– Na, manau, kad abi pusės teisios. NATO iš tiesų nuveikė daug gerų dalykų. Pirmiausia tai pasakytina apie kolektyvinės gynybos sustiprinimą, dislokuojant priešakines pajėgas Baltijos šalyse. Taip pat dar kartą pažadant didinti gynybos finansavimą. Žinoma, taip pat tai progresas dėl Švedijos narystės Aljanse, jame jau turint Suomiją. Visą tai – labai geri žingsniai. Tačiau esminis dalykas vis dėlto buvo Ukraina. Ir šiuo klausimu, manau, NATO praleido didelę istorinę galimybę priimti sprendimą, kuris pagerintų visų ateitį. Juk šiuo metu neužtenka tiesiog pakartoti ir konstatuoti, jog mes, kaip Aljansas, ginsime savo narius. Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, jog galima tiesiog imti ir sukelti didelį karą Europoje prieš šalį, kuri nėra NATO narė. Tačiau tai vis vien pažeidžia visų NATO narių, viso Aljanso saugumą. Taigi, tam, kad apgintume Europą, kad užtikrintume visų, taip pat ir NATO, saugumą, mes tiesiog neturime kitos išeities, kaip tik priimti Ukrainą į NATO. Reikia pagaliau panaikinti tas pilkąsias zonas, uždaryti tas pilkąsias spragas tam, kad užkirstume kelią tokiems karams. Todėl ir sakau, kad NATO praleido galimybę pateikti aiškų planą, aiškias Ukrainos kelio į Aljansą gaires, nors ir turėjo tai padaryti dėl tų tikslų, kuriuos minėjau.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip tas planas ir gairės turėjo atrodyti?

– Pirmiausia reikėjo tiesiog aiškumo. O dabar tai, ką paskelbė Aljansas, buvo visiškai neaišku. Formuluotės ir kalba netgi dar silpnesnės ir neaiškesnės nei 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime. Vilniuje NATO pasakė, kad Ukraina gaus pakvietimą, kai visi NATO nariai susitars bei sutiks ir kai bus atitiktos visos sąlygos. Taigi tuo pasakoma, kad Aljanso narės nesutaria bei nesutinka, o sąlygos yra neišpildytos. Be to, lieka neaišku, kokios tos sąlygos. Štai todėl ir manau, kad tai labai silpni pareiškimai. Tai – dovana Vladimirui Putinui. Vietoje to Aljansas turėjo aiškiai pripažinti, kad Europos saugumas ir Ukrainos saugumas yra neatskiriamai susiję ir Europa nėra saugi, jei nesaugi yra Ukraina. Taigi turėjo būti aiškus įsipareigojimas priimti Ukrainą į NATO, kai tai bus realiai, praktiškai įmanoma. Suprantama, mes negalime to padaryti, kol vyksta karas, nes tai reikštų, jog Aljanso narės turi pačios tiesiogiai įsitraukti į kovą. Kitą vertus, nustatant tokią sąlygą, nesinori tuo pačiu metu Rusijai suteikti papildomo paskatinimo tęsti karą, kiek ji tik išgali. Bet kokiu atveju Aljansui akivaizdžiai pritrūko pasiryžimo ir nusiteikimo, politinės valios pademonstruoti, kad ateityje Ukraina bus priimta į NATO.

Taigi egzistuoja įvairūs būdai ir formulės, kaip mes galime net ir nepriimdami Ukrainos šiandien pareikšti savo valią ir neturėtume tų būdų vengti. Ukrainiečiai nori atsiimti savo teritoriją jėga ir tai yra teisinga ir dabar mes turime šiek tiek palaukti, tačiau kartu reikia nesuteikti Rusijai galimybės kontroliuoti procesą.

– Ar norite pasakyti, kad Aljansui buvo galima pareikšti, kad Ukraina gali būti pakviesta ir priimta net ir tuo atveju, jei karas nebus baigęsis?

