Įsiplieskus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, Vokietija buvo viena pirmųjų NATO sąjungininkių, atsiuntusių į Lietuvą savo rotacines pajėgas. Nuo 2015-ųjų vasaros kelių mėnesių pratyboms Bundesveras siųsdavo savo rotacines kuopas su kovine technika. Vokietijos kariai Lietuvos poligonuose bandė savo ginkluotę, techniką ir ekipuotę. Taip pat, akivaizdžiai toliaregiškai, buvo renkama informacija apie tarnybos Lietuvoje sąlygas – karinę infrastruktūrą, kelius, poligonus, gamtines sąlygas

Vokietija į Lietuvą būti bataliono šerdimi siunčia vienus geriausiai parengtų Bundesvero dalinių, papildomai pratyboms atsiųsdama artilerijos ir inžinerijos pajėgumų.

– Kas yra afilijacija arba kitaip tariant – susiejimas?

– Tai yra ilgalaikio bendradarbiavimo forma, kurią siekiame nustatyti tarp mūsų „Geležinio vilko“ brigados ir Vokietijos divizijos. Mūsų ministrai pasirašė ketinimų protokolą. Tai yra kol kas tik pareiškimas, kuriame abi šalys išreiškė stiprinti bendradarbiavimą tarp „Geležinio vilko“ brigados ir Vokietijos divizijos.

– Prieš dešimtį metų „Geležinio vilko“ brigada, tuomet vienintelė mūsų sausumos pajėgose, buvo analogiškai aflilijuota ir į Danijos diviziją. Danijos karius Lietuve matome dažnai. Kokių dar pasekmių per dešimtmetį turėjo tas afilijacijos procesas?

– Dešimt metų – netrumpas laikas ir per jį situacija nemažai apsikeitė. Mūsų ryšiai su Danija yra tokie pat glaudūs, tačiau jau antrus metus Lietuvoje yra Vokietijos vadovaujama kovinė grupė – NATO pajėgų atstovė Lietuvoje. Natūraliai bendradarbiavimas su Vokietija tapo šiek tiek išskirtinis, tikimės, ir ilgalaikis. „Geležinio vilko“ brigadai dabar aktualu ir natūralu susisieti su Vokietijos divizija, tačiau tai nereiškia, kad Danijos svarba mums mažėja. Sieksime ir toliau su ja puoselėti glaudžius santykius.

Lietuvoje jau yra ir antra – „Žemaitijos“ brigada. Svarstysime, kaip ją taip pat sujungti. Danai, mano žiniomis, jau yra pareiškę norą afilijuotis ir su „Žemaitijos“ brigada. Procesas yra prasidėjęs, ir, manau, per šiuos metus mes sudėliosime partnerystės ryšius su artimiausiais sąjungininkais.

– Ar galėtumėte pritarti nuomonei, kad virtinė gerų poslinkių santykiuose su Vokietija galiausiai ir lėmė tai, kad jie ėmėsi vadovauti NATO kovinei grupei, priėmė sprendimą dėl afilijacijos?

– Nebuvau NATO „virtuvėje“, kai šie sprendimai buvo priimami. Neatmesčiau, kad tai galėjo turėti įtakos. Tačiau faktas, kad Vokietijos dydis, jos geografinė padėtis lėmė, kad vienoje ar kitoje šalyje ji būtų buvusi vadovaujanti vienai iš kovinių grupių valstybė.

Kuo Vokietijos buvimas čia yra labai geras, yra tai, kad ji turi labai glaudžius ryšius su daugybe kaimynų. Dėl to ji labai gerai generuoja pajėgas iš kitų šalių. Mes turime daugianacionalinę kovinę grupę, labai gerai integruotą į „Geležinio vilko“ brigadą. Ta integracija, panašu, yra patenkinta ir Vokietija. Tikimės, kad šis bendradarbiavimas užtruks ilgai, Vokietijos pajėgos norės tęsti šią misiją.

– Kalbame apie dvišalį bendradarbiavimą. Tačiau yra ir daugiašalis bendradarbiavimas, daugybė NATO vadaviečių. Kaip ryšiai su Vokietija paveiks jau esamą tarptautinį bendradarbiavimą?

