Kaip žinoma, paaiškėjo, kad viena šventės žvaigždžių galimai padarė fokusą: nudžiovė svetimą kūrinį ir pateikė jį kaip asmeninį. Tačiau kas nėra pabeždžioniavęs, kai aplinkui knibžda ir pačios į kišenę šoka visokios mielos pagundos. Juo labiau muzikinės. Interneto galaktikoje ir muzikyčių skuduryne randi mielą dalykėlį, šiek tiek persiuvi, įvarai vieną kitą naują siūlę ir pateiki kaip savo, arba paprastuoju būdu – nudžiovei, perdažei, pasipuošei ir – ant scenos. Tada – plojimai, apdovanojimai.

Vis dėlto, mano nuomone, pastarajame muzikinių apdovanojimų renginyje įtariamas plagiato atvejis iš dalies pagirtinas. Dėl to, kad jaučiama tam tikra pažanga. Kalbant muzikytės plagijavimo kontekste. Pažanga tokia, kad lietuvaitė muzikytę nujojo ne iš rusiškų žemčiūgų skrynios, bet iš prancūziško muzikyčių butiko (lietuvaitės nuplagijuotos muzikytės autorius, kaip nurodoma, gyvena Prancūzijoje).

Dabar gal jau galima atsispirti nuo muzikos skuduryno dugno. Vienas tokio dugno pavyzdžių, manyčiau, buvo ne per seniausias kažkokios Vilniaus grupės padarytas fokusas. Kaip tuomet (prieš keletą mėnesių) skelbta, beveik štampavimo būdu nuplagijuotas rusų grupės gabaliukas „Paskambink man“. Pasiklausiau. Tikrai. Iš stilingo dalykėlio padarytas pigus namudinis drožinys. Pagrindinė nudžiautos dainos lietuviška frazė ir aiškūs leitmotyvas yra toks išsireiškimas: „Ko tau reikia, kad mylėt…“ Visai ne pro šalį būtų atlikti vertimą iš lietuvių kalbos, kad suprastum, ką tokia frazė galėtų reikšti. Gal, ko tau reikia, kad pamiltum ar kad aš tave galėčiau pamilti? Tačiau ar verta sukti galvą. Kaip sakoma, tiks ir taip. Kaip iš bambalio. Tik aplipdykime žemčiūgais, apšvieskime prožektoriais ir užkelkime ant scenos, kurioje sėdi komisija ir stumdomos filmavimo kameros.

DJ NEVYKĖLĖ

OŽKA

Autostrada, Self-released

Kids are all right, ir ne, kai aš buvau paauglys, muzika nebuvo geresnė. Tai įrodo jau nebe vien tik interneto sensacija DJ Nevykėlė, kuriai dėl to, susidaro įspūdis, yra plius minus vienodai. Pakibusi tarp G.O.A.T. ir ožkos stadijų atlikėja skamba kaip niekad dabartiškai, lyg jos dainos buvo sukurtos vos kelios akimirkos iki tavo perklausos, lyg mintys, virtusios dainomis, buvo išspjautos tą pat akimirką, kai šovė į galvą, lyg viskas yra tiek pat svarbu, kiek ir nesvarbu. Na, ir dar yra ironija, dėl to muzikantė neskamba kaip sau pačiai labai svarbi, pripažįsta, kad nekuria čia naujo, hipsteriško dviračio ir neatranda Amerikos, skirtingai nuo vyresnių ir gerokai kvailesnių jos kolegų. „Ožka“ yra iš esmės visa tai, ko buvo galima tikėtis iš DJ Nevykėlės, tačiau jos tyčia primityvi, tačiau labai gyvastinga, tyčia negili, tačiau labai tikra, tyčia pašiepianti, tačiau labai nuoširdi elektronika kabina nuo pirmos eilutės, lyg pati atlikėja žino, kad reikia kalbėti apie tai, apie ką gali kalbėti. Jokių nereikalingų filosofijų, banalių frazių ar bereikšmių tezių... Tiesiog nedidelis staigia išpopuliarėjusios paauglės dienoraštis, kuris skamba 100 kartų geriau nei eilinės dainuškos apie meilę, miškus, jūras ar vėjus. Tegul apie tai dainuoja tie, kurie neturi ką pasakyti ar be reikalo gėdijasi pabūti paprasti. Kas bus toliau su DJ Nevykėle, nežinau, tačiau net ir labai nesirūpinu. Girdint, kaip čia ir dabar ji skamba, net ir nusprendusi nebemuzikuoti, ji bus geresnė už didžiąją dalį Lietuvos popmuzikos atlikėjų. Pasvarsčius, jo, ji  – ne ožka, šią akimirką ji – G.O.A.T.

