Tarp dviejų datų

Tarp 136 J.Lukšos-Daumanto laiškų rasime datuotą 1950 m. vasario 14 d. Tuo metu apie Valentino dieną Lietuvoje tikriausiai dar niekas nežinojo, bet ir šiandien gavus tokį laišką suvirpėtų bet kuri širdis.

"Mano Brangi Meile, šiandien gavau Tavo dvi paras rašytą laišką. Priglausk pas save už tai mano gilią padėką. Tu taip savais žodžiais man padedi pakelti mano dienų naštą, kuri vis dar taip sunkia atrodo. (...) Dideliai Tau dėkoju už Tave nuotraukoje. Dabar Tu visą židinio estetiką pakeitei. O Tavas šypsnis ne tik mano širdį, bet ir visą kambarį užviešpatauja. Ar aš savą greit Tau pristatysiu, nebežinau, nes kol kas dar gero fotografo nesuradau, negi duosi save kokiam terliui sugadinti. (...) O dabar glausk prie savo lūpų savo Latro (kartais taip savo laiškus pasirašinėdavo J.Lukša-Daumantas, norėdamas savo tapatybę nuo kitų išlaikyti paslaptyje – red. pastaba) karštus busiukus, siunčiamus iš jo vienatvės ir iš jį triuškinančio ilgesio Tau, Mana Širdie. Tu tikrai šiandien esi visai arti manęs; ir labai toli pagal Tavo įrašytus Tavo nuotraukoje žodžius. Tad ačiū, Niliuk, už vakarą – T.Latras".

Laiškus, pasak V.Vitkausko, galima skaityti kaip gražų meilės romaną, o kartu – ir kaip istorinį, nes jaučiamas didžiulis Juozo nerimas dėl Lietuvos.

Išliko ir mylimajai 1950 m. vasario 16 d. rašytas laiškas. "Mano Brangi Niliuk, rašau Tau Vasario Šešioliktos vakare. Galiu Tau, Manoji Svaja, padėkoti, kad mūsų laisvės simbolio šventės proga ir Tu mane prisiminei laišku, sveikinimais ir linkėjimais bei sielų susijungimu. Giliai džiaugiuos, kad tokios istorinės reikšmės sukaktys prabėga pro mus mudviejų susijungusių sielų ženkle. Tai neįkainojamai vertintina gyvenimo daina. Kai aš sveikinau šia proga Ursą, jis pasakė: "Tai ne daugiau, kaip numirusio kūdikio gimimo dienos šventimas." Daug tiesos yra jo žodžiuose, bet reiktų pridėti, kad tas kūdikis ir gimdamas buvo genijumi. Juk tik per dvidešimtį jo kūdikiavimo metų mes įsirikiavom kultūringų tautų tarpe ir savo rankų bei proto darbais lietuviai užsigarantavo savo vietą Europos kontinente. Tikėkim šiandien labiau negu bet kada, kad dabartiniai budeliai savo užmačių neįgyvendins. Sveikinu Tave, Brangi Niliuk, Vasario 16-tos prasmėje ir linkėdamas mums įgyvendinti jos turinį daugkart šventai Tave bučiuoju – T.Latras."

Ypač gražus ir romatiškas 1949 m. spalio 9 d. laiškas. "Mano Brangi Niliuk, klystu į Tave iš savos pilkumos šią sekmadienio pavakarę, kad surasčiau tos šventiškos nuotaikos, kurią tik Tu, Mano Brangioji, gali šiandien suteikti. Manau neapsiriksiu mintydamas, kad ir Tu šiandien suradai akimirką atsakyti savom svajom į link Tavęs sklindančias manąsias. Lyg ir girdžiu panašaus darnumo muzikos garsus, gimusius iš mudviejų dvasinio gyvenimo harmoningumo. Ir šis mudviejų kelionės po žemę lapas paliks ateičiai kažką brangaus prisimintino, nors ne kartą jį norisi turėti su kiek kitokiomis mudviem apystovomis."

Vis dėlto, kad ir kaip karštai mylėjo Nijolę, J.Lukša-Daumantas 1949 m. sausio 12 d. mylimajai prisipažino: "Mudviejų laimė neįmanoma be Tėvynės laisvės."

Nuspėjo savo likimą

J.Lukšos-Daumanto Nijolei rašytus laiškus, tarp jų ir kelis atvirukus ir atvirlaiškius saugo Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejus. "Taip pat turime ir jo bendražygio Julijono Būtėno laišką legendinio partizano žmonai, pranešantį apie tai, kad Juozas jau išskraidintas į Lietuvą. Tarp laiškų buvo įdėtas ir eilėraštukas "Lauk manęs", kurio autorius neidentifikuotas", – pasakojo gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas.

Būtis: pora brangino kiekvieną kartu praleistą minutę.

Greičiausiai tas eilėraštis nėra J.Lukšos-Daumanto, nes jis paskutiniame laiške, rašytame 1950 m. rugpjūtį, nuspėjo savo likimą ir paleido mylimąją: "O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint, tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingą, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis, nors dabartiniai mano nujautimai manęs neprileidžia prie panašios minties."

