Gruodžio 28 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje (KKS) su vadovaujamu kolektyvu pasirodys dirigentas ir solistas, visame pasaulyje koncertuojantis smuiko virtuozas Sergejus Krylovas ir sopranas Lina Dambrauskaitė.

Programoje skambės du žymaus vokiečių baroko epochos kūrėjo Georgo Friedricho Händelio Concerto grosso žanro kūriniai F-dur ir d-mol. Concerto grosso (itališkai – didysis koncertas) – muzikinis kūrinys, kai groja nedidelė grupė solistų ir pilnas orkestras.

Antrasis programoje skambėsiantis kūrėjas – austrų genijus Wolfgangas Amadeus Mozartas. Lietuvos kamerinis orkestras atliks Trečiąjį smuiko koncertą G-dur – klasicizmo muzikinės epochos kūrinį, pasižymintį išskirtinių melodijų gausa.

Solo partiją W. A. Mozarto Koncerte smuikui ir orkestrui gros S. Krylovas. Pasak „The Times“, „Sergejus Krylovas užhipnotizavo klausytojus, grieždamas su pastangų nereikalaujančiu lyriškumu, nepaprastu grakštumu ir gyvu garsu“. Pirmos premijos tarptautiniuose R. Lipizerio, A. Stradivari ir F. Kreislerio konkursuose pelnė smuikininkui tarptautinę šlovę. S. Krylovas atlieka platų repertuarą, apimantį muzikines epochas nuo ankstyvojo italų baroko iki XXI amžiaus avangardinių kompozicijų.

Koncerte W. A. Mozarto moteto „Exsultate, jubilate“ solinę partiją dainuos iš Klaipėdos kilusi „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė L. Dambrauskaitė. KKS klausytojai prisimena atlikėją iš koncertinių programų su Klaipėdos kameriniu orkestru, vykusių praėjusiais metais festivalių „Permainų muzika“ ir „Salve Musica“ metu. Šiemet gruodį solistė du kartus su skirtingais orkestrais tai pat koncertuos KKS.

Klausytojai laukiami Lietuvos kamerinio orkestro ir soprano L. Dambrauskaitės koncertinėje programoje „Baroko ir klasicizmo perlai“ gruodžio 28 d. 18.30 val. KKS.

„Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.

Lapkričio 24 d. kartu su 21-uoju pulku iš Gaetano Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktė“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!“ – pasakoja solistė.

– Jūsų sukurti vaidmenys pelnė jums Metų solistės vardą. Ir Sofi operoje „Rožės kavalierius“, ir Mari „Pulko dukteryje“ kovoja už savo meilę ir tikslus. Matyt, sėkmė tikrai aplanko tuos, kurie atkakliai siekia pergalių?

– Negalėčiau pasakyti, kad gyvenime vaikausi pergalių, o dažnai kūrybinis procesas man atneša daugiau laimės nei pats rezultatas. Šiuo atveju sėkmė aplankė ne tik mane, bet ir abiejų pastatymų kūrybines komandas, visus, kurie, kad ir mažiausiu palytėjimu, prisidėjo kuriant šiuos spektaklius. Gal todėl ir jaučiu, kad Auksinis scenos kryžius ne visai priklauso man. Už jį esu skolinga visam būriui menininkų.

Judesyje: spektaklio kūrėjai didelę reikšmę suteikė ir choreografijai. / M. Aleksos nuotr.

– Jūs kilusi iš muzikų šeimos, tačiau susieti savo gyvenimą su muzika nebuvo jūsų pirmasis pasirinkimas?

– Tiesa! Ilgai svajojau apie psichologės kelią, iki šiol mane labai domina ši sritis. Ypač žavėjo kriminalinė psichologija, tačiau taip atsitiko, kad su psichologijos studijoms reikalinga matematika man buvo tikrai prastai (juokiasi).

– Solistės profesiją viename iš interviu pavadinote balansavimu ant lyno. Kodėl?

– Visų pirma todėl, kad dainavimas – kaip sportas: viena bemiegė naktis, fizinis ar emocinis nuovargis, net ne laiku suvalgyti riešutai ar šokoladas gali labai sunkinti darbą. Visada balansuoji ieškodamas geriausios fizinės, psichologinės, galiausiai, balso formos. Labai svarbi disciplina, psichologinė higiena. Pavyzdžiui, jei vakare žiūrint filmą išspausiu ašarą, kitą dieną tai tikrai atsilieps dainavimui. Tačiau kiekvienas dainininkas unikalus ir kiekvieno ištvermė, galimybės, poreikiai taip pat skiriasi. Svarbu gerai pažinti savo kūną ir kaip jis veikia.

– Gal sunkumus palengvina tai, kad turite muzikalią šeimą, kuri visada gali padėti, patarti? Gal kreipiatės patarimų į buvusius dėstytojus, profesijos autoritetus?

