Ramaus miego nenusipirksi

Pasak M. Targakovos, didžiausia žmonių klaida – laimės ieškoti išorėje: „Jie bando laimės siekti ką nors veikdami, pirkdami, įgydami, pasisavindami, kažko vis siekdami... Tačiau laimė susijusi su mūsų vidumi. Išorėje rasime tik malonumą. Pavyzdžiui, galime įsigyti itin patogią lovą, tačiau ramaus miego niekur nenusipirksime – jis priklauso nuo mūsų vidinės būsenos. Galime užsisakyti įmantriausio, skaniausio maisto, tačiau apetito ir sklandaus virškinimo nenusipirksime. Iš tikrųjų jaučiamės vis mažiau laimingi, nepaisant to, kad turime daug daugiau nei anksčiau. Anksčiau žmonės patyrė daugiau askezių – turėjo mažiau daiktų, negalėjo taip lengvai keliauti... Tačiau tam, kad jaustųsi laimingi, jiems užteko visai nedaug. Šiandien, atrodo, vis negana. Galbūt per mažai egzotiškų salų aplankyta, galbūt manoma, kad labiau seksis santykius kurti su brunete, o ne blondine... „Gal tada jausčiausi laimingesnis?“ – svarsto žmonės. Tačiau iš tikrųjų laimę kuriame patys. Tai mūsų užduotis. Mes tiesiog laukiame laimės. Būdami šios laukimo būsenos, tampame nelaimingi. Tik mokydamiesi jaustis laimingi, nepaisant išorės aplinkybių, iš tikrųjų einame link laimės“, – sako psichoterapeutė.

Jos teigimu, žmogaus vidinis pasaulis gali būti ir labai menkas, ir labai gilus. Didžiu žmogumi tapti, svarbias pareigas eiti gali ir tas, kurio vidinis pasaulis – labai nedidelis, tačiau jo vidus nuo to netaps turtingesnis. Toks žmogus tikriausiai nesijaus laimingas ir sieks laimės išorėje. Tikėtina, kad jį stipriai veiks, erzins skirtingi įvykiai ir dažniausiai jis bus nepakantus kitiems. Giliu vidiniu pasauliu pasižymintis žmogus – tarsi vandenynas. Jam nesvarbu, kiek upių į jį įplaukia, kiek sunkumų jis patiria. Be abejonės, jų patiriame kiekvienas, tačiau tokio žmogaus gilus vidinis pasaulis nuo to nesikeičia.

„Dabar žmonės dažnai gyvena atvirkščiai. Vidaus pasaulio turtų jie ieško išorėje, bando juos iš kur nors paimti, užuot pasinėrę į savo vidų. Vidumi besirūpinantys, gilūs žmonės – daug laimingesni. Žinoma, visi galime suvaidinti laimę. Šiandien tai padaryti – visai nesudėtinga. Instagrame laimingus suvaidinti galime per 3 sek. – galime nusipiešti veidą, netgi užsiklijuoti, prisipūsti lūpas – ko tik šiandien nedaroma... Tačiau visa tai niekaip nesusiję su mūsų širdimi. Širdis – ne tik raumuo. Tai vidinis jausmų pasaulis ir būtent jis lemia mūsų laimę“, – įsitikinusi pašnekovė.

Nepamirškime ir vidaus turtų

M. Targakovos teigimu, kuo aukštesnės sąmonės žmogus, tuo geriau jis supranta, kad, be matematikos, rašybos, biologijos ir kitų mokslų, egzistuoja kitos, jam dar nepasiekiamos žinios. Kad jos taptų pasiekiamos, verta ieškoti mokytojų ir pradėti mokytis santykių su savimi, pasauliu ir aukštesnėmis jėgomis. Visa tai susiję su tikruoju žinojimu. „Dažnai klaidingai tikimės, kad, pavyzdžiui, turėdami daugiau pinigų, būsime laimingi. Tačiau, gavę tuos pinigus, laimingesni nesijaučiame. Kad ir ko pasieksime šiame pasaulyje, žinios apie tai tik didins mūsų sielvartą. Šios žinios susijusios su mūsų materialia prigimtimi, kuri taip pat svarbi, – juk turime valgyti, kur nors gyventi. Tačiau laimė susijusi su dvasine žmogaus būsena, o žinių apie materialią būtį šiandien esame įgiję daugiau nei pakankamai. Daugybė žmonių yra įgiję net kelis aukštuosius išsilavinimus, tačiau tai susiję ne su laime, o su profesionalumu. Tokie žmonės gali uždirbti daug pinigų, tačiau visų svarbiausia – įgyti dvasinį išsilavinimą. Tada keičiasi ne išorės, o vidaus pasaulis. Tai ir yra kelias į laimę“, – mintimis dalijasi lektorė.