– Būtent šio aspekto mes neturėtume aiškiai formuluoti – čia turime likti migloti. Kaip minėjau, jei aiškiai nustatome būtent tokią sąlygą, mes suteikiame V. Putinui teisę spręsti, ką NATO turi daryti. Bet vairuotojo sėdynėje turime sėdėti mes. Mes patys turime spręsti, kaip elgtis. Juolab, kad gali būti taip, kad Rusija jokiomis sąlygomis nepaskelbs, nepripažins karo pabaigos, to, kad karas teisiškai ir formaliai baigtas. Taigi mes turime būti pasiruošę priimti Ukrainą į Aljansą kažkuriame etape, Rusijai net nepaskelbus karo pabaigos. Šia proga galime prisiminti, kad Vakarų Vokietija tapo NATO nare, kai Rytų Vokietija buvo okupuota sovietų. Buvo svarstoma, ar nereikėtų padaryti kažko panašaus ir su Sarkatvelu. Tai Sarkatvelo daliai, kuri nėra okupuota, suteikiant NATO penktojo straipsnio garantijas abejoms pusėms sutarus, kad okupuotos teritorijos gali būti reintegruotos tik taikiu būdu. Taigi egzistuoja įvairūs būdai ir formulės, kaip mes galime net ir nepriimdami Ukrainos šiandien pareikšti savo valią ir neturėtume tų būdų vengti. Ukrainiečiai nori atsiimti savo teritoriją jėga ir tai yra teisinga ir dabar mes turime šiek tiek palaukti, tačiau kartu reikia nesuteikti Rusijai galimybės kontroliuoti procesą.

– Kokia, jūsų nuomone, buvo pagrindinė priežastis, kad ši politinė valia buvo suformuluota, jūsų teigimu, netgi silpniau negu buvo Bukarešto viršūnių susitikime? Kas tai lėmė?

– Pirmiausia tai lėmė JAV prezidento administracijos ir Vokietijos vyriausybės pozicija, o NATO veikė tik tai konsensuso principu – jeigu kas nors nesutinka, sprendimai nėra priimami. Galime svarstyti, kokie buvo ir yra JAV administracijos motyvai. Manau, kad JAV nori, jog tai atrodytų ir išliktų tik Rusijos ir Ukrainos priešstata, kurioje mes tik padedame Ukrainai apsiginti. Jie nenori, kad tai imtų atrodyti kaip Ukrainos ir NATO konfliktas. Manau, kad tai viena iš galimų priežasčių. Kitas dalykas – jie labai nerimauja dėl to, kad V. Putinas gali eskaluoti karą, užpulti NATO nares ir netgi imtis branduolinio smūgio. Tad jie nenori suteikti jam pagrindo to imtis. Manau, kad tokie pagrindiniai motyvai. Aš nemanau, kad šitos baimės yra pagrįstos, jos perdėtos, o praleista istorinė galimybė ir šansas yra kur kas svarbiau.

–  Ar nematote tokio paradokso – siekiant nesuteikti V. Putinui pagrindo eskalacijai, jis tik dar labiau padrąsinamas ir įkvepiamas tęsti bei eskaluoti karą, tai yra, būti agresyvesnis?

– Taip, tai tiesiog paskatino jį tęsti karą. Tikėjausi, kad NATO viršūnių susitikime labiau pasistengs įtikinti jį, kad jis neturi šansų laimėti karo, nepaisant to, ko jis griebsis, jis pralaimės. Ukraina taps NATO nare ir taškas. Taigi tai paskatintų jį jau dabar pradėti rimtai mąstyti, kaip visą tai kuo greičiau pabaigti. Tačiau mes parodėme, kad nesame pasirengę kada nors priimti Ukrainą į NATO ir būtent tai jį paskatino tęsti karą.