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

KAMANIŲ ŠILELIS

ŽIŪRĖTI Į SAULĘ

Damn Good, Self-released

„Kai naktį vėlei prabundu/ Ir savęs aš nepažįstu./ Kai žinau, kur gyvenu,/ Bet namo negrįžtu./ Kai vėl ir vėl, ir vėl bandau/ Gyvent iš naujo, nors bijau, kad klystu./ Iš anksto aš atsiprašau,/ Visų kuriuos paliesiu ir išnyksiu“... Kai albumas prasideda tokiais lyricsais, kuriuos drąsiai galiu vadinti geriausiu dalyku, kurie įvyko šiais metais Lietuvos muzikos scenoje, sunku pasakyti, kas galėtų mano entuziazmą pakirsti. Nebent, Putinas, bet ne apie jį čia.... Naujasis teatro ir muzikos (bet tik tiek) dueto „Kamanių šilelis“ albumas „Žiūrėti į saulę“ darkart įrodo, kad hipiškų grupių pilname lietuviškame kermošiuje ši grupė vis dar išlieka unikaliausia ir išskirtiniausia, ne besivaikanti madų ar va to cinkelio, o pati jį surandanti. Akivaizdu, kad darbas pradedamas labai aukštai dainos „Aš lauksiu tavęs“ iškelta kartele ir ją laikyti tokiame aukštyje ne vien fiziškai neįmanoma. Vis dėlto, nepaisant aukščio, ir be šios dainos albumas – įdomus ir spalvingas. Taip, gal kartais lyrika ir gali šiek tiek trigerinti, tačiau muzikiniai sprendimai, ypač tokie, kurie yra „Oaxacoje“, klausytojams tiesiai šviesiai pasako, kad ne, mes ne tik kamanių zvimbimo ar šilelio ošimo klausomės. Nors tai tikrai yra „Kamanių šilelio“ albumas, aiškiai matyti, kad grupė eina į priekį, ieško sunkesnių takų, bando save, net jei bijo, kad klysta (atsiprašau, na, labai geras šitas gabalas). Smagu, kad kiekviename įraše duetas sugeba ir pasiūlyti kažkokį hitą, ir žengti į nepažintus vandenis. Susidaro įspūdis, kad net ir būdami drąsūs, jie sugeba išlaikyti žemę po kojomis, nepasiduoti paviršutiniškiems hipavimams ar jų įkvėptiems įvaizdžiams ir, banaliai tariant, dirbti. O jei nėra taip, iš anksto atsiprašau... Ir atsiprašau dar dėl vienos citatos... Tačiau labai gera daina...

