Kaip pirmadienį pranešė ministerija, prie G. Landsbergio komandos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas jungiasi nuo gegužės 2-osios.

„Laurynas Jonavičius turi ilgametę Rusijos bei visos Rytų Europos analitiko patirtį, tai vienas geriausių šios srities ekspertų Lietuvoje ir ne tik. Jo gilus išmanymas bei žinios apie šį regioną šiandien aktualios kaip niekada anksčiau“, − pranešime sakė užsienio reikalų ministras G. Landsbergis.

„Tikiuosi, kad akademinės ir analitinės įžvalgos bei patirtis, tyrinėjant regione vykstančius procesus, duos pridėtinės vertės ir sprendžiant praktinius Lietuvos užsienio politikos iššūkius“, – teigė L. Jonavičius.

L. Jonavičius VU TSPMI dėsto daugiau nei dešimtmetį, jis 2009-2014 metais užsienio politikos klausimais patarinėjo prezidentei Daliai Grybauskaitei. Jis taip pat buvo asocijuotasis tyrėjas Europos tarptautinių santykių taryboje (ang. European Council on Foreign Relations).

Kol kas, bent jau reabilitacijos po apnuodijimo laikotarpiui, A. Navalnas liks Vokietijoje. Tačiau, kaip portalui diena.lt sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Laurynas Jonavičius, jei A. Navalnas norės likti aktyvioje politikoje – jis turės grįžti į Rusiją.

–  Ar turto areštas yra signalas negrįžti į Rusiją?

– Bandymas nunuodyti „Novičioku“ neabejotinai buvo rimtesnis signalas. Turto areštas – labiau nebe signalas, o sąlygų grįžti apsunkinimas. Ir neabejotinai, Kremliaus žinutė: mes (Rusijos valdžia) darysime su tavimi (A. Navalnu), ką panorėję, jei vis dėlto grįši į Rusiją.

– Kodėl toks subtilus būdas? Daugybei opozicijos veikėjų ne kartą tiesiogiai grasinta: jei nebėgsi iš Rusijos – supūsi kalėjime arba mirsi.

– Kažkokio subtilumo aš čia neįžvelgiu. Žmogus apnuodijamas, išvežamas iš šalies, o be Rusijos valdžios sutikimo ar net nurodymo, A. Navalnas tikrai nebūtų palikęs Rusijos, jo turtas areštuojamas – viskas labai aišku?

– Ką pasirinks pats A. Navalnas?

– Matome, kad kol kas jis pasirinko reabilitaciją Vokietijoje. O toliau galimi visi variantai. Manau, pirmiausiai, ji tikrai tarsis su teisininkais, su Rusijoje likusiais kolegomis ir dar daugeliu žmonių. Negrįžimas būtų, bent jau iš dalies, pasidavimu valdžios spaudimui.

Kita vertus, jo komandos vykdomą veiklą galima koordinuoti ir nebūnant Rusijoje. Grįžimas būtų tarsi spjūvis į veidą Vladimirui Putinui. Bet to spjūvio kaina gali būti labai didelė. O kai ant kortos pastatoma gyvybė, apgalvoti pasirinkimą reikia tikrai atidžiai. Iš esmės, kol kas niekas, turbūt ir pats A. Navalnas, aiškaus atsakymo į šį klausimą neturi.

– Jei A. Navalnas liks tremtyje, kas laukia jo Kovos prieš korupciją fondo (KKF) Rusijoje?

– Spaudimas, trukdymas, persekiojimai, bylos ir dar daug panašių „įstatymo diktatūros“ dalykų. Antra vertus – tokia veikla informacinių technologijų amžiuje gali būti vykdoma ir pakankamai anonimiškai ir netiesiogiai. Tikėtina, kad KKF tęs veiklą, nors ir susidurs su papildomais sunkumais.

A. Navalno sprendimas dėl (ne)grįžimo parodys, ar jis nori būti politikas

– Jei A. Navalno nebebus Rusijoje, kokia opozicija ten lieka?