– Ar sutinkate, kad tarp Ukrainos ir artimiausių jos sąjungininkių, mūsų regione ir didžiųjų NATO narių egzistuoja fundamentalūs strateginio mąstymo ir vizijos skirtumai? Ukrainos pagrindinis tikslas ne tik visiškai išvaryti Rusijos pajėgas iš visos Ukrainos teritorijos, bet ir, pavyzdžiui, nubausti visus karo nusikaltėlius, įskaitant ir patį V. Putiną. O tai iš esmės reiškia ir dabartinio rėžimo žlugimą. Tuo tarpu didžiosios Vakarų valstybės mano, kad tai nerealistiška, pernelyg rizikinga, gresia eskalacija. Taigi, pasak jų, realistiškiau yra planuoti, kad karas vis dėl to ties kažkuria linija ir kažkuriame etape bus įšaldytas, tik vienintelis klausimas, kad Rusijos padėtis būtų kur kas blogesnė nei Ukrainos. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– Manau, kad kai kurių Vakarų Europos valstybių pozicija šiais klausimais pasikeitė ir tapo artimesnė Vidurio ir Rytų Europos sąjungininkių mąstymui. Pirmiausia tai pasakytina apie tokias šalis kaip Prancūzija, Italija ir net iš dalies Ispanija. Jos išties pradėjo manyti, kad reikia priimti Ukrainą į NATO, kad karas turi baigtis Ukrainos suverenumo ir teritorinio integralumo atstatymu. Jos ima suprasti, kad Rusija pati tiesiog nesustos kariauti. Paminėjote įšaldyto konflikto koncepciją, kurią kai kas didžiosiose Vakarų valstybėse, o ne, žinoma, Vidurio ir Rytų Europoje, dar gali puoselėti. Tačiau ir Vakarų Europoje pradedama vis labiau suprasti, kad toks dalykas kaip įšaldytas konfliktas neegzistuoja. Tai tik pauzė, kurią Rusija išnaudoja persigrupuoti, sukaupti naujas jėgas ir pulti vėl. To mes negalime leisti, nes tie karai pažeidžia visų saugumą. Manau, kad mes vis dėlto judame link to momento, kai pradės suprasti visi. Kitais metais, vasarą, Vašingtone vėl vyks NATO viršūnių susitikimas. Taigi iki tol mes turime dirbti ir stengtis, kad supratimas, jog Ukraina turi būti NATO, įsivyrautų visose Aljanso narėse.

Arizonos valstijos universiteto McCaino tarptautinės lyderystės instituto išplatintame pranešime K. Volkeris sako, kad palieka šio instituto direktoriaus postą.

Pasak K. Volkerio, spaudos jam rodomas dėmesys gali atitraukti nuo instituto darbo.

Velionio JAV senatoriaus J. McCaino vardo institutas vykdo programas, susijusias su nacionalinio saugumo, žmogų kontrabandos ir kitomis problemomis.

J. McCaino našlė Cindy (Sindi) atskirame pareiškime padėkojo K. Volkeriui už jo sunkų darbą ir pasišventimą.

Esant tokiai padėčiai, itin svarbia auka tapo Kurtas Volkeris – pasiuntinys Ukrainos konfliktui spręsti. Jo (neapmokamas) darbas buvo svarbus, bet dažniausiai nesulaukdavo jokios padėkos – be kita ko, dėl Donaldo Trumpo įpročio atmesti net ir geriausiai pagrįstus Rusijos netinkamo elgesio įrodymus, tačiau be išlygų priimti net ir nerealiausią Ukrainos kritiką.

Praeitą savaitę K. Volkeris buvo išspirtas D. Trumpo asmeninio advokato Rudy Giuliani. Buvęs Niujorko meras siekė surasti įrodymų, galinčių pagrįsti D. Trumpo sąmokslo teorijas apie ukrainiečių įtaką Amerikos politikai. Baltieji rūmai pirmiausiai sukėlė nepatogumų Volkeriui, paprašę, kad jis tarpininkautų neužimančio jokių oficialių pareigų Giuliani kontaktams su Ukrainos vadovybe. Vėliau Giuliani pastūmėjo Volkerį į padėtį be išeities, kai atskleidė pasiuntinio vaidmenį, paskelbdamas jųdviejų susirašinėjimą.

K. Volkeris atsistatydino. Šis ekspertas ir patriotiškai nusiteikęs pareigūnas prisidėjo prie ilgos virtinės veikėjų, sukramtytų ir išspjautų Trumpo ir jo aplinkos. Tarp jų esama tokių sunkiasvorių kaip nacionalinio saugumo patarėjas H. R. McMasteris, gynybos sekretorius Jimas Mattisas, personalo vadovas John Kelly, taip pat keletas mažiau žinomų veikėjų, tyliai kentusių neviltį, kad jiems tenka sąžiningai tarnauti savo šaliai, kurios administracija nepasižymi savitvarda, morale ir valstybiniu mąstymu.