82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

AISTÈ

THE THEORY OF EVERYTHING

Self-released

Ne man tos visos hipiškos paniatkės.  Nežinau, ar čia cinikas viduje, ar supratimas, kad nei meilė, nei LSD, nei iš meilės ir LSD gimusi bendrystė pasaulio neišgelbės, o jei kas taip mano, tai turi per mažai meilės ir per daug LSD. Ir štai tokiam gero artimui nelinkinčiam surūgėliui į rieškutes pateko Aistės Gaižauskaitės, arba Aistè, darbas, persmelktas viso to, kas mano geležinei širdžiai svetima. Tačiau lašas po lašo ir ta širdis ėmė rūdyti, skaldytis ir skilinėti, nes „The Theory of Everything“ yra labai sunkus pasipriešinti albumas. Gali kibti, kad saldoka, naivoka ar dar kaip kitaip –oka, tačiau galiausiai rezultatas tikrai (ir žinau, kad tai skamba itin banaliai) nelietuviškas. Neosoulo ir gospelo vėjų nugairintas darbas griebia netradiciškai grandiozinėmis, netautiškai grandiozinėmis ir nemūsiškai larger than life  melodijomis, kurios ne be reikalo gimė viso ko katile Londone. Nėra nereikalingo kuklumo, susivaržymo ir „ką žmonės pasakys“, kas galbūt galėtų stabdyti, jei kūrėja tokią muziką kurtų Lietuvoje. Dabar lietuvė pristatė absoliučiai internacionalinį albumą, puikiai skambantį tiek Anglijos, tiek Lietuvos, tiek bet kokios kitos šalies pievose. Svarbiausia, kad tai būtų pievos. Jei rimtai, retas lietuviškas įrašas turi tiek daug savyje ugnies ir deguonies, tiek laisvės ir džiaugsmo, tiek drąsos ir atvirumo. Bent man, jei pora pirmų kartų albumas dar kėlė kokių nors abejonių, vėliau supratau, kad klausyti Aistės reikia atvira širdimi ir ausimis, o tuomet viskas susidėlioja į savas vietas. Galbūt tokia ir yra jos teorija, kuri padeda į viską žvelgti paprasčiau.

84/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

MARIJUS ALEKSA

AS THEY ARE

Lietuvos muzikos informacijos centras, Self-released

Ką galima pasakyti apie Marijų Aleksą... Daug galima, tačiau tie, kas dabar skaito šią apžvalgą, tikrai žino šį vieną svarbiausių Lietuvos būgnininkų. Jei dar mėgsta džiazą, apskritai tikriausiai jau baigė skaityti, nes ką čia tas Braškys apie Aleksą paporins. O porinti galima daug, nes „As They Are“ yra didelis žvėris, riaumojantis savo kūrybiškumu ir šiek tiek prispaudžiantis savo svoriu. Pirma mintis, kuri šauna, – po šimts, tai labai rimtas darbas: profesionalus iki kruopelyčių, išieškotas ir sustyguotas taip, kad paklausęs jautiesi lyg būtum nubėgęs kokį keistą muzikinį maratoną. Sulipdęs world muzikos įtakas  į vieną spalvingą džiazo drabužį Marijus sukūrė kažką tokio, ko vienu ar dviem paklausymais neaprėpsi. Pirmiausia, tai nėra būgnų albumas, nes muzikantas puikiai žino, kada jam geriau būtų atsitraukti, o kada jo drumkitas turi būti lyderis, o antra, tai nėra regioninis albumas, nes jis daugiau kalba ne apie tai, kad Marijus yra lietuvis, o apie tai, kad Marijus bene dešimt metų gyveno Londone. Megapolyje sukaupta patirtis išsiveržia kaip vulkanas „As They Are“ kompozicijose ir neša tave taip stipriai, kad, kaip ir sakiau, šiek tiek pavargsti. Iš dalies susidaro įspūdis, kad Marijus yra net šiek tiek negailestingas užpildamas klausytoją tokia intensyvia muzikos srove. Neabejoju, kad prie šio albumo šiemet dar sugrįšiu: per daug nepastebėta, per daug neįsisavinta, per daug informacijos tiesiog nueina, tačiau girdėti tokį turtingą albumą visada yra džiaugsmas, net jei tam reikia padaryti ne vieną ir ne dvi pertraukas. O džiaugtis pastaruoju metu juk labai norisi.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

DOMAS STRUPINSKAS

UNDERSCORE (LIVE FROM STUDIO)

