Viduramžių tvirtovė

Naujų šeimininkų ieškoma ištaigingam renesanso laikų kompleksui, pastatytam dar 1080 m. Daugiau kaip 1 000 metų jame gyveno La Rochefoucauld šeima, kurios istorija prasidėjo kone vienu metu su Prancūzijos istorija ir puikiai ją atspindi.

Vertei pilis buvo pastatyta strategiškai svarbioje vietoje, Prancūzijos vidurio vakaruose esančioje istorinėje Puatu srityje, pakeliui iš Limožo į La Rošelį, t.y. karališkajame kelyje tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Neatsitiktinai viduramžiais jos pavadinimas buvo tapęs bendriniu, reiškiančiu tvirtovę.

Jos šeimininkai – vienas už kitą garsesni La Rochefoucauld giminės atstovai, tarp kurių per ilgus šimtmečius buvo karališkojo dvaro atstovų, politikos veikėjų, bažnyčios reformatorių, filantropų, literatų, jie tituluojami hercogais, baronais, markizais, kunigaikščiais, grafais, perais. Ne ką mažiau garsūs ir svečiai, lankęsi Vertei pilyje. Čia su pirmuoju oficialiu vizitu lankėsi Prancūzijos karalius Pilypas VI Valua (1293–1350), 1539 m. čia lankėsi Prancūzijos karalius Karolis V, kuris, sužavėtas pilies, jos parke pasodino medį, sulaukusį mūsų dienų, buvo apsistojęs Henrikas II, Liudvikas XIII ir kt.

Jos šeimininkai – vienas už kitą garsesni La Rochefoucauld giminės atstovai, tarp kurių per ilgus šimtmečius buvo karališkojo dvaro atstovų, politikos veikėjų, bažnyčios reformatorių, filantropų, literatų, jie tituluojami hercogais, baronais, markizais, kunigaikščiais, grafais, perais.

Vertei pilis į Prancūzijos istoriją įėjo ir kaip svarbus derybų objektas (po Šimtamečio karo kuriam laikui buvo perleista Anglijos karaliaus regentui), ir kaip aristokratiją draskiusių nuolatinių konfliktų židinys. XVI–XVII a. religinių karų metais pilis buvo hugenotų kariuomenės bazė, todėl neišvengė karališkosios kariuomenės antpuolių.

Dalis literatūros istorijos

Nuolatos artimai karališkosios šeimos aplinkai priklaususi La Rochefoucauld šeima (pvz., François I de La Rochefoucauld buvo karaliaus Pranciškaus I krikštatėvis) politinio pakilimo viršūnę pasiekė XVII a. viduryje.

Kunigaikštis François VI de La Rochefoucauld (1613–1680) buvo aktyvus Frondos karų dalyvis, priešinęsis absoliutiniam monarchijos įsigalėjimui, tačiau mūsų dienomis jo vardas labiau siejamas su eseistika. Jo "Mintys, arba Moralinės sentencijos ir maksimos" – aktualumo neprarandančių minčių rinkinys. "Geriau juoktis ir nelaimingam, negu numirti nepasijuokus; mums džiaugsmą dovanoja ne aplinka, o mūsų požiūris į aplinką, net jei mūsų viltys neišsipildo, jos pramina mums gyvenimo kelią; pažinti save žymiai sunkiau, negu tyrinėti savo artimąjį; santuoka – tai vienintelis karas, per kurį miegate su savo priešu", – net ir mūsų dienomis F.de la Rochefoucauld posakiai dažnai klaidžioja jau net nenurodant pirminio šaltinio, tarsi bendras Vakarų Europos kultūrinis paveldas.

Giminės simbolis

Mūsų dienų sulaukusi pilis toli gražu nebepanaši į pirmąjį XI a. statinį, tačiau čia vis dar esama XII a. menančio mūro. Nuniokojus kompleksą XV a., jis buvo atstatytas naudojant senąsias statybines medžiagas. XVI a. pilis perstatyta renesanso stiliumi. XVIII a. pilis buvo apleista – jos šeimininkai gyveno Paryžiuje. Kompleksas nukentėjo ir per 1793-ųjų revoliuciją.

Valdant Napoleonui III pilies šeimininkai pasistengė susigrąžinti po šalį pasklidusius šeimos turtus, tarp kurių būta ir milžiniškos bibliotekos, meno kūrinių kolekcijos.

