Jei jos nepažinočiau, nepatikėčiau, kad knygą rašė tas pats žmogus. Ko gero, čia slypi šio eilėraščių rinkinio paradoksas – negailestinga, klampi ir intensyvi išpažintinė lyrika susintetinta taip, kad skaitydamas pamiršti, jog pažįsti už žodžių slypinčią autorę. Tačiau pernelyg nesistebi – juk „balti mergaičių marškinėliai – / tamsios mergaičių širdys“. Labiau stebina Linos drąsa kalbėti temomis, kuriomis nedrąsu net galvoti. Apie antrąją L.Buividavičiūtės poezijos knygą, nerimastingą laikmetį, išpažintinę ir atpažintinę lyriką, šešėlinę motinystės pusę, asmeninį augimą su poete žvarbų sausio rytą ir kalbėjomės.

– 2017-aisiais debiutavai poezijos rinkiniu „Helsinkio sindromas“ ir literatūros kritikų buvai priskirta išpažintinės lyrikos atstovams. Minėjai, kad pirmoji tavo knyga buvo skirta asmeninei terapijai, nors šiam žanrui būdingas ribas ji pranoko. „Helsinkio sindromas“ tuo metu padėjo išgyventi depresiją, o ką tau suteikė „Tamsiųjų amžių“ rašymas?

– „Helsinkio sindromo“ idėja iš tiesų susijusi su emociškai sudėtingu epizodu, kai nieko kito, išskyrus poeziją, negalėjau kurti. Negalėjau rašyti nei disertacijos, nei mokslinių straipsnių ar recenzijų, o eilėraščiai liejosi savotišku srautu. „Tamsiuosius amžius“ rašiau jau vartodama neuroleptikus, kurie kūrybiškumą pakoregavo. Todėl antrojo rinkinio eilėraščiai labiau apgalvoti. Norėjosi atsakyti į klausimą, kurios temos šiuolaikinėje lietuvių poezijoje yra mažiau artikuliuojamos arba neartikuliuojamos taip, kaip apie jas svarstyti galėčiau aš pati. Pasirinkau keletą sričių. Tai – erotika, psichikos sutrikimai ir nekonvencinė motinystė. Taip pat norėjau paliesti miestų temą, todėl „Tamsiuosiuose amžiuose“ rašau apie Vilnių ir Kauną. Ant šių išvardytų polių savo antrąją knygą ir stačiau – siekdama, kad ji būtų labiau suveržta ir konceptualesnė. Man svarbu tobulėti, todėl stengiausi, kad „Tamsieji amžiai“ literatūriškai būtų stipresni už „Helsinkio sindromą“. Ar tai pavyko, sau atsakyti dar nespėjau.

– Tuomet nesuklysiu pasakiusi, kad rašydama antrąją knygą siekei tolti nuo asmeninių patirčių ir norėjai jas paversti universalesnėmis?

– Neklysti, nors apie universalius kodus galvojau rašydama ir pirmąją knygą. Norėjau, kad mano poezija peržengtų išsisakymo, išsirašymo, terapijos ribas ir turėtų poetinius kodus – metaforas, archetipus, simbolius, kurie skaitytojui leistų geriau atpažinti knygoje aprašytas patirtis. Suprantu, kad dauguma rašytojų kiekvieną temą pirmiausia perleidžia per save – nesu išimtis, todėl „Tamsiuosiuose amžiuose“ yra nemažai mano patirčių, tačiau jas stengiausi pateikti intertekstualiai ir organiškai, ieškodama tam tikrų ženklų, kurie būtų atpažįstami ne man vienai.

Lina Buividavičiūtė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip supranti ar įsitikini, kad rašant pavyko nutolti nuo išpažintinės manieros?

– Šiuo klausimu esu panaši į svyruojančią nendrę – dažnai savimi abejoju. Ypač tada, kai manau, kad pavyko, o kas nors pasako, jog anaiptol. Tačiau būna ir priešingai. Eilėraštis „Apie velnius ir obsesinį-kompulsinį“ yra bene autobiografiškiausias visoje knygoje. Tačiau jį rašydama įpyniau kelioms kartoms atpažįstamą simbolį – mitą apie velnią, kurį šokiuose gali atpažinti užmynusi ant jo bato nosies. Jei ten tuščia, vadinasi, šoki su velniu, nes ta vieta skirta jo kanopai. Panašus mitologizavimas, bibliniai ar literatūriniai kontekstai leidžia tolti nuo savęs ir artėti prie skaitytojo. Kai asmeninį patyrimą pavyksta sulydyti su bendromis patirtimis, jaučiu, kad keliauju link universalesnio poetinio kalbėjimo. Žinoma, svarbi ir pačių skaitytojų nuomonė, kai jie pasidalija įspūdžiais ir sako: žinai, to nesu patyręs, tačiau skaičiau kaip apie save. Tačiau net ir universalumas nenulemia, ar eilėraštis bus geras.

