Karalienė Elžbieta II yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dvidešimtos kartos palikuonė, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio (1427–1492), kurio duktė Sofija nutekėjo į Brandenburgą ir įsiliejo į Hohencolernų (Hohenzollern) dinastiją, septynioliktos kartos palikuonė. Brandenburgo kunigaikščiai Hohencolernai vėliau valdė Prūsiją. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, be kita ko, buvo tikras Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) pusbrolis, dažnai lankęsis Vilniaus rezidencijoje.

Anot Lietuvoje gyvenančio britų istoriko Stiveno Rovelo (Stephen Rowell), Hohencolernų dinastija moteriška linija yra artimai susijusi su Stiuartų-Hanoverių (Stewarts-Hanover) dinastija, iš kurios kilę karalienės Elžbietos II protėviai. Taigi Hanoverių dinastija, dabar vadinama Vindzorais (Windsors), per moterišką liniją kildinama iš škotiškos Stiuartų ir vokiškos Hanoverių dinastijos. Šie dinastiniai ryšiai atsispindi visose Elžbietos II kilmės genealoginėse lentelėse. Tad per moterų liniją galima atsekti tiesioginį ryšį tarp lietuvių Gediminaičių ir britų Stiuartų-Hanoverių-Vindzorų dinastijų.

Beje, karalienės Elžbietos II sūnus princas Ervardas, Edinburgo kunigaikštis ir Vesekso grafas, 2018 m. aplankė Lietuvos valdovų rūmus bei dalyvavo čia surengtame renginyje, paliko įrašą muziejaus svečių knygoje.

San Paulo universitete Sandra studijuoja doktorantūrą, kur rašo disertaciją apie lietuviškus mitus ir legendas. Brazilė nori išmokti lietuvių kalbą, kad šiuos kūrinius galėtų skaityti originalo kalba. Doktorantė šypsodama tikina: "Lietuvių kalba yra tokia sudėtinga, kad net per intensyvius kursus nepavyko jos gerai išmokti."

2020-aisiais Sandra vylėsi atvykti į Vilnių, bet dėl pandemijos planai sugriuvo. Tačiau daugybė dalykų persikėlė į skaitmeninį pasaulį ir brazilė apsidžiaugė sužinojusi apie virtualiuosius lietuvių kalbos ir kultūros kursus. Sausį Sandra ir dar 124 užsieniečiai iš 30 pasaulio šalių VDU mokysis mūsų šalies kalbos.

"Džiaugiuosi, kad kursų metu galėsiu tobulinti savo kalbos žinias, virtualiai aplankyti Lietuvos muziejus ir net bendrauti su bendraminčiais. Būdama gimtojoje Brazilijoje, savo namuose, rasiu daug draugų visame pasaulyje, švęsiu lietuvybę. Juk aš turiu 50 proc. lietuviško kraujo, tad noriu giliau pažinti protėvių šalį", – pasakoja S.Carezzanto de Souza.

Šiemet kursuose dalyvauja nemažai lietuviškų šaknų turinčių užsieniečių, kurie mokysis lietuvių kalbos. Pasak kursų organizatorės, VDU Tarptautinių ryšių departamento Švietimo akademijos Tarptautinių ryšių grupės vadovės Vilmos Leonavičienės, lietuvių palikuoniai iš tolimų žemynų vis dažniau nori išlaikyti savo protėvių tapatybę. Argentinos, Amerikos lietuviams svarbu išmokti savo senelių, tėvų kalbą.

"Šiemet mūsų kursų šūkis – "Sveiki atvykę į lietuvių kalbos šeimą!" Mat besimokydami lietuvių kalbos kursų metu studentai tampa viena didele šeima. Šiemet užsieniečiai panoro burtis į literatūros, kino, poezijos, Vilniaus kultūros, Kauno architektūros klubus, kur diskutuos, rengs projektus. Pasibaigus kursams, studentai įgyja lietuvių kalbos ambasadorių vardą. Manau, mokėti kalbą – tai turėti sielą. Mokėti antrą kalbą – turėti dar vieną sielą. Kuo daugiau kalbų – tuo daugiau sielų, tolerancijos, atvirumo, pakantumo, stiprybės. Per kalbas, kultūrą kuriame savo tapatybę", – sako V.Leonavičienė.

„Nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje plaka lietuviška širdutė. Kiekviena jų – be galo svarbi, kiekvienoje būtina pasėti, auginti ir puoselėti meilę Lietuvai, jos kalbai. Pagarbą didingai Tėvynės praeičiai ir atsakomybę už jos ateitį. Tai, kad tėvelių ir pedagogų dėka svetur augantys vaikai puikiai kalba lietuviškai, domisi lietuviškomis tradicijomis, savo senelių gimtine, yra didelis pasiekimas šaliai ir visai po pasaulį išsibarsčiusiai bendruomenei. Juk gyva pažintis su valstybe, kurios pilietis esi, sujungia su ja tvirtais saitais. Taip mes ugdome būsimus savo šalies ambasadorius, kurie savo žodžiais ir darbais atstovaus Lietuvai įvairiausiuose pasaulio kampeliuose“, – sakė ponia Diana.

