„1994 metais mūsų leidykla šią seriją perėmė iš kitos leidyklos, ir jau tris dešimtmečius labai atsakingai ir nuosekliai ją leidžiame. Kasmet sulaukiame apie 30–40 rankraščių, kuriuos anonimiškai, neatskleidžiant rankraščio autorystės, kruopščiai vertina kompetentinga rašytojų komisija. Kasmet išleidžiame po dvi atrinktas knygas – vieną poezijos ir vieną prozos. Ne veltui šįmet pelnytame Knygos apdovanojime pažymima, kad jis teikiamas „už debiuto prestižą, dėmesį pradedantiesiems autoriams ir kruopštų darbą su rankraščiais“, – sakė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos direktorė Giedrė Šorienė.

Tarp „Pirmosios knygos“ serijoje per 30 metų išleistų pirmųjų knygų autorių – tokie šiandien žinomi rašytojai, kaip Nacionalinės premijos laureatas Rimvydas Stankevičius, Renata Šerelytė, Marius Ivaškevičius, Laura Sintija Černiauskaitė, Rimantas Kmita, Giedrė Kazlauskaitė, Agnė Žagrakalytė, Gytis Norvilas, Antanas Šimkus, Dainius Dirgėla ir daugelis kitų puikių kūrėjų.

Paprašėme kai kuriuos autorius prisiminti savo pirmųjų knygų gimimo aplinkybes, tą jausmą, kai rankose laikė savo knygą–pirmagimę, įsimintiną darbą su knygos redaktoriumi.

Laura Sintija Černiauskaitė

Pirmoji mano knygelė „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (keturi apsakymai) pasirodė 1994-ųjų pačioje pabaigoje, berods gruodį, aplinkui mano aštuonioliktąjį gimtadienį. Atsimenu, valkiojausi senamiestyje po paskaitų Lietuvos muzikos akademijoje, temo, snigo didžiulėm snaigėm, o mane staiga apėmė toks nepaaiškinamas euforiškas iki ašarų džiaugsmas. Tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o grįžus namo tėtis praneša žinią: ką tik skambino iš leidyklos, jau yra signalinis knygos egzempliorius, važiuojam gerti šampano. Supratau, kad tas tarytum be priežasties apėmęs džiaugsmas iš tiesų turėjo priežastį, kurią, būdama labai intuityvi, pagavau plevenant ore...

Tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o grįžus namo tėtis praneša žinią: ką tik skambino iš leidyklos, jau yra signalinis knygos egzempliorius, važiuojam gerti šampano.

 

Apsakymai beveik tiesiogine prasme gimė mokyklos suole: kai ką užsirašydavau per pamokas. Grįžusi namo surinkdavau oranžine kaip mandarinas, berods, švediška tėčio spausdinimo mašinėle (tai buvo pragariškas darbas, nes kiekvieną klaidą tekdavo užtepti tokiu baltalu, jį džiovinti, tada pataikyti ant viršaus užspausti raidę, žodį ar visą sakinį). Tuos keturis apsakymus lietuvių kalbos mokytoja Rima Mackevičienė, globojusi mane nuo penktos klasės, išsiuntė į Jaunųjų filologų konkursą. 1993–aisiais jame laimėjau pirmąją vietą. Tada toji pati mokytoja paskatino dalyvauti PK konkurse. Ir vėl laimėjau!

Dar atsimenu, kaip sėdime su Algimantu Zurba Jakšto gatvėje tuometinėje „Jaunimo gretų“ redakcijoje, kur jis tuo metu dirbo, ir redaguojame mano būsimąją knygelę. Pamačiusi, kiek daug Algimantas pribraukęs, vos neapsiverkiau iš pykčio. Dabar, kai pati redaguoju kolegų tekstus ir turiu su kuo palyginti, suprantu, kad pataisymų, ypač kaip pirmai knygai, ten buvo visai nedaug... Bet tada net drebėdama kovojau už kiekvieną žodį. Algimantas terliojosi su manimi labai kantriai, slopindamas šypseną. Kiek jis turėjo pedagoginės išmonės ir šilumos!.. Gerai atsimenu vieną jo patarimą: kai kuriuos ilgus sakinius skaidyti į trumpesnius, kad jie būtų paveikesni. Tada to nesupratau, priešinausi ir ginčijausi, nes buvau prisiskaičiusi Markeso bei Hemingvėjaus, ir ilgus, kone be pabaigos sakinius laikiau meniškumo viršūne... O dabar ir pati mėgstu trumpus, aiškius, „smūginius“ sakinius.

