Restauruotai šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčios presbiterijai prieš karą sukurti paveikslai laikyti dingusiais. Jie rasti bažnyčios palėpėje, ieškant altoriaus dalių.

Pats autorius manė, kad jo kūriniai sunaikinti.

Paveikslai išsilaikė gerai, pelėsio neaptikta.

Paveikslų restauravimui vienuolės renka aukas, restauravimui gali prireikti 15 tūkst. eurų. Drobes bus prašoma įrašyti į kultūros vertybių registrą.

1904 metais gimęs L. Truikys iš pradžių reiškėsi kaip knygų iliustratorius, tapytojas (daugiausia nutapė peizažų), dekoravo bažnyčias, kūrė dramos ir operos spektaklių scenografiją. Lietuvių menininkas buvo žinomas ir užsienyje – 1937 metais jis buvo apdovanotas Paryžiaus pasaulinės parodos Garbės diplomu.

Jis mirė 1987 metais.

Prisiminimų takais

M.K.Čiurlionio dailės galerijos muzikos salėje prisiminimais pasidalijo L.Truikį asmeniškai pažinojusios pasakotojos muziejininkė Rasa Jonė Ruibienė, menininkai Nina Bastytė, Vladas Rukša, Ieva Mediodia. Klausytojai tapo asmeniškų ir jautrių pasakojimų liudytojais.

Praėjusią savaitę L.Truikio ir M.Rakauskaitės namuose-muziejuje keturis kartus buvo rodomas žymųjį scenografą prikėlęs spektaklis "Tu mano ilgesy..." Bute, kuriame gyveno dailininkas ir – kaip pats sakydavo – jo gyvenimo draugas Marijona Rakauskaitė, autentiškas teatras "Arbatvakariai" sukūrė galimybę nors trumpam pabūti su garsiuoju menininku.

Tarpukario publika taip mylėjo šį teatro dailininką, kad jo scenografijas lydėdavo dešimties minučių aplodismentai. Pakilus teatro uždangai, o operai dar net neprasidėjus, žmonės pakildavo iš savo vietų ir plodavo vaizdui, kurį išvysdavo scenoje.

Spektaklio dokumentika

L.Truikys sakydavęs, kad scenografija turi ne papildyti, bet pratęsti kompozitoriaus kuriamą muziką. Prisiliesti prie tokius aukštus tikslus išsikėlusios asmenybės nėra paprasta. "Arbatvakarių" teatro direktorius Kristijonas Siparis ir režisierė Eglė Tulevičiūtė ruošėsi ne vienus metus.

Jie rinko medžiagą dailininko tėviškėje, bendravo su jį pažinojusiais asmeninis, kalbino L.Truikio ir M.Rakauskaitės namą-muziejų įkūrusią R.J.Ruibienę. Galiausiai sukūrė spektaklį, kurį žiūrovams pristato savo teatre "Arbatvakariai" Vilniuje, name už Aušros vartų. Unikalią galimybę šį spektaklį pamatyti L.Truikio ir M.Rakauskaitės name-muziejuje – bute, kuriame kadaise gyveno šie kūrėjai, – šįkart turėjo kauniečiai.

K.Siparis klausytojams pasakojo, kad su Liudu Truikiu jį sieja ir karminis ryšys. Jo amžinąjį atilsį senelis, operos solistas Rimantas Siparis, dirbo operos ir baleto teatro Vilniuje vyriausiuoju režisieriumi, kai buvo priimtas sprendimas atšaukti L.Truikiui duotą užsakymą sukurti operos "Otelas" scenografijas (beje, R.Siparis buvo ir šio pastatymo režisierius).

Būdamas nepaprastai preciziškas, scenografas kurdavo tol, kol eskizai suskambėdavo, pratęsdami muziką. Kartais šio skambesio L.Truikiui tekdavo laukti ilgiau, nei galėdavo to laukti teatras, nerizikuodamas, kad reikės atidėti premjerą. Tą sykį "Otelas" buvo perduotas estų dailininkui Eldorui Renteriui.

K.Siparis spektaklio metu su žiūrovais atvirai dalijasi, kad džiaugiasi, galėdamas šiais pasirodymais garsinti L.Truikio vardą ir skleisti jo viduje rusenusią kūrybinę ugnį. Menininkas, šiame spektaklyje atlikdamas pagrindinį vaidmenį, su žiūrovais kuria nuoširdų ir atvirą ryšį. Pats būdamas scenografas, jis geba dailininko asmenybę priartinti prie žiūrovų, nutiesdamas dvasios giją tarp jų ir šviesaus atminimo kūrėjo.

Viskas taip tikra, kad, jo personažui pasakojant apie balkone iš rankos maitintas voveres, pro langą matosi ant šakos tupinti rudauodegė, ramiai graužianti riešutą.

Sielos vaišės

Panašiai, kaip kadaise pagarbiai ir svetingai L.Truikys savo namuose priimdavo nedidelę draugų ar mokinių grupelę, per šiuos spektaklius žiūrovai susirenka į memorialinį dailininko ir operos solistės butą. Susėda svetainėje, kurią menininkai vadindavo mene, ir, pavaišinti arbata bei saldainiais, apgaubti smilkalų kvapo ir mėlynos prožektoriaus šviesos, stebi gyvą bei įtraukiantį pasakojimą.

Publika, su kuria nuolat bendraujama, vos spektakliui pasibaigus, neištvėrusi skuba dalytis savo emocijomis ir jausmais. Kai kurie žiūrovai pažinojo L.Truikį asmeniškai, matydavo jį su M.Rakauskaite einančius Laisvės alėja arba turėjo galimybę gyvai stebėti jo scenografijas.

Per spektaklį-patyrimą K.Siparis prisuka mechaninį patefoną. Aukcione jo pirkta M.Rakauskaitės šelako plokštelė, įrašyta 1921 m., dar tuomet, kai Marijona gyveno JAV, žiūrovus nukelia į tarpukario laikus. Operos solistės balsas šiuose namuose skambėdavo retai. Svečių paprašyta padainuoti, sakydavo, kad nėra salonų dainininkė ir dainuojanti tik teatre. Paklausę įrašo, žiūrovai ir vėl grąžinami į šių dienų pasaulį, tačiau kūrėjai neskuba į užkulisius. Kiekvienas turi galimybę juos pakalbinti, iš arti apžiūrėti grimą, kuris jauną aktorių paverčia iškiliu scenografu.

Įtraukus, asmeniškas ir paveikus pasakojimas pritraukia vis daugiau ne tik laikinosios sostinės klausytojų. Šis įdomus ir istorinį kontekstą savyje talpinantis teatro formatas kas kartą sužiba vis naujomis spalvomis. Klausytojai yra kalbinami, vaišinami autentiškais skanumynais, gali paliesti senovinius daiktus ir nusikelti į praeitį.

Jeigu jūsų širdis suspurdo, klausantis apie galimybę pajausti gyvąją istoriją, rekomenduojame ateiti į teatro "Arbatvakariai" rengiamus spektaklius. Taip pat dar kelias dienas teatro "Arbatvakariai" feisbuko paskyroje galima išvysti gyvai transliuotą spektaklį apie L.Truikį ir M.Rakauskaitę "Tu mano ilgesy...".

Potyriai: autentiškoje aplinkoje atliekamas K.Sipario monospektaklis ypač paveikus – žiūrovai įsitraukia į vyksmą ir nelieka tik stebėtojai.