Pasak jos, viskas prasideda nuo klausymosi. „Kai nukreipiame dėmesį į vidų ir stengiamės atsiskleisti vidujai, o ne išoriškai, gyvenimas tarsi savaime klostosi geriausiu būdu, be jokių papildomų mūsų pastangų“, – sako ji.

Tik mokydamiesi jaustis laimingi, nepaisant išorės aplinkybių, iš tikrųjų einame link laimės.

Aštuoni laimingos šeimos požymiai

M. Targakovos teigimu, žmogaus laimę reikšmingai lemia jo santykiai su aplinkiniais, ypač – artimaisiais, šeimos nariais. Floridos šeimos institutas apklausė tvirtas šeimas, kurių bendro gyvenimo patirtis siekė 40 ar daugiau metų. Mokslininkai ištyrė, kokios esminės priežastys lemia šeimos tvirtumą ir nustatė aštuonis pagrindinius laimingos šeimos principus:

1. Švelnumas ir atlaidumas.

2. Bendri interesai ir gyvenimo vertybės.

3. Meilė vaikams ir domėjimasis jų gyvenimu.

4. Gebėjimas rūpintis ir atsakyti į rodomą rūpestį.

5. Atidumas kito poreikiams ir norams.

6. Nenorėjimas valdyti.

7. Žaismingumas, bendros pramogos.

8. Geras humoro jausmas.

Mokslininkai taip pat pabrėžė, kad jei bent vieno iš šių principų mes nesilaikome patys, tuomet negalime reikšti pretenzijų partneriui, jog šeimoje nėra darnos. „Harmonija – nuostabi būsena, tačiau ji nėra statiška. Neįmanoma, vieną kartą ją patyrus, išlikti šios būsenos nuolat nesistengiant. Būtent todėl šeimos santykių kūrimas – nenutrūkstantis procesas, tad svarbu nuolatos būti dėmesingam partneriui, nusileisti, išmokti būti lanksčiam ir pan.“, – pabrėžia M. Targakova.

Pasak pašnekovės, šeimai reikia tam tikros psichologinės erdvės. Tačiau tai nėra butas ar kvadratiniai metrai, kuriuose esame įsikūrę. Kad sukurtume tokią erdvę, turime išsiugdyti du įgūdžius: išmokti būti dėmesingi partneriui ir kartu neprarasti savo vertybių sistemos. Abu dalykai yra labai svarbūs, nes žmonės linkę pasinerti į kraštutinumus. Pavyzdžiui, moteris tampa tokia dėmesinga kitiems, kad visiškai pamiršta apie save. Galų gale ji išsikvepia ir pasijunta išnaudojama. Antrasis kraštutinumas – labai vertinamos savos vertybės, o partnerio – ignoruojamos. „Įsivaizduokite, kad vaikas nori pasikalbėti su mama apie kokią nors problemą. Jis pasijus atstumtas ir nesuprastas, jei ji jam pasakys: „Vadinasi, taip! Padarysi taip, pasakysi tai, ir jokių prieštaravimų!“ Vaikas užsivers supratęs, kad mamai jo nuomonė neįdomi“, – dalijasi šeimos santykių ekspertė.

Moters kelias – laimėti be karo

Anot M. Targakovos, visas mūsų gyvenimas – meilės mokykla. „Sprendžiant iš temperamento, charakterio, išorinių aplinkybių, aišku, kad kiekvienai iš mūsų skirtas savas likimas. Tačiau yra tam tikrų dėsnių, kuriais vadovaujantis, anksčiau ar vėliau pasieksime tikros laimės skonį. Svarbu suprasti, kad vyrams ir moterims gyvenimo mokykloje skirtos visiškai skirtingos pamokos, – sako psichologė. – Jei sielai skirtas vyriškas kūnas, jos uždaviniai – ugdyti ryžtą, siekti išsikeltų tikslų, tarnauti visuomenei, rūpintis tais, kuriems reikia apsaugos. Moterų kelias yra visiškai kitoks. Čia svarbu gebėjimas sukurti gerą atmosferą, įkvėpti artimuosius ir gimines, pripildyti jų širdis dvasine šiluma, suvienyti ir sujungti. Moters kelias – meilės, ištikimybės, motinystės, rūpinimosi kitais, gebėjimo rasti kompromisą, švelnumo, gebėjimo su visais sutarti ir rasti bendrą kalbą kelias. Vyras tarsi sukuria karkasą, kurį moteris puošia, pripildo iš vidaus savo vidinės šilumos turtų. Būtų keista, jei moteris statytų namą, o vyras tuo metu lakstytų po parduotuves ieškodamas gražių užuolaidų. Būtent moteris visur kuria grožį. Ne veltui sakoma, kad grožis – galinga jėga. Tai slaptas moters arsenalo ginklas, kuris pajėgus suminkštinti net rūsčiausio vyro širdį. Tikra moteris laimi be karo“, – dalijasi knygos „Moters kelias“ autorė.

