„Siųsime į „Euroviziją“ lietuvišką dainą?!“ – dar neseniai purkštavo skeptikai, po antradienio pusfinalio pritilę. Kokiems reikia būti kompleksuotiems, kad išvis kiltų toks klausimas? O gal – nemylintiems savo kalbos ir besigėdijantiems jos? Lietuviška daina pirmąkart pateko į finalą. Beveik 200 mln. žmonių visame pasaulyje šiandien išgirs melodingą lietuvių kalbą reprezentuojančią dainą – vien todėl laimėjome! Bet mums juk viskas blogai. Italų populiariosios kultūros ir mados žurnalas titulavo Monikos Liu stilių kaip rafinuočiausią, o mūsų sofos kritikai postringavo, kad „reikia normalios suknelės“... Įsiminti žavesiu – irgi laimėjimas. Bene pusė šalių, „Eurovizijos“ dalyvių, nėra nė karto pelnę laimėtojo titulo, tačiau mums tai temdo saulę. Reikia laimėjimo? Prašome: pirmojo pusfinalio metu oficialiame „Eurovizijos“ feisbuko puslapyje Ukraina ir Lietuva sulaukė daugiausia internautų palaikymo ir simpatijų. Daugiau nei šešių dešimtmečių istoriją skaičiuojanti „Eurovizija“ – tarsi barometras, parodantis ne tik muzikines, kultūrines, bet ir politines tendencijas. Pastaruoju metu – dar ir apnuoginantis žmogaus sielą, pakrapštantis žaizdas ir muzikos kalba paklausiantis, kas yra šių dienų žmogus, koks jis. Tie, kurie išdidžiai atsako neskiriantys laiko tokiems niekams, primena „Santa Barbaros“ televizinius laikus: visi tuomet dievagojosi nežiūrintys serialo, bet kiekvienas žinojo jo turinį. Pernai „Eurovizijos“ finalą žiūrėjo kas trečias lietuvis. Rūpi mums „Eurovizija“. Ir nevaidinkime esą aukščiau „to kičo“, „tos banalybės“. „Tas kičas“ žiūrimumu nusileidžia tik olimpiadai. „Ta banalybė“ sujungė netgi žemynus – prie europiečių noriai prisišliejo australai, o amerikiečiai šiemet patys surengė savo „Euroviziją“. Muzika, juolab populiarioji, nėra nei varžybos, nei konkursas – tai emocija. Gera – o tokių pastaruoju metu labai trūko. Tad leiskimės į ją šįvakar!

Niujorko lietuvių vyrų choro „Perkūno“, švenčiančio savo veiklos 10-metį, tikslas – lietuviška smagi daina, „Amerikos balso“ žurnalistui Romui Sakadolskiui sakė choro dirigentas Vytautas Strolia. „Dainuoja net Amerikoje gimę antros ar trečios kartos lietuviai, kuriems šiaip lietuviškai kalbėti jau labai didelis sunkumas. Bet, žodžius iškalę, jie paskui labai širdingai prisideda prie mūsų bendro darbo“, – kalbėjo muzikas.

– Lietuvių vyrų choras „Perkūnas“ pradeda dešimtus gyvavimo metus. Muzike Strolia, nupasakokite trumpai choro įkūrimo istoriją.

– Kaip jau minėjote, mes švenčiame 10-metį. Choras įsteigtas 1963 m. Jį įsteigė muzikas Vladas Baltrušaitis, kuris po kelerių metų persikėlė gyventi į Čikagą. Ir tuomet aš buvau pakviestas tęsti tą darbą.

– Jūs šiais metais taip pat švenčiate 25 metų chorinės veiklos sukaktį. Kodėl chorinės?

– Baigęs gimnaziją, aš buvau pakviestas vadovauti suaugusių žmonių chorui. Tai buvo bažnytinis choras, bet man tai buvo labai didelė staigmena. Ir nuo to laiko turėjau labai daug darbo su įvairiais chorais – ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių. Teko vadovauti profesiniam chorui, kurio kiekvienas narys gaudavo atlyginimą, per savaitę paruošdavome naują programą nedidelę. Tai buvo labai specifinis, gana sudėtingas ir įdomus uždavinys.

– Ar čia, Niujorke?

– Ne, Bostone. Karo laivyno bazėje.

– Kiek šiuo metu „Perkūne“ yra choristų?

– Svyruoja tarp 30 ir 40 vyrų. Vieni išeina, kiti ateina, bet labai daug nesikeičia. Tai įvairaus amžiaus, įvairių įsitikinimų žmonės, kuriuos sieja tas pats tikslas – lietuviška smagi daina. Dainuoja net Amerikoje gimę antros ar trečios kartos lietuviai, kuriems šiaip lietuviškai kalbėti jau labai didelis sunkumas. Bet, žodžius iškalę, jie paskui labai širdingai prisideda prie mūsų bendro darbo. Yra ir daktarų, ir inžinierių, ir savų firmų savininkų, ir paprastų darbininkų.

– Turbūt dalyvauja ir jaunimas?

– Taip, yra ir keletas studentų, dar net nebaigusių universiteto.

– Choro veiklos bazė yra Niujorkas, bet esate koncertavę ir kitur?

– Taip, Atlanto pakraštyje yra daug kolonijų, kurios paprasta mašina pasiekiamos per 1–3 valandas. Mes esame gana dažni svečiai Bostone, Filadelfijoje, Vašingtone, Baltimorėje ir dar keliose mažesnėse kolonijose, esančiose aplink Niujorką.

– Kaip buvo parinktos dainos plokštelei? Ar tai buvo pačios geriausios dainos, ar specialus repertuaras?

– Žinoma, plokštelėje norime pasirodyti kuo geriau, todėl buvo tam tikra atranka. Mano buvo užsibrėžta duoti įvairumo, todėl į plokštelę pakliuvo ir liaudies dainų, ir originalių lietuvių kompozitorių kūrinių, ir keletas svetimų kompozitorių vertimų. Yra labai rimtų, labai linksmų –  visokių pakliuvo. Bet visų pirma norėjome pasirodyti iš geriausios pusės.

– Kokie tolimesni užsimojimai?

– Žadame šiais metais suruošti didesnį koncertą, kad paminėtume choro sukaktį. Tikiuosi, kad mes tą padarysime su orkestru.

– Tai gal bus įrašas ir plokštelėje?

– Jei pasiseks. Čia kaip Dievas duos.

– Ir Jums tegalime palinkėti tik viso geriausio.

„Amerikos balso“ archyvų įrašai – Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.