– Na, KKF vis dar veikia, opozicinė partija „Jabloko“ vis dar veikia. Įvairūs kiti, nors ir neesminiai, opoziciniai judėjimai taip pat veikia.

Pats A. Navalnas yra labai charizmatiškas, bet kartu ir gana egocentristiškas veikėjas. Jei jis pasitrauktų iš aktyvios politikos, kuo labai abejoju, opoziciniame sociume atsirastų tam tikras pasimetimas. Bet nebūtinai jis truktų ilgai. Ilja Jašinas, Dmitrijus Gudkovas, Liubovė Sobol – veidų tikrai yra.

Labai panašu, kad kaip ir Baltarusijos atveju, kur Aliaksandras Lukašenka stengiasi „palikti opoziciją be galvos“ (Koordinacinės tarybos narių išvarymas į užsienį arba areštai), taip ir Rusijoje valdžia bando sukelti sąmyšį ir koordinacines problemas opozicijos gretose. Greičiausiai Kremliui tai pavyks trumpuoju laikotarpiu, bet ilgesniame laiko tarpe tokio veiksmo rezultatai visiškai neaiškūs.

Viena vertus, tai proga ir galimybė atsirasti naujiems lyderiams. Antra vertus, naujo lyderio iškilimas gali tapti vidinių nesutarimų opozicijos tarpe problema. Tiesą sakant, taip jau yra buvę.

Tuo metu A. Navalno sprendimas dėl (ne)grįžimo iš esmės parodys, ar jis nori būti režimo kritikas, ar Rusijos politikas (kovojantis dėl valdžios). Nes jei negrįš, yra didelė tikimybė, kad politiku jis nebenori arba nebegali būti, o savo fondo veiklą jis gali kontroliuoti ir iš užsienio. Jei grįš – vadinasi, jis nori būti politikoje. Nes nebūdamas šalyje tiesiog netenki galimybės kovoti už rinkėjų balsus.

„Visi matė skirtumą įvaizdžio, kurį bandė pateikti kandidatai. Ponas Ušackas yra grand lygmens strategas, bent jau toks įvaizdis formuojamas, aukščiausiame lygmenyje globali politika formuojama. Ponios Šimonytės vykdoma politika yra arčiau žemės, atsižvelgiant į realybę, suvokiant savo apribojimus, trūkumus ir kitus dalykus“, – ketvirtadienio vakarą Vilniaus rotušėje pasibaigus pirmiesiems kandidatų debatams sakė užsienio politikos ekspertas Laurynas Jonavičius. 

„Tai nereiškia, kad kuris nors įvaizdis geresnis, bet jis formuojamas skirtingai. Tačiau turinio prasme daug kas sutampa, neskaitant to, kad kalbama skirtingais lygmenimis“, – pridūrė jis.

Visi matė skirtumą įvaizdžio, kurį bandė pateikti kandidatai.

L. Jonavičiaus vertinimu, labiausiai V. Ušacko ir I. Šimonytės pozicijos per debatus išsiskyrė dėl požiūrio į Rusiją, Baltarusiją.

„Skirtumas tas, kad ponios Ingridos politika būtų iš esmės tęstinumas to, kas vyksta dabar, pernelyg nieko nekeičiant ir suvokiant, kad yra labai realūs apribojimai. Pono Ušacko yra ambicija pakeisti politiką, įvesti tam tikrų naujovių. Kalbėta apie kalbėjimąsi su tuo pačiu A. Lukašenka, plius su Rusija, bet ne su režimu, o su Rusijos visuomene“, – skirtumus vardijo politologas.

Jis sukritikavo buvusio Europos Sąjungos ambasadoriaus Rusijoje V. Ušacko poziciją, kad būtina palaikyti ryšius, bendradarbiauti su demokratinėmis jėgomis kaimyninėje šalyje.

