Antano Mickaus negatyvai ir dumplinis fotoaparatas

Maršrutą laidos „Stop juosta“ komanda pradės 30 kilometrų nuo Jurbarko esančiame Veliuonos miestelyje. Visą gyvenimą dirbęs fotografu, šio amato amžininkas Kazimieras Vytautas Mickus išmoko iš savo tėvo – garsaus  tarpukario fotografo Antano Mickaus. Amžininkas išsaugojo net 3 tūkst. savo tėvo stiklo negatyvų. Juose užfiksuoti Veliuonos krašto žmonės ir įvykiai – šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių sambūriai, sporto šventės ar net pirmasis Veliuonoje nusileidęs lėktuvas. Tarpukariniu dumpliniu fotoaparatu bandys nusifotografuoti ir laidos „Stop juosta“ kūrybinė komanda.

Miestas, primenantis Kauną

Iš to meto spaudos: „Jurbarkas – kokioje puikioje vietoje jis pastatytas. Trijų upių santakoje: Nemuno su Mituva ir Mituvos su Imsre. Iš šiaurės ir rytų – aukštumos; vakaruose – miškas, o pietuose – Nemunas, už kurio gražus Kidulių dvaro parkas. Pats miestelis – slėnyje. Ir labai primena Kauną“. (Lietuva, 1924-ieji). VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis pasakoja, kad Jurbarkas susiformavo tuomet, kai vyko karai su kryžiuočiais. „Jurbarkas neturi ryškaus etnografinio vieneto, nes miestiečiai nebuvo nei žemaičiai, nei Suvalkijos gyventojai. Kaip spėja istorikai, Jurbarkas susiformavo nesibaigiančių karų su kryžiuočiais laikotarpiu“, – teigia istorikas.

Prasivardžiavimas ir konkurencija su kita kranto puse

Įdomiausi jurbarkiečių santykiai buvo su žmonėmis, gyvenusiais kitoje Nemuno pusėje. Nuolatinė konkurencija dėl žvejybos plotų Nemune peraugo į  savotišką prasivardžiavimą. Jurbarkas kitą krantą vadino liociais, o liociai Jurbarką – karnavyžiais. „Yra manoma, kad šis prasivardžiavimas atsirado tuomet, kai buvo padalinta Abiejų Tautų Respublika ir viena pusė atiteko carinei Rusijai, o kita Prūsijai. Tada buvo mada nešioti kepuraites su snapu. Nuo to snapo ir atsirado liocė. Taip pat yra dar vienas aiškinimas –  kita kranto pusė anksčiau tapo laisvi nuo baudžiavos. Jie tapo liuosi – laisvi“, – apie konkurenciją ir prasivardžiavimų kilmę pasakoja Jurbarko istorijos tyrinėtojas ir gidas Ričardas Vainikonis.

VDU istorikas doc. dr. K. Antanaitis taip pat tikina, kad prasivardžiavimas buvo rimtas reikalas to meto Jurbarke ir anapus kranto. „Buvo šaunumo reikalas nuvažiuoti už Nemuno ir nueiti į peštynes su kitame krante gyvenusiais žmonėmis. Tingėję važiuoti žmonės ir vaikai mėgdavo akmenimis per Nemuną svaidytis“, – tikina istorikas.

Jurbarkiečių žuvis sužavėjusi Antaną Smetoną

Žvejyba buvo vienas pagrindinių jurbarkiečių verslų. Tarpukariu Jurbarko upėse pagautų ir tradiciniu būdu keptų žuvų paragauti buvo atvykęs ir tuometinis prezidentas Antanas Smetona. O geriausią kepėją iš Jurbarko jis net išsivežė į sostinę. „Mes žiobrį kepame ant karklo iešmo ant žarijų. Toks kepimo būdas vykdomas daugiau nei šimtą metų. Taip žuvis kepama nuo Seredžiaus iki Jurbarko abiejuose upės pusėse. Tarpukariu Žiobrinių metu buvo atvykęs tuometis prezidentas A. Smetona, kuriam taip paruošta žuvis labai patiko. Žiobrinių metu skaniausių žiobrių kepėjai buvo apdovanojami karalienės arba karaliaus titulu, kuris buvo atiduotas Onutei Mikutaitytei. A. Smetona pakvietė ją į Kauną, kuriame ji esant progoms kepė žiobrius“, – pasakoja R. Vainikonis.

