Šeimos namas

I. Eljaševas, žinomas literatūriniu vardu Bal-Machšoves (lietuviškai „Minčių vyras“, arba tiesiog „Mąstytojas“), gimė 1871 m. Kaune, tikėtina, šiame name, kuriame šeima gyveno dar iki jį nusipirkdama 1874 m. iš buvusio Magistrato tarėjo, konditerio Fridricho Denkso. Čia 1909 m. gimė I. Eljaševo sūnus Solomonas. Čia 1924 m. pradžioje, ligos iškankintas, mirė pats Izraelis. Netrukus mirė šeimos motina, o brolis, seserys, jų vaikai ir toliau gyveno šiame name, kol juos išskyrė apsisprendimas – išvažiuoti į Palestiną ar pasilikti, o tuos, kurie pasiliko, galutinai išskyrė okupantai: vieni Eljaševai 1941 m. nudardėjo gyvuliniais vagonais į Sibirą, kiti žuvo Kauno fortuose. Liko tik atsiminimų nuotrupos ir vos 53-ejų sulaukusio literato kapas Žaliakalnio žydų kapinėse.

Dabartinė M. Daukšos gatvė (cariniais laikais – Petrovskaja) nuo XIX a. vidurio buvo svarbiausia Kauno žydų gyvenimo arterija. Vienu metu gatvėje buvo net keturios sinagogos, taigi ją galima būtų vadinti pamaldžiausia Kauno gatvė. Čia marmelado ir kitų saldumynų kvapas, sklidęs iš dviejų konditerijos fabrikėlių, nustelbdavo dešrelių aromatą. Čia gausios šeimos, vos sudurdavusios galą su galu, leido savo vaikus į mokslus.

Prekyba: 1929 m. namo nuotraukoje matome firmos „Cemacas Vinikas ir sūnus“ (vėliau žinoma kaip brolių Vinikų firma „Vilkas“) kailinių krautuvės iškabą. / Nuotrauka iš žurnalo „Naujas žodis“, 1929 m., Nr. 17.

Kai 1915 m. Kauno žydai caro valdžios buvo deportuoti į pietines imperijos žemes, daug apleistų namų šioje gatvėje sudegė, sinagogos buvo apgriautos. Vienoje savo esė I. Eljaševas aprašo „Mėsininkų“ sinagogą, pagal kurią žydai šią gatvę vadino „Jatkever gas“ – „Mėsinių gatvė“, ir jos atstatymą.

Šeimos tėvas, antrosios gildijos pirklys Zalkindas-Kalmanas Eljaševas mirė 1907 m. 1915 m. tremtys ištiko tik dalį šeimos – seną motiną ir tuos vaikus, kurie tuo metu gyveno Kaune. 1919 m. namą prižiūrėjusi giminaitė Raisa Eljaševa prašė Kauno valdžios sumažinti mokesčius „ryšium su smarkiais visų statinių, daugumos butų sugriovimais“. Rusų kalba rašytame prašyme skundžiamasi, kad butus užėmę vokiečių kareiviai išgrobstė net duris ir langus. 1921 m. iš tremties grįžę šeimininkai, kaip ir visi jų kaimynai, turėjo savo nusiaubtus namus remontuoti. Remontas buvo toks „kapitalinis“, kad 1924 m. mirusios Eljaševienės įpėdiniai vadino savo Vilniaus gatvės namą „nauju“.

Organizatorių nuotr.

XIX a. antroje pusėje pastatytas istoristinis namas nusklembtu kampu, kuriame kadaise buvo balkonas; su rustais padailintais tarpulangiais ir įmantriais sandrikais, buvo dviejų aukštų su mezoninu. Jo ilgasis korpusas užėmė visą valdos perimetrą palei Vilniaus gatvę; M. Daukšos gatvėje, po šios namo trumpesnės dalies, tai pačiai valdai priklausė dar du (sujungti) mūriniai namai.

Didelis kiemas buvo neįprastos formos: iš beveik kvadratinės pagrindinės dalies į šiaurę „augo“ siauras koridorius, atsiveriantis į bendrą su kaimynu įvažiavimą. Pagrindinių įvažiavimų į kiemą buvo du – iš vienos ir iš kitos gatvės. Kieme stovėjo dar daugiau mūrinių namų, dauguma dviejų aukštų, mūriniai ir mediniai sandėliai.

Pirmus namų aukštus, kaip įprasta, užėmė krautuvės, tarp kurių buvo ir savininko manufaktūros krautuvė Vilniaus gatvėje, antrus – butai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Eljaševų šeimos penkių kambarių butas buvo antrame aukšte. Po motinos mirties namo bendraturčiais tapę trys seserys ir vienas brolis su šeimomis iki 1941 m. gyveno atskiruose butuose.

Įamžintas: tokį I. Eljaševą matė jo geras draugas M. Šagalas. / Organizatorių nuotr.

Kiemo pastatai (kurių šiandien nebeliko) buvo nuomojami sandėliams ir įmonėms. Iš įdomesnių įmonių galima prisiminti saldainių dirbtuvę ir krautuvėlę. Nepaisant M. Daukšos gatvės žydiško pavadinimo (Mėsinių gatvė), populiariausia šios gatvės gyventojų veikla buvo saldainių gamyba: tarpukariu čia veikė du saldainių fabrikai ir trys dirbtuvės. Dirbtuvė, išdidžiai vadinama: „saldainių fabrikas „Vilnius“, – priklausė Chaimui Granatui – Eljaševų kieme ji veikė nuo 1922 m. Tačiau 1932 m. valdžia nenorėjo pratęsti dirbtuvės veiklos leidimo, motyvuodama tuo, kad „menkai dirbtuvei duodamas per daug žymus pavadinimas“. Vis dėlto leidimą davė, tad „Vilnius“ ir toliau gamino saldainius. Patalpas savo manufaktūros urmo sandėliui Eljaševų kieme nuomojosi ir du garsių tarpukario Kauno namų savininkai Mozė Chaimsonas ir Borisas Šlapaberskis.

Gyvenimo istorija

Didžiulio namo šeimininkė, šeimos galva, kaip įprasta žydų šeimose, buvo Chaja-Sora Eljaševienė, mergautine pavarde Aronzon, Izraelio ir dar devynių vaikų motina, gimusi 1839 m. Abu tėvai buvo gimę Kaune. Pasakojama, kad penktadieniais šiame name susirinkdavo didelė šeima, giminės ir draugai.

Šeima buvo religinga; namuose kalbėjo jidiš, vaikai, be hebrajų, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų, mokėjo lietuviškai ir rusiškai.

Izraelis buvo penktas vaikas šeimoje. Sulaukusį 10-ies jį religingi tėvai atidavė į Gruobinios ješivą Latvijoje, iš kurios jis buvo pašalintas po dvejų metų už „eretiškas“ nuotaikas, o tada išsiųstas mokytis į Šveicariją. Aukštuosius mokslus Izraelis krimto Vokietijoje: studijavo mediciną Heidelbergo ir Berlyno universitetuose, tapo gydytoju neurologu.

Gyvendamas Vokietijoje jis įsitraukė į sionistinį judėjimą ir pradėjo savo žurnalistinę bei literatūrinę veiklą. 1901–1905 m. Izraelis gyveno Varšuvoje, tapo žymiu jidiš literatūros kritiku. Bal Machšoves iškėlė į aukštumas tokius jidiš rašytojus klasikus kaip Mendelė Moicher-Sforimas (1835–1917) ir Šolom-Aleichemas (1859–1916). Eljaševo darbai, publikuoti 1910–1915 metais, sudaro penkis „Geklibe shriftn" („Rinktinių raštų“) tomus, kurių du skirti jidiš literatūros kritikai.

Paties autoriaus prašymu jis išvertė iš vokiečių į jidiš sionizmo pradininko Teodoro Herzlo 1902 m. pasirodžiusį programinį romaną „Altneuland“ („Senoji naujoji žemė“). Žinomi ir jo rusų klasikų, (tokių, kaip Ivanas Turgenevas ir Levas Tolstojus) kūrinių vertimai į jidiš kalbą.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į carinę armiją kaip karo gydytojas, vėliau nuo karinės tarnybos buvo atleistas dėl ligos ir kartu su sūnumi apsigyveno Sankt Peterburge, tuo metu jau Petrograde. Šis sunkus jo gyveno etapas nušviestas per jo draugystę su Marku Šagalu. Liko M. Šagalo piešti jo ir jo sūnaus portretai. Liko ir M. Šagalo atsiminimai apie jų bendravimą, pokalbius, gyvenimą skirtinguose ir bendruose butuose, sunkią „razruchos“ buitį ir nykstančią jauno Eljaševo sveikatą.