– Knygos „Tamsieji amžiai“ pavadinimas siejasi su ankstyvaisiais viduramžiais – niūriu stagnacijos, neišprusimo ir smurto laiku. Skaitant tavo knygą kilo mintis, kad jos pavadinimas gana taikliai nusako dabartines visuomenės būsenas – nepaisant technologijų, mokslo pažangos, nerimo daug (pandemija, neramumai pasienyje, karo grėsmė, šalies politinė krizė, gyventojų susiskaldymas, klimato kaita). Kaip pati vertini šį laikmetį? Turbūt „Tamsieji amžiai“ nėra vien asmeninė epocha? 

– Jei knygą būčiau išleidusi viduramžiais, būčiau sudeginta ant laužo (juokiasi). Christina Lamb knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“  kviečia atkreipti dėmesį į seksualinio smurto mastus šiuolaikinėse konfliktų zonose. Skaitant panašias knygas nesunku įsitikinti – tamsos yra labai daug. Žinoma, puiku, kai atsiranda pusiausvyra, todėl stengiuosi ieškoti daugiau šviesos, nors esu melancholikė. Randu, kuo pasidžiaugti, man gražu, kai žmonės, nepaisant didelių kliūčių, nemažai nuveikia. Tačiau mokslo ar technologijų sukuriamoje šviesoje negali nepastebėti žmonių širdžių tamsumo. Vienas mano knygos tikslų yra siekis pažvelgti į tamsiausias žmonių kertes. Tai nereiškia, kad aš ar kas nors kitas turi nuolatos skendėti tamsoje, tačiau ją pažinti ir įvardyti yra labai svarbu. Skaudėjo rašant eilėraščius apie šešėlinę, dažnai nuslepiamą motinystės pusę, tačiau skauda ir žinant, kiek daug vaikų nėra patyrę meilės. Iki šiol vyrauja tam tikras sakralios motinystės mitas – sutinku, kad čia daug šventumo ir grožio, bet nenorminiai jausmai taip pat turi teisę egzistuoti. Ar tikrai motinystės instinktas įgimtas? Kas nutinka, jei nerandi ryšio su vaiku? Šiuos klausimus kelti knygoje buvo svarbu – tikriausiai ir mano viduje yra tamsios motinystės atspalvių, tačiau stengiuosi juos apšviesti. Taip galiu augti.

– Knygos struktūra „Tamsiuosius amžius“ leidžia skaityti kaip savotišką moteriškumo studiją – nuo vaikystės, pirmųjų seksualinių patirčių, sudėtingų išgyvenimų bręstant, kuriant santykius iki tapimo mama. Tamsioji motinystės pusė – tema, kurią nagrinėji paskutiniame knygos skyriuje „Nemeilė“. Kokie iššūkiai buvo didžiausi patiriant motinystės virsmus, o kokie – rašant šio skyriaus eilėraščius?

– Dėl asmeninių patirčių ir charakterio ypatybių galvojau, kad vaikų neturėsiu. Kai pastojau, draugės iš odontologijos studijų prasitarė: manėme, kad tu kada nors, paskutinė iš grupės. Man buvo 23-eji. Jei atsigręžtume į savo tėvų, senelių kartas, toks laikas motinystei būtų absoliučiai normalus, gal net vėlyvas. Dabar kiti laikai, o man priimti tą žinią buvo iššūkis. Šiandien mano sūnui vienuolika, ir man jo veidas gražiausias pasaulyje. Bet kelias iki to buvo visoks. Pamąstau, kad jei dabar, būdama 35-erių, susilaukčiau antro vaiko, labai jo laukčiau ir mylėčiau, nes esu brandesnė. Žinau, kad tiek man su sūnumi, tiek mano sūnui su manimi, ne visada lengva, tačiau tikiu, kad mus sieja tvirtas ryšys, nors ir netobulas. Todėl rašyti eilėraščius apie skriaudžiamus, nemylimus vaikus ir būti maksimaliai sąžiningai su savimi pačia yra skaudu, net jei ir ne visos mano patirtys sutampa su lyrinio subjekto išgyvenimais. Pvz., savo vaiką krūtimi maitinau iki dvejų metų ir devynių mėnesių, o knygoje motina vaiko nemaitina visai – žindymo laikotarpiu išvyksta. Rašyti buvo sunku, nes bijojau smerkimo. Juk autorius esame linkę tapatinti su jų veikėjais, pasakotojais. Tačiau knygos pristatymo metu redaktorius Marius Burokas pasidalijo mintimi, kuriai pritariu: geras eilėraštis yra sąžiningas eilėraštis. Tai nereiškia, kad gera literatūra privalo būti išpažintinė, tačiau savo tiesą liudyti yra svarbu, nors ne visada lengva. Taip pat kyla klausimas, kaip mano sūnus tuos tekstus skaitys. Jau dabar jam pasakiau, kad esu parašiusi eilėraščių ciklą apie mamą, kuri nemyli savo vaiko, tačiau tie tekstai ne apie jį, nes tikiu, kad sūnus jaučia, kaip jį myliu. Sūnus pajuokavo, kad iš tiesų jo nemyliu, nes ne tik verčiu mokytis, bet dar ir pati jį mokau! Kartą kompiuteriu tikrinau vieno tarptautinio konkurso rezultatus, vaikas priėjo ir pamatė knygos pavadinimą anglų kalba. Perskaitęs žodžius „Dark Ages“, paklausė: mama, apie kokias depresijas tu čia rašai? Atsakiau, kad mama visokių „velnių“ yra prirašiusi, ir neabejoju, kad jei ateityje sūnui kils klausimų, tikrai į juos atsakysiu.

