Kauniečio gyvenimo istorija verta knygos, kurių šiandien Martynas yra parašęs net septynias. Vienoje jų nugulė ir visa jo tamsioji gyvenimo dalis. Šiandien Martynas laisvas žmogus, o laisvės suvokimas gimė palaipsniui, kai buvo nebeįmanoma tverti aplinkos daromos įtakos ir norėjosi kuo greičiau ištrūkti.
Priklausė daškiniams
– Martynai, šiandien esi saviugdos mokytojas, lektorius ir sveikos gyvensenos propaguotojas. Tačiau kelias iki tol buvo visai kitoks.
– Taip, aš užaugau Kaune, Vilijampolėje. Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad šiame mikrorajone tuo metu galiojo išgyvenimo režimas.
Pirmąją vagystę suorganizavau būdamas vos šešerių. Pamenu, kaip įkalbėjau kaimynų vaiką, kad iš praeinančios moters atimtų rankinę su pinigais, o už tai jam pažadėjau žaislą. Tuomet man, vaikui, atrodė, nors draugui pažadėjau atiduoti žaislą, bet už jo pavogtus pinigus galėsiu jų nusipirkti daugiau. Šis planas mums neišdegė, bet jį pasakoju, nes tai geriausiai iliustruoja tą kriminalinę situaciją, kurioje aš augau. Dabar, kai atsigręžiu atgal, suprantu, kad polinkio nusikalsti neturėjau, tačiau taip pat suvokiu, kaip stipriai mane buvo paveikusi visa ta sistema.
Mokykloje nebuvau nei chuliganas, nei pastumdėlis. Mėgdavau būti vienas, daug sportuodavau, visada mokėjau už save pakovoti. Ir gerai pamenu dieną, kai įvyko lūžis. Tada sumušė mano kaimyną, kuris atėjo pas mane ir apie tai papasakojo. Žinoma, nieko nelaukę ėjome išsiaiškinti pas tuos, kurie tai padarė, ir jie mane sumušė. Tą akimirką aš supratau – arba aš kažką darau, arba liksiu pastumdėlio vietoje. Tas momentas buvo lūžis, kai aš persijungiau į išgyvenimo režimą. Žinoma, tada ėjau mušeikoms keršyti, sumušiau juos, ir taip manyje gimė didžiulė agresija.
Tomis akimirkomis viskas mano gyvenime buvo labai juoda, o neapykanta buvo persismelkusi net į kaulus.
Būdamas septyniolikos aš jau priklausiau tuometei Daškinių gaujai. Nuo tada pas mane atsirado ginklų, narkotikų. Buvau vieno mafiozo apsaugininkas, dar vadinamas raketa. Tik sulaukęs pilnametystės patekau į Olandijos kalėjimą. Tuo metu jaučiausi laimingas ir mane toks gyvenimas tenkino, nes kitaip jo neįsivaizdavau.
Pamenu, kad išvykimas į užsienį, Amsterdamą, man buvo lyg koks sapnas, išėjimas iš tos betoninės dėžutės, kurioje augau.
Toliau niekas iš esmės nesikeitė, o tik aštrėjo – kalėjimai, susišaudymai, muštynės. Kartą buvau stipriai sušaudytas ir vos išgyvenau. Teko paragauti ir peilio ašmenų.
– Ar šie baisūs išgyvenimai nevedė prie minties, kad jau gana?
– Po truputį ši mintis kirbėjo, bet vėl atsirasdavo daug pinigų... Būdamas 24-erių ne kartą bandžiau rasti kažką naujo, šviesesnio. Uždirbau nemažai pinigų, sugalvojau vykti į Australiją ir pradėti kitokį gyvenimą, bet likus kelioms dienoms iki išvykimo, man panaikino vizą. Išvykau į Naująją Zelandiją, tačiau ten įsikurti nepavyko. Vėliau – į Ameriką. Tačiau viskas vėl grįždavo į pradinę padėtį.
Labai gerai prisimenu vadinamąjį lūžį – tuomet man buvo 25-eri. Buvau neapsakomai nuo tokio gyvenimo pavargęs, o dar, be viso to, sužinojau apie draugų išdavystę. Po to – didžiuliai pykčiai ir kryžkelė, kai turėjau rinktis: arba nužudyti vieną kitos gaujos narį, kad man viskas būtų gerai, arba nusileisti.
Galiu nuraminti, kad nieko tikrai nesu nužudęs, bet tada nusileisti buvo neapsakomai sunku, to padaryti tiesiog neleido savigarba.