Self-released

Enigma. Viskas, kas yra susiję, su Domu Strupinsku, man yra enigma. Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, žino, kas jis toks. Tačiau ar tikrai? Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, klauso, ką jis kuria. Tačiau ar tikrai? Ir čia nėra joks priekaištas kūrėjui, tiesiog aplink tiek jį, tiek jo muziką yra pakilęs toks intriguojantis rūkas, kad kartais norisi kaip tik nesidomėti, o tik patirti, paskui ir vėl laukti lyg iš niekur atsirandančio įrašo. Štai taip, iš niekur, atrodo, atsirado ir „Underscore“ – paslaptingas, meditatyvus, instrumentinis penkių kūrinių mini albumas, apie kurį aš nežinau absoliučiai nieko, todėl esu paliekamas su savo jausenomis, spėjimais ir pasvarstymais. O jie tokie, kad „Underscore“ savyje turi keistą užtaisą, neleidžiantį šio EP tiesiog padėti kelissyk paklausius; jis praslenka kaip migla pro ausis, paliesdamas tave keliomis gaidomis, tačiau tą pat akimirką panardindamas į savotišką transą, kuris baigiasi muzikai nutilus, o tu ir vėl priverstas klausyti nuo pradžių. Akivaizdu, kad tai nėra flashy darbas, jis, atvirkščiai, labiau skirtas atmosferai kurti, todėl, jei paklaustumėte, kuris vis dėlto gabalas tau įstrigo, aš tik gūžtelėčiau pečiais ir paklausčiau: o kiek jų buvo? Keista, atrodytų, mažas darbas, tiesiog išleido, ir tiek, o tiek savyje turinio talpina. Tačiau, peržvelgus Domo diskografiją, „Underscore“ čia įsipaišo labai dėsningai, nes, mano manymu, tokia ir turi būti šio kuklaus viešumoje, bet nekuklaus kūryboje kūrėjo muzika. Todėl, jei norite kažko gilesnio ir esmingesnio, šis albumas tikrai jus (under)scorins.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)

Kalbėdami apie LP (vinilinės plokštelės) formato pranašumus, kiekvienas iš pašnekovų pabrėžia, kad vinilas klausytojui leidžia skirti daugiau dėmesio muzikai ir kuria tikresnį santykį su ja. „Vinilas leidžia su muzika pabūti daug intymiau nei bet kuri kita platforma ar formatas. Jeigu mes atsisiunčiame muziką MP3 formatu ir vėliau ištriname, tai plokštelė yra visiškai kitoks priėjimas prie muzikos. Turi gerai apgalvoti ir išsirinkti tą, kuri tikrai patiks ir klausysi ilgus metus. Privalai plokštelę nusipirkti, parsinešti namo, išpakuoti, uždėti ant vinilų grotuvo, kurį turi turėti ir prižiūrėti. Tai labai tikras daiktas, o tikrų daiktų, kalbant apie meną, vis mažėja. Be abejo, galima sakyti, kad tai mada ar atgimimas, bet jeigu tai ir yra mada, tai manau, kad labai sveika, nes yra visai kitoks santykis su atlikėju ir jo kuriama muzika“, – sako „Golden Parazyth“ grupės lyderis G.Širka.

Grupės „Garbanotas“ narys M.Joneikis dar pamini tam tikrą nostalgiją šiai laikmenai ir tai, kad klausytojai, ypač kolekcininkai, į vinilą dažnai žvelgia ir kaip į meno kūrinį: „Klausytojai renkasi tarp vinilo, kaip rimčiausio būdo prieiti prie muzikos, ir skaitmenos, o CD tampa tarpiniu variantu. Vinilas šiek tiek įpareigoja ir garantuoja tikresnį muzikos patyrimą. Manau, kad žmonės pasiilgsta to. Dalį žmonių veikia tam tikra nostalgija ir vinilas grįžta, kaip tam tikruose žmonių grupėse grįžta polaroidai ar rašomosios mašinėlės. Man asmeniškai vinilas dar yra ir tam tikra meno forma – nuo didelio viršelio, kurio dizainas yra meno kūrinys ar paveikslas, iki paties vinilo. Aš labai mėgstu skaityti apie viršelius – kas juos kūrė, kaip jie padaryti. Yra tokių nuostabių vinilų pasaulyje, kuriuos kartais norėtum turėti tik dėl viršelio. Viršelis, vidus, apipavidalinimas – man yra svarbi sintezė ir žavu, kad klausytojai tai taip pat mato.“

