Didžiausias turtas – vaikai
Jei nebūtų vaikų, gyventi būtų tuščia ir nyku. "Mes įpratę, kad esame šešiese. Ir vietos šešios, ir lėkštės šešios – visko po šešis", – pradeda pokalbį Lijana.
Kadangi ir ji, ir vyras Zigmantas užaugo mažose šeimose – turėjo tik po vieną sesę ar brolį, todėl dabar jaučia, koks skirtumas turėti gausią šeimą.
Vyriausiajam Rapolui – aštuoniolika. Jis Kauno informacinių technologijų mokyklos vienuoliktokas. Dvylikametės dvynės Antuanetė ir Dorotėja – Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazijos septintokės. Toje pačioje mokykloje mokosi ir Neverauskų pagrandukė – Salomėja. Šįmet mergaitė pradėjo lankyti antrą klasę.
Muzikali šeima
Lijana dokumentų segtuve turi ne vieną aukštojo mokslo diplomą. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros filologijos bei aktoriaus meistriškumo studijas, prieš tai Kauno J.Gruodžio konservatorijoje studijavo chorinį dirigavimą.
Ne tik Lijana, bet ir visa Neverauskų šeima groja daugybe muzikos instrumentų, kuriuos net sunku būtų išvardyti. Paklausta, kuo groja ji pati, moteris ima lenkti rankos pirštus: pianinas, kanklės, vargonai, klasikinė gitara, akordeonas, ukulėlė, pučiamieji...
"Nesu visų tų instrumentų virtuozė, bet kiek man reikia darželyje muzikos pamokoms ar laisvalaikiui – tikrai pagroju", – sako ji, neseniai atradusi, kaip smagu, ypač poilsiaujant šeimos pamėgtoje Palangoje, kopose, groti Dorotėjos nusipirkta ukulėle.
Pasak muzikalios mamytės, šį instrumentą pirmoji atrado jos smuikininkė Dorotėja, bet naudoja jį tik muzikuoti laisvalaikiu. Smuikas, pianinas vis tiek lieka dukros pirminiai, kur kas geriau įvaldyti muzikos instrumentai.
Moteris juokiasi, kad jos vyras Zigmantas (keramikas) vienintelis nemokėjo groti jokiu muzikos instrumentu. Tiesa, kažkada jaunystėje grojo gitara. Tad prieš porą metų ir jis papildė šeimos orkestrą – nusipirko lūpinę armonikėlę, nusivežė ją atostogoms į Palangą. Tas smagus tirlirliavimas iš vienos pusės ošiant pušims, iš kitos – jūrai, taip patiko Neverauskų šeimynai, kad šią vasarą savo lūpines armonikėles į Palangą vežėsi jau visi.
"Nepaisant to, kad tikrai sunku ja groti. Reikia vienus garsus išgauti pučiant orą, o kitus – įtraukiant", – aiškina Lijana.
Groti gali kada panorėję
Nedideliame nuosavame name gyvenanti šeimyna džiaugiasi, kad nors vietos turi nedaug, užtai muzikuoti kiekvienas gali kada panorėjęs – jokie pikti kaimynai už sienos nebamba, į radiatorius nebeldžia.
O triukšmo kasdien būna išties daug: sesės čirpina smuikais, Rapolas (dabar, kai muzikos mokslai jau baigti, kiek rečiau) pučia saksofoną, pati Lijana ruošiasi pamokoms prie pianino, sintezatoriaus.
Lijana pasiguodžia, kad šiuo metu didžiausias jos galvos skausmas – kaip nupirkti Dorotėjai naują kokybišką smuiką, kai minkščiau skambančių kaina prasideda nuo 2 000 eurų. "Turbūt suprantate, kad turint keturis vaikus vienam iš jų skirti tokią sumą yra labai skaudus kirtis mūsų šeimos biudžetui", – sako ji.