– Jis nepanaikins nieko, kas vyksta. „Galežinis vilkas“ natūraliai turi būti didesnio vieneto – divizijos dalimi. Vokietijos divizija šiuo metu yra natūraliausias. Tačiau tai yra orientuota į pasirengimą, mokymą, tai nėra pilnas integravimas, kad Vokietijos divizijos vadas duotų nurodymus „Geležinio vilko“ brigados vadui. Tačiau tai yra kur kas glaudesnis bendradarbiavimas nei bet kada iki šiol.

Susėdę karininkai sudarys mokymo planus, perspektyvą. Taip pat tęsime ir konsultacijas strateginiame lygmenyje. Mūsų kariuomenių vadai puikiai sutaria, ministrai, Vokietijos gynybos ministrė išlieka savo poste, taigi, mūsų ryšys yra daugeliu lygmenų – nuo strateginio iki taktinio.

– Kalbant apie mūsų strateginį tikslą krizės atveju užtikrinti susisiekimą su likusia Europos dalimi, mūsų sąjungininkais, apginti Suvalkų koridorių, iškyla ir artimesnio bendradarbiavimo su Lenkija klausimas. Kokie numatyti politiniai tikslai ten?

– Lenkija yra iš tų šalių, su kuria bendradarbiavimas laikomas ir vadinamas strateginiu. Tai yra be galo svarbi mūsų saugumui šalis, o parama sausuma gali ateiti tik per Lenkiją. Ryšiai su Lenkija mums visada buvo svarbūs. Turime daugybę įgyvendinamų projektų, mūsų karininkai yra įvairaus lygio štabuose Lenkijoje. Įdirbis yra, tačiau yra ir potencialo, kurį sieksime išnaudoti.

Pašnekovė sako, kad europietišką virtuvę išbandę Lietuvos kariai vis labiau pasiilgsta tradicinių lietuviškų cepelinų ar bulvinių blynų. Tad planuojama atnaujinti valgiaraščius, kad kariai per pietus galėtų rinktis vieną iš dviejų patiekalų – europietiškos virtuvės ir tradicinio lietuviško.

„Valgiaraščiai nesiskiria, kiek skirtingi tik pusryčių patiekalų meniu. Iš pradžių ir jie buvo vienodi, tačiau, NATO sąjungininkų karių prašymu, jie buvo pakoreguoti. Tai, kas pusryčiams tinka mūsų kariams, jiems netiko. Mūsų kariams labiau tinka košės, dešrelės, jiems – sūriai, rūkytos dešros, rageliai, bandelės“, – pasakoja O. Dūdaitė.

Tiesa, kaip pastebi pašnekovė, nors europietiškesnės virtuvės patiekalai patinka tiek sąjungininkų, tiek Lietuvos kariams, pastarieji ima ilgėtis tradicinių lietuviškų valgių.

„2017-aisiais atsirado naujas valgiaraštis, tačiau atlikus 2 tūkst. karių apklausą paaiškėjo, kad mūsų kariai pasiilgo tarkuotų bulvių plokštainio, cepelinų, bulvinių blynų, žemaičių blynų – savo nacionalinių tradicinių patiekalų. Todėl šiais metais vėl planuojame atnaujinti valgiaraščius, padaryti taip, kad per pietus kariai galėtų rinktis vieną iš dviejų patiekalų – europietiškos virtuvės ir tradicinio lietuviško.

Iš dabartinio valgiaraščio kariams labiausiai patinka mėsainiai, dešrainiai ir picos. Taip pat mėgstami yra vištienos patiekalai“, – pasakoja O. Dūdaitė.

Pašnekovė atskleidžia, kad lietuvių kariai labai nenoriai valgo žuvį. Apklausoje kariai ją priskyrė prie labiausiai nemėgstamų patiekalų, nors pažymėjo, kad lašišą mėgsta.

„Klausėme, ar kariai pageidautų, kad aukštesniems nei 190 cm kariams būtų skiriama papildoma porcija, tačiau 70 proc. atsakė, kad ne. Jie mano, kad visiems sąlygos turi būti vienodos“, – pažymi O. Dūdaitė.

Nors dažną mūsų reikia skatinti valgyti vaisius ir daržoves, tačiau kariai mielai renkasi juos valgyti.

