Odė žmogiškumui

Polymnija – lyrinės poezijos, šventų himnų ir iškalbos, taip pat  geometrijos, meditacijos ir žemdirbystės mūza. Jai skirtai knygai įrišti L. Kuisienė pasirinko sudėtingą Rubiko kubo formą. Galvosūkį sprendžiantis žmogus, anot menininkės, savo rimtumu tampa labai panašus į simbolinį susimąsčiusios Polymnijos vaizdavimą, o ir pati Rubiko kubo konstrukcija yra kubo – geometrinės figūros – formos, sudarytos iš daugelio mažų kvadratėlių.

Rišant šią knygą-objektą, menininkei, kuri ne kartą yra pabrėžusi, kad kiekvienas kūrybinis aktas jai tampa naujo minties blyksnio išeities tašku, gimė nauja idėja – fotografijų ciklas, kuriame rašytojai būtų įamžinti ieškantys Rubiko kubo sprendinių, taip tarsi sujungiant viename kūrinyje abi Polymnijos globojamas sritis.

„Didieji žmonės – tai žmonijos knygos turinys (F. Hebbelis).“ Knyga-objektas. 2020. L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmuosius šio ciklo žingsnius – fotografijas – jau buvo galima išvysti ir parodoje „Duoklė mūzoms“. „Polymnijos įkvėptuosiuose“ vyksta tolesnė šio kūrybinio sumanymo tąsa – eksponuojami fotografijose įamžintų rašytojų tekstų meniniai įrišimai: vienetinės, kolekcinės, vos 4–6 knygų tiražu išleistos ir meniškai įrištos autografuotos knygos.

Knygos-objekto „54 miniatiūros“ 27 puslapis (iš knygų ciklo „Polymnijos įkvėptieji“, 2023). L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Greta jų eksponuojamos ir knygos-objektai, įskaitant tarptautinį pripažinimą menininko knygos kategorijoje JAV pelniusią Chijune’ės Sugiharos veiklos Kaune 80-mečiui paminėti sukurtą knygą-objektą „Didieji žmonės“. Juodi knygos puslapiai – tai tamsiausi žmonijos istorijos puslapiai: karas ir holokaustas. Japonų diplomatas šiame kontekste atskleidžiamas kaip gėrio ir šviesos šaltinis, išgelbėjęs tūkstančių žydų gyvybes. Odė žmogiškumui – svarbi siejančioji visos parodos gija.

Leonoros bendradarbiavimas su autoriais – ne tik knygrišio ir rašytojo santykis. Jis kur kas glaudesnis, visapusiškai kūrybiškai susipynęs.

 

Įamžinta sukaktis

Ne mažiau žavi ir stebina vieno eilėraščio knygos, dėklai, perrišimai, bibliofilinės vertės rankų darbo knygų serija „Juodoji lelija“ (tiražas – vos 21 numeruotas egzempliorius).

Serijos „Juodoji lelija“ pavadinimas sietinas su L. Kuisienės galerijos pavadinimu „Black Lily gallery“. Juodosios lelijos simbolika – prabanga, dramatizmas, paslaptis – artima autorės neoromantinei pasaulėjautai. Serija įregistruota ir pradėta leisti 2022-aisiais, kurie buvo ypatingi Lietuvos kultūros ir raštingumo istorijoje. Prieš 500 metų Vilniaus burmistro namuose įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė, kurioje išspausdinta humanisto Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“ – pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spausdintinė knyga. Ši sukaktis įkvėpė L. Kuisienę tapti serijinės rankų darbo knygų leidybos Lietuvoje pradininke.

Donaldas Kajokas. Poemos „Sapno mechanika: 36,6 C“ (meninis įrišimas 2/4), 2020. L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmos šios serijos knygos leidybai pasirinkta Vytauto Balsio knyga „Gėlių slenkstis“ nebuvo atsitiktinė: tai knyga apie 1972 m. jaunuolių gyvenimą, Romos Kalantos žūtį, kurios 50-metis pernai buvo minimas.

Įkvėpta poezijos

„54 miniatiūros“ – 54 eilėraščių rinktinė, kurios puslapiai turi tik simbolinę reikšmę. Kiekvienas puslapis įrištas dviem egzemplioriais, kaip atskira knygelė-objektas. Vienas egzempliorius atitenka eilėraščio autoriui (taip „knygos puslapiai“ pasklinda ir išplečia knygą po visą Lietuvą), o kitas lieka nedalomoje visumoje. Toks autorės pasirinkimas skatina diskusiją, kas yra knyga, koks gali būti jos formatas, kur slypi riba tarp klasikinės ir šiuolaikinės meninės knygrišystės.

Knygos-objekto „54 miniatiūros“ 27 puslapis – Antano Šimkaus „Lengvi namai“. Poetas žavi lakoniškumu:

Lengvi tie namai –

Įsikandęs net vėjas nusineša.

Nakčiai suėst.

Vizualusis knygos sprendimas antrina tekstiniam: žavi lengvumu, efemeriškumu.

Donaldo Kajoko „Sapno mechanikos: 36,6 C“ įrišimo kodas buvo sapnas ir anotacijoje autoriaus pateiktos datos: 1888–1935. Šios datos ženklina portugalų poeto, neprilygstamo tapatybių kūrėjo Fernando Pessoa gyvenimo atkarpą. F. Pessoa drauge su romėnų poetu Ovidijumi, anot D. Kajoko, įkvėpė šią jo knygą.

L. Kuisienei F. Pessoa gyvenimo datos susisiejo su modernių meno krypčių pradžia. Knyga pojūtiškai įvilkta į fovistinį Henri Matisse’o šokio drabužį. Viršelyje vaizduojamos figūros kelia dvejopą įspūdį: viena vertus, jos atrodo tarsi sapnuojančios, kita vertus, vis dėlto vaizduojamos judesyje, lyg šoktų sapne ar sapnuodamos. Plastinės odos savybės autorei leidžia įtaigiai išreikšti sapną kaip žmogaus jausmų ir patirčių atspindį, atskleisti būsenų kaitą, kuriai išreikšti taikliai parinkta nuolatinį kismą akcentuojanti spiralės forma.

Užburia Vytauto Stankaus „Keliamųjų metų“ įrišo atlikimo precizika ir knygrišės fantazijos skraja. Poetas anotacijoje rašo: „Iš fragmentų ir nereikšmingų smulkmenų, šukių ir atspindžių sudėliotas pasaulis. Tai, ką nebūtinai galima pačiupinėti. Kaip vaivorykštė ant sniego.“ L. Kuisienė knygos viršelyje taip pat kalba fragmentais, siluetais, užuominomis, kurios šio kūrybinio tandemo atveju neįtikimai iškalbingos, talpios, tikros.

Kūryba menininkei yra tarsi Kloto rankose laikoma verpstė, kurios ašis – pats gyvenimas.

 

Kūrybiniai saitai

Leonoros bendradarbiavimas su autoriais – ne tik knygrišio ir rašytojo santykis. Jis kur kas glaudesnis, visapusiškai kūrybiškai susipynęs. Tai liudija autorių, pavyzdžiui, Gvido Latako, įtraukimas į vizualiojo knygos veido kūrimą. G. Latako poezijos rinktinės „Salos“ įrišą puošia paties poeto kurtas emalio darbas.

Neoromantinė dvasia su šiuolaikinių meninių sprendimų drąsa (įpjova atidengta nugarėlė) kuria keistą, bet neabejotinai pagavų derinį Vytauto Stulpino „Rėžių“ įrišime.

Mantas Balakauskas. „477“ (meninis įrišimas 1/4), 2021.L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

Manto Balakausko „477“ dvelkia romėnišku solidumu. Knygos pavadinimas „477“ sietinas su 477 m. e. m., kai, užleisdama vietą naujiems žmonėms ir laikams, žlugo Romos imperija, į kurią kūryboje taip mėgsta gręžtis pati knygrišė, vis sužavėdama motyvais iš antikos, graikų ir romėnų laikų. Pažymėtina, kad šią knygą Leonora ne tik įrišo, bet ir piešė jai iliustracijas, įvaizdinančias M. Balakausko eiles:

...praskelk mano galvą, iš kurios gims naujas pasaulis,

mesk į mane akmenį ir pasėk mano kaukolę žemėje,

mano kaukolę žemėje, kad išaugtų kietas kaip kukmedis

žmogus, gerai išgirdai, žmogus, jau nebe romėnas, Roma

neturi ko pasiūlyti, ji neegzistuoja tavo ištroškusiems kareiviams, jos aruodai tušti, ir visa, ką matome dabar,

yra tik dygūs krūmai mano akims, degantys krūmai....