– Galų gale, galbūt ne eilėraščiai, o dėmesys, rūpinimasis, laikas kartu liudija apie tavo meilę sūnui?

– Taip! Galbūt kažkada jis net tą mokymą, kurį dabar vertina neigiamai, įvardys kaip meilės formą. Ir pati iš sūnaus išmokau daugybės dalykų – priimti kitus, vertinti jų kitoniškumą. Jis labai sportiškas, savo amžiaus grupėje tapo laipiojimo sienomis čempionu (o aš esu baisiai nerangi) ir net žygių, į kuriuos dažnai su šeima leidžiamės, metu visada demonstruoja savo ištvermę. Vienas kitą papildome.

– „Vis tik yra takoskyra, kai išsiskiria moterų skausmas, nusuka į kitiems / nematytas proskynas, nesakau, būna, kad ir sutampa, bet štai guliu / po migrenos parų, negeriu vaistų, esu maitinanti motina. Tada, kai / šitaip plėšia, šitaip saldu ir baisu tuo pat metu – / nėra pasaulio be kančios, yra kančios pasaulis“, – rašai eilėraštyje „Skausmo klinika“. Laidoje „Laikas kultūrai“ su Dovile Kuzminskaite kalbėjotės apie skirtį tarp moterų ir vyrų poezijos. Ar tiki, kad tarp jų yra takoskyra?

Kai asmeninį patyrimą pavyksta sulydyti su bendromis patirtimis, jaučiu, kad keliauju link universalesnio poetinio kalbėjimo. Žinoma, svarbi ir pačių skaitytojų nuomonė, kai jie pasidalija įspūdžiais ir sako: žinai, to nesu patyręs, tačiau skaičiau kaip apie save.

– Jei manęs kas paklaustų, ar esu feministė, atsakyčiau, kad esu, nes vyrus ir moteris kaip kūrėjus myliu vienodai. Labai džiaugiuosi vyrų poezija. Ramūno Liutkevičiaus, Nojaus Saulyčio ir kitų autorių eilėraščius skaitau su pasimėgavimu. Lygiai taip žaviuosi moterų poezija. Galvodama apie Vitalijos Pilipauskaitės poezijos knygą „Kvėpuoju“, apie savo „Tamsiuosius amžius“, svarstau, ar vyras galėtų taip rašyti. Norėtųsi sakyti, kad poezija yra vienis, o lytis nesvarbu, tačiau tam tikros patirtys neretai susijusios būtent su lytimi. Rašydama tavo cituotą eilėraštį, mąsčiau apie moterų patiriamą skausmą – joms skirta gimdyti ir patirti tai, apie ką gydytojai vyrai gali tik įsivaizduoti. Esame lygūs, bet skirtingi, o iš tų skirtumų taip pat gali kilti poezija. Nežinau, kaip kai kuriuos knygos tekstus skaitys vyrai, tačiau tikiu, kad jiems verta pažinti kitokią, net atgrasią moteriškumo pusę. Kūryboje man labai svarbi įvairovė ir skirtingos prieigos. Renkuosi priimti kitokius žmones, nes tikiu, kad tai mane turtina – ir kaip literatūros apžvalgininkę, ir kaip poetę, ir kaip žmogų apskritai.

– „Tamsiųjų amžių“ redaktorius – poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas Marius Burokas. Kodėl pasirinkai būtent jį? Ar redagavimo metu drauge pavyko rasti netikėtų sprendimų?

– Su abiejų knygų redaktoriais (pirmosios – Viktoras Rudžianskas) dirbti buvo malonu. Redaguojant „Helsinkio sindromą“ su Viktoru nusprendėme daugumos eilėraščių neatsisakyti, todėl pirmoji knyga artima poetiniam srautui. Antrąją knygą redaguojant Mariui, darbo buvo daugiau, kaip ir paties redaktoriaus įsikišimo. Kai kurių eilėraščių jis pasiūlė atsisakyti, o aš pritariau. Po penkto ar šešto rankraščio peržiūrėjimo susitikome gyvai, drauge skaitėme, tarėmės. Iš Mariaus sulaukiau daug palaikymo, tvirta jo nuomone pasitikėjau. Už tai, kokia knyga yra šiandien, dėkoju būtent jam. Manau, kad Marius yra ne tik puikus vertėjas ir poetas, bet ir redaktorius. Redaguojant knygą taip pat svarstėme apie tai, kad trečioji mano knyga kalbėti panašiomis temomis vargiai galėtų – dėl to, kad tiek „Helsinkio sindrome“, tiek „Tamsiuosiuose amžiuose“ nagrinėju psichikos sutrikimus, ribinius išgyvenimus. Vidines būsenas jau esu gana plačiai aptarusi, o kartotis tikrai nesinori.