„Vaisų turime nuolatos – keletą rūšių. Kariai labiausiai mėgsta bananus, obuolius valgo sunkiausiai. Kariai mielai valgo salotas, tačiau salotos su majonezu – jau atgyvena, kariai renkasi salotas, pagardintas aliejumi“, – atskleidžia pašnekovė.

Krašto apsaugos ministerijos kario aprangos ir sistemų projektų karininkas kapitonas Mariukas Matukas LRT TELEVIZIJOS laidai „Karinės paslaptys“ sako, kad kario uniformos madas diktuoja didžiosios valstybės bei specialiosios pajėgos, kurios, dalyvaudamos įvairiose misijose, sukaupia įvairios patirties, taip pat ir pastebėjimų, kas padėtų veiksmingai maskuotis įvairiose vietovėse.

– Kas lėmė, kad praėjus šešeriems metams po uniformos sukūrimo ir pritaikymo buvo nuspręsta, kad ji taps visos kariuomenės uniforma?

– Tiesą sakant, tiems, kas prisidėjo prie šio projekto, tai yra ne naujiena. Galbūt plačiajai visuomenei naujiena tai, kad pereiname prie universalaus marginimo. Kaip ir daugelis dalykų, Lietuvos kariuomenė prasideda nuo operacinių reikalavimų, šiuo klausimu kariai, dalyvaujantys tarptautinių operacijų rajonuose, grįžta su įvairiomis idėjomis ir operaciniu poreikiu. Specialiosios pajėgos išreiškė operacinį poreikį turėti kažką tokio, kas operacijų zonose maskuotų karį, paslėptų, jį būtų sudėtingiau identifikuoti.

– Labai daug valstybių turi uniformas, pagrįstas vadinamuoju universaliuoju raštu. Kodėl mes pereiname nuo rašto, pritampančio prie lietuviško kraštovaizdžio, prie naujo rašto?

– Mūsų senasis miško marginimas garbingai tarnavo visą dešimtmetį, juo buvo patenkinti kariai, tarnaujantys Lietuvoje. Savo maskuojančiomis savybėmis šis marginimas paslepia karį vasaros metu miškingoje vietovėje.

Tačiau esame NATO valstybė, Lietuvos karinės pajėgos gali būti dislokuotos bet kuriame pasaulio taške. Užsiimame plataus spektro operacijomis, todėl negali žinoti, kur atsidursi rytoj ar poryt, o su šiuo marginimu galima dirbti keturiose skirtingose aplinkose: miško, kalvotoje vietovėje, dykumoje ir mieste. Būtent šiose aplinkose dažniausiai operacijas vykdo kariai.

– Matome tik kelnes ir viršutinę aprangos dalį, o kokie sprendimai priimti dėl kitų aprangos elementų?

– Pereinamuoju laikotarpiu kituose kario aprangos drabužiuose buvo nuspręsta pereiti prie alyvuogės žalios spalvos, kad pernelyg neišsiskirtų. Nes, pavyzdžiui, jei šilta striukė būtų dėvima su universalaus marginimo uniforma, atsirastų kontrastas. Tačiau mes pabandėme paeksperimentuoti ir pamatėme, kad militaristinė alyvuogės žalia spalva dera prie universalaus marginimo kostiumo, todėl pereinamuoju laikotarpiu taip ir bus. Vėliau, po 2–3 metų pereinamojo laikotarpio, stengsimės, kad visas karinės aprangos ansamblis būtų margintas.

Kaip šios grėsmės saugotis, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Karinės paslaptys“ pataria patyrę išminavimo specialistai.

Karys išminuotojas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje nuo pat jos susikūrimo, atsargos kapitonas, Karo palikimo grėsmių prevencijos asociacijos vadovas Arūnas Janušonis sako, kad atradus sprogmenį ar panašų į jį daiktą, nereikia nei panikuoti, nei imti demonstruoti savo drąsos.

„Turime įvertinti situaciją, kiek tai yra grėsminga, ar arti nėra žmonių. Visi žmonės turėtų pasitraukti, reikėtų pažymėti vietą, kurioje aptiktas objektas. Pažymėti vietą galima naudojant kuolą, pagalį, akmenų krūvelę. Vietą reikia pažymėti ne tik todėl, kad niekas neužliptų, bet ir todėl, kad žmogus galėtų nesunkiai nurodyti ir padėti surasti vietą specialiosioms tarnyboms.

