Lauros šeima yra viena iš tų, kurios po 2008 metais Lietuvą sukrėtusios krizės patraukė laimės ieškoti svetur. Pirmas išvyko Lauros vyras, po trejų metų ir ji pati. Kaip sako moteris, į Jungtinę Karalystę vyko mokėdama viso labo kelis žodžius: „hello“ ir „bye bye“. Susirasti darbo, susijusio su jos įgyta kirpėjos profesija, Laurai pavyko tik po pusantrų metų, per pažintis. „Atėjau į darbo pokalbį, darbdavys sako: „parodyk, kaip kerpi ore“. Ne ant žmogaus, o ore. Aš jam parodžiau, kaip buvau išmokusi dirbdama daugiau kaip 10 metų Lietuvoje. Jis pasižiūrėjo: „ar ji kirpėja?“ – Laura prisimena pokalbį, po kurio pagaliau gavo darbą. Tiesa, ne kirpėjos – moteriai buvo pasiūlyta plauti klientų galvas.

Po nesėkmingų darbo paieškų, sekė ir kitos nesėkmės. „Būna žmonių, kurie, sakoma, gimė po laiminga žvaigžde. Bet būna ir atvirkščiai, kai likimas dovanoja vieną išbandymą po kito. Tokie ir esame mes su vyru“, – atsidūsta Laura. Vienas iš sunkiausių išgyvenimų poros gyvenime – bandymas susilaukti vaikelio. Visi keturi pirmi kartai baigėsi nesėkmingai. „Labiau už viską norėjau būti mama, bet ženklai iš aukščiau man vis rodė, kad kažkas yra negerai. Buvom pradėję galvoti ir apie įsivaikinimą – pradėjom domėtis, kokių dokumentų reikia, kokio dydžio turi būti šeimos pajamos“, – prisimena moteris. Visgi porai pagaliau nusišypsojo laimė – sužinojusi, kad vėl laukiasi, Laura sako pajutusi, kad šis kartas bus kitoks. Nuojauta jos neapgavo. „Visada kartojau ir kartosiu, kad niekada negalima nuleisti rankų ir visoms poroms tą patį patariu – nenustokite tikėti“, – sako Laura.

Kai jau atrodė, kad viskas pradeda klostytis sėkmingai, prieš pusantrų metų emigrantų šeima vėl patyrė didelį išbandymą ir vos per plauką liko gyvi. Vidury nakties kilęs gaisras pasiglemžė nuomotą namą ir visą sukauptą turtą. Laura dėkoja dukrai, kuri pabudusi prikėlė ir juodu su vyru. „Dukra mokėsi mokykloje, juos ten mokino pirmosios pagalbos, ką daryti gaisro atveju ir panašiai. Dukra, supratusi, kad kilo gaisras, pradėjo belsti mums į duris: kelkitės, degam“, – prisimena lemtingos nakties įvykius moteris. Laura sako, kad jeigu ne greita dukros reakcija ir priešgaisrinės saugos pamokos, kurios yra privalomos moksleiviams Anglijoje, šiandien jos čia nebūtų. Moteris dėkoja likimui, kad jos šeima sveika ir kad jie įveikė šį gyvenimo skirtą išbandymą: „Stovėjau, žiūrėjau – mano vyras čia, mano dukra čia, aš stoviu. Užsidėjus rankas ant širdies dėkojau: ačiū, ačiū, ačiū, už viską ačiū, kad mes visi gyvi“.

Po tiek Lauros ir jos šeimos patirtų išgyvenimų žmonės pradėjo kalbėti, kad ji, tiek daug patyrusi, savo stiprybe turi dalintis ir su kitais. Todėl nuo šiol ji padeda kitiems nelaimių gniuždomiems žmonėms. Daugiau apie Lauros istoriją ir jos rengiamus netradicinius seansus žiūrėkite šį antradienį 19.30 val. laidoje „(Ne)emigrantai“ per LRT televiziją.