Susipažins ir vaikai

Misijos jaunąją kartą – vaikus ir paauglius – supažindinti su ne tik Kaunui, bet ir Lietuvai svarbiomis asmenybėmis ir įdomiais jų gyvenimais, kuriuose netrūko stebinančių biografijos detalių, ėmėsi Berlyne gyvenanti pianistė, mokslininkė, Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos dėstytoja, Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narė prof. dr. Raminta Lampsatytė.

Kartu su iliustratore iš Izraelio Shlomit Yeshayahu ji išleido knygą "Marijona stebuklų šalyje" (spausdino UAB "Indigo projektai") – apie operos divą, L.Truikio mūzą Marijoną Rakauskaitę.

Ši 32-iejų puslapių knyga, iliustruota daugiau nei 30 autorinių S.Yeshayahu piešinių, parašyta lietuvių ir anglų kalbomis, yra pirmoji iš serijos, kurioje bus pristatomos moterų biografijos, skirtos vaikams ir paaugliams.

"Yra išleistos knygos apie Vydūną, Joną Basanavičių, o ši – pirmoji, kurioje pasakojama moters biografija. Ketinu parašyti knygas apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, Konstanciją Brunzaitę ir galbūt Lazdynų Pelėdą", – ateities planais pasidalija R.Lampsatytė.

Jungianti gimtinės trauka

Profesorė M.Rakauskaitės asmenybe susidomėjo lankydamasi Kaune esančiame L.Truikio ir M Rakauskaitės memorialiniame muziejuje. R.Lampsatytė ryšį su operos soliste pajuto ne tik dėl muzikos. Abiejų moterų biografijose galima atrasti paralelių, kurių viena svarbiausių yra meilė gimtajai šaliai – Lietuvai.

Būdama 30-ies M.Rakauskaitė paliko savo šeimą Čikagoje ir sugrįžo į tėvynę, kurią vadino Stebuklų šalimi, o R.Lampsatytė, gimusi Čikagoje, savo gyvenimą ir karjerą sukūrusi Berlyne, kiekvienais metais po kelis kartus sugrįžta į Lietuvą, kur įgyvendina įvairius projektus, veda dainavimo meistriškumo pamokas jauniems mūsų šalies talentams, organizuoja koncertus, meno parodas, rengia knygų pristatymus.

Išleidusi išsamią M.Rakauskaitės biografiją koliažiniu (skrepo) formatu, aprėpiančiu gausią archyvinę medžiagą, kurią R.Lampsatytė surinko apie operos solistę, pianistė nusprendė su šia unikalia asmenybe supažindinti jaunąją kartą.

Su Art Nouveau dvasia

Iš naujo pažvelgusi į scenos divos biografiją, profesorė knygoje "Marijona stebuklų šalyje" ją pasakoja suskirsčiusi į operos, kurią ir M.Rakauskaitė, ir L.Truikys laikė tobuliausia visų menų sintezės forma, dalis, o kiekviena jų yra iliustruota S.Yeshayahu Art Nouveau stiliaus iliustracijomis.

Įdomi detalė, kurią pasirinko knygos autorė R.Lampsatytė ir iliustratorė, yra teksto spalva – ji rožinė.

"Kai Raminta man papasakojo, kad rašo knygą apie M.Rakauskaitę, labai susidomėjau. Tai, kad operos primadona užaugo kaip imigrantė, tačiau visą laiką svajojo apie savo gimtąją šalį – palietė mano širdį. Esu žydų tautybės, mano šeima gyveno Čikagoje, vėliau – Niujorke, galiausiai – sugrįžo į Izraelį, todėl puikiai suprantu, ką jautė ir išgyveno Marijona", – pasakojo iliustratorė.

Ją sužavėjo ir spalvinga M.Rakauskaitės asmenybė. "Joje atsiskleidžia muzikė ir menininkė, feministė ir femme fatale, galėjusi tvirtai pastovėti už save, reikšti savo nuomonę ir būti pavyzdžiu kitoms moterims, gyvendama gana konservatyviame laikmetyje. Tai, kad 1922-aisiais ji visiškai viena išvyko iš Amerikos į Lietuvą, daro labai didelį įspūdį ir kelia susižavėjimą. Taip pat Marijona buvo tikra madistė. Raudonai dažėsi lūpas, lakavosi ne tik rankų, tačiau ir kojų nagus, o tuo laikmečiu tai buvo visiškai neįprasta. Kauno damos sekė jos diktuojamomis mados tendencijomis. Ji buvo ikona", – S.Yeshayahu neslėpė susižavėjimo garsiąja kauniete.

Svarbi kiekviena detalė

Kuriant iliustracijas, S.Yeshayahu buvo svarbu, kad knyga vizualiai būtų stipri, vertinga, nes yra skirta vaikams ir paaugliams. "Šiandien vizualumas yra ypač svarbus, todėl knyga, visų pirma, turėtų sudominti savo dizainu, estetika, kurie skatina skaitytoją gilintis į jos puslapius", – sako iliustratorė.

Piešdama ji buvo atidi smulkiausioms detalėms. "Man reikėjo išsiaiškinti kokio ūgio buvo Marijona, kiek ji svėrė, kokios formos buvo jos akys, lūpos, ar veide turėjo daug raukšlių ir pan. Taip pat tyrinėjau jos daiktus: kvepalų buteliukus, kosmetikos priemones, juvelyrinius dirbinius, sceninius kostiumus. Nemažiau svarbi buvo ir ją supusi aplinka: kaip atrodė salonai, kuriuose ji mėgo lankytis, su kokiais žmonėmis bendravo. Kiekviena detalė iš solistės gyvenimo man buvo reikšminga", – kūrybos užkulisius atskleidė menininkė.

S.Yeshayahu neslepia: iliustruoti šią knygą lengva nebuvo, nes norėjosi, kad piešiniuose nebūtų jokių nereikalingų linijų, atsitiktinių detalių, be to, buvo svarbu pasiekti tokią iliustracijų kokybę, kokia buvo būdinga Art Nouveau stiliaus litografijoms. Įdomi detalė, kurią pasirinko knygos autorė R.Lampsatytė ir iliustratorė, yra teksto spalva – ji rožinė, primenant skaitytojams, kad, sugrįžusi į Lietuvą, M.Rakauskaitė savo dienoraštį rašė lelijavu rašalu.

"Marijona stebuklų šalyje" įdomi ne tik vaikams ir paaugliams, bet ir visiems, besižavintiems išskirtinėmis istorinėmis asmenybėmis ir norintiems nors akies krašteliu pažvelgti į teatro scenos vertus jų gyvenimus.

Knygos "Marijona stebuklų šalyje" pristatymas, kuriame dalyvaus jos autorė prof. dr. R.Lampsatytė ir iliustratorė S.Yeshayahu vyks gegužės 28 d. 17 val. L.Truikio ir M.Rakauskaitės memorialiniame muziejuje (E.Fryko g. 14, Kaunas). Knygą taip pat planuojama pristatyti Jungtinėje Karalystėje, Izraelyje, Amerikoje.

Nustebino pedikiūras

Sopranų princese sovietmečiu vadinta Kauno muzikinio teatro solistė Janina Ragaišytė paklausta, kokius savo vaidmenis scenoje ji vertina labiausiai, nedvejodama pirmiausia paminėjo Violetą "Traviatoje", kurios scenografiją šios operos premjerai 1966 m. sukūrė talentingasis scenografas Liudas Truikys. Sename sopranų princesės nuotraukų albume yra fotografija, kurioje J.Ragaišytė vilki pagal L.Truikio eskizus pasiūta Violetos suknele.