– Prisipažinsiu, kad jau po pirmosios tavo knygos galvojau panašiai kaip Marius. Tačiau „Tamsieji amžiai“, nagrinėjantys panašias problemas, vis dėlto nustebino – tiek apgalvota knygos struktūra, tiek gilesne tau svarbių temų analize. Ar sutinki su redaktoriaus išsakyta mintimi? Jei taip, kokios dar temos tave domina?

– Apie tai, kad toliau taip pat rašyti nebegaliu, buvau pagalvojusi dar prieš Mariaus komentarą. Žinoma, visada galima rašyti sau artimiausiomis temomis, tačiau šiuo metu jaučiuosi šiek tiek išsisėmusi. Apie tai esame kalbėję ir su poetu Tomu Petruliu – kai judi viena trajektorija, kyla pavojus pabosti sau pačiam. Jei minėtas temas vis dėlto nuspręsiu plėtoti, norėčiau dar labiau tolti nuo asmeninių patirčių ir gilintis į kitų istorijas, nes tai, kas nugulė dviejose mano knygose, buvo arti manęs, nepaisant to, kad ne viską patyriau ar išgyvenau pati. Panašią kryptį pasirinko ir poetė Enrika Striogaitė, kurios knygą „Žmonės“ labai vertinu, netgi matau ją kaip savotišką etaloną. Tačiau dabar svarbiausia neskubėti – sukaupti žinių, patirties, ir tik tada rašyti. Norisi galvoti apie pažeidžiamus, mažuosius žmones, socialinius klausimus. Save taip pat išmėginau dramaturgijos ir eseistikos srityse. Pastarasis žanras man itin patrauklus, ateityje norėčiau jam skirti daugiau dėmesio, nes ką nors parašyti ne poezijos kalba yra įdomu.

– 2019-aisiais publikuotame „Blunkančios sofos“ interviu kalbėjomės apie tau svarbų įvertinimo klausimą. Pernai rudenį vykusiame Psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai“ metu tave ir poetę Ramunę Brundzaitę kviečiau padiskutuoti tema „Lūkesčio anatomija“. Tiek interviu, tiek diskusijoje svarstėme, ką rašytojui reiškia skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimas, kaip tai prisideda prie rašytojo savivertės formavimosi. Ar įvertinimai tau vis dar tokie pat svarbūs?

– Įvertinimai išlieka svarbūs, tačiau kitaip. Per tą laiką atnaujinau psichoterapiją, kurios sesijų metu apie tai nemažai kalbame. Įvertinimo siekis kyla iš savivertės stokos, todėl stengiuosi vertinti tai, ką turiu, priimti konstruktyvią kritiką, tikėti, kad galiu augti. Prisijaukinti mintį, kad negali visada būti geriausias, talentingiausias ir viską kontroliuoti, yra svarbu, tai suteikia daugiau erdvės vystytis, skleistis. Rašydama „Tamsiuosius amžius“ žinojau, kad knyga sukels įvairių nuomonių ir reakcijų – kad ne visiems patiks, kad kai kurie galbūt net vadovausis tam tikromis išankstinėmis nuostatomis. Todėl vis labiau mėgstu pasitikrinti eilėraščius pristatydama tarptautiniuose poezijos konkursuose. Tekstai ten vertinami anonimiškai, manęs niekas nepažįsta, todėl žinau, kad jei eilėraščius komisija įvertino, tai pirmiausia nutiko dėl poezijos, o ne dėl mano tapatybės.

– „Nepalioviau tikėti, kad tamsa tėra būtina šviesos sąlyga“ – rašai eilėraštyje „Kaunui“. Kokios sąlygos tau yra būtinos literatūrai? Ar tamsa – vis dar viena jų?

– Kad ir kaip banaliai nuskambės, be tamsos negalėtume įvertinti šviesių dalykų. Tačiau tikiu, kad geras eilėraštis gimsta ne tik iš tamsos – yra įvairių tarpinių būsenų ir jų atspalvių, pustonių, kurie kartais ne tokie pastebimi. Svarbiausios sąlygos literatūrai man yra subrandinta patirtis, išnešiotos mintys ir eilėraščio sąžiningumas, nepriklausomai nuo to, ar poezija išpažintinė, ar ne.

Literatūrinį projektą „Blunkanti sofa“ remia Lietuvos kultūros taryba.