Tai padarius reikia paskambinti telefonu 112. Policija turi atvykti į vietą, įvertinti, ar tai yra karo laikų sprogmuo, ar kažkoks dabartinis įrenginys. Įvertinę situaciją, policijos pareigūnai apie ją praneša išminuotojams. Kartu su išminuotojais atvyksta ir greitosios pagalbos automobilis bei priešgaisrinės tarnybos, jei netyčia įvyktų sprogimas ar kitokia nelaimė“, – kalba specialistas.

Bet koks sprogmuo yra pavojingas, net ir išminuotojai bet kokį sprogmenį laiko pavojingu iki tol, kol jį ištiria ir nustato, ar jis pavojingas, ar ne.

Karo palikimo grėsmių prevencijos asociacija veda pamokas mokyklose. „Nesvarbu, kokio amžiaus vaikas – ar antrokas, ar abiturientas, tai yra visiems svarbu. Vaikams skiriame daug dėmesio, nes jie viską liečia, o Jungtinių Tautų statistikos duomenimis, vaikai nukenčia dažniausiai“, – pažymi A. Janušonis.

– Į Lietuvą atvystančius Vokietijos karius lydi ne tik karinė technika, bet ir informacinės atakos. Labai garsiai nuskambėjo, kad į Lietuvą atvykę Vokietijos kariškiai neva išprievartavo mergaitę. Lietuvos teisėsauga labai greitai ištyrė šią situaciją ir paneigė tokią informaciją. Tačiau tokia ataka įvyko ir mes turime būti tokiems dalykams pasirengę?

– Be jokios abejonės. Rusijos politinis elitas neslepia, kad jiems labai neparanku ir nepatinka, kad sąjungininkai čia kuriasi, sustiprina regiono saugumą ir suvaržo jų galimybes ateityje imtis vienokių ar kitokių veiksmų. Todėl jie imasi viso plataus spektro įvairiausių priemonių tam, kad apsunkintų sąjungininkų buvimą čia.

Žvelgiant giliau, į pačią Rusijos politikos prigimtį, pamatysime, koks yra pagrindinis Rusijos užsienio politikos tikslas. Rusija identifikuoja, kad NATO yra pagrindinis jos priešas. Visi veiksmai rodo, kad jei stengiasi sumažinti NATO aljanso solidarumą, o geriausiu jiems atvejų jį suskaldyti ir padaryti nebeveiksnų, tokiu būdu pasiekiant, kad jis nebeegzistuotų. NATO aljansas šiuo metu yra stipriausias pasaulyje ir Rusija kariniu požiūriu negali su juo varžytis.

Šiuo atveju gavome pranešimą, neva mūsų sąjungininkų kariai išprievartavo mergaitę. Galime iškart dekonstruoti šią žinutę. Pirmas dalykas, į ką reikia atkreipti dėmesį – koks pasirinktas aukos tipas. Tai yra paauglė mergaitė. Vaikai apskritai yra bet kurioje visuomenėje pats jautriausias dalykas, nes vaikai yra žmonijos ateitis, dėl to visi saugo juos ir jautriai reaguoja, jei jiems kas nors atsitinka. Taigi, pasirinktas variantas, kuris  bet kokiu atveju turi sujaudinti visuomenę. Kitas, dar jautresnis aspektas – ta mergaitė yra neįgali.

Kai priklijuojama vaikų skriaudikų etiketė, tai sukelia tokias dideles emocijas, kad net nereikalauja kažkokių didesnių įrodymų, jog tai iš tiesų įvyko. Tokiu būdu siekta įkalti pleištą tarp, šiuo atveju, vokiečių karių ir Lietuvos gyventojų. Laimei šį kartą greitai sureagavo visos atsakingos struktūros ir ši ataka buvo demaskuota.

– Tai yra šablonas, mes jau matėme tokius informacinius išpuolius jau anksčiau Berlyne, Slovjanske.

– Taip, šis žanras – Kremliaus propagandistų klasika. Jie puikiai supranta, kas yra vaikai, todėl dažnai kuria kažkokių piktadarių aukų įvaizdį. Jei gali nuskriausti vaiką, tai koks tu esi žmogus? Tu esi visiška padugnė, visiškas niekšas. Tai atitinka Slovjansko atvejį, kai neva ukrainiečių kariai nacionalistai nukankino berniuką.