Be minėtų autorių, parodoje galima pamatyti Algio Antano Žukausko, Anos Lu, Nėriaus Pečiūros, Egidijos Šeputytės, Vilmos Kilinskienės, Astos Jenkeliūnienės knygas. Miniatiūrose rasite šių autorių tekstus: Egidijos Šeputytės, N. Pečiūros, Aldonos Ruseckaitės, Jurgitos Jasponytės, V. Kilinskienės, Antano Šimkaus, Donaldo Kajoko, M. Balakausko, Gretos Ambrazaitės, Dainiaus Gintalo, Anos Lu, Vainiaus Bako, Arvydo Makausko, Indrės Sekevičienės ir Indrės Valantinaitės. Parodos kuratorė menotyrininkė Silvija Burokaitė džiaugiasi knygrišės sprendimu atkreipti dėmesį į lietuvių autorius ir jų kūrybą.

Vytautas Stulpinas. „Rėžiai“, 2022. L. Kuisienės asmeninio archyvo nuotr.

L. Kuisienės meniniame kelyje labai reikšmingos susipinančios gijos, tad svarbus parodos akcentas yra knyga, skirta likimo deivei – moirai Kloto. Kloto – Dzeuso ir Temidės (arba Anankės) dukra, gyvenimo verpėja. Kūryba menininkei yra tarsi Kloto rankose laikoma verpstė, kurios ašis – pats gyvenimas.

Meninius sumanymus tiesiogiai veikia autorės gyvenimiškos patirtys ir sapnai, o kūrybiniai sumanymai į naujas aplinkybes stumia kasdienę rutiną. Net ir pačios ploniausios gyvenimo ir kūrybos gijos savo daugiasluoksniškumu daro įtaką naujoms patirtims. Kūrybinės gijos sieja parodą su ankstyvesnėmis autorės parodomis. Visos devynios autorinės Leonoros parodos yra tarsi neišvengiama, iš aukščiau nulemta viena kitos seka.

Kas? Paroda „Polymnijos įkvėptieji 2023“.

Kur? Nacionaliniame M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUJE.

Kada? Veikia iki birželio 18 d.

Gegužės 25 d. 16 val. – susitikimas su rašytojais Vytautu Balsiu, Nėriumi Pečiūra, Mantu Balakausku.

Gegužės 27 d. 14 val. – ekskursija su parodos autore L. Kuisiene.

Eilėraščio autorius – Antanas Šimkus.

Apie tai, kas įkvėpė ir kodėl kūrėjai norėjosi išsaugoti šį baimės ir nežinios kupiną laikotarpį meno kūrinyje, kalbame su L.Kuisiene.

– Karantino metu jūsų kūrybinė veikla nesustoja. Galbūt dabar galite jai skirti daugiau laiko ir ji tapo intensyvesnė? Ar karantinas turi įtakos jūsų kūrybos ritmui?

– Kuriu viena. Galima sakyti – esu nesibaigiančiame karantine. Visuotinė saviizoliacija man nėra tokia skausminga ir taip stipriai juntama, kaip žmonėms, kurie dirba kolektyvuose. Idėjų kūrybai ieškoti nereikia, nes realizuoju sumanymus, kuriems įgyvendinti reikia ar reikės metų, kadangi ruošiuosi personalinei parodai, kuri suplanuota 2021-aisiais. Kūrybos ritmui karantinas įtakos turi, nes dabar kuriu namuose, ne dirbtuvėse, kuriose liko daug priemonių, įrankių, medžiagų, o tai labai apriboja galimybes. Dirbu virtuvėje, todėl tenka gerokai dažniau tvarkytis, kad būtų kur gaminti maistą, kur pietauti šeimai. Toks kūrybinio chaoso griovimas iš pradžių trikdė, kėlė nerimą, kad namie neišeina dirbti visu pajėgumu. Tačiau per Velykas supratau, kad pastarąsias 28 dienas dirbau be pertraukų: meniškai įrišau tris knygas, kurias pati ir išleidau, sukūriau vieną objektą, o mintyse jau turiu sumanymą naujai knygai karantino tema.

Kokie būsime išėję iš karantino – geresni ar blogesni, pastabesni, empatiškesni ar, priešingai, paranojiški?

Likus savaitei iki karantino paskelbimo, vis ruošiausi įsigyti naujų medžiagų, bet atidėliojau, nes maniau – galėsiu tai padaryti bet kuriuo momentu. Todėl per visą šį laikotarpį didžiausią stresą patyriau tada, kai, paskaičiavusi popieriaus likučius, supratau, kad jų neužteks ir dirbti nebegalėsiu. Tačiau situaciją išgelbėjo galimybė medžiagas įsigyti nuotoliniu būdu.

– Naujausias jūsų kūrinys yra knyga – objektas "28 karantino dienos". Kas karantino laikotarpyje, jums, kaip kūrėjai, yra įdomu, netikėta, keista ar pan., kad kilo noras įamžinti tai meno kūrinyje?

– Šis kūrinys yra išimtis, kadangi gimė nuo lemtingų aplinkybių. Idėja tiesiog šovė į galvą, ir žinojau, kad kol jos neįgyvendinsiu, tol negalėsiu tęsti kitų darbų. Niekada nebūčiau sugalvojusi tokios temos, jei ne esama situacija. "28 karantino dienos" yra knygų ciklo "Stotelė" (dar vadinamo: "O, stabtelėk, akimirksni žavingas..."), įkvėpto Johanno Wolfgango von Goethes "Fausto", dalis. Kas metus ar dvejus įrišu po vadinamąją "stotelę", kurioje vienas pagrindinių akcentų yra sustojusio, sugedusio laikrodžio mechanizmas (nebetekančio laiko simbolis).

"28 karantino dienos" yra tarsi dienoraštis, kuriame įrašytas mano minčių srautas, patirtys, jausmai, meninio objekto sukūrimo aplinkybės ir meistriškumas. Kūrinyje keliu klausimą: kokie būsime išėję iš karantino – geresni ar blogesni, pastabesni, empatiškesni ar, priešingai, paranojiški? Tačiau žiūrovas yra laisvas ieškoti savų interpretacijų ir jos visos bus teisingos, nes kiekvienas iš mūsų pasaulį matome ir išgyvename savaip. Jei objektas žiūrovui sukelia bent minimalias emocijas ar pamąstymus, vadinasi, tai pavyko, misija – atlikta.

– Kiekvienas šios knygos – objekto lapas yra tuščias. Kodėl? Ar kiekviena karantino diena yra vienoda, o gal kiekvieną dieną jaučiate tuštumą, stygių įprasto gyvenimo ritmo?

– Tušti lapai tai – mūsų dienos. Jas įvardydamas, kiekvienas žiūrovas užpildo knygą savo turiniu.

– "28 karantino dienos" ne tik savo koncepcija, tačiau ir vizualumu yra labai įdomus – jis armonikos principu išsiskleidžia į tobulą apskritimą. Ar tuo siekėte sukurti vizualiąją metaforą apie pasaulio sukimąsi ratu (panašių situacijų, įvykių atsikartojimus)?

– Nudžiuginote, kad pastebėjote ratą, apskritimą. Tačiau tuo nesiekiau akcentuoti nenutrūkstamų ciklų pasikartojimo, nors virtualiosiose platformose ir teko skaityti straipsnių antraštes, kurios skelbė apie cikliškai pasikartojančias pasaulines tragedijas.

Labiausiai gera dėl to, kad namai jau ne tik nakvynės vieta, bet iš tikrųjų – namai.

Apskritai, kuriamų knygų viršelių formomis, faktūromis, medžiagiškumu, idėjomis reflektuoju žmogų, jo jausmus ir būsenas. O knygos, kuriose akcentuojami jausmai, turi būtent rutulio, apkritimo formos. Iki šiol sukurti objektai "Švelnumas", "Vienatvė", "Stovint ant bedugnės krašto", "Intuicija", "Paranoja", "Aistra" – turėjo rutulio užuomazgas. Kodėl būtent rutulys? Galbūt todėl, kad vieni jausmai yra aiškiai suvokiami ir įvardijami, o kiti – neturi aiškaus fokuso, yra išsisklaidę ir rutulio forma, mano nuomone, vizualiai geriausiai tai atskleidžia.

– Kokią simbolinę prasmę turi knygos – objekto uždarymas cilindro formos dėžutėje?

– Cilindro formos dėžutė tai – jausmai, kuriuose esame uždaryti šiuo metu ir kuriuos mums reikės paleisti, kai karantinas baigsis.