Labai svarbi disciplina, psichologinė higiena. Jei vakare žiūrint filmą išspausiu ašarą, kitą dieną tai tikrai atsilieps dainavimui.

– Mano artimiausi žmonės – sužadėtinis, tėveliai ir sesuo – pati geriausia palaikymo komanda. Jie man yra ir atgaiva, ir motyvacija. Turiu keletą nuostabių dėstytojų, korepetitorių, kurių nuomone ir patarimais pasitikiu ir vadovaujuosi.

– Baigdama studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje sulaukėte kvietimo dalyvauti perklausoje į Ciuricho operos studiją ir buvote į ją priimta. Ciuricho teatre dainavote keliose operose ir parengėte pagrindinių vaidmenų. Gal galima apie juos papasakoti plačiau? Teko dainuoti ir su Edgaru Montvidu?

– Ciuricho operos teatre praleidau dvejus metus. Smagu, kad rudenį ten vėl sugrįšiu, tik šįkart jau viešnios teisėmis: atliksiu Alisos vaidmenį Pierangelo Valtinoni operoje vaikams „Alisa stebuklų šalyje“. Labai džiaugiuosi, kad galėjau dainuoti tokiuose spektakliuose kaip Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Užburtoji fleita“, Georgo Friedricho Händelio oratorija „Belšazaras”, Gaetano Donizetti komiška opera „Viva la mamma” ar Boriso Musorgskio opera „Borisas Godunovas”. Beje, pastarajame ir susibičiuliavome su E.Montvidu. Nors bendrų scenų su juo neturėjome, po jo didžiulės dueto scenos susitikdavome teatro kavinėje paplepėti ir išgerti taurės vyno.

– Jums teko dirbti ir Lietuvos, ir užsienio scenose, pažinti užkulisių gyvenimą. Ar jie labai skiriasi, ko išmokote ar patyrėte?

– Negaliu teigti, kad labai skiriasi. Tiesa, užsienyje darbas daug griežčiau organizuotas vien dėl didesnio teatro darbuotojų ir atvykstančių menininkų skaičiaus. Tai turi ir savų pranašumų, ir trūkumų. Labiausiai nustebino ir nuginklavo operos pasaulio žvaigždžių paprastumas ir žmogiškumas. Jokio susireikšminimo, vien pagarba ir palaikymas kiekvienam kolegai.

– Tarp gausybės savo veiklų ir vaidmenų radote laiko atvykti į savo vaikystės miestą Klaipėdą ir sukurti energingą, geraširdę Mari iš „Pulko duktė“? Ar ši partija kelia daug vokalinių iššūkių solistei?

– Užtenka vien perversti klavyrą, kad suprastum, jog Mari scenoje būna beveik visą operos trukmę ir pailsėti neturi nė penkių minučių. Mari iš dainininkės reikalauja visko: puikaus vokalinio, aktorinio ir fizinio pasirengimo. Visos jos arijos labai skirtingos, o Mari per operą išgyvena visą emocijų skalę – nuo nevilties ir beprasmybės iki meilės euforijos. Man buvo be galo gera sugrįžti į savo gimtąjį miestą ir susipažinti su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir jo šiltu kolektyvu, o mėnuo repeticijų man tam tikra prasme buvo kaip atostogos. Laisvu nuo repeticijų laiku godžiai traukiau į plaučius pušimis ir jūra dvelkiantį orą, klaidžiojau jaukiomis Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis.

– Kaskart operoje tenka persikūnyti į vieną ar kitą vaidmenį ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Ką jūs pasiimate iš tų vaidmenų?

– Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.

Įtampa: Mari scenoje būna beveik visą spektaklį – keičiasi tik jos scenos partneriai. / M. Aleksos nuotr.

– Sakoma, kad kiekvienas solistas turi savo svajonių partiją. Kokia jūsų svajonė?

– Mano svajonių partija galbūt nuskambės labai keistai, nes jos niekada negalėsiu atlikti, mat ji parašyta bosui. Labai norėčiau sudainuoti Mefistofelį Charles‘io Gounod „Fauste”! Iš savo balso tipui skirtų vaidmenų labai laukiu Siuzanos W.A.Mozarto „Figaro vedybose“ ir kada nors Lulu Albano Bergo operoje „Lulu”.

– Kokiose scenose gerbėjai jus galės išgirsti artimiausiu metu?

– Dainuoju Lietuvoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Lapkričio 24 d. kartu su 21-uoju pulku iš G.Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktė“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!

Pirmoje programos dalyje publika galės pasimėgauti subtiliu solistės Linos Dambrauskaitės dainavimu. Ši dainininkė – nuoširdi, tačiau ne naivi, racionali, bet kartu šiluma ir svajonėmis spinduliuojanti atlikėja, sužavinti visus klausytojus. Dainavimo magistrantūros studijas ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vokalinį meistriškumą tobulino Londono karališkosios akademijos ir Ciuricho operos studijose.