Prisiminusi L.Truikį, J.Ragaišytė negalėjo nepaminėti ir ilgametės jo gyvenimo draugės bei mūzos operos dainininkės Marijonos Rakauskaitės. Mat ši ekstravagantiška pora tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu buvo visuotinio susidomėjimo centre.

Beje, J.Ragaišytė prie dėmesio šiai porai prisidėjo neatsitiktinai – vienoje išvykoje į gamtą valtimi ji plaukė su savo būsimu vyru ir dar su keliais žmonėmis. Tarp jų buvo ir Janinos dėmesį patraukusi išskirtinės išvaizdos moteris, tiksliau, jos raudonai dažyti kojų nagai – tai buvo neregėta ne tik ankstyvuoju sovietmečiu, bet ir tarpukariu.

Kai J.Ragaišytė pasiteiravo savo būsimo vyro, kas ta moteris, jis atsakė – M.Rakauskaitė. Matyt, tik tada būsimoji sopranų princesė sužinojo ją esant L.Truikio mūza, gyvenimo drauge. Tad, pamačiusi Laisvės alėjos viduriu ateinančią šią legendinę porą, ne kartą buvo perėjusi į alėjos pakraštį, kad galėtų ramiai ją stebėti.

"Aprangos kodas"

Kai žinomo Lietuvos inžinieriaus architekto E.Fryko gatvės viename name, įsikibusiame į Žaliakalnio šlaitą, 1944 m. apsigyveno L.Truikys su M.Rakauskaite, šioje vietovėje augo daugybė medžių, ganėsi ožkos, o kaimynų namų arti nebuvo.

Parsineštų salotų lapelius plaudavo kiekvieną atskirai po tekančiu iš čiaupo vandeniu, ruošdavo sau ir Marijonai pusryčius.

Vieną ankstų rytą, kaip pasakojo legendinės poros name-muziejuje dirbanti gidė Dalia Bieliūnaitė, į šių namų duris pasibeldė taip pat neseniai neseniai atsikraustęs kaimynas, žmonos atsiųstas pasiskolinti druskos. Naujakuriai nieko nebuvo girdėję apie sovietmečiu neįprastą  M.Rakauskaitės įprotį mankštintis namuose Ievos kostiumu. Mat, anot pačios dainininkės, tokiu būdu ji maitindavo savo kūno odą deguonimi.

Išgirdusi ankstyvą rytą atkaklų beldimą į duris, dainininkė jas atidarė, matyt, užmiršusi savo "aprangos kodą". Pamatytas vaizdas vyriškį taip paveikė, kad jis net užmiršo ko atėjęs... Jį, sėdintį ant laiptų, surado ieškoti jo atėjusi žmona.

Pabėgusio knygnešio dukra

M.Rakauskaitė iš tiesų buvo ypatinga asmenybė, atkeliavusi į Lietuvą iš JAV. Jos tėvas Lietuvoje buvo knygnešys, kuris, bijodamas trėmimo į Sibirą, pabėgo į JAV. Ten įsikūręs, parsikvietė būsimą žmoną ir sulaukė su ja septynių vaikų.

Marijona buvo tas jų vaikas, kuris nuo vaikystės svajojo apie sceną ir dainavimą. Tėvų raginama, vis dėlto pirmiau baigė ekonomikos studijas ir įsidarbino vienoje muzikos įrašų studijoje.

Brolis: M.Rakauskaitė su Simonu Rakausku JAV. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

"Ten ji susipažino su savo vokalo mokytoja, kuri pastūmėjo Marijoną į aukštąjį dainavimo mokslą. M.Rakauskaitė kartu lankė ir dramos studiją – tai vėliau jai labai pravertė scenoje ir labai vertino publika", – teigė D.Bieliūnaitė.

Atplaukė į Lietuvą laivu

Vos pradėjusi dainininkės karjerą JAV, M.Rakauskaitė 1923 m. buvo pakviesta į Kaune atidaromą Valstybės teatrą, kur iškart gavo pagrindinius vaidmenis operose. Į Lietuvą ji atplaukė laivu drauge su savo fortepijonu ir įspūdingo dydžio bei turinio lagaminu, kuriuos galima pamatyti name-muziejuje.

M.Rakauskaitė, atsivežusi galybę sveikos gyvensenos, fizinių pratimų knygų, ekstravagantiškų drabužių, neregėtos kosmetikos, aksesuarų, antikvarinių kūrinių, iš pradžių apsigyveno "Metropolio" viešbučio kambaryje.

Netrukus apie ją, puikią dainininkę ir ekstravagantišką moterį, prakalbo ne tik Kaunas, bet ir Palanga, į kurią gastrolių ji išvyko su Kipru Petrausku.

Ekstravagantiška išvaizda

Kurorte ji visus stebino ne tiek savo balsu, kiek drabužiais, visa išvaizda. Mat lakavo kojų ir rankų nagus, dažė plaukus ar jų sruogas priklausomai nuo to, kokios spalvos drabužį vilkėjo.

"Pirmas jos vaidmuo Valstybės teatre Kaune buvo Karmen to paties pavadinimo operoje. Šiam vaidmeniui ji užsisakė suknelę Ispanijoje, o į sceną išbėgo basa, nusilakavusi raudonai kojų ir rankų nagus, įsikandusi gyvą raudoną rožę. Kaunas to dar nebuvo regėjęs. Viena buvusi M.K.Čiurlionio nacionalinio dailės muziejaus darbuotoja, mačiusi vieną iš premjerinių "Karmen" spektaklių, pasakojo operą stebėjusi sėdėdama parteryje, beveik po balkonu. Netikėtai pajutusi, kad kažkas kapsi ant jos galvos. Pažvelgusi aukštyn, pamatė kapsėjimo šaltinį – per balkoną persisvėrusį išsižiojusį iš nuostabos vyrą", – pasakojo gidė.

Idealistų pažintis ir kasdienybė

M.Rakauskaitės ir L.Truikio lemiamas susitikimas įvyko 1934 m. Valstybės teatre, kai ji, 42 metų teatro primadona, užkalbino 30-metį teatro scenografą. Jis sėdėjo nusiminęs po konflikto su teatro administracija dėl jo vėluojančių scenografijos eskizų.

Solistė pasidomėjo, kodėl jis toks nusiminęs, o L.Truikys atsakė, kad ji nesuprasianti. Vis dėlto paaiškino, kad jam kūryba yra aukščiau visko, kad tai yra ryšio su Dievu išdava, kad jis negali laikyti eskizo užbaigtu, jei kūrybos procese nesuskamba varpelis, neužsidega liepsnelės… M.Rakauskaitė pasakė: "Aš jus gerai suprantu." Ir jie greit tapo neišskiriama pora.

Draugija: L.Truikys (kairėje), M.Rakauskaitė su anuomečiu Muzikinio teatro direktoriumi Vladu Varčiku. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Pasak gidės, pora padėjo vienas kitam kūryboje. Marijona buvo vieninelis žmogus, kuriam L.Truikys rodydavo savo kūrinį, klausdamas, ar tas eskizas skamba, t.y. ar kuria muziką, ją pratęsia. Marijona jam kartais atsakydavo: "Ne taip, Truikini, ne taip." Ji Truikio pavardei suteikdavo itališko skambesio, vadindama Truikiniu.