Vienas tokių draugų pasakojo, kad jis ištisas darbo dienas praleisdavo mėgindamas susigaudyti, kas dedasi – ne kur nors plačiajame pasaulyje, o JAV vyriausybėje. Politika kuriama neapgalvotai, „Twitter“ žinutėmis arba apskritai nevykdoma. Bet kuriam veikėjui dabar visų svarbiausia palaikyti ryšį su pačiu prezidentu. Tolesni pagal svarbą yra jo žentas Jaredas Kushneris ir „pirmoji duktė“ Ivanka (tuo metu Melania, kaip sako vienas su ja bendraudavęs asmuo, yra vis griežčiau varžoma). Niekas kitas nėra reikšmingi.

Neseniai savaitę praleidau JAV sostinėje, ir tuo metu pagrindinių valstybės institucijų paralyžius buvo akivaizdus. Nacionalinio saugumo taryba, dešimtmečius būdavusi kiekvienos administracijos tvinksinti širdis, atrodė visiškai nustekenta. Anksčiau užsienio diplomatai trokšdavo palaikyti kontaktus su jos nariais. Dabar ši institucija jiems beveik nerūpi – kaip ir beveik visiems kitiems, dirbantiems vyriausybėje ar kitur.

Valstybės departamentas – tarsi vandenyne dreifuojantis vaiduoklių laivas: burės nukarusios, prie vairo niekas nestovi. Jo ambasadorė Ukrainoje Marie Yovanovitch gegužę buvo atleista, iškilus nesutarimų su J. Kushneriu ir R. Giuliani. Dabar žinome, kad per liūdnai pagarsėjusį pokalbį telefonu su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ponas Trumpas šią puikiai pasirodžiusią valstybės tarnautoją pavadino „blogomis naujienomis“. Prezidentas grasinamu tonu pridūrė, kad „ši moteris“ tuojau „kai ko susilauks“.

Mano draugai, tebedirbantys Valstybės departamente, apimti didelio sielvarto. Jeigu tavo darbas neatkreipia Baltųjų rūmų dėmesio – vadinasi, dirbi neefektyviai. Jeigu jo sulauki – tenka peržengti sąžinės priekaištus.

Viena vilčių teikianti vieta yra Pentagonas, išlaikantis karišką tvarką, kai aplink tvyro chaosas. Kongresas, kad ir kaip būtų susipriešinęs, dosniai skiria lėšų ir remia jo misijas. Kariai maitinami, ginklai – perkami. Tokie pareigūnai kaip Johnas Roodas, gynybos sekretoriaus pavaduotojas politikos reikalams, pateikia įtikinamų minčių apie Kinijos keliamą grėsmę.

Vis dėlto vyriausiasis šalies pajėgų vadas kelia įtūžį net ir santūriems kariuomenės pareigūnams. Sprendimas įšaldyti „brangias“ pratybas su Pietų Korėja, kai neprognozuojamas režimas šiaurėje intensyvina savo raketų bandymus, yra viena iš susierzinimą keliančių priežasčių. Kita – delsimas imtis priemonių prieš Iraną. Nuolaidžiavimas Rusijai kelia jiems siaubą. Uniformas dėvintys žmonės bjaurisi karu, bet labiausiai jie nemėgsta neryžtingumo.

Prezidentui pavojingiausias nepasitenkinimas šnipų karalijoje. Amerikos šnipai niršta tiek dėl D. Trumpo nerūpestingo elgesio su paslaptimis, tiek dėl prezidento nuolat reiškiamo jų pastangų menkinimo. Jo naujausia užuomina, kad pranešėjas, pasiskundęs dėl Trumpo pokalbio telefonu su V. Zelenskiu, turėtų būti sušaudytas, puikiai atspindi prarają, atsivėrusią tarp taisyklėmis besivadovaujančios valstybės tarnybos patriotizmą ir atsainumo atmosferos Ovaliajame kabinete.

Galiausiai atkaklus nerūpestingumas įsuko apkaltos mechanizmą. Tačiau D. Trumpui labai pasisekė, kad Ukraina, atsidūrusi jo prezidentavimui pavojų sukėlusio skandalo centre, yra toli ir kad padėtis joje sudėtinga.

Šios istorijos ašis – kad Joe Bidenas 2015 pareikalavo atleisti šios šalies generalinį prokurorą Viktorą Šokiną, kas ir buvo padaryta 2016-aisiais. V. Šokinas anksčiau vykdė tyrimą dėl vienos energetikos bendrovės, suteikusios sinekūrą tuomečio JAV viceprezidento sūnui palaidūnui Hunteriui.