– Ar šį laikiną periodą suvokiate kaip galimybę nurimti, skirti laiko sau, savo mintims, atidėliotoms idėjoms, projektams įgyvendinti, ar, priešingai, jaučiatės suvaržyta, trūksta įprastos rutinos, gyvenimo tempo?

– Šis laikas komercinių darbų realizavimui yra blogas, nes jie sustojo ir stovės labai ilgai, o tai reiškia, kad turėsiu susidėlioti meninių projektų prioritetus ir dalį darbų atidėti vėlesniam laikui, kuris gali būti ir trys keturi, o gal daugiau metų. Tačiau mūsų šeima, kol esame sveiki, džiaugiasi galimybe būti kartu, susėsti prie bendro pietų stalo, pasikalbėti apie lūkesčius ir svajones, nes apie įprastos rutinos srautus jau nebėra ką bekalbėti. Gera klausytis apie tai, kaip dukrai nuotoliniu būdu vyksta muzikos ir baleto pamokos, gera bendrauti su sūnumi, gera, kad jis dar nori mūsų, tėvų, kažko paklausti, išklausyti mūsų nuomones apie jo mokyklines ir užklasines veiklas. Atrodo, gera net šuniui, kuris kas vakarą nasruose atsineša kamuoliuką ir duoda ženklą, kad nori žaisti, vadinasi, ir jis šiuo laikotarpiu gauna daugiau dėmesio, nes prisimena senus žaidimus. O labiausiai gera dėl to, kad namai jau ne tik nakvynės vieta, bet iš tikrųjų – namai.

Pasak parodos kuratorės Silvijos Burokaitės, tai ketvirtoji autorinė šios knygrišės paroda, kurios tema sukasi apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas.

Eksponuojamos knygos vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo – iki lietuvių tautos genijaus M.K.Čiurlionio kūrybinio įkvėpimo apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų bei laiškų žmonai Sofijai.

Tačiau pagrindinis parodos leitmotyvas yra per devynis mėnesius įrištos knygos graikų mūzoms, gimusioms iš devynių Mnemosinės ir Dzeuso meilės naktų.

"Leonora Kuisienė – mūsų dienomis pamažu nykstantį knygrišystės meną puoselėjanti kaunietė knygrišė, kurios kūrybą geriausiai apibūdina trys dalykai: profesionalumas, eksperimentas ir neoromantinė estetika. Puoselėdama tradicinės knygrišystės tradicijas, menininkė kartu tiesia naujus kelius ir šios šakos ateičiai.

Pagrindinė L.Kuisienės veiklos sritis – konceptualioji eksperimentinė knyga, knyga-objektas, knyga-idėja, kurioje svarbiausia – minties raiška, jos fiksacija, žiūrovus įtraukiančiame procese gimstančios interpretacijos. Vis dėlto ne mažiau svarbi menininkei ir tradicinė meistrystė", – pažymi parodos kuratorė.

Įdomu tai, kad pagal savo pasaulėjautą knygrišė teigia besijaučianti gimusi XIX a., taigi ir jos pasirenkamos technikos bei kūrinių stilistika yra tarsi ramus neoromantizmo dvelksmas skubančiame šiandienos pasaulyje.

Kuriant knygą-objektą, knygrišei labai svarbu minties raiškos fiksacija ir interpretacijos, gimstančios žiūrovus įtraukiančiame procese. Kūrybos eigos ir rezultato nuotraukomis menininkė dalijasi socialiniame tinkle, kur kartais aprašo ir kūrinių genezę, idėją, asmenines intencijas. Taip žiūrovams sudaromos sąlygos tapti kūrybinio proceso dalimi – stebėti, reaguoti, įsijausti į kūrinio gimimą.

Naujausia L.Kuisienės meninės knygrišystės paroda "Duoklė mūzoms" pasakoja apie įkvėpimą ir įkvėpėjas – mūzas. Parodoje eksponuojamos knygos, vienaip ar kitaip susijusios su dieviškuoju įkvėpimu: nuo pirmojo kūrybos akto – žmonių sutvėrimo iki lietuvių tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos apraiškų – įrištų dailininko ir kompozitoriaus natų ir laiškų žmonai Sofijai. Viskas čia darniai persipynę ir susiję.

Skirta devynioms mūzoms

Pradžių pradžioje, apimtas kūrybinio įkvėpimo, Dievas sukūrė Žemę ir pirmuosius žmones – Adomą ir Ievą. L.Kuisienė pirmosios žmonių poros vardais pavadintai knygai pasirinko ir vieną seniausių žinomų rišimų, kuriuo buvo rišamos pirmosios Biblijos. Tai vadinamasis koptų rišimas, pririšantis knygos viršelį prie lapų ir neribojantis paties surišimo galimybių.

Knygos "Adomas ir Ieva" viršelis vaizduoja supančiotus pirmuosius žmones, o pati knyga yra tarsi jų sielos buveinė, kur nuopuolį simbolizuojančioje išgraužtoje kiaurymėje puikuojasi obuolys – vaisius nuodėmės, tapusios įkvėpimu kitam parodos eksponatui – knygai "Nuodėmė".

Šiomis knygomis autorė kelia klausimą – kiek prakeiksmo ir kiek palaiminimo slypi pirmojoje nuodėmėje? Dievas leido Adomui ir Ievai duoti vardus Jo kūriniams, bet jiems to buvo per maža, jie norėjo būti dievais, jautė stulbinančią aistrą kurti patys. Aistra pažinti, suprasti, kurti ir atrasti užgožė norą gyventi amžinai. Matyt, sutverdamas žmogų pagal savo paveikslą, Dievas jam ir dieviškos kūrybinės galios nepagailėjo. Galios, kuri aistringai troško būti išlaisvinta ir kurią, įkurdintą rubiniško raudonio odos pumpure, L.Kuisienė eksponuoja, taip ir pavadinusi – "Aistra".

Devynios aistringos Dzeuso ir Mnemosinės meilės naktys, iš kurių gimė devynios kanoninės mūzos – Kaliopė, Klio, Erata, Euterpė, Melpomenė, Polymnija, Terpsichorė, Talija ir Uranija. Duoklė šioms mūzoms ir yra pagrindinis L.Kuisienės parodos leitmotyvas. Simboliška, kad devynioms mūzoms dedikuotas knygas autorė rišo devynis mėnesius.

Įkvėpimas. L. Kuisienės nuotr.

Pradžioje buvo klasika

Savotiška įžanga į šį ciklą yra knyga "Įkvėpimas", skirta trim seserims – pradinėms mūzoms, nuo kurių viskas ir prasidėjo: dainos mūzai Aoidei, praktikos mūzai Meletei ir atminties mūzai Mnemosinei. Tai klasikinio perrišimo, kai lankai įrišti į viršelį, knyga su giluminiais ornamentiniais įspaudais.

Viršelio apipavidalinimu kuriama iliuzija, kad trys atskiros mūzoms skirtos knygos yra įaugusios į vieną bendrą knygą. Viena seserų – Mnemosinė – kanoninių mūzų motina, turėjo ypatingą ryšį su kitomis mūzomis. Karaliai, davę duoklę šiai mūzai, pasakydavo uždegančias kalbas, o poetai sulaukdavo kūrybinio įvertinimo. Net pats Dzeusas neliko abejingas šios mūzos kerams ir susilaukė su ja devynių dukterų.

Viena jų – Kaliopė. Ji – epinės poezijos ir mokslų mūza, kurios simbolis – vaškinė lentelė. Leonorai, kaip knygrišei, jis labai artimas, kadangi atverčiamos vaško lentelės knygrišystės istorijoje siejamos su atverčiamosios knygos pradžia. Graikai tokias lenteles naudojo VIII a. pr. Kr., o štai Sirijoje, Palestinoje, Mesopotamijoje tokios lentelės jau buvo naudojamos ir prieš 3 tūkst. metų. Kuriant šią knygą-objektą, panaudotas vienas sudėtingiausių odos apdirbimo būdų – viršelio centre esančios sferos erdvinis formavimas. Atvertus viršelį, randama vaško lentelė.

Motyvų grandinė

Graikų mituose pasakojama, kad Kaliopė turėjo du vaikus – Liną ir Orfėją. Pastarasis labai sudomino Leonorą savo kelione su argonautais pargabenti aukso vilnos. Menininkė įžvelgė tam tikrų simbolinių ryšius tarp Kaliopės, jos sūnaus Orfėjo ir argonautų.