Saviaudito priemonė

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su socialinės reklamos agentūra „Nomoshiti“ prieš kelerius metus pradėjo vykdyti projektą „Daugiau balanso“. Pasak projekto kūrybos vadovo Pauliaus Rymeikio, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo formulė buvo sumanyta kaip vienas iš elementų, galintis padėti įvesti šiek tiek balanso į žmonių gyvenimą.

„Mes sukūrėme priemonę, kuria kiekvienas žmogus gali pasinaudoti, – pasižiūrėti, pasiskaičiuoti, kaip jam gyvenime sekasi išlaikyti balansą, – sako pašnekovas. – Įdomiausia būtų, jeigu formulę išbandytų ne tik pavieniai asmenys, bet ir kartu gyvenančios poros. Susidėliojus formules atskirai, partneriams rekomenduoju kartu susėsti ant sofos ir pasilyginti. Taip išryškėja, kiek kuris skiria laiko namų ruošai, kam dėl to lieka daugiau laiko kitoms veikloms. Įvairūs tyrimai rodo, kad namų ruošos darbų pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų vis dar labai neproporcingas, tad galbūt formulė gali padėti bent pamatyti tą skirtumą.“

Pauliaus teigimu, projekto kūrėjams teko susitaikyti, kad neįmanoma sukurti kiekvienam žmogui tinkančios formulės, nes kiekvienas mūsų – kitoks. Formulė sukurta daugiau kaip saviaudito priemonė, sudaranti žmogui galimybių pačiam pasiskaičiuoti, kiek kam konkrečiai šiame gyvenimo etape jis skiria laiko ir kiek norėtų skirti. Kiekvieno žmogaus poreikiai, norai, galimybės, įsipareigojimai skirtingi, todėl nėra vienos formulės, tinkamos visiems, – kiekvienas gali susikurti savąją.

„Dažnai žmogus jaučia, kad kažkas jo gyvenime blogai, pavyzdžiui, per daug dirba, o kažkam trūksta laiko, ir jis tiesiog nuolat apie tai galvoja. Formulė padės pagaliau susidėlioti savo gyvenimą, kaip sakoma, popieriuje, ir aiškiai pamatyti, kam kiek skiriama laiko, kam norėtųsi skirti daugiau ir kiek daugiau. Šalia – patarimai, kaip bandyti ieškoti to laiko. Iš esmės tokio dalyko kaip ideali formulė nėra ir niekada turbūt nebus“, – sako P.Rymeikis.

Dedamosios dalys

Formulėje – darbas ir dar dešimt gyvenimo dalių: šeima, emocinė sveikata, dvasingumas arba religingumas, intelektualinė veikla, sveikata ir fizinė forma, buitis, asmeninis gyvenimas, socialiniai ryšiai, miegas ir į daugelio dienotvarkę prasmunkantis iššvaistytas laikas.

„Visos formulės sritys susiveda į tris pagrindinius dalykus: profesinį gyvenimą, rūpestį savimi ir socialinius ryšius. Pastaruosius du skaidėme į smulkesnes dalis. Analizuodami užsienio literatūrą pastebėjome, kad kai kurios universaliausios gyvenimo sritys išskiriamos visur – pavyzdžiui, miego ar sveikos gyvensenos svarba. Kitos sutinkamos retai, pavyzdžiui – bendruomenė, savanoriavimas“, – pasakoja P.Rymeikis.

Tendencija: savo gyvenimo prioritetus analizuojantys žmonės dažniausiai akcentuoja, kad norėtų skirti daugiau laiko šeimai ar sportui / Pixabay.nuotr.

Kiekvienai savaitei formulėje skirtos 168 valandos, tačiau kai kurios formulės sritys gali persidengti. Pavyzdžiui, savaitgalio žygis su šeima – du zuikiai vienu šūviu: ne tik laikas su artimaisiais, bet ir judėjimas, sportas tuo pačiu metu.

Pašnekovas tvirtina, kad formulės tikslas visų pirma yra pakviesti žmones kvestionuoti – kiek laiko skiriu darbui ir asmeniniam gyvenimui, kurioms sritims laiko norėčiau skirti daugiau? Jis teigia nemanantis, kad į kiekvieną savaitę ir kiekvienus savo gyvenimo metus turėtume sutalpinti visas vienuolika sričių.