„Labai ryškiai atsimenu mūsų susitikimą žiemą. Kartu ėjome į vieną Vokiečių gatvės kavinę valgyti Benedikto kiaušinių. Prisimenu tos kavinės grožį – ant elegantiškai nublizgintų prekystalių išdėliotus skanėstus, staliukų lygius stiklo paviršius ir ramų, idilišką klavišinės muzikos skambesį fone. Šie elementai sukėlė didžiulį kontrastą tarp išorės ir vidaus – tuo metu manyje kunkuliavusios vidinės lavos viso to karščio ir siaubo, su kuriuo žiemą susidūriau. Po mūsų susitikimo pradėjau ieškoti profesionalios medikų pagalbos. Buvai žmogus, išgyvenęs vidinį Aušvicą. Tų pietų metu kaip sugeriamasis popierius į save siurbiau tavo žodžius: „išbūsi“ ir „praeis“. Kai po kurio laiko palengvėjo, pirmiausia pradėjau daugiau skaityti. Kai skaičiau „Bėgančias su vilkais“, vieną vakarą išėjau į mišką, pradėjo lyti. Buvau gerokai nutolusi nuo namų, bet pasiklydusi nesijaučiau – priešingai, atrodė, kad visur aplink yra mano namai. Užėjo toks noras kaukti, staugti, rėkti – taip kažkaip susigrąžinti save, pripildyti save visu tuo mišku, medžiais, žolėmis, – visu oru, mirguliuojančiu aplinkui.“

– Ar tave lanko akimirkos, kai taip pat norisi išsinerti, ar yra veiklų ir pomėgių, kurie iš tavęs ištrauktų pamirštas galias?

– Iš tiesų yra žmonių, kurie sunkius laikus išskaito. Žinoma, tai priklauso nuo būsenos, nerimas kiekvienam yra labai individualus: skiriasi jų stadijos, kartais tu negali skaityti, nori pasislėpti ir būti neliečiamas – o literatūra mus paliečia.

Stiprių išgyvenimų metu gelbsti nesudėtingo turinio knygos – romanai, detektyvai, trileriai. Gali būti, kad taip yra dėl tam tikro konstrukto, nes, prieš pradėdamas skaityti, nutuoki, kuo pasakojimas gali baigtis. Nuspėjamumas leidžia pasijusti taip, tarsi bent jau ką nors galėtum kontroliuoti – net jei ir kaip naiviai skambėtų žanrinio kūrinio konstrukto kontrolė. Skaitymas, kaip ir rašymas, iš tiesų buvo tos veiklos, kurios manyje prikeldavo užmigusios vilkės energiją. Kai būdavo labai prastai, eidavau skaityti į kavinę – negalėjau būti viena kambaryje net su įtraukiančio siužeto knyga. Skaitymas sukuria ryšio su pasauliu pojūtį.

Kartais taip pat pajuntu norą išsirėkti, būna, ir namie pabaubiu. Kalbant apie tai, kas man patinka, dažnai pagalvoju, kad ne visada galiu nuoširdžiai į šį klausimą atsakyti. O kartais dar būna ir taip, kad žinau ir nujaučiu, bet bijau prisipažinti, nes pradedu galvoti, kad galbūt tie pomėgiai per paprasti, o aš esu labai banalus žmogus. Todėl kartais net bijau pripažinti, kokia esu iš tikrųjų. Iš baimės nugyventi ne autentišką, o paprastą gyvenimą, aš labai dažnai nepasilikdavau laiko apmąstymams, priimdavau visus pasiūlymus, o galvoti pradėdavau tik praėjus tam tikram laikui. Sprendimai dažnai būdavo skuboti.

Negana to, kad prisiimdavau visas tas pareigas – aš dar ir keldavau reikalavimus sau būti pirmūne, pateisinti milžiniškus lūkesčius, kuriuos pati išsikeldavau. Mes siekiame būti labai autentiški. Jau tai, kas man patinka, tai turi būti bent šiek tiek egzotiška ar bent jau iš esmės labai rimta. Kartais būna, kad aš žiūriu į žmones ir svarstau, ar jiems tikrai patinka tai, ką jie daro, ar jie yra kaip karaliai nuogais drabužiais, kai niekas iš aplinkinių nedrįsta pasakyti tiesos arba demaskuoti provokuojančiais, atveriančiais klausimais, o tik linkčioja galvomis, kaip visa tai kieta ir išskirtina. Paprastas buvimas yra be galo svarbus. Tai besąlygiška būtis, kuri iš tiesų ir yra labiausiai autentiška – kai neprivalai nuolatos pateisinti savo egzistencijos.

– Seniau susitikdavome ir kaskart fotografuodavomės. Kiekvieną mūsų pasimatymą lydėdavo asmenukių serijos, kurios netrukus būdavo pagražintos filtrais, o po to sukeliamos į socialinius tinklus. Laukdavome „like'ų“, nekantraudavome skaityti komentarus, kurių buvo vis maža. Taip mes deklaruodavome savo grožį, jaunystę, taip mes pasitvirtindavome. Labai įdomu, kad dabar, reguliariai pasimatydamos, mes nustojome fotografuotis. Aš tai priimu kaip savotišką sveikimo indikatorių. Kai už asmenukę pasidaro įdomesnis, tarkim, peizažas, tu sąmoningai ar nesąmoningai atsitrauki nuo savo ego, kuris dažnai klaidingai supainiojamas su meile sau. asmenukių epizodu kalbėdavome ir apie šeimą – tuo metu jauteisi ne iki galo atliepta, ne visai įvertinta gyvenimo partnerio iš savo poetinės, meninės pusės. Kaip yra dabar?