„Mes klajodavome dieną ir naktį. Keletą kartų jis lydėdavo mane į mano namus, o aš jį – į jojo. Kalbėdavome apie viską. Ypač – apie meną ir literatūrą. Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai“, – rašė M. Šagalas.

Organizatorių nuotr.

Revoliucijos metais jiedu dalijosi vienu butu, kur vienintelėje šiltoje patalpoje – virtuvėje – gerdavo „nesibaigiančią arbatą su kieto cukraus gabalėliu“ ir džiaugdavosi, „kai ant stalo pasirodydavo gabalas arklienos – štai tuomet būdavo šventė“. „Sėdėdavau ir piešdavau jį, gydytoją su retai užeinančiais pacientais, nykstantį kaip Don Kichotas nuo įvairių sielvartų“, – vėliau prisimins M. Šagalas.

Tuo metu Eljaševo sveikata dar pablogėjo: „Pusiau sustingęs, žalsvu, išblukusiu ir kiek per trumpu švarku, jis vaikščiodavo iš kambario į kambarį, tarsi kažko ieškodamas, vilkdamas dešinę koją ir petį“.

Į gimtąjį Kauną Elijaševas su sūnumi grįžo 1921 m. pradžioje. Kaune jis gydytojo praktikos neturėjo, gyveno tik iš literatūrinio darbo: buvo laikraščio „Di Jidiše Štime" („Žydų balsas“) literatūros skyriaus redaktorius, rašė straipsnius lietuvių ir jidiš kalba, prisidėjo prie žydų ir lietuvių kultūrų bei kultūrininkų bendradarbiavimo, įsteigė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjungą.

Sveikatai vis blogėjant, išvažiavo gydytis į Vokietiją, į Visbadeno sanatoriją. Su M. Šagalu jis vėl susitiko tik 1923 m. Berlyne, kur buvo švenčiama jo 25 metų literatūrinės veiklos sukaktis.

Mirė vos grįžęs į Kauną. Nekrologe pranešama, kad I. Eljaševas mirė 1924 m. sausio 13 d. po ilgos ir sunkios ligos. „Deja, tenka pažymėti, kad jokia lietuvių kultūros įstaiga ir joks lietuvių literatūros atstovas nelaikė reikalinga esant dalyvauti mirusiojo rašytojo laidotuvėse, tiek pasidarbavusio lietuvių ir žydų kultūriniam susiartinimui ir tiek padariusio savo tėvynės prestižui užsieniuose“, – rašoma nekrologe.

I. Eljaševo vardu buvo pavadinta senamiesčio gatvė – netoli nuo jo gimtojo namo prasidedanti Šaltkalvių gatvės atkarpa. Dabar tai – Vincento Sladkevičiaus gatvė. Tarpukariu Lietuvoje veikė Bal-Machšoveso Žydų kultūros draugija.

Broliai, seserys, giminaičiai

Iš dešimties Chajos-Soros Eljaševienės pagimdytų vaikų išaugo aštuoni. Vyriausias Izraelio brolis buvo 1861 m. gimęs Aaronas. Apie jį nieko nežinome, tik tai, kad jis nugyveno ilgą gyvenimą ir žuvo per Holokaustą Kaune 1941 m.

1866 m. gimė sesuo Chiena. Ištekėjusi už Zacharijos Šteinbergo, ji išvyko gyventi į Latviją. Chienos sūnus, Izraelio sūnėnas Aaronas Šteinbergas (1891–1975), – filosofas, gimęs Daugpilyje. 1913 m. jis daktaru laipsniu baigė filosofijos ir teisės studijas Heidelbergo universitete, 1922–1934 m. gyveno Berlyne, vėliau Londone. Rašė poeziją rusiškai ir hebrajiškai, darbus apie literatūrą ir meną. Bendravo su Levu Karsavinu ir lankė jį Kaune – atvykęs apsistodavo Elijaševų name. 1945–1967 m. A. Šteinbergas – oficialus Pasaulinio Žydų Kongreso atstovas UNESCO.

Eljaševas stengėsi išsiaiškinti daug sau rūpimų meno klausimų. Tai buvo „nuostabiai ramūs“ karo metai.

Jo vyresnysis brolis Icchokas Nachmanas Šteinbergas (1888–1957) taip pat buvo rašytojas ir žurnalistas, rašęs rusų ir vokiečių kalbomis, taip pat jidiš. Mokėsi Maskvos ir Heidelbergo universitetuose, kur 1910 m. gavo teisės daktaro laipsnį. Buvo kairysis eseras ir pirmasis RTFSR Teisingumo liaudies komisaras 1917–1918 m. Nuo 1923 m. taip pat gyveno Berlyne, 1933–1939 m. – Londone, nuo 1943 m. – Niujorke.

Po Chienos ėjo sesuo Rachelė, gimusi 1867 m., žuvusi 1943 Kauno gete. Kartu su vyru Moše Ichaku Berlinu vienintelė iš visų jaunųjų Eljaševų turėjo šešis vaikus: Izekielį, Jakobą, kuris mirė vos 20-ies, Mordechajų, Rivką (Rebeka), kuri ištekėjo už fabriko savininko Isako Avrako ir išvyko gyventi į Mažeikius, mirė 1943 m. tremtyje Altajaus krašte; Esterą (po vedybų – Vitenbergienė) ir Jegudą Eidelį. Berlinų šeima gyveno šiame name.

1869 m. balandžio 6 d. gimė brolis Moisiejus, legendinis grosmeisteris, miręs vos 50-ies, 1919 m. 1894 m. jis išvyko iš Kauno į Daugpilį, kur ir prasidėjo jo, kaip šachmatininko, karjera. Studijavo Berno universitete, Šveicarijoje, pelnė tarptautinę reputaciją šachmatų turnyre Davose, o XX a. pradžioje apsigyveno Miunchene. 1909 m. Moisiejus grįžo į Kauną, toliau dalyvavo Rusijos ir užsienio šachmatų turnyruose.

Pirmojo pasaulinio karo pradžia užklupo Moisiejų Manheime, Vokietijoje, kur jis dirbo kaip Rusijos žiniasklaidos korespondentas (ir šis brolis buvo literatas), buvo areštuotas ir apkaltintas šnipinėjimu (nes maudėsi Reine netoli strategiškai svarbaus tilto); paleistas tik įsikišus Amerikos konsului, išvyko į Šveicariją.

1872 m. gimusi sesuo Šeina ištekėjo už Šemero Friedmano, legendinio Pinsko priemiesčio Karlino rabino Davido Friedmano, žinomo kaip Karlino Davidas, sūnaus. 1892 m. jiems gimė sūnus Šmuelis (Samuilas). Š. Friedmanas augo Kaune, šiame name, studijavo teisę Maskvos, Kyjivo ir Charkivo universitetuose. 1927 m. gavęs teisės daktaro laipsnį Tulūzos universitete, grįžo į Kauną, dirbo advokatu, kaip valdytojas tvarkė visus reikalus, susijusius su šiuo po senelės mirties šeimos paveldėtu namu, kuriame, M. Daukšos gatvės pusėje, ir gyveno, kol 1936 m. išvyko į Palestiną. Po karo Š. Friedmanas padarė diplomatinę karjerą: buvo Izraelio ambasadorius Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir Sovietų Sąjungoje, Izraelio JT delegacijos narys. Šis Bal-Machšoveso sūnėnas nuo jaunystės taip pat pasižymėjo kaip rašytojas, pasirašinėjęs motinos pavarde – Eljaševas.

Gromeisteris: garsus šachmatininkas M. Elijaševas. / Organizatorių nuotr.

Sesuo Esterą Eljaševaitė, pagal antrąjį vyrą Veisbartienė, gimusi 1878 m., taipogi buvo literatė, studijavo Leipcigo ir Heidelbergo universitetuose, 1906 m. Berno universitete Šveicarijoje gavo filosofijos daktarės laipsnį. Ji, beje, laikoma pirmąja moterimi iš Lietuvos, įgijusia filosofijos srities mokslo laipsnį. Esteros Veisbartienės 60-mečio proga laikraštyje „Apžvalga“ publikuotame straipsnyje „Rašytoja ir kultūrininkė“ jo autorius, „Žydų balso“ redaktorius Ruvimas Rubinšteinas rašė: „Ji visų pirma imponuoja savo žiniomis. Ji daug mokėsi jauna būdama ir dar dabar tolydžio mokosi, studijuoja. Ji pasižymi nepaprastu žydų talmudisto stropumu, nepaprastu mokslo ir žinių troškuliu. Ji be paliovos mokosi, ji visuomet susirūpinusi kokia nors problema, kuri kamuoja jos protą. Jos kultūrinių interesų diapazonas yra nepaprastai platus. Pagal savo specialybę ir polinkius ji yra filosofė. Nuolatiniai jos tyrimų objektai yra giliosios visatos problemos, žmogaus mintijimas ir kūryba, intelektas ir etika. Bet ji domisi viskuo, kas kuriama kultūros pasaulyje, ypač žydų kultūros pasaulyje“.

