Šiais metais meno mugė „ArtVilnius’21“ Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ subūrė 56 galerijas iš 12 pasaulio šalių. Mugėje pristatomos privačios tarptautinės meno kolekcijos, instaliacijos, skulptūros ir performansai, LRT studijoje vyksta susitikimai su meno kūrėjais, diskusijos, paskaitos.

Penktadienio popietę vertinimo komisija, kuriai vadovavo nepriklausoma kuratorė, menininkė ir rašytoja, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Laima Kreivytė, išrinko 7 geriausias mugės galerijas, geriausią parodos jaunąją menininkę, geriausią menininką bei geriausius skulptūrų ir instaliacijų autorius.

„ArtVilnius’21“ pasiekė brandą – surinkti įdomūs menininkai, stipriai patobulėjo darbų eksponavimo kokybė, nagrinėjamos aktualios temos, iš kurių galima susidaryti ir meninių, ir socialinių, ir netgi politinių aktualijų žemėlapį. Mugėje paliečiamos ir pasaulyje gana naujos – kriptomeno NFT – tendencijos. Visa tai reiškia, kad šiuolaikinio meno mugė laiko padėjusi ranką ant pulso“, – sakė vertinimo komisijos pirmininkė L. Kreivytė.

L. Kreivytei pritarė ir viena iš komisijos narių – menotyrininkė, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjo sąjungos pirmininkė Danutė Gambickaitė: „Labai smagu matyti, kad mugė, o ir joje dalyvaujančios galerijos žvelgia į ateitį, kad atsirado daugiau drąsos.“

Geriausius mugės dalyvius penktadienį išrinko vertinimo komisija, kurioje, be L. Kreivytės ir D. Gembickaitės, taip pat dalyvavo šiuolaikinio meno muziejaus Krokuvoje kuratorė Monika Koziol, menotyrininkas, kritikas, fotografas, parodų rengėjas Virginijus Kinčinaitis ir šiuolaikinio meno kuratorė, kritikė Neringa Bumblienė.

Tarp septynių geriausių mugės galerijų – VDA tekstilės galerija „Artifex“, pažymėta už netikėtą meninį bendradarbiavimą ir konceptualų medžiagos panaudojimą. „Artifex“ pademonstravo nepaprastą dviejų menininkių – Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ir Rūtos Šipalytės bendradarbiavimą. Kiekvienos jų kūryba – tarsi linksmas pokštas: iš iki skausmo lietuviams pažįstamos medžiagos – krepšinio kamuolio, jo kameros ir futbolo kamuolių menininkės sukūrė vientisą ekspoziciją“, – sakė L. Kreivytė.

Mugės senbuviai iš Paryžiaus galerija „Nivet-Carzon“ į geriausiųjų sąrašą komisijos įtraukta už performatyvumą. D. Gambickaitė teigia, kad prancūzų galerija išsiskiria iš visų kitų stendų, o kiekvienas į ją užėjęs įtraukiamas į meno vyksmą. Prancūzų menininkai vysto įdomią temą apie kapitalistinėje biurų kultūroje dabar madingas instrukcijas, vaizduotės pratemus ir kūrybiškumo žaidimus.

Sėkmė aplankė ir pirmą kartą mugėje dalyvaujančią GOM/TAC galeriją iš Albanijos. Komisiją ypač nudžiugino galerijos sugebėjimas išplėsti galerijos ir ekspozicijų erdvės sampratą, įtraukiant miestą. „Šis formatas gali egzistuoti bet kuriame pasaulio mieste. Miestas kuria dekoracijas, scenarijus, o istorijas kuria tie, kurie keliauja taksi ir pasirenka sau patinkantį garso takelį“, – sako D. Gembickaitė. Žaliuose taksi automobiliuose, kurie važinėja po miestą, galima paklausyti 22 menininkų sukurtus ir įrašytus garso takelius. Patys GOM/TAC atstovai į mugę atvykti negalėjo, todėl diplomas jiems bus nusiųstas į Albaniją.

Vilniaus galerija „Meno parkas“ įvertinta už paveikią kūrinių tarpusavio komunikaciją ir ekspozicijos kultūrą. „Gražu žiūrėti, kaip įdomiai ir gražiai galerijoje susijungia skirtingi menininkai ir jų kūriniai, – sakė L. Kreivytė. – Galerija išties pademonstravo aukštą ekspozicinę kultūrą ir bendrystę.“

Molėtų galerijoje komisija atrado išskirtinę popieriaus temą. Galerija apdovanota už išlaisvintą piešinį ir užvaldytą erdvę. „Vidas Poškus gražiai supynė istorijas ir sukūrė popierinę piešinių instaliaciją, – pastebėjo L. Kreivytė. Ji pridūrė, kad Molėtų galerija jau seniai rodo įdomų meną.