„Siūlau pradėti nuo vienos srities, kurią norėtumėte keisti, suaktyvinti, plėsti. Pabandykite tris mėnesius padirbėti prie vienos srities ir tuomet žiūrėkite, ar kas nors pasikeitė jūsų gyvenime? Ar pajutote efektą? Kažkurią vieną sritį pajudinę, po mėnesio galite vėl iš naujo analizuoti, kaip pasikeitė situacija, kam dabar norėtumėte skirti daugiau laiko, jau nekalbu apie tai, kas bus po metų ar po penkerių“, – sako pašnekovas.

Pasak Pauliaus, balansas nėra statiškas. Nėra taip, kad sukūręs kažkokį balansą, turi jo laikytis visą laiką. Tarkime, jeigu nusprendžiau, kad dirbsiu 36 valandas per savaitę, o šią savaitę dirbau 50 ir kitą dirbsiu 50, tai jau balansas sugriautas ir kyla dar didesnis chaosas, stresas, nes tau atrodo, kad viskas griūva.

Arba, tarkime, jeigu sportininkas ruošiasi reikšmingoms varžyboms, jis turi suvokti, kad kol kas jis tikrai negalės nei mokytis groti pianinu, nei daugiau laiko skirti šeimai. Ar tai reiškia, kad gyvenimo balansas sugriuvo? Ne, nes jis gali aiškiai nusibrėžti ribas – dabar yra taip, po pusmečio bus kitaip.

„Analizuodami kiekvieną formulės sritį mes dažnai vartojame žodį „sąmoningumas“. Jeigu tu sąmoningai susiplanuoji, kad tiek valandų skirsi sau, tiek – šeimai, tiek – darbui, tai jau yra gerai, – sako P.Rymeikis. – Blogiausia, kad mes daugelį dalykų darome iš inercijos, nesąmoningai, automatizuotai ir paskui patys net neapčiuopiame, kur yra problema, nesustojame ir nepabandome suvokti, kas vyksta mūsų gyvenime.“

Keistis turi pats

Pagrindinė formulės filosofija, P.Rymeikio teigimu, – vadinamųjų balanso kojų turėjimas. Kiekviena sritis – ar šeima, ar emocinė sveikata, ar darbinė veikla, ar dar kažkas – yra tos gyvenimo balanso kojos. Jeigu įsivaizduotume, tarkime, kėdę, kad ji nenugriūtų, ji turi turėti bent tris atramas. Žmogaus gyvenime yra panašiai – kad būtų balansas, negali remtis vos viena ar dviem kojomis.

Juk jeigu žmogui svarbiausia yra darbas ir visas gyvenimas laikosi ant tos vadinamosios vienos kojos, tai, neduok Dieve, jį atleis – visas jo gyvenimas grius. Net jeigu jo visas gyvenimas yra šeima ir darbas, tai vieną šią koją nupjovus vis tiek viskas grius. Tad kuo daugiau tų balanso kojų žmogus turi, tuo tvirčiau jis jaučiasi gyvenime. Kuo geresnė jo fizinė, emocinė sveikata, kuo stipresni socialiniai ryšiai, kuo daugiau jo gyvenime įvairių pomėgių, tuo mažiau jį veikia kažkurios vienos srities disbalansas.

Pašnekovas pastebi, kad savo gyvenimo prioritetus analizuojantys žmonės dažniausiai akcentuoja, jog norėtų skirti daugiau laiko šeimai ar sportui. Tačiau pridėjus laiko šiems užsiėmimams, nebetelpama į tas 168 savaitės valandas. Ką tada daryti? Laiką, skiriamą kažkurioms kitoms veikloms, reikia mažinti. Ir darbas daugeliui žmonių yra ta dalis, kuriai skiriamą laiką norėtųsi mažinti. Kaip tai padaryti?

Formulės autoriai savo rekomendacijose ragina atkreipti dėmesį į tai, kada mes dirbame. Tarkime, jeigu grįžęs namo žmogus dar nuolatos tikrina elektroninį paštą, tai jis toliau dirba. Jeigu savaitgaliais skaito su darbu susijusias knygas, tai jis toliau dirba. Jeigu iš ryto atsikėlęs pirmą pusvalandį skiria atsakyti į laiškus, o aštuntą vakare dar pasitikrina, ar jam tikrai niekas neparašė, o šeštadienį, sekmadienį ruošiasi kitos savaitės darbui, tai žmogus per savaitę dirba ne 40, o 50 valandų. Vadinasi, kažkur yra problema – ar tu nepakankamai gabus, ar darbe resursų trūksta. Ar tu tiesiog nesąmoningai skiri darbui daugiau laiko negu reikia.