Poros kasdienybė

L.Truikys ir M.Rakauskaitė teikdavo vienas kitam daug laisvės ir pagarbos. L.Truikys įeidavo į Marijonos kambarį tik pasibeldęs, asistuodavo jai premjerose, iškvėpindamas jos persirengimo kambarį smilkalais, drauge atsinešdamas rytietiškų skulptūrėlių iš jų namų kolekcijos. Beje, L.Truikys labai žavėjosi senovės Rytų kultūromis ir Egipto kultūra, buvo sukaupęs drauge su Marijona daug antikvarinių daiktų.

Kai jie eidavo gatve, L.Truikys, šiek tiek atsilikęs, sekdavo jai iš paskos, kartais nešdamas rankose kokį pirkinį. Jis dažną ankstų rytą eidavo į Stoties turgų pirkti daržovių, kiaušinių.

"Parsineštų salotų lapelius plaudavo kiekvieną atskirai po tekančiu iš čiaupo vandeniu, ruošdavo sau ir Marijonai pusryčius. O pietaudavo ši pora dažniausiai "Konrado kavinėje", sovietmečiu  pavadintoje "Tulpe". Kai senatvėje Marijona susirgo Parkinsono liga, L.Truikys jai parnešdavo pietus iš miesto, kiekvieną rytą darydavo jai makiažą, nes M.Rakauskaitė buvo labai dėmesinga savo išvaizdai. Beje, L.Truikys garsėjo pagarbiu elgesiu ir su kitomis moterimis: pasitikdamas viešnias namuose, visuomet bučiuodavo jų rankas ir vadindavo visas panelėmis, nepriklausomai nuo jų amžiaus", – pasakojo D.Bieliūnaitė.

Gimė dievdirbio šeimoje

L.Truikio darbo kambarys labai erdvus – beveik be baldų. Kūrėjas sakydavo, kad kuriančiai sielai reikia erdvės. Dailininkas keldavosi anksti – saulei tekant, nes visą gyvenimą vadovavosi didžiulės įtakos jam turėjusio Vydūno – jis buvo L.Truikio mokytojas mokykloje – mokymu. Mat tikėjo, kad būtent saulei tekant žmogaus kūrybinės galios yra didžiausios. Vydūno jam pasakyti žodžiai ("Kiekvieną žingsnį savo dienoje ženk taip, tarsi tai būtų malda Dievui") gimnazijos Telšiuose baigimo proga turėjo didžiulės įtakos L.Truikio kūrybai, tapus scenografu.

L.Truikys kūrė taip, kad atėję į operą žmonės būdavo tiesiog pakerėti scenos vaizdų. Už Antano Račiūno operos "Trys talismanai" (su šia opera prasidėjo L.Truikio žengimas į scenografų olimpą) scenografijos maketą (jo išlikusi detalė vis dar stovi ant sekretero dailininko darbo kambaryje) apipavidalinimą 1937 m. Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje jis pelnė Garbės diplomą. O ko verta neužmirštama, įspūdinga "Aidos" scenografija... Beje, L.Truikys labai mėgo D.Verdi muziką. Savo scenografijoje visada siekė dermės su muzikos garsais. Ir ta meilė muzikai nebuvo atsitiktinė.

Kadangi L. Truikys Žemaitijoje buvo matęs tik moters veidą, pėdas ir plaštakas, tai Nemuno gatvėje jis buvo priblokštas, išvydęs merginas tinklinėmis kojinėmis, korsetais, nuogais pečiais, ryškiu makiažu.

Fortepijonas kaimo vienkiemyje

Pasak D.Bieliūnaitės, L.Truikys gimė 1904 m. Žemaitijoje, išsilavinusio ūkininko, derinusio žemės darbus su dievdirbyste, šeimoje. Tėvas kartais nusivesdavo mažąjį Liuduką į kurią nors bažnyčią, kur, pavyzdžiui, auksuodavo bažnyčių altorius. Kartais tuo pat metu paauksuodavo ir mažojo Liuduko nosies galiuką. Mat norėjo, kad sūnus taptų kunigu. Išsilavinusiu kunigu.

Kiekvieną savaitę į Truikių vienkiemį atvažiuodavo muzikos mokytojas ir mokė visus penkis vaikus skambinti namie buvusiu fortepijonu. Pastebėjęs absoliučią Liuduko klausą, muzikos mokytojas pasakė berniuko tėvui, kad jo sūnus gali tapti puikiu bažnytinės muzikos kūrėju.

Kai baigęs gimnaziją Telšiuose L.Trukys grįžo namo, į vienkiemį, buvo šiltas Velykų rytas. Truikių šeima susėdo lauke prie vaišėmis nukloto stalo. Liudas, anuomet jau tapęs vydūnininku, priėjęs prie mamos, pasakė: "Mamunėle, aš to paršelio tai nevalgysiu – esu vegetaras." Mama pagalvojusi, kad sūnus susirgo kažkokia negirdėta liga, į tai atsakė: "Nesijaudink, sūnau, – mes tai įveiksime." Mat anuomet buvo manoma – jei žmogaus nevalgo mėsos, tai, ko gero, kažkuo rimtai serga. Ir nusiuntė sūnų pas tėvą.

Vertybės: M.Rakauskaitės iš JAV laivu parplukdytas fortepijonas ir L.Truikio pirkti unikalūs rankų darbo kilimai. Laimio Steponavičiaus nuotr.

Susidūrė su miesto realybe

Nuėjęs pas tėvą, Liudukas pasakė jam tą patį, prieš tai paaiškinęs, kokį nuostabų mokytoją jis turėjęs "Saulės" gimnazijoje. Tėvui tai padarė įspūdį, nes jis pats skaitė Vydūną, auklėjo vaikus pagal jo moralės kanonus. Įsidrąsinęs Liudukas pasakė tėvui norįs eiti tėvo, dievdirbio, keliu ir pasiprašė išleidžiamas į Meno mokyklą Kaune, Pelėdų kalne. Tėvas sutiko.

Minėtoje meno mokykloje L.Truikį, liesą, nedidelio ūgio, dvasingo veido jaunuolį, pasišovė globoti būsimas grafikas tapytojas Vytautas Jonynas ir scenografas vitražistas Stasys Ušinskas, pasižymėjęs familiarumu, gruboku elgesiu. Pavyzdžiui, pirmą kartą pasisveikindamas su L.Truikiu, paplojo jam per petį, o dvasingo veido jaunuolis atsitraukė nuo jo ir atsakė: "Tebūnie pagarbintas." Tai labai prajuokino S.Ušinską, kuris pasakė L.Truikiui, kad šis be reikalo lipo į tokį aukštą kalną – Kunigų seminarija juk apačioje. Bet L.Truikys paaiškino norįs mokytis bažnytinio meno, į tai S.Ušinskas atsakė taip: "Jei nori piešti Dievą, pirmiausia išmok piešti žmogų." Ir su V.Jonynu nuvedė L.Truikį į Nemuno gatvę, sakydami, kad Meno mokykloje labai trūksta pozuotojų, kurių daug ir nebrangiai kainuojančių gyvena būtent minėtoje gatvėje. Priminsime, kad tarpukariu Nemuno gatvė garsėjo prostitutėmis.