VDA parodų salės „Titanikas“ pastebėtos už Žygimanto Augustino ekspozicijos kokybę ir vientisumą, įtaigų meninio tyrimo plėtojimą. D. Gambickaitei atrodo, kad buvo svarbu paminėti galerijoje plėtojamą meno tyrimo temą. „Tai puikus pavyzdys, kaip menininkas tuo pačiu metu gali būti ir geras tyrėjas, ir kaip tai dera tarpusavyje“, – sakė menotyrininkė.

Dovilės Dagienės kuruojamame Vilniaus fotografijos meno centre „7:14“, kuriame komisija atrado visiškai naują fotografijos pristatymą. „Ekspozicijoje susitinka atminties menas – fotografija ir augalų lapuose įspausta atmintis. Fotografijos ribos šitaip stipriai prasiplečia, tarsi susilieja su fitografija – augalo fotografija ir abi jos prabyla subtiliai jautriomis temomis. Tai vienas estetine ir idėjine prasme stipriausių pasirodymų mugėje“, – teigia L. Kreivytė.

Geriausiu „ArtVilnius’21“ komisija paskelbė parodos „Takas“ dalyvį – Geraširdį Linkėtoją –Vytautą Viržbicką. Menininkas apdovanotas už konceptualumo ir ekspresyvumo dermę, jo kūrinyje užkoduotas aktualias temas.

Geriausiam jaunajam „ArtVilnius’21“ menininkui Denisui Kolomyckiui įteikta „ArtVilnius’21“ mecenato – advokatų kontoros „Cobalt“ premija. Menininko kūrinį pristato VDA parodų erdvės „5 malūnai“. Komisijos narė D. Gembickaitė teigia, kad buvo išrinktas itin jautriai, asmeniškai, bet kartu stipriai ir manifestuojančiai į žiūrovus prabylantis kūrėjas. „Menininkui reikia didžiulės drąsos prabilti apie skaudulius. Nuostabu, kad Denisas jautriai ir aktualiai temai surado labai įtaigią formą“, – sakė menotyrininkė L. Kreivytė.  Apdovanojimą scenoje Denisui Kolomyckiui įteikė advokatų kontoros „Cobalt“  vadovaujantis partneris Dr. Irmantas Norkus.

Geriausios „ArtVilnius’21“ instaliacijos apdovanojimą gavo galerijos „Meno parkas“ pristatyta menininkė Dalia Truskaitė. Vertinimo komisija jos kūryboje pažymėjo trapų egzistencinį minimalizmą.

„ArtVilnius’21“ lankytojai mugėje išrinks ir savo geriausiuojus. „Volfas Engelman“ įsteigtų nominacijų „Rinktinė žiūrovų galerija“ ir „Rinktinis žiūrovų menininkas“ nugalėtojai bus  paskelbti sekmadienį, 17.15 val., LRT studijoje.

12-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’21“ vyks iki šio sekmadienio.

Anot jos, viskas gerai atrodo tik tada, kai klausimai apie moteris nekeliami.

Moterys vis dar turi kovoti dėl dalyvavo valstybės kūrime

1918 m. vasario 17 d. Kaune įvyko moterų mitingas, kuriame aiškiai pasisakyta, kodėl moterys nori būti įtrauktos į Lietuvos tarybą, LRT RADIJUI sako moterų judėjimus tyrinėjanti istorikė prof. Virginija Jurėnienė. Anot jos, tai nusakyti nėra lengva: „Turime kalbėti apie visą Lietuvos tarybos, įkurtos 1917 m. rugsėjį, veiklą. Kodėl į tai nebuvo įtrauktos moterys? Situacija sudėtinga, nes visos aktyvios moterų organizacijos buvo pasitraukusios į Rusiją. To priežastis buvo 1915 m. kaizerinės Vokietijos įvykdyta Lietuvos okupacija.“

Tačiau, anot pašnekovės, ir Lietuvoje buvo likusių aktyvių moterų, tarp kurių – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. „Turime žinoti, kad tai moteris, įkūrusi draugiją „Žiburėlis“. Tai buvo pirmoji filantropinė organizacija, sušelpusi ne vieną signatarą. Taigi 1918 m. mitingas vyko tam, kad moterys pasakytų turinčios būti tarp tų, kurie valdo valstybę“, – aiškina V. Jurėnienė.