„Kitas dalykas – tu gali pasakyti sau, kad nori dirbti mažiau, bet tada labai aiškiai turėsi įsivardyti, ką tu dėl to norėsi paaukoti, – sako Paulius. – Ar tau tinka šią akimirką uždirbti mažiau? Jaunas žmogus greičiausiai aukos daugelį dalykų, kad galėtų įsitvirtinti darbe, padaryti karjerą. Bet vyresnis žmogus gali sakyti: „Aš jau turiu tai, ko man labiausiai reikia, jaučiu, kad stresas man kenkia, tad manau, kad man svarbiau sveikata ir nenoriu jos aukoti dėl tų papildomų 200 eurų per mėnesį dirbdamas viršvalandžius.“

Kitas patarimas norintiems rasti papildomo laiko kitoms veikloms: važiuoti į darbą ir grįžti iš jo tam tikra prasme irgi yra darbas. Tad kai kam verta pagalvoti, kas geriau, – kasdien dvi valandas aukoti kelionei į darbą ir iš jo, ar nuomotis būstą netoli darbo ir per kelias minutes atvažiuoti dviračiu arba ateiti pėsčiomis, ir taip dviem valandomis per dieną sumažinti laiką, kurį skiri darbui.

Kovido pandemija parodė, kad nemaža dalis žmonių puikiai gali dirbti iš namų – kai kuriems žmonėms tai taip pat išeitis, padedanti taupyti laiką, mažiau jo praleisti darbe ir daugiau su šeima.

„Tad būdų, kaip sumažinti darbui skiriamą laiką, yra įvairių – tiesiog reikia nuspręsti, kad tu norėtum jį mažinti, – sako Paulius. – Tik čia dar vienas akcentas: jeigu žmogus nusprendžia, kad jis turėtų mažiau dirbti, tai ar naudosis jis ta formule, ar ja nesinaudos, jis turi daryti tam tikrus žingsnius. Formulė čia nieko pakeisti negali – tik pats žmogus.

Formulė niekaip nieko neprivers daryti – ji tiesiog padės pamatyti, kokioje situacijoje dabar esi ir ką galbūt galėtum pakeisti.

Paskatins bent susimąstyti

Kartu su formule jos kūrėjai pateikia patarimų, kaip pasiekti vienų ar kitų rezultatų, literatūros nuorodų, kur galima rasti daugiau informacijos dominančia tema. Visa tai, anot P.Rymeikio, – neišsemiamas resursas. Saviugda – antras žingsnis po saviaudito.

Projektą jo autoriai planuoja tęsti, nes tema daugeliui įdomi ir aktuali – atsiras papildomų straipsnių, naujų knygų išminties rekomendacijų.

Svarbiausia, kad žmogus pagaliau sugebėtų sustoti ir pasižiūrėti į save, kad negyventų iš inercijos.

„Viena mano mėgstamiausių citatų – psichologo Dano Ariely žodžiai „In the future we are all wonderfull people“ (liet. „Ateityje visi mes esame nuostabūs žmonės“). Daug kam atrodo, kad ateityje gausime ir didelę pensiją, ir keliausime, ir būsime sveiki. Ką darote šiandien, kaip taip būtų? Sakoma, kad net reklamose, vaizduojančiose senjorus, jaunas žmogus savęs neatpažįsta – jis įsivaizduoja, kad išliks toks pats jaunatviškas, guvus, tik pagal pasą jam bus 80 metų. Tad formulė yra penas apmąstymams ir įkvėpimas individualiems sprendimams“, – sako pašnekovas.

Anot jo, kiekvienam žmogui naudinga skirti laiko tokiai formulei užpildyti, pagaliau leisti sau bent akimirką sustoti, nelėkti, o išanalizuoti, kokioje situacijoje yra tavo gyvenimo balansas, kiek to balanso apskritai tavo gyvenime yra. Pagalvoti, kiek sričių tavo gyvenime nepaliestos, kiek jų tave iš tiesų domina, kiek įvairiapusė asmenybė tu esi.

„Svarbiausia, kad žmogus pagaliau sugebėtų sustoti ir pasižiūrėti į save, kad negyventų iš inercijos. Juk būtent gyvenimas iš inercijos dažnai žmones laiko ir darbuose, kurių jie nekenčia, ir su netinkamais partneriais, ir emocinė sveikata pakrikusi. Bet žmogus tiesiog taip gyvena, nes jam atrodo, kad toks tas gyvenimas yra. Greičiausiai gyvenimas nėra toks – tiesiog tu jį tokį gyveni. Tad manau, kad jeigu žmogus prisės ir paskaitys, ką mes ten parašę, bent kažkokių minčių jam kils. Ar jis kažką darys, ar ne, čia jau kiekvieno reikalas“, – pastebi P.Rymeikis.