Alchemijos scenoje ištakos

"Kadangi L.Truikys Žemaitijoje buvo matęs tik moters veidą, pėdas ir plaštakas, tai Nemuno gatvėje jis buvo priblokštas, išvydęs merginas tinklinėmis kojinėmis, korsetais, nuogais pečiais, ryškiu makiažu. "Jo kojos tapo virtais makaronais", – komentavo V.Jonynas jauno, nepatyrusio vaikinuko iš Žemaitijos reakciją į pamatytus vaizdus. Beje, V.Jonynas vėliau atsiprašė L.Truikio už tą vizitą Nemuno gatvėje. S.Ušinskas nematė reikalo to daryti, ir L.Truikio santykiai su juo visą gyvenimą liko įtempti. Beje, tos merginos iš Nemuno gatvės vėliau mielai sutikdavo pozuoti L.Truikiui, nieko daugiau iš jų nereikalavusiam", – pasakojo gidė.

L.Truikys, drauge su kitais bendramoksliais buvo išmestas iš Meno mokyklos dėl S.Ušinsko surengto streiko prieš realistinio meno kryptį šioje mokykloje. Tuo metu L.Truikys, jau uždarbiavęs Valstybės teatre, galėjo išvykti tobulintis į Paryžių. Deja, paskaitų lygis, jo nuomone, ten buvo žemesnis nei Kaune. Tad mokėsi savarankiškai.

Lankydamasis muziejuose, susižavėjo senovės Egiptu, jo kultūra, mėlyna spalva, kuri, pasak L.Trukio, sugrąžina kūrybines jėgas. Paryžiaus operoje žavėjosi G.Verdi muzika, dainininkų balsais, tačiau scenografija, jo nuomone, visiškai nederėjo su didžiojo kompozitoriaus muzika. Ir štai tada jis išsikėlė tikslą – kurti scenografijas, derančias su muzika, tampančias jos dalimi, tęsiniu. Ir, kaip žinome, tai jam su kaupu pavyko. Bene taikliausiai – scenos alchemiku – scenografą L.Truikį yra pavadinęs Tomas Sakalauskas. Ta alchemija spinduliavo ir L.Truikį su M.Rakauskaite gaubęs paslapties ir ramybės pasaulis.

Abu mirė sulaukę 83-ejų

J.Ragaišytė interviu "Kauno dienai" prisiminė paskutinį savo susitikimą teatre su L.Truikiu. "Tai buvo 1986 m. statant "Madam Baterflai". Užsukusi į teatro dekoracijų cechą, pamačiau L.Truikį. Jis tada, jau sunkiai sirgdamas, sėdėjo ant dekoratyvinio kelmelio ir žiūrėjo į baigiamuosius savo sukurtų dekoracijų gamybos darbus. Kai priėjau prie jo, šis didis kūrėjas buvo per silpnas atsistoti. Aš pasilenkiau ir pabučiavau jį tiesiai į lūpas. Jos buvo bejausmės, šaltos. Netrukus sužinojome apie jo mirtį", – prisiminė pašnekovė.

Originalas:  anot D.Bieliūnaitės, name išlikęs autentiškas vonios kambarys, šarko dušo galvutės. Laimio Steponavičiaus nuotr.

Priminsime, kad čia minima pora, L.Truikys ir M.Rakauskaitė, mirė, sulaukę 83 metų amžiaus. Skirtumas tas, kad ji iškeliavo dvylika metų  anksčiau – tiek, kiek buvo vyresnė už savo Truikinį. Po L.Truikio mirties ji buvo perlaidota iš Romainių į Petrašiūnų kapines.

Socializmo akivare

Sovietmečiu abu netekę darbo, jie gyveno iš mažytės dainininkės pensijos, nes ji, atsisakiusi pakeisti savąjį JAV pasą į sovietinį, buvo priversta anksčiau laiko išeiti į pensiją. O jos jaunesnis draugas buvo atleistas iš darbo todėl, kad savo studentams Kauno meno mokykloje dėstė ne socrealizmą, o propagavo senovės Egipto kultūrą.

Ši menininkų pora 1944 m. galėjo pasitraukti į Vakarus – jų draugas Faustas Kirša siūlė jiems palikti Lietuvą drauge, bet L.Truikys kategoriškai atsisakė tai daryti. Vėliau, sovietmečiu, jiems, greičiausiai, teko gailėtis šio savo sprendimo: jie iš dalies gyveno pardavinėdami gausios bibliotekos knygas ir savo meno kolekciją. Taip pat porai padėjo giminaičiai, siųsdami maistą, dažus ir drabužius iš JAV.

L.Truikys iki savo gyvenimo pabaigos liko ištikimas savo gyvenimo draugei, pagarbiai laikydamas M.Rakauskaitės nuotrauką svetainėje. Mirus Marijonai, L.Truikys dėdavo gėles prie jos nuotraukos, o jai gyvai esant po premjeros gautas gėles – prie dainininkės kojų.

Rengdavo neįprastus vakarus

Jau pusmetį L.Truikio (1904–1987) ir M.Rakauskaitės (1892–1975) muziejus visiems smalsuoliams atviras penkias dienas per savaitę. Lankytojai kviečiami į ekskursijas išsamiai susipažinti su ekspozicija. Vienoje jų apsilankėme ir mes.

Šlaitu nuo Vaižganto gatvės pusės per sniegą čiuožte atčiuožiau iki E.Fryko gatvės 14-uoju numeriu pažymėto mūrinio dviaukščio. Šis pasitiko apšepusiu fasadu su medinėmis, tarpukarį menančiomis ir nuo to laiko, matyt, nerestauruotomis durimis. Akimirką suabejojau, ar čia tikrai tas pastatas, kurio ieškojau. Tai, kad čia įsikūręs dviem iškiliems menininkams skirtas muziejus, liudija tik iškaba antro aukšto lange. Ją išvydus, abejonės išsisklaidė. "Užeikite", – duris atvėrė muziejininkė Rasa Bieliūnaitė. Vos įžengus į butą, kuriame nuo 1944 m. gyveno iš aplinkos itin išsiskyrusi garsių menininkų pora, pasitiko smilkalų kvapas. Įsitaisę ant pagalvėlių, muziejininkės pasakojimo susėdę ant grindų jau klausėsi būrelis ekskursantų. Netrukus paaiškėjo, kad smilkalai ir sėdėjimas ant grindų šiame bute įprasta nuo seno. "L.Truikys su M.Rakauskaite sovietmečiu rengdavo vakarus, į kuriuos kviesdavosi keturis penkis draugus. Vienas jų paprastai jau būdavo lankęsis E.Fryko g. 14 ir žinodavo, kaip čia dera elgtis. Vakarai buvo rengiami tam tikromis temomis. Priklausomai nuo temos, vakaro šeimininkai parinkdavo muziką, kurią leisdavo labai garsiai dar prieš susirenkant svečiams. Ir nors šį namą nėra lengva rasti, vien pagal sklindančią muziką būdavo galima susiorientuoti. L.Truikys pasitikdavo svečius gaubiamas smilkalų dūmų debesies – smilkydavo kadagį ir gintarą, kurie išskiria labai daug dūmų", – pasak ekskursiją vedusios muziejininkės Dalios Bieliūnaitės, kai, atkūrus nepriklausomybę, čia nuspręsta steigti muziejų, sienos nuo smilkalų dūmų buvo tokios aprūkusios, kad sunkiai sekėsi nusakyti jų tikrąją spalvą.

Vakarų metu galiojo keletas taisyklių, kurių viena – skambant muzikai nekalbėti. "L.Truikys sakydavo: Verdi kalba, o kai kalba vienas, kiti šiuose namuose tyli. Dėl to muzika poros namuose niekada neskambėdavo kaip fonas – jos būdavo klausomasi kaip pagrindinio kalbėtojo", – muzikos svarbą šiuose namuose pabrėžė muziejininkė.