E. Veisbartienė minima pirmiausia kaip literatūros, dailės ir teatro kritikė. Ji taip pat pasižymėjo kaip pedagogė ir švietimo organizatorė. Neramius karo ir revoliucijų metus, kaip ir brolis, praleidusi Petrograde, įsitraukė į „folkistų“ veiklą, skaitė paskaitas 1919 m. įsteigtame Petrogrado Žydų liaudies universitete. 1921 m. grįžo į Kauną, prisijungė prie 1920 m. įsteigtos draugijos „Aukštesniems mokslams žydų tarpe skleisti“, tapo jos valdybos pirmininkė ir tais pačiais metais įsteigė Žydų Aukštuosius kursus Kaune. Pirmąją kursų paskaitą 1921 m. rugsėjo 1 d. rotušėje skaitė Izraelis Eljaševas. 1926 m. Žydų Aukštieji kursai tapo Žydų liaudies universitetu, vėliau jo veikla nutrūko. Žinoma, kad E. Veisbartienė dalyvavo 1925 m. rugpjūtį Berlyne vykusioje konferencijoje, kurioje buvo įsteigtas Žydų mokslo institutas (YIVO), kurio vienas iniciatoriumi buvo jos sūnėnas A. Šteinbergas. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos fonde saugoma stebuklingai išlikusi E. Eljaševaitės-Veisbartienės asmeninių dokumentų kolekcija. Moteris visą laiką gyveno minėtame name, kol 1941 m. žuvo Kauno gete.

Jauniausias I. Eljaševo brolis Boruchas (Borisas) Eljaševas buvo gimęs 1883 m. Jis irgi buvo įgijęs daktaro laipsnį, bet vertėsi radijo aparatų prekyba: turėjo prekybos kontorą iš pradžių gimtajame name, kur ir gyveno, vėliau – Laisvės alėjoje (šiandien Laisvės al. 80/ Maironio g.), kaip Belgijos firmos „Radio Siera“ generalinis atstovas Lietuvoje. B. Eljaševas ir jo šeima sovietų ištremti 1941 m. birželio 14 d. Žmona Rachilė žuvo 1942 m. Altajaus krašte, jis pats – 1943 m. Novosibirsko srityje. Vaikų likimas nežinomas.

I. Eljaševo sūnus Solomonas, žinomas rusišku vardu Nikolajus, šeimoje vadintas Alia, po tėvo mirties liko gyventi Berlyne, iš kur 1938 m. nacių buvo deportuotas į Lietuvą, nes buvo Lietuvos pilietis. Poetas ir teatro režisierius S. Elijaševas 1939 m. Vilniuje įkūrė Žydų teatrą ir jam vadovavo. Žuvo Vilniaus gete.

Atminimo renginys

Sausio 15 d. 17 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje (A. Mapu g. 18) Kauno žydų bendruomenė kviečia į žydų rašytojo, pirmojo jidiš literatūros kritiko Izraelio Eljaševo (Bal-Machšoveso) 100-ųjų mirties metinių minėjimą. Renginio viešnia – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro vyresnioji tyrėja Julijana Andriejauskienė supažindins su savo vykdomais dr. I. Eljaševo ir jo sesers dr. E. Veisbartienės kūrybos ir veiklos tyrinėjimais. Renginį ves dr. M. Oniščik.

Traukė literatūra

Prisimenant kaunietiškąjį J. Ambrazevičiaus-Brazaičio biografijos tarpsnį, į akis krinta jo atkaklumas ir pasitikėjimas savo jėgomis net ir tada, kai likimo skirti išbandymai atrodė labai nepalankūs.

Jaunuolis, nusprendęs savo gyvenimą susieti su lietuvių kalba ir literatūra, pasirinko studijas Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto) Teologijos-filosofijos fakultete, Filosofijos skyriuje ne tiek dėl katalikiškos mokslų krypties, kiek dėl žmonių, dirbusių šiame fakultete. Filosofas Stasys Šalkauskis ir Maironis buvo didžiausi J. Ambrazevičiaus dvasiniai autoritetai, be to, jis buvo didelis Jono Mačiulio-Maironio poezijos gerbėjas. Universitete noras iš arčiau pažinti lietuvių literatūros klasikus susipynė su gilesniu, filosofiniu jų kūrybos suvokimu.

J. Ambrazevičius neapsiribojo studijomis. 1923–1927 m. jis dirbo „Lietuvos“ laikraščio redakcijoje, buvo vienas iš pagalbinių redaktorių, rūpinęsis kultūrinių įvykių apžvalgomis. Tai buvo ne tik uždarbis Marijonų bendrabutyje Laisvės al. 61 (dabar Laisvės al. 101A) gyvenusiam studentui, bet ir galimybė tobulinti savo rašymo įgūdžius, kurių greitai prireikė vertinant kitų rašančiųjų kūrybą.

1926 m. J. Ambrazevičius buvo vienas ateitininkų „Šatrijos“ meno draugijos steigėjų, pabaigęs studijas bandė redaguoti „Jaunimo vadą“, o 1928–1929 m. redagavo moksleivių ateitininkų žurnalą „Ateitį“. Su spauda jo gyvenimas ir darbas buvo susietas visą gyvenimo Kaune laikotarpį. Daugiausia bendradarbiavo rašydamas literatūrologinius straipsnius ir įvairių autorių knygų recenzijas „Židinio“ ir „Naujosios Romuvos“ žurnalams, laikraščiui „XX amžius“, o karo metų laikraščiui „Į laisvę“ net suteikė pavadinimą (pridėjo prielinksnį „į“, tai nuoroda į laisvės siekiamybę).

Pedagoginė veikla

Kaunietiškasis J. Ambrazevičiaus laikotarpis taip pat neatsiejamas nuo pedagoginio darbo. Dar nebaigęs studijų, 1927 m. rugsėjo 9 d., įsidarbino mokytoju praktikantu Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Pabaigus studijas jam nuo 1928 m. sausio 1 d. leista mokėti XI kategorijos mokytojo atlyginimą, bet netrukus šį darbą reikėjo derinti su pedagoginiu darbu Vytauto Didžiojo universitete.

1933 m. gavęs vyresniojo asistento darbą VDU Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, jį iki pat 1943 m. laikė pagrindiniu, o gimnazijos mokytojo pareigas – antraeilėmis. Tai buvo įteisinta 1934 m. sausio 16 d. švietimo ministro įsakymu, kuriame nurodyta, kad J. Ambrazevičius yra laisvai samdomas Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos mokytojas.

Tai jam netrukdė būti labai populiariu, veikliu ir mylimu mokytoju, kelių vadovėlių vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms autoriumi. 1937 m. laisvai samdomam mokytojui buvo suteiktas vidurinės mokyklos vyresniojo mokytojo vardas (Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo Juozo Ambrazevičiaus tarnybos lapas. Kaunas. 1928 12 30–1943 03 31. Pasirašė gimnazijos direktorė A. Skrupskelienė. KRVA, f. R-1016, ap. 3, b. 18, l. 5–6).

Mokinys: J. Ambrazevičiaus Marijampolės gimnazijos IV klasės baigimo atestatas. Pasirašė direktorius A. Daniliauskas ir kt., Marijampolė, 1922 m. birželio 15 d. / LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 1.

Gimnazisčių atsiminimai

J. Ambrazevičius, nors buvo didelis įvairių menų (ne tik literatūros) gerbėjas, nesirengė nei laisvai, nei dabitiškai – visad dėvėjo klasikinį kostiumą, kaklaraištį, nerūkė ir beveik nevartojo alkoholio.

Jo rimtumą, solidumą gimnazistėms norėjosi išbandyti, bet jų išdaigos prie naujojo mokytojo tiesiog nelipo. Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą, o kai kurios net buvo jį įsimylėjusios (žinoma, be atsako, nes, pasak paties J. Ambrazevičiaus žodžių studijų laikų draugui Vincui Kazlauskui, jis turįs tiek rašto darbų taisyti, kad žmonai nebūtų laiko (Esi herojus, tapk šventuoju: studentiški prisiminimai apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį / Vincas Kazlauskas // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 84–87, 96).

