Dar ne taip seniai pats susirgimo faktas buvo savotiška gėda. Šiandien situacija geresnė, bet problemų liko daugybė. Lietuvoje moterys, kurios gydymo metu neteko krūtų, vis dar nesulaukia ir kompensavimo taip reikalingoms, gyvenimo kokybę iš esmės pagerinančioms rekonstrukcinėms operacijoms – už vidinius krūtų implantus valstybė nemoka.

Siekiant pradėti konstruktyvų atsakymų paieškos procesą, apie šias problemas kalbėta diskusijoje „Kaip sumažinti priemokas už kompensuojamas medicinos pagalbos priemones?“

Stigma nyksta, bet per lėtai

Kaip diskusijoje kalbėjo Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas, chirurgas onkologas, prof. habil. dr. Valerijus Ostapenko, krūties vėžio atveju pasitaiko palyginti dažnai. Šiandien medicinoje veikia gydymo principas, kai stengiamasi išsaugoti pacientės krūtis, bet, deja, tai vis dar pavyksta toli gražu ne visada.

„Šia liga kasmet Lietuvoje suserga apie pusantro tūkstančio moterų. Mes galim tik džiaugtis, kad Lietuvoje jau turime puikią komandą ir krūtų pašalinimo operacijų sumažėjo iki penkių šimtų per metus. Tai rimti skaičiai, atskleidžiantys gerus gydymo rezultatus“, – teigė jis.

Medikas sako, kad nereikėtų manyti, jog, sunaikinus vėžį, baigiasi ir problema. Liga ir jos gydymas palieka savo fizinius ir emocinius randus. Vidinių implantų kompensavimas būtų viena iš priemonių padėti moterims sėkmingai sugrįžti į normalų gyvenimą.

„Mes turime nepamiršti, kad tikslas turėtų būti ne tik paties gydymo rezultatai, bet ir gyvenimo kokybė. Ir kalbėti apie kokybišką moters gyvenimą be krūties tikrai negalime. Gal iš pirmo žvilgsnio tai ir nėra gyvybiškai svarbus organas, be jo galima gyventi. Tačiau klausimas, kaip gyventi. Problema čia nepaprastai subtili“, – pripažįsta V. Ostapenko.

Savo ruožtu Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Juventa Sartatavičienė norėtų, jog į krūtų rekonstravimo operacijas valstybė imtų žiūrėti kaip į moteriai būtiną procedūrą. „Su vidiniais krūtų implantais galima pasiekti rezultatą, kai krūtis atrodo visiškai natūraliai. Tačiau tai tik piniginė išraiška. Už pinigus daug svarbesnė yra emocinė vertė. Aš atstovauju moterims, kurios serga arba sirgo krūties vėžiu, ir turiu pastebėti, kad jau daug metų mes pamažu kovojame dėl teisės jaustis europietėmis, nors dar nepasiekėme tokio lygio“, – apgailestavo ji.

Anot jos, vytis Vakarų šalis turėsime dar ilgokai. Juk dar ne taip seniai pati šios ligos diagnozė keldavo gėdos jausmą. „Ilgai teko kovoti su paprasčiausia stigma. Tik XX a. dešimtajame dešimtmetyje nustota bijoti ar drovėtis kalbėti apie krūties vėžį, atsirado organizacija, atstovaujanti moterų interesams. Pagal paskutinius (2012 m.) vėžio registro duomenis, Lietuvoje buvo apie 13 500 sergančių ar sirgusių krūties vėžiu. Iš jų – apie 4500 po ligos gyvena dešimt ir daugiau metų. Mūsų asociacijoje yra ir narių, kurios gyvena dvidešimt ar trisdešimt metų. Jos grįžta  į gyvenimą, dirbą, neša naudą valstybei. Joms reikia padėti“, – įsitikinusi J. Sartatavičienė.