Kaip tamsią naktį švyturys rodo kelią audros blaškomam laivui, taip gyvenimo prasmė suteikia jėgų ir vilties tada, kai rodos visi apleido ir atsuko nugarą. Kas aš esu, kodėl elgiuosi taip, jei viskas beprasmiška, kodėl jaučiuosi atstumtas ir nelaimingas – bent kartą gyvenime iškyla tokie klausimai, į kuriuos nėra lengva atsakyti. Kol žmogus neranda ramybės ir susitaikymo su savimi, tol jį griaužia nerimo kirminas ir įvairios abejonės, rašoma pranešime spaudai.

Gyvenimo prasmės nematymas gali temdyti kasdienybę.  O ilgalaikė emocinė įtampa gali būti siejama ir su lėtiniu nuovargiu, išsekimu, nuoboduliu, įspūdžių skurdumu, nebaigtais darbais ir neištesėtais pažadais sau. Gali prasidėti  nemiga, sutrikti dėmesys ir sumažėti darbingumas, net neįtariant tikrosios priežasties.

Psichologas ir dėmesingumo mokytojas Paulius Rakštikas teigė, kad gyvenimo prasmės klausimas paliečia kiekvieną mąstantį žmogų. Kartais tai smalsiai skambantis klausimas, kartais filosofiškai, o kartais tai gali būti į neviltį varanti, didelę įtampą sukelianti nežinomybė.

Aptardamas dažniausiai iškylančius klausimus, kurie neduoda ramybės daugeliui žmonių, psichologas P. Rakštikas ragina pažvelgti į save šiek tiek iš šalies.

– Kur slypi gyvenimo prasmė?

– Tai, kaip mes mąstome, lemia psichologinį atsparumą, pasitenkinimo gyvenimu jausmą ir formuoja prasmės suvokimą arba beprasmybės jausmą.

Visi esame girdėję, kad gyvenimo prasmė kiekvienam skirtinga. Ji  gali būti vis kitokia priklausomai nuo žmogaus lyties, amžiaus, profesijos, netgi nuo metų laikų,  nuo konkrečios dienos ar valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Tai nesunku įrodyti kad ir tokiu pavyzdžiu. Paklauskime kelių praeivių, sutiktų vasarą Palangoje, kodėl jie čia atvažiavo. Ko gero išgirsime, kad kažkas atvyko užsidirbti, o kažkas – pailsėti ar pasilinksminti. Šis pavyzdys apie vasarą Palangoje, tai – mūsų gyvenimas, šiai viešnagei visi turime skirtingus paaiškinimus. Tai padeda suprasti, kad kiekvieno sau įvardinta prasmė yra subjektyvi.

Pinigų ir įtakos troškimas, akivaizdu, kad tampa nemažos žmonių dalies prasme kasdien keltis.

– Ar tai reiškia, kad negalime įvardinti universalių dalykų, kurie gali būti prasmė visiems žmonėms?

– Šiuos universalius dalykus žmonija bando įvardinti tūkstančius metų. Įvairios filosofijos kryptys, religijos ir dvasinės praktikos, politinės santvarkos ar kultūros – visi savaip stengiasi apibrėžti universalius dalykus. Prasmė gali būti nusakoma, kaip harmoningas santykis su gamta, visata ar dievais, estetinių ar dorinių normų laikymasis, laimės ar malonumo siekis, galios ir šlovės troškimas ar jos atsisakymas, laisvės ir išsivadavimo nuo kančios ieškojimas, noras atsisakyti bet kokių mąstymo standartų. Gyvenimo prasmė gali būti siejama ir  su žemiškesniais dalykais: šeimos kūrimas ir harmoningų santykių su artimaisiais puoselėjimas, savirealizacijos ir kūrybos siekis, net ir pinigų ir įtakos troškimas, akivaizdu, kad tampa nemažos žmonių dalies prasme kasdien keltis.

– Apibendrinant visa tai galima pavadinti pasitenkinimo gyvenimu siekiu. Bet turime suvokti svarbesnį dalyką už pačią prasmę: ar pastebiu savo dalyvavimą šiame gyvenimo prasmės pasirinkime? Kokią prasmę renkuosi ir kaip stipriai ją jaučiu?

– Kaip nėra teisingo atsakymo, kodėl reikėtų važiuoti į Palangą, taip nėra teisingo atsakymo, kokia gyvenimo prasme geriau tikėti. Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjas, austrų neurologas ir psichiatras Viktoras Franklis teigė, kad  suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas.

Šis principas tapo  mokslininko, ištvėrusio Antrajame pasauliniame kare  koncentracijos lagerio žiaurumus, gyvenimo ir kūrybos šerdimi. Sukūręs vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų,  jis  iškėlė dvasinio matmens svarbą  žmogaus gyvenimui ir ypač jo sveikatai.  Savo teoriją V. Franklis pavadino logoterapija – sistema, padedančia žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti. Apie tai, kad nėra teisingo atsakymo, kokia gyvenimo prasme geriau tikėti, V.Franklis savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“ retoriškai klausė: ar gali egzistuoti pats geriausias ėjimas šachmatų žaidime? Beje, šią knygą labai rekomenduoju visiems.