Rimvydas Stankevičius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Pirmoji mano eilėraščių knyga „Akis“ PK serijoje buvo išleista 1996 metais, jau daugiau, nei prieš ketvirtį amžiaus – dar kitame šimtmetyje, dar kitame tūkstantmetyje. Anuomet leidybinė situacija buvo tokia, kad PK konkursas jaunam niekam nežinomam autoriui buvo kone vienintelė galimybė išsileisti knygą. Ligi šiolei menu savąjį džiaugsmą, konkurso komisijai paskelbus verdiktą – taip stipriai, taip euforiškai daugiau neteko džiaugtis niekada gyvenime. Kai apie tai, kad Rašytojų sąjungos leidykla išleis mano poezijos knygą, pasakiau mamai, ji nepatikėjo, sakė: „Vaikeli, iš tavęs kažkas pasišaipė – didelių žmonių knygas leidžia, o ne tokių, kaip tu“.

Nežinau, ar pavyko man tapti „dideliu žmogumi“, bet ledai buvo pramušti – atnešus į leidyklą antrąją, vėliau trečiąją knygas, man jau nebuvo užduotas klausimas: „O kas tu toks?“, jau buvau jaunasis poetas, 1996-tų metų PK konkurso laimėtojas.

Kai apie tai, kad Rašytojų sąjungos leidykla išleis mano poezijos knygą, pasakiau mamai, ji nepatikėjo, sakė: „Vaikeli, iš tavęs kažkas pasišaipė – didelių žmonių knygas leidžia, o ne tokių, kaip tu.

 

Šio konkurso reikšmė ir jo teikiamos galimybės jauniems „beknygiams“ autoriams, manau, nė kiek nesumažėjo ligi šiolei. Laikai, žinoma, pasikeitė. Dabar savo knygą išsileisti gali bet kas – netgi moksleivis – tam galimybių turbūt netgi daugiau, nei norinčių jomis pasinaudoti. Tačiau nuoširdžiai rekomenduoju jauniesiems vartus į savo kūrybos platumas atverti būtent šitaip – dalyvaujant „Pirmosios knygos“ konkurse. Juk tai – ne šiaip sau galimybė išsileisti knygą, išsileidęs knygą PK serijoje autorius patenka į jaunam nežinomam žmogui būtiną kritikų, rašytojų ir skaitytojų bendruomenės regos lauką – akivaizdu, kad knyga bus platinama ne „iš po skverno“, o visuose knygynų tinkluose, susilauks recenzijų, bus perskaityta vyresniųjų plunksnos brolių ir sesių, o jei knyga išties šio to verta – jos autoriaus pavardė bus įsidėmėta.

O svarbiausia – dalyvaujančius konkurse rankraščius skaito ir vertina iškilios, kompetentingos literatūros pasaulio asmenybės, taigi – laimėjęs konkursą ir leisdamas knygą PK serijoje žmogus gauna ir itin vertingą bei retą dovaną – argumentą pasitikėti savo talentu bei sielos ramybę, kad leisdamas knygą nedaro nedovanotinos kvailystės – gauna patikinimą, kad knyga išties nėra gėdingai prasta. Patikėkite, nemaža sutikau žmonių, kurie paakinti lengvai prieinamų galimybių išsileido nebrandžią, „moksleivišką“, graudžiai juokingos kokybės knygą, kurios paskui visą gyvenimą gėdijasi, stengiasi apie ją pamiršti ir, jei tik gebėtų atsukti laiką atgal – ištrintų iš savosios bibliografijos. PK konkursas jaunuosius autorius nuo tokios „dėmės“ neabejotinai apsaugo.

Tad mano rankraštis pirmajai knygai buvo atmestas... nebežinau: tris, keturis, penkis kartus? Kai tą konkursą pagaliau „praėjau“, iš ankstesnio mokyklinio rankraščio ten jau nebuvo likę nė vieno eilėraščio. Ir gerai.