Atvirai apie laikus, kai J. Ambrazevičius buvo jos mokytojas, straipsnyje „Žydinti sala“ pasidalijo rašytoja Kotryna Grigaitytė (Žydinti sala: Profesoriui J. Brazaičiui atminti // Į laisvę. – 1975, Nr. 65, p. 88–96), vėliau ne kartą lankiusis tiek J. Ambrazevičiaus namuose Ugniagesių gatvėje (Tėvų Marijonų namuose, tuo metu Ugniagesių g. 6, dabar pastatų kompleksas J. Gruodžio g. 10, Laisvės al. 101A), tiek jo namuose išeivijoje.

K. Grigaitytė rašė, kad J. Ambrazevičius tarsi nepastebėdavo jį įsimylėjusių gimnazisčių ir apie jas sklandančių kupletų, o pati K. Grigaitytė nenorėjo būti viena iš jų ir į Monikos Mironaitės gundymus pabučiuoti simpatiškąjį mokytoją atsakiusi, kad tada negalės su juo bendrauti, kaip iki tol. M. Mironaitė, pasak K. Grigaitytės, pati bandė patraukti J. Ambrazevičiaus dėmesį, bet taip pat neišsidavė, kad jam simpatizavo.

Žiniomis dalijosi su studentais

VDU J. Ambrazevičius dėstė lietuvių literatūrą, literatūros teoriją, vedė lietuvių literatūros pratybų seminarus (1933–1937 m.), o 1938–1939 m. dar dėstė lietuvių kalbos ir literatūros metodiką, lietuvių tautosaką.

1938 m. vasario 19 d. sutartimi J. Ambrazevičius nuo 1938 m. sausio 1 d. patvirtintas neetatiniu lektoriumi su docento atlyginimu (VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekano ord. prof. dr. P. Malakauskio ir Juozo Ambrazevičiaus sutartis penkeriems metams dėl J. Ambrazevičiaus priėmimo neetatiniu lektoriumi lietuvių literatūrai ir jos padedamiesiems mokslams dėstyti ir vesti pratybas nuo 1938 01 15. Kaunas. 1938 02 19. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 27).

Gimnazistės jį greitai priėmė kaip nuoširdų, gerą mokytoją, aistringą savo dalyko žinovą.

1939-aisiais, įgyvendindamas sutarties sąlygas, J. Ambrazevičius šalia minėtųjų disciplinų dar skaitė Naujosios lietuvių literatūros, XIX a. lietuvių literatūros kursus. Apie darbą VDU žinoma nedaug, tik tiek, kad jo kursai buvo mėgstami studentų, kvalifikaciniais sugebėjimais neabejota (tai liudija ir VDU Teologijos-filosofijos fakulteto komisijos protokolai, priimant jį į darbą VDU), o jo literatūrinės studijos, vadovėliai svariai papildė universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto publikacijų kaupyklą.

Kaip ir visiems darbams, VDU dėstytojo darbui J. Ambrazevičius stropiai rengėsi. Manydamas, kad kvalifikacinių sugebėjimų jam dar trūksta, 1931–1932 m. literatūros žinias gilino Bonos universitete.

1940 m. J. Ambrazevičiaus veikalą apie Vaižgantą bandyta prilyginti disertacijai, gautas principinis V. Mykolaičio-Putino sutikimas, kad šis darbas, jį kiek pakoregavus, atitinka disertacijai keliamus reikalavimus (V. Mykolaičio laiškas VDU Teologijos- filosofijos fakulteto sekretoriui Z. Ivinskiui dėl veikalo „Vaižgantas“ atitikimo disertacijai daktaro laipsniui gauti. Kaunas. 1940 03 08. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 44). Tačiau atėjus naujiems laikams ir naujiems iššūkiams to nebuvo padaryta.

Vis dėlto nuo 1941 m. spalio 1 d. J. Ambrazevičius patvirtintas laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus VDU pareigas (Raštas dėl J. Ambrazevičiaus paskyrimo Filosofijos fakulteto lietuvių literatūros katedros laikinai einančiu ekstraordinarinio profesoriaus pareigas nuo 1941 10 01. Pasirašė J. Gravrogkas, rektorius, Z. Gūra, kanceliarijos viršininkas. Kaunas. 1941 10 23. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 20, l. 53), tuo lyg ir pripažįstant jo mokslinę kvalifikaciją.

Laikinosios vyriausybės vadovas

Kaip rimtus iššūkius, reikalaujančius daug darbo ir pastangų, jis taip pat priėmė pasiūlymus būti Valstybės teatro dramos repertuaro komisijos nariu (1939), Lituanistikos instituto literatūros skyriaus patarėju (1939–1940), Tautosakos komisijos nariu (1938–1940).

Neabejotinai didžiausias iššūkis jam buvo darbas Lietuvos laikinojoje vyriausybėje 1941 m. Pakviestas būti šios vyriausybės švietimo ministru, jis netrukus gavo įpareigojimą laikinai eiti šios vyriausybės ministro pirmininko pareigas.

Aplinkybės susiklostė taip, kad Kazys Škirpa, daug prisidėjęs prie tautos sukilimo rengimo, pats jame tiesiogiai negalėjo dalyvauti ir negalėjo užimti laikinosios vyriausybės vadovo posto. Visus 1941 m. sukilimo ir laikinosios vyriausybės veiklos aspektus neabejotinai įvertino ir dar įvertins istorikai, kai atsiras galimybė pažvelgti iš dar didesnio laiko atstumo, atsikratant tiek įsigalėjusių stereotipų, tiek vienos ar kitos pusės subjektyvių vertinimų. Tačiau jau dabar galima teigti, kad J. Ambrazevičius-Brazaitis buvo tinkamiausia figūra būti laikinosios vyriausybės vadovu: buvo šviesus, tolerantiškas žmogus, intelektualas, suprantantis laikmečio situaciją ir jos keliamus reikalavimus. Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui, sugebėtų išlaviruoti sudėtingoje politinėje situacijoje, kartu įgyvendindamas esminius Lietuvos laisvės siekius (nors ir suprasdamas jų laikinumą).

Tuo metu kaip tik reikėjo tokio žmogaus, kuris nepasiduotų radikalų provokacijoms ir okupantų spaudimui.

2009 m. birželio 20 d. VDU (K. Donelaičio g. 52) II a. vestibiulyje atidengti bareljefai ir atminimo lenta: „Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę ir paskelbė laikinosios vyriausybės sudėtį. Svarbiausi lietuvių aktyvistų fronto vadovai buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis. Lietuvos laikinajai vyriausybei vadovavo Juozas Ambrazevičius“ (VDU bus įamžintas Birželio sukilimo vadų atminimas // https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/vdu-bus-iamzintas-birzelio-sukilimo-vadu-atminimas-n296796).

2012 m. Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje atgulė iš JAV į tėvynę parskraidinti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Daug valdžios atstovų tuomet neišdrįso dalyvauti perlaidojimo ceremonijoje dėl prieštaringai vertintos laikinosios vyriausybės veiklos, bet laikas parodė, kad jie neteisūs. Tamsios dėmės tiesiog nelipo prie kovotojo idealisto kūno, kaip nelipo gimnazisčių išdaigos prie savo darbą mylinčio mokytojo.

G. Steineris mirė Didžiosios Britanijos mieste Kembridže, kur jis gyveno su savo žmona, istorike ir akademike Zara Steiner.

Mokslininkas buvo žinomas dėl savo analitinių gabumų ir iškalbos.

G. Steineris gimė Austrijos žydų šeimoje 1929 m. Paryžiuje. Jo šeima į Jungtines Valstijas emigravo 1940 m.

Už savo darbus, kuriuose nagrinėjama kalbos galia ir rašytinis žodis, G. Steineris yra įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų.

G. Steinerio darbai apima lingvistikos, literatūros kritikos, religijos, muzikos ir istorijos mokslų šakas.

V. Areška gimė 1927 m. sausio 6 d. Zyboliuose, Rokiškio rajone. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, beveik du dešimtmečius (1952–1971 m.) jame dėstė, buvo Lietuvių ir užsienio literatūrų katedros vedėjas (1959–1963 m.), Filologijos fakulteto dekanas (1968–1971 m.). Nuo 1971 m. iki 1991 m. (su pertraukomis) – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, nuo 1987 m. – profesorius, habilituotas daktaras. 1971–1993 m. dėstė Vilniaus universitete. 1981–1992 m. – tęstinio leidinio „Literatūra“ atsakingasis redaktorius, vienas iš sudarytojų.

Pirmieji V. Areškos kritiniai straipsniai periodikoje pasirodė jau 1960 metais. Iš viso kultūrinėje spaudoje paskelbė kelis šimtus straipsnių ir recenzijų apie amžininkų kūrybą.