Namų šeimininkas itin pagarbiai elgdavosi su moterimis. Nepaisant to, kiek dailiosios lyties atstovei metų, jis į ją kreipdavosi "panele" ir pabučiuodavo ranką. Be to, viešnios būdavo sodinamos į krėslus, o svečiai vyrai sėsdavosi ant žemės. "Apsilankymą tokiame vakare aprašė vienas psichologas. Visų pirma, jį šokiravo tai, kad, skirtingai nei žmonai, jam buvo pasiūlyta sėstis ant žemės. Vakaro tema tąkart buvo Atlantida. Svaiginantis smilkalų kvapas, itin stipri arbata ir nepaprastai įtaigus L.Truikio pasakojimas apie nuskendusią Atlantidą ir jos civilizaciją psichologą paveikė taip, kad po to dvi savaites kolegos turėjo su juo dirbti, kol šis patikėjo, kad Atlantida neegzistuoja", – aprašytą situaciją su šypsena priminė D.Bieliūnaitė.

Kelių religijų išpažinėjas

L.Truikys su savo gyvenimo moterimi M.Rakauskaite susipažino tarpukariu tuometiniame Valstybės teatre. Savo kūrybai itin reiklus menininkas neretai vėluodavo pateikti teatrui scenografijos eskizus, mat dirbdavo prie jų tol, kol šie, pasak jo, suskambėdavo. Be to, menininkas siekė, kad scenoje atsirastų vienovė tarp muzikos, scenografijos ir judesio. Tai, kad scenografas bandydavo reguliuoti scenos judesį, nepatikdavo režisieriams. Kildavo konfliktai. "L.Truikys buvo modernus menininkas, domėjosi naujausiomis technologijomis – net vyko į Berlyną studijuoti apšvietimo meno. Kartais kildavo konfliktai su režisieriais dėl to, kad stengdavosi scenoje sureguliuoti viską. Dažniausiai konfliktai įsiplieksdavo tada, kai L.Truikys vėluodavo pateikti scenografijos eskizus. Dėl to net būdavo atšaukiamos su juo pasirašytos sutartys ir skubiai ieškoma kito scenografo. Po vieno tokio konflikto L.Truikys sėdėjo Valstybės teatre be galo nusiminęs. Priėjusi M.Rakauskaitė jį paguodė sakydama, kad puikiai jį supranta, nes jai dainavimas ir buvimas scenoje yra kaip malda. L.Truikys prisipažino, kad jam tai reiškia tą patį", – pasak D.Bieliūnaitės, taip prasidėjo dviejų brandžių asmenybių draugystė.

Jei kas nors užsukdavo į jų namus Marijonos poilsio valandomis, ji taip, be drabužių, ir atidarydavo duris.

Dailininkas laikydavosi griežtos dienotvarkės: keldavosi 4 val. ryto ir skirdavo porą valandų meditacijai. "Su kuria religija buvo susijusios jo meditacijos, nežinome, nes L.Truikys, nepaisant to, kad buvo kilęs iš katalikiškos Žemaitijos ūkininkų šeimos, sakydavo, kad jis yra katalikas, musulmonas, budistas, pagonis, ir dar keletą religijų pridurdavo. Jis domėjosi įvairiomis religijomis, taip pat Vydūno filosofinėmis įžvalgomis, ir visa tai jame labai gražiai derėjo", – muziejininkės žodžiais, M.Rakauskaitė taip pat buvo labai plačių religinių pažiūrų.

Netroško vaikų

Paklausti, kodėl neturi vaikų, menininkai paaiškindavo, kad savo gyvenimą nutarė skirti kūrybai, o ne vaikams auginti. Aplinkinius stebino ne tik tai, kad pora gyveno nesusituokusi, netroško vaikų. M.Rakauskaitė buvo įsitikinusi, kad reikia leisti odai kurį laiką laisvai pakvėpuoti – esą tai labai sveika. Dėl to rytais po namus vaikščiodavo nuoga, taip ir mankštindavosi. "Jei kas nors užsukdavo į jų namus Marijonos poilsio valandomis, ji taip, be drabužių, ir atidarydavo duris. Išlikęs pasakojimas, kad vienas kaimynystėje gyvenęs vyras žmonos buvo pasiųstas pas šiuos menininkus pasiskolinti druskos. Nesulaukusi vyro grįžtant, moteris po valandos išėjo jo ieškoti. Rado jį sėdintį prie menininkų namų praradusį amą. Žmona parsivedė tą vyrą namo ir daugiau jo nebesiuntė pas M.Rakauskaitę druskos", – šyptelėjo ekskursijos vadovė.

Menininkai saugojo vienas kito privatumą. M.Rakauskaitė pasibelsdavo eidama į L.Truikio darbo kambarį, o šis – į jų bendrą miegamąjį. "Tai buvo pora, labai gerbusi vienas kitą. Ir kūryboje jie vienas kitam nemaišydavo, tik suteikdavo pagalbą kūrybinio proceso pabaigoje, jei kita pusė to paprašydavo. Pavyzdžiui, Liudas lydėdavo Marijoną į jos spektaklius, išsmilkydavo jos persirengimo kambarį, papuošdavo jį liaudies meno statulėlėmis. O M.Rakauskaitė, paklausta L.Truikio, ar scenografija jau skamba, duodavo jam patarimų. Jei solistė būdavo įsitikinusi, kad scenografija neišbaigta, sakydavo: ne, Truikini (prie jo pavardės Marijona pridėdavo itališką galūnę), kažkas ne taip", – pasak R.Bieliūnaitės, tuomet jie kartu ieškodavo sprendimo, kad scenografija suskambėtų.

Vyriškas kostiumas – abiem

Vienoje iš dviejų šio buto svetainių, kurias L.Truikys vadino menėmis, ant sienos kabo kinų didiko kostiumas. M.Rakauskaitė jį įsigijo pakeliui iš Amerikos į Lietuvą – JAV gimusi moteris į tėvų žemę vyko daryti operos solistės karjeros. Šiuo vyrišku kostiumu pasitinkant svečius puošdavosi ne vien L.Truikys – ir M.Rakauskaitė.

Kitoje svetainėje puikuojasi ir dabar per renginius prakalbinamas J.Becker firmos fortepijonas, kurį operos solistė parsiplukdė iš Amerikos. Iki atsikraustant į šiuos namus, fortepijonas ilgus metus buvo M.Rakauskaitės kambario "Metropolio" viešbutyje neatskiriama dalis.

Šioje menėje į akis krenta ir Budos skulptūrėlės, kurių daugelis į šiuos namus taip pat atkeliavo su M.Rakauskaite. "Beje, laiškuose M.Rakauskaitei M.Truikys cituoja "Giesmių giesmę", kur yra labai daug Rytų filosofijos. Tačiau jų namuose buvo ir daug tautodailės kūrinių – skulptūrėlių. L.Truikys labai vertino M.K.Čiurlionio kūrybą, šį dailininką vadino savo mokytoju. Turėjusį gerą klausą scenografą labai žavėjo tai, kad šio dailininko paveikslus jis gali ne tik matyti, bet ir girdėti. L.Truikį žavėjo ir senovės Egipto menas. Apskritai šią menininkų porą domino įvairiausios kultūros", – teigė D.Bieliūnaitė.

Beveik toks pat, kaip menininkui esant gyvam, išliko L.Truikio darbo kambarys. Čia – menininko knygos, paveikslai, operoms kurtų scenografijų eskizai, diplomas, kuriuo Paryžiuje įvertintas L.Truikio sukurtas operos "Trys talismanai" scenografijos maketas.