Nepaisant pandemijos suvaržymų, Ciuricho teatre solistė dainavo keliose operose, o šiuo metu rengia vieną pagrindinių vaidmenų savitame Gaetano Donizetti veikale – operą pašiepiančiame farse "Viva la Mamma". Kartu su Lietuvos kameriniu orkestru L.Dambrauskaitė atliks išskirtinio virtuoziškumo reikalaujančius Wolfgango Amadeus Mozarto ir Georgo Friedricho Handelio kūrinius.

Klausytojai išgirs ypatingą kūrinį – tėvo ir sūnaus Giedriaus ir Ryto Svilainių oratoriją "Didysis kunigas".

Antroji koncerto dalis – pagrindinis šventinės dienos akcentas. Klausytojai išgirs ypatingą kūrinį – tėvo ir sūnaus Giedriaus ir Ryto Svilainių oratoriją "Didysis kunigas", parašytą remiantis Herkaus Kunčiaus libretu.

Oratorijoje apdainuojamas istorinis laikotarpis, kai Lietuva atsisakė pagonybės ir priėmė krikštą. Orkestras, choras ir du aktoriai-skaitovai pasakos sudėtingą karaliaus Mindaugo ir jo tėvo Dangeručio istoriją.

Pagrindinius veikėjus savo išraiškingais balsais įkūnys aktoriai Vytautas Rumšas ir Ignas Ciplijauskas. Kūrinyje liaudies muzikos intonacijos susipina su orkestro ir choro atliekama bažnytine muzika. Ši oratorija didingai įprasmina garbingą mūsų tautos protėvių atminimą. Įėjimas į koncertą nemokamas.

Kas? Koncertas Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai.

Kur? Raudondvario dvare.

Kada? Liepos 6 d. 19.30 val.

Pirmąkart uostamiestyje

Šis festivalinis koncertas bus ypatingas keliais aspektais. Pirmiausia tuo, kad pirmąkart uostamiestyje bus galima pasiklausyti operos solisto K.Smorigino dainavimo. Jis Lietuvoje pasirodo labai retai, tik išskirtiniais atvejais ir sutiko specialiai atvykti į  didingą klasikinės muzikos šventę Klaipėdoje.

Tarptautinę karjerą sėkmingai darantis atlikėjas dainuoja Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“, kituose prestižiniuose Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV operos teatruose. Klasikinės muzikos duomenų bazė „Bachtrack“ teigimu, jis yra vienas iš trijų daugiausiai 2014 metais dainavusių bosų–baritonų pasaulyje. Solisto pasirodymų statistiką turbūt labiausiai gerina garsiausiose scenose jo atliekamas Eskamiljo vaidmuo G.Bizet operoje „Karmen“.

K.Smoriginą galima laikyti tikru W.A.Mozarto operų ekspertu. Solisto sukurtų vaidmenų sąraše – net keli W.A.Mozarto operų personažai, kuriuos jis įkūnijo Milano „La Scala“ teatre, Ekso Provanso festivalyje, Bordo operos teatre, Santjago miesto operoje, Tulūzos Kapitolijaus teatre, Vašingtono nacionalinėje operoje, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) bei „Vilnius City Opera“ scenose.

Populiarina G.Mahlerį

W.A.Mozarto operų „Don Žuanas“, „Figaro vedybos“, „Visos jos tokios“ arijas K.Smoriginas pasirinko būsimo pasirodymo Klaipėdoje programai. Solistui akompanuosiantis G.Rinkevičiaus vadovaujamas LVSO koncerte dar įgarsins G.Mahlerio IV simfonijos partitūrą.

Dirigentas G.Rinkevičius už savo kūrybinę veiklą yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp kurių – Lietuvos, Latvijos, Portugalijos, Rusijos ir Norvegijos karalystės ordinai, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, „Metų šviesuolio“ apdovanojimas, LR Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

„Aš visada siekiau populiarinti G.Mahlerį, o publika domėjosi jo muzikos ciklais“, – viename interviu yra sakęs G.Rinkevičius. Taip šio dirigento dėka Lietuvoje prasidėjo G.Mahlerio kūrybos recepcijos istorija.  LVSO tapo pirmuoju kolektyvu šalies istorijoje, nusprendusiu įrašyti ir išleisti visus G.Mahlerio simfoninius kūrinius.

Pagal dainos žodžius

Austrų kompozitorius ir dirigentas G.Mahleris yra vienas žymiausių vėlyvojo romantizmo kūrėjų. Deja, kaip ir daugeliui novatoriškų kompozitorių, jam sunkiai sekėsi pelnyti pripažinimą. G.Mahlerio kūryba daugumai amžininkų atrodė pernelyg šiuolaikiška, ją rimtai vertinti imta tik XX a. pabaigoje.