– Negi jie nėra tokie gudrūs, kad tą patį scenarijų, koks buvo Slovjanske, kartoja Lietuvoje, kur turime geras priešakines linijas prieš tokias informacines atakas?

– Esu tikras, kad buvo tikėtasi sukelti labai greitą emocijų antplūdį. Grįžtant prie Ukrainos atvejo, Rusijos žmonės tikėjo, kad ukrainiečiai jiems buvo artimiausia tauta. Prieš įvykius Kryme, pietryčių Ukrainoje, buvo pradėtos skleisti žinutės, kad neva Ukrainoje vyrauja ir atgimsta fašizmas. [...] Lietuvoje dislokuotam priešakiniam batalionui vadovauja vokiečiai, tad prognozuočiau, kad tolimesnės atakos gali būti siejamos su tam tikrais istoriniais dalykais ir ta universalia nacizmo, fašizmo korta, kuri taip pat labai puikiai emociškai veikia.

Viena pagrindinių jų užduočių buvo vasaros pabaigoje – vyrai mokėsi infiltruotis iš sraigtasparnio.

Maketų gamybai batalione skiriama daug dėmesio. Gaudamas užduotį pagaminti maketą, jaunas karys geriau susipažįsta su vietove, joje esančiais keliais ir gamtos ar kraštovaizdžio objektais. Maketų gamybai pasitelkiama viskas, kas po ranka, – nuo virvelių ir plytgalių iki kankorėžių ir mėlynių. Pagaminę maketą, kariai pagal jį turi pristatyti savo padėtį ir būsimąją užduotį. Galbūt žemėlapių dėliojimas iš kankorėžių planšetinių kompiuterių eroje gali atrodyti nešiuolaikiškas būdas mokyti karius, tačiau jis pigus ir veiksmingas, gerai lavina karių atmintį.

Tačiau Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono šauktiniams tenka ne tik gaminti maketus, bet ir mokytis infiltruotis iš sraigtasparnio.

Skyriai iš savo susitelkimo vietų mokymų metu pajuda pagal griežtą grafiką, kad numatytu laiku spėtų pėsčiomis ateiti prie nusileidimo tako. Į sraigtasparnį paimama maždaug po 10–11 karių (vienas skyrius), todėl visai kuopai arba trims būriams perskraidinti prireikia ne mažiau kaip dešimties reisų.

Skrydis iki išsilaipinimo vietos trunka maždaug penkias minutes. Išsilaipinę kariai patenka į krūmynus. Priešas iš savo užimto objekto gali matyti sraigtasparnį skraidant, tačiau tolesnio karių judėjimo matyti negali.

Tarnybos pabaigoje – hibridinio karo scenarijus

Apsaugos kuopos šauktiniams tarnauti likus dvi savaites, visos kuopos vertinamosioms pratyboms pasirenkamas hibridinio konflikto scenarijus: „Gauta informacijos, kad priešo pajėgos nedidelėmis grupėmis bando prasismelkti į Kazlų Rūdą. Šis miestelis yra svarbus, nes pro jį driekiasi geležinkelio magistralė ir automobilių keliai. Apsaugos kuopai įsakoma pasiskirstyti į kelis būrius ir persikelti į miestą. Iškelta užduotis užtikrinti savivaldybės ir geležinkelio stoties apsaugą. Be to, visame mieste ir prie pagrindinių įvažiavimų įrengiami postai, kad būtų užkirstas kelias diversantams į miestą.“

„Blogiukų“ vaidmenį atliekantys kariai yra šauktiniai iš to paties Vytenio bataliono, tik žvalgų būrio. Kol planuojama jų diversija, šauktiniai užsiima tuo pačiu atmintį ir vaizduotę lavinančiu dalyku – maketo kūrimu gamtos apsuptyje. Tačiau vos po kelių valandų šie vaikinai virs hibridinės grėsmės šaltiniu.

Pratyboms pasitarnauja ir vietos šauliai bei Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai. Jiems iškelta užduotis tampyti postuose esantiems kariams nervus, rengti provokacijas, sukurti nuolatinę įtampą ir psichologinį diskomfortą. Civilių rūbais persirengę šauliai bando įsivežti ar įsinešti į saugomą teritoriją ginklų ir sprogmenų.