Kai atsidūriau toje kryžkelėje, prasidėjo strategijos – kai kas siūlė pagalbą, kurį laiką vaikščiojau su neperšaunama liemene. Tomis akimirkomis viskas mano gyvenime buvo labai juoda, o neapykanta buvo persismelkusi net į kaulus. Bet ėmiau galvoti: "O ką aš pasieksiu, jei kažką bandysiu įrodyti? Kur išvis toks gyvenimas mane nuves?" Ir sąmoningai nusileidau, nenorėjau niekam atimti gyvybės.
Tą pačią dieną, kai tai padariau, į mano rankas pateko vieno garsaus psichologo mokymų kompaktinis diskas. Jį man padovanojo mama.
Lemtingas pasirinkimas
– Ar nesakei: "Mama, ką tu čia man duodi klausyti per nesąmonę?" Juk tavo aplinkos žmonės į tokius dalykus veikiausiai žiūrėjo skeptiškai?
– Šią dovaną priėmiau labai teigiamai, nes, kiek pamenu, pirmąją psichologinę Louise L.Hey knygą buvau perskaitęs devyniolikos, kai į mane šaudė. Tada buvo labai stiprus sukrėtimas, nes negalėjau susitaikyti su mintimi, kad tokį, kaip aš, taip sužalojo. Tuomet vos nenumiriau. Ši knyga man tada labai padėjo.
Martyno Driuko asmeninio archyvo nuotr.
Po to laiko vis ką nors paskaitydavau.
Įdomu tai, kad paklausiau šio psichologo įrašo, o ten ten nemažai buvo kalbama apie karmą (priežasties ir pasekmės dėsnį) ir tai, kaip ji veikia. Kad viskas grįžta bumerangu. Supratau, kad tai akivaizdus dėsnis. Persigandau, nes tiek visko buvau pridaręs!
Netrukus po to mane naktiniame klube sužalojo peiliu. Bet išgyvenau, pasveikau. Tuomet, kaip ir priklausė pagal mūsų taisykles, mano draugai išsiaiškino, kas mane tuomet užpuolė. Buvau skatinamas važiuoti ir keršyti, tačiau, atsiminęs karmos poveikį, pasakiau, kad nieko daryti nenoriu. Tuo metu mąsčiau taip, kad šiuo baisiu įvykiu aš atpirkau didžiąją dalį to, ką esu padaręs blogo.
Nuo to momento pradėjau taikyti įvairias psichologų metodikas gyvenimiškoms situacijoms, stebėti savo aplinką, draugus ir vis labiau vėrėsi akys. Tačiau atsirado kita problema: kaip išeiti? Ką veikti gyvenime – juk nieko nemoku!
Bet tuomet atsitiko taip, kad patekau už grotų. Ir, nors skamba keistai, bet uždarytas į vienutę pajutau didžiulį palengvėjimą – tarsi išsilaisvinau nuo to kalėjimo, kuriame kasdien gyvenau.
Būnant už grotų man palaipsniui ėmė šviesėti galvoje: supratau, ką noriu ir galiu veikti gyvenime, kaip galiu išaugti iš tos supančios tamsos, kuri pradėjo prarasti prasmę. Kai galva nebuvo apkrauta nuolatiniais skambučiais, vadinamaisiais reikalų tvarkymais, viskas pasąmonėje ėmė dėliotis į vietas, pradėjo veikti intelektas.
Tačiau visa tai dar buvo tik įvadas. Visas mano suvokimo kelias prasidėjo, kai atsidūriau Lukiškėse. Ten man privežė knygų, o vienoje jų radau labai man padėjusią mintį: žmogus nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad gali rinktis – pykti ar nepykti, kaip ir ką galvoti, nervintis ar išlikti ramus, kaip atrodyti ir kita.
Nuolat mintyse turėdamas visus psichologų perskaitytus mokymus vieną akimirką tarsi sprogau. Ir labai aiškiai išgirdau save, savo mintis. Tą akimirką pamačiau save iš šalies ir pagalvojau: kas čia toks? Pradėjau iš savo proto juoktis, kad taip nusigyvenau, jog atsidūriau kalėjime. Po šios dienos senasis Martynas mirė ir atgimė visai kitas. Supratau, kad iki šiol aš pats nekūriau savo gyvenimo, o buvau tik praeities patirčių marionetė.
Toliau buvau įkalintas Vokietijoje, kur mane pervežė iš Lukiškių. Ten metus gyvenau vienutėje – kasdien skaičiau, meditavau, tyrinėjau save. Mane turėjo palikti kalėjime šešeriems metams – taip tuomet prašė prokuroras.