Prieš porą metų „Klaipėdos muzikos pavasarį“ vainikavo įstabus G.Mahlerio Antrosios („Prisikėlimo“) simfonijos atlikimas. Dabar bus išskirtinė proga uostamiestyje išgirsti šio autoriaus Ketvirtąją simfoniją G-dur, kuri dažnai vadinama labiausiai klasikine, lengviausiai suvokiama jo simfonija. Tai keturių dalių kūrinys, primenantis J.Haydno orkestrinės rašybos manierą. Jo finalinėje dalyje skamba nuostabus soprano solo pagal dainos „Dangiškasis gyvenimas“ („Das himmlische Leben“) žodžius. „Tiesą sakant, norėjau sukurti tik simfoninę humoreską, o išėjo visa simfonija“, – rašė kompozitorius. Taip „Dangiškasis gyvenimas“ tapo visos simfonijos pagrindu ir finalu.

Gimusi Klaipėdoje

Solo partiją G.Mahlerio simfonijoje dainuos ir W.A.Mozarto operų arijose koloratūromis žavės solistė L.Dambrauskaitė.  Ši, beje, Klaipėdoje gimusi jaunosios kartos dainininkė jau koncertavo su LVSO ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ir kameriniu orkestrais, įvairiais Lietuvos chorais, gastroliavo Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, Makedonijoje, Pietų Korėjoje.

2015 m. solistė debiutavo LNOBT pastatytoje W.A.Mozarto operoje „Figaro vedybos“, kartu su teatro trupe gastroliavo Izraelyje. Ji taip pat sukūrė vaidmenis G.F.Händelio oratorijoje „Aleksandro puota“, C.Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“, J.Juzeliūno operoje „Žaidimas“, G.F.Händelio operoje „Semele“ ir kt.

Klaipėdos koncertų salėje įkvėpti kerinčio „Dangiškojo gyvenimo“ garsų aromato publika kviečiama balandžio 19-ąją. Koncerto pradžia – 18.30 val.

Gegužės 19 d. ji atliks pagrindinį Aleksandro mylimosios Tais vaidmenį. Taip pat dainuos Nora Petročenko, Egidijus Dauskurdis, Kęstutis Alčauskis. Diriguos Vytautas Lukočius.

Atlikti virtuoziškas G. F. Handelio arijas – užduotis ne iš legvųjų. Tačiau skaidriam L. Dambrauskaitės sopranui kompozitoriaus numatytos fioritūros (t. y. virtuoziški pagrąžinimai), atliekamos aukštame registre, pats tas. Ir net netrukdo įmantrus Juozo Statkevičiaus sumanytas įvaizdis: Aleksandro Didžiojo mylimoji Tais papuošta 5 kg sveriančiu raudonų plaukų peruku, avi aukštakulnius „žudikus“, dėvint ryškią vakarinę suknelę būtinas korsetas. Laimei, taip pasipuošus reikia tik oriai vaikštinėti po podiumu tapusią sceną, o reikalingą mimiką pabrėžia ypatingas makiažas.

Nors spektaklio pastatymas vaizduoja Aleksandrą Didįjį lyg šių dienų turtuolį, o jo meilužę Tais – kaip madų kūrėją, įspūdingo dydžio ir įmantrių formų perukai, kieti korsetai ir aukštakulniai nebuvo svetimi ir baroko epochai, kurioje gimė G. F. Handelio „Aleksandro puota“.

Lina Dambrauskaitė dainuoja „Aleksandro puotą“ nuo pat šio sezono pradžios, o kaip solistė LNOBT debiutavo 2015 m. birželį – atliko Barbarinos vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Figaro vedybos“. Lapkritį jaunoji dainininkė jau vyko su LNOBT trupe gastrolių į Izraelį, kur buvo parodyta 11 „Figaro vedybų“ spektaklių.

Tačiau L. Dambrauskaitės debiutas LNOBT įvyko dar gerokai anksčiau, kai dar būdama vaikas ir dainuodama „Liepaičių“ chore dalyvavo operos „Borisas Godunovas“ pastatyme 2008 m. Pasak L. Dambrauskaitės, buvimas scenoje ir dalyvavimas spektaklyje anuomet giliai įsirėžė atmintin; matyt, tuomet ir gimė noras būti operos dainininke.

Šiuo metu Lina Dambrauskaitė studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje pas Sigutę Stonytę. Vokalo pedagogė ir atrado tikrąją studentės balso prigimtį: „Iš pradžių man norėjosi dramos, galvojau, gal aš mecosopranas arba dramatinis sopranas, bet dėstytoja išsyk pastebėjo, kad esu kuo tikriausias lyrinis sopranas. Man ir yra lengviausia dainuoti tas aukštas natas. Dabar mano muzika – Mozartas ir barokas. Labai gaila, kad baroko muzika pas mus lyg ir stokoja populiarumo. O juk ji irgi yra labai emocionali ir gana sudėtinga: dalis arijos gali būti užrašyta, bet dalį turi prikurti pats pagal atitinkamas taisykles.“

„Aleksandro puotą“ L. Dambrauskaitė vadina tikra muzikos puota su 3D vaizdo projekcijomis. Gegužės 19 d. spektaklyje taip pat dalyvaus baleto solistai Ernestas Barčaitis, Eligijus Butkus, Voicechas Žuromskas, Vita Nalivaikienė, Neringa Česaitytė, aktorė Eglė Špokaitė, manekenės Renata Mikailionytė, Meda Jonaitytė, Julija Ulvydienė ir Eglė Grėbliauskaitė.