Rengiama antra knyga

Laiškus į Lietuvą N.Bražėnaitė atvežė 1999 m. Kartu atkeliavo jų abiejų nuotraukų albumai, kai kurie J.Lukšos-Daumanto dokumentai ir asmeniniai daiktai. Perduodama išsaugotas relikvijas Antanui Lukšai, pasak V.Vitkausko, legendinio partizano mylimoji tepasakė liūdnus žodžius: "Grąžinu tai, kas liko iš tavo brolio." Ji pageidavo, kad visi šie daiktai būtų prieinami visiems, kas domisi jo veikla ar rūpinasi atminimo puoselėjimu. "A.Lukša, visa tai gavęs, nepadėjo į tamsų kambariuką, o pasirūpino, kad relikvijos būtų saugomos muziejuose ir prieinamos visuomenei", – pasakojo gimnazijos vadovas.

J.Lukšos-Daumanto laiškai Amerikoje knygoje "Laiškai mylimosioms" buvo išleisti 1993 m. Tuomet legendinio partizano našlė abejojo: "Nežinau ir dabar, ar nenusikaltau Juozui, leisdama atverti tai, kas yra tik mudviejų."

Knygos "Laiškai mylimosioms" įžangoje moteris prisipažįsta: "Nors Juozas man daug kartų minėjo, kad sunaikinčiau jo laiškus, nes bijojo, kad jie nepapultų į nepageidaujamas rankas, tačiau prisiversti tai padaryti aš negalėjau. Jo laiškus laikiau paslėpusi ir niekas apie juos nežinojo. Jų skaityti po mūsų paskutinio atsisveikinimo irgi negalėjau, nes man tai buvo tas pats, kaip dar giliau atverti niekad negalinčią užgyti žaizdą..."

Dabar, praėjus beveik trims dešimtmečiams, rengiamasi išleisti dar vieną knygą, kurioje bus sudėti ir J.Lukšos-Daumanto laiškai Nijolei, ir Nijolės laiškai Juozui. Savo laiškus N.Bražėnaitė patikėjo rašytojai Laimai Vincei. Tiesa, N.Bražėnaitės laiškų išliko mažiau – 71. "Tai leis susidaryti dar platesnį vaizdą apie jų bendrystę, draugystę ir meilę. "Laiškuose mylimosioms" kai kurie Juozo laiškai sutrumpinti, išimta apie asmeninius reikalus, aprašomus jausmus, o laiškuose išties yra labai gražių žodžių ir jaudinančių vietų. Tuo metu N.Bražėnaitė dar nedrįso, kad viskas būtų išviešinta. Naujoje knygoje laiškai nebus cenzūruoti", – pasakojo V.Vitkauskas.

Neeilinė, trumpa ir tragiška

Dabar, kai epistolinis žanras yra praktiškai išnykęs, šie laiškai yra neįkainojama vertybė. Juos, pasak V.Vitkausko, galima skaityti kaip gražų meilės romaną, o kartu – ir kaip istorinį, nes jaučiamas didžiulis Juozo nerimas dėl Lietuvos.

Ši meilės istorija yra palyginti trumpa: pora susipažino 1948 m. Paryžiuje. Pirmąjį Juozo laišką tais pačiais metais Nijolė gavo liepos 24-ąją, ir jis atkeliavo jau iš Švedijos. 1948-ųjų pabaigoje ji susirgo ir gydėsi ligoninėje, kurioje dirbo, o nuo 1949 m. gegužės iki 1950 m. birželio pradžios – sanatorijoje netoli Šveicarijos sienos. Šį laikotarpį jie retai besusitikdavo, bendravo daugiausia laiškais. 1950 m. liepos 23 d. pora susituokė, tačiau kartu praleido vos savaitę. Paskutinis J.Lukšos laiškas Nijolei datuotas taip: 1950 m. rugpjūtis, o 1951 m. rugsėjo 4 d. kovotojas už Lietuvos laisvę žuvo.

Skaičius: knygoje „Laiškai mylimosioms“ paskelbti 136 J.LukšosDaumanto laiškai N.Bražėnaitei.

"Tai dviejų žmonių, atsidūrusių nestandartinėje situacijoje, istorija. Tuo laiku nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei kompiuterių, nei skaipo ar vaiberio. Laiškai buvo rašomi kasdien, o kartais net du kartus per dieną. Juose matome dviejų įsimylėjusių žmonių santykių raidą, gražią draugystę ir meilę, rūpinimąsi vienas kitu ir didelę pagarbą. Tokių laiškų šiandien niekas nerašo. Nebemokame ir nebeturime laiko. Dabartiniai laiškai – be skyrybos ženklų ir lietuviškų raidžių, parašyti trumpiniais. Ką reiškia ir ką pasako vien Juozo kreipiniai: Niliuk, Myliuk, Mano Širdie, Mano Meile, Mano Brangi Karalaite, Mano Brangi Svajone", – kalbėjo gimnazijos, kurioje saugomi laiškai, vadovas.

Kitai mylimajai – Tėvynei – tokių epitetų neskyrė, bet kalbėjo su didele meile ir ne mažesniu susirūpinimu. Ir meilę moteriai paaukojo vardan tos Lietuvos.

Knygos "Laiškai mylimosioms" epiloge Gabrielius Landsbergis klausia: "Ar galima sakyti, kad laimėjo viena iš jo mylimųjų? Lietuva? – Jos glėbyje Juozas dabar miega. Nijolė? – Jos širdyje Juozas tebegyvena." Ir pateikia atsakymą: "Abidvi ir laimėjo, ir prarado."