Paklausta, kur sutalpina visus tuos muzikos instrumentus, Lijana tik nusijuokia. "Jūs klausiate apie instrumentus, o kur dar drabužiai, batai, kiekvieno šeimos nario asmeniniai daiktai, knygos, rašomieji stalai... – nė nesiima visko išvardyti. – Maža to, aš pati turiu vieną didelę ydą – esu daikteliautoja. Labai mėgstu įvairius niekučius. Man miela juos turėti, matyti, jausti. Visai kitoks mano vyras. Jis turbūt galėtų gyventi jurtoje, išvis be daiktų. Vandens iš upės atsigertų, saulės energija pasimaitintų, ir jam būtų gerai. Esame visiškos priešybės, dėl to dažnai pykstamės, bet ir traukiame vienas kitą."
Gatvės muzikančių patirtis
Lijana dar mena prabėgusias vasaros dienas, kurias smagiai su vaikais leido Palangoje ir Šventojoje. Mama džiaugiasi, kad dvynės smuikininkės šįmet pirmąsyk išdrįso išbandyti gatvės muzikančių duoną.
"Susiformavo tokia lyg gatvės muzikantų bendruomenė. Sesės susipažino su kitu gatvėje grojančiu jaunimu ir vakarais eidavo vieni kitų klausytis, – prisimena ji ir sako, kad smuikus mergaitės, kad ir kur šeima keliautų, visuomet pasiima. – Esu iš tų mamų, kurios nuolat primena, kad ir per atostogas nereikia apleisti grojimo."
Kai Šventojoje vienodai apsirengusios dvynės užgrodavo smuikais, žmonės stodavo, klausydavosi, džiaugdavosi. O vienas senjoras, buvęs mokytojas, paprašė Dorotėjos pagroti Antonio Vivaldi "Pavasarį". Kai mergaitė sutrikusi pasakė, kad nemoka, pasiūlė išmokti. Ir pažadėjo ateiti kitąsyk jos paklausyti.
"Grįžusi namo dukra susirado internete natas ir iki išnaktų kalė, zubrino, repetavo, – juokiasi mama, – nes tas senjoras jai parodė dėmesį ir išties kitą dieną atėjo išgirsti savo užsakymo."
Vyro Zigmanto pusseserės šeimoje (ilgą laiką gyvenusioje už jų namo sienos) – irgi visi muzikantai. "Per vienas Kalėdas ėmėme ir susibėgome į krūvą kiekvienas su savo muzikos instrumentais, padarėme tokį jungtinį giminės ansamblį. Kas grojome, kas dainavome "Jingle Bells", žodžiu, buvo labai smagu. Viską nufilmavome, tai dabar net patiems sunku patikėti: trylika žmonių groja, dainuoja tą pačią kalėdinę dainą..." – prisimena Lijana, dažnai organizuojanti įvairius renginius darželyje, o ir per šeimos šventes griežianti pirmu smuiku.
Atėjus momentui rinktis – teatrą ir karjerą ar vyrą ir šeimą, aš vis dėlto pasirinkau pastarąją. Nesakau, kad buvo lengva apsispręsti.
Buities darbai – drauge
Paklausta, ar į buities darbų ratą jau įsisuka ir Neverauskų vaikai, Lijana tik prunkšteli, cituodama saviškių atsakymus: "tuoj", "kai padarysiu namų darbus", "kai susidėsiu knygas" ir pan. Tada ima ir viską operatyviai padaro pati.
Tik jau ne savaitgalį, kai iki pat šeštadienio pietų jų nedidelis namukas net dūzgia nuo skalbimo mašinos, dulkių siurblio gausmo. Patalynės keitimas, namų darbų ruošimas, grojimai, kambarių tvarkymai – viskas turi baigtis iki pietų. Kad paskui Neverauskai galėtų priiminėti svečius, vykti į koncertus ar lėkti į gamtą su dviračiais, riedučiais, riedlentėmis.
Eilinę darbo dieną netgi mažoji Salomėja, pabarta už netvarką, išmoko mandagiai atsikirsti: "Palauk, mamyte, kol ateis savaitgalis. Tikrai susitvarkysiu, tik tu nepyk!"