Kaliopė – epinės poezijos mūza, o "Argonautika" – Apolonijaus Rodiečio epinės poezijos kūrinys, kurio vienas iš veikėjų yra Orfėjas. Todėl "Argonautiką" Leonora taip pat įrišo greta mūzoms dedikuotų knygų, panaudodama deginto ir dažyto piešinio, ažūro, giluminių ornamentuotų įspaudų technikas. Knygos viršelyje – mitinis laivas, kuriuo argonautai plaukė pargabenti aukso vilnos.

Kitaros garsais ir dainomis legendinėje kelionėje bangas raminęs Orfėjas yra žymiausias menų atstovas, ištobulinęs lyrą, na, o lyra yra elegijos mūzos Eratos simbolis. Taip parodoje ir mezgasi savitas sąsajų tinklas, kuriame eksponatai persipina tarpusavyje, sudarydami nedalomą visumą, nepaisančią nei pasaulėžiūros (viena dalis kūrinių atstovauja krikščioniškajai, kita – mitinei pasaulėžiūrai) skirtumų, nei laiko vienovės.

Argonautika. L. Kuisienės nuotr.

Laikas čia tarsi iliuzija, kaip iliuzija yra ritinys, kurį L.Kuisienė sukūrė, pagerbdama istorijos mūzą Klio. Klio simbolis – pergamento ritinys, kurį galima sieti su knygos istorijos pradžia (tik viskas prasidėjo ne nuo pergamento, o nuo papiruso ritinio). Dėl to šiai mūzai dedikuota knyga ir yra tarsi ritinio iliuzija, po susuktu pergamento sluoksniu – ritinio šerdis kriptografas. Istorija neturi pabaigos, viskas bėgant amžiams kartojasi, tęsiasi, vystosi, rutuliojasi. Rutulys, apskritimas, ritinys... Visi jie simbolizuoja šį nesibaigiantį ciklą, laiko iliuziją.

Šuolis į realybę

Muzikos mūzai Euterpei skirtą knygą puošia šios mūzos simbolis – dviguba fleita. Tragedijos mūzai Melpomenei ir komedijos mūzai Talijai L. Kuisienė įrišo bendrą knygą su tragedijos ir komedijos kaukėmis, o meninis knygos viršelio apipavidalinimas yra tarsi užuomina į Romos imperijos laikų amfiteatro pastatą.

Vienas netikėčiausių kūrybinių sprendimų parodoje – mūzai Polymnijai skirta knyga. Polymnija – lyrinės poezijos, šventų himnų bei iškalbos, taip pat ir geometrijos, meditacijos bei žemdirbystės mūza. Jai įrišti L.Kuisienė pasirinko sudėtingą Rubiko kubo formą. Galvosūkį sprendžiantis žmogus, anot menininkės, savo rimtumu tampa labai panašus į simbolinį susimąsčiusios Polymnijos vaizdavimą, o ir pati Rubiko kubo konstrukcija yra kubo – geometrinės figūros – formos, sudarytos iš daugelio mažų kvadratėlių. Rišant šią knygą-objektą, menininkei, kuri ne kartą yra pabrėžusi, jog kiekvienas kūrybinis aktas jai tampa išeities tašku naujam minties blyksniui, gimė nauja idėja – fotografijų ciklas, kuriame rašytojai būtų įamžinti ieškantys Rubiko kubo sprendinių, taip tarsi sujungdami viename kūrinyje abi Polymnijos globojamas sritis. Pirmuosius šio ciklo žingsnius galima išvysti meninės knygrišystės parodoje "Duoklė mūzoms".

Šokio ir chorinių himnų mūzai Terpsichorei įrišta knyga formatu ir apipavidalinimu panaši į "Adomą ir Ievą", tik dekoruota ne pirmųjų žmonių, o arkoje stovinčia balerinos, kurios sijonėlis yra atskira knygelė, figūrėle. Kadangi šokis yra susijęs su judesiu, tai ant kiekvieno balerinos "sijonėlio" puslapio esantys taškeliai, figūrėlei sukantis, kuria "judančio paveikslėlio" įspūdį. Tai bene asmeniškiausia Leonoros knyga, nes knygos turinys – fotografijos, liudijančios knygrišės dukros žingsnius į baleto pasaulį. Šio dukters pasirinkimo palaiminimas autorei – tarsi jos asmeninė duoklė mūzai Terpsichorei.

Uranijos iššūkis

Ilgiausiai kurta ir daugiausiai Leonoros jėgų pareikalavusi knyga skirta astronomijos, astrologijos ir geometrijos mūzai Uranijai, kurios simbolis – gaublys.

Tai sferos formos, labai sudėtingos struktūros kūrinys, kurį eksponuoti galima mažiausiai penkiais skirtingais būdais. Ant knygos lankų išdeginti zodiako ženklai. Kuriant šią knygą-objektą, panaudotas kalinėjimas, ažūras, odos deginimas. Turinys, tekstas čia tėra kaip dekoras – tai citatos iš astronomijos knygų, žinynų, mitų apie Dangaus kūnus.

Anot knygrišės, šie tekstai nėra skirti skaityti. Jie rašyti per kalkę, kad būtų matomi abipus puslapio, taip perteikiant priešingų polių – "šiaurė-pietūs", "rytai–vakarai" – idėją.

Su MKČ ženklu

Greta įkvėpėjoms – mūzoms skirtų knygų L.Kuisienė šiai parodai įrišo ir porą įkvėpto menininko kūrinių. "Kai tik pradėjau vaizduotis muziką, tai tuoj nuo pat pradžių įstrigo man melodija, nuo kurios jokiu būdu negaliu atitrūkti", – apie apėmusį įkvėpimą 1908 m. lapkričio 28 d. rašė M.K.Čiurlionis žmonai iš Sankt Peterburgo. Ir iš tiesų, kas labiau tiktų atstovauti įkvėpimo apimtam menininkui Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rengiamoje parodoje, jei ne pats M.K.Čiurlionis, apie kurio kone ribines būsenas kūrybos metu sklinda legendos?

Tragedijos ir komedijos mūzoms. L. Kuisienės nuotr.

Parodoje eksponuojami L.Kuisienės įrišti M.K.Čiurlionio "Kūriniai vargonams: urtekstai ir faksimilės", "Fuga b-moll fortepijonui: faksimilė ir urtekstas" bei abejingų skaitytojų nepaliekantys "Laiškai Sofijai", kuriuose sugulė svarbiausi menininko išgyvenimai ir įkvėpties būsenų liudijimai.

Dovanodamas M.K.Čiurlionio "Fugos fortepijonui" natas, draugas Leonorai paaiškinęs, kad muzikoje fuga – tai sluoksniai, dėl to ir įrišant šį kūrinį pasirinkta trisluoksnė struktūra. "Kūrinių vargonams" viršelyje kaltukais rankomis iškalinėti vargonai. Pasirinktas klasikinis įrišimo variantas, naudojant belgišką perrišimą. Galinis viršelis taip pat dekoruotas kalinėjant.

"Laiškų Sofijai" nugarėlė yra tarsi sudaryta iš dviejų dalių, simbolizuojančių du laiškų pluoštus, dviejų žmonių ryšį, kadangi laiškai visada yra ne vieno, o dviejų žmonių istorijos. Nors šiuo atveju knygoje tėra tik M.K.Čiurlionio laiškai Sofijai, vis tiek tai – surištas dviejų žmonių likimas.

Sugrąžinti iš užmaršties

Na, o kokia būtų meninės knygrišystės paroda be knygos apie pačią knygrišystę? Šioje parodoje autorė nusprendė atiduoti duoklę ir savo kol kas bevardei mūzai bei eksponuoti Rūtos Taukinaitytės-Narbutienės sudarytą knygą "Knygrišiai apie knygas ir knygrišystę", kurią įrišo, prie pagrindinės knygos viršelio prikabindama po miniatiūrinę kiekvienam knygrišiui dedikuotą knygelę.

Parodą vainikuoja knyga-objektas "Feniksas", kuriai panaudotos autentiškos krosnies durelės, atstojančios dėžutę knygai. Ši knyga parodoje – tarsi palinkėjimas pakilti iš pelenų pamažu nykstančiam knygrišystės menui. Prie to prisidėti parodos organizatoriai sumanė ir parodos veikimo laikotarpiu veiksiančiomis L.Kuisienės knygrišystės edukacijomis. Parodoje eksponuojami egzotika dvelkiantys knygrišės darbo įrankiai: presas, spaustuvinės raidės, skylamušiai, odininko peilis, odos juostelių pjaustymo, kniedijimo aparatai ir t.t. Galbūt šie keistoki įnagiai sudomins dar tik ieškantį savo kelio lankytoją, gal atves jį į slėpiningą knygrišystės pasaulį, o gal... savo kerais jį suvilios kuri kita parodos mūza.