Lituanistinės etnokultūros ir dramos mokykla „Bitė“, įsikūrusi Jungtinėje Karalystėje, prieš penkerius metus inicijavo ir sėkmingai plėtoja projektą „Virtualioji istorija“. Kasmet vaikai iš užsienio lietuvių bendruomenių visus mokslo metus nuo rugsėjo ruošiasi aplankyti vis kitą Lietuvos regioną, virtualiai pildo istorijos žinias, žodyną, ruošia namų darbus apie tuos objektus, kuriuose viešės per vasaros stovyklą. Jie taip pat apie to krašto vietas bei žmones kuria lankstinukus, atvirlaiškius ar knygų skirtukus, kuriuos dovanoja muziejams ar kultūros įstaigoms. Iki šiol mažieji pasaulio lietuviai jau yra susipažinę su Vilniaus kraštu, Mažąja Lietuva, Aukštaitija ir Dzūkija, o šiemet keliaudami turi galimybę gyvai prisiliesti prie suvalkiečių krašto istorijos.

Stovyklautojai, kaip skelbiama Prezidentūros pranešime, pasakojo poniai Dianai apie jų lankytas ir įspūdį palikusias Raudonės, Panemunės pilis, Paežerių ir Gelgaudiškių dvarus, Jono Basanavičiaus gimtinę Ožkabalių kaime, edukacijas, protmūšius ir tiesiog vaikiškas pramogas. Visi kartu jie pynė draugystės apyrankes, kūrė miško užuolaidas, vaikai išmokė ponią Dianą sušokti suvalkietišką šokį.

„Susitikti su jumis, atvykusiais iš tolimiausių vietovių, ir susikalbėti lietuviškai – didelis džiaugsmas ir dovana“, – pabrėžė D. Nausėdienė.

Projektas „Virtuali istorija“ kelerius metus apdovanojamas Nacionaliniais kokybės ženkleliais už mokytojų ir vaikų indėlį bei puikų bendradarbiavimą.

Mamos šaknys – Kaune

Mums įdomiausi jo seneliai iš mamos pusės. Jo mama Betty Stone, gimusi JAV 1915 m., turėjo žydišką vardą Rachelė. Ir pavardę jos tėvas turėjo kitą, ne Stone. Stone`u jis tapo po to, kai 1902 m. dvidešimtmetis emigravo į JAV. O iki tol jis buvo Kauno žydas Benjaminas Dovydas Solemovičius. JAV vedė irgi Kaune gimusią dešimt metų jaunesnę žydaitę Sarą Edelštein, kuri mirė 1961 m., kai jos jau dvidešimtmetis anūkas išleido pirmą savo diską „Bob Dylan“. Iki tų pat metų Minesotoje išgyveno ir muzikanto prosenelis Benjaminas Haraldas Edelšteinas, gimęs Kaune 1869 m.

Emanuelis Zingeris man vienareikšmiškai sakė, jog B. Dylanas be jokios abejonės turėjo sugerti į save gyvenimo Kaune atmintį, kadangi žydų šeimose praeitis yra neparastai didelės svarbos. Vaikai ir anūkai auginami, brėžiant jiems tolimus horizontus, kuriuos atveria Švento Rašto pasakojimai, primenant ankstesnių šeimos kartų išgyvenimus.

Kaip vertinti?

Pats B. Dylanas yra sakęs: „Nuo pat pradžių dėl kažkokių priežasčių mano dainos buvo skiriančios. Jos dalino žmones. Niekada nežinojau, kodėl. Vienus apimdavo pyktis, kitiems jos patikdavo.“ Tas pats įvyko paskyrus jam šią itin prestižinę premiją. Štai „Traukinių žymėjimo“ autoriaus Irvine`o Welsho žodžiai, sukaupę visą piktumą dėl sprendimo, kuris „yra liguista nostalgija, išlaužta iš nukaršusių veblenančių hipių sugižusios prostatos“.

Tuo tarpu dar garsesnis rašytojas Salmanas Rushdie džiaugiasi sprendimu, nes B. Dylano eilės jam buvo įkvepiančios visą gyvenimą nuo tada, kai išgirdo jas pirmą kartą dar mokykloje. Premijos paskyrimui pritaria ir plačiai žinomas romanistas Stephenas Kingas.

Yra keliančių klausimą, ar dainų tekstai yra literatūra, bet jiems primenama, jog Homeras epus dainavo, o Šekspyras savo kūrinius vaidino (jie išleisti rinkiniu tik po autoriaus mirties). Aišku, B. Dylanas geriau suprantamas anglakalbiame pasaulyje, bet jis reiškėsi visur kaip roko kultūros atstovas, nešęs laisvės troškimą.