Tiltų sostinė

Jurbarkas turi net šešis tiltus. Tarpukario Lietuvoje iš viso nutiesta apie 20 km tiltų, o  Jurbarke buvo pastatyti du nauji – per Mituvą ir Imsrę. Vienas ryškiausių tarpukario objektų Jurbarke 1934ųjų - tiltas per Mituvą. „Mes galime girtis, kad esame tiltų sostinė. Jeigu suskaičiuotume kiek mes turime tiltų, jungiančių du krantus, jų būtų net 26“, – tikina Jurbarko istorijos tyrinėtojas ir gidas R. Vainikonis.

Vytauto Didžiojo biustas iš jurbarkiečių veidų

Minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirimo metines, jurbarkiečiai nusprendžia sukurti parką, kurį apsodina ąžuoliukais, o iš čia kilęs monumentaliosios skulptūros kūrėjas Vincas Grybas sukuria Vytauto Didžiojo biustą. Tai vienas iš nedaugelio tokių paminklų, išlikusių iki mūsų dienų. „Jis, kaip skulptorius, įsivaizdavo maldingo stipraus žmogaus bruožus. Jų ieškodavo tarp žmonių – pas vieną rasdavo nosį, žandikaulį ir paprašydavo žmonių jam papozuoti. Nerašytas faktas yra tas, kad statula sukurta bent iš trijų jurbarkiečių veidų“, – tikina R. Vainikonis.

Vienas ryškiausių tarpukario objektų  – džiova sergančių ligoninė

O vienas ryškiausių Jurbarke tarpukario objektų – Valstybinė plaučių ligų ligoninė, spaudoje vadinama „sanatorija“, o vietinių – „džiovininkų ligonine“. Dviejų aukštų rūmus 1931 metais  suprojektavo  neseniai į Kauną iš Latvijos persikėlęs gyventi architektas Karolis Reisonas. „Ligoninė kūrėsi visiškai plyname lauke – aplinkui čia buvo smėlynai. Kada buvo pastatytas pirmas pastatas, buvo pradėtos sodinti pušys. Buvo giriamasi, kad ligoninėje įrengta ventiliacijos sistema buvo ypatingai gera. Žiemą čia galėjo gydytis apie šimtas ligonių. O vasaros metu – dar daugiau, nes buvo įrengta keletas namelių, kur šiltais sezonais ligoniai galėdavo būti“, – pasakoja jurbarkietis kraštotyrininkas.

Vėliava, pranešanti apie gaisrininkų mokymus

Kitas ne mažiau įspūdingas tarpukarinio Jurbarko objektas – 1925 metais pastatyta ir iki šių dienų beveik nepakitusi gaisrinė – tik garažų vartai tarpukariu buvo mažesni, nes ugniagesiai į gaisrus važiuodavo arkliais. Vykstame į gatvę, kuri taip ir vadinasi – ugniagesių. „Kai buvo pastatytas šis pastatas prie Jurbarko elektrinės buvo įrengtas varpas, kuriuo buvo skelbiamas pavojaus signalas gaisro ar stichinių nelaimių atveju. Aktyviai veikiančių ugniagesių buvo net 56. Būdavo iškeliama vėliava, o tai reiškė, kad gaisrininkai turėjo susirinkti į mokymus“, – tikina R. Vainikonis.