Taivane besibaigiančiame 2015 metų pasaulio moterų bei vyrų krepšinio čempionate Lietuvos moterų rinktinė tenkinosi sidabro medaliu.

Sekmadienį lemiamoje dvikovoje Linos Dambrauskaitės treniruojamos Lietuvos krepšininkės 54:68 (14:23, 9:9, 13:21, 18:15) nusileido čempionės titulą iškovojusiai JAV komandai.

14 taškų į varžovių krepšį įmetė Justina Burbaitė-Mačiulienė, 13 - Gabrielė Valaitytė, 11 - Jurgita Šegždaitė.

Lietuvos rinktinėje taip pat žaidė Agnė Žegytė (7 tšk.), Ramunė Eskertaitė (5 tšk.), Deimantė Naruševičiūtė (2 tšk.), Gražina Jocytė, Rūta Pazdrazdienė (po 1 tšk.), Aušra Milašauskaitė, Sonata Bareikienė, Jurgita Jankutė-Meškinė ir Jurgita Navickaitė.

Nugalėtojoms 15 taškų pelnė Victoria Faieta, 14 - Danielle Warren, 13 - Lindsay Stergio.

Bronzos medaliai atiteko Ukrainos rinktinei, kuri mažajame finale dėl trečiosios vietos 63:53 (5:11, 13:21, 27:4, 18:17) nugalėjo Graikijos ekipą.

Pasveikino prezidentė

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Lietuvos vyrų ir moterų krepšinio rinktines, pasaulio kurčiųjų čempionate iškovojusias aukso ir sidabro medalius.

„Jūs esate Lietuvos stiprybė ir pasididžiavimas. Jūsų komandų vienybė padovanojo mums galimybę pasijusti nugalėtojais", – sakoma Prezidentės sveikinime.

Šalies vadovė visiems čempionams padėkojo už medaliais vainikuotas pastangas ir už Lietuvos vardo garsinimą.

Prezidentė sportininkams palinkėjo dar ilgai džiuginti Lietuvą savo pergalėmis.

Tikrų vyrų sportas – krepšinis kadaise buvo tik moterims skirta pramoga. Būtent jos Kaune, Vytauto parke, beveik prieš šimtmetį įsirengė pirmąją krepšinio aikštelę šalyje, surengė pirmąsias varžybas ir pirmąjį Lietuvos krepšinio čempionatą.

Nelikę nė ženklo

Istorinės krepšinio aikštelės dabar – nė ženklo. Vieta, kurioje prasidėjo šlovinga krepšinio istorija, jau senokai užžėlusi žole. Nustatyti buvusias aikštelės ribas dabar padėtų nebent šimtamečiai ąžuolai, bene vieninteliai menantys tuos laikus. Tad tenka orientuotis pagal juos.

Prieš 93 metus čia vakarais ir savaitgaliais kamuoliu bumbsėdavo iki 20 merginų. Dauguma jų buvo studentės. Pro šalį eidami futbolininkai, traukdami iš treniruotės Ąžuolyne, irgi yra užsukę pamėtyti į krepšį, tačiau krepšinis tuo metu nebuvo laikomas  rimtu sportu ir buvo vadinamas moterų pramoga.

"Neįsižeiskite, bet jis būdavo vadinamas "bobų zabava", – teigė Lietuvos sporto istorikas, kolekcininkas Skirmantas Leonas Karalevičius. Tuo metu populiariausios sporto šakos buvo futbolas, boksas ir lengvoji atletika.

Žaidė ant plūktos žemės

Istorinės prezidentūros Kaune muziejininkei dr. Ingridai Jakubavičienei, rengusiai parodą apie moterų organizacijų veiklą tarpukario Lietuvoje, teko nemažai domėtis ir Lietuvos krepšinio istorija, nes būtent Kauno moterys ją ir pradėjo rašyti.

"Šiandien krepšinis pirmiausia asocijuojasi su vyrų sportu. Atrodytų, kad vyrai jį ir pradėjo žaisti. Tačiau istorija rodo, kad Lietuvoje jį pradėjo žaisti ir išpopuliarino moterys. 1921 m., būdama 21-ų, tuomet dar netekėjusi E.Kubiliūnaitė subūrė kitas bendramintes. Jos, pastudijavusios įvairias sporto šakas, galiausiai pasirinko basketbolą-kepšinį, nes jis merginoms atrodė estetiškas, visapusiškai lavinantis kūną, įdomus komandinis žaidimas. Merginos pirmosios išmoko krepšinio taisykles, savo lėšomis įsirengė aikštelę, įsigijo kamuolį ir pradėjo treniruotes", – pasakojo I.Jakubavičienė.