Beje, ši paroda ypatinga dar ir tuo, jog ji atvers plačiajai visuomenei ne tik parodinės salės, bet ir muziejaus skaityklos duris. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus skelbia, jog nuo šiol naudotis muziejaus bibliotekos leidiniais skaityklos darbo metu gali visi norintys miesto gyventojai ir svečiai.

Kas? Parodos "Duoklė mūzoms" pristatymas-atidarymas.

Kur? Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Muzikos salėje.

Kada? Rugsėjo 6 d. 17 val. Paroda veiks iki 2020 m. sausio 5 d. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Bibliotekos parodų salėje.

Pirmosiomis knygrišystės apraiškomis laikomi senovės romėnų diptichai – vaškuotos lentelės užrašams, įrištos į puošnų, dažniausiai drožinėto dramblio kaulo viršelį. Įrišęs knygą ir pradėjęs puošti jos viršelį, amatininkas virsta menininku, o knygos įrišimas tampa meno kūriniu. Tačiau mūsų laikais, kai spausdinto žodžio tradicija vis labiau išstumiama elektroninių jos pakaitalų, knygrišybos tradicija taip pat po truputį grimzta užmarštin.

Senovėje buvusi kasdiene būtinybe, šiandien knygrišyba tampa egzotika ir prabanga. Be kita ko, tai išties brangus užsiėmimas, o ir vietų, kuriose to galima išmokti, pas mus tėra labai nedaug. Vis dėlto šios meno šakos egzotiškumas turi ir žavesio. Nūdieniame perteklinės informacijos amžiuje žmogus nori nenori jau ima ilgėtis kažko jaukaus, malonaus, dvelkiančio egzotika ir laiku, kuris netiksi, ragindamas lėkti užsiimti praktiškesniais dalykais, o sustoja leisdamas pasidžiaugti žavingomis akimirkomis, sustabdytomis Leonoros Kuisienės stotelėse.

Kūrybos pasirinkimai

Puoselėdama tradicinės knygrišybos tradicijas menininkė kartu tiesia naujus kelius ir šios šakos ateičiai. Pagrindinė L.Kuisienės veiklos sritis – ta naujoji, konceptualioji, eksperimentinė knyga, knyga-objektas, knyga-idėja, kurioje svarbiausia − minties raiška, jos fiksacija ir žiūrovus įtraukiančiame procese gimstančios interpretacijos.

Vis dėlto menininkei ne mažiau svarbi ir tradicinė meistrystė. Net atitoldama nuo tradicinės knygos, ji nori išlaikyti ir technines knygrišybos subtilybes, juolab yra puikiai įvaldžiusi kone visas įmanomas knygrišybos ir meninės odininkystės technikas: nuo Lietuvos knygrišyboje beveik nebenaudojamos auksavimo technikos (panaudotos "Patirties bagaže"), nepriekaištingai įvaldytų odos raukimo, karpymo, tonavimo, deginimo, reljefų, kaltukų technikų bei tradicinių rišimo būdų ir įvairiausių jų interpretacijų iki autorine technika kuriamų odos skulptūrų ("Adomas ir Ieva").

Pagal savo pasaulėjautą jaučiasi gimusi XIX a., dėl to ir jos pasirenkamos technikos bei kūrinių stilistika yra tarsi to laiko blyksnis dabartyje.

L.Kuisienė odinių knygų viršelius apipavidalina nenaudodama presuojamų klišių – viską iškala kaltuku. Kaip sako pati menininkė, pagal savo pasaulėjautą jaučiasi gimusi XIX a., dėl to ir jos pasirenkamos technikos ir kūrinių stilistika yra tarsi to laiko blyksnis dabartyje.

Apie klajones laikų begalybėse ir pasakoja jos naujausia paroda "Laikas".

Pasak Jorge Luiso Borgeso, "skirtingai negu Newtonas ar Schopenhaueris, jūsų protėvis netikėjo absoliučiu ar vieningu laiku. Jis tikėjo begalybe laikų, svaiginančiai augančiu tinklu išsiskiriančių, susiliejančių ir paralelių laikų. Šis laiko tinklas – kurio gijos priartėja viena prie kitos, išsišakoja, susipina ar nepaiso viena kitos per amžius – apima kiekvieną galimybę. Daugumoje tų laikų mes neegzistuojame. Kai kuriuose esate jūs, bet ne aš, kituose esu aš, o jūsų nėra, dar kituose esame abu."

"Metų" ženklai

Paroda "Laikas" – trečioji menininkės personalinė paroda gausioje kolektyvinių parodų jūroje. Jos idėja išsirutuliojo iš Kristijono Donelaičio "Metų".

Anot autorės, kūrybinės mintys pačia savo prigimtimi yra nelyginant tinklas, kuriame jos tai susilieja, tai nutolsta, tai susipina ir tampa nedaloma visuma, tai išsikeroja į netikėčiausias naujas formas ir šia prasme kiekvienas kūrybos aktas tampa išeities tašku naujam minties blyksiui. Būtent taip 2016-aisiais vykusi K.Donelaičio "Metams" skirta knygrišystės paroda, kurioje su savo "Rudeniu" dalyvavo ir L.Kuisienė, tapo pirmu žingsniu į personalinę menininkės parodą: čia, greta kitų kūrinių, eksponuojamos ir visos keturios "Metų" dalys.

K.Donelaičio "Metai" sukurti jau klasicizmo aušroje, tačiau dar neišblėsus barokinei jausenai ir stilistikai, todėl L.Kuisienė šio kūrinio įrišimui pasirinko įmantresnį, artimą barokui stilių su lietuviškos simbolikos dekoro elementais.

"Pavasario" viršelio dekore L.Kuisienė įkurdino kuršiuką – gintarinį papuošalą-amuletą, kuris senovės Lietuvoje kaip visą gyvenimą lydinti apsauga būdavo dedamas į lopšį naujagimiui, o žmogui mirus, lydėdavo jį ir į kitą pasaulį. Šiame kūrinyje senoji baltų kultūra sklandžiai susipina ir su krikščioniškąja tradicija – Velykomis, viršelio dekore simbolizuojamomis Jėzaus vainiku.

Idėjos svoris

Kelios nuolat menininkę lydinčios temos − tai nuodėmės ir stotelės. "Kiekvienais metais būtinai padarau po nuodėmę", − juokauja L.Kuisienė. O stotelė – tai tiesiog akimirka, kai atrodo, jog it koks Faustas velniui sielą parduotum, kad tik sustabdytum jos žavesį. Šios kasmet po vieną įrišamos knygelės turi sustojusio laiko – sugedusio laikrodžio mechanizmą.

Dėmesį menininkės kūryboje traukia savita knyga-krepšelis ("terbukas poetui"), kuri įrišta naudojat XIII a. rišimo būdą. Itin įdomiu sprendimu išsiskiria Rainerio Marios Rilke's "Vienatvė" – vieno eilėraščio knyga, kurios lapus atstoja odos juostelės su R.M.Rilke's kūrinio fragmentais, simboliškai ištekančios eilėraščiu į skaitytojo dubenį.

"Svieto lygintojo" techninį sprendimą vargu ar apskritai galima prilyginti įrišimui. Jis toks konceptualus ir transformuotas, kad iš pirmo žvilgsnio jame apskritai sunku įžvelgti knygą. George'o Orwello "Gyvulių ūkio" minties, kad visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie lygesni, įkvėptas kūrinys pasižymi keliaplaniu prasmių lauku. Šiame kūrinyje atsiveria ir visa knygų istorija: nuo egiptietiškų ritinių, papiruso lapų ir armonikinių lankstinių iš pergamento iki XV a. įvairiausių spaustuvinio rišimo atmainų ir  šiuolaikinės konceptualios knygos, kai tekstas gali būti tiesiog rutulys ar apskritai bet kas, o pati knyga gyvuoti kaip grynoji idėja, kuriai nebereikalinga tradicinė knygos forma.

Jau įgyvendintos L.Kuisienės kūrybinės mintys nenurimsta, o vis dar tarpusavyje pinasi, tarytum J.L.Borgeso laiko tinkle, taip sukurdamos idėjas naujiems kūriniams.

Štai iš "Stovint ant bedugnės krašto", "Pirmosios nuodėmės" ir "Svieto lygintojo" pernai išsirutuliojo "Adomas ir Ieva". Knygos apipavidalinimu autorė tarsi kelia klausimą, kiek prakeikimo ir kiek palaiminimo slypi pirmojoje nuodėmėje. Viršelis vaizduoja supančiotus, pririštus žmones, o pati knyga – tarsi žmogaus sielos buveinė, jos atspindys, kur išgraužtoje kiaurymėje (nuopuolio simbolis) puikuojasi obuolys – nuodėmės vaisius. Knyga surišta koptų rišimu (atvira nugarėlė ir supintos kasytės), kuriuo buvo rišamos pačios pirmosios pasaulio knygos, biblijos ir pan., todėl autorė jį ir panaudojo pirmųjų žmonių knygai.