– Ar egzistuoja kažkoks teisingas būdas, kaip kurti prasmę?

– Įvairūs tyrimai sako, kad taip. Pavyzdžiui, religingi ir dvasingi žmonės jaučia didesnį pasitenkinimą gyvenimu, lengviau ištveria sunkumus. Ir čia kalbu ne apie konkrečią religiją, bet apie tikėjimo daromą įtaką. Taip pat tie, kurie dirba padėdami kitiems ar gyvena artimose bendruomenėse, dalijasi giliu prasmės pajautimu. Šioje vietoje lengva klaidingai suprasti esminę žinią, kuri tikrai nereiškia, kad dabar turite tapti religingi ar pradėti kurti šeimą. Esmė slypi ne tik pačioje prasmėje, bet kiek aš tą prasmę jaučiu. Trumpiau tariant, už prasmės objektą svarbiau prasmės jautimo stiprumas. O jei ši prasmė bus dar susijusi su artimaisiais, dvasingumu ar pagalba kitiems – bus dviguba nauda.

Už prasmės objektą svarbiau prasmės jautimo stiprumas. O jei ši prasmė bus dar susijusi su artimaisiais, dvasingumu ar pagalba kitiems – bus dviguba nauda.

Bet koks objektas, kuris gali būti viena ar kita forma atimtas, nėra amžinas. Pavyzdžiui, visi suvokia, kad pinigai gali būti išleisti, pavogti, nuvertėti per krizę. Todėl jei sureikšminame jų prasmę, tai tampa pavojinga mums patiems. Lygiai taip pat – jei suabsoliutiname savo darbą ar net šeimą, tai gali turėti žalingą poveikį. Geriau prasmę sukurti laisvei, kuriai kartais padeda pinigai, o ne patiems pinigams. Geriau prasmę sukurti galimybei dirbti ir būti naudingam, nei konkrečiam darbui ir pareigoms. Geriau prasmę sukurti pasitikėjimu ir geranoriškumu grįstiems santykiams, o ne šeimos nariams savaime. Tokiu būdu tai kas teikia prasmę negalės būti atimta.

Kuo prasmė labiau egoistiška (malonumo siekis, turtas, valdžia, įtaka visuomenėje), tuo daugiau rizikos. Juk galime suvokti, kad siekti daug pinigų nėra blogai. Bet jei šį siekį iškeliame virš kitų, labai rizikuojame. Pavyzdžiui, artimiesiems liks mažiau laiko, santykiai bus silpnesni, o jei santykiai bus silpnesni – tai nesukurs mums artumo jausmo, kurio nenusipirksi už jokius pinigus.

– O ką pasakytumėte žmogui, kuriam sunku įsivardinti gyvenimo prasmę arba jos visai nejaučia?

– Yra normalu nejausti gyvenimo prasmės. Šis beprasmybės jausmas gali sustiprėti, kai mums mažiau sekasi, kai patiriame sunkumų, kai matome daug neteisybės aplinkui. Perfrazuojant vieną posakį, galima pasakyti – tu gali tikėti, kad yra gyvenimo prasmė  arba gali galvoti, kad jos niekada nebuvo ir nebus. Abiem atvejais tu esi teisus. Tokia išvada mums sako tai, ką minėjau pradžioje: mūsų mąstymas sukuria arba panaikina prasmę, savaime ji neegzistuoja. Tai gali skambėti pesimistiškai, bet yra viskas priešingai. Jei savaime prasmės nėra, mes ją galime sukurti sau naudingu būdu.

Sukūręs mokslą apie gyvenimo prasmę garsus psichiatras V.Franklis yra pasakęs, kad svarbu ne tai, ko mes dar laukiame iš gyvenimo, o daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų. Todėl svarbu neprarasti realybės jausmo.

– Kokiais gyvenimo atvejais suintensyvėja  prasmės paieškos? Kaip tai siejasi su nerimo jausmu, nervine įtampa?

– Turbūt visi esame pajutę, kad sunkesniais gyvenimo periodais galvoje išnyra ir daugiau egzistencinių klausimų. Juk apie gyvenimo prasmę paklausus žmogaus žaidžiančio tinklinį paplūdimyje, gausime kitokius atsakymus nei uždavus jį žmogui, laukiančiam tyrimo rezultatų onkologijos skyriuje. Taigi, gyvenimo aplinkybės, tam tikra situacija gali daryti didelę įtaką – nuo to priklauso, kada, kiek ir kokiu intensyvumu šis klausimas sugrįžta.

