Mėgstu sakyti, kad esu iš vakarų į vakarus nuo vakarų. Labiausiai todėl, kad tai skamba paslaptingai, bet iš tikrųjų tai gana tikslus apibūdinimas. Bretanė turi stiprią regioninę tapatybę, ateinančią iš keltiškų šaknų. Yra daug klišių apie šį regioną, pagrindinė – kad čia visą laiką lyja. Patvirtinsiu tik tai, kad mes didžiuojamės būdami bretonai (bet turbūt neturėčiau išsiduoti, tai sumažins mano galimybes jus įtikinti, kad ten labai gražu...). Aš užaugau ir didžiąją dalį studijų gyvenau Breste. Antrojo pasaulinio karo metu miestas buvo visiškai subombarduotas, o paskui gana greitai atstatytas. Taigi, tai pilkas betoninis miestas. Keletas istorinių pastatų yra išlikę, tačiau juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Man, mėgstančiai piešti architektūrą, dėl to labai gaila… „Brest“ yra vienintelis žodis, kurį per anglų kalbos pamoką mums aiškiai liepė tarti kuo stipresniu prancūzišku akcentu, kad tik nebūtų painiojama su „krūtine“ (angl. brest). (Tiesą sakant, man vis tenka gyventi miestuose painiais pavadinimais: prancūziškai „Kaunas“ skamba lygiai taip pat, kaip žodis, reiškiantis įžeidimą... Jei tikrai norite sužinoti, kokį, paklauskite ko nors, kas kalba prancūziškai).
Nemanau, kad gyvenimas Lietuvoje labai skiriasi nuo gyvenimo Prancūzijoje. Sunku surasti konkrečių skirtumų, greičiausiai tai būtų keletas maisto produktų.
– Kaip atradai Kauną?
– Nesistengiau važiuoti į kokią nors konkrečią vietą – daugiausia dėmesio skyriau pačiam projektui, kuris man patiktų ir būtų įdomu stebėti, kur jis nuves. Prieš atvykdama į Kauną, jau buvau apie jį girdėjusi: studijuodama universitete, į Kauną galėjau važiuoti pagal mainų programą „Erasmus“, tačiau tuo metu nusprendžiau keliauti į Vokietiją. Man apie Kauną pasakojo čia studijavę studentai. Turiu draugę, kuri daug keliavo po visą Europą ir Lietuva bei Kaunas jai labai patiko. Iš tiesų, vaizdas, kurį iš pasakojimų buvau susidariusi apie Lietuvą, – kad joje labai daug žalumos ir gražių miestų. Ir... tai buvo beveik viskas, ką žinojau prieš čia atvykdama.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Vis dėlto nepabūgai ir atvažiavai savanoriauti į Kauno menininkų namus. Papasakok, kokia tavo interesų sritis?
– Man patinka menas ir kultūra apskritai, todėl kai perskaičiau Kauno menininkų namų pasiūlymą, mane labai sužavėjo renginių įvairovė. Dėl karantino gyvai galėjau dirbti tik vieną mėnesį – spalį. Tuo metu padėjau renginiuose, dirbau tam tikrus komunikacijos darbus, ypač susijusius su komunikacija užsieniečiams, atlikdavau kitas praktines užduotis.
– Ir tada atsiradai instagrame, kuriame ir išgirdau apie tave pirmą kartą. Tiksliau, apie tavo projektą „Savanorės dienoraštis“, kuriame rašai trumpus tekstus ir iliustruoji juos piešiniais. Kaip kilo mintis dalytis šiomis žaviomis ir gana asmeniškomis kasdienio gyvenimo nuotrupomis?
– Kuriu savo asmeninius dienoraščius, kuriuose piešiu tai, ką darau, užfiksuoju vietas, kuriose buvau, dalykus, kurie man pasirodė linksmi ar įdomūs, – saugau prisiminimus. Pradėjau rašyti praėjusiais metais išvažiavusi studijuoti pagal „Erasmus“ programą, o šiemet tęsiu tą tradiciją. Tokie mano dienoraščiai yra skirti tik man.
Kažkurio mūsų pokalbio su kolegomis metu prasitariau apie juos, parodžiau savo sąsiuvinius ir kilo mintis kurti „Savanorės dienoraštį“. Kaip tik tuo metu (spalio–lapkričio mėnesiais) vėl prasidėjo karantinas ir galėjau dirbti tik namuose, nes kitos veiklos nebuvo įmanomos.