V. Areška išleido šias literatūros kritikos knygas: „Tradicija ir ieškojimai“ (1973), „Lietuvių tarybinė lyrika“ (1983); monografijas: apie Salomėją Nėrį (1974), Teofilį Tilvytį (1977), Eduardą Mieželaitį (1984); prisiminimų knygą – „Kumelė vardu Emilija“ (2007). Sudarė knygas: „Knygų amžininkas literatūroje“ (1988), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994).

Nuo 1971 m. V. Areška – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jis  buvo Rašytojų sąjungos valdybos narys, Literatūros mokslo ir kritikos komisijos narys, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros, mokslo ir švietimo centro tarybos narys, leidyklų „Vaga“ ir „Šviesa“ redakcinių komisijų narys.

Eugenijus Matuzevičius, rekomenduodamas V. Arešką priimti į Rašytojų sąjungą, pabrėžė, kad „jis rašydavo probleminius straipsnius, recenzijas, keldavo aktualius šių dienų literatūros klausimus. Jo straipsniai visados pasižymi aktyviu požiūriu į literatūrinius reiškinius, nuoširdžiu noru šių dienų akimis matyti ir suvokti literatūrinį procesą, atskirų rašytojų individualybes“.

Pasak Rašytojų sąjungos, toks V. Areška išliko iki gyvenimo pabaigos.

K. A. Keblys gimė 1933-iaisiais Šakiuose, su tėvais 1944-aisiais pasitraukė į vakarus. 1955 metais Bostono universitete baigė chemiją, dirbo Detroito chemijos tyrimų laboratorijoje.

1971-1983 metais buvo „Ateities“ knygų leidimo fondo vadovas, 1981-1984 vadovavo Lituanistikos instituto Literatūros skyriui. Buvo ateitininkas ir skautas.

K. A. Keblys bendradarbiavo žurnaluose „Aidai“, „Ateitis“, laikraštyje „Draugas“, parašė straipsnių, recenzijų apie išeivijos rašytojų – Kazimiero Barėno, Aloyzo Barono, Kazio Bradūno, Vytauto Janavičiaus, Antano Škėmos ir kitų kūrybą.

Nuo 2004 metų K. A. Keblys buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

A. Bieliauskas buvo vienas žinomiausių vyriausiosios sovietmečio kartos rašytojų, daugiau nei dvidešimties knygų autorius, išgarsėjęs „Kauno romanu“.

Skaitytojams jis buvo žinomas ir kaip romano „Rožės žydi raudonai“, kurio pasirodė keli leidimai, autorius. Iš viso yra išleidęs daugiau kaip dvidešimt knygų. Rašytojo kūryba versta į rusų, ukrainų, latvių, vokiečių, anglų ir kitas kalbas.

A. Bieliauskas gimė 1923 metų spalio 5 dieną Naujuosiuose Neveronyse, Kauno rajone. 1944–1946 metais jis vadovavo Kauno miesto komjaunimo organizacijai, 1946–1949 metais Kauno universitete studijavo lietuvių literatūrą, 1951 metais baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, du dešimtmečius (1951–1970 metais) dirbo „Švyturio“ žurnale, iš pradžių eidamas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, o nuo 1954 metų – vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Nuo 1951 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, 1959–1960 metais Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1970–1976 metais – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

Kažkur visai neseniai skaičiau, kad lietuvių autorių knygos skaitomos ir perkamos vis geriau – jos, žinoma, nepasiveja verstinių, bet jau ir nebesivelka pačioje knygų ir autorių gurguolės uodegoje. Žinoma, šiuos rodiklius smarkiai pagerino vis gausėjanti populiarioji lietuvių literatūra – įvairėjantys meilės romanai ir romantiški pasakojimai (tiek istoriniai, tiek tradicinės pasakos apie emigracijoje susiradusias princą lietuves), ir vis didėjantis šių pasakojimų rašytojų būrys. O šie rašytojai, beje, elgiasi jau kaip Europos ir Vakarų rašytojai – keliauja po visą pasaulį išsibarsčiusias lietuvių bendruomenes, rengia skaitymus, susitikimus, turi aktyvias ir įdomias socialinių tinklų paskyras. Esama ir daugiau lietuvių literatūros populiarumo bangos priežasčių, bet norint plačiau jas svarstyti, reikėtų atskiro teksto, kito pasakojimo ir kitos laidos...

Rasa Aškinytė „Glesum“

Prie lietuvių literatūros populiarėjimo prisideda ir nedidelis būrelis talentingų ir drąsių eksperimentatorių – Undinė Radzevičiūtė, Valdas Papievis, Kęstutis Navakas, Rasa Aškinytė ir dar keletas kitų. Jie sugeba derinti pasakojimo universalumą su vietinėmis realijomis, pasakoti savaip, įdomiai, pagauliai. Jie rizikuoja išbandydami įvairiais pasakojimo formas ir žanrus, nesilaiko įsikibę siauro teksto supratimo.

Apie naujausią R. Aškinytės romaną „Glesum“ ir norėčiau pakalbėti. Iš filosofijos į literatūrą atėjusi R. Aškinytė yra keturių romanų autorė. „Lietuvių literatūroje analitiška, skalpeliu besidarbuojanti Aškinytė nelabai į ką nors panaši. Turinti potencialo būti skaitoma ne tik mokslininkų, bet ir hipsterių. Tai komplimentas“, – taip apie ją atsiliepia kritikė Emilija Visockaitė.

Prisipažinsiu, kad ankstesnius autorės romanus skaičiau gana sunkiai – labiau dėl asmeninių priežasčių: nesu abstraktokų romanų mėgėjas. O šį į rankas paėmiau visų pirma dėl hipnotizuojančio, tiesiogine ta žodžio prasme blizgančio ir žaižaruojančio viršelio. Juk žmogus nuo šarkos ar beždžionės skiriasi nedaug – jam tik duok ką nors blizgaus, švytinčio, mirgančio ar žėrinčio. Drąsus, žvaigždėtą nakties dangų primenantis viršelis.

Pats romanas – istorinis. Pasak pačios autorės, „romano veiksmas vyksta II–III a., ten, kur tuo metu plytėjo Nemuno žemupio kultūra vadinamos to meto gyventojų valdos“. Romane pasakojamas vienos aisčių genties gyvenimas – gentis verčiasi prekyba, gintaro eksportu į Romos imperiją, gyvena jie gana pasiturinčiai ir, kaip tiems laikams, sąlyginai taikiai.

Bet autorė labiau susitelkia į vidinį, socialinį tos genties gyvenimą, kasdienybę, pasakoja kelių moterų likimą. Tiesa, šiek tek žvilgtelima ir į to meto Romos imperijos miesto aplinką, papročius. Pasakodama apie tuos laikus autorė kuria išgrynintą istorinę erdvę, kurioje istorinių faktų pateikiama tik tiek kiek reikia – pasakojimo aplinkai ir koloritui sukurti.

Pati R. Aškinytė šiek tiek žaidžia šia erdve, interviu 15min.lt teigdama, kad „siekiau istoriją parodyti tokią, kokia ji buvo“, o romano epigrafe įrašydama: „Taip nebuvo, bet galėjo būti.“

E. Visockaitė, kalbėdama apie vieną iš autorės romanų, yra pasakiusi: „Aškinytei puikiai sekasi sukeistinti pasaulį.“ Tad ir šis aisčių gyvenamas pasaulis yra sukeistintas. Jis šiek tiek sąmoningai mitologizuojamas – vienas iš tokių pusiau mitologinių, išmintį ir pirmykštę pasaulio sąrangą saugojančių charakterių – genties žiniuonė, romane vadinama „sena boba vilkų apgraužta koja“.

Šiek tiek pasakiška yra ir genties vado Gondo pasigauta ir parsivesta moteris Glesum (lot. „gintaras“) – nekalbanti, besiskirianti išvaizda nuo kitų moterų. Per bendravimą ir elgesį su ja atsiskleidžia ir likusieji romano veikėjai – išdidi, godi vado žmona Selija, ištikimas sargas ir buvęs karys Kernius, genties vado sūnus Bentis.

R. Aškinytė šioje knygoje atsiskleidžia kaip puiki pasakotoja – taupūs, tikslūs sakiniai, skaidrus pasakojimas, sausokas, kiek sarkastiškas humoras. Šis humoras nėra lengvai pastebimas, bet jis apsaugo romaną nuo patoso, sentimentalumo, įvairių lyrinių nukrypimų ir kitų lietuviškos prozos blogybių.