Laima Kreivytė teigia, kad žinios apie istorines moteris labai įkvepia, o moterų reikalavimai, išreikšti prieš šimtą metų, aktualūs ir šiandien: „Visuomenėje mūsų, moterų, daugiau nei pusė, tačiau vis dar turime kelti klausimą dėl dalyvavimo valstybės kūrime. Vis dar gyvename vyraujant šlubai proporcijai, kai vienam vyrui tenka trys ar keturios moterys. Diskusijose matome, kad visuomet dalyvauja keli vyrai ir kokia viena moteris.“

L. Kreivytė kelia klausimą, kas turi atsitikti, kas jos minėtos proporcijos imtų badyti akis. „Reikia įsileisti moteris, bet ne dėl skaičiaus ar vaizdo, o todėl, kad per pastaruosius šimtą metų jos taip išsilavino, kad dabar tokių puikių moterų daugiau nei vyrų. Kiekvienoje srityje yra daug puikių specialisčių“, – tikina menotyrininkė.

Viskas gerai tik tada, kai nekeliami klausimai

Pasak L. Kreivytės, per pastaruosius šimtą metų vyrų ir moterų lygybė taip ir nepasiekta: „Negerai, jei tokį šlubčiojantį valstybės kūną norime turėti dar šimtą metų. Atėjo laikas visose srityje, bet kokioje organizacijoje, pinigų skirstymo komitete iškelti klausimą – o kur mūsų kolegės moterys? Kodėl jų tik viena ar dvi? Vos tik šis klausimas nustojamas kelti, viskas savaime ir išnyksta.“

V. Jurėnienė teigia, kad šiais metais išleisti pašto ženklai su moterų atvaizdais įrodo, kad veiklių moterų buvo ne viena ir ne dvi, o dešimtys. „Anksčiau galvota, kad Lietuvoje nebuvo moterų judėjimo, bet tik todėl, kad jis nebuvo itin sufražistinis ar išsiskiriantis. Jei žvelgtume į XIX a. ir moterų judėjimo pirmuosius žingsnius, matytume, kad tai suaugę su tautiniu judėjimu ir pan.“, – sako pašnekovė.

L. Kreivytė tvirtina, kad lygiavertį išsilavinimą moterys įgavo ne taip ir seniai: „Virginia Woolf rašė be vyro palydos negalinti nueiti ne tik į barą, bet net į biblioteką. Tai, kad XX a. atsirado daugiau teisių moterims, yra labai trumpas laikas, palyginus su tūkstančiais patriarchato metų. Šiuolaikiškai valstybei nurašyti moterį yra per didelė prabanga, nes yra puikių specialisčių, genialių moterų. Tik tuomet, kai nekeli klausimo apie moteris, atrodo, kad viskas gerai.“

Susierzinimas, išgirdus apie feminizmą, rodo, kad visuomenėje ne viskas gerai, pristatydama parodą „Postidėja III. Plotas“, kurioje dalyvauja menininkė Jurga Barilaitė, sako parodos kuratorė Laima Kreivytė. „Žmonės turėtų apsidžiaugti išgirdę žodį „feminizmas“, nes tai nėra vyrų išbraukimas, paniekinimas ar nustūmimas. [...] vyrai, kurie jaučiasi tvirtai, kaip tik turėtų ne bijoti, o bendradarbiauti, džiaugtis feministėmis, kaip lygiavertėmis partnerėmis. Nebent jiems reikia kažkokių kavos padėklų“, – pabrėžia L. Kreivytė.

Menotyrininkės Agnės Narušytės nuomone, pakeisti visuomenės požiūrį nėra paprasta, nes pirmiausia reikia pakeisti tūkstantmečių tradiciją, kurią daug lengviau tęsti: „Lietuvoje apskritai mėgstama sakyti – problemos neišsprendžiamos, ką mums dabar daryti... Iš tikrųjų kitur jos jau išspręstos, reikia tik pažiūrėti, kaip tai padaryta. Nuolatinis svarstymas nepasižiūrint į šoną kelia juoką.“
– Sostinės galerijoje „Kairė dešinė“ atidaryta paroda „Postidėja III. Plotas“ – projektas, pristatantis aktualias meno tendencijas per moters suvokimo prizmę. Ar svarbu, kas meno kūrinio autorius – moteris ar vyras?

L. Kreivytė: Man atrodo, svarbu. Mene svarbu visa tai, kas išplaukia iš pačių giliausių žmogaus sielos virpesių. Kiekviena patirtis, ir vyriška, ir moteriška, yra unikali. Gal lytiškumas ne visada svarbiausia tapatybės dalis, bet neišvengiamai kūnai, kuriuose gyvename, ir kitų žmonių požiūris į juos mus veikia. Pagaliau – ne tik kūnai. Moters vietą nulemia ir tai, kaip visuomenė reaguoja į ją. Ar ji vaikšto susigūžusi, ar jaučiasi labai gerai, lemia tam tikras patirtis. Be abejo, tos patirtys yra skirtingos ir kalbėjimo būdai taip pat dažnai skiriasi.