 

Agnė Žagrakalytė

Tai įvyko 2003 metais, taigi prieš dvidešimt vienerius metus? Nuoširdžiai sutrikau paprašyta prisiminti, nes nieko neprisimenu. Pagūglinus (kad bent išleidimo metus rasčiau) maloniai nustebau, kad knyga vis dar skaitoma, nes goodreadsuose yra dar šių metų sausį palikti du atsiliepimai: susigraudinau, labai netikėta, ačiū. Apie poezijos knygą galvojau dar mokykloje (bibliotekoje buvau susiradus visas ten esančias pirmąsias knygas, skaičiau ir matavausi), bet tuo metu  Pasvalio (ambicingiausias) literatas, apie mane net pompastišką straipsnį „Agnės magija“ parašęs, paauklėjo, kad pirmos knygos konkursui eilėraščių dar neteikčiau, „gal kokiam antram kurse“, – nes tai mane kažkaip sugadins. Kada (gal kokiam antram kurse) eilėraščius pateikiau, tame pačiame bendrabučio koridoriuje gyvenęs poetas Antanas Šimkus pranešė kalbėjęs su Valdemaru Kukulu, o tas pasakęs, kad mano poezijos knyga bus išleista. Bet dar po kiek laiko tas pats Antanas pranešė, kad, na, nebus tos mano knygos. Tais metais išėjo Antano knyga „Skradžiai“. Panašiai nutiko ir dutūkstantaisiais – rašytojų klubas pradėjo debiutų vakarus. Pakvietė mane, labai džiaugiausi, o paskui ant VPU (toks nebeegzistuojantis universitetas) skelbimų sienos radau kvietimą į renginį „Ateinantys“, susitikti su Daina Opolskaite, pirmosios knygos „Drožlės“ autore. Daina – mano kursiokė, taip pat iš to paties bendrabučio koridoriaus. Tad mano rankraštis pirmajai knygai buvo atmestas... nebežinau: tris, keturis, penkis kartus? Kai tą konkursą pagaliau „praėjau“, iš ankstesnio mokyklinio rankraščio ten jau nebuvo likę nė vieno eilėraščio. Ir gerai.

Renata Šerelytė

Pirmosios knygos konkursas man buvo tikroji kūrybinio kelio pradžia. Sunku net apsakyti, kokie jausmai apėmė, išgirdus, kad jį laimėjau. Ir džiaugsmas, ir pasididžiavimas, ir suvokimas, kad pagaliau tampu tuo, kuo visada troškau būti – rašytoja. Toji kukli knygelė su prastai įrištais puslapiais (atminkime, kokie laikai buvo!) man iki šiol yra viena brangiausių; o kai kurie tekstai  tebėra gyvi ir tikri, nesigėdyčiau jų ir šiandien. Pirmuosiuose tekstuose sutelpa visa, ką galbūt ir vėliau jau subrendę norėtume išsakyti.

O žvelgiant iš  šių dienų perspektyvos  –  Pirmosios knygos konkursas visada buvo ir, manyčiau, liks prestižiniu konkursu, kurį laimėjus iš tiesų galima didžiuotis. Jis suteikia tai, ko jaunam kūrėjui labai reikia – profesionalų palydėjimą į  literatūros pasaulį, pasitikėjimą savo jėgomis  ir pripažinimą.

Dainius Dirgėla

Koks jaunas autorius, manantis, kad turi prirašęs gerų tekstų, nenori išleisti savo pirmosios knygos?

Žinoma, nori! Iš to noro XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje po Vilniaus universiteto Sarbievijaus beržu gimė ir poetų grupė „Svetimi“, kurios narys buvau. 1994 m. su Valdu Gedgaudu, Evaldu Ignatavičiumi, Donatu Valančiausku ir Alvydu Šlepiku kartu išleidome poezijos antologiją „Svetimi“, kuri mums visiems tam tikra prasme buvo bendra Pirmoji knyga. Eilėraščių parašyta buvo daugiau nei tilpo į šią antologiją, tad Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos atgaivinta PK knygų serijos leidyba ir paskelbtas PK konkursas, žinoma, paskatino jame dalyvauti, vertinimo komisija pasirinko mano rankraštį. Taip 1995 m. pasirodė mano pirmoji eilėraščių knygą „Pavojingi žaidimai“. Tais metais debiutavau kartu su rašytoja Renata Šerelyte, kurios rankraštis nugalėjo prozos kategorijoje, ir pasirodė jos pirmoji novelių knyga „Žuvies darinėjimas“.