Šis rišimas viršelį pririša prie lapų ir neriboja paties surišimo galimybės, palieka daugiau laisvės. Dėl šių priežasčių jis apskritai vienas mėgstamiausių menininkės kūryboje.

Tradicinėje meninėje knygrišyboje L.Kuisienė stengiasi išlaikyti kuo autentiškesnį apipavidalinimą, tiesiog suteikdama leidiniui subtilią apsaugą. Laikui nepavaldžią Michailo Bulgakovo Meistro ir Margaritos meilę saugo viršelis, neatitolęs nuo knygos turinio: priekiniame viršelyje pavaizduotas Meistras, o galiniame – Margarita bei katinas Begemotas.

Laiko dimensija labai svarbi ir čia: dabartis susipina su Poncijaus Piloto laikais, taip tarsi pabrėžiant tuos momentus, kai viskas vyksta vienu metu keletu lygmenų, kaip ir L.Kuisienės kūryboje, kur nėra absoliučios vienintelės nedalomos meninės raiškos, krypties, kur kiekviena išgyventa patirtis formuoja harmoningą kūrybinį vystymąsi ir augimą.

Simbolių gelmė

Šių išskirtinių Lietuvai, valstybės šimtmečiui paminėti skirtų metų Vasario 16-osios naktį L.Kuisienė pabaigė rišti ypatingą dovaną Lietuvai – pirmąją lietuvišką knygą, seno leidimo Martyno Mažvydo "Katekizmą".

Išlaikydama originalų spaustuvinį formatą, menininkė sukūrė naują viršelį, į kurį įpynė ir savo sumanytos simbolikos.

"Lietuvos reljefas traukiasi, žmonių mažėja, daug kas emigruoja, Lietuva yra tarsi kraujuojanti žaizda, todėl viršelis raudonas", – savo kūrinio simboliką aiškina menininkė. Kadangi M.Mažvydo "Katekizmas" buvo išleistas Mažojoje Lietuvoje, virš šio Lietuvos regiono kūrėja viršelyje įkomponavo lupą.

Pagrindinė tema – nykstanti valstybė ir kaip svarbu mums išsaugoti savo kalbą, ją tausoti, puoselėti, nes tauta prasideda nuo kalbos.

Autorės įrištame "Metraštyje" įrišta virš 13 000 puslapių, t.y. tiek dienų, kiek laiko L.Kuisienė nugyveno iki idėjos gimimo. Knygoje pažymėtos reikšmingos pažintys, įrašai apie draugus, kurie jos gyvenime atsiradę kaip toje Carlo Gustavo Jungo mintyje, kad mums svarbių žmonių vardai jau nuo seno įrašyti mūsų likimo knygoje, todėl pažintis su jais mums būna tolygi prisiminimui.

"Patirties bagažą" sudaro tiek mažų knygučių, kiek metuose yra savaičių. Kūriniu autorė pabrėžia kiekvienos savaitės kitoniškumą, skirtingumą nuo kitų. Imdama keturis pagrindinius knygų rišimus (simboliškai atstovaujančius keturioms mėnesio savaitėms), ji iš jų sukuria tiek skirtingų modifikacijų, kad kiekviena savaitė yra įrišta vis kitaip.

Parodoje autorė taip pat eksponuoja emociškai labai paveikų "Jausmų" knygų ciklą. Ciklo knygos savo rutuliuko forma jau nebeprimena tradicinės knygos laikmenos. Jausmus žmonės laiko savyje tarsi rutuliukuose, kurių neišvynioja bet kam, tik tam, kam jie skirti. O kartais apskritai neišvynioja, nepripažindami net sau. Aistra, intuicija, paranoja – viskas saugiai įkurdinta pumpurėliuose, kurie galbūt išsiskleis, o gal taip ir liks niekam neatverti.

Čia, kur nėra rojaus

L.Kuisienės kūryboje susipina filosofija, knygrišystės istorija, mitologija. Daug dėmesio autorė skiria tautos šaknims, kultūros istorijai, pirmiesiems jos žingsniams. M.Mažvydo "Katekizmas" – pirmoji lietuviška knyga, K.Donelaičio "Metai" – pirmoji grožinė lietuviška knyga.

Friedricho Nietzsche's filosofinės įžvalgos apie "sielos vaistukus" įkvėpė "Kelialapio į rojų" įrišimą. Kūriniu apžvelgiamos įvairiausios rojaus sampratos ir patekimo į jį galimybės, būdai. Vieniems tai kūrybinis procesas, kitiems – Dievo padėka už dorai nugyventą gyvenimą ir pan.

Pačiai L.Kuisienei buvo įdomu šiame kūrinyje paanalizuoti, kaip socialinės medijos, reklama, televizija kuria manipuliacijų mechanizmus, ką turime daryti ir ko siekti, kad taptume laimingesni. Autorė sako skeptiškai nusiteikusi iš pirmo žvilgsnio tarsi teigiamai motyvuojančiu socialinių tinklų turinio atžvilgiu.

Čia dauguma žinučių ir paveikslėlių kalba apie tai, kaip viskas gražu ir kaip mes viską galime, kokie stebuklingi esame. Tačiau būtent tai ignoruoja kitą žmonijos gyvenimo pusę – juk ne visada jaučiamės gerai. Socialiniuose tinkluose pabrėžiamas sėkmingas gyvenimo būdas formuojąs požiūrį, kad tik taip jaustis yra teisinga ir tinkama, o negatyvius savo išgyvenimus reikia slėpti (jausmų rutuliukuose), nes tai nėra norma.

F.Nietzsche's savo filosofijoje taip pat kalbėjo apie dirbtinai sukurtas aplinkybes, verčiančias jaustis nejaukiai ir iš to kylančią ne mažiau dirbtinių visuomenės gydymo būdų paiešką. Šiandien itin apstu seminarų, konferencijų, mokymų tema "Aš galiu", "Man pavyks", "Aš nepaprastas", kurie, užuot pagelbėję, formuoja priklausomybę nuo tokio tipo "gydymo(si)", kai pati liga dažnai yra dirbtinai įkalbėta kuriamų pozityvių lūkesčių, kurie pasąmoniniu lygiu iš tiesų akcentuoja mūsų trūkumus ir nesėkmes bei skatina vartotojiškumą.

Įkvėpimo akimirkos

Šioje parodoje visa kalba apie laiką. Knyga "Melomanui" įrišta panaudojant juostines kasetes. Juodi klavišai čia atkartoja pianino klaviatūrą. Tai laikas, kai mes klausomės muzikos, atsipalaiduojame, panyrame į save. "Dekadanso mūzą" ir "Atostogos Provanse" sieja Alpės, absentas bei XIX a. ir XXI a. "Atostogų Provanse" viršelis žavi savitu raudoniu, kurį L.Kuisienė atrado kelionės prisiminimuose. "Provanse yra toks miestelis – Rusijonas. Jame viskas raudona: namai, uolos... Labai keistas jausmas būti tokiame raudonume, o kontrastas su žalia svaigino iki negalėjimo. Ochros raudonumas buvo tai tarytum raudonai auksinis, tai beveik geltonas, ar raudonas", – prisiminė menininkė.

Ši knyga labai panašios stilistikos su kiek anksčiau rišta "Dekadanso mūza". Autorė sąmoningai joms įrišti pasirinko raudonos ir žalios kontrastą, sąmoningai jas iliustravo ir dekoravo ta pačia technika. Kuriant šias knygas ir jų įrišimą L.Kuisienė savo minčių labirintuose reflektavo XIX–XX a. sandūrą, kai Provanso regione atostogaudavo menininkai (vėliau šiuos Paulio Cezanne'o ir Vincento van Gogho mėgtus užkampius turėjo laimės aplankyti ir pati menininkė).

Alpėse augo ir tebeauga žolės, iš kurių buvo gaminamas absentas, kuris tuomečiams menininkams buvo ir jų didžioji mūza, kūrybinis įkvėpimas. Parodoje "Laikas" lankytojų laukia galimybė pažvelgti ir į pačios L.Kuisienės kūrybinio įkvėpimo akimirkas, į jos darbo procesą, užfiksuotą autorės dukros fotografijose.

Kas: L.Kuisienės paroda "Laikas".

