Dėkingas savo mamai

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, trečiame aukšte, Juozo Tumo-Vaižganto „Rimai ir Nerimai“, Antano Škėmos „Balta drobulė“, Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir kitų iki skausmo žinomų knygų draugijoje kardinolas S.Tamkevičius vertė savo gyvenimo istoriją „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai, 1968–1988“, iliustruotą nuotraukomis ir prisiminimais.

„Čia aš su broliais Vladu, Albinu ir Jonu. Pastarasis – vyriausias, tuo metu tarnavo kariuomenėje. Ten įsigijo fotoaparatą ir mus visus nufotografavo. Nuotraukoje stovi mano tėveliai –  Anelė ir Motiejus. Labiausiai už viską esu dėkingas savo mamai“, – po akimirkos S.Tamkevičius atvertė antrąją nuotrauką, kurią nuo pirmosios skyrė vos pusmetis. Joje – broliai, tik mylimos mamos, kuriai dvasininkas dėkingas už savo kelią, šalia nėra.

„Už viską labiausiai esu dėkingas savo mamai. Jei ne ji, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus nebūtų buvę“, – paprašytas patikslinti, ką turėjo omeny, S.Tamkevičius prisiminė savo krikšto dieną, kai jį, paliegusį ir silpnos sveikatos, mama paaukojo Švč.Mergelei Marijai. Moteris meldė stebuklo, o jam įvykus vylėsi, kad sūnus taps geru kunigu.

„Nežinau, tapau geru ar ne, bet tik jos dėka anksti pradėjau patarnauti šv.Mišiose Krikštonių bažnyčioje. Prie altoriaus prabėgo visi mano mokslo metai ir, manau, mama buvo didžiausia kaltininkė, kad pasirinkau kunigystę“, – šypsodamasis S.Tamkevičius tęsė kelionę savo knygos ir nuotraukų albumo puslapiais.

Neabejojo pasirinkimu

Po Pirmosios Komunijos, būdamas septynerių, paragintas mamos, S.Tamkevičius tapo ministrantu. Juo buvo iki studijų Kauno kunigų seminarijoje. Klebonas su ministrantais mažai bendravo ir apie kunigystę nekalbėdavo, tačiau bažnyčioje, po vargonais, buvo klebono biblioteka, kur gulėjo aibė pačių įvairiausių knygų.

Kardinolo Sigito Tamkevičiaus prisiminimų knygos ištraukomis Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje paminėtas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50-metis./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

„Kai klebonas leisdavo raustis toje bibliotekoje, man būdavo šventė. Lipdavau kopėčiomis ir imdavau, ko tik širdis geisdavo. Tai man yra vienas gražiausių vaikystės prisiminimų“, – skaityti S.Tamkevičius nesiliovė ir tada, kai studijuojant Kauno kunigų seminarijos trečiame kurse buvo pašauktas tarnauti prie Juodosios jūros, Statybininkų batalione. Ten jis statė karininkų sanatoriją ir prižiūrėjo radijo tašką. Šalia jo turėjo lovą, o po ja – visą biblioteką, su Šventuoju Raštu ir dar keliomis dvasinėmis knygomis. Jų skaitymas formavo pasaulėžiūrą ir padėjo rasti atsakymus į klausimus.

Dėl pasirinkto kelio dvejonių nekilo, o jei ir kilo, tai tik dėl to, ar sugebėsiu būti geru kunigu.

„Dėl pasirinkto kelio dvejonių nekilo, o jei ir kilo, tai tik dėl to, ar sugebėsiu būti geru kunigu. Man atrodė, kad esu silpnos sveikatos ir dėl manęs kitiems bus daugiau rūpesčių nei naudos. Dvasios tėvas nuramino, kad dėl to nereikia išgyventi – kiek turėsiu sveikatos, tiek jos ir pakaks. Kai mane pakvietė į sovietinę armiją, buvo proga dar ne kartą patyrinėti save, ar kunigystė mano kelias, bet visuomet atsakymas buvo vienas ir tas pats – noriu būti kunigu ir nieku kitu. Noriu  tarnauti ir daryti gera. Noriu dalytis tuo tikėjimo turtu“, – kalbėjo dvasininkas.

