– Jūsų Eminencija, kaip manote, kokias „Kronikos“ pamokas Lietuva išmoko, o kokias galbūt primiršo?

– Svarbiausioji „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pamoka – už tiesą ir laisvę reikia kovoti per visą gyvenimą. Dievas mus apdovanojo laisve, bet tą laisvę daug kas kėsinasi pavergti. Ne tik išorinės jėgos, bet ir įvairūs mūsų vidiniai polinkiai.

Žmogų gali kėsintis pavergti ne tik išorinis, gerai matomas priešas, kaip tai vyksta šiandienėje Ukrainoje, bet ir blogis, esantis šalia mūsų, kaip alkoholis, narkotikai ir panašūs dalykai. Ir ši vergystė gali būti ne mažiau pražūtinga už išorinę nelaisvę. Jei žmogus nebudi, jis gali labai lengvai prarasti laisvę.

Sovietmečiu viskas buvo aišku: buvome okupuoti, okupantas kovojo su tautiškumu, su Bažnyčia. Buvo labai akivaizdu, kur reikia priešintis. Šiandien gali atrodyti, kad jau nereikia kovoti už laisvę. Bet tokiomis laisvės sąlygomis yra pavojus pasinerti į pramogas, daiktus ir jau nebranginti tiesos, tikėjimo. Žmogus gali nė nepajusti, kai savo vidumi tampa pavergtas.

Gyvename laisvoje Lietuvoje, bet tikrai laisvų žmonių, man atrodo, yra mažuma.

Sovietmečiu kovojome už išorinę laisvę, šiandien tos kovos jau nebereikia, bet už visą žmogaus laisvę reikia kovoti visą gyvenimą. Tai ir būtų „Kronikos“ pamoka.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje būtent Katalikų bažnyčia tapdavo laisvės kovų bastionu (prisimename 1863 m. sukilimą, Blaivybės sąjūdį, knygnešius, pasipriešinimą sovietizacijai).

– Bažnyčia stovi ant uolos, kuria yra Kristus ir jo paskelbtoji Evangelija. Kas priima Kristų, savo gyvenimą stato ne ant smėlio, bet uolos. Kristus apie save pasakė: „Aš esu tiesa“ ir „Tiesa padarys jus laisvus“. Vadinasi, krikščionis niekuomet nesusitaikys su vergiška padėtimi. Krikščioniškas tikėjimas, jeigu jo nuosekliai laikomasi, visais laikais padėdavo žmonėms stovėti tiesos pusėje ir kovoti už laisvę. Kai žmogus be tikėjimo ima kurti savo tiesas, labai dažnai jis nueina į visokius klystkelius. Manau, Bažnyčia tuo ir brangi tiek praeityje, tiek šiandien, kad ji žmogų padaro tvirtą, sąžiningą, kovojantį su bet kokia prievarta.

Galime tik pasidžiaugti, kad Vakarų civilizacija kūrėsi ant krikščioniškų pamatų; tai užtikrino jos gyvybingumą. Todėl mūsų tikėjimas yra didelė brangenybė.

Žvelgdami į savo istoriją matome, kad Bažnyčia ir jos žmonės visada kovoja už laisvę: carinės priespaudos laikais – knygnešiai, sovietmečiu – „Kronika“, vėliau – Sąjūdis. Ir visur pirmose gretose matome tikinčius žmones, krikščionis. Man atrodo, esminis dalykas, kad tikėjimas padaro žmogų pakankamai stiprų, tikėjimas iš žmogaus reikalauja gyventi tiesoje, elgtis pagal sąžinę. Todėl tvirtai tikinčio žmogaus neįmanoma pavergti. Jis visada kovos už tikrą laisvę.

– Kaip Lietuvos visuomenėje keitėsi požiūris į „Kroniką“, jos leidėjus ir platintojus per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį?

– Man atrodo, kad „Kronika“ nestokojo dėmesio per visą nepriklausomybės laikotarpį, tik šiemet, minint „Kronikos“ 50 metų jubiliejų, to dėmesio yra išskirtinai labai daug.

Jei žmogus nebudi, jis gali labai lengvai prarasti laisvę.

Dauguma „Kronikos“ žmonių buvo gana kuklūs ir nematė reikalo apie save kalbėti. Tačiau dėmesys su metais augo, ypač artėjant apvalioms sukaktims – 30, 40 metų. Šiemet jo ypač daug, iš visų pusių analizuojama, kokia „Kronikos“ įtaka buvo anuomet, kokių pamokų gali būti šiandien.

Apie „Kronikos“ leidimą, apie tai, kas buvo prieš 50 metų, kalbėta daug. Kartais man atrodo, kad gal net per daug. Bet labai svarbu, kad mes iš „Kronikos“ fakto pasidarytume išvadas dabarčiai. Žmonės ir sovietmečiu, ir dabar yra panašūs. Ir anuomet, ir šiandien mums reikia stovėti tiesos pusėje, kovoti už tikrą vidinę, dvasinę laisvę.

Todėl „Kronikos“ pamokos, man atrodo, šiandien yra ne mažiau aktualios, nes mus daug kas bando pavergti. Pavyzdžiui, genderistinė ideologija, kurią popiežius Pranciškus įvardija kaip ideologinę kolonizaciją; arba pastangos tikėjimą, Bažnyčią palikti kažkur paribyje, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu.