„Man iš karto kiltų klausimas, kaip į Lietuvą reaguotų Rusija, jeigu mes ir toliau skelbtume ten demokratijos plėtrą, remtume visus opozicionierius ir bandytume palaikyti pragmatiškus ekonominius santykius. (...) Tai galbūt skamba gerai, idealistiškai teisingai, bet realiai neįmanomas procesas šiuo metu. Bandydami investuoti į ateitį per tą demokratizaciją, mes tik užkirstume tiems veikėjams Rusijos viduje ką nors padaryti, pasiekti, nes jie būtų dar labiau persekiojami“, – sakė L. Jonavičius.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė atkreipė dėmesį, kad neatitiko pretendentų kuriamas įvaizdis ir pažiūros.

„I. Šimonytė pasakė, kad jos vienas iš didelių privalumų yra drąsa (...). V. Ušackas sakė, kad jo didžiausias privalumas yra patirtis. Kai taip pasakoma, lyg ir norisi tikėtis, kad vienas bus racionalus išskaičiuojantis, o kitas drąsus remsis labiau emocija ir ambicija. Po šio pasakymo viskas apsivertė aukštyn kojomis“, – tvirtino M. Šešelgytė.

Karybos ekspertas Deividas Šlekys pažymėjo, kad kalbant apie gynybos finansavimą V. Ušackas pasirodė ambicingesnis, nes buvo už tai, jog anksčiau nei 2030 metais reikėtų pasiekti 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto gynybai.

Kita vertus, ekspertas suabejojo, ar V. Ušacko siekis Lietuvoje nuolat dislokuoti JAV karius sustiprintų šalies saugumą.

I. Šimonytė ir V. Ušackas dalyvauja TS-LKD pirminiuose kandidato į prezidentus rinkimuose. Partijos nariai ir kiti iš anksto užsiregistravę žmonės kandidatą galės rinkti lapkričio 3-4 dienomis. Lietuvos prezidento rinkimai vyks kitų metų gegužę. Naujausios apklausos rodo, kad abiejų politikų reitingai yra panašūs, už juos šiuo metu žada balsuoti po 10 proc. rinkėjų.

Grįžtame kone į Šaltojo karo situaciją, kai kalbama, kad reikia derėtis, bet faktiškai kariaujama tarpusavyje, LRT RADIJUI sako Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Laurynas Jonavičius. „Teisingai pastebėjote – Rusija laimi karą prieš JAV. Vis stiprėja per tarpininkus vykdoma tiesioginė Rusijos ir JAV konfrontacija, nes amerikiečiai tiekia ginkluotę, amuniciją vienoms grupuotėms, Rusija – kitoms. [...] Situacija visiškai beviltiška“, – pastebi jis.

– Rengiamas dar vienas pasitarimas dėl saugumo Sirijoje. „Islamo valstybė“ ragina paskelbti „šventąjį karą“ ir prieš Rusiją, ir prieš JAV. Ar yra ženklų, kad bendradarbiavimas tarp šių šalių yra įmanomas kovojant su „Islamo valstybe“?

– Deklaratyviai taip – visi sako, kad bendradarbiauja. Bet iš esmės Rusijos įsitraukimas tik paaštrino situaciją, nes pats faktas, kad reikia kovoti ne tik su Sirijoje veikiančiomis skirtingomis jėgomis, bet dar ir su nauju veikėju – su rusais, rodo (ir mes realiai matome), kad situacija aštrėja, radikalėja visi veikėjai, kurie veikia Sirijoje. Taigi galiausiai gali būti, kad rusai su amerikiečiais bus priversti kažką daryti, tartis, netgi visiškai to nenorėdami. Bet kol kas bendradarbiavimas yra tik žodinis, neduodantis jokios praktinės naudos.

– Iš esmės tai iliustruoja ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimai, kad neaišku, kur nukeliauja JAV tiekiami ginklai Sirijos opozicijai. Jis taip pat kritikuoja, kad JAV vadovaujama tarptautinė koalicija neefektyviai vykdo antskrydžius. Ir manoma, kad Rusija laimi karą prieš JAV. Ką Jūs apie tai manote?

– Teisingai pastebėjote – Rusija laimi karą prieš JAV. Vis stiprėja per tarpininkus vykdoma tiesioginė Rusijos ir JAV konfrontacija, nes amerikiečiai tiekia ginkluotę, amuniciją vienoms grupuotėms, Rusija – kitoms. Grįžtame kone į Šaltojo karo situaciją, kai kalbama, kad reikia derėtis, bet faktiškai kariaujama tarpusavyje. Situacija visiškai beviltiška.