A. Narušytė: Vis tiek kažkas nustato tam tikrus kriterijus, kažkas mus moko suvokti meno kūrinius taip, o ne kitaip, vertinti vienus dalykus, o ne kitus. Per ilgą meno istoriją visa tai formavo vyrai, jie nustatydavo taisykles, kaip meno kūriniai turi būti kuriami, kas juose svarbiausia, kaip juos turi matyti. Kai XX a. viduryje moterys menininkės pradėjo aktyviau reikštis, jų kūryboje atsirado tokios temos, kaip moters savijauta visuomenėje – kaip ji jaučiasi, kai į ją nukreipti objektyvai, kai filmai apie ją yra kaip apie geismo objektą, kai ji neturi jokios galimybės pasisakyti.

Jau senokai situacija pasikeitė, bet, kai kalbiesi su žmonėmis apie meną, moteriškas patirtis, sociologinius dalykus, jauti, kad daug kas iki mūsų neatėjo, nes mes, gyvendami sovietmečiu, nuo feministinių idėjų buvome nuošalyje ir visi klausimai liko neapsvarstyti. 1975 m. Helene Cixous, prancūzų intelektualė, pasakė: „Moterys privalo rašyti savo „aš“, privalo rašyti apie moteris ir atvesti moteris į rašymą, iš kurio jos buvo išvarytos taip pat nuožmiai, kaip ir iš savo kūnų. Dėl tų pačių priežasčių, to paties įstatymo su tuo pačiu fatališku tikslu moterys privalo įdėti save į tekstą, kaip ir į pasaulį ir istoriją, savo pačios judesiu.“ Savo pačios judesiu – jis tikriausiai kitoks negu vyro.

– Jurga, ar Jums svarbu identifikuoti save kūrėją, kaip moterį?

J. Barilaitė: Taip, nes mano darbo priemonė yra ir mano kūnas, ir mano asmeninė istorija. Savo kūryboje negaliu pabėgti nuo kūniškumo ir moteriškumo vien dėl to, kad kaip medžiagą naudoju moterį heroję, beveik visur figūruoju aš pati. Nebūtinai aš, kaip Jurga Barilaitė, o kaip moteris kūrėja – herojė visų darbų. Tad neišvengiamai, kaip Agnė sakė, moteriškumą įrašau į visą kūrybą –tiesiog tai kūrybos problema.

– Mes labai daug kalbame apie kūniškumą. O jei čia sėdėtų trys vyrai, kažin ar jie apie tai kalbėtų. Ką tai reiškia? Tas moters žvilgsnis į pasaulį irgi yra būtent per šitą prizmę?

J. Barilaitė: Nebūtinai kūniškumą. Galbūt ir aš pati nesu tokia, kad būtinai atskirčiau vyro ar moters kūrybą, nes vis dėlto kalbame ir apie egzistencines problemas.

– Bet vyrai moters kūną naudoja daug dažniau negu savo.

L. Kreivytė: Feministės tokį drastišką kūno naudojimą ir pradėjo, nes kiek gali būti puošybos elementas, tylintis gražus daiktas. Paskui menininkės pradėjo specialiai nerodyti kūnų, naudojo tik garsą, rodė negražų, pasenusį kūną, kad leistų moteriai būti visokiai – ne tik jaunai ir gražiai. Kūniška patirtis yra labai svarbi, nes labai dažnai  moteris viešojoje erdvėje pirmiausia suvokiama kaip kūnas. Jei ateina jauna graži, žiūrima vienaip. Jei ateina vyresnė, suvargusi, jos gali ir visai nepastebėti.

– Ar vyrams nėra lygiai taip pat?

A. Narušytė: Vyrams – rečiau. Kūniškumas moterų kūryboje iš dalies atsirado dėl to, kad kūnas ir buvo moterims priskiriama sritis. Juk, kai Vakarų kultūra rėmėsi opozicijomis gera-bloga, moteriška-vyriška, protas-kūnas, protas, žinoma, priklausė vyrams, kūnas – moterims. Net buvo tokia mintis, kad moterys nesugeba iš to kūno išeiti, sublimuoti ir sukurti kažko aukštesnio, didingesnio. Feministės ir sakė: gerai, moteris – kūnas, bet, norėdamos suardyti tas opozicijas, mes tuo kūnu ir pasinaudokime, paneikime moters, kaip pasyvaus kūno, egzistavimą, parodykime, kad iš kūno patirties irgi gali kilti visokiausių kūrybinių idėjų, kad tai nėra žema, priešinga protui.