– Tavo požiūrio kampas – labai netikėtas. Pavyzdžiui, įraše „Lietuviški žodžiai svetimoms ausims“ dalijiesi, kaip tavo draugams prancūzams sekasi atspėti, ką reiškia vienas ar kitas lietuviškas žodis. Iš kur semiesi idėjų?
– Nemeluosiu – ieškoti idėjų ar įkvėpimo nebūtinai yra lengvas procesas, juo labiau kad kalbu iš savo patirties, kuriai ši karantino situacija nepadeda, ir tų potyrių nedaug. Stengiuosi nepamiršti skirtingų požiūrių, galvoju, kas galėtų būti įdomu lietuviams iš užsieniečio perspektyvos. Idėjos paprastai kyla iš to, ką pastebiu: kas yra linksma, nauja arba skiriasi nuo man įprastų dalykų. Arba iš pokalbių su įvairiais žmonėmis. Taip turiu temą, kurią galiu išplėtoti.
Paprašiau grupės prancūzų pabandyti atspėti kai kurių lietuviškų žodžių reikšmę. Šios savaitės žodžiai užsieniečiams skambėjo kur kas svetimiau nei praėjusios, todėl spėliota visaip. Ypač – spėjant „laimingas“ reikšmę – variantai buvo nuo „nenugriebto pieno“ (prancūziškai „pienas“ yra „lait“) iki „burlentės“. Mano draugė manė, kad tai skamba kaip kažkas, susijęs su vandeniu, ir dėl kažkokios neaiškios priežasties jos galvoje yra tik vienas žingsnis tarp „vandens“ ir „burlentės“. Kiti spėjimai buvo ne tokie užtikrinti: spėta, kad tai galėtų būti vietovardis arba spalva, galbūt violetinė, arba veiksmažodis, toks kaip „vertinti“ – pirmas jai atėjęs į galvą. Mano mėgstamiausias atsakymas yra „lemingas“ – trumpauodegis graužikas. Dabar tai atrodo akivaizdu, bet niekada anksčiau apie tai nepagalvojau, kaip ir, matyt, niekas kitas.
Ką reiškia „žodynas“, iš spėliojimų taip pat galima sudaryti gana eklektišką sąrašą: „žvaigždės“, „ženklas“ (zodiako), „alus“, „sportas“ ar net „Skandinavija“. Viena mano draugė spėjo – „laimingas“, nes jai patiko žodis „žodynas“ ir bandė rasti teigiamą vertimą... Ir ji labai nusivylė, kai sužinojo tikrąją prasmę. Dar labiau nusivylė sužinojusi, kad pirmas spėti pateiktas žodis reiškė „laimingas“. Mažiausiai bandė atspėti žodį „žodynas“ – prancūzams nepažįstama raidė „ž“ taip suglumino, kad dauguma net nedrįso spėlioti.
Lalou Cadiou-Thirion, asmeninio archyvo nuotr.
– Vienas iš pastarųjų tavo įrašų buvo apie prokrastinaciją. Jame sakei, kad stebuklingas dalykas apie atidėliojimą yra tas, kad atrandi save darant tai, ko niekada nedarytum. Ir tada pasidalijai istorija, kaip su draugu ieškojote atsakymo į klausimą, kokia voverės gyvenimo trukmė. Kaip dažnai atkreipi dėmesį ne tik į socialines problemas ar tam tikras žmogaus savybes, bet ir į tave supančią aplinką?
– Manau, kad viskam skiriu gana daug dėmesio. Stengiuosi suvokti, kad kiekvienas žmogus viską išgyvena skirtingai. Man patinka pastebėti mažus dalykus, nesvarbu, ar jie gražūs, ar neįprasti, ar dažnai ir tokie, ir tokie tuo pačiu metu.
Praėjusiais metais reguliariai eidami į žygius su draugu įpratome sau užduoti klausimus beveik apie viską, pradedant, ar antys žiemoja, ir baigiant Saksonijos geležinkelių istorija. Tąkart, internete bandydami rasti atsakymus, pasiklydome. Manau, kad smalsumas yra išmokstamas dalykas – klausimai kelia dar daugiau klausimų, ir tai labai gera treniruotė.
– Kodėl pasirinkai savanorystę?