Anot jos, sporto organizacijos Kaune pradėjo veikti Lietuvoje 1919 m. gegužę, tai yra tepraėjus keletui mėnesių, kai Kaunas de facto tapo laikinąja sostine. Viena ryškiausių moterų sporto pradininkių Lietuvoje Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė buvo ir Lietuvos krepšinio organizatorė, ir pradininkė.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad aikštelė buvo įrengta suorganizavus talką. "Aikštelę padarė, kaip turi būti. Jos brėžinius E.Kubiliūnaitei atsiuntė latviai", – pasakojo S.L.Karalevičius.

Jo žiniomis, dirbo aštuoniolika merginų, joms padėjo ir vaikinai. 16 m pločio ir 24 m ilgio aikštelės danga buvo plūkta žemė. Stovas  padirbintas iš rąsto, krepšinio lenta sukalta iš medžio lentų.

O kaip buvo konstruojamas krepšinio lankas, kas atstojo tinklelį? Gal juos atsisiuntė iš JAV ar Europos šalių, kur krepšinis jau buvo spėjęs labiau išpopuliarėti? "Apie tai niekur neminima", – gūžtelėjo pečiais Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas.

Žinios – iš Latvijos

Latvijoje krepšinis žaisti pradėtas keleriais metais anksčiau. Iš latvių futbolininkų, besisvečiavusių Kaune, E.Kubiliūnaitė ir sužinojo apie naują įdomų žaidimą.

Manoma, kad pirmosios krepšinio treniruotės ir varžybos Kaune įvyko 1921 m. Tai patvirtina išlikusios fotografijos, kuriose įamžintos vienoda sportine apranga vilkinčios merginos ir  krepšinio stovas už jų nugarų.

Kitąmet, 1922 m. rudenį, surengtos pirmosios Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės. Jose dalyvavo dvi komandos, nors turėjo atvykti keturios. Buvo sužaistos ketverios rungtynės.

Enciklopedijose vis dar rašoma, kad pirmosios oficialios krepšinio rungtynės Lietuvoje įvyko Kaune 1922 m. balandžio 23 d., kai Kauno rinktinės vyrai susitiko su Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos komanda. Vyrų komandos nacionaliniame čempionate pradėjo varžytis nuo 1924 m.

Kas toji E.Kubiliūnaitė?

Yra žinoma, kad prieš karą gyvendama Vilniuje E.Kubiliūnaitė buvo Jono Basanavičiaus mokinė, jam padėdavo perrašyti jo tekstus.

Aktyviau viešai reikštis ji pradėjo 1920 m. grįžusi iš Rusijos, į kurią su tėvais buvo pasitraukusi karo metais. "Tuo metu Lietuva priklausė Rusijos imperijai, tad po ją galėjo laisvai keliauti. E.Kubiliūnaitės tėvas buvo valstybės tarnautojas, todėl jis su šeima priverstinai turėjo palikti Lietuvą", – pasakojo I.Jakubavičienė.

E.Kubiliūnaitė baigė garsią Pakrovskajos gimnaziją Sankt Peterburge, skirtą karininkų vaikams. Ten ji susidomėjo gimnastika, baletu, šokiu ir kitomis sporto šakomis. "Rusijos didžiuosiuose miestuose sporto lygis buvo kur kas aukštesnis nei to meto Lietuvoje. Neteko niekur perskaityti apie carinės Rusijos laikotarpiu Lietuvoje kultivuotą sportą. Kažkiek sportuota dvaruose, galima sakyti, pramogai", – kalbėjo muziejininkė.

Kaune Elena iš pradžių dirbo Švietimo ministerijoje, vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. "Krepšinį ir kitas sporto šakas populiarinti galėjo tik po darbo ir savaitgaliais. Visa tai ji darė savo lėšomis. Jos ir vyro Stepono Garbačiausko, taip pat žymaus ano meto sporto entuziasto, kuris dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, pajamos buvo nedidelės, tačiau stabilios. O sporto laikraščių leidyba, sporto varžybų organizavimas, treniruotės reikalavo nemažų lėšų", – teigė I.Jakubavičienė.

Žinovė pasakojo, kad tuo laikotarpiu apskritai buvo daug idealizmo. "Net ir nedaug uždirbant aukoti nemažą dalį savo lėšų dėl svarbios idėjos tuomet atrodė normalu, jau nekalbant apie tai, kad nebuvo gailima ir savo laisvalaikio. Šiandien sporto ar kultūros mecenatais tampa tik turtuoliai, o tarpukario Kaune daugelį inteligentijos atstovų galėtume vadinti mecenatais. Bet kurioje srityje žmonės tiesiog degė idėja", – kalbėjo mokslų daktarė.