Vinilo studijos vadovas A.Franckevičius sako, kad dažnas klausytojas atkreipia dėmesį ir į kitokį muzikos skambesį: „Vinilas yra tas formatas, kurį žmogus nusiperka ir išklauso albumą nuo pradžios iki galo. Skaitmeniniu ar kompaktinių diskų formatu klausomi kūriniai dažnai perjungiami ar praleidžiami ir nėra skiriama tiek dėmesio muzikai. Taip pat yra tam tikras muzikos šiltumas – tai, ką daug klausytojų pastebi ir sako, kad iš vinilo ji skamba kitaip.“

A.Bongas iš „Suru Records“ kaip melomanams svarbiausius LP pranašumus akcentuoja vinilų kokybę, formatą ir patį klausymąsi: „Klausant CD ar „Spotify“, muzika gali būti kaip fonas skaitant ar darant kažką kita. Vinilas – šiek tiek prabangesnis muzikos klausymosi būdas, nes turi skirti dėmesį tik tam. Kiti argumentai už šį formatą būtų art work ir fiziniai parametrai. Vinilai turi didelius viršelius, kuriuos galima paversti meno kūriniais bei neapkarpytus aukštus ir žemus dažnius. Jiems yra daromas specialus masteringas, todėl, jei turi gerą klausą ir gana gerą aparatūrą, vinilas skamba kitaip. Man šių trijų priežasčių užtenka, kad mėgčiau vinilus labiau už streaminimą ar CD. Manau, dauguma pasaulio melomanų ir muzikos mylėtojų dėl to ir renkasi šį formatą.“

O apie tai, kodėl atlikėjai vis dažniau savo kūrybą pristato vinilo formatu, A.Bongas sako, jog viską lemia klausytojai: „Vinilai yra globalus reiškinys. Manau, kad Lietuvos atlikėjai tiesiog paklūsta pasaulinei tendencijai. Žmonės šiais laikais labai skuba, nėra laiko skaityti ir sau, o vinilas yra viena iš tų retų akimirkų, kai gali trumpam sustoti, pasiimti realų daiktą ir pasimėgauti muzika. Pasiimi plokštelę, grožiesi viršeliu, matai, kaip sukasi vinilas, gal pas tave židinyje malkos kūrenasi ar geri mėgstamą gėrimą ir tai tau suteikia žymiai daugiau malonumo nei telefone paspaustas mygtukas „play“ ir iš kolonėlės pasigirdusi muzika. Čia svarbu procesas, ir tai renkasi ne grupės, o klausytojas. Paklausą formuoja klausytojai, o jeigu yra paklausa, tuomet atitinkamai atsiranda pasiūla iš atlikėjų ir leidybos kompanijų pusės.“