Mėgstu dalyvauti įvairiausiuose kūrybiniuose konkursuose ir net šiek tiek gaila, kad dalyvauti PK konkurse galima tik vieną kartą. Nors taip maga pasielgti kaip Romain Gary – sukurti savotišką poezijos Emilį Ažarą, parašyti neatpažįstamu stiliumi, dalyvauti PK konkurse ir... vėl laimėti.

Antanas Šimkus

Pirmosios knygos konkurse su eilėraščių rinkiniu dalyvavau du kartus. Antrasis buvo sėkmingas. Iki tol dalyvavau Respublikiniuose jaunųjų filologų konkursuose, vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje sekėsi neblogai, gaudavau prizų ir pagyrimų. O tarp tų pagiriamųjų žodžių atsirasdavo ir užuominų, kad gal jau metas sudaryti knygos rankraštį. Pats, ko gero, nebūčiau to ėmęsis, jei ne mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vilijos Janušauskienės bei poeto ir literatūros kritiko Valdemaro Kukulo pagalba.

Iš ekscentriško pavadinimo „A.Š.“ atsirado gal kiek mažiau asmeniškas, bet įtaigesnis „Skradžiai“. Rinkinys įgijo kitokią skaitymo dinamiką ir struktūrą atsisakius chronologinio kūrinių išdėstymo. Pats nebūčiau sugalvojęs.

 

Padedant jiems knygos rankraštis iš sumestinės eilėraščių krūvos tapo dvigubai mažesnės apimties rankraščiu. Iš ekscentriško pavadinimo „A.Š.“ atsirado gal kiek mažiau asmeniškas, bet įtaigesnis „Skradžiai“. Rinkinys įgijo kitokią skaitymo dinamiką ir struktūrą atsisakius chronologinio kūrinių išdėstymo. Pats nebūčiau sugalvojęs.

Knygos redaktoriumi, jos visokeriopu krikštatėviu ir tapo Valdemaras Kukulas, o dailininkas Romas Orantas rinkinio viršelį taikliai iliustravo tada dar apie XXI amžiaus gaisrą nė nesapnavusios Paryžiaus Dievo Motinos katedros fragmentu.

Tad mano pirmąją knygą palydėjo pasaulin labai tinkami žmonės. Kai rinkinys buvo išleistas, labai džiaugiausi. Džiaugiuosi ir dabar, su dėkingumu atmindamas tuos, kurie prisidėjo.

Marius Ivaškevičius

Tai buvo 1996-ųjų vasara, buvau išvažiavęs uždarbiauti Švedijos žemės ūkyje, o tuo metu Lietuvoje sprendėsi du pirmieji mano gyvenimo pasiekimai - pirmas nuosavas būstas ir pirmoji knyga. Grįžęs turėjau sudėti paskutinius taškus – parašą ant vieno kambario buto Karoliniškėse sutarties ir perskaityti savo knygos korektūrą, prieš šiai išvykstant į spaustuvę. Atsimenu, kaip paklausiau kartu su manimi Švedijoje buvusios kurso draugės, kas, jos manymu, iš tų dviejų dalykų svarbiau? Ir ji nė akimirkos nedvejodama atsakė: aišku, knyga. Taip, galiausiai paimti ją į rankas buvo nė su kuo nesulyginama laimė. Nors dabar, palyginus su vėlesnėmis knygomis, romanais, ji atrodo kaip plona brošiūrėlė, ta anuomet dėl jos patirta laimė ir toliau nuo jos sklinda.

Pasak atviro mikrofono renginių ciklo „Literatūrinis sprintas“ kuratorės rašytojos Aušros Kaziliūnaitės, tokio renginio iki šiol labai trūko.

„Vilniuje vyksta daug literatūrinių renginių, tačiau didžioji jų dalis nėra skirta pradedantiesiems autoriams. Smagu, kad bėgant metams įsitvirtino Slemo skaitymai, tačiau tai vis dėlto yra varžybos, kurių metu publika vertina ir balsuoja. Ne visi privalo garsiai rėkti ar keiktis, kad būtų išgirsti. Mes siekiame visai kitos atmosferos – tokios, kurioje saugiai jaustųsi pradedantieji, o literatūroje jau pasižymėję autoriai nesibodėtų ateiti išbandyti naują amplua“, – sakė A. Kaziliūnaitė.