Pasinaudojo S.Dariaus vardu

I.Jakubavičienė neslėpė: vos užgimusios Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais buvo manoma, kad sportas tėra dykaduonių užsiėmimas. Tad sporto entuziastams reikėjo ne tik treniruotis, bet ir šviesti visuomenę, aiškinti, kokia sporto nauda žmogui ir reklama valstybei.

E.Kubiliūnaitė ne tik šia tema leisdavo lankstinukus, brošiūras. Ji iš vokiečių kalbos išvertė ir išleido krepšinio taisykles. Tačiau ne pati pasirašė šios brošiūros autoriumi, o sutiko, kad juo taptų iš JAV atvykęs kariškis, sporto populiarintojas ir būsimasis transatlantinis lakūnas Steponas Darius. Beje, jis yra bokso ir beisbolo pradininkas Lietuvoje.

"Moters autoritetas tuo metu dar buvo silpnas, tad nuspręsta, kad oficialus krepšinio pradininkas ir veikėjas bus vyras. E.Kubiliūnaitė pripažino, kad bendros idėjos labui ji perdavė S.Dariui išverstas taisykles. S.Darių pasirinko dar ir todėl, kad jis buvo Amerikos lietuvos, o Amerika ir anuo metu turėjo stiprų autoritetą lietuvių akyse. Be to, jis buvo gana greitai išgarsėjęs sportininkas, jaunimą mokęs įvairių sporto žaidimų", –  teigė I.Jakubavičienė.

1920 m. E.Kubiliūnaitė tapo viena visuomeninės Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos, o 1922 m. – Lietuvos sporto lygos steigėjų, šių organizacijų sekretorė, Lietuvos sporto lygos moterų komiteto vadovė. 1922 m. įkūrė ir ėmėsi redaguoti pirmąjį sporto žurnalą "Lietuvos sportas". Visa ši veikla buvo neapmokama.

E.Kubiliūnaitė yra ir viena pirmųjų teniso bei lengvosios atletikos sporto organizatorių ir dalyvių. 1922 m. jai priklausė 60 m bėgimo, 200 m bėgimo, šuolio į tolį, šuolio į aukštį, rutulio stūmimo Lietuvos rekordai.
Kodėl sportas žibėjo Kaune?

Anot I.Jakubavičienės, Europoje sportas išplito po Pirmojo pasaulinio karo. Apie sporto svarbą visuomenei liudija ir 1896 m. surengtos olimpinės žaidynės. Sportavimo tradicijos gana greitai prigijo ir Lietuvoje. Atsirado būrelis žmonių, kurie, matydami, kad varžybos rengiamos ir kitose šalyse, jas ėmė rengti ir pas mus, o 1924 m. lietuviai pirmą kartą debiutavo olimpiadoje.

Lietuvos sportinis gyvenimas pradėtas plėtoti būtent Kaune, nes jis tapo šalies politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo centru.

"Vilnius buvo okupuotas, ir visos vyriausybinės įstaigos laikinai buvo perkeltos į Kauną. Jis niekur de facto nebuvo paskelbtas sostine, nes niekuomet nebuvo atsisakyta interesų susigrąžinti Vilnių. Kartu su visomis valstybinėmis institucijomis iš Vilniaus į Kauną persikraustė ir visa inteligentija. Todėl Kaune ir vyko visas aktyviausias sporto kūrimo darbas: čia buvo susitelkę daugiausiai intelektualų ir čia buvo geriausios sąlygos jiems veikti", – pasakojo Istorinės prezidentūros muziejininkė.

"Tai tik atsitiktinumas"

Europos krepšinio čempionė Lina Dambrauskaitė-Sabaliauskienė nesureikšmina to, kad Lietuvoje krepšinį žaisti pradėjo moterys, o vyrai į šią sporto šaką rimčiau ėmė žiūrėti kiek vėliau.

"Manau tai tik atsitiktinumas", – teigė žinoma sportininkė ir Kauno krepšinio mokyklos "Aisčiai" trenerė.

Ji neslėpė, kad mergaičių grupes surinkti sunkoka. "Daug jų norėtų lankyti krepšinio treniruotes, bet tėvai vaikus linkę stumtelėti rinktis perspektyvesnes sporto šakas, užsiėmimus", – mano trenerė, pati krepšinio treniruotes pradėjo lankyti būdama trečioje klasėje ir iš pradžių į tai žvelgė kaip į pramogą.

Krepšinis, anot jos, ir berniukams, ir mergaitėms naudingas todėl, kad vaikas tampa atsakingesnis – atsiranda didesnė atsakomybė ir už save, ir už draugą, nes mokomasi komandinės dvasios.

"Krepšinis nėra vyriška sporto šaka. Vyrai yra atletiškesni, jie greitesni, bet moterų krepšinį daug kas šiais laikais nuvertina jo nė nematę savo akimis. Gyvai išvydę varžybas daug kas pakeičia nuomonę. Įtraukia ir moterų krepšinis, ne tik vyrų", – kalbėjo L.Dambrauskaitė-Sabaliauskienė.