Išliko stiprus

Galiausiai prisiminimai arkivyskupą ir jo besiklausančiuosius atvedė į 1972-uosius, kai dienos šviesą išvydo ilgiausiai leistas, plačiausiai pasklidęs, persekiojamos, bet niekada nepalūžusios Bažnyčios simboliu tapęs pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Kunigams nutarus leisti nelegalų žurnalą, S.Tamkevičiui nebuvo minties darbą pradėti be vyskupo Vincento Sladkevičiaus sutikimo ir jo palaiminimo.

„Pamenu, vasario 17 d. nuvažiavau į Nemunėlio Radviliškį pas vyskupą V.Sladkevičių pasitarti dėl platinti paruošto pogrindžio leidinio. Labai norėjosi, kad vyskupas tremtinys palaimintų reikalingą, bet drauge ir labai pavojingą darbą. Ekscelencija Vincentas peržiūrėjo ir pasiūlė leisti kronikos tipo leidinį, aprašyti, kaip diskriminuojami tikintieji, ir pridėti komentarą. Kaip pavyzdį parodė lenkišką laikraštį „Kronika“, – V.Sladkevičiaus namus palikęs tarsi ant sparnų, S.Tamkevičius tuomet neįtarė, kokie iššūkiai jo laukia. Rinkti informaciją leidiniui buvo sudėtinga ir pavojinga. Laimei, dvasininko aplinkoje buvo daug veiklių kunigų, seserų ir pasauliečių, kurie talkino skleidžiant tiesos žodį.

„Pradėjęs leisti kroniką nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji eis. Žinojau, kad surinkus pakankamai straipsnių ir žinių pasirodys numeris“, – jų, anot „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus, iki Atgimimo išėjo 81.

Pirkinys: po minėjimo visi norintys galėjo įsigyti S.Tamkevičiaus prisiminimų knygą./ Justinos Lisauskaitės nuotr.

S.Tamkevičius buvo suimtas 1983 m. gegužės 6 d., Alfonso Svarinsko teismo metu. 23 tomų baudžiamojoje byloje kaltintas antisovietine propaganda ir agitacija. Tais pačiais metais gruodį nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo – šešeri metai griežto režimo lageryje ir ketveri metai tremties.

„Prisimenu mokyklą ir pirmąjį savo tardymą. Tada man buvo vos vienuolika. Kažkas ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, o aš buvau pirmas įėjęs į klasę ir tai pamatęs. Mane gąsdino baltomis meškomis, žadėjo mušti. Galvoju, kad tai buvo savotiška įžanga į tai, kas manęs laukė. Todėl visą laiką išlikau stiprus“, – pokalbį baigė dvasininkas.

Lankytojai galės interaktyviai patirti pavojingą „Kronikos“ platinimo darbą, simboliškai tapdami leidinio bendradarbiais ir drąsiai „į laisvę“ perkeldami sovietinės cenzūros „narve“ įstrigusias žinias. Atsargiai perskaitydami pranešimus, publikuotus „Kronikos“ puslapiuose, taip pat bendradarbių baudžiamųjų bylų fragmentus, jie galės apžiūrėti įvairias su „Kronikos“ veikla susijusias istorines nuotraukas bei kitą informaciją, o labiausiai sudominusius ar sukrėtusius puslapius apdairiai pernešti į išorę.

Tikrosios „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai, kaip ir sovietinio režimo atstovai, 1972 m. pavasarį nesitikėjo, kad neišvaizdus, primityviomis priemonėmis išspausdintas žurnalas galėtų turėti tokį ilgalaikį griaunamąjį poveikį. Vis dėlto prieš 50 metų parengtas ir išplatintas pirmasis „Kronikos“ numeris tapo iškiliu slenksčiu XX amžiaus Lietuvos istorijoje. „Kronikos“ leidyba ir platinimas buvo slaptas, nelegalus ir labai pavojingas užsiėmimas. Sovietinis saugumas nuo pat pirmųjų numerių pasirodymo skyrė dideles pajėgas kovai su laisvo žodžio skleidėjais. Pastarieji savo ruožtu ėmėsi maksimalaus atsargumo priemonių – dirbo (ar darbo vietą keisdavo) tamsoje, keisdavo rašymo mašinėlių šriftus, vengdavo rašyti ranka, slėpdavosi konspiraciniuose patikimų žmonių būstuose, kurių dažnai nepalikdavo ištisas savaites, kol nebūdavo paruošas naujas numeris. Ko gero, veiksmingiausia priemonė buvo tai, kad net patys „Kronikos“ bendradarbiai tiksliai nežinojo, kas yra tikroji „Kronikos“ redakcija.