Tačiau atsitiko taip, kad teismo salėje išgirdau, jog esu paleidžiamas ir deportuojamas į Lietuvą. Buvo sunku patikėti tuo, kas vyksta. Bet, išsivadavus iš vidinio kalėjimo, ir tikrasis nepanoro manęs laikyti.
Grįžo pasikeitęs
– Kas vyko tuomet, kai grįžote į gimtinę? Juk čia vėl ta pati aplinka, iš kurios teigiate pagaliau išsivadavęs.
– Grįžti tikrai buvo labai keista. Per metus buvau labai pasikeitęs, visiškai kitoks. Pamenu, manęs atvyko pasitikti keli draugai ir žmona. Tuomet, pamatęs žmoną, pagalvojau: "Na, Martynai, įdomią žmoną buvai išsirinkęs, ir draugai įdomūs" (juokiasi).
– Kaip žmona jus priėmė tokį pasikeitusį?
– Kalbant atvirai, galvojo, kad man pasimaišė protas. Ir tai suprantama. Man visa tai, kas vyko tuo metu – visas tas senasis gyvenimas, atrodė kaip senas sapnas.
– O draugai? Juk priklausėte gaujai. Iš tokių grupuočių ne taip paprasta išeiti.
– Jie klausė, kuo užsiimsiu. Galvojo, kad man praeis ta vadinamoji jogo savijauta, kuri jiems buvo keista, ir viskas vėl grįš į senas vėžes. O aš toliau skaičiau, stojau mokytis medicinos ir taikomosios psichologijos. Po pusės metų tapau gydytojo refleksologo asistentu. Juo išdirbau trejus metus.
Kai aplinkiniai sužinojo, kaip dabar prisimenu, visiems buvo didžiulis šokas. Bet po truputį jie ėmė suprasti, kad visa tai, ką aš kalbu, kaip elgiuosi, nėra laikina. Taip draugai atsisijojo.
Su žmona buvo panašiai. Ji pamatė, kad į senas vėžes aš negrįšiu, prisitaikė prie naujojo Martyno, tačiau meilės jau nebuvo. Galvojome, kad gal reikia vaikelio, kuris mus labiau suartintų. Susilaukėme sūnaus, nes jaučiausi tėvystei pribrendęs. Visą tą laiką buvome geri draugai, bet jausmai taip ir neatgimė. Juolab kad ir vaikas, kurį abu be galo mylime, nebuvo tai, kas sužadintų meilę.
Tikrai bandžiau viską – keisti įvairias technikas, pats prisitaikyti, ją įtraukti į veiklą, kuri buvo įdomi man. Bet ji tai darė iš reikalo, o ne todėl, kad to norėtų. Nieko neišėjo, išsiskyrėme.
Iškart po skyrybų kurį laiką mūsų santykiai buvo labai blogi, tačiau, laikui bėgant, pralaužėme ledus ir dabar esame labai geri draugai.
Martyno Driuko asmeninio archyvo nuotr.
Užsiima ir labdara
– Ar su kuo nors iš kriminalinio pasaulio aplinkos žmonių dabar dar palaikote ryšius?
– Yra keli, bet tie, kurie buvo draugai nuo vaikystės. Aš pasikeitęs – nebevartojau alkoholio, susiradau kitokius pomėgius, nesilankau vakarėliuose. Todėl keliai su daugeliu žmonių išsiskyrė natūraliai.
– Praėjo beveik dešimt metų nuo jūsų pokyčių pradžios. Kaip šiandien atrodo jūsų įprasta diena?
– Atsikeliu ryte, atlieku meditacijos pratimus ir sėdu rašyti. Šiuo metu gimsta jau aštuntoji mano knyga. Po pietų važiuoju sportuoti. Savaitgaliais vedu įvairius mokymus, stovyklas, užsiėmimus. Žmonės manimi tiki ir pasitiki, nes esu realus pokyčių ir valios pavyzdys.
Važiuoju į skirtingas šalis ir su draugu vedame saviugdos mokymus. Vedu ir asmeninius mokymus, jogos kursus.
Kartais neužtenka valandų per parą, bet savo organizmą esu sustygavęs pagal bioenergetiką labai tiksliai.
Toliau niekas iš esmės nesikeitė, o tik aštrėjo – kalėjimai, susišaudymai, muštynės. Kartą buvau stipriai sušaudytas ir vos išgyvenau.