– Ar tokie judėjimai, Jūsų požiūriu, svarbesni pačioms moterims? Ar tai yra tam tikras įrodymas ir parodymas ir vyrams? Kai paskelbiau šios laidos anonsą, „Facebook`e“ dalis vyrų rašė, kad  tikrai nesiskiria vyrų kūrybos nuo moterų – tai visiškai tas pats ir tik tam tikros imitacijos.

L. Kreivytė: Sutinku, kad kokybiniai kriterijai neturėtų remtis lyties principu. Geras meno kūrinys vis tiek padengia daug didesnį patirties lauką negu tik vyriškumas ar moteriškumas, yra daug visokių grynai meninių kokybių (teksto turtingumas, fantazija ir t. t.). Bet galų gale tai veikia socialinėje plotmėje. Mūsų vertinimai, požiūris, dėmesys, kiek mes skiriame tam laiko, erdvės, yra nulemti visuomenės. Galima sakyti, kad mes vienodai mylime ir gerbiame moteris menininkes, bet, kai dvejus metus iš eilės neatsiranda nacionalinės premijos vertos menininkės, galvoju, ar tikrai mes gyvename tokioje šalyje, kur menininkės nieko vertingo nesukuria jau dvejus metus. Kažkaip neadekvatu.

– O gal šie metai tiesiog moterims buvo nesėkmingi?

A. Narušytė: Tiesiog įprasta jų nepastebėti, nes tradicijos labai senos ir gilios. Pažvelkime į sovietmečio laikus, kur, atrodė, buvo lyčių lygybė, mes tikrai ne taip juos skirstėme, bet vis tiek, net kuriant menininkų poroms ir  moteriai kažką atradus, perkėlus į savo kūrybą, paskui viešumoje kaip kažkokia vertybė būdavo „išstatomas“ kūrėjas vyras, jis gaudavo aukštesnes pozicijas ir t. t. Žvelgiant ir į visą istoriją, ir į dabartį, susidaro įspūdis, kad vyrai vieni kitus palaiko.

– Mes labai toli nuėjome: yra feministiniai judėjimai, moterys savimi pasitiki, jos turi daug veiklos, tėvystės atostogas ima ir tėveliai...

L. Kreivytė: Viskas eina teisinga kryptimi, bet vien tai, kad kyla susierzinimas išgirdus apie feminizmą, rodo, jog visuomenėje dar ne viskas gerai. Žmonės turėtų apsidžiaugti išgirdę žodį „feminizmas“, nes feminizmas nėra vyrų išbraukimas, paniekinimas ar nustūmimas.

– Bet vyrai bijo feminisčių.

L. Kreivytė: Manęs tai nejaudina. Manau, vyrai, kurie jaučiasi tvirtai, kaip tik turėtų ne bijoti, o bendradarbiauti, džiaugtis feministėmis, kaip gavę lygiavertes partneres. Nebent jiems reikia tik kažkokių kavos padėklų. Iš tiesų feminizmas nėra apie vyrų pavergimą. Jis – apie lygias teises. Man labai patiko Rebeccos Solnit mintis knygoje „Vyrai paaiškina man dalykus“. Ji sakė, kad kada nors, gal po 200 metų, mes stebėsimės, kaip iš viso galėjo būti tokia epocha, kai moterys buvo taip nevertinamos, – mes žiūrėsime kaip į vergovės laikus.
Jums atrodo, kad dabar viskas labai gerai, moterys laisvos, bet pasižiūrėkime, ką turime parlamente, kituose svarbiuose postuose, kur priimami sprendimai. Moterys sudaro netgi didesnę visuomenės dalį, bet kodėl jų ten tiek mažai? Nesakau, kad imkime ir griežtai padalinkime per pusę, bet, matyt, visuomenė nelabai gerai funkcionuoja, jeigu moterys dėl motinystės ir kitų dalykų iškrinta iš socialinio gyvenimo, tampa pažeidžiamos, mažiau uždirba, nėra visai tikros dėl ateities.

– Kokį kelią matytumėte? Juk, pavyzdžiui, parlamentą renka visuomenė. Norint pakeisti pamatinius dalykus, kurie susiformavo per patriarchalinės visuomenės šimtmečius, reikia nueiti ilgą kelią.

L. Kreivytė: Rinkimų sistema irgi turi reikšmę. Jei moterys įrašomos į kokį antrą ar trečią dešimtuką...

– Bet juk neturėtų būti įstatymo, kad moteris būtinai turi būti antroje vietoje?