Organizatorių nuotr.

Išsisukti nuo represijų stengtasi ir laikantis principo „per ką gauni pogrindinę spaudą, per tą ir perduok medžiagą jai“. Vis dėlto išvengti kruopščiai mezgamo KGB užverbuotų bendradarbių tinklo buvo itin sunku. Per septyniolika „Kronikos“ leidybos metų daugelis bendradarbių patyrė nuolatinį persekiojimą, jų namuose ne kartą buvo atliekamos kratos, įrengta pasiklausymo įranga. Dalis jų buvo areštuoti, tardomi, nuteisti. Už leidybą ir platinimą baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 23 asmenys, 63 asmenims taikytos vadinamosios „profilaktinės priemonės“.

Bebaimių vyrų ir moterų iniciatyva informacija apie okupuotoje Lietuvoje ir kitose sovietinėse valstybėse valdžios vykdytą tikinčiųjų diskriminaciją, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus bei visuomenės gyvenimo įvykius, kuriuos oficialioji sovietų Lietuvos spauda buvo linkusi nutylėti, pasiekė Vakarus, buvo verčiama į Europos kalbas, transliuojama radijo bangomis, kol ilgainiui tapo nenuginčijamu sovietinės sistemos brutalumo ir galiausiai žlugimo liudininku.

Instaliaciją varpinėje papildo garso įrašai iš „Amerikos balso“ archyvo bei informaciniai stendai katedros aikštėje, kviečiantys plačiau susipažinti su „Kronikos“ leidybos ir platinimo istorija.

– Jūsų Eminencija, kaip manote, kokias „Kronikos“ pamokas Lietuva išmoko, o kokias galbūt primiršo?

– Svarbiausioji „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pamoka – už tiesą ir laisvę reikia kovoti per visą gyvenimą. Dievas mus apdovanojo laisve, bet tą laisvę daug kas kėsinasi pavergti. Ne tik išorinės jėgos, bet ir įvairūs mūsų vidiniai polinkiai.

Žmogų gali kėsintis pavergti ne tik išorinis, gerai matomas priešas, kaip tai vyksta šiandienėje Ukrainoje, bet ir blogis, esantis šalia mūsų, kaip alkoholis, narkotikai ir panašūs dalykai. Ir ši vergystė gali būti ne mažiau pražūtinga už išorinę nelaisvę. Jei žmogus nebudi, jis gali labai lengvai prarasti laisvę.

Sovietmečiu viskas buvo aišku: buvome okupuoti, okupantas kovojo su tautiškumu, su Bažnyčia. Buvo labai akivaizdu, kur reikia priešintis. Šiandien gali atrodyti, kad jau nereikia kovoti už laisvę. Bet tokiomis laisvės sąlygomis yra pavojus pasinerti į pramogas, daiktus ir jau nebranginti tiesos, tikėjimo. Žmogus gali nė nepajusti, kai savo vidumi tampa pavergtas.

Gyvename laisvoje Lietuvoje, bet tikrai laisvų žmonių, man atrodo, yra mažuma.

Sovietmečiu kovojome už išorinę laisvę, šiandien tos kovos jau nebereikia, bet už visą žmogaus laisvę reikia kovoti visą gyvenimą. Tai ir būtų „Kronikos“ pamoka.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje būtent Katalikų bažnyčia tapdavo laisvės kovų bastionu (prisimename 1863 m. sukilimą, Blaivybės sąjūdį, knygnešius, pasipriešinimą sovietizacijai).

– Bažnyčia stovi ant uolos, kuria yra Kristus ir jo paskelbtoji Evangelija. Kas priima Kristų, savo gyvenimą stato ne ant smėlio, bet uolos. Kristus apie save pasakė: „Aš esu tiesa“ ir „Tiesa padarys jus laisvus“. Vadinasi, krikščionis niekuomet nesusitaikys su vergiška padėtimi. Krikščioniškas tikėjimas, jeigu jo nuosekliai laikomasi, visais laikais padėdavo žmonėms stovėti tiesos pusėje ir kovoti už laisvę. Kai žmogus be tikėjimo ima kurti savo tiesas, labai dažnai jis nueina į visokius klystkelius. Manau, Bažnyčia tuo ir brangi tiek praeityje, tiek šiandien, kad ji žmogų padaro tvirtą, sąžiningą, kovojantį su bet kokia prievarta.