Ji apgailestavo, kad moterų krepšinis negali pasigirti tokiu finansavimu ir propagavimu kaip vyrų. "Jeigu būtų skiriama tiek pat reklamos, moterų krepšinio rezultatai būtų visai kitokie nei dabar. Atsiradęs didesnis populiarumas pritrauktų daugiau vaikų į treniruotes, būtų ugdoma daugiau talentų, atsirastų ir daugiau tų skambių pergalių", – mano sportininkė.

Krepšinio neišskirs

Sporto Lietuvoje pradžia laikoma 1919 m. liepos 13 d., kai įvyko pirmosios sporto rungtynės – sporto šventė. Šiai datai paminėti jau greitai Vytauto parke, prie pirmosios krepšinio aikštelės, turėtų atsirasti atminimo akmuo.

"Jau pusmetis, kai deriname su Vytauto parko savininkais projektą", – pasakojo Lietuvos sporto muziejaus direktorius P.Majauskas.

Ar krepšinio Lietuvoje pradžia nebūtų verta atskiros eilutės ant to akmens? "Būtų labai geras dalykas, kad toks faktas būtų pažymėtas. Tai labai gera mintis", – linksėjo galva Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius, atsakingas už sporto ir sveikatinimo sritį.

"Ot kaip viskas pasikeitė: anksčiau vyrai šaipydavosi iš krepšinio, kad jis yra bobiškas reikalas, o dabar jis tapo populiariausia sporto šaka", – šyptelėjo S.Buškevičius.

Vytauto parkas

Vytauto parkas 1921 m. buvo vadinama Petrovka. "Tai buvo graži vieta ant kalniuko. Ten grodavo dūdų orkestras, vykdavo šokiai, vaidinimai. Tai buvo ir pasivaikščiojimo poromis vieta", – pasakojo S.L.Karalevičius.

Taisyklės labai pasikeitusios

Kai kurias beveik prieš 100 metų galiojusias krepšinio taisykles S.L.Karalevičius vadino kuriozinėmis. Pavyzdžiui, dar ir Europos pirmenybėse Maskvoje 1953 m. galiojo taisyklė, kad kamuolį komanda gali išlaikyti net ir 10 minučių – laikas buvo neribojamas. Dabar vienai atakai skiriama iki 24 sek.

Anksčiau net ir toliausi metimai buvo vertinami tik 2 taškais. Už taiklią baudą, kaip ir dabar, buvo duodamas 1 taškas.

Tarptautinės pergalės

1938 m. Lietuvos moterų rinktinė iškovojo penktą vietą pirmosiose Europos moterų krepšinio pirmenybėse. Čempionėmis tuomet tapo italės.

Angelė Rupšienė turi du olimpinius aukso medalius, Vida Šulskytė-Beselienė – vieną. Jos abi kartu su Sovietų Sąjungos moterų krepšinio rinktine yra daugkartinės pasaulio ir Europos čempionės.

1995 m. Lietuvos moterų rinktinė laimėjo penktą, 2001-aisiais – ketvirtą vietą Europos moterų krepšinio čempionate.

1997 m. tapo Europos čempionėmis.

Padėjo daugybei žmonių

E.Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė gimė 1900 m. rugsėjo 14 d. Totoriškiuose, dabartiniame Švedukalnyje, Rokiškio apskrityje.

1931 m. su vyru, gavusiu diplomatinę tarnybą, išvyko gyventi į Ciurichą, Šveicariją. Antrojo pasaulinio karo metais abu įsteigė Pabėgėlių rėmimo fondą, pagelbėjusį daugybei žmonių.

Mirė būdama 96 metų Ciuriche.

Vadovavo olimpinei delegacijai

E.Kubiliūnaitės vyras – diplomatas, sporto žurnalistas Steponas Garbačiauskas taip pat buvo didelis sporto entuziastas – vienas iš sporto pradininkų Lietuvoje, lengvaatletis, futbolininkas, šalies čempionas ir rekordininkas.
1924 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse jis dalyvavo kaip Lietuvos sporto delegacijos vadovas, futbolo rinktinės kapitonas.

Inicijavo stadiono statybą

S.Darius 1924 m. tapo vienu iš keturių pirmųjų krepšinio teisėjų, kuriems buvo pripažinta tuo metu aukščiausia kvalifikacinė kategorija.

1924 m. jo pastangomis miestas skyrė 3,5 ha žemės stadionui statyti, kuris buvo pats pirmasis šalyje. S.Darius paruošė šio stadiono projektą, vadovavo jo statybai ir net pats darbavosi su kastuvu.

Stadionas iškilo jungtinėmis kauniečių pajėgomis. Suaukotų lėšų pakako tik statybinėms medžiagoms. Tad statė ir įrengė savanoriai, pasikonsultuodami su atlygio neprašiusiais architektais.