XIX a. pradžioje giminės atstovai susigrąžino pilį ir ėmėsi ją tvarkyti: atstatyti apgriuvę bokštai, pristatyta naujų, pakeisti ir puošmenomis pagražinti langai. Kone kiekviena vėlesnė La Rochefoucauld karta kaip ir jų pirmtakai komplekso architektūroje, interjere paliko savo pėdsakų, bandė pritaikyti patogiam gyvenimui, tačiau ne mažiau dėmesio buvo skiriama ir jos praeičiai.

Prieš pat Antrąjį pasaulį karą ir po jo tuometinis pilyje šeimininkavęs La Rochefoucauld giminės atstovas atliko archeologinius tyrimus. Jų metu buvo aptikti dalis XII ir XIII a. buvusio mūro, slaptas kambarys, kuriame būta pakeliamojo tilto mechanizmo. Buvo rasti ir XII a. laiptai, vedantys į XI a. koplyčią – iki pat 1958 m. apie ją nieko nebuvo žinoma.

Antrojo pasaulinio karo metais pilyje buvo prisiglaudę pabėgėliai iš Elzaso-Lotaringijos, apsistojusios ir prancūzų, ir vokiečių kariuomenės. Naujuosius laikus pilis pasitiko atverdama savo vartus plačiajai visuomenei, o 1966 m. kompleksas buvo įtrauktas į Prancūzijos istorijos paminklų sąrašą.

Tapo našta

Senajame Vertei pilies parke, kurį puoselėdavo tai vienas, tai kitas sodininkystei aistrą jautęs giminės atstovas, puikuojasi F.de La Rochefoucauld statula, šeimos koplyčioje ilsisi kone pusšimtis pilies šeimininkų. Ilga istorija, išauginusi milžinišką giminės medį, – ne mažesnė vertybė nei tūkstantmečiai mūrai. Vis dėlto šiandien būtent ji tapo neįveikiamu iššūkiu.

Piliai, kurioje nuolat gyveno kažkas iš La Rochefoucauld šeimos, reikia naujo energingo, pasiryžusio investuoti šeimininko.

Kilmingieji atsitvėrę tylos siena, tačiau ekspertai svarsto, kad būtent dėl jų gausos kompleksas ir yra parduodamas.

Atviruose šaltiniuose galima rasti, kad šiuo metu pilies savininkas yra 1958 m. gimęs François Alexandre'as de La Rochefoucauld, giminės medyje vadinamas François XIX de La Rochefoucauld. Jis turi 1986 m. gimusį sūnų – 11-ąjį Ljankūro hercogą, Marsijak princą François de La Rochefoucauld.

Piliai, kurioje nuolat gyveno kažkas iš La Rochefoucauld šeimos, reikia naujo energingo, pasiryžusio investuoti šeimininko. Tačiau iš plačios giminės (šiandien Prancūzijoje esama bent 200 šią pavardę turinčių asmenų) neatsiranda norinčio persikraustyti į šiuolaikinių patogumų stokojančius namus, esančius vos 643 nuolatinius gyventojus skaičiuojančiame provincijos miestelyje.

Sykį pilį jau bandyta gelbėti. 1923 m. kitai legendinei šeimai, tik iš kito, Naujojo pasaulio, buvo parduotas vienas iš septynių La Rochefoucauld giminei priklausančių garsiųjų gobelenų "Vienaragio medžioklė". Apie 1500-uosius nežinomų olandų meistrų sukurtą šedevrą įsigijo Johnas D.Rockefelleris Jaunesnysis, šiandien jį galima išvysti Metropoliteno meno muziejaus filiale Niujorke.

Kol Vertei pilis dar senosios garbingos giminės rankose, ji atvira visiems. Pilį – tiksliau jos dalį, pritaikytą šiuolaikinio žmogaus poreikiams – galima išsinuomoti ypatingoms progoms ar tiesiog seminarams (2 500 eurų už parą), užsisakius ekskursiją – apžiūrėti dvi dešimtis kambarių, apstatytų originaliais šeimai priklausančiais baldais, legendinę biblioteką (dauguma iš 18 tūkst. knygų – XVIII a.), archyvą, kur saugomi net XIII a. siekiantys šeimos dokumentai, autentišką virtuvę, rūsius, parką. Po ilgos kelionės į praeitį už 190 eurų galima pernakvoti 1760 m. pastatyto vakarinio sparno bokšte – svečių kambariai apstatyti autentiškais baldais, tačiau šiuolaikinis vonios kambarys, čia, žinoma, įrengtas.