Kur: Kauno menų inkubatoriaus galerijoje "Ars et mundus" (A.Mapu g. 20).

Kada: Paroda veiks iki spalio 3 d.

Nepalankus kontekstas

Pastaruosius dešimtmečius lietuviškojoje meno pasaulio dalyje pasikeitė daug kas. Atsivėrusios sienos leido gyvai pamatyti klasikos ir šių dienų originalus, mokytis, rodytis, išvažiuoti, grįžti. Pakeitė vertybes, motyvus, suformavo kitokį pasaulėvaizdį, nublukino žanrų ribas, išlaisvino konceptualumo užuomazgas.

Šiame kūrybiniame virsmų, nykimo ir atsiradimo chaose į menininkų dirbtuvių užkampius sulindo žanrai, kuriuos buvo įprasta vadinti tiesiog taikomąja daile. Dažno lietuvio namuose liko dailės kombinatuose sukurtų keramikinių vazų ir merktuvų, medinių proginių bareljefų, kūrinių iš metalo ir gintaro, natūralios odos viršeliais šeimos nuotraukų albumų.

Nemenka dalis keramikos, metalo ar medžio objektų meistrų patyrė kūrybinę transformaciją, atsispyrė pagundai apsiriboti serijine gamyba. Kalbant apie kuriančiuosius iš odos, reikėtų būti atsargiems: meniškąjį pradą čia nustelbė praktiškasis. Kalta dėl to, matyt, milžiniška rinkos paklausa. Koks tikslas užsiimti abstrakcijų kūrimu, jei grynojo pelno ir išlaidų santykis gerokai palankesnis kuriant papuošalus ar rankines?!

Meniškųjų knygų įrišimo pavyzdžių teliko ieškoti tuo užsiimančių kūrėjų dirbtuvėse, meno dirbiniais prekiaujančiuose salonuose, negausiose parodose.

Gal kiek stipresnes pozicijas išsaugojo restauravimu užsiimantys knygų meistrai. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tačiau manydami, kad esame knygų mylėtojų šalis, nesame bibliofilai. Knygrišių gildijoje ėmė dominuoti atkuriantieji, bet ne kuriantieji – t.y. restauratoriai.

Kuria ir edukuoja

Šiame skurdokame fone pasirodė VšĮ Gabrielės meno galerijos kuruojama odos menininkė Leonoro Kuisienė su savo įspūdingu kūrinių bagažu.

Laikas, esantis tarp sapno ir tikrovės, ne kas kita, kaip nesibaigianti raiškos formų paieška, kūrybinis procesas, aktas.

Iš pradžių nedrąsiai, tik virtualioje galerijoje, pristatytus kaunietės dailininkės kūrinius šiandien galime išvysti Perkūno name-muziejuje vykstančioje parodoje.

Ypatingą trauką knygrišystei kūrėja sako pajutusi Jungtinėje Karalystėje, kur susipažino su Lietuvoje nematyta šio meno technika.

Nuo 2010-ųjų meninės knygrišystės srityje aktyviai kurianti kaunietė yra dalyvavusi grupinėse parodose ("Masinė hipnozė" festivalyje "Velnio akmuo" (2013), Vilniaus knygų mugėje (2014), tarptautinėje taikomojo meno mugėje "CraftVilnius" (2016).

2015-aisiais L.Kuisienė surengė personalinę parodą "Durys". Nauja didelės apimties paroda – tarsi ir logiška menininkės švietėjiškos veiklos dalis: menininkė aktyviai rengia meninės knygrišystės pamokas taip jaukindama ir galimus kūrėjus, ir auditoriją.

Sapnai virsta tikrove

Naujos parodos pavadinimas ("Tarp sapno ir tikrovės. Vilko valanda") ir jai pasirinkta erdvė puikiai dera su čia pristatomais objektais.

"Vilko valanda – tai laikas tarp nakties pabaigos ir aušros. Metas, kai daugelis žmonių miršta. Tai laikas, per kurį gimsta ir daugiausia vaikų. Tai laikas, kai miegas būna giliausias, o sapnai patys ryškiausi. Nemigos kamuojamą žmogų tokiu metu apninka baimės ir demonai. Tai metas, kai užgožtieji pasąmoniniai impulsai yra išlaisvinami ir veikia aktyviai, atskleisdami mums mūsų džiaugsmą ir liūdesį, baimes, lūkesčius, aistras, fantazijas..." – parodos koncepciją pristatė L.Kuisienė.

Dienos patirčių, informacijos bagažas ir jų išraiška sapnuose, persipindami į bendrą visumą, ir esanti jos kaip autorės "Vilko valandos" metamorfozė, kurios metu tikrovė tampa sapnais, o sapnai tampa apčiuopiamąja, simboliais išreikšta, tikrove. "O laikas, esantis tarp sapno ir tikrovės, ne kas kita, kaip nesibaigianti raiškos formų paieška, kūrybinis procesas, aktas", – pasakoja menininkė.

Pagrindinė L.Kuisienės kūrybinė raiškos forma – knyga-objektas ir knyga, kurioje svarbiausia minties fiksacija, procesas, į kurį įtraukiamas ir žiūrovas.

Menininkė drąsiai atsiriboja nuo pamatinės knygos sampratos, nors ir naudoja knygrišystėje įprastas medžiagas bei technologijas. Tokiais atvejais jos kūrinius su knyga sieja pati idėja, todėl L.Kuisienės knygos ima pasakoti istorijas jų nė neatvertus.

Ypatinga galimybė

Edukuoti L.Kuisienė pasirengusi ir savo parodos lankytojus: baigiantis parodai rengiamos knygrišystės kūrybinės dirbtuvės.

Užsiėmimo metu dalyviai supažindinami su knygrišyste, joje naudojamais įrankiais. Dalyviai turės galimybę ne tik išklausyti ir pamatyti, bet ir išmokti viduramžiais atsiradusį knygos įrišimo būdą. Tai rišimas, kuris turi plačias pritaikymo galimybes rišant užrašų knygutes, metraščius ar fotografijų albumus, svečių knygas, piešimo sąsiuvinius.

Užsiėmimo metu dalyviai pasigamins A6 formato natūralios odos suvenyrinę knygutę. Rekomenduojamas amžius – nuo trylikos metų. Būtina išankstinė registracija. Telefonas pasiteirauti 8 641 44 614.

Kas: L.Kuisienės personalinė paroda "Tarp sapno ir tikrovės. Vilko valanda".

Kur: Perkūno name-muziejuje.

Kada: veikia iki vasario 5 d.

Prabanga ir paslaptis

Peržengus studijos Kauno menų inkubatoriaus viršutiniame aukšte slenkstį, pasitinka smulkutė, trapią porcelianinę figūrėlę primenanti moteris svajinga šypsena – "Black Lily" studijos šeimininkė Leonora Kuisienė. Svečias netruks pajusti nerimstančių mūzų draugiją, kurioms, regis, lygiai taip pat jautru Editos Piaf dainose paskendusioje erdvėje.

Ant sienų – pačios studijos šeimininkės kurti paveikslai – ryškiaspalvės abstrakcijos. Tai, pačios žodžiais, atsipalaidavimo akimirkomis pačiupus teptuką sukurti vaizdai. Spintose gausu menininkės kurtų knygų.

Viena ryškiausių, iškart patraukiančių dėmesį knygų – Kristijono Donelaičio "Metai". Pastebėjusi susidomėjusį svečių žvilgsnį, L.Kuisienė skuba ja pasidžiaugti ir pabrėžia: šiame kūrinyje ypač daug simbolikos. Rengdama knygą menininkė naudojo daug baroko detalių, norėdama atvaizduoti tikrąjį knygos sukūrimo laikotarpį. L.Kuisienė neslepia džiaugsmo: K.Donelaičio "Metai" – storu, aukso lentą primenančiu viršeliu su ąžuolo lapų ir gilių motyvais – netrukus iškeliaus į Ameriką.

Barokiškai paslaptingas ir jos pasirinktas studijos pavadinimas "Black Lily" – juodoji lelija. "Kai buvau jaunesnė, buvau gotė, norėjosi tokio pavadinimo, kuris būtų su paslapties šydu", – suskamba menininkės balsas – toks pats trapus kaip ir ji pati.

"Esu moteris, norėjosi viską susieti su gėlėmis. Mano meno sritis yra sena, prabangi – kaip ir juodoji lelija, rafinuotumo, paslapties, slibino liežuvio simbolis. Kadangi slibinus būtų galima susieti su gotais ir fantazija, man šis derinys labai tiko, – šypsosi L.Kuisienė.