L. Kreivytė: Čia jau išmėginti metodai, mums nereikia išradinėti dviračio. Labai geras principas „kas antra – moteris“ buvo taikomas Skandinavijoje. Jei pirmoje pozicijoje yra vyras, antroje – moteris ir t. t. Ką tai duoda? Iš pradžių, kaip čia dabar, mes turime atsižvelgti į specialistus. Bet yra tų specialistų. Pavyzdžiui, Skandinavijoje labai griežtai žiūrima net tada, kai reikia sudaryti kokią mokslinę komisiją. Pasak Eglės Rindzevičiūtės, joje būtinai turi būti kažkiek moterų (ar pusė, ar bent trečdalis), ir, nors dažniausiai tokiu atveju prisimeni vyrus, bet, jei tik truputį pagalvoji, surandi puikių specialisčių moterų. Tiesiog mes labai dažnai elgiamės inertiškai.

– Tad galima sakyti, kad tiesiog negalvojama, jog apskritai moterys egzistuoja? Nenorėčiau taip liūdnai kalbėti.

L. Kreivytė: Manyčiau, kad, kol situacija  tokia neadekvati, pozityvi diskriminacija pereinamuoju laikotarpiu būtų visai neblogas dalykas. Ir tai ne aš sugalvojau. Man labai patiko švedų pavyzdys, kai modernaus muziejaus direktorius, pasižiūrėjęs kolekciją, suprato, kad joje dauguma – vyrų menininkų darbai, o, norėdami bent truputį tą proporciją pagerinti, jie užtruktų šimtmečius. Tada jis pasiūlė idėją (mūsų svajonių muziejus), kad vietoj 100 proc. vyrų būtų 100 proc. moterų. Jie surengė didelę kampaniją (labai daug aukojo ir privatūs žmonės, ir valstybė) ir nusipirko XX a. pradžios menininkių darbus. Taigi manau, kad, norint atkreipti dėmesį, tam tikros politinės akcijos reikalingos. Kitaip ir kyla klausimas – gal nieko tokio, kad šiemet nėra moterų laureačių. Labai gerai nematyti nieko, nes nėra žmogaus – nėra problemos.

– Bet diskriminatorėmis norite būti Jūs.

A. Narušytė: Nes reikia pakeisti tūkstantmečių tradiciją, ne taip paprasta tai padaryti. Ją labai lengva tęsti. Lietuvoje apskritai mėgstama sakyti – problemos neišsprendžiamos, ką mums dabar daryti... Iš tikrųjų šalia jau jos išspręstos, reikia tik pažiūrėti, kaip tai padaryta. Nuolatinis svarstymas nepasižiūrint į šoną kelia juoką.

Vyrai medicinoje, politikoje, versle. Turbūt kiekvienas sutiks, kad stiprioji lytis dominuoja daugelyje viešojo gyvenimo sričių, ne išimtis ir menas. "Postidėja" griauna seną tvarką ir sugrąžina Lietuvos moteris menininkes į deramą poziciją.

Vien tik moterų darbai

"Postidėja – tai naujos idėjos, modernizmas, mėginimas sugriauti sena ir sukurti nauja", – pasakojo parodos "Postidėja II. Atstatomieji darbai" kuratorė Laima Kreivytė. Prieš metus vykusi pirmoji paroda atkreipė visuomenės dėmesį į netolygią moterų ir vyrų meninės kūrybos reprezentaciją muziejų ekspozicijose ir šiuolaikinio meno parodose. Šiandien pirmosios parodos tęsinys kalba apie tai, kad kažkas yra atkuriama. Kas? Parodos autorės atsako: minčių ir galios pusiausvyra.

"Dabar visi apsigyveno socialiniuose tinkluose ir kartais atrodo, kad nebeliko kam mąstyti", – teigia L.Kreivytė, pripažindama, kad, nepaisant šios tendencijos, visuomenėje vis dar išlieka poreikis spręsti esminius klausimus. Šis poreikis skatina analizuoti meną, jį vertinti ir kurti naujas idėjas.

Kartą vienas Stokholmo muziejaus kuratorius pastebėjo, kad daugiausia reprezentuojami vyrų menininkų darbai, tad nusprendė pirkti tik moterų menininkių kūrinius. Rezultatas buvo toks: liko tik moterų darbai. "Mes nieko nelaukdamos susirinkome tik moterų darbus ir surengėme parodą", – L.Kreivytė pripažino, kad buvo sekta Stokholmo muziejaus iniciatyva.

Ankstyvasis feminizmas

Paroda prasideda nuo istorijos aktualizavimo – rodomi ankstyvieji Karlos Gruodis ir Giedrės Lilienės, vienų pirmųjų šiuolaikinio Lietuvos meno feminisčių, darbai.