G.Širka iš „Golden Parazyth“ pritaria, kad grupės seka tendencijas ir viena kitą. Jo nuomone, vinilinė plokštelė gali būti ir graži grupės vizitinė kortelė, bei priduria, kad muzikantai vertina tuos pačius LP privalumus, kaip ir klausytojai: „Vinilų populiarumui įtakos turėjo ir tai, kad mes vienas į kitą dairomės – vieni išleido plokštelę, išleidžia ir kiti. Manau, kad tik konkurencija skatina progresą. Pasižiūrėkite į Angliją, į Vokietiją – kuo daugiau gerų atlikėjų, didesnė konkurencija, tuo geresnį produktą bandoma sukurti ir tuo geresnę dainą stengiamasi parašyti. Visa tai į gera, net ir kopijavimas (šiuo atveju – vinilo kaip laikmenos) yra labai gerai. Taip pat grupėms yra malonu turėti savo vinilinę plokštelę. Man atrodo, gera turėti kažką apčiuopiamo, ypač kai tai yra iš tikrųjų ypatingas vinilas. Mes darėme greitai, brangiai ir gavome kokybišką produktą. Bendravome su „Rūdininkų knygyno“ direktoriumi ir kalbėjome, kad dabar pasaulyje yra parduotos visos vinilų spausdinimo mašinos ir jeigu kažkur atsiranda nauja leidykla, tai gali būti kažkas labai prasto. Jauniems atlikėjams, kurie nori išleisti pigiau, reikėtų pasidomėti kokybe, kad neišleistų prastos kokybės leidinio ar apskritai neprarastų pinigų.“

Grupės „Garbanotas“ narys M.Joneikis pritaria, kad vinilas – tai profesionaliausias būdas pristatyti savo kūrybą: „Į vinilo leidimą galima žiūrėti kaip į verslą, ir jis veikia, jei įvertini savo klausytojų būrį ir tiražą. Kainuoja brangiau, bet grupei tai atsiperka. Kai išleidome pirmąjį vinilą, buvo daug naujų dalykų, tačiau tai vienas rimčiausių būdų išleisti muziką. Į internetą įkelti dabar yra labai lengva – gali namuose su telefonu įrašyti bet ką ir įkelti. Kompaktinę plokštelę išleisti taip pat yra gana pigu ir nesudėtinga.“

Vinilo studijos vadovas A.Franckevičius pastebi, kad kartais grupės paskuba leisti vinilus, neapgalvojusios nei apie platinimą, nei apie tiražus, todėl jų neišparduoda: „Galbūt tai yra šiek tiek prestižo reikalas ir solidžiau yra išleisti savo kūrybą plokštelėje, nei CD ar skaitmeniniu formatu. Vis dėlto šiuo metu galbūt yra net vinilų perteklius. Kiekviena jauna grupė nusprendžia, kad jai reikia išleisti savo plokštelę ir išleidžia. Dalies jų neparduoda, jų niekam nereikia. Žinoma, noras yra sveikintinas, bet reikia gerai pagalvoti apie platinimą ir tiražą, kad galiausiai visi liktų patenkinti.“

Ta proga festivalio organizatoriai skelbia pirmąjį atlikėjų sąrašą, kuriame yra užburianti šveicarų grupė „Kadebostany“, britas „Beardyman“, viena geriausių Lietuvos roko grupių „Colours of Bubbles“, „Radistai“ su kviestinių atlikėjų projektu, kitos grupės ir atlikėjai.

Šis sąrašas bus pildomas ir skelbiamas per kelis kartus, tačiau nekantriausieji jau šiandien gali šturmuoti bilietų prekybos portalą Tiketa.lt, nes pirmiesiems 500 bilietų taikoma speciali kaina – 35 eurai visoms trims festivalio dienoms plius mokesčiai. 

Publika nenusisuko

Nuo 2010 metų rengiamas vienintelis Lietuvoje festivalis ant jūros kranto „Karkle Live Music Beach“ labai greitai progresavo tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu atžvilgiu ir išaugo į didžiulį renginį, kuriame koncertavo tokios pasaulinės žvaigždės, kaip „Rudimental“, „Marlon Roudette“, „Example“, „GusGus“, VÖK, HIM ir daugelis kitų, o taip pat praktiškai visi populiariausi Lietuvos atlikėjai.

Tiesa, 2016 m. festivalis dėl nenumatytų sunkumų buvo priverstas padaryti pauzę ir tais metais neįvyko, tačiau su trenksmu atgimė šiemet.