– Tuo metu buvo toks laikas, kai atsivėrė durys. Pagaliau mane visur kvietė: renginiai, rašytojai, bendraminčiai, plojimai ir komplimentai – pajutau bendruomenės galią. Nepastebėjau, kaip apleidau šeimą. Mano buvimas su ja pasidarė nenuoširdus. Rūpėjo lėkti, bėgti, skaityti ir rodyti save tiems, kas manęs klausė – kitaip tariant, norėjosi daryti viską, kad tik neprarasčiau to patvirtinimo, kurį išleista pirmoji poezijos rinktinė suteikė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tuo metu su vyru daug kalbėjomės ir tie pokalbiai padėjo pamatyti save iš šalies. Dabar kaskart svarstau ir kitaip priimu realybę: pasirinkau turėti šeimą, todėl pasveriu, kur labiau noriu būti. Nesu viena, mano gyvenimo draugas taip pat turi savų interesų ir pomėgių, tad mums reikia dalytis planais ir galvoti. Atsiranda logistika. Renginių yra be galo daug, o aš suprantu, kad turiu derinti, rinktis ir galvoti bei dėlioti prioritetus. Galbūt dėl to ir nesijaučiu grynakraujė rašytojų lauko dalyvė. Šeima įžemina, nors iš tiesų labai ilgai norėjau tai neigti. Tuo metu norėjosi tik skrajoti ir būti menininke, mūza ir kūrėja, visai atsiriboti nuo buities.

Praeitą savaitę su „Poezijos pavasariu“ keliavome į Žemaitiją. Namie parsiradau vėlai, o kitą dieną su šeima turėjome eiti į 33 km žygį. Jau iš vakaro pradėjau zyzti, kad eitume mažesnį atstumą, o ryte apskritai kilo pagunda neiti – gulėti lovoje ir skaityti knygas. Iškilo pasirinkimas ir čia pat kilo suvokimas, kad žygis yra visai ne nueiti kilometrai, bet laikas su artimiausiais žmonėmis. Tai itin stipriai pajutau, kai žygio metu buvo likusi sunkiausia dalis – paskutinis trečdalis kilometro. Nuotraukose atrodžiau baisiai – visa prakaituota ir išvargusi, tačiau tikrai įsiminiau, kaip susikaupiau ir nuėjau likusią žygio distanciją drauge su šeima.

Tokių žygių metu supranti, kad esmė nėra vien aukštos materijos ar egzotika, kurios mes nuolatos taip atkakliai siekiame. Žinoma, nėra gerai ir kitas kraštutinumas – kai viskas susiję vien su šeima, nes žmogus turi realizuoti save. O šią pusiausvyrą atrasti nelengva. Kaip tik dabar sportuodama atlieku pratimus ant pusiausvyros kamuolio. Svarbiausia užduotis – išsilaikyti. Ir krenti, ir nepavyksta, ir koja pakrypsta, bet galiausiai kažkaip atsitiesi, užlipi ant kamuolio iš naujo ir bent trumpam išsilaikyti pavyksta.

Taip pat prisipažinsiu, kad aš vis dar pasidarau asmenukių sau viena. Suprantu, kad tai yra apie kompleksus ir apie kompensaciją – vaikystėje nesulaukiau komplimentų ar nuolatinių priminimų, kad esu graži. Asmenukė yra tarsi to patvirtinimas. Dabar, kai dėl vaistų priaugau svorio, o mane kokiame renginyje nufotografuoja, atrodau sau nepaprastai stora, tokiu atveju asmenukė išgelbsti. Nusifotografuoju kitu rakursu ir esu sau graži, nors ten tik veidas ir matosi apskritai. Gal tai skamba kaip kvailystė, bet bent jau neliko noro desperatiškai kasdien apie save pranešti viešojoje erdvėje ir tai iš tiesų panašu į sveikimo etapą.

– Šiame procese, ko gero, svarbus pakantumas sau, nes dažnai pričiumpu save, kai atrodo, kad jau labiau kontroliuoju tam tikras situacijas, imu tikėtis, kad imsiu ir visas kitas gyvenimo sferas kontroliuosiu taip pat sėkmingai: jei galiu žengti mažą žingsnelį, tai kitą dieną tą žingsnį noriu paversti septynmyliu. Šiuo klausimu labai padėjo terapeutė – manęs ji paprašė įsivaizduoti, kad esu savo pačios mama ir pasistengti kuo dažniau su savimi elgtis taip, kaip elgčiausi, jei iš tiesų žinočiau, ko man labiausiai reikia. Šis pratimas labai padėjo – juk net suaugę didele dalimi esame vaikai ir išgyvename gana panašias emocijas į tas, kurias esame patyrę vaikystėje. Ką tu pasakytum sau, jei galėtum save pamatyti ne kaip atsakomybėmis apkrautą suaugusiąją, bet kaip vaiką?