Atviro mikrofono renginių cikle nebus ribojamas literatūrinis žanras. Skaityti bus galima tiek eilėraščius, tiek prozos kūrinių ištraukas ar tekstus, kurių pavadinimo dar gerai nežino nė patys autoriai. Vienintelis apribojimas – kiekvienam autoriui bus skirta po penkias minutes laiko.

„Literatūrinis sprintas“ nuo daugelio kitų jauniems autoriams skirtų renginių skirsis ir savo tikslu.

„Kai aš pati paauglystėje pradėjau rašyti ir dalintis savo kūryba, mes, pamenu, dažniausiai viešuose skaitymuose buvome vertinami ir apdovanojami prizais, komisijos rinkdavo vietas. Viena vertus, tai skatina tobulėti, kitą vertus – taip nuo pat pradžių kurstoma keista konkurencinė atmosfera. „Literatūrinis sprintas“ – tai ne varžybos, o veikiau treniruotė. Būdas būti kartu ir dalintis mėgstama veikla“, – teigia rašytoja A. Kaziliūnaitė.

Pirmasis ciklo renginys vyks rugsėjo 20 d. Rašytojų klube Vilniuje.

Nesena istorinė praeitis vis dar kaitina aistras. Šiandien vėl iš naujo pradėjome kalbėti apie  poetą J. Marcinkevičių ir jo vaidmenį sovietmečiu, kalbame apie kitus tuometinius rašytojus ir intelektualus.

1940 m. rugpjūčio mėn. grupė Lietuvos kultūrinės inteligentijos atstovų, kurių dauguma buvo rašytojai, nuvyko į Maskvą „atvežti Stalino saulės“ ir paprašė inkorporuoti Lietuvą į SSRS sudėtį. Po karo jie taip pat dalyvavo įteisinant sovietinę tvarką. Po 48 m., 1988 m. birželio pradžioje, dalis vietiniam rašytojų elitui priklausančių narių buvo išrinkti į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir stovėjo Atgimimo priekinėse gretose. Šie du istoriniai momentai, liudijantys apie priešingus, tačiau lūžinius istorijos taškus, kuriuose aktyviai dalyvavo Lietuvos rašytojai, rodo, jog virsmų kultūriniame elite būta nemažai.

Turint omenyje buvusį aukštą rašytojo statusą bei vaidmenį sovietmečiu, remiantis rašytojų atveju,  iš tiesų tikslinga  žvelgti į to meto procesus, paaiškinti Lietuvos sovietizaciją, matyti tam tikrą lietuviškojo tapatumo mobilizaciją bei daugiatautėje terpėje vykstančios bendros sovietinės visuomenės kūrimą. Bandyti atpainioti šias tarpusavyje persidengiančias, kartais prieštaraujančias linijas. Savo naujoje monografijoje „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai „tautų draugystės“ imperijoje“  (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015) kalbu apie kelis šiai temai svarbius dalykus. 

Pirma, sovietinė  sistema nuolat siekė  „nudrenuoti“ nacionalizmą, jį  padaryti nekenksmingą  politiniam režimui. Pažymėdama titulinių tautybių  (pvz., lietuvių, gruzinų, kazachų  ir pan.) kultūrų  vystymą, ji sudarė sąlygas apibrėžtai lietuviškumo raiškai. Ją siekta administruoti, savotiškai  įrėminti.  Tam tarnavo ne vien ankstyvasis schematiškas rašytojų Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, Teofilio Tilvyčio, Valerijos Valsiūnienės ir kitų „tarybinis-lietuviškas“ liaudiškumas, palaikęs stalinistinės kultūros sklaidą, tačiau ir postalinizmo laikotarpiu populiarių rašytojų ir poetų, tuometinių žvaigždžių, tokių kaip Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Jonas Avyžius, pasiūliusių daugiau erdvės formai, lankstumo turiniui, flirtavusių ir su sovietiniu universalizmu ir su etniškumu, kūryba.