Scenografijų eskizai L.Truikio darbo kambario sienas papuošė tik čia įkūrus muziejų. Bute gyvenant menininkų porai, jas scenografas parodydavo tik artimiems draugams, kurie nuoširdžiai domėjosi teatru.

Iš kitų trijų mažyčių buto patalpų – tarnaitės kambarėlio, vonios ir virtuvės – tarpukario autentika labiausiai alsuoja vonia. Čia akį traukia dušas su dviem galvutėmis. Antroji dušo galvutė buvo įrengta M.Rakauskaitės, kuri labai rūpinosi savo kūnu, pageidavimu. Ji įtaisyta tokiame aukštyje, kad vandens srovė tekėtų tiesiai į veidą ir jį masažuotų.

Į sceną išbėgo basa

Vienintelis iš esmės pakeistas ekspozicijos kambarys – poros miegamasis, pro kurio langą atsiveria miesto centro panorama. Muziejininkai iš jo iškraustė dvi medines lovas ir įrengė čia M.Rakauskaitei skirtą ekspoziciją. Dabar čia eksponuojami operos solistės sceniniai drabužiai, jos vakarinės suknelės, aksesuarai, kosmetika, teatrinio grimo priemonės, didžiulis, specialiai drabužiams gabenti pritaikytas lagaminas iš JAV, kiti asmeniniai daiktai. Ant stalelio puikuojasi trys jaunų žmonių nuotraukos: viduryje – M.Rakauskaitės, iš šonų – rašytojo Fausto Krišos ir L.Truikio. "F.Kirša – ilgametis romantiškas M.Rakauskaitės draugas. Kai ši pradėjo draugauti su L.Truikiu, F.Kirša viename laiškų parašė, kad L.Truikys yra puikus jaunas žmogus, o pats F.Kirša yra nepratęs trukdyti, todėl jis traukiasi iš jų draugystės", – priežastį, kodėl F.Kiršos nuotrauka atsidūrė šalia operos solistės, paaiškino D.Bieliūnaitė.

Marijonai jau sergant, L.Truikys kiekvieną rytą padarydavo jai makiažą.

Šiame kambaryje į akį krenta puošnūs M.Rakauskaitės scenos drabužiai, kuriais vilkėdama solistė įsikūnijo į pagrindinius vaidmenis operose "Karmen", "Aidoje", "Traviatoje". Pasak ekskursijos vadovės, M.Rakauskaitė mokėjo labai gerai įsijausti į skirtingus scenos vaidmenis nuo kurtizanės iki vaidilutės ir juos atskleisti – tai juntama net fotografijose.

Spintoje kabo juodos ir garstyčių spalvos suknelė, prie kurios priderintas juodas šydas. Su ja 1923 m. M.Rakauskaitė prisistatė Kauno publikai kaip Karmen. "Su šia suknele M.Rakauskaitė debiutavo Kauno operos scenoje. Apie lietuvaites ji sakydavo, kad šios yra nepaprastai gražios, bet rengiasi labai blankiai. O M.Rakauskaitė norėjo, kad čigonės Karmen suknelė alsuotų karščiu, dėl to ją specialiai siuvosi Ispanijoje. Debiutuodama M.Rakauskaitė padarė įspūdį ne tik savo balsu ar teatrine išraiška, bet ir įvaizdžiu. Į sceną ji išbėgo su rože dantyse, basa, o tai buvo absoliučiai neįprasta, nes basi tais laikais žmonės eidavo tik į paplūdimį. Be to, Marijona kojų ir rankų nagus buvo nusilakavusi ryškiai raudona spalva. Ji sakydavo, kad įspūdį žmonėms galima padaryti ne tik balsu, bet ir išvaizda", – muziejininkės žodžiais, tai Marijona tąkart ir padarė scenoje.

M.Rakauskaitė mėgo išsiskirti iš minios. Gastroliuodama su operos solistu Kipru Petrausku Palangoje, solistė paliko įpūdį ne tik scenos meno gerbėjams, bet ir poilsiautojams, paplūdimyje pasirodžiusi vilkėdama ryškiai violetinį kostiumėlį, plaukus nusidažiusi ta pačia spalva. "Viename teatro žmonių faivokloke ji pasirodė vilkėdama ryškiai salotiniu kostiumėliu su salotine sruoga plaukuose. Moterims ir vyrams buvo pateiktos skirtingos vaišės: moterų pusėje – kava be grietinėlės, pyragaičiai – liesi, o vyrų pusėje – kava su grietinėle ir riebūs pyragaičiai. Visų nuostabai, M.Rakauskaitė atsisėdo vyrų pusėje ir ten vaišinosi. Moterys ėmė jos klausinėti, kaip artistės maitinasi Amerikoje, kad nesustorėtų. Marijona atsakė: jos valgo daug ir riebiai, tik paskui daug sportuoja", – moterų pokalbį priminė D.Bieliūnaitė.

Sovietmečiu sunkiai vertėsi

Į Lietuvą atėjus sovietams M.Rakauskaitė buvo suimta – Amerikoje gimusi artistė atsisakė JAV pilietės pasą keisti į sovietinį. Tuomet L.Truikys, surinkęs saują mylimosios brangenybių, jomis papirko sovietų saugumiečius – taip solistė atgavo laisvę.

Vėliau L.Truikys dėl savo pasaulėžiūros ir nesitaikymo prie sistemos buvo pašalintas iš dėstytojo pareigų Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (iki Antrojo pasaulinio karo – Kauno meno mokykla, – red. past.), Valstybinio operos ir baleto teatro Vilniuje vyriausiojo dailininko pareigų ir Dailininkų sąjungos.

Nepanorusi tapti sovietine piliete M.Rakauskaitė buvo priversta anksčiau laiko išeiti į pensiją ir tenkintis itin kukliomis išmokomis. Pora vertėsi labai sunkiai. Šiek tiek gelbėjo Marijonos ir Liudo giminės JAV, atsiųsdavę siuntinių. L.Truikys prašydavo atsiųsti dažų, bet supratingi giminės įdėdavo ir maisto, drabužių, kitų reikalingų dalykų. Tuo metu pora pardavė dalį sukauptos meno kūrinių kolekcijos tam, kad galėtų išgyventi.

Muziejininkai užsimena, kad savo kolekcijos eksponatus L.Truikys buvo įsigijęs įvairiais keliais. Pavyzdžiui, didžiulę paauksuotą kinų porceliano vazą ankstyvaisiais pokario metais jis įsigijo iš vieno kareivio už lašinių paltį, degtinės butelį ir duonos kepalą.

"Gaila, kad dailininkas nebuvo sudaręs sąrašo, kokias vertybes jis buvo sukaupęs. Pardavė nemažai knygų. Apie tas, kurias pasiliko, bičiuliams sakydavo galįs ir alkanas ant jų numirti", – pasak D.Bieliūnaitės, penkiomis kalbomis skaičiusio L.Truikio bibliotekoje buvo itin daug įvairiakalbės literatūros apie senovės meną.