– Kai lankiau psichoterapiją, taip pat taikiau šį metodą. Mano vidinis vaikas yra be galo smalsus ir impulsyvus. Tai vaikas, kuris nemoka laukti. Jis nori momentinių rezultatų. Tokiais atvejais mano vidinė mama sako: palauk, nusiramink, pagalvok, ką gali dabar, ką – paskui, ar tikrai visko reikia. Vidinis vaikas godus ir alkanas. Jam neužtenka vienos suknelės – nori dviejų. Neužtenka vien veido kremo – reikia ir losjono. Šio alkio negaliu pasotinti per visą savo gyvenimą. Ir ta vidinė mama labiausiai moko pasisotinti tuo, ką turi, tuo, kas jau yra. Visada gali siekti daugiau, bet vidinę tuštumą sunkiausia yra užkamšyti daiktais. Tai pernelyg laikinas sprendimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Atsisakydama destruktyvių įpročių, kuriais kompensuodavau vidinę tuštumą, dar labiau su ja susidūriau. Nežinau, su kuo tai susiję, – trisdešimties metų krize, mirtingumo suvokimu ar nesiliaujančia laiko tėkme, kuri palieka raukšles, bet pastebėjau, kad šie suvokimai tampa savotiška tendencija – tarp bendraamžių, draugų. Regis, mūsų karta dabar išgyvena tą laiką, kai nebegali nusimesti atsakomybių, kai nebeturi kitų išeičių, nes reikia kurti gyvenimus, reikia lieti pagrindus ateičiai ir sąmoningai rinktis, kuriuos sprendimus priimti. Kai pradėjau vengti barų ir filosofijų „po trečio bokalo“, pasidarė dar sunkiau – pastebėjau, kad tuštuma kur kas gilesnė, nei atrodė, – juk tie anksčiau tikę būdai nustojo veikti, o mano neužpildyta tuštuma iš tiesų reiškė, kad turiu ieškoti naujų schemų tam, kad išgyvenčiau alkį ir galėčiau jį pasotinti. Alkis ir tuštuma yra viena iš dominuojančių temų ir tavo kūryboje. Kaip juos identifikuoji, kuo maitini?

– Ilgą laiką savo tuštumą pildžiau daiktais ir išore. Žinoma, kai nebesinori puoštis – tai taip pat ženklas, kad ne visai gerai. Kai išgyvenau krizę, net minčių apie išvaizdą nebuvo, apskritai – vos nuslinkdavau iki vonios. Kad ir kaip ten būtų, primenu sau, kad tie pirkiniai, kuriais iki šiol kartais kamšau tuštumos kloakas, gali užpildyti tik labai mažą dalį vidinių kambarių. Visa kita mokausi apstatyti ne baldais iš fizinės materijos, bet tos neapčiuopiamos, kiek siurrealios. Tokiais epizodais labai padeda vidinė mama. Ji atveria man knygas, santykius, pokalbius, primena, kad kiek dabar yra, tiek užtenka.

Aišku, visada norisi siekti daugiau, bet svarbu būtent šią minutę jaustis pakankamu ir išsipildžiusiu. Tai nėra lengva, nes augau lydima deficito – suaugusiųjų dėmesio susilaukdavau per pasiekimus, olimpiadas, konkursus. Tai žalinga patirtis, nes taip vaikas ima save suvokti ne kaip žmogų, kuris nusipelno besąlygiškos meilės, bet kaip nepailstantį kovotoją dėl pasiekimų, medalių, šlovės akimirksnių ir plojimų. Vaikystėje manęs nelepino nei drabužiais, nei daiktais. Turėjau, ko reikia, sesuo atiduodavo savo išaugtų drabužių ar kosmetikos, tačiau man tuo metu netrūko askezės, atskalūniškumo. Kai atsivėrė tuštuma, supratau, kad iki šiol, iki pat dabar aš vis dar maitinu savo neišaugtą vaikystės alkį. Tas alkis toks didelis, kad net kai artėja koks nors malonus įvykis – ėjimas į teatrą ar kelionė, pradedu nerimauti – kas bus, jei neišvažiuosim, jei nepavyks. Dažnai jaučiuosi tarsi vaikas, iš kurio bet kurią akimirką gali atimti žadėtą saldainį.

– Gyvename laikotarpiu, kai aplink itin daug kalbama apie nerimą (tiek įprastinį – konstruktyvų, tiek patologinį) ir su juo susijusius sutrikimus. Esu aptikusi ne vieną straipsnį, pavadinimais „Anxiety is new black“ ir panašiai. Kaip manai, ar nerimas iš tiesų pamažu netampa trendu, kai nerimauti yra tiesiog savaime suprantama, o kalbant ir dalijantis patirtimis apie jį galima rasti kalbą beveik su kiekvienu? Nepaliaujamas nerimas dažnai buvo klijuojamas menininkams – rašytojams, poetams, dailininkams – kaip etiketė išvirkščioje odos pusėje. Ką apie tai manai?

