Užsimezga emocinis ryšys

"Kuo didesnę gamtos dozę asmuo gauna, tuo stipresnis efektas", – pažymi Ming Kuo, Ilinojaus universiteto Gamtos išteklių ir aplinkosaugos mokslų skyriaus darbuotoja, viena iš apžvalgos, išspausdintos žurnale "Frontiers in Psychology", rengėjų.

Ji dirbo kartu su kolegėmis iš Minesotos universiteto Michael Barnes ir Catherine Jordan. Mokslininkės išsiaiškino, kad patirtys gamtoje – pradedant žygiais su kuprine laukinėmis vietovėmis, augalų sodinimu ir auginimu darželyje, baigiant pelkėje rengiamomis pamokėlėmis apie varlių gyvenimą – skatina asmenybės tobulėjimą, gerina mokymosi rezultatus.

Kartu didėja ištvermingumo lygis, stiprėja gebėjimas spręsti problemas, dirbti komandoje, kritinis mąstymas, lankstumas, formuojasi lyderio savybės. Su jomis siejamas ir aplinkosauginio sąmoningumo formavimasis. Tai paaiškinama tuo, kad būnant gamtoje su ja užsimezga betarpiškas emocinis ryšys, kuris nebeleidžia būti abejingiems šios srities problemoms ir iššūkiams.

Žaliosios pamokos

Apžvalgą rengusios autorės išskyrė aštuonis kelius, kaip sąlytis su gamta padeda ugdyti mokymosi ir kitus gebėjimus. Tyrimai atskleidė, kad jei moksleiviai mokosi klasėje, už kurios langų matyti žaluma (auga medžiai, yra parkas ar pan.), jiems geriau sekasi sukaupti dėmesį, testus, susijusius su susikoncentravimu jie atlieka daug geriau nei tie, kurie mato pastatus.

Kita studija patvirtina, kad buvimas gamtoje susijęs su atpalaiduojančiu poveikiu, joje daug laiko leidžiantys moksleiviai patiria mažiau streso, jaučiasi labiau atsipalaidavę. Tai konstatavo psichologai, tyrę vaikų ir paauglių streso lygį. Nuolatinis kontaktas su augalais ar gyvūnais stiprina savidiscipliną, mažina hiperaktyvumo lygį, atskleidė dar vienas prieš porą metų atliktas tyrimas.

Abejonių nekelia ir mokymosi gamtoje efektyvumas, tyrėjai užfiksavo, kad pamokos gryname ore didina motyvaciją mokytis, pasitenkinimą veikla mokykloje, norą į ją eiti, nepraleisti užsiėmimų, pozityvų vertinimą. Neatsitiktinai žaliąsias pamokas į mokymosi procesą įtraukia vis daugiau mokyklų įvairiose pasaulio šalyse, daugėja lauko klasių, jų yra ir Lietuvos švietimo įstaigose.

Lengviau bendrauti

Studija atskleidė: jeigu mokyklą supa daug žaliųjų plotų, moksleivių akademiniai pasiekimai žymiai geresni. Tai siejama su tuo, kad joje besimokantys vaikai dažniau išeina į lauką pasivaikščioti, pabėgioti ar pasportuoti, todėl didėja jų fizinis aktyvumas. Tai padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir suaktyvina smegenų veiklą, todėl lengviau susikaupti, gerėja atmintis, greičiau įsisavinamos žinios.

Žalesnėje aplinkoje daugiau ramybės, tyliau, todėl dėmesys mažiau blaškomas. Vaikai gamtoje ir patys būna ramesni, ir jų tarpusavio santykiai tampa šiltesni. Vieno tyrimo metu pastebėta, kad artima gamtos kaimynystė tiems, kurie anksčiau susidūrė su bendravimo sunkumais įprastoje klasėje, išėjo į naudą: mokydamiesi lauke jie ne taip dažnai įsitraukė į konfliktus su bendraamžiais, geriau kontroliavo savo elgesį.

Pagerėjo ir santykiai su mokytojais, atsirado daugiau bendradarbiavimo, sumažėjo konfrontacijos. Ne tokia oficiali aplinka padėjo įveikti įtampą, neišvengiamą, kai mokaisi sunkų dalyką ar sudėtingą temą. Pasikeitė pats požiūris į pedagogus – jie buvo vertinami kaip mokymosi proceso partneriai, o ne kaip kitoje barikadų pusėjo stovintys suaugusieji, reikalaujantys paklusnumo ir rašantys blogus pažymius.

Įkūrė nacionalinį judėjimą

"Žinoma, tai ne liga, dėl jo organizme jokių pakitimų neatsiranda", – šypsosi Richardas Louvas, žinomas JAV žurnalistas ir rašytojas, populiarių knygų autorius, kuris ir sugalvojo gamtos deficito sutrikimo terminą bei aprašė savo populiarioje knygoje "Paskutinis vaikas miškuose". Jo esmė – žmogaus ryšio su natūralia gamta praradimas. Jį mes iškeitėme į komfortą, technologijas, urbanizaciją.

R.Louvas tikina, kad egzistuoja vitaminas G (Gamta), itin svarbus kiekvienam iš mūsų, o ypač vaikams. Jis prieš dešimtmetį su bendraminčiais įkūrė nacionalinį judėjimą "Vaikai – į gamtą", kurio tikslas priartinti mažuosius amerikiečius prie gamtos. Veikti ten tikrai yra ką! Štai britų medikai liūdnai juokauja, kad šiais laikais dažniau tenka gydyti vaikus, kurie patyrė traumą iškritę iš lovos, o ne iš medžio.

JAV pediatrai visai rimtai sako, kad kai kuriems mažiesiems pacientams reikėtų skirti ne vaistų, o didesnę dozę žaidimų parke. Gamtos vitamino svarba psichikos sveikatai abejoti neleidžia ir mokslas. Nustatyta, kad depresiją, nerimo sutrikimus, kurie vargina ir vaikus bei paauglius, įveikti padeda pasivaikščiojimai gamtoje – gerina nuotaiką ir didina motyvaciją sveikti.

Remiantis tyrimu, užtenka 20-30 minučių praleisti gamtoje, kad organizme būtų efektyviai sumažintas kortizolio lygis. Kortizolis dar vadinamas streso hormonu. Ilgą laiką padidėję kortizolio rodikliai, kuriuos, pavyzdžiui, lemia chroniškas stresas, siejami su antsvoriu, imuninės sistemos susilpnėjimu, širdies ir kraujagyslių ligomis, depresijomis ir virtine kitų susirgimų.

Mokslininkai tikisi, kad jų tyrimas atkreips dėmesį į „gamtos piliulės“ veiksmingumą – tai esą nieko nekainuojanti terapinė priemonė neigiamiems gyvenimo mieste padariniams, kai žmonės daug laiko praleidžia uždarose patalpose ir prie ekranų, įveikti. Medikai tyrimo rezultatais gali pasinaudoti kaip pagrindine taisykle, ką galėtų rekomenduoti savo pacientams, teigiama straipsnyje.

Japonijoje „maudynės miške“ („Shinrin-yoku“) net yra valstybinės sveikatos priežiūros dalis, o „miško medicina“ jau kelerius metus yra atskira tyrimų šaka Japonijos universitetuose.