Rašytojai buvo įvairūs, pasižymėjo skirtingomis galimybėmis, nevienodai siekė išbandyti ribas. Justinas Marcinkevičius apsistojo ties etninės-istorinės nostalgijos sritimi bei lokalumo žymėjimu, šiek tiek paskiriant dėmesio ir „universalizmui“. Eduardas Mieželaitis, 7-ajame dešimtmetyje išaukštintas kaip žymus „universalistas“, apdovanotas ir Lenino premija, irgi balansavo, paskirdamas dėmesio lietuviškajai tematikai, tėviškės motyvui, paveldo klausimams. Jis, pavyzdžiui, būdamas RS pirmininku, rėmė Čiurlionio ir Maironio atminties, paveldo išlaikymą, sklaidą.

Kitaip tariant, etniškumas buvo pasitelkiamas sistemos palaikymui, tačiau pernelyg schematiškai būtų neteisinga žvelgti, nes kūrėjai skyrėsi, daugiau dėmesio pradėta skirti autentiškumo paieškai, kai kurios oficialiosios praktikos kultūrininkams teikė didesnę prasmę nei kitos, mąstyta ne tik apie karjerizmą, bet ir centro intervencionizmo žalą. Ypač tai ryšku dar jaunesnės kartos kūryboje (pvz. J. Aputis, S. Geda ar M. Martinaitis), nors jie ir nesiryžo tapti savilaidos žvaigždėmis. Svarbiu reikšminguoju „kitu“ tapo vėlyvuoju sovietmečiu forsuojama homogenizacijos politika, ką gerai parodo 8–9 dešimtmečiuose vykusi rusų kalbos stiprinimo politika, naujoji TSRS konstitucija ir „tautų suartėjimą“ remiančios tuometinių gensekų kalbos. Kalbos klausimai, noras pasirodyti labiau „istorine tauta“ tapdavo reikšminga periferijos ir centro santykių  dalimi. Paradoksas, bet kosmopolitinės laikysenos tapo kur kas labiau marginalizuotos nei dėmesys etninei linijai. Prisiminkime poetą Tomą Venclovą ar Rusijos disidentus.

Lyginimas su Gruzijos atveju rodo mažesnį Lietuvos kultūrininkų gravitavimą į centrą. Centras daug investavo į bendrąjį tapatumą, „tautų draugystė“ talpino savumo tarp „broliškų tautų“ ugdymą. Tą įskiepytą bendrumą ir priklausomybę nuo ankstesnio centro šiandien dažnai matome ir posovietinių visuomenių atveju. Šota Rustavelis turėjo mums tapti savu poetu, kaip ir Kristijonas Donelaitis – gruzinams. Tačiau įsisavinimo lygis skyrėsi. Išvertus poemą  „Karžygys tigro kailiu“ į kirgizų kalbą kirgizai masiškai ėmė masiškai savo vaikus vadinti Rustavelio poemos herojų vardais.

Partikuliarizmas ilgainiui turėjo būti ištirpdintas universalizme, rusų kalba turėjo tapti gimtąja kalba. Rusifikuotos Vidurinės Azijos respublikos ir rusiškai rašantis Čingizas Aitmatovas – geri to pavyzdžiai.  Lietuvos rašytojų atvejis, rodantis vidines įtampas ir baimes, nėra disidentizmo pavyzdys, jis rodė neišvengiamai gilėjantį Lietuvos kultūros integravimą į bendrąjį sovietinį tapatumą, galima buvo derėtis tik dėl terminų, etniškumo turinio ir gylio. Kita vertus, įsitraukimas į isteblišmentą turi savo kainą, slepia savo įtampas, atskiri kūrėjai siekia įgyti didesnį autonomiškumą, pasižymi netvarkingomis trajektorijomis.

Šalia prisitaikymo bei baimės žengia ir noras tam tikrais klausimais užimti poziciją. Sakyčiau, gana iliustratyvus būtų  SSRS RS plenume 1988 m. kovo mėn. išsakytas literatūros kritiko P. Bražėno pastebėjimas:  „Bandau įsivaizduoti, kaip  mes galėtume pravesti klasiko Maironio 125-metį ne lietuvių kalba, nors įsivaizduoju, kad kai kur taip ar panašiai vyksta“.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.