1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Jurbarke buvo beveik 4 su puse tūkst. gyventojų. Tačiau miestas taip ir nebeišaugo: nebuvo pastatyta nei gimnazija, nei šaulių namai, nei didesnė ligoninė. Nepaisant to, ypatinga Jurbarko krašto žuvis, tiltų gausa ir tarpukario modernizmo statiniai iki šiol traukia ne tik jurbarkiečius, bet ir miesto svečius.

Laida „Stop juosta“  – jau šį sekmadienį, gruodžio 2d. 13 val. per LRT Plius kanalą.

Abu šie miestai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti panašiu metu – 15-ojo ir 16-ojo amžių sandūroje. Šie miestai garsėja dvarais ir valdžiusiais grafais, labiausiai – Tyzenhauzais ir Pšezdzeckiais.

Miesto istoriją pasakojanti architektūra

Grafų Tyzenhauzų statyta kompozicinė architektūrinė Rokiškio ašis „dvaras - bažnyčia“ suformavo tikrai išskirtinę miesto centrinę dalį. Tyzenhauzai pamažu pradėjo formuoti ir centrinę, palyginus su kitais Lietuvos miestais - milžinišką miesto aikštę, statydami vienaaukščius bei dviaukščius namus ir nuomodami juos miestelėnams. Aikštės architektūra – ištisas kelių šimtmečių rinkinys, išraiškingai pasakojantis miesto istoriją. Vienas tokių istorinių objektų – įkurtosios Lietuvos respublikos dešimtmečiui statytas Nepriklausomybės paminklas.

„Rokiškėnai šiam paminklui surinko 30 tūkst. litų. Turint omeny, kad tuo metu buvo ekonominės krizės metai, tai tikrai nemenka suma. Paminklas unikalus tuo, kad jis sugebėjo atstovėti visą sovietinį laikotarpį, nebuvo nugriautas“, – pasakoja rokiškėnas istorikas Giedrius Kujelis.

Londone – Rokiškio linai

Rokiškio aikštėje buvo pastatytas dvaro prekybos centras, vienintelis toks Lietuvoje, prekiavęs dvaro gaminama produkcija. „Ši aikštė – gan nemaža, o tai rodo vieną įdomų faktą, kad Rokiškis turėjo ką parduoti ir pirkti. Tai – vienas iš prekybos centrų. Dar 17 amžiuje prekybos uostus Londone, Olandijoje pasiekdavo Rokiškio linai. Būtent jie buvo viena pagrindinių šio krašto produkcijų, nešusių turtus Rokiškio dvarui“, – tikina istorikas.

Spirito gamykla  – kultūros paveldo objektas

Taip pat Rokiškiui pelną nešė ne tik miesto aikštėje parduodami produktai, bet ir spiritas. Tarpukariu Nepriklausoma Lietuva vykdė griežtą žemės reformą, išdalindama dvarams priklausiusią žemę bežemiams arba mažažemiams valstiečiams. Taip Rokiškio grafams iš kažkada priklausiusių tūkstančių beliko vos šimtinė hektarų. Natūralu, kad Janas Pšezdzeckis neatsisakė didelį pelną generuojančio verslo ir tarpukariu atstatė per Pirmąjį Pasaulinį karą vokiečių išardytą spirito varyklą. „Ši spirito gamykla – kultūros paveldo objektas. Obelių dvaras istoriniuose šaltiniuose jau minimas 16 amžiaus pradžioje, o bravoras buvo pagrindinis šio pastato pasididžiavimas. Tiesa, spirito talpyklos buvo pagamintos iš vario ir specialiai nudažytos dažais, kad piktavaliai neišvogtų“, – teigia G. Kujelis.

Rokiškio stotis, kainavusi beveik milijoną litų

Geležinkelio atsiradimas prie bet kurio miesto reiškė viena – atsivėrusias galimybes ir klestėjimą. Platieji geležinkelio bėgiai per Rokiškį situaciją tarpukariu tik dar labiau pataisė. „To meto spaudoje rašyta, kad Rokiškio stotis – viena brangiausių geležinkelių stočių, kainavusių beveik milijoną litų. Stoties architektas – Edmundas Frykas, buvęs vienu iš etatinių stočių projektuotojų pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu“, – pasakoja architektūros istorikas Vaidas Petrulis.