Mokamos pramogos neįperkamos
Paminėjus koncertus, Lijanos veidas šiek tiek apsiniaukia. "Tikrai neturiu omeny įvairių koncertų su bilietais, teatrų premjerų ir pan. Finansiškai jie mums neįkandami. Į tokius renginius mūsų šeima neina. Užtai džiugu, kad šią vasarą Senamiesty buvo tiek daug nemokamų koncertų su tikrai gerais atlikėjais, tik reikėjo žinoti, kada ir kur."
Dar moteris dėkinga draugams iš muzikantų bendruomenės, kurie parūpina Neverauskams nemokamų kvietimų į Kauno filharmoniją. Deja, pasak jos, labai garsiai išreklamuota "Šeimos kortelė", kuri turėjo suteikti šiokių tokių privilegijų daugiavaikėms šeimoms, nelabai pasiteisino.
Pajūris: vasaros atostogomis šeima mėgavosi Palangoje ir Šventojoje.
"Be maisto produktų pirkimo prekybos centre "Maxima", daugiau jos panaudoti nėra kur", – liūdnai nutęsia buvusi teatralė, jau nepamenanti, kada drauge su visa šeima buvo kokio nors spektaklio premjeroje.
Atsisakė aktorės karjeros
Lijana prisimena, kaip po studijų baigimo beveik dešimt metų vaidino Kauno mažajame teatre. Paklausta, ar noras turėti šeimą nugalėjo teatrą, ji susimąsto.
"Teatrui reikia labai didelės aukos, labai daug laiko… Atėjus momentui rinktis – teatrą ir karjerą ar vyrą ir šeimą, aš vis dėlto pasirinkau pastarąją. Nesakau, kad buvo lengva apsispręsti. Iki šiol, praeinant pro teatro pastatą Kauno senamiestyje, širdį lyg replėmis suspaudžia. Juk karščiausia mano svajonė buvo tapti aktore."
Dar studijuojant Vilniuje Lijanai į širdį įstrigo amžiną atilsį garsios teatro aktorės Rūtos Staliliūnaitės pasakyti žodžiai, kad niekada nereikia aukotis dėl teatro. Kad teatras niekuomet nelauks tavęs namuose, kai būsi pavargęs, sergantis, alkanas… Tuomet Lijanai tie žodžiai skambėjo keistokai. Bet atėjus laikui apsispręsti – likti Vilniuje ar tekėti ir vykti paskui vyrą į Kauną – jie labai padėjo. "Galima sakyti, – juokiasi Lijana, – kad nugalėjo didžiųjų teatro artistų išmintis."
Moteris pasirinko šeimą, grįžo gyventi į gimtąjį Kauną, o paskui vienas po kito pradėjo byrėti vaikučiai. "Iki pat savo pagrandukės Salomytės gimimo, – pasakoja ji, – dar bandžiau kažkaip laviruoti tarp buities ir svajonės: mėginau suspėti ir šen, ir ten. Po kiek laiko pamačiau, kad tiek fiziškai, tiek dvasiškai nebegaliu savęs dalyti kitiems – nieko nebelieka vaikams."
Pasigenda tėvų indėlio
Jei Lijana turėtų galimybę viską pradėti nuo pradžių – nieko nekeistų. Muzikali mama laiminga dar ir dėl to, kad jos vaikai mokosi toje pačioje Kauno A.Kačanausko muzikos mokykloje, kurią baigė ir ji pati.
Rapolas jau turi saksofonininko diplomą, dvynės dar griežia smuikais, o jaunėlė Salomėja mokosi estradinio dainavimo. Džiugu, kad kai kurias pamokas vaikams veda Lijanos buvę mokytojai. Kiekvienas jų žodis dar nuo tų laikų skamba moters ausyse. Lygiai taip pat pagarbiai į pedagogų pastabas reaguoja ir dvynės.
"Kartais tie jų muzikiniai užsiėmimai virsta gyvenimo pamokomis – ne tik profesine veikla. Būna, kad jos su mokytojomis visą laiką prasišneka. Kaip draugės. Ir tie pokalbiai, mūsų visų galva, yra neįkainojami. Kiek daug paslapčių mergaitės atveria savo smuiko mokytojai Nidai Raižienei. Ir kaip vakarais, po fortepijono pamokų, su mokytoja Žizele Lauryniene jos plepėdamos eina link autobuso stotelės... "Juk visa tai išgyvenau ir aš pati!" – dalijasi potyriais Lijana, sakydama, kad senoji pedagogų karta yra kitokia.