– Antradienį Nyderlandų saugumo taryba paskelbė savo technines išvadas dėl Malaizijos lėktuvo katastrofos. S. Lavrovas kritikuoja tas išvadas ir sako, kad olandų tyrėjai nebendradarbiavo su Rusijos raketų „Buk“ gamintojais. O „Buk“ gamintojai savo ruožtu paskelbė savo eksperimentų išvadas. Kaip vertinate tokius pareiškimus?

– Tai vėl yra žodžiai. Tyrimo rezultatai yra techniniai, abi pusės sutaria, kad tai buvo „Buk“ tipo raketa, tačiau esminiai klausimai – iš kur šauta, kas šovė ir kas davė įsakymą šauti – lieka neatsakyti. Kitaip sakant, vėl proga ir erdvė abiem pusėms paskleisti propagandines žinutes, kas realiai ir vyksta. Ir tai niekaip neprisideda prie atsakymo į esminius klausimus.

Susitikimus ir Vyriausybės nariais tęsianti prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienio popietę pusvalandį kalbėjosi su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi.

„Mes kalbėjome pasitikėjimo atmosferoje. Tiesiog kalbėjome apie prioritetus“, - po susitikimo pokalbį su šalies vadove žurnalistams apibūdino ministras.

Prezidentės patarėjas Laurynas Jonavičius teigė, kad bendras Lietuvos užsienio politikos uždavinys dabar yra tęstinumas.

„Prezidentės nuomone, bendras Lietuvos interesas artimiausiu metu yra užsitikrinti užsienio politikos tęstinumą, kurti tvirtus bei lygiateisius santykius su visais kaimynais ir partneriais, kurie būtų pagrįsti abipuse nauda ir abipuse pagarba“, - žurnalistams sakė patarėjas.

Jis taip pat teigė, kad karinį saugumą siekianti sustiprinti Lietuva tikisi, jog NATO viršūnių susitikime Velse rugsėjį bus užtikrintos ilgalaikės saugumo priemonės Baltijos šalims, tokios kaip NATO sąjungininkių buvimo regione stiprinimas ir reguliarios pratybos regione. Tarp patarėjo paminėtų užsienio politikos prioritetų buvo ir energetinio savarankiškumo užtikrinimas, informacinio saugumo, ekonominės diplomatijos stiprinimas.

„Šiandien turime situaciją, kai Lietuvos balsas pasaulyje yra girdimas, Lietuva yra gerbiama ir vertinama, todėl šį pasitikėjimą turime išnaudoti ir toliau Lietuvos ir jos žmonių saugumui ir ekonominei gerovei užtikrinti“, - dėstė patarėjas.

Ministras atskleidė, kad užsienio politikos uždaviniams kitąmet prašoma didesnio finansavimo nei šiemet. Papildomų lėšų prireiks rengiantis stoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), tai pat numatoma stiprinti ekonominę diplomatiją, pavyzdžiui, siekiant padėti verslui diversifikuoti rinkas.

„Dabar mes kalbame apie mėsos rinkos išplėtimą, kalbame apie kitas kryptis, ne tik tas tradicines, kurios buvo, bet ir naujas. Darbas vyksta nuolat, ir aš manau, kad čia tų rezervų tikrai yra, tiesiog gal mes nesame pripratę prie naujų krypčių - tai yra kiti regionai: Persų įlanka, Azija“, - dėstė ministras.

Anot jo, užsienio reikalų sistemoje turėtų atsirasti daugiau ekonomikos klausimus kuruojančių žmonių.„Prekyboje yra saugiau turėti da

ugiau krypčių. Tai iš karto neateina, palaipsniui, bet mes tą darome ir tai yra mūsų vienas iš prioritetų - ekonominė diplomatija, kaip ir buvo teigiama, yra vienas iš pagrindinių prioritetų. Jeigu turėsime finansinių galimybių plėtoti tarnybą, tai, be abejo, pirmiausia stengsimės atstatyti tą potencialą, kuris buvo ministerijoje prieš krizę - turėjome 18 ekonomikos patarėjų, dabar turime keturis“, - aiškino L.Linkevičius.