– Iš pradžių pradėjau domėtis savanoryste, nes ketinau baigti bakalaurą, tačiau nenorėjau magistro studijuoti vien tik dėl to, kad turėčiau magistro laipsnį, o konkretaus tikslo, kuris paskatintų mane tai daryti, neturėjau. Ieškojau, kuo tuo gyvenimo laikotarpiu galėčiau užsiimti. Atradau daugybę priežasčių, kurios mane skatino savanoriauti: galimybė būti aktyviai, mesti sau iššūkį, susipažinti su kitais užsieniečiais, atrasti naują šalį, naują kultūrą, apskritai patirti naujų dalykų ir iš viso to labai daug išmokti. Augti tiek, kiek galiu. Kai kurių šių dalykų jau teko paragauti „Erasmus“. Labai norėjau toliau eiti šiuo keliu.
– Kaip žmonės, kuriuos sutinki, vertina savanorystę?
– Apie savanorystę nėra daug kalbama. Paprastai vien pasakius, kad išvyksti metams į Lietuvą savanoriauti, sukelia sumaištį ir paskatina daugybę klausimų: „Ar savanoriausi visą darbo dieną?“, „Už kokius pinigus?“ ir dažniausiai: „Kur yra Lietuva?“ Bet, paaiškinusi viską išsamiau, sulaukdavau vien tik teigiamų reakcijų.
Manau, kad iš savanorystės galima daug ko išmokti – ne tik bendrųjų įgūdžių, bet ir asmeninių, kuriuos, jų mastą, tikriausiai, suprasiu vėliau, po kurio laiko. Egzistuoja Europos solidarumo korpusas – sistema, kurią sudaro siunčiančioji, koordinuojančioji ir priimančioji organizacijos, mentorius, kuratorius. Galų gale gauname „YouthPass“ pažymėjimą, kuriame apibendrinama visa tai, ko išmokome, ir akcentuojamas neformalusis mokymasis. Taigi, manau, kad mokymasis yra didelė patirties dalis.
– Papasakok apie savo gyvenimą Kaune. Kas labiausiai patinka? Su kokiais iššūkiais susiduri? Ar gyvenimas čia labai skiriasi nuo tavo gyvenimo Prancūzijoje?
– Šiuo metu, kaip ir daugumai žmonių, gyvenimas Kaune praktiškai reiškia buvimą namuose. Dėl to esu šiek tiek nusivylusi, nes negaliu iki galo patirti ir pajausti miestą. Tačiau pro savo langą matau puikų vaizdą, kuris yra tas pozityvusis dalykas karantino metu. Tai gali paliudyti ir mano fotogalerija telefone – turiu šimtus šio vaizdo nuotraukų (šypsosi). Sakyčiau, kad pagrindinis iššūkis buvo atvykti į šalį, kurios kalbos aš visiškai nemoku. Ir kurią mokytis labai sunku.
Nemanau, kad gyvenimas Lietuvoje labai skiriasi nuo gyvenimo Prancūzijoje. Sunku surasti konkrečių skirtumų, greičiausiai tai būtų keletas maisto produktų.
– Kas tau svarbu gyvenime, bendraujant su kitais? Kokiomis temomis labiausiai nori kalbėti?
– Stengiuosi gyventi gerbdama gamtą ir kitus. Esu minimalistė, valgau daugiausia augalinį maistą ir stengiuosi daryti viską, kad būčiau atvirai mąstanti ir nuolat mokyčiausi. Tai man labai svarbu. Turbūt dėl to per dažnai vartoju žodžius „mokytis“, „patirti“, „atrasti“.
Mane, kaip ir dideli, lengvai gali sužavėti maži dalykai. Vieną dieną vaikščiojau prie upės ir pamačiau ja plaukiančias didžiules ledo lytis. Niekada anksčiau nebuvau to mačiusi ir tas vaizdas siejosi vien tik su animaciniais filmais vaikams. Sustojau ir kurį laiką stebėjau pro šalį plaukiančius ledus. Manau, kad visa tai, apie ką kalbėjau, sieja vienas, mane labai gąsdinantis dalykas: įstrigti ir gyventi man netinkamą gyvenimą. Man labai nepatinka, kad kai kurie žmonės sutelkia dėmesį į tai ir rūpinasi, kad baigtum bakalaurą, paskui – magistrą, tada ieškotum darbo, dirbtum, net jei tau tai nepatinka. Man baisu įstrigti lūkesčių ir rutinos gniaužtuose.