Šis reikalas atrodo prastai. Tačiau kiekviena Vakarų valstybė, palaikiusi ryšius su Ukraina, norėjo, kad neveiksmingai dirbęs Šokinas būtų pašalintas. Vėlesni tyrimai jokių pažeidimų neatskleidė. Bideno pavardė buvo nupirkta siekiant atgrasyti grobuoniškus Ukrainos pareigūnus, o ne užsitikrinti įtaką Vašingtone. Toks elgesys vis tiek gali atrodyti abejotinas, bet jis tikrai nelygintinas su prezidento sprendimu įšaldyti karinę pagalbą į keblią padėtį patekusiai draugiškai šaliai, siekiant ją priversti padėti sukompromituoti D. Trumpo politinį varžovą.

Šis ir kiti kaltinimai atrodo grėsmingi. Kaip visada, mėginimai paslėpti galus gali būti blogesnis už patį nusikaltimą. Vis dėlto, nors visa tai yra nepaprastai svarbu Vašingtonui, šis skandalas nebūtinai pakenks prezidentui (o galbūt netgi jam pagelbės). Ponas Trumpui, kaip ir jo gerbėjams, itin pravartus įspūdis, kad jie yra persekiojami.

Kairiųjų įprotis dėtis skriaudžiamais nė iš tolo neprilygsta darbininkiškosios Amerikos pritvinkusiai pagiežai isteblišmentui. 2016 metais balsavusieji už D. Trumpą įsivaizduoja, kad būtent elito atstovai – kostiumuoti, kosmopolitiški, gerai išsilavinę, globėjiškai besielgiantys ir dabar nusitaikę į prezidentą – sugriovė jų orumą, darbo vietas, gyvenimo kokybę ir saugumą. Dabar šie veikėjai nusiteikę padaryti tą patį 2020-aisiais. Ponas Trumpas yra šių rinkėjų pusėje, o jo kritikai – ne.

JAV prezidentas D. Trumpas kaltinamas V. Zelenskio spaudimu, kad šis ištirtų D. Trumpo varžovo 2020 metų prezidento rinkimuose Joe‘o Bideno veiklą mainais už 400 milijonų dolerių karinę paramą – pastarasis skandalas paragino prieš JAV prezidentą pradėti apkaltos tyrimą.

Ketvirtadienį Atstovų rūmų demokratų išleistos žinutės rodo, kad jog buvęs JAV specialusis pasiuntinys Ukrainoje v, rašydamas V. Zelenskio pasiuntiniui Andrejui Jermakui, pažadėjo naująjį Ukrainos vadovą pakviesti vizito į Vašingtoną, jei jis surengtų minėtą tyrimą.

„Štai, kas girdėti iš Baltųjų Rūmų – jei prezidentas Zelenskiui suteiks D. Trumpui akstiną patikėti, jog ištirs, „iš esmės išsiaiškins, kas įvyko 2016 metais, tada mes patikslinsime vizito į Vašingtoną datą. Sėkmės!“, K. Volkeris rašė liepos 25 dieną.

D. Trumpo skambutis, kuriuo jis ragino V. Zelenskį ištirti Bidenų veiklą mainais už karinę paramą, buvo įvykdytas tą pačią dieną. Kelios dienos prieš prezidentų pokalbį, K. Volkeris JAV ambasadoriui ES Gordonui Sondlandui parašė, jog svarbiausia, kad „V. Zelenskis pasakytų, kad padės vykdyti tyrimą“.

Ketvirtadienį Atstovų rūmų teisininkai surengė aštuonias valandas trukusį pokalbį su K. Volkeriu, kuriuo metu aiškinosi šio žmogaus vaidmenį, talkinant D. Trumpui ir jo asmeniniam advokatui Rudy'ui Giuliani, galimai ieškojusiems užsienio valstybių paramos, kišantis į JAV prezidento rinkimus.

Apkaltos tyrimo procesui pamatus padėjo informatorius, kol kas identifikuojamas kaip JAV žvalgybos darbuotojas, į vyriausybę kreipęsis dėl nerimą keliančio D. Trumpo ir V. Zelenskio pokalbio telefonu.