Romanas unikalus dar ir tuo, kad autorei labai gerai sekasi derinti atrodo nesuderinamus stilius – šnekamąjį, kasdienį kalbėjimo toną ir tam tikrą sakmiškumą (jis ypač ryškus dviejuose – romaną atveriančiuose ir užveriančiuose skyriuose). Toks pasakojimo tonas lengviau įtraukia skaitytoją į genties kasdienybę, bet kartu ir tarsi pakylėja virš jos, leidžia pabūti ir stebėtoju.

Romano turinys sudėliotas į 7 dalis pagal Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždes, kiekvienoje dalyje – septyni skyriai. Tai atrodo gana kabalistiškai ir, prisipažinsiu, tikrosios šio suskirstymo prasmės man nepavyko suvokti. Galbūt jos ir nėra. Galbūt skaitytojas pats turi ją sau surasti – tarkim, mūsų likimas priklauso nuo žvaigždžių arba – žvaigždės abejingos mūsų likimui, kad ir kiek mes bandytume jas sužmoginti ir viską valdo atsitiktinumas. Visa tai palikta interpretacijai, visa tai prideda papildomą teksto suvokimo sluoksnį.

„Skaitytojai ir kritikai dažnai ieško paralelių, lygina mano romanus su kitomis knygomis ar spektakliais. Įdomiausia, kad visada pataiko palyginti su tais rašytojais, kurių knygų nesu skaičiusi“, – interviu 15min.lt sako autorė. Tiesą sakant ir aš neatsispyriau šiam kritikų mėgstamam žaidimui ir pabandžiau bent jau sau apsibrėžti tą prasmių  lauką ir kontekstą kuriame man šis romanas „skamba“.

Visų pirma „Glesum“ man siejasi su 1985 metais išleista orientalisto Romulado Neimanto istorine nuotykių apysaka „Gintaro kelias“. Joje autorius, remdamasis istorijos duomenimis, pasakoja apie Baltijos gintarą, jo atsiradimą ir plitimą pasaulyje, senovės gentis. Tai buvo viena mėgstamiausių mano vaikystės knygų, todėl ir „Glesum“ visų pirma perskaičiau kaip gilesnę, subtilesnę, meniškesnę, dabartiniam man tinkančią ir kalbančią šios knygos versiją.

Pastaraisiais metais tokius alegorinius į tolimą praeitį (viduramžius ar dar senesnius laikus) perkeltus romanus yra pamėgę anglakalbiai rašytojai. Todėl skaitant „Glesum“ prisimeni ir anglų rašytojo Jimo Crace`o romaną „Derlius“ („The Harvest“) ir anglo Paulo Kingsnortho neseniai pasirodžiusį romaną „The Wake“ („Budynės“), kuriame veiksmas vyksta po 1066 m., normanams nukariavus Angliją. Ir netgi australės Hannah Kent šiemet lietuviškai pasirodžiusį romaną „Paskutinės apeigos“.  Visuose juose parodomas senovės arba izoliuotų bendruomenių gyvenimas, pabrėžiamas socialinis lygmuo, bandomas aprašyti žmogaus vidiniai pokyčiai, bendruomenės ir individo santykis.

Tai, kad knyga kelia tiek asociacijų ir yra taip susaistyta (bent jau mano galvoje) su tiek įvairių skirtingų autorių yra jos ir jos autorės stiprybė. Tikiuosi, šis universalus pasakojimas susilauks sėkmės.

Eugenijus Ališanka „Empedoklio batas“

Šiek tiek kitokios kelionės ir kitos erdvės atsiveria ketvirtoje E. Ališankos esė knygoje „Empedoklio batas“. Pats autorius gana drąsiai lygina savo rinkinį su „Odisėja“, (cituoju iš „Lietuvos žinių“ straipsnio): „Tai iš tiesų savotiška „Odisėjos“ versija. Rašiau nepaisydamas tekstų vientisumo, tačiau jo knygai netrūksta. Iš teksto į tekstą mane nuolat lydėjo pagrindiniai motyvai. Knygos branduolys siejasi su kelionės archetipu, esmine žmogaus būsena.“

Knyga turi ir paantraštę – „tolimųjų reisų esė“. Ta paantraštė šiek tiek dvelkia privalomu keliavimu (gal nesąmoningai), nes primena sekinantį tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojų darbą. Šioks toks ištęstumas ir kelionės nuobodulys justi ir šios esė knygos tekstuose.

Trečioje E. Ališankos esė knygoje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ buvo daugiau praeities ir vietinės geografijos ar psichogeografijos. Autorius pasakojo apie savo vaikystę, paauglystę, jaunystę, apie Vilnių, na, ir šiek tiek apie kelionės.

„Empedoklio bate“ autorius lyg ir labiau reflektuoja save dabartinį, rašantįjį, kvestionuoja rašymo tikslą, paskirtį, dvejoja ir stengiasi apčiuopti savo vietą literatūroje ir rašytojų lauke. Visa tai, žinoma, stengiamasi daryti ne prikišamai – vis pasišaipant iš savęs ir kitų, kuriant distanciją, atsiribojant. Tik tiesa, apie tai kalbantis įvadinis knygos tekstas „Pats geriausias tekstas“ dvelkia šiokiu tokiu neryžtingumu. Labai stengiamasi išlikti sąžiningam su savimi ir su skaitytoju. Tik ar rašant tai įmanoma, ar verta? Toks savo virtuvės spintelių griozdimas primena koketavimą. „Gal autorius tiesiog užmigo prie kompiuterio ir nejučia užgulė vieną klavišą? Bet aš pažįstu autorių, ir žinau, kad taip nėra. Pažįstu neblogai, kai kas net sako, kad mes esame tas pats tipas, bet tokie teiginiai ne visai atitinka tikrovę.“

Antrajame nedideliame esė „Apie keliaujančius rašytojus“ daroma savotiška sėsliųjų ir keliaujančiųjų rašytojų takoskyra. Pasak autoriaus, kalbos nebeišmaitinami šiuolaikiniai rašytojai arba „kalbaknisiai“ virsta klajokliais. Tai tikrai geras esė, užkabinantis rašytojo buvimo tėvynėje ir pasaulyje problematiką, nagrinėjantis priverstinio ir savanoriško susvetimėjimo, iš(si)trėmimo sąvokas. Ir, žinoma, teigiantis, kad pirminė rašytojo tėvynė yra kalba.

Patį knygos viduriuką užima keletas gana amorfiškų, beveik dienoraštinių kelionėms ir rašymui skirtų tekstų. Galima nujausti, kad dalis jų parašyta išvažiavus į kokią nors kūrybinę stipendiją Europoje (Vienoje, Berlyne, ar kitame mieste). Tos vietovės tekste juntamos, jas stengiamasi įprasminti, autoriaus akis pastabi, tik gal (ir čia vėl klausimas – sąmoningai ar ne), nėra tokia sufokusuota ir imli detalėms bei veidams kaip, tarkim, Rolando Rastausko. Skaitant šiuos tekstus jau reikia kliautis ne kokiu nors siužetu, įvykiu ar konkrečiomis detalėmis, o tiesiog sekti, kur nuves svinguojantis autoriaus sakinys.

E. Ališankos tekstas, jei jau vartojame kelionės metaforas, primena važiavimą kur akys mato – autorius veria tekstą ant kalbos, frazių keliamų asociacijų siūlo, žaidimas žodžiais, netikėtas sąskambis gali nukreipti pasakojimą kitu keliu, žvyrkeliu ar net šunkeliu.

Iš šių esė galbūt įdomiausia – meditatyvinė kelionė per autoriaus mylimą Lenkiją, pavadinta „Lenkiškas nusikaltimas“. „Mano Dakaras yra Lenkija“, – rašo autorius. Vairavimas ir rašymas, Lenkija iš rašytojo-vairuotojo perspektyvos: gerai pažįstama ir vis iš naujo permąstoma, didžiulė šalis, kurią mes tik apsimetam pažįstantys, turbūt tokie motyvai iškyla skaitant šį esė.

Įdomiausias knygoje man – ilgiausias „Empedoklio bato“ tekstas „Hakuna Matata“. Jo siužetas lyg ir paprastas – turistinė kelionė į Tanzaniją. Tačiau ta kelionė tampa labai įdomia paskata apsvarstyti keletą dalykų.

„Jų laukia mažų baimių rinkinys“, „šioje kelionėje baimės imbieras užmuša jo pykčio bakterijas“  - tokių citatų esė apie Afriką esama ir daugiau. Autoriui baimė – svetimo žemyno, bendravimo, įsitraukimo į nepažįstamą tikrovės audinį – tampa iš vienos pusės kliūtimi, kurią lyg ir reiktų nugalėti, o iš kitos pusės – savotišku prieskoniu, aštrinančiu gyvenimo, suvokimo pojūtį. Tik bijodamas, jausdamas pavojų, esi gyvas.