Dabartiniai mokytojai nebeturi to atsidavimo savo darbui. "Negaliu absoliutinti, kad visi jauni pedagogai dirba atmestinai, – sako ji, – bet kartais pasigendu iš jų nuoširdumo. Jie visi tokie riboti laike: bėgantys, skubantys... O mano kartos mokytojai neskaičiuodavo savo laiko."
Mokytojų darbo vertę Lijana nuolat akcentuoja savo dukrytėms, kurios kartais, kaip ir visi paaugliai, pritingi važiuoti į smuiko pamokas. "Ypač prieš kokį konkursą, kai reikia groti savaitgaliais ar atostogų metu, – juokiasi mama, mėgstanti pareplikuoti. – O ar žinote, kad jūsų mokytoja sekmadienį į muzikos mokyklą atvažiuoja specialiai dėl jūsų ir kažkodėl nebamba, kad niekas jai už tai papildomai nemoka..."
Lijana mano, kad dvynės tai supranta. Moteriai skaudu, kad kai kurie tėvai mokytojų pastangų neįvertina, tik atveža vaiką, sumoka pinigus už mokslą ir laukia geriausio rezultato, patys tame procese visai nedalyvaudami.
"Mane tiesiog žudo tas naujas šių dienų požiūris – aš geriau sumokėsiu papildomai, tik jūs dirbkite be manęs, kad man nereikėtų nė piršto pridėti..." Būdama pedagoge Lijana žino, koks svarbus vaiko ugdymo procese yra tėvų indėlis. Juk viskas prasideda šeimoje: vaikas – šeima – mokykla – būrelis.
Sportiškas šeimos laisvalaikis
Tik tų muzikos būrelių Neverauskų vaikams dar negana. Visi noriai sportuoja. Nuo vaikų neatsilieka ir tėvai. Tėtis Zigmantas labai mėgsta važinėtis riedučiais, o Lijana renkasi dviratį ir sporto klubą.
Vyriausiasis Rapolas bėgioja. Dorotėja devintus metus šoka Kauno choreografijos mokykloje šiuolaikinio šokio klasėje. Svajoja ir toliau šokių neapleisti – rinktis ištęstines studijas. Antuanetė visur su savimi tempiasi riedlentę, o dar visai neseniai, prieš karantiną, treniravosi pas Austrą Skujytę daugiakovę. Mažoji Salomėja Kauno sporto mokykloje "Startas" lanko gimnastiką. Verkia per sunkias treniruotes, džiaugiasi po varžybų. O Lijanai smagu, kad mažąją treniruoja darbo valandų neskaičiuojanti trenerė Violeta Šestakovienė.
Ar mamai pavyksta išlikti autoritetu savo vaikams, kai šių dienų jaunimui labai svarbi bendraamžių nuomonė. "Ir pikta dėl tos įtakos, ir skaudu, kad, tarkim, Rapolas, net ketverius metus išlankęs baletą, jį metė. Ogi mačiau, kad patiko..." – guodžiasi mama, spėjanti, kad, matyt, kažkas iš draugų pasišaipė, gal kokią piktą repliką numetė – to ir užteko.
Vyras – patikimas ramstis
Kaip šiai meniškai šeimai pavyksta visur suspėti: ir savo darbus atlikti, ir vaikus į muziką, sporto treniruotes suvežioti? "Kažkaip. Tiesiai iš darbo lekiu paimti Salomėjos, o paskui viskas ir užsisuka – muzika, sportai, šokiai, mano mokslai ir pan. Labai padeda vyras."
Į klausimą, kodėl vaikai nesinaudoja visuomeniniu transportu, Lijana atsako, kad nespėtų. "Veiklų daug, o kamščių remontuojamose Kauno gatvėse dar daugiau. Autobusu suspėti pervažiuoti iš vieno būrelio į kitą būtų neįmanoma. Be to, mašinoje jie dar ir užkanda. Pamatytumėte automobilio saloną – ir ko tik ten nėra: ir puodų, ir termosų, ir vandens, popieriaus, šlapių servetėlių, dezinfekcinio skysčio..."