– Tada, kai tikrai sergi, nebesvarbu: tai trendas ar ne – tenori išgyventi. Galų gale, net jei tai ir būtų simuliacija – jau geriau taip, negu visai nekalbėti apie psichikos sveikatą. Nors apie ją kalbama vis garsiau ir atviriau, stigma vis dar paplitusi. Kai važiavau lankyti draugės į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę, taksistas man papasakojo, kad viena mergina įsėdo į jo kolegos automobilį ir paprašė nuvežti į tą pačią ligoninę. Vairuotojas tiesiog atsisakė ją vežti – juk ta mergina turėjo psichologinių problemų, kurios galėjo sukelti pavojų. Su ja viename automobilyje keliauti taksistui atrodė pernelyg pavojinga, net jei tai – vos dešimties minučių distancija.

– Psichologas Andrius Jančiauskas „Nyla“ tinklalaidėje teigia, kad mūsų karta turi prabangą išgyventi ne tik savo, bet ir kitų kartų dvasines ligas: tėvų, senelių. Jų laikais buvo kitos gyvenimo sąlygos – tremtys, totalitariniai režimai. Šios kartos apskritai neturėjo erdvės dvasinėms savęs paieškoms. Dabar tai vis labiau legalu, o nerimas mums padeda pasiekti įvairių rezultatų, nes yra gana konstruktyvi būsena. Natūralus nerimas dėl, tarkim, saviraiškos stumia pirmyn, norisi kažką nuveikti, atskleisti, parodyti. Ar neatrodo, kad jei mes nustotume nerimauti, prarastume tam tikrą dalį savo kūrybinio mechanizmo? Ne paslaptis, kad tavo kūryba yra iš dalies saviterapinė, išpažintinė. Nemažai eilėraščių parašei išgyvendama emociškai sunkias būsenas. Ar krizė tokiu būdu netapo savotiška sąlyga tavo kūrybai? Ar niekada nebuvo baisu prarasti nerimo, kuris buvo tarsi neatsiejama dalis vidinių inspiracijų?

– Tiek kūrėjas, tiek bet kuris žmogus gali jausti nuolatinę įtampą, o jo darbai yra tos įtampos iškrova. Kai buvo pats ligos pikas, negalėjau nieko daryti. Rašyti pradėjau tik sveikimo proceso metu ir vartodama vaistus. Mano knygai reikėjo gyvo nervo, kad galėčiau rašyti apnuoginančius tekstus. Tam tikra įtampa yra tiesiog būtina, net pyktis būtinas, kitaip panašių tekstų neparašysi, jie bus netikri. Tapatinimasis su liga ar su aukos pozicija yra atskiras klausimas. Eilėraštyje „Melancholijos planeta“ rašau būtent apie tai. Sakau, kad labai ilgiuosi savo melancholijos planetos. Tai tekstas, įkvėptas Larso Von Triero filmo „Melancholija“.

Šis filmas pasakoja apie ribines būsenas subtiliai, metaforiškai. Kai pabaigoje žiūrovas mato, kaip nepaliaujamai artėja Melancholijos planeta – pasaulio pabaigos simbolis, pagrindinis personažas išsirengia nuogai ir tarsi sužydi pasitikdamas savo mirtį. Atsimenu, kad tai, mano akimis, buvo tikras šedevras, rezonavęs būsenas, atskleidęs mano požiūrį. Tas mažytis žybsnis, esant ribinės būsenos... Dažnai grįžtu į laikus, kai turėjau daugiau nuogo nervo ir rašydavau labiau įkvėpta. Turiu pripažinti, kad kartais tų būsenų ilgiuosi. Dabar į kūrybą einu racionaliau, lėčiau Nepaisant visko, to išgyventi dar kartą nenorėčiau. Tai per didelė auka.

Labai baisu traukti iš savęs tekstus, kuriems dar ne laikas. Kažkas, komentuodamas mano vieną eilėraštį, pasakė, kad „žodžiai pabiro neišnešioti“. Galiu pritarti: tikrai ne visada išnešioju žodžius. Visa tai susiję su desperacija, tačiau negalvoju, kad tapčiau tokia, kokia nebesu, vien dėl to, kad pritempčiau save iki kažkokio įvaizdžio, kuriame būčiau nuolatos kenčianti, serganti depresija, liūdno veido ir netrinktų plaukų moteris – pernelyg daug, grįžus iš to vidinio Aušvico, kuriame tiek laiko kalėjau. Per tokias patirtis ir pergalvoji, ir supranti – ar tikrai gyvybė yra ta kaina, kurią mokėtum mainais už patvirtinimą, kad esi autentiška poetė.