Kita kolekcijos dalis – rištiniai persiški kilimai, kurių kiekvienas mazgelis surištas rankomis, išliko. "Jei kolekcininkai imdavo klausinėti apie kilimus, L.Truikys tylėdavo, nes nesiruošė jų parduoti. Tai seniausia menininkų kolekcijos dalis. Daugelis kilimų siekia XVIII–XIX a. L.Truikys, kaip geras tekstilės žinovas, vertindavo tik tuos kilimus, kur į 1 kv. cm tilpdavo 10 tūkst. mazgelių, – muziejininkė atkreipė dėmesį į prislopintų spalvų kilimą, puošiantį holo sieną. – Tai seniausias kolekcijos kilimas, surištas XVII a. pab. Jis ypatingas dar ir tuo, kad šilkverpių rūšis, iš kurių šilko pagamintas šis kilimas, yra išnykusi. L.Truikys sakydavo, kad visame pasaulyje išliko vos dešimt tokių kilimų."

Ryšys – ir po mirties

Ryški tarpukariu, pora iš aplinkos dar labiau išsiskyrė pilku sovietmečiu. Pasak muziejininkių, išėjusi pasivaikščioti į Laisvės alėją, ši pora krisdavo į akį ne tiek dėl kitokio garderobo, išvaizdos, kuri taip pat buvo išskirtinė, kiek dėl savo laikysenos, eisenos: "Žmonės pasakoja, kad L.Truikys kartais eidavo šiek tiek atsilikęs nuo M.Rakauskaitės. Praeiviai retai matydavo juos šnekantis – dažnai pora būdavo kartu tyloje. Sulaukusi garbaus amžiaus, M.Rakauskaitė sirgo Parkinsono liga. Tačiau būdingą šios ligos simptomą – rankų virpėjimą – mažai kas pastebėdavo, nes M.Rakauskaitė viešumoje visada būdavo pasitempusi, sėdėdavo išsitiesusi kaip styga. Marijonai jau sergant, L.Truikys kiekvieną rytą padarydavo jai makiažą. Jai kaip scenos žmogui tai buvo labai svarbu: Marijona sakydavo, kad jos kūnas yra įrankis tarnauti Dievui, dėl to ji ir skirianti ypatingą dėmesį savo išvaizdai."

Sovietmečiu į poros butą planuota atkelti rusų karininką, tačiau šis atsisakė gyventi tarp smilkalų ir garsiai griaudinčios muzikos. "Matyt, prie to, kad niekas kitas čia nebuvo atkeltas, prisidėjo ir tai, kad ir tuometėje valdžioje buvo L.Truikio ir M.Rakauskaitės talento gerbėjų, – užsiminė ekskursijos vadovė. – Be to, L.Truikio kūryba buvo vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Todėl kartais tokius žmones net sovietų valdžia pasaugodavo."

Vėliau sovietmečiu L.Truikys buvo grąžintas dirbti į Nacionalinį operos ir baleto teatrą Vilniuje. Jei spektakliai, kuriems šis dailininkas kūrė scenografiją, iškeliaudavo į gastroles po kitas Sovietų Sąjungos šalis, jo kūryba sulaukdavo pripažinimo.

Sakoma, kad poros dvasinis ryšys išliko stiprus ir po M.Rakauskaitės mirties. Dvylika metų už savo gyvenimo vyrą vyresnė M.Rakauskaitė mirė 1975 m., L.Truikys – 1987 m.

"Kai, Marijonai dar esant gyvai, Liudo kas nors paklausdavo, ar jam, kurio moteris yra vyresnio amžiaus, nėra sunku atlaikyti jaunų studenčių žvilgsnius, jis atsakydavo: nelengva, kai jaunos studentės žiūri savo gražiomis akimis, tačiau jis jau ne viename gyvenime susitinka su Marijona tam, kad įgyvendintų menų sintezę. Pasak L.Truikio, jų ryšys buvo nepaprastai stiprus, kur kas daugiau daugiau nei paprasta draugystė, – D.Bieliūnaitės žodžiais, gavęs gėlių po premjeros, scenografas nešdavo jas M.Rakauskaitei ir dėdavo jai prie kojų. – Po mylimos moters mirties gėles merkdavo prie jos fotografijos. Kai Liudas po Marijonos mirties priimdavo svečius, tame kambaryje pastatydavo ir jos fotografiją. Einant į kitą kambarį, nešdavosi ir fotografiją."

Pastaruoju metu šis muziejus lankytojų sulaukia daugiau nei anksčiau. Greičiausiai – ne vien dėl to, kad jis dažniau atidarytas. "Galbūt auga ir susidomėjimas čia gyvenusių menininkų asmenybėmis. O susidomėjimas tarpukariu tikrai išaugęs", – išlydėdama užsiminė R.Bieliūnaitė.

Muziejininkės kviečia L.Truikio ir M.Rakauskaitės namus, kurie yra Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinys, lankyti iš anksto susitarus arba užsiregistravus į ekskursiją.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus bei Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido albumą, pristatantį dailininko, scenografo Liudo Truikio kūrybą. Prieš beveik 30 metų miręs dailininkas į Lietuvos kultūros istoriją įėjo kaip išskirtinės teatrinės prigimties kūrėjas, sako jo kūrybos tyrinėtojas, muzikologas Edmundas Gedgaudas.

Viename iš 40 metų senumo kadrų L. Truikys rengiasi vienam svarbiausių Verdžio operos „Aida“ pastatymui Operos ir baleto teatre. Pasak artimo jo bičiulio ir kūrybos tyrinėtojo Edmundo Gedgaudo, scenografijos kūrimas šiai operai kaip ir vėlesnėms „Don Karlui“ bei „Traviatai“ buvo labai sudėtingas. Jis buvo atitrūkęs nuo socrealizmo, kuris sovietinėje Lietuvoje buvo privalomas.

1948 metais L. Truikys pusmetį dirbo operos ir baleto teatro vyriausiuoju dailininku, vėliau nuo šių pareigų buvo nušalintas, atimtos dailininkų sąjungos nario teisės. Prasidėjo sunkus dešimtmetis, kai dailininkas buvo visapusiškai ignoruojamas. Jis tapė freskas Kauno bažnyčiose ir užsitraukė dar didesnę sovietinės valdžios nemalonę. Tuo metu jis teikė pirmenybę meno kūrinio dekoratyvumui, plastinei įtaigai, ieškojo simbolinės raiškos.

„Liudas Truikys turėjo labai intensyviai išreikštą teatrinę prigimtį, buvo labai muzikalus ir pradėjęs dramos teatre, neilgai trukus tapo operos scenografu, ir ten suformavo tokią savo raišką, tokį suartėjimą su muzika, kurio veltui ieškotumėme tarp jo amžininkų ne tik Europoje, bet ir už jos ribų“, – teigė muzikologas E. Gedgaudas.

Pasak muzikologo, prieš kelerius metus buvo sugalvota išleisti L. Truikio darbų katalogą, tačiau po ilgo darbo, iš katalogo jis virto albumu, išsamiai pristatančiu scenografo kūrybą. Albumą kūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

1959 metais po dešimtmečio ignoravimo L. Truikys vėl buvo pakviestas kurti scenografiją Operos ir baleto teatre. Albume galima rasti L. Truikio scenografijų eskizus, sukurtus tiek dramos teatro, tiek operos scenose. Edmundas Gedgaudas pasakoja, kad kurdamas L. Truikys buvo labai reiklus.

„Jis pirmiausia patirdavo viziją, kurios laukdavo. Po to ilgai tobulindavo, kai reikėdavo scenoje realizuoti, jam neįtikdavo teatro darbuotojai, jis atsivesdavo savus, kurie darydavo ką reikia. Visas miestas kalbėdavo, kad jis rengia naują spektaklį“, – pasakojo. E. Gedgaudas.

Albumą išleido Dailės akademijos leidykla drauge su teatro muzikos ir kino muziejumi.