Savasties dalis

Studijoje L.Kuisienė praleidžia labai daug laiko, išnaudoja kone visą savo energiją, tačiau knygrišystė jai yra malonumas. "Tai mano gyvenimo būdas, dalelė manęs pačios", – sako kaunietė, iš tėvų, kad ir ne menininkų, paveldėjusi polinkį menui. Su tėčiu ji aplankydavo daugiausia parodų, muziejų, tėtis paskatino ją pamilti klasikinę muziką.

Jau būdama dešimties Leonora drąsiai rėždavo – užaugusi būsianti menininkė, tačiau tuo metu save įsivaizdavo kaip dailininkę ar juvelyrę. Apie meninį knygų įrišimą ji susimąstė tik būdama studentė, kai pirmą kartą pabandė įrišti knygą.

Po dailės pedagogikos studijų septyneriems metams išvykusi į Didžiąją Britaniją L.Kuisienė užsiėmė neformaliu vaikų švietimu. 2011-aisiais grįžusi į Lietuvą, menininkė pradėjo dirbti jau kaip ženklo "Black Lily" kūrėja ir paniro į knygų įrišimo meną.

Knygrišystė – nelengvas darbas, neretai reikalaujantis ir fizinių jėgų. Žvelgdama į smulkias rankas, L.Kuisienė prisipažįsta: mintys apie galutinį rezultatą suteikia jėgų, o jei ir jų nepakanka – mielai pagelbėja sutuoktinis.

Apie atlikimo techniką, motyvus L.Kuisienė kalba nenoriai – apie tai kalbėti esąs menotyrininkų darbas: "Menininkas juk gyvena tuo, ką kuria, ir apie tai kalbėti labai sunku..." Tačiau nepaprastais meno kūriniais virtusiomis knygomis besigrožinčiam prašalaičiui kūrėja atverčia kelis knygrišystės pradžiamokslio puslapius.

Knygos esančios dviejų tipų: sudėtingos, kurias sukurti užtrunka ilgai, ir primityvesniu, greitesniu būdu pagaminamos. Pirmosioms knygoms daug laiko skiriama viršelio gamybai – pasitelkiami kaltukai, odos dulkės ir tirpintas vaškas. Paruošti tokią knygą gali prireikti net kelių savaičių. Antrųjų įrišimas gali trukti nuo trijų valandų iki trijų dienų. Joms užtenka išsipjauti odos gabalą, išsidurti skyles ir prisiūti odoje lapus.

Menininkė prisimena knygą, kurią kuriant užtruko daugiausia laiko – metraštis gamintas ir tobulintas pusę metų. 1,40 m storio – veikiau net ilgio – prancūziška pynele apipinta knyga, užimanti garbingą studijos vietą, – Leonoros gyvenimo antspaudas. Iki ilgiausios knygos Lietuvoje menininkei pritrūko 30 centimetrų, tačiau L.Kuisienė džiaugiasi: jai svarbu buvo ne pasiekti naują rekordą, bet įgyvendinti savo idėją – sudėti tiek puslapių, kiek ji pati nugyveno dienų.

Įkvėpimo šaltinis

Žvelgiant į įvairius menininkės darbus, atrodo, kad ji žino, kur trykšta neišsemiamas netikėtų ir genialių idėjų šaltinis. Vis dėlto "Black Lily" šeimininkė neslėpia: tuščio lapo būseną ji puikiai žino.

"Kūrybinės krizės priklauso nuo tam tikrų brandos etapų. Visiems būna pakilimų, entuziazmo, nuosmukių, apleidžia mūzos. Tačiau tu privalai susidėlioti prioritetus, save disciplinuoti, vien tik polėkio neužtenka", – sako menininkė ir pabrėžia: atsiradus naujai idėjai, reikia iškart į ją įsikibti, pradėti ją įgyvendinti, antraip ji ir liks nepasiekta svajone.

Geriausiais įkvėpimo šaltiniais L.Kuisienė vadina literatūrą ir muziką, tačiau įkvepia ir tiesiog stebimi žmonės.

Prisiminusi pirmąją savarankiškai įrištą knygą menininkė šypsosi: tai buvo poeto, kuriuo ji tuo metu labai žavėjosi, Vytauto Mačernio "Vizijos". Knyga buvusi pernelyg konservatyvi, šabloniška, tąkart norėjo tiksliai išpildyti techniką. Ilgainiui atėjo supratimas: ji ne amatininke, bet menininkė, todėl svarbiau tapo eksperimentuoti.

Savitas braižas ir polėkis svarbus net ir tada, kai sulaukia konkretaus žmogaus užsakymo. Jei pageidavimas lydimas pernelyg didelių apribojimų, ji atsisako užsakymo: išlaikyti savitą braižą svarbiau. "Mano klientas – žmogus, kuris supranta, kad mano knyga – tai ilgos darbo valandos, ir tai vertina ne kaip daiktą, o meno kūrinį", – šypsosi L.Kuisienė ir drąsiai vardija skonių skirtumus, kuriuos įžvelgia bendraudama su britais, prancūzais, lietuviais.

Lietuviai mano knygas supranta tik kaip amatą, jo dalį, o užsienyje tai dar nėra numiręs amatas, ten vyrauja gilesnės knygrišystės tradicijos, žmonės apie tai žino ir tai vertina.

"Lietuviai mano knygas supranta tik kaip amatą, jo dalį, o užsienyje tai dar nėra numiręs amatas, ten vyrauja gilesnės knygrišystės tradicijos, žmonės apie tai žino ir tai vertina", – sako menininkė, nuogąstaudama, kad Lietuvoje tokie specialistai nėra rengiami – tai gali būti tik tam tikrų studijų dalis. Artimiausia šalis, kurioje rengiami knygrišystės meistrai, – Talinas. Galbūt dėl šios priežasties Lietuvoje knygrišyba labiau siejama ne su menu, bet su restauravimu?

Brazilija, Meksika, Kanada, JAV, Prancūzija, Ispanija, Didžioji Britanija, Škotija, Vokietija, Norvegija, Japonija, Indija – šalys, kurių knygrišių darbus L.Kuisienė mielai peržiūri ir labai vertina.

Tautiečių supratimą apie knygų rišybos meną bando pakeisti ir pati menininkė, kai važinėdama po Lietuvą veda knygų įrišimo seminarus. Didžioji dalis jų dalyvių ateina nieko nenutuokdami apie knygrišybą – užsuka vien smalsumo vedami, neretai nė neslėpdami išankstinio skepsio.

Atsispirti nuo bedugnės

Menininkė juokaudama kalba apie savo dirbtuves, kartais jas pavadindama vienute – noras susikaupti, išgirsti savo mintis dažnai pareikalauja visiškos tylos ir begalinio atsidavimo. Būtent taip gimė viena mylimiausių jos knygų – "Bedugnė".

"Joje daug užslėptos minties. Gal man kaip žmogui ši knyga buvo svarbi... Baigusi studijas apie septynerius metus beveik neužsiėmiau jokia menine veikla, ir tai man buvo savotiška bedugnė, kūrybinė bedugnė. Tuomet aš nieko nedariau. Tik vidinis balsas mane vertė pirkti ir pirkti priemones: teptukus, dažus. Atrodo, nueini į dailės prekių parduotuvę ir visko taip nori... Parsineši namo, sudedi į dėžę, paslepi po lova ir viskas... Po kurio laiko vėl eini pro šalį, vėl užeini... Ta trauka buvo, bet dirbti negalėjau. Tiesiog buvo toks laikas, kai reikėjo susidėlioti prioritetus, kas man yra svarbiau, kokia yra ateities vizija ir ką aš noriu daryti", – pasakoja menininkė.

Būtent šiuo laikotarpiu prioritetas buvo auginti vaikus. "Buvimo bedugnėje jausmas man asmeniškai labai artimas. O ir šiaip stebiu žmones: alkoholizmas, darboholizmas... Kažkada pasiekiama riba, kai žmogus stovi ant tos bedugnės krašto apimtas tuštumos, vienišumo jausmo. Jis išgyvena tam tikrą dvasinę krizę. Vieni sugeba iš jos išlipti, o kiti ritasi žemyn", – sako menininkė, žvilgsniu glostydama juodos odos viršelį, kurio viduryje – apvali kiaurymė su viduje matomais juodais, plonais lapų kraštais.

Tam, kad nesiristų į bedugnę, šiuolaikinis žmogus turi mažinti gyvenimo tempą, daugiau bendrauti gyvai ir, užuot rūpinęsis karjera, populiarumu ar įvaizdžiu, klausyti širdies balso. Tai, sako L.Kuisienė, svarbiausia.