Italijos kodeksas
XV a. pabaigoje, kai italų renesanso menininkas L. da Vinčis užbaigė Vitruvijaus žmogų – vieną garsiausių savo piešinių, vaizduojančių žmogaus kūno proporcijas, – jis negalėjo nuspėti, kad šis kūrinys bus atkurtas ant pigių sąsiuvinių, kavos puodelių, marškinėlių, prijuosčių ir net galvosūkių.
Praėjus šimtmečiams, Italijos Vyriausybė ir Vokietijos kompanija „Ravensburger“ kovoja dėl teisės atgaminti Vitruvijaus žmogaus atvaizdą ir iš to pasipelnyti.
Ginčo centre atsidūrė Italijos kultūros paveldo ir kraštovaizdžio kodeksas, priimtas 2004 m. Jis leidžia kultūros institucijoms, pavyzdžiui, muziejams, prašyti koncesijos mokesčių ir kitokių apmokėjimų už komercinį kultūros vertybių, tokių kaip Vitruvijaus žmogus, atgaminimą.
Šis kodeksas prieštarauja ES teisei, kuri teigia, kad viešosioms vertybėms autorių teisės netaikomos.
„Ravensburger“ 1 tūkst. dalių dėlionę su garsiojo piešinio atvaizdu pardavinėjo ilgiau nei dešimtmetį. Tačiau 2019 m. Italijos Vyriausybė ir Venecijoje esantis dailės muziejus „Gallerie dell’Accademia“, kuriame eksponuojamas garsusis kūrinys ir kiti L. da Vinčio darbai, pasinaudojo jau minėtu italų kodeksu, reikalaudamos, kad „Ravensburger“ nustotų pardavinėti dėlionę ir sumokėtų licencijos mokestį.
„Ravensburger“ atsisakė tai padaryti teigdama, kad Italijos kodeksas negalioja už Italijos ribų.
Ginčysis ir toliau
2022 m. Venecijos teismas įpareigojo bendrovę sumokėti 1 500 eurų baudą šalies Vyriausybei ir „Gallerie dell’Accademia“ už kiekvieną atidėto mokėjimo dieną. Tačiau praėjusį mėnesį teisinė kova pasisuko kiek kita linkme, nes Vokietijos teismas stojo į „Ravensburger“ pusę, nusprendęs, kad įmonei nereikia sumokėti ir kad Italijos kultūros paveldo kodeksas negalioja už jos sienų. Teismas nurodė, kad Italijos kodeksas laužo Europos teisę, kuri standartizuoja autorių teisių apsaugą 70 metų po menininko mirties, o juk L. Da Vinčis mirė prieš daugiau nei 500 metų.
„Italija neturi reguliavimo galios taikyti ją už Italijos teritorijos ribų, – nusprendė Vokietijos teismas. – Priešingas požiūris pažeidžia atskirų valstybių suverenitetą, todėl turi būti atmestas.“
Tačiau Italija ir toliau laikosi tos pačios pozicijos. Vyriausybės atstovas Italijos naujienų agentūrai neseniai sakė, kad Vokietijos sprendimas yra nenormalus ir kad Vyriausybė jį užginčys kiekviename nacionaliniame, tarptautiniame ir bendruomenės teisme.
„Ravensburger“ atstovas spaudai Heinrichas Huentelmannas išplatintame pranešime teigė, kad bendrovė palaiko ryšius su susijusiomis šalimis ir stengiasi išspręsti konfliktą. H. Huentelmannas sakė, kad „Ravensburger“ nustojo pardavinėti galvosūkį, tačiau greita „Google“ paieška atskleidė, kad panašių kitų kompanijų sukurtų galvosūkių vis dar galima rasti internete.
Apsaugoti ar uždirbti?
Italų teisininkė, Stokholmo universiteto intelektinės nuosavybės teisės profesorė Eleonora Rosati „The New York Times“ teigė, kad Italijos pareigūnai stengiasi apsaugoti šalies kultūros paveldą ir tuo pat metu iš jo uždirbti.
Tiek Italijoje, tiek už jos ribų esančios įmonės, gaminančios produktus su Italijos kultūros paveldo elementais, nuskambėjus šiai istorijai veikiausiai norės veikti atsargiau, sako E. Rosati. Ji primena, kad 2014 m. Italijos pareigūnai aštriai sureagavo, kai vienas JAV Ilinojaus valstijos ginklų gamintojas, reklamuodamas šautuvą, panaudojo Mikelandželo Dovydo statulos atvaizdą.
Italijos pareigūnai panašiai sureagavo ir 2022 m., kai „Uffizi“ galerija Florencijoje padavė į teismą prancūzų dizainerį Jeaną Paulą Gaultierį už Botticellio paveikslo atkūrimą ant drabužių. Be to, pernai Florencijos teismas priėmė sprendimą prieš vyrų žurnalą „GQ Italia“, nes šis 2020 m. be leidimo panaudojo Dovydo statulos atvaizdą vieno iš savo žurnalų viršelyje.
„Nemanau, kad šis Vokietijos sprendimas yra paskutinis žodis šiuo klausimu, ir iš tiesų visi, naudojantys Italijos kultūros paveldo vaizdus, tikriausiai turėtų įvertinti riziką, su kuria susiduria tai darydami, – svarsto E. Rosati. – Šiuo metu situacija ganėtinai įkaitusi.“
Pasak Oksfordo universiteto meno istorijos profesorės Geraldine Johnson, karštas Italijos požiūris į kultūriškai svarbių kūrinių apsaugą gali ir atsirūgti.
„Gali būti, kad teisėtos įmonės, galinčios gaminti aukštos kokybės prekes, vaizduojančias ikoniškus italų meno kūrinius, imsis ne itališkų objektų“, – pastebi G. Johnson. Ji akcentuoja, kad toks pokytis gali sumažinti italų kultūros įtaką visame pasaulyje, nors nelegalios padirbtos prekės ir toliau pigiai gaminamos su vaizdais, kuriuos Italijos teismai laiko neteisėtais.
G. Johnson manymu, Roma veikiausiai nenorėtų, kad minkštoji jos pasaulinė galia, kuri skleidžiasi per daugumai puikiai pažįstamus meno vaizdinius, ilgainiui pradėtų silpti.