K.Gruodis žinoma ne tik kaip Kanados lietuvė, žurnalistė, bet ir lietuviškų feminizmo ekskursų sudarytoja. Autorė pristato du savo darbus: performansą, kuriam daugiau nei penkiolika metų, ir dailės kūrinius, pieštus tušu ir lietus vandeniu. Performansas atliktas 1995 m. Šiuolaikinio meno centre per parodą "Dėl grožio". Šalia performanso autorė pateikia dienoraštį, kuriame atsiskleidžia jos pojūčiai, vaikystės patirtis jaučiant ir šokant baletą. Naujausiuose dailės kūriniuose ieškoma vyro ir moters kūno linijų skirtybės interpretacijų.

"Abu darbai tyrinėja kūno patirtį, estetiką ir ką mes galvojame apie grožį. Nors juos skiria šešiolika metų, yra daug panašumų. Nenoriu daug kalbėti, noriu, kad žmonės patys juos patirtų tokius, kokie jie yra", – lakoniškai savo darbus pristatė K.Gruodis.

Skirtingai nei pastaroji, G.Lilienė savo piešinių cikle "5 vertikalūs" daugiau gilinasi į patriarchato simbolius. Vaizduojami ypač preciziškai pieštuku supinti penki vyriškumo ir valdžios simboliai: kaklaraištis, cigaras, falas, šautuvas ir popiežiaus tiara. "Kai atidarėme pirmąją parodą Vilniuje, tuo metu atsistatydino popiežius. Tikiuosi ne dėl to, kad buvo pristatytas šis kūrinys", – šyptelėjo parodos kuratorė L.Kreivytė.

Tobulybės paieškos

Parodoje gausu įvairiausių dailės interpretacijų, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi daug bendro su feminizmo diskursu: architektūros ir tapybos perkonstruotoja Eglė Ridikaitė tapo iš natūros, pavyzdžiui – "Fluxus ministerijos" plytų sieną arba nufotografuotą, bet gyvai nepamatytą Laisvės statulą Niujorke.

Eglė Gineitytė tęsia architektūrinio (ne)reikšmingumo temą, tapydama tai, ko paprastai nefiksuoja žvilgsnis, naudodama sodrius mėlynos spalvos pustonius. Vienos menininkės vaizduoja moters kasdienybę, kaip tai darė dailininkė Ina Budrytė, kitos gilinasi į moters pradą ir klausia: ką reiškia būti moterimi?

Jaunoji menininkė Shaltmira meninėmis priemonėmis interpretuoja moters norą būti tobulai, gerai, kaip pati autorė minėjo, švariai.

"Moterimi būti sunku, norisi būti tobulai, gimdyti vaikus, bet aš tokias moteris pavadinčiau motinomis mazochistėmis. Taip, kūdikio laukimas ir gimdymas atneša džiaugsmą, bet kartu ir begalines fizines kančias", – savo darbus žodžiais bandė nupiešti Shaltmira.

Klausimas, ką reiškia gyventi moters kūne, taip pat jaudino menininkę Beatričę Vanagaitę. Ši autorė pasitelkė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio reklamos ir filmų vaizdinius apie tobulą moterį, ardydama tų vaizdinių paviršius ir perkurdama stereotipus.

Įkvėpimas – virtuali erdvė

Visų menininkių požiūris į pasaulį labai savitas. Parodoje eksponuojami kūriniai itin skirtingi: nuo drobių, kalbančių apie moters norą būti tobulai, iki videodarbų, sukurtų iš rastų svetimų kadrų, kurie į asmeninių išgyvenimų lauką perkelia svetimą patirtį ir kuria naujas prasmes.

Stebėdamos šiandienes aktualijas ar bendras tendencijas, supančias žmoniją, Lietuvos menininkės kuria tikslingą meną. Laisvydė Šalčiūtė savo darbų cikle "Individualios priešistorės" mėgino išanalizuoti teksto ir piešinio sintezę. "Savo darbams ieškojau tekstų internete ir tiesiog mėginau juos išpiešti, atrasti pusiausvyrą", – apie savo darbus pasakojo L.Šalčiūtė. Stebint autorės darbus atrodo, kad internete šmėžuojančios frazės, išreikštos ir lietuvių, ir anglų kalbomis, susiduria su dailės pasauliu, o viską jungia menininkės pasirinkta raudona linija.

Išryškinamos tokios prasmės kaip atvirumas, trapumas, pažeidžiamumas, genialumas.