Su teiginiu, kad mes vis dar tebesivaduojame nuo stigmų, sutinka ir iniciatyvos „Nedelsk“ pradininkė Agnė Zuokienė. „Kai tik pradėjusi projektą „Nedelsk“ susitikdavau su neseniai diagnozę išgirdusiomis moterimis, jos išgyvendavo ir dėl to, kad joms būtent krūties, o ne koks nors kitoks vėžys. Tai buvo tarsi ir gėda, ir nesmagumas. Tačiau objektyviai žiūrint krūties vėžio gydymas yra bene efektyviausias, lyginant su kitomis šios ligos rūšimis. Todėl džiugu, kad žmonės pamažu išsilaisvina, pradėjo kalbėti apie tai. Nebebaisu prisipažinti, kad sergi krūties vėžiu“, – sakė ji.

Alternatyva nepatogi ir nepatikima

Pamažu nykstant stigmoms, galima pradėti diskusiją apie vidinių krūties implantų kompensavimą. Šioje srityje bėdas mato tiek gydytojai, tiek vėžius sergančioms padėti siekiančios organizacijos. „Yra dvi implantų grupės. Esama išorinių implantų, kurie nešiojami įsidėjus juos į liemenėlę. Apsirengus skirtumo nesimato, bet nusirengus labai greitai viskas išaiškėja. Šie implantai Lietuvoje kompensuojami, bet štai vidiniai, endoimplantai, dar ne. Būtent tai ir reikėtų ištaisyti“, – dėstė prof. habil. dr. V. Ostapenko.

Anot jo, kompensavimas šiandien tiesiog būtinas, nes vidutinė implantų kaina, kuri siekia apie 2000 eurų, tikrai nėra visoms prieinama.

„Sutikime, kad du tūkstančiai eurų tikrai nėra visiems lengvai įveikiama suma. Daugybė moterų neturi galimybės sumokėti tokios sumos. Todėl asociacija vienareikšmiškai galvoja tik apie kompensavimo mechanizmą. Mes nekalbame, kad iš karto turėtų būti visiškas finansavimas. Iš pradžių jis galėtų būti dalinis. Svarbu ir tai, kad kompensavimas būtų visuotinis. Moterų negalima skirstyti į kažkokias amžiaus grupes, kategorijas. Kompensavimas turi tapti teise. Valstybė turėtų paruošti jo mechanizmą, o tada aiškiai pamatytume, kiek moterų norėtų tokios operacijos“, – ragino J. Sartatavičienė.

Tuo, kad vidiniai krūtų implantai vis dar nėra kompensuojami, stebisi ir A. Zuokienė. „Kol keitėsi moterų požiūris į diagnostiką, nusiteikimą, kol tobulėjo gydymas, valstybės požiūris iš esmės nesikeitė. Tačiau moterims reikia atkuriamųjų implantų. Valstybė, kompensuodama išorinius implantus, šiek tiek apgaudinėja save: tos liemenėlės nepatogios, o implantas labai nepraktiškas, jis gali tiesiog iškristi. Sunku net įsivaizduoti moters psichologinę būseną, jeigu taip nutiktų viešumoje. Atkuriamųjų operacijų kompensavimas, mano įsitikinimu, būtų šimtą kartų protingesnis sprendimas už išorinių implantų kompensavimą“, – įsitikinusi ji.

V. Ostapenko priminė ir tai, kad ir išoriniai implantai nėra pigūs. Todėl taupyti santykinai nedidelius pinigus moters gyvenimo kokybės sąskaita – neatleistina. „Daugelis vyresnio amžiaus moterų nusprendžia gyventi be krūties, bet vidutinio, jauno amžiaus moterys negali įsivaizduoti savo gyvenimo be krūtų. Juk jos nori laisvai jaustis visuomenėje, turėti mylimą žmogų. Taigi krūtų implantai tikrai yra labai opi problema. Aš net neabejoju, kad visos moterų organizacijos tikrai sutiktų su tuo, kad kompensuoti juos yra būtina. Juo labiau, kad kalbame ne apie tokius ir baisius skaičius“, – neabejoja jis.

Koks atsakymas? J. Sartatavičienei jis paprastas: turime išskirti prioritetus. „Galime pažvelgti į vieną puikią šalį, kurioje visi žino, kad moteris yra su krūtimis ir tai yra jos specifinis požymis. Tai Prancūzija. Jie net turėjo didelį skandalą, kai kilo įtarimai, jog centralizuotai perkami nekokybiški implantai. Jiems tai yra jautri ir svarbi sritis. Mums irgi taip turėtų būti“, – kalbėjo ji.