Unikalus reiškinys Obelių geležinkelio stotyje

Puošnioji Rokiškio geležinkelio stotis buvo žemesnės kategorijos nei Obelių stotis. Ne architektūra, žinoma, bet tranzitinių krovinių pergabenimo svarba. „Kalbant apie modernizmą ir tarpukarį, kur kas įdomesnis – šalimais stoties stovintis geltonas namas. Tarpukariu čia atnaujinta stotis, bet šis procesas apėmė ir platesnę infrastruktūrą – geltonas objektas buvo suprojektuotas geležinkeliečių sanatorijai. Tai – labai unikalus ir retas reiškinys“, – teigia architektūros istorikas.

Kipro Petrausko dosnumas mokyklai

Nors Obeliuose stovinti mokykla buvo vadinama Žaliąja, iš tikrųjų jai buvo suteiktas Kipro Petrausko vardas. Mat dainininkas, kurio brolis Mikas vargonuodavo Obeliuose, šio kvietimu čia apsilankė, surengė koncertą ir visus gautus pinigus – 500 litų – skyrė naujosios mokyklos statybai. „Iš tiesų, medinės mokyklos tarpukario metu yra labai dažnos. Bet kas nebūdinga – sudėtinga pastato struktūra, primenantį poilsinį pastatą. Tai – vienas iš įspūdingiausių pastatų, pastatytų Rokiškyje tarpukariu“ – tikina V.Petrulis.

Kai buvo pastatyta naujoji gimnazija, Žaliojoje įsikūrė Jaunimo laisvalaikio centras. Po to ir jo nebeliko. Dabar Žaliosios laukia liūdnas Brisiaus galas – atitarnavusi savo, greitai ji bus nugriauta.

Mūrinė Lietuva – stiprus architektūros politikos ženklas

Bėgant metams, Rokiškis plėtėsi. Nors ir senojoje miesto dalyje, kurioje dar buvo daug laisvo ploto, ryškėjo tarpukario Rokiškio modernėjimas. „Kalbant apie modernybės ženklus, tokio mastelio mieste kaip Rokiškis, kuriame tarpukariu gyveno maždaug keturi tūkstančiai gyventojų, svarbiausias ženklas – 1934 metais centrinė miesto dalis, kuri buvo paskelbta mūro kvartalu. Ta žymioji mūrinės Lietuvos koncepcija – stipriausias Lietuvos architektūros politikos ženklas“, – tikina istorikas G. Kujelis.

Vien per pirmąjį Lietuvos Respublikos dešimtmetį Rokiškyje buvo pastatyta 180 naujų pastatų. „Rokiškyje atrasime pakankamai eklektišką supratimą apie tai, kas yra gražu. Aikštė, kaip ir visas miestelis, yra puikus sėkmingos infrastruktūros pavyzdys, kuomet iš paprastos turgaus aikštės ši virsta į didesnę, gražesnę struktūrą“, – laidoje Rokiškiui komplimentų negailės V. Petrulis.

Apie įspūdingą architektūrą, istoriją, miestą Rokiškį daug įdomių dalykų išgirsite jau šį sekmadienį (lapkričio 25 d.) 13 val. per LRT Plius.

Kupiškis – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, turintis dvi upes - Lėvenį ir pavadinimą miestui davusią Kupą. Aukščiausias, iš toli apie miestą pranešantis pastatas – Kristaus žengimo į dangų bažnyčia, baigta statyti prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Būtent šį nuostabų, modernizmo monumentų kupiną miestą LRT Plius laidos „Stop juosta“ komanda lanko šią savaitę.