Ministro teigimu, 2015 metų pavasarį tikintis realių derybų dėl narystės EPBO pradžios, tam taip pat būtina numatyti lėšų.

„Mes prašome didinti ne todėl, kad tiesiog norime, bet yra būtinų dalykų. Pavyzdžiui, aš paminėjau EPBO - yra tam tikri mokesčiai, kuriuos reikia mokėti, kurių nebuvo“, - sakė ministras, tačiau nenorėjo konkrečiau komentuoti vykstančių derybų dėl kitų metų biudžeto.

Pagal Konstituciją, po prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus. Antrajai kadencijai perrinkta prezidentė D.Grybauskaitė anksčiau sakė po susitikimų su visais ministrais spręsianti dėl jų tolesnės veiklos.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Laurynas Jonavičius teigia, kad judėjimo „Solidarumas“ pergalė Lenkijos parlamento rinkimuose prieš 25 metus buvo pokyčių regione variklis.

D.Grybauskaitei antradienį vykstant į Varšuvą dalyvauti Lenkijos laisvės judėjimo 25-mečio minėjime, patarėjas taip pat pažymi, kad tuomet parodytas šalių bendrumas kovojant už laisvę tebėra aktualus ir šiandien.

„Iš esmės tai buvo vienas iš veiksnių, vienas iš žingsnių, prisidėjusių prie režimų pokyčių apskritai tuometinėje Rytų Europoje - kaip žinome, tais pačiais metais (vyko) ir Baltijos kelias, ir tautiniai judėjimai Baltijos šalyse - tai buvo pirmieji laisvės, demokratijos ženklai šitame regione, Rytų Europoje. Jie iš esmės buvo pagrindinis variklis, pagrindinė atrama, į kurią rėmėsi Baltijos valstybių, Rytų Europos valstybių išsilaisvinimo kova“, - Žinių radijui antradienį sakė prezidentės patarėjas.

Jo teigimu, naujų iššūkių akivaizdoje aktualios tos pačios vertybės kaip ir prieš ketvirtį amžiaus.

„Mes vėl susiduriame su gana akivaizdžiais ir dideliais iššūkiais regione, ir tas solidarumas, susivienijimas, bendrumas yra vėlgi labai aktualus iš esmės. Tai, kaip mes sugebėsime veikti kartu, kovoti už laisvę, už savo nepriklausomybę, už tą pačią demokratiją ir žmogaus teises, iš esmės lems tai, kiek savarankiški mes būsime ateityje“, - kalbėjo L.Jonavičius.

1989 metų birželio 4 dieną judėjimas „ Solidarumas“ laimėjo pirmuosius laisvus rinkimus Lenkijoje, buvo sudaryta pirmoji nekomunistinė Vyriausybė.

NATO reakcija rodo, kad saugumas ir stabilumas regione pažeistas, sako prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Laurynas Jonavičius.

„NATO yra karinio saugumo Aljansas, todėl visi sprendimai, kuriuos priima NATO, grindžiami karinės situacijos vertinimu ir kariniu planavimu. Atsakomosios saugumo priemonės parenkamos pagal situaciją, tai, kaip NATO dabar vertina situaciją, akivaizdu, matoma, kad stabilumas ir  saugumas regione yra pažeistas, vadinasi, atsakas yra reikalingas“, - antradienį interviu Žinių radijui sakė L.Jonavičius.

NATO praėjusią savaitę pareiškė dislokuosianti didesnes oro, jūrų ir sausumos pajėgas Rytų Europoje, kad užtikrintų sąjungininkes, nerimaujančias dėl savo saugumo po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos.

NATO planuoja stiprinti gynybą laikinai dislokuodama daugiau karinių pajėgų ir rengdama pratybas, nuo kito mėnesio bus patrigubintas virš Baltijos šalių patruliuojančių naikintuvų skaičius.