„Šią vasarą renginyje sulaukėme apie 12 tūkstančių žiūrovų. Tai optimalus skaičius gamtiniu požiūriu jautriai pajūrio teritorijai, kurioje vyksta festivalis. Džiugu, kad atsirado investuotojų ir po metų pertraukos festivalis vėl galėjo įvykti, - sako organizatoriai. - Kaip ir buvome skelbę, praėjusios vasaros renginyje buvo galima apsilankyti su 2016 m. pirktais bilietais. Labai džiaugiamės, kad publika nenusisuko ir praktiškai visi, kas buvo įsigiję bilietus 2016-aisiais, juos panaudojo šiemet ir dalyvavo festivalyje“. 

Organizatorių duomenimis, dar yra likę nepanaudotų bilietų, pirktų 2016 metais. Juos dar bus galima panaudoti 2018 metų renginiui. Tam bilietų savininkai turėtų iki 2018 metų sausio 15 d., atsiųsti bilietų kopijas organizatoriams elektroniniu paštu bilietai@karkle.com ir jie bus pakeisti naujais.

Dalis pajamų iš bilietų prekybos tradiciškai bus skiriama Karklės kaimo infrastruktūrai gerinti, jo bendruomenėms ar konkretiems projektams įgyvendinti.

Festivalio vertybės išlieka

Muzikinių žanrų atžvilgiu Karklės festivalis visada buvo labai įvairus, savo vietą festivalio scenose turėjo tiek roko, tiek elektroninė ar šokių muzika. Tiesa, pastaraisiais metais kiek daugiau dėmesio sulaukdavo būtent elektroninė šokių muzika, kurią iš populiariausių Europos naktinių klubų „atveždavo“ žinomi didžėjai.

Ateinančios vasaros festivalyje, anot organizatorių, muzikinių žanrų jėgų balansas turėtų pakrypti gyvai atliekamos muzikos naudai. Bus stiprinamos ir įvairių kitų menų, kurie tradiciškai pristatomi Karklės festivalyje, pajėgos, o taip pat plečiama pramogų pasiūla.

„Yra daug koncertų ir yra Festivalis“, - toks „Karkle Live Music Beach“ rengėjų moto. O tai reiškia, kad didelis dėmesys yra skiriamas ne tik pasirodymams festivalio scenose, bet ir veiksmui šalia jų. T.y. įvairūs plenerai, parodos, kūrybinės dirbtuvės, gatvės teatrų pasirodymai, madų šou, pasaulio šalių virtuvės, hipių turgelis ir daug kitų dalykų, kurie į Karklę vilioja ne tik pasiklausyti muzikos, bet tiesiog taškytis muzikos ir pramogų bangose.

„Festivalio vertybės nesikeičia, tai – muzika, laisvė, meilė, taika ir gėris. Tos „hipiškos“ Karklės festivalio dvasios, kuri tapo išskirtiniu mūsų renginio bruožu, jau neįmanoma pakeisti. Tuo metu muzikinį repertuarą kasmet stengiamės sudaryti kuo įvairesnį, įdomesnį ir kokybiškesnį. Kaip įprasta, orientuojamės į žiūrovų supažindinimą su įvairių šalių muzika, su grupėmis, kurios šiuo metu turi didžiausią potencialą „iššauti“ pasaulinėje muzikos rinkoje“, - festivalio koncepciją apibūdina organizatoriai.

Karklėje – „karšti“ šveicarai „Kadebostany“

Pirmajame festivalio atlikėjų sąraše ryškiausiai žiba šveicarų grupės „Kadebostany“ pavadinimas. 2008 metais įkurtas kolektyvas pristatomas kaip „naujieji popimperijos kolonistai, pasižymintys unikaliu stilistiniu identitetu ir galingais gyvais pasirodymais“. 

Grupės pagrindą sudaro jos įkūrėjas, kompozitorius ir prodiuseris Guillaume Jérémie-Kadebostan, keletas kitų muzikantų – bosistas, būgnininkas, pučiamųjų sekcija, o taip vokalistė Kristina, kuri dar ir groja gitara.