„Ar gali du žmonės jausti tą patį?“ – esė vis klausia autorius. Per visą „Hakuna Matata“ tekstą eina ryški vyro ir moters santykių gija. Kaip vyras ir moteris skirtingai suvokia pasaulį, kas jų suvokime sutampa, o kas ne, kiek ilgą laiką gyvendami kartu jie gali pažinti ir pažino vienas kitą, kaip laikui bėgant keičiasi meilė ir santykiai? Visus šiuos klausimus bendra kelionė paaštrina, lyg ir nusitrynę kampai vėl išryškėja, lyg ir tas pats žmogus atsiskleidžia netikėta arba primiršta puse. Kelionė kaip vanduo, kuris nuplauna kasdienio gyvenimo apnašas.

Beje, visas tekstas į savotiškus skyrelius ar dalis suskirstytas Ernesto Hemingway`aus kūrinių „Žaliosios Afrikos kalvos“ ir „Kilimandžaro sniegynai“ citatomis. Taip E. Ališankos tekstas tampa ir šiuolaikišku E. Hemingway`aus teksto komentaru ir jo permąstymu, ir pa(si)tikrinimu kiek rašytojo tekstas apskritai atitinką egzotišką tikrovę, kiek ją meluoja, kiek pagražina.

Šie visi minėtieji sluoksniai (jau nekalbant apie tradicinį kelioninį, egzotiškosios Afrikos apvalkalą) susideda į tikrai skanų, daugialypį tekstą, įdomų dar ir tuo, kad apie Afrikos žemyną, jo magiją ir trauką rašė labai nedaug lietuvių autorių.

Beje, manau, kad šiuos metus literatūroje galima skelbti ir E. Ališankos metais. Be jau aptartos esė knygos, pasirodė septintoji jo poezijos knyga „Stuburo tik punktyrai“, be to, tikiuosi, jau šiais metais bus išleista ir jo sudaryta bei išversta vieno garsiausių lenkų ir Europos poetų Tadeuszo Różewicziaus poezijos rinktinė – labai mums reikalinga ir bent jau mano – labai laukiama.

Rašytojas Alfonsas Bieliauskas, itin populiarus buvęs tarybiniais laikais, savo 90-ojo jubiliejaus spalio 5 d. nauju romanu nepasitiks – jam išleisti Kultūros ministerija neskyrė paramos. Bet ne tai svarbiausia. Rašytojui neramu dėl to, kokiu keliu nueis Lietuva.

Apie dabartį ir tarybinius laikus, elitinių žmonių valstybę ir demokratijos stoką, pinigus ir rašytojo laisvę, gyvenimą Lakajos kaime ir Vilniuje – interviu su rašytoju A.Bieliausku.

Anais laikais daugelis skaitė populiarius A.Bieliausko romanus "Rožės žydi raudonai", "Mes dar susitiksim, Vilma!", "Kauno romanas" ir kitus.

"Susitarkim dėl terminų. Kalbėdamas apie anuos laikus, aš sakau "tarybiniai", o ne "sovietiniai", ir nebijau to žodžio. Tada visi rašytojai buvo tarybiniai, ne tarybinių nebuvo", – sakė A.Bieliauskas.

– Gerbiamas Alfonsai, su kokiomis mintimis ir darbais – galbūt su nauju romanu – pasitinkate jubiliejų? – paklausiau A.Bieliausko.

– Natūralu, visi rašytojai nori jubiliejų pasitikti su darbo rezultatais. Leidyklai romanas buvo atiduotas 2011 m., bet neišleistas – negavo valstybės paramos. Ne tas autorius šiais laikais, ir parama nebuvo paskirta. Paramos leidykla į Kultūros ministeriją kreipėsi turėdama omenyje, kad man sukanka tam tikra data, yra romanas, yra proga išleisti.

Turi biurokratui nusilenkti. Yra rašytojų, kurie patys eina, prašo. Gėda man eiti, aš negaliu eiti prašyti paramos – esu per senas žemintis. Jaunam rašytojui reikia prasiveržti, prasimušti – išleisti pirmąjį knygą, gal antrą. Aš jau prileidau tų knygų, man jau nėra reikalo eiti ir maldauti. Jeigu mato, kad nereikalinga, kad nevertas, tai nevertas. Ir dar turiu romaną, kurį rašau.

– Kaip manote, kas nutiko Lietuvai? Emigracija ir nedarbas pasitraukia į antrą planą – Lietuvoje žmonės jau deginami automobilių bagažinėse.

– Lietuvą sukūrėm tokią, kokią turim. Čia niekas neatėjo, neatvažiavo, niekas mūsų neokupavo – patys sukūrėm. Ką sukūrėm, tai ir turim. Tai, kas nutiko Panevėžyje, gali pasikartoti.

Juk rūpinamės ES reikalais, geru svečių priėmimu. Valdžios elitas ypač susirūpinęs aukštų valdininkų atlyginimais, nes tai jų pačių interesai. Tie vadinamieji elitiniai lietuviai žiūri, kad būtų savas vyriausiasis prokuroras, kad jis darytų taip, kaip prokuroras turi "daryti". Neteko girdėti, kad būtų laiku išnagrinėtos bylos, kad nesitęstų po dešimtmetį tos, kurios žmones iš tikrųjų domina. Daug kas, netgi rinkimai dažnai atrodo kaip parodija. Išrenkami tie patys žmonės, nes balsai už juos nuperkami. Kur pinigų valdžia, visur viskas perkama. Trumpiau pasakius, eilinis žmogus nėra šeimininkas savo žemėje, savo valstybėje.

Gaila, bet štai tokią sukūrėme valstybę. Mes visi kuo  nors kalti, kad nemokėjome Lietuvos valstybės pastatyti ant tinkamų vėžių pradžioje, kai visų pastangomis nelengvai buvo iškovota nepriklausomybė. Tai puikiai prisimename, ir reikia tą laikotarpį vertinti. Bet tuo metu mes – eiliniai piliečiai, kurių balsas tuomet labai daug reiškė, – tik prisiminkim Baltijos kelią! – nesugebėjome pastatyti tos valstybės ant bėgių, kuriais mūsų tautinis traukinys būtų galėjęs nuvažiuoti ten, kur važiuoja visos progreso siekiančios tautos ir valstybės.

O mes trypčiojam vietoje ir ilgai trypčiosim, nes – liūdna tai sakyti – esam biurokratinė elito valstybė. Mes nesam demokratinė valstybė, nes paprasti mūsų žmonės neturi lemiamo balso.

– Ką, jūsų galva, reiktų daryti, kad mūsų valstybė taptų normali?

– Kad valstybė būtų normali, reikia, jog vadovavimas jai būtų normalus. Jos tvarkymas turi būti šiuolaikinis, demokratiškas, lemiamas eilinių, o ne elitinių žmonių interesų. Mes manom, kad demokratija yra tik išrinktiesiems. Bet taip negali būti. Sakau: ką sukūrėm, tai ir turim.

Su kava, saldainiais į kambarį įplaukia linksmai nusiteikusi A.Bieliausko žmona Marija. "Alfa man – artimas giminaitis, – juokėsi Marija. – Ne tas žodis, kad sutuoktiniai per gyvenimą supanašėja, – jie tampa kaip giminės."

"Turėjau puikią mamą, turiu puikią žmoną ir žinau, kad be jų aš būčiau niekas", – tarė A.Bieliauskas, kai kalba vienu momentu pakrypo apie moteris.
Nuo balandžio iki lapkričio Bieliauskai gyvena Lakajos kaime Švenčionių rajone, prie Lakajos upės ir Juodųjų Lakajų ežero, o žiemoti grįžta į Vilnių, nes ten užpusto keliukus. "Reikia ir Vilniuj pagyvent šiek tiek", – nusišypsojo A.Bieliauskas.

Paskui prakalbo apie Lakają – Marija tuoj balnosianti savo "žirgą" kelionei į šį nuostabų kaimą.

"Lakaja – tai mano tėviškė, paties sukurta. Sodybą Lakajos kaime pasistatėm tarybiniais metais. Ir sunkiomis sąlygomis – buvo visokių skundų. Pasistačiau ją iš honorarų. Šiais laikais negirdėjau, kad iš honorarų kas nors statytųsi namus. Už pastarąjį išleistą romaną gavau 2000 litų.

Lakajoje mes ne vasarojam – ten gyvenam ir dirbam. Tai – esmė. Marytė ten dirba nuo ryto iki vakaro. Ir šienauk, ir sodą žiūrėk, ir bulves kask – ten vyksta toks ūkiškas gyvenimas", – pasakojo A.Bieliauskas.