Modernistinė stotis ir šiuolaikiško miesto pažadas

Kupiškio miestas per pirmuosius gyvavimo šimtmečius yra degęs ne kartą, tačiau vis sugebėdavo atsitiesti. Tikrasis miestelio pakilimas prasidėjo sulig geležinkelio atsiradimu 19-ame amžiuje.

„Vargu, ar atsirastų žmonių, kurie sakytų, kad Kupiškio geležinkelio stotis – kvapą gniaužiantis architektūros paminklas. Tačiau šis objektas yra ypač svarbus miesteliui. Vokiečiai 1918 m. lietuvių paprašė sumokėti už paliktus stoties pastatus, bet kadangi gyventojai atsisakė mokėti, vokiečiai pastatus tiesiog sudegino. Įdomu ir tai, kad čia – pirmas modernistinės architektūros pastatas, kuris yra siejamas su Kupiškiu. Čia atvažiavęs patenki į modernistinę stotį, kuri – tarsi pažadas, kad pateksi į šiuolaikišką miestelį“, – pasakoja architektūros istorikas Vaidas Petrulis.

Modernizmo monumentas – kareivinės

Miestelis modernėjo, nors architektūrine prasme modernizmo ženklų jame ir nedaug. Kitaip nei kituose miestuose, didžiausiu modernizmo monumentu Kupiškyje tapo ne bankas, ne švietimo įstaiga, o kareivinės. Sprendimas jas įrengti žymiai pakeitė ir pagerino miestelio gyvenimą. „Kareivinių pastatas pradėtas statyti 1935 metais, o prie statybos prisidėjo net ir patys miesto gyventojai. Tiesa, buvo skundžiamasi, kad užmokestis už darbą nebuvo didelis. Kareivinės nebuvo tik vienas pastatas, tai – visas komplektas. Kadaise čia buvo ir arklidės, šaudyklos, pagalbinės struktūros – viso skaičiuojama apie 20 pastatų. Jei caro kareivinės mums asocijuojasi su raudonų plytų architektūra, čia kareivinės buvo baltos, šviesios, gerai ventiliuojamos, buvo siekiama, kad ne daugiau kaip 20 kareivių gyventų vienoje patalpoje“, – tikina architektūros istorikas.

„Tuo laikotarpiu Kupiškyje buvo nepilnai 3 tūkst. gyventojų, o kareivinėse gyvendavo apie 300 karių. Tai reiškia, kad apie dešimt procentų viso miestelio gyventojų buvo šio komplekso gyventojai. Tai – įspūdingas skaičius“, – pasakoja V. Petrulis.

Kareivinėse įsikūrusi gimnazija pakeitė likimą

Kareivinėse nuo 1941 porą metų veikė Kupiškio gimnazija. „Man, kadaise buvusiam 13-kos metų, pastatas atrodė įspūdingai: langai didžiuliai, sustatytos trys švarios eilės suolų, erdvios klasės. Buvo erdvu ir gražu“, – gimnaziją netradiciniame pastate pamena amžininkas Pranciškus Jankauskas.

Kupiškėnas amžininkas – profesionalus dirigentas, su batuta nesiskyręs net 35 metus. Nedaug kas žino, kad porai metų kareivinėse įrengta gimnazija stipriai pakeitė vyro likimą. „Vokiečių metais gyvenimas buvo labai nelengvas – mums nuolat trūko maisto. Vieną dieną į klasę atėjo auklėtojas ir paaiškino, kad mokytojų taryba nutarė kreiptis į moksleivių tėvus, ar šie negalėtų mokyklą paremti maistu. Kadangi mano šeima gyveno pasiturinčiai, jie sutiko padėti. Grįžęs iš namų su rūkytomis dešromis ir kitais skanėstais, iš auklėtojo sulaukiau padėkos – jis man padovanojo J.Čiurlionytės muzikos pradžiamokslį „Jaunasis pianistas“. Nuėjęs prie pianino, ilgai žiūrėjau į dovanotas natas, bandžiau jas atkartoti klaviatūroje. Taip gimė mano meilė muzikai“, – apie tai, kaip muzikos pasaulyje atsidūrė, pasakoja P. Jankauskas.