Virtualios erdvės meniniams atradimams patraukė ir Laurą Zalą. Menininkė sukūrė šiuolaikinę lietuvių liaudies pasakų "Gulbė karaliaus pati" adaptaciją. "Kadangi esu fotografė, dažnai žiūriu į fotografijas socialiniuose tinkluose. Vienas mano pažįstamų po savo ir žmonos nuotrauka parašė: "Aš ir mano pati." Tuo pat metu išėjo ketvirtasis "Gulbė karaliaus pati" leidimas ir man kilo mintis sukurti šiuolaikinę lietuvių liaudies pasakų adaptaciją", – originalią idėją atskleidė L.Zala.

Autorė pastebėjo, kad šiandien retai kas žmonas vadina pačiomis, kadangi moterys yra savarankiškesnės. Tai paskatino L.Zalą perrašyti lietuvių liaudies pasakas ir jas transformuoti, o tam kūrėja pasitelkė interneto tekstus. "Knygos turinį užpildė tai, kas dabar yra pasakos – žmonių palikti komentarai iš naujienų portalų, kur kalba yra visiškai nekoreguota", – atskleidė L.Zala. Pasakoms pasirinktos temos, sulaukusios daugiausia komentarų: "Dalia Grybauskaitė aplankė ligoninėje gulinčią Juliją Timošenko", "Garliavoje Laimutei Stankūnaitei perduota mergaitė" ir kitos temos. Autorė taip pat pasirinko vieną temą, kuri nesulaukė jokių komentarų: "Moksleivių dainų šventė "Mūsų vardas – Lietuva" tęsia tradicijas".

Tekstas, keičiantis prasmę

Didelei daliai parodos autorių svarbus ne tik vizualumas, bet ir tekstualumas, gilesnės išgyventų istorijų interpretacijos. Scenografė, fotografė ir dažnai eksperimentuojanti menininkė Marta Vosyliūtė tęsia begalinę seriją "Lietuvos dailės istorija paveiksėliuose". Šiuose paveikslėliuose menininkė akvarele popieriuje vaizduoja gyvenimiškus vaizdus ir čia svarbų vaidmenį atlieka tekstas šalia paveikslėlio.

Dažnai stebinantis ar sarkastiškas autorės žvilgsnis ir žodis atskleidžia kartais nemalonią tiesą ar kasdien matomą, tačiau dažnai nepastebimą reiškinį: "Kaip kontrolierius asmeniškai pažymėjo talonėlį gražiajai Dereškevičiaus moteriai 5 troleibuse" arba "Kaip iš gėdos dėl Rožanskaitės atvejo raudo nacionalinių premijų komisija". M.Vosyliūtė taip pat pristatė atvirukų kolekciją "Atvirukai visiems gyvenimo atvejams", kuriuose įamžintos Nidoje darytos autorės fotografijos. Po kiekviena fotografija yra alternatyvus tekstas, kuris papildo ir dažnai netgi pakeičia fotografijos prasminius laukus.

Videodarbų gausa

Menininkės savo kūriniuose jungė skirtingas technikas. Jurgai Barilaitei svarbūs nedideli šviesos intarpai, plyšiai, iš vaikystės atėjusi skrydžio patirtis. Menininkė savo kompozicijoje "Tiek nedaug" sujungia videodarbus ir piešinius, vaizduodama paprastus momentus, mus supančius dalykus ir pirmąsias vaikystės patirtis. "Norėjau parodyti, kad viskas, kas mus supa, yra tas "tiek nedaug", kas ateina iš vaikystės ir yra kasdienėje aplinkoje. Tai yra paprasta ir kiekvieno išgyvenama asmeniškai", – apie savo idėją pasakojo J.Barilaitė.

Videodarbų nestigo visoje parodoje. "Cooltūrisčių" kolektyvas videoinstaliacijoje jungė atsikartojančių atspindžių virtinę. Šviesą ir istoriją transformuojantys atspindžiai patys tampa "Cooltūrisčių" videoinstaliacijos generatoriais. Dokumentas ir fikcija apsiverčia vietomis žvelgiant pro veidrodžius ir fotoaparatui sukūrus spalvotas veikėjų auras.

Istorijos pradas videoformate jaudino ir Pauliną Eglę Pukytę, pristačiusią kūrinius "Ištisai" ir "Prie fontano". Videodarbuose iš rastų kadrų galima įžvelgti svetimos patirties sukeitimą, pritaikymą sau, įdedant į moters lūpas numanomus žodžius ir dramatizuojant kasdienę rutiną. "Darbe "Prie fontano" norėjau sukurti apokalipsišką nuotaiką, baimės nuojautą. O ten tebuvo moterų rytinės mankštos kadrai, sujungti į vieną videodarbą ir įgarsinti nerimą keliančios muzikos. Tai tik parodo, kaip viskas gali atrodyti, bet nebūtinai tai turi būti tiesa", – teigė P.E.Pukytė.