„Dalyvavimas tokioje stulbinamoje piktnaudžiavimo galia veikloje vidury baltos dienos neatleidžia prezidento D. Trumpo nuo jo nusižengimų ir sunkių nusižengimų Konstitucijai pasekmių“, – bendrame pareiškime sakė trijų parlamento komitetų, išklausiusių K. Volkerio parodymus, pirmininkai.

Tai penktadienį pranešė televizijos kanalas CNN, remdamasis trimis su situacija susipažinusiais šaltiniais.

„K. Volkeris, diplomatas, D. Trumpo administracijoje sprendžiantis su Ukraina susijusias problemas ir minimas informatoriaus skunde, netikėtai atsistatydino“, - pranešė televizijos kanalas.

JAV valstybės departamentas kol kas oficialiai nepatvirtino, kad K. Volkeris atsistatydino.

Anksčiau penktadienį demokratai JAV Kongreso Atstovų Rūmuose iškvietė K. Volkerį į klausymus dėl D. Trumpo ir V. Zelenskio kontaktų, turėjusius įvykti spalio 3 d.

Pranešimai, jog Baltųjų rūmų šeimininkas, telefonu kalbėdamasis su Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu, grasino nutrauksiąs pagalbą Ukrainai, jeigu nebus pradėtas baudžiamasis tyrimas prieš pagrindinį D. Trumpo konkurentą 2020 metais įvyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose Joe Bideną ir jo sūnų Hunterį, kuris turėjo reikalų su viena Ukrainos kompanija, sukėlė didelį skandalą Vašingtone.

Trečiadienį Baltieji rūmai paskelbė liepos mėnesį įvykusio dviejų šalių lyderių pokalbio stenogramą. Iš penkių puslapių dokumento matyti, kad D. Trumpas ragino V. Zelenskį pradėti tyrimą, kuris galėtų pakenkti jo politiniam priešininkui, demokratų kandidatui į JAV prezidentus J. Bidenui.

„Jeigu yra platesnio formato poreikis, žinoma, mes prisijungsime. Tuo pačiu metu visiškai palaikome Normandijos formatą“, – BNS Vilniuje penktadienį sakė K. Volkeris.

Taip jis komentavo naujojo Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio siūlymą į Normandijos derybų grupę, susidedančią iš Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos, įtraukti JAV ir Jungtinės Karalystės atstovus.

„Kaip visuomet sakiau, šių susitikimų problema yra ne formatas, o Rusijos politinė valia įgyvendinti savo įsipareigojimus pagal Minsko susitarimus“, – kalbėjo JAV pasiuntinys.

„Kad ir ką galite padaryti, kad būtų sudarytos sąlygos realiai taikai ir kad Rusija vykdytų Minsko susitarimus, esame pasirengę prisijungti ir padėti“, – pridūrė jis.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas) neseniai pranešė, kad tikisi artimiausiomis savaitėmis sušaukti Normandijos ketvertą naujam derybų dėl taikos Ukrainoje raundui.

Susitikęs su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu jis taip pat pareiškė, kad Ukrainoje išrinkus V. Zelenskį, atsirado realios galimybės pasiekti taiką šioje šalyje.

K. Volkeris teigė su tuo sutinkantis, tačiau pabrėžė, kad pagrindinės problemos dėl konflikto Ukrainoje yra susijusios su Rusija.

„V. Zelenskis neabejotinai turi palaikymą, jis turi mandatą parlamente, jis turi valią tai padaryti, bet problema visada buvo Rusija. Tikiuosi, kad tai yra nauja galimybė, kur Rusija pakeis savo elgesį“, – sakė Vašingtono atstovas.

Rusija 2014 metų kovą aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį ir netrukus pradėjo remti separatistus rytinėje šalies dalyje. Konfliktas nusinešė daugiau nei 13 tūkst. gyvybių, rodo Jungtinių Tautų duomenys.

Šie neramumai prasidėjo, kai po masinių protestų iš šalies buvo priverstas išvykti prorusiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, atsisakęs pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga.

„JAV nepriims ir nepalaikys Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Rusija, palaikydama savo okupaciją, masiškai pažeidžia žmogaus teises. Mes ir toliau tęsime bei griežtinsime sankcijas (Maskvai), kol bus grąžintas Krymas“, – parašė diplomatas savo paskyroje socialiniame tinkle „Twitter“.