Grupės gyvavimo pradžioje vokalo partijas atliko kita dainininkė Amina Cadelli, tačiau dabar žavi blondinė Kristina, scenoje grojanti gitara ir dainuojanti savito tembro balsu, yra „viena didžiausių ir geriausiai saugomų grupės paslapčių“, - taip apie ją atsiliepia grupės prodiuseris.

Grupė savo diskografijoje turi tris albumus, šiuo metu labai aktyviai koncertuoja visoje Europoje ir už jos ribų. Vieni ryškiausių pastarųjų „Kadebostany“ darbų – melancholiška praėjusios vasaros baladė „Mind If I Stay“, singlas „Joy & Sorrow“, iš anksčiau žinomi hitai „Castle in the Snow“, „Walking with a Ghost“ ir kt.

Tai viena iš tų grupių, kurios kuria ne tik savitą, originalią muziką, bet ir itin vizualius gyvus pasirodymus, kurių metu praktiškai neįmanoma atitraukti akių nuo scenos ir ypač vokalistės Kristinos. Todėl „Kadebostany“ pastaruoju metu yra viena labiausiai laukiamų grupių įvairiuose Europos koncertuose ir festivaliuose.

Laukia gyvas „Radistų“ šou   

Karklės festivalio metu kitų metų rugpjūtį į Lietuvą sugrįš mūsų publikos pamėgtas itin įdomus atlikėjas iš Didžiosios Britanijos Beardyman. Karjeros pradžioje šis artistas dvejus metus iš eilės tapo Anglijos Beatbox‘o čempionu. Be to, jis turi unikalų vokalą, repuoja, yra puikus didžėjus, eksperimentuojantis su įvairia garso technika ir išnaudojantis šiuos eksperimentus gyvuose pasirodymuose.

Pajūryje vėl laukiama ir turkų didžėjaus Mahmut Orhan, kuriam praėjusią vasarą pasirodyti Karklės festivalyje sutrukdė autoįvykis.

Iš Lietuvos atlikėjų festivalio organizatoriai jau sutarė su didžėjų duetu „Radistai“, šiuo metu švenčiančiu 10 metų sukaktį ir „siaučiančiu“ šalies arenose. Kaip ir jubiliejiniuose renginiuose, taip ir Karklės festivalio pagrindinėje scenoje „Radistai“ surengs gyvos muzikos pasirodymą „Radistai DJ‘s Live“ kartu su kviestiniais svečiais – roko grupės „Freaks On Floor" lyderiu Justinu Jaručiu, ypač greit populiarėjančia hito „Superstar" atlilėja Beatrich, specialiai iš Didižiosios Britanijos atvykstančiu dainininku Matthew ir Donatu Montvydu (Donny Montell).

Žinia, šiemet dueto nariai Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius žengė didelį žingsnį į užsienio rinką: pasirašė sutartį su viena didžiausia pasaulyje įrašų kompanija „Warner Music UK“. Būtent ši kompanija birželio 2 d. išleido „Radistų“ kartu su dainininke Beatrich įrašytą singlą „Good Things“, kuris skina rekordus įvairiose pasaulinėse muzikinėse platformose.

Tarp kitų Lietuvos atlikėjų - Beissoul & Einius, rokeriai „Colours of Bubbles“, tradicinio Karklės festivalio pradedančiųjų grupių konkurso „Golden Fish“ praėjusios vasaros nugalėtojai „Black Biceps“ ir kt.

Pasak organizatorių, sąrašas toli gražu ne galutinis. Šiuo metu jau yra suderėta arba dar vyksta derybos su grupėmis bei atlikėjais, tarp jų – ir pasaulinio garso, kurių pasirodymų laukiama jau aštuntajame festivalyje „Karkle Live Music Beach-2018“, vyksiančiame rugpjūčio 17-19 dienomis Lietuvos pajūryje.