Ne tik aplinkybės, bet ir žmogaus augimas, tam tikros vidinės krizės, kurias išgyvename visi, taip pat gali sutelkti dėmesį į prasmės klausimą. Kai kalbuosi su ką tik iškeptais studentais apie jų gyvenimo viziją, girdžiu daug planų: įgyti gerą išsilavinimą, pagyventi užsienyje, įsikurti gražioje vietoje dideliame name, sukurti didelę laimingą šeimą. Jiems tikrai atrodo, kad laiko turi užtektinai, nes visas gyvenimas dar prieš akis. Bet po gero dešimtmečio didelė dalis jų patiria nerimo jausmą: ale tikrai nespėju! Tuomet iškyla pasirinkimo klausimas: ką rinktis iš įvairių galimybių, jei akivaizdu, kad gyvenimas yra pernelyg trumpas.

– Ar tiesa, kad atradęs savo asmeninę gyvenimo prasmę žmogus yra psichologiškai ramesnis, stabilesnis ir produktyvesnis?

– Prisiminkime Palangos pavyzdį. Kas būtų, jei nuvyktume ten ir savęs klausinėtume: „Ką man čia veikti?“. Galėtume dienų dienas klaidžioti po Palangą, nes niekaip nenuspręstume, ar keliauti į muziejų, ar į paplūdimį, ar dar kur nors. O žiūrėk, jau laikas namo. Jei atsakymą turiu iš anksto, tuomet galiu mėgautis ta veikla, kuri man atrodo labiau prasminga. Atsakymo (prasmės) turėjimas ir jutimas išlaisvina mus iš abejonių,  todėl galime būti laimingesni ir suteikti daugiau naudos kitiems.

– Kaip padėti žmogui, kuris nemato gyvenimo prasmės? Kokį veiksmų kompleksą siūlytumėte?

– Vienas dalykas, jei gyvenimo prasmės klausimas iškyla tam tikru momentu, o kitas dalykas, jei šis klausimas nuolat persekioja mus. Pirmu atveju tai netrukdo gyventi, antru atveju tai priverčia mus kentėti. Tokiam žmogui pasakyčiau du svarbius dalykus. Pirmas skamba taip: yra normalu kelti sau prasmės klausimus ir nerasti atsakymo. Nieko tokio kartais pajusti beprasmybės jausmą. Leiskime šiam jausmui pabūti. Šiuo atveju aš primenu žmogui, kad jis turi sau leisti jausti tai, ką jaučia. Juk dažnai apimtas beprasmybės žmogus jaučia kaltę, kad yra ne toks šaunus kaip kiti, kurie tarsi žino visus atsakymus. Nieko panašaus. Tai normalu, leiskime pasisvečiuoti beprasmybei.

Yra normalu kelti sau prasmės klausimus ir nerasti atsakymo. Nieko tokio kartais pajusti beprasmybės jausmą. Leiskime šiam jausmui pabūti.

Antras dalykas skambėtų taip: jei  leidome sau pagyventi su tuo jausmu, vadinasi, galime savo dėmesį nukreipti į tai, kas mus skatina gyventi – tai veikla. Neužsidarykime. Tęskime darbus, paklauskime artimųjų, kuo galime būti naudingi kitiems. Galime ieškoti būdų padėti ir nepažįstamiesiems, nelaukdami kalėdinių akcijų: skirkime savo laiko vienišiems senjorams, vaikams ar  pasikvieskime kaimyną į svečius be jokios priežasties. Prasmė neegzistuoja savaime, ji gimsta santykyje su kažkuo. Sutikę ją santykyje su kitais, pajusime ją ir santykyje su pačiu savimi. Ir beprasmybės nereiks išvaryti, ji bus seniai pati išėjusi.

– Kokias mūsų kultūroje nuo senų laikų naudojamas natūralias priemones galite įvardinti kaip naudingas patiriantiems nervinę įtampą?

– Tai, kas anksčiau buvo kaip kaimo žiniuonių ar žolininkų sukaupta patirtis, tampa šiuolaikinio mokslo, fitoterapijos atradimu. Tyrimai patvirtina, kad tam tikri augalai turi daug biologiškai veiklių medžiagų, kurios stiprina nervų sistemą ir visą organizmą.

Dažnai jaučiantiems nerimą, įtampą, nerandantiems vidinės ramybės ypač naudingi augalai, kurie padeda nervų sistemai adaptuotis prie stresinių situacijų, gerina miego kokybę. Pavyzdžiui, yra žinomas, mokslo ir laiko patikrintas derinys iš ramunėlių, melisų, pipirmėčių, apynių ir valerijonų.

Mūsų protėviams vaistažolės teikė atgaivą kūnui ir sielai, prisidėdamos prie ramybės pojūčio. Tai gali būti papildoma priemonė ir šiuolaikiniam žmogui.