Manau, kad labai svarbi „Kronikos“ pamoka – mūsų tautos pamatų pamatas buvo ir yra krikščionybė ir šitą pamatą reikia labai branginti. Jei, neduok Dieve, mes jį prarastume, būtume beviltiški.

Seime vyksianti konferencija bus ne tiek apie praeitį, daugiau bus kalbama apie dabartį ir ateitį. Apie tai ir reikia kalbėti: ką nuveikė „Kronika“, paanalizuoti, ką mes šiandien turime padaryti, kad būtume tokie tvirti, kokie tvirti buvo „Kronikos“ žmonės.

– Gimė ir auga jaunoji karta, kuri tiek apie „Kroniką“, tiek apie totalitarinį sovietmečio režimą žino tik iš vadovėlių arba vyresniųjų pasakojimų. Kokią žinią norėtumėte jiems palikti?

– Yra didelė pagunda manyti, kad svarbu tik tai, ką mes patys šiandien kuriame. Labai lengva taip susireikšminti. Svarbiausia žinia, kurią norėčiau palikti jaunajai kartai: labai branginkite savo šaknis. Tos šaknys yra visa tai, ką kūrė ir už ką kovojo visi mūsų pirmtakai. Šis paveldas yra brangenybė, iš kurios galime mokytis kurti ateitį. Istorija yra gyvenimo mokytoja; ta mokytoja yra ir mūsų istorinės šaknys.

Ketvirtadienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje atsiimdama premiją ji teigė, kad „Kronikos“ stiprybė buvo faktai.

„O tiesos, panašiai kaip šviesos, po puodu nepavoši. Senolių išmintis sako, kad tiesoje glūdi laisvės galia, na o „melo kojos trumpos ir molinės“. Žinoma, galima žmogų ir tautas pavergti iš išorės – surakinti grandinėmis ar pančiais, bet aukos jauseną, kuri mus daro bejėgiais, prisiimame patys – iš vidaus; jos neįsileisdamas žmogus, „ir gimęs grandinėse“, gali būti laisvas. Mat laisvė ir tiesa – dovana nuo Dievo“, – tvirtino ji.

B. Mališkaitė stebuklu pavadino faktą, kad „Kronika“ pogrindyje leista 17 metų, nepaisant to, jog už kiekvieną jos numerį bendradarbiai ir leidėjai kalėjime ar tremtyje atsėdėjo po metus.

„Sunaikinti jos nepavyko ne dėl to, kad leidusieji ar bendradarbiavusieji būtų buvę išskirtinai drąsūs, bebaimiai, turintys ypatingų galių išlikti. Taip tikrai nebuvo. Už „Kronikos“ dauginimą ir platinimą buvo nuteista 14 žmonių, jų kalinimo ir tremties metus sudėjus kartu, už kiekvieną išėjusį „Kronikos“ numerį, o jų – 81, yra sudėta maždaug vienerių metų nelaisvės kalėjime ar tremtyje auka...“, – tvirtino Laisvės premijos laureatė.

Anot jos, Sausio 13-oji yra geras laikas permąstyti savo santykį su tiesa ir laisve.

„Laisvas nuo ko? Ir laisvas kam? Ir kad laisvės be moralės ir atsakomybės nebūna“, – teigė B. Mališkaitė.

Seimo sprendimu 2021 metų Laisvės premija skirta pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ 1983–1989 metų vyriausiajam redaktoriui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai, leidinio bendradarbėms Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolėms B. Mališkaitei ir Elenai Šiuliauskaitei.

Šiemet sukanka 50 metų, kai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ pradėta leisti.

„Tai buvo tylios, bet galingos rezistencijos pavyzdys, paskatinęs apsispręsti ir kitus, tapęs neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi, reikšmingai prisidėjusi prie Sąjūdžio ir Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. „Kronika“ buvo išvežta ir į Vakarus, kur liudijo sovietų režimo nusikaltimus“, – ketvirtadienį sakė Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Jie buvo žmonės, kurie apsisprendė rizikuoti ir savo pavyzdžiu tęsti tai, dėl ko žuvo laisvės kovotojai.

Anot jos, jokia kita Sovietų Sąjungos okupuota valstybė neturėjo tokiu mastu leidžiamo pogrindžio leidinių.

G. Šuliauskaitė, B. Mališkaitė ir vyskupas emeritas J. Boruta buvo vieni pagrindinių „Kronikos“ bendradarbių.

„Jie buvo žmonės, kurie apsisprendė rizikuoti ir savo pavyzdžiu tęsti tai, dėl ko žuvo laisvės kovotojai. Jie drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti, kvietė ištvermei Bažnyčios vadovybę, nepaisant to, kad patyrė KGB persekiojimus, represijas ir šantažą“, – sakė P. Kuzmickienė.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – reikšmingiausias pogrindinis leidinys, leistas sovietinėje Lietuvoje 1972–1989 metais. Jį leido Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Nors buvo suimtas ne vienas kronikos bendradarbis, per 17 metų sovietų KGB nesugebėjo likviduoti leidinio, informavusio pasaulio visuomenę apie tikinčiųjų padėtį totalitarinės sistemos gniaužtuose.

Seimo įsteigta Laisvės premija skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Taip pat ja įvertinamas asmenų ir organizacijų indėlis skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Pirmoji Laisvės premija skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui.

Laisvės premija teikiama per iškilmingą minėjimą Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją. Premija siekia 5 tūkst. eurų.