Galime tik pasidžiaugti, kad Vakarų civilizacija kūrėsi ant krikščioniškų pamatų; tai užtikrino jos gyvybingumą. Todėl mūsų tikėjimas yra didelė brangenybė.

Žvelgdami į savo istoriją matome, kad Bažnyčia ir jos žmonės visada kovoja už laisvę: carinės priespaudos laikais – knygnešiai, sovietmečiu – „Kronika“, vėliau – Sąjūdis. Ir visur pirmose gretose matome tikinčius žmones, krikščionis. Man atrodo, esminis dalykas, kad tikėjimas padaro žmogų pakankamai stiprų, tikėjimas iš žmogaus reikalauja gyventi tiesoje, elgtis pagal sąžinę. Todėl tvirtai tikinčio žmogaus neįmanoma pavergti. Jis visada kovos už tikrą laisvę.

– Kaip Lietuvos visuomenėje keitėsi požiūris į „Kroniką“, jos leidėjus ir platintojus per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį?

– Man atrodo, kad „Kronika“ nestokojo dėmesio per visą nepriklausomybės laikotarpį, tik šiemet, minint „Kronikos“ 50 metų jubiliejų, to dėmesio yra išskirtinai labai daug.

Jei žmogus nebudi, jis gali labai lengvai prarasti laisvę.

Dauguma „Kronikos“ žmonių buvo gana kuklūs ir nematė reikalo apie save kalbėti. Tačiau dėmesys su metais augo, ypač artėjant apvalioms sukaktims – 30, 40 metų. Šiemet jo ypač daug, iš visų pusių analizuojama, kokia „Kronikos“ įtaka buvo anuomet, kokių pamokų gali būti šiandien.

Apie „Kronikos“ leidimą, apie tai, kas buvo prieš 50 metų, kalbėta daug. Kartais man atrodo, kad gal net per daug. Bet labai svarbu, kad mes iš „Kronikos“ fakto pasidarytume išvadas dabarčiai. Žmonės ir sovietmečiu, ir dabar yra panašūs. Ir anuomet, ir šiandien mums reikia stovėti tiesos pusėje, kovoti už tikrą vidinę, dvasinę laisvę.

Todėl „Kronikos“ pamokos, man atrodo, šiandien yra ne mažiau aktualios, nes mus daug kas bando pavergti. Pavyzdžiui, genderistinė ideologija, kurią popiežius Pranciškus įvardija kaip ideologinę kolonizaciją; arba pastangos tikėjimą, Bažnyčią palikti kažkur paribyje, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu.

Manau, kad labai svarbi „Kronikos“ pamoka – mūsų tautos pamatų pamatas buvo ir yra krikščionybė ir šitą pamatą reikia labai branginti. Jei, neduok Dieve, mes jį prarastume, būtume beviltiški.

Seime vyksianti konferencija bus ne tiek apie praeitį, daugiau bus kalbama apie dabartį ir ateitį. Apie tai ir reikia kalbėti: ką nuveikė „Kronika“, paanalizuoti, ką mes šiandien turime padaryti, kad būtume tokie tvirti, kokie tvirti buvo „Kronikos“ žmonės.

– Gimė ir auga jaunoji karta, kuri tiek apie „Kroniką“, tiek apie totalitarinį sovietmečio režimą žino tik iš vadovėlių arba vyresniųjų pasakojimų. Kokią žinią norėtumėte jiems palikti?

– Yra didelė pagunda manyti, kad svarbu tik tai, ką mes patys šiandien kuriame. Labai lengva taip susireikšminti. Svarbiausia žinia, kurią norėčiau palikti jaunajai kartai: labai branginkite savo šaknis. Tos šaknys yra visa tai, ką kūrė ir už ką kovojo visi mūsų pirmtakai. Šis paveldas yra brangenybė, iš kurios galime mokytis kurti ateitį. Istorija yra gyvenimo mokytoja; ta mokytoja yra ir mūsų istorinės šaknys.