebegalėtumėte tapyti – ką veiktumėte? Karantino laikotarpiu šį klausimą kėlė nemažai menininkų.

– Na, karantinas man nebuvo labai baisus. Tapiau. Jeigu negalėčiau to daryti? Kurį laiką esu dirbusi įmonės dizainere, bet nepasakyčiau, kad jaučiausi labai laiminga. Pirma, tos darbo valandos nuo ir iki… Antra, griežtas įmonės vadovų vizijos matymas – tik taip ir ne kitaip. Laisvai menininko natūrai suvaržymai nelengvi. Labai norėčiau keliauti. Ne be reikalo mano paveiksluose daug džiunglių. Ir mokykloje labai mėgau geografiją, net svarsčiau, ką pasirinkti, – geografiją, archeologiją ar menus. Kol kas esu keliavusi daugiau po Europą. Dėkui tėvams, kurie labai stengėsi lavinti mano pasaulio suvokimą.

– Cituoju: „Nuo darbų žmonės atbunka ir nebemato įkvėpimo kasdienybėje, todėl meno paskirtis – padėti vystyti žmogaus jautrumą.“ Ar pati esate labai jautrus žmogus?

– Tikrai. Kartais tas mano jautrumas gali peraugti į didžiulę įtampą. Todėl stengiuosi apie jį pasakoti, pateikti per meną, bet savo darbais nekelti dar didesnės įtampos žmogaus psichikai, kurios mes ir taip visi labai daug patiriame šiandien. Manau, kad jautrumas yra gera savybė. Jis leidžia mums daugiau pamatyti, giliau suvokti, išgyventi tam tikrus dalykus. Tiktai nereikėtų jo priimti kaip pagrindo.

– Esate surengusi ne vieną personalinę parodą. Netrukus jūsų gerbėjai galės išvysti K.Asinus paveikslų koncertų salėje „Compensa“ Vilniuje. Ar labai jaudinatės prieš kiekvieną atidarymą?

– Parodos menininkams turbūt prilygsta gimtadieniams. Tarsi kaskart gimsti iš naujo. Įsivaizduokite, kaip smagu, kai nusibrėži kelerių metų tikslą ir jį pasieki – finalinį etapą vainikuoji paroda. Pastebėjau, kad į mano darbų pristatymus ateina motyvuoti žmonės, kurie jau žino mano tapybos braižą, seka mane socialiniuose tinkluose. Turbūt esu labiau intravertė. Per parodos atidarymą mielai bendrauju su publika, bet dažniau lankytis erdvėse, kur kabo mano paveikslai, ir daugiau bendrauti su lankytojais nelabai drįstu: mieliau naudojuosi galerininko paslaugomis. Kokių atsiliepimų apie savo paveikslus esu girdėjusi? Kad toji mėlyna spalva iš tiesų veikia – sukoncentruoja dėmesį, ramina ir pasakoja. Dar – kad mano vaizduojami žmonės, ypač moterys, yra tarsi pati Motina Gamta, kurią turime saugoti ir mylėti.