Tas ūkiškas gyvenimas rašytojui labai patiktų, jei jis galėtų žmonai padėti. Tačiau padėti negali dėl kojos – jam atlikta kelio sąnario operacija, todėl viena koja negali tvirtai remtis į žemę. "Negaliu pjaut, kapot malkų, nešt, kuolo kalt, – vardijo vyriškis. – Norisi dirbti, norisi padėti Marytei, bet negaliu. O aš labai mėgstu tuos darbus."

Tad gal Marija gali paprašyti kaimiečių, kad sode žolę išpjautų? Gal dar ne visi emigravę?

Anot rašytojo, neįmanoma: "Nėra jau tokių mūsų kaime. Mūsų kaimas – išmirštančių žmonių kaimas. Dažniausiai jie yra emigravę į kapines."

"Kadangi mes – anų laikų žmonės, esam įpratę dirbt. Jis dirba prie savo "staklių" – prie stalo, ką nors rašo, o aš dirbu žemę. Niekada nemaniau, kad norėsiu dirbti žemę. Vienintelis būdas žmogui gerai jaustis – tai dirbti darbą, kai pats matai jo rezultatą. O kad už tavo darbą viršininkas gerai mokėtų, šioje žemėje taip nebus. Taip bus tik danguje. Kad sveikatos turėčiau ir galėčiau dirbti lauko darbus danguje, būtų puiku", – pokštavo M.Bieliauskienė.
Žmonai nenorėjo nusileisti A.Bieliauskas: "Kai išmoksiu gerai dirbti kompiuteriu, gal Dievas mane priims į dangaus raštinę."

Marija suspėja ir į žūklę išsirengti. "Rugsėjo vidury su valtimi Lakajos upely apvirtau, kojom dugno nesiekiau. Inkarą traukiau per šoną – ne pagal taisykles. Inkaras traukiamas tik per valties galą. Žinau instrukcijas, bet jų nepaisiau – skubėjau", – juokėsi moteris.

"Marytė pratęsė maudymosi sezoną", – linksmai pridūrė vyras.

"Aha, maudymosi sezoną buvome užbaigę rugsėjo 2-ąją ir aš netyčia jį pratęsiau, – pritarė žmona. – Patekęs į ekstremalią situaciją žmogus net nežino, kiek turi jėgų. Sugebėjau ir valtį išlaikyti, kad srovė nenuneštų, ir išsikapanoti į krantą."

– Alfonsai, tarybiniais laikais nemažai rašytojų gyveno iš kūrybos, buvo labiau vertinami. Dabar rašytojas turi galvoti, kaip užsidirbs duonai, kaip išlaikys šeimą, o rašyti gali pripuolamai – kai turi valandėlę laisvo laiko.

– Tai – skaudi tema. Tai būdinga visai tautos kultūrai. Gyvendami tarp materialinių vertybių, pamirštam dvasines – tai, kuo tauta gyva. Ji gyva ne vien materialiniais pasiekimais, kuriuos matom, kurie tikrai yra, bet pirmiausia tautine kultūros savimone. Nuo seno lietuviai turi aukštą kultūrinį mentalitetą, nors jį slopino kas galėjo – ir svetimtaučiai, ir savi. Ir tie literatūros, dailės, muzikos, teatro talentai nepanaudojami šiuolaikiniam ir ateities lietuviui kurti.

Kiekviena santvarka turi savo prioritetus. Tarybiniais laikais ideologinis prioritetas buvo menas. Dabar ideologinis prioritetas yra pinigas. Socializmo ideologijai reikėjo didžiulės meno paramos, ir to meto veikėjai tai suprato, todėl stengėsi sudaryti kūrėjams tam tikras sąlygas. Jie suprato, kad norint pasiekti savo tikslų reikia pasitelkti meną, kūrybą, ir jie pasitelkė, sudarė sąlygas, nes buvo tuo suinteresuoti. O dabartiniai – nesuinteresuoti. Jie mano, kad jei duosim daugiau pinigų valdininkams, teisėjams, prokurorą savą turėsim, tai ir menui bus geriau. Ir kam čia rūpi ta kultūra – pakaks televizijos.
Ne tiek apie pinigą čia kalbu – tiesiog mes neturim valstybinio požiūrio į kultūros reikalus. Mes manom, kad jeigu turim du tris rašytojus, vardus, to Lietuvai pakanka, – Lietuva juk maža. Bet tai – baisi klaida. Literatūrą kuria ne du trys vadinamieji klasikai, o dauguma rašančių ir mąstančių. Ir kartais toks parašo kūrinį, kurį malonu skaityti, ir jis paveikia žmogų.

Iš tų nedidukų kūrinių susilipina bendra kultūrinė literatūrinė mozaika, ir tai jau veikia tautos sąmonę. Aišku, veikia ir tie didžiuliai, pirmos klasės, kūriniai. Bet ne jie vieni. Norėjau pasakyti: ne vien literatūrinis elitas kuria literatūrą. Netgi manau, kad elitas kuria ne daugiausia. Literatūrą kuria ne genijai, o rašytojai.

Tačiau kiekvienai valstybei, kiekvienai visuomenei reikalingos dvi trys pavardės: rašytojų, dailininkų, artistų, režisierių. Joms nereikia 300 rašytojų, 300 dailininkų, 300 artistų, 300 režisierių. Joms reikia dviejų trijų. Lengviau prisiminti, minėti, premijuoti, paskelbti Nacionalinės premijos laureatais. Tada vadams lengva mąstyti: anas premiją gavo pernai, tam duosim šiemet, jeigu nenumirs. Tai – banalus, biurokratinis mąstymas. Biurokratinė pažiūra į meną, kūrybą, kūrybos žmogų.

– Vakarų Europos literatūra stipriai yrėsi į priekį – gilinosi į žmogų, o komunistinės ideologijos prispausti tarybiniai rašytojai bandydavo išsisukinėti – griebdavosi ezopinės kalbos...

– Šitos mano mintys neturėtų būti suprastos kaip nostalgija ar panegirika aniems laikams. Kūrybinė laisvė tada buvo ribota. Išraiškos priemonės – irgi. Bet buvo galimybė išsiveržti – vieniems su ezopine kalba, kitiems – be ezopinės. Aš ir Mykolas Sluckis savo romanuose šnekėjom be ezopinės kalbos – tai aiškus sąmonės srautas.

Rašytojo profesija nebuvo taip labai skatinama tarybiniais metais. Reikėjo pasiekt tam tikrą lygį, kad galėtum rašyti, nes kiekvienas pilietis privalėjo kur nors dirbt. Už ideologines pažiūras – kad mes rašom tarybiškai – pinigais mūsų niekas neapiberdavo. Pinigus reikėjo uždirbt. Ir man, kaip ir visiems, reikėjo valgyti, gyventi, auginti vaikus. Aš buvau sąlyginai laisvas rašytojas.

"Švyturio" žurnale išdirbau 21-us metus. Buvau skyriaus vedėjas, redaktoriaus pavaduotojas, redaktorius – esu perėjęs visus laiptelius. Redaktoriumi dirbau 16 metų. Ten dirbdamas parašiau tris ar keturis romanus, išleidau literatūros kritikos knygą.

Žurnalistų atlyginimai tarybiniais metais buvo nedideli. Rašydavau straipsnius į dienraščius, savaitraštį "Literatūra ir menas". Man patikdavo straipsnius rašyti. Straipsnis – konkretus dalykas, už jį gauni honorarą. O romanas – po darbo. Kartais rašyti likdavau redakcijoje.

Rašytojo kelias

Alfonsas Bieliauskas – prozininkas, publicistas, literatūros kritikas. Gimė 1923 m. spalio 5 d. Naujuosiuose Neveronyse, Pažaislio valsčiuje (Kauno r.). 1937–1941 m. mokėsi Kauno 3-iojoje valstybinėje gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusijos gilumą, dirbo miškų darbininku, tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje.

1944–1946 m. vadovavo Kauno miesto komjaunimo organizacijai. 1951 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. 1949–1970 m. dirbo "Švyturio" žurnale. 1970–1976 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas.

Išleido romanus "Rožės žydi raudonai", "Kauno romanas", "Mes dar susitiksim, Vilma!", "Tada, kai lijo", "Ramūs laikai", "Vilniaus kalneliai", "Ugnelė mūs kraujo", "Patogi moteris", "Kitų gyvenimas", "Amžiai su amūrais".

Taip pat išleido literatūros kritikos, novelių knygų, penkias prisiminimų knygas. Tai – "Giedantis gluosnis", "Po Marso ratais", "Molinis kalnas", "Pažink savo artimą", "Basas per duženas".