Rusija atplėšė Krymą nuo Ukrainos 2014 metų kovą, pasiuntusi į pusiasalį savo pajėgas po Kijeve įvykusio provakarietiško Maidano sukilimo, nuvertusio Kremliaus palaikomą vyriausybę.

Dėl šio žingsnio, nepripažįstamo Ukrainos ir tarptautinės bendruomenės, Europos Sąjunga ir JAV paskelbė Rusijai griežtų ekonominių sankcijų, tačiau Maskva teigia, kad ši tema yra visam laikui uždaryta ir kad Krymas yra jos teritorija.

Galimybė paskelbti naujų sankcijų Rusijai buvo aptarta „per mano šiandienines diskusijas su kolegomis iš Europos Sąjungos“, per internetinę spaudos konferenciją sakė K. Volkeris.

„Idėja, kad reikia reakcijos papildomomis sankcijomis,.. atrodo, įgauna pagreitį“, – teigė jis.

„Ir visai nenustebčiau, jei tai įvyktų per artimiausią mėnesį ar du“, – pridūrė K. Volkeris.

Lapkričio 25 dieną Rusijos pasieniečiai Kerčės sąsiauryje netoli Maskvos aneksuoto Krymo krantų apšaudė ir užėmė tris ukrainiečių karinio laivyno laivus, plaukusius iš Juodosios jūros į Azovo jūrą.

Per incidentą 24 įgulų nariai buvo sulaikyti; trys jų buvo sužeisti. Laivai buvo nulydėti į Kerčę.

Federalinė saugumo tarnyba (FST) iškėlė 24 ukrainiečių jūreiviams baudžiamąją bylą dėl „neteisėto sienos kirtimo, kurį įvykdė grupė žmonių pagal išankstinį sąmokslą arba organizuota grupė, arba (dėl neteisėto sienos kirtimo) panaudojant prievartą ar grasinant ją panaudoti“.

Simferopolio ir Kerčės teismai nusprendė, kad visi 24 ukrainiečių jūreiviai turi būti areštuoti iki 2019 metų sausio 25 dienos.

Kijevas sulaikytus jūreivius vadina karo belaisviais, bet FST pareiškė, kad jų negalima laikyti karo belaisviais, nes jie kaltinami kriminaliniu nusikaltimu, o Rusija ir Ukraina nekariauja.

Vakarų šalys, įskaitant JAV ir ES, pasmerkė šią ataką ir paragino Rusiją paleisti ukrainiečių jūreivius ir laivus.

Kijevo sąjungininkės Vakaruose jau taiko sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos ir jos vaidmens 2014-aisiais įsiplieskusiame konflikte Rytų Ukrainoje, kur kovoja vyriausybės pajėgos ir Maskvos remiami prorusiški separatistai.

Praėjusį ketvirtadienį ES dar pusmečiui pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai, paskelbtas dėl Maskvos vaidmens Ukrainos konflikte.

Be ekonomikos sektoriams taikomų sankcijų ES taip pat yra paskelbusi varžomąsias priemones asmenims ir organizacijoms, siejamiems su Rusijos 2014 metais įvykdyta Krymo aneksija ir besitęsiančiu konfliktu Ukrainoje.

Karas Rytų Ukrainoje tarp vyriausybės pajėgų ir prorusiškų separatistų nusinešė jau daugiau kaip 10 tūkst. gyvybių ir teberusena, nors reguliariai yra skelbiami paliaubų susitarimai.

Anksčiau šią savaitę ES paskelbė sankcijas dar devyniems žmonėms dėl jų vaidmens surengiant rinkimus dviejuose separatistų kontroliuojamuose regionuose. Tarptautinė bendrija šiuos balsavimus laiko neteisėtais.

„Šiandien JAV įveda naujas sankcijas, susijusias tiek su Krymu, tiek su Donbasu (Rytų Ukraina). Jas kiek vėliau šiandien paskelbs Iždo departamentas“, – ketvirtadienį per trumpą spaudos konferenciją pranešė pareigūnas.

Pasak jo, kalbama apie asmenis ir subjektus, prisidėjusius prie Krymo aneksijos ar pažeidusius žmogaus teises Kryme ar Rytų Ukrainoje.

K. Volkeris priminė, kad JAV nepripažįsta Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos. Jis pridūrė, kad Vašingtonas neatšaukia sankcijų, tikėdamasis, kad jos padės įgyvendinti Minsko taikos susitarimus.