Nebuvau jo fanas, tačiau mokykloje skaitydavau ar bandydavau suprasti iš įrašų tokių grupių kaip „Jethro Tull“, „Deep Purple“ ar ‚Pink Floyd“ tekstus, ir prisipažinsiu, kad jie padarė didžiulę įtaką mano formavimuisi. Rokas palietė visą XX a. antros pusės jaunimą, tad šis Nobelis tuo pačiu yra skirtas visai laisvę mylinčiai roko kultūrai.

Todėl dar klausimas, ar rokeris norės sustingti ant akademinio pjedestalo. Kol kas jis tyli, kaip 1977 m. tylėjo savaitę po  Elvis Presley mirties.

Prancūzų filosofas Jeanas Paulis Sartre`as yra atsisakęs jam skirtos 1964 m.  Nobelio premijos už literatūrą, raštu paaiškindamas, kad, – jo asmenine nuomone, ką jis pabrėžė, – rašytojas negali leistis transformuojamas į instituciją. Dėl šios priežasties jis buvo atsisakęs ir Prancūzijos Garbės legiono ordino. Tačiau B. Dylanas 2012 m. yra priėmęs Prezidentinį laisvės medalį iš Baracko Obamos. Tad matysime, kaip čia bus.

Kaip už visą pasaulį

Premija B. Dylanui suteikta, pasak Nobelio komiteto, „už naują poetinės raiškos kalbą didžios amerikiečių dainų tradicijos rėmuose“. Baigti norėčiau konkrečiu pavyzdžiu apie dainą „Uraganas“ („Hurricane“). Tai pasakojimas apie juodaodį perspektyvų boksininką Rubiną Carterį, pravarde Uraganas, kuris 1966 m. buvo neteisingai apkaltintas triguba žmogžudyste ir iškalėjo 19 metų, kol buvo išteisintas per trečią jo bylos nagrinėjimą. Du jo ringe įveikti priešininkai vėliau tapo pasaulio bokso čempionais, o jis tuo metu tarsi Buda sėdėjo 10 pėdų ploto kameroje, kaip sakoma dainoje.

B. Dylanas perskaitė jo autobiografiją, aplankė jį kalėjime, ir 1975 m. sukūrė protesto dainą, kurios tekste susipina reportažas iš įvykio vietos, liudininkų pavardės, tyrimas, kuriame, pasak autoriaus „visos Rubino kortos iš anksto pažymėtos“. Aistringą kritiką už nuteisimą rasistiniu pagrindu, be įrodymų patvirtino JAV teismas, tačiau tam subrendo tik dar po 10 metų išteisindamas R. Carterį.

Kada Winstonas Churchillis pokaryje ryžtingai pasmerkė stalinizmą. Kaip aiškus jo pozicijos palaikymas 1953 m. jam skirta literatūrinė Nobelio premija „už puikią oratorystę ginant aukščiausias žmogaus vertybes“. Kada Lenkijoje 1980 m. įsisteigė Solidarumo judėjimas, Nobelis skirtas Czeslawui Miloszui, taip atkreipus skaitančio pasaulio dėmesį į visą bundančią Rytų Europą.

Nobelio komitetas, skirdamas premiją tokiam amerikiečiui, parodė, jog JAV yra ne tik Donaldas Trumpas, jog orientuotis reikia į tokius, kaip B. Dylanas, į jo idėjas ir nesuvaidintą jautrumą neteisybei, į drąsią kovą už kiekvieno žmogaus likimą, kaip „Hurricane“ atveju.

Nobelio taikos premijos laureato, buvusio Pietų Afrikos Respublikos prezidento Nelsono Mandelos globėjo šaknys veda į Musninkų miestelį Rytų Lietuvoje.

Šiame prie Širvintų įsikūrusiame miestelyje yra gyvenusi žydų Sidelskių šeima. Lazaris Sidelskis buvo pirmasis Pietų Afrikos baltaodis teisininkas, kuris priėmė į darbą N.Mandelą.

Musnininkų miestelio gyventoja Filomena Vaicekauskienė prisimena, kad Dovas Sidelskis jai rašytuose laiškuose didžiavosi savo tėvo poelgiu.

"Dovas Sidelskis didžiavosi, kad jo tėvas pirmasis Afrikoje bankininkas, kuris priėmė į darbą Nelsoną Mandelą, juodaodį. Žinau, kuriame name gyvena Sidelskių giminės", - BNS penktadienį sakė F.Vaicekauskienė.

Buvusi mokytoja iki šiol saugo susirašinėjimo laiškus.

Lazaris Sidelskis mirė 2002 metais, sulaukęs 90 metų. Jo nekrologe britų laikraštyje "The Guardian" rašoma, kad į Pietų Afriką iš Lietuvos išvyko jo tėvai.

Tarpukariu Musninkuose gyveno daugiau nei 300 žydų, bet po holokausto jų nebeliko.

Vienas iškiliausių XX amžiaus politikos veikėjų N.Mandela mirė ketvirtadienio vakarą, būdamas 95 metų.

Nobelio taikos premijos laureatas buvo išrinktas pirmuoju Pietų Afrikos Respublikos juodaodžiu prezidentu, o anksčiau beveik tris dešimtmečius praleido kalėjime.