– Esate dar ir saviugdos ir labdaros klubo "Satori" įkūrėjas. Tai dar viena veikla, reikalaujanti nemažai laiko. Ką veikia šio klubo nariai?
– Prieš kelerius metus, kalbant su draugu, kuris jau buvo įkūręs panašų vyrų klubą, daug dėmesio skyrėme vyriškumui ir visai tematikai, kuri su tuo siejasi. Tai gan sunki tema – vyriškumo suvokimas labai greitai keičiasi. Anksčiau buvo aiškiai atskirtos kastos, tačiau šios ribos laikui bėgant vis tirpo, todėl įkurti vyriškumo ugdymo klubą atrodė puiki mintis.
Per kelerius metus M.Driukas įkurtas vyrų klubas "Satori" subūrė apie 400 žmonių.
Taip pat daug minčių ir stimulo davė kelionės ir seminaruose sutikti vyrai. Mačiau daugybę pavyzdžių, kuriuos norėjosi keisti, kaip, pvz., Ispanijoje sutikome lietuvių, kuriems keliones nupirko žmonos. Jie atvažiavę visiškai atsipalaidavo – vynas ir keiksmažodžiai. Nutiko taip, kad su jais susibendravome ir pavyko įtikinti pagyventi tą savaitę pagal mūsų taisykles, nukreipėme jų energiją tinkama linkme ir po savaitės jie dėkojo, klausė, kaip išlikti blaiviam, sąmoningam, pozityviam grįžus iš kelionės į seną aplinką?
Tokios patirtys manyje kaupėsi ir vieną rytą nubudęs supratau, kad vyrams reikia erdvės, kurioje jie rastu naujų bendraminčių, galėtų atsiskleisti ir atsipalaiduoti, bet tai darytų teisingai. Užteko vienos tiesioginės transliacijos socialiniame tinkle "Facebook", kurios metu pasakiau apie planus dėl klubo ir pakviečiau bendraminčius į susitikimą. Į jį, mano maloniai nuostabai, susirinko apie 200 žmonių.
Dabar, praėjus pusantrų metų nuo įkūrimo pradžios, klubas turi apie 400 žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Klubas vienija sąmoningus vyrus, kurie nevartoja alkoholio, kitų svaigalų arba bent jau stengiasi jų nevartoti, nerūko, nesmurtauja, nepriklauso nusikalstamoms grupuotėms, nedaro nusikaltimų.
Klubo nariai propaguoja meditaciją, sportą, labdarą ir sveiką gyvenimo būdą, kuris naudingas klubo nario gyvenimui ir Lietuvai apskritai. Visi nariai įsipareigoja padėti vieni kitiems spręsti vidines ir išorines problemas. Nuolat organizuojami mokymai, seminarai, paskaitas skaito žymūs šalies lektoriai.
– Ką reiškia klubo pavadinimas "Satori"?
– Kadangi domiuosi Rytų filosofija, pavadinimas taip pat kilo iš šių kraštų. Pažodžiui "satori" – sąmoningumo blyksnis.
– Teko girdėti, kad klubo nariai intensyviai užsiima labdaringa veikla, padeda nuskriaustiesiems.
– Galiu pasakyti, kad šis klubas tapo savotišku mano indėliu visuomenei. Kadangi visada maniau, kad turiu kažką jai duoti naudingo dar daugiau, nei dariau visus tuos metus poliklinikoje, seminaruose, rašydamas knygas. Kiekvienas klubo narys turi mokėti simbolinį 10 eurų nario mokestį kas mėnesį, todėl susidaro šiokia tokia suma. Reikėjo nuspręsti, kur šiuo pinigus panaudoti. Taip gimė mintis juos skirti labdarai. Paskelbus apie tai viešai, sulaukėme daugybės žmonių pagalbos prašymų iš visos Lietuvos, kuriuos, kiek įmanoma, iki šiol ir stengiamės įgyvendinti.
Vienas įsimintiniausių pirkinių – vėžiu sergantiems padovanoti deguonies aparatai. Taip pat nariai uždengė vienos neturtingos moters namo stogą. Be galo didžiulis sukrėtimas ištiko nuvažiavus į Vilijampolės socialinės globos namus. Tikrai ne vienas narys po apsilankymo pas neįgalius vaikus visiškai pakeitė savo mąstymą apie gyvenimo prasmę, humaniškumo svarbą kiekvieno piliečio gyvenime. Matyti tokius pokyčius man yra gyvenimo prasmė ir džiaugsmas.