Vienas keisčiausių statinių – karininkų ramovė

„Žiūrint architektūros istoriko akimis, Kupiškio karininkų ramovė man – vienas keisčiausių statinių miestelyje iš tarpukario laikmečio. Ramovės pastate matome atvejį, kuomet mūras ir medis yra apjungiami į vieną kompoziciją, o tai nėra dažnas reiškinys“, – tikina V. Petrulis.

Turtingiausias miestietis su „Ford“ automobiliu

Tarpukariu Kupiškyje gyventojų buvo sumažėję tiek, kad vienu metu jam buvo net atimta miesto teisė, nes miestiečių skaičius nesiekė 3 tūkst. Nors atsiradusios kareivinės padėtį greitai pataisė, pusę miestelio gyventojų sudarė įvairių luomų žydai – siuvėjai, pardavėjai, amatininkai, tarpininkai. To meto turtingiausias Kupiškio žmogus buvo verslininkas Nochemas Šmitas. Jo tėvas Konelis turėjo dar 1888-aisiais statytą malūną, bet greitai sumojo, kad šis gali pasitarnauti ir kitaip.

Po tėvo mirties, Nochemas su Kupiškio miesto savivaldybe pasirašė sutartį tiekti miestui, kareivinėms ir geležinkelio stočiai elektros energiją. „Elektrą tiekdavo nuo saulėlydžio iki pirmos valandos nakties. Dienos metu energijos netiekdavo, nes per brangiai reikėjo mokėti. Taip pat N. Šmitas užsiėmė ir grūdų malimu – jo produkcijos ne vieną parą eilėse laukdavo ūkininkai. Iki karo Nochemas turėjo vieną milijoną litų ir buvo turtingiausias Kupiškio verslininkas. N. Šmitas taip pat vienas pirmųjų nusipirko naują „Ford“ automobilį, kuriuo didžiavosi ir važinėjo po miestą“ – pasakoja Kupiškio muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė.

Kooperatyvas su šiuolaikinio pasaulio patogumais

Kupiškio žydų bendruomenei nenusileido ir lietuviai. Dar viena versli grupė – Amerikos lietuviai, kurie mąstė kaip protingai investuoti uždirbtus pinigus. Taip 1935 m. Kupiškyje pastatomas kooperatyvo namas. „Pastatas yra sukurtas verslininkų, būtent to sluoksnio, nuo kurio miestelis modernėjo, tapo tikru miestu. Pirmame aukšte buvo kooperatyvo krautuvės, antrame – smulkaus kredito bankas, o trečiame netikėtai įsitaisė viešbutis. Svarbu paminėti, kad būtent šiame pastate buvo pirmą kartą Kupiškyje panaudotas centrinis šildymas. Tai – šiuolaikinio pasaulio naujieji patogumai, pastatą leidžiantys laikyti miestietišku“, – tikina architektūros istorikas.

Išskirtinės laisvamanių kapinės

Kupiškis turi dar vieną ypatingą objektą, išskiriantį jį iš kitų miestų. Tai – 1938 m. atsiradusios laisvamanių kapinės. To meto Lietuvoje tai – radikalus modernizmo ženklas. Būtent žmonėms, kurie laikė save laisvamaniais, šios kapinės suteikė galimybę būti palaidotiems ne už tvoros, o atskirose kapinėse. Fotografijoje – pats pirmasis specialiai tam skirtose kapinėse amžinojo poilsio atgulęs Kupiškio laisvamanis Juozapas Dūda. Reikia gerai įsižiūrėti, kad suprastum, jog kapą juosianti tvorelė – iš tiesų yra antkapis su išraityta pavarde ir mirties metais.

LRT Plius laida „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 64 – Kupiškis, jau šį sekmadienį, 13  valandą.