Lijana su vyru ir vaikais daug kalbasi. Apie viską. Kartais dukros nuo tų kalbų net ausis dengiasi. Sako: "Girdėjome, girdėjome milijoną kartų."
Mažoje šeimos virtuvėje visus matomiausius kampus puošia spalvoti lipukai su prasmingomis citatomis iš Lijanos jau antrus metus studijuojamų šeimotyros paskaitų.
"Anksčiau vietoj tų citatų būdavo mergaičių piešiniai, – juokiasi Lijana, – o dabar jų vietą pakeitė lapai su pozityvios tėvystės frazėmis, su priminimais, ką reikia sakyti ir kaip sakyti; paaiškinimai, ko ir kodėl nesakyti... Kaip pasirinkti tinkamus žodžius, skatinti tinkamą elgesį, nesureikšminti mažų nusižengimų ar klaidų."
Studijos pakylėjo virš kasdienybės
Lijana sako, kad Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete šeimotyros studijas ji pradėjo lankyti gerokai per vėlai. "O, kad būčiau visa tai žinojusi dar prieš pradėdama kurti šeimą, prieš susilaukdama pirmojo vaiko..." – graužiasi ji, bet kartu sutinka, kad geriau vėliau negu niekada.
Pradėjusi lankyti šeimotyros paskaitas moteris, kaip pati sako, tarsi atitrūko nuo žemės, nuo buities. Ji žavisi garbių dėstytojų išmintimi, o jų mintimis mielai dalijasi su savo šeima.
"Prieš tekėdamos, – sako ji, – šitą subtilų santykių mokslą apie kitokį meilės suvokimą, apie žmogaus unikalumą ir vertę, skaistumo bei drovumo pamokas galėtų išstudijuoti visos jaunos mergaitės. Maža to, lytiškumo ugdymas mokyklose neturėtų būti vykdomas per žinias, kaip patirti malonumą be padarinių naudojant kontracepciją, bet tai turėtų būti daroma per kur kas subtilesnius ir gilesnius dalykus. Pavyzdžiui, per sąžinės ugdymą, valios lavinimą, savigarbos ir savivertės puoselėjimą."
Lijaną grįžusią iš paskaitų užpuola mergaitės, kurios nuoširdžiai domisi, ką naujo mama sužinojo. O karantino metu, kai pamokos vykdavo nuotoliniu būdu šeimos virtuvėje, jų klausydavosi visa šeima, o paskui iki išnaktų diskutuodavo.
Ypatingoji bažnyčia
Penktadieniai Neverauskų šeimoje – ypatingi. Tą dieną aptariami prabėgusios savaitės įvykiai. Kiekvienas šeimos narys išsako savo nuomonę, o paskui aptariami kitos savaitės planai, išvykos, pirkiniai. Zigmantas ir Lijana sakosi tokią praktiką perėmę iš tėvystės mokymų.
Sakralu: L.Neverauskienei paklūsta daug instrumentų, tačiau didžiausia atgaiva – vargonai.
Šeštadieniai iki pietų skirti generalinei namų tvarkai, o sekmadieniais Neverauskai skuba susitikti su Dievu Šv.Gertrūdos bažnytėlėje.
"Buvo laikas, kai Rapolas patarnaudavo kunigui, buvo ministrantas. Mergaitės iki šiol per įvairias religines šventes adoruoja, gieda. Salomėja labai mėgsta barstyti gėlytes: tuomet ji jaučiasi tokia svarbi", – pasakoja gausios šeimos mama.
Lijana Šv.Gertrūdos bažnytėlę pasirinko savo dvasinei praktikai nuo pat jos grąžinimo Kauno tikintiesiems. Ten buvo ir Lijanos su Zigmantu vestuvės, ir santuokinių metinių palaiminimai, ir vaikų krikštynos, ir Lijanos sesės šeimos šventės. Neverauskai ten eina ne tik susitikti su Dievu, bet ir palinkėti ramybės savo draugams, teatralams, pamėgusiems šią vietą.
