Be mažybinių žodelių
"Malonu, kad žmonės taip vadina", – susėdus pokalbio prisipažįsta Loreta.
Aukštą šviesiaplaukę 48-erių moterį, dviejų dukrų mamą, padalinio vadovę verslo įmonėje šalia Kauno miesto vadovo viešumoje žmonės mato visada stilingą, santūrią, su švelnia šypsena veide.
"Visvaldas mane visada vadina vardu", – sako Loreta ir neslepia, kad būtent toks kreipinys jai patinka labiausiai. Mažybiniais žodeliais ar saldžiais epitetais jiedu nesižarsto, kiškučiais, zuikučiais ar saulutėmis vienas į kitą nesikreipia. "Aš jį vadinu Visvaldu. Mažybinių žodelių nėra. Seniau visi vadindavom Valdu. Jis pats nelabai sakydavo tikrąjį savo vardą", – seną pažintį su dabar jau gyvenimo draugu prisimena pašnekovė. Baigęs pokalbį telefonu, prie stalo šalia savo moters prisėda ir antrai kadencijai Kauno meru išrinktas V.Matijošaitis.
"Institute visi mane vadino Valdu, "Vičiūnuose" – irgi. Paskui jau oficialiau pradėjo vadinti Visvaldu – pagal pasą. O Loretą aš pažįstu nuo tada, kai ji buvo penkerių. Kai pirmą kartą atvažiavau pas savo studijų grupės draugą, vėliau tapusį verslo partneriu, ji, maža draugo sesutė, atėjo pažiūrėti, kaip tie studentai atrodo", – šypsosi į Loretą žvelgdamas jis.
Jie abu ne kartą yra sakę, kad anksčiau sieję tik darbiniai santykiai peraugo į artimą ryšį praėjus beveik dvejiems metams po Visvaldo žmonos Irenos mirties, kai jis jau ėjo Kauno mero pareigas, o Loreta jau buvo išsiskyrusi su savo vyru. Nuo vaikystės Visvaldą pažįstanti Loreta sako, kad mero pareigos jo, kaip žmogaus, visiškai nepakeitė. "Ne, tikrai ne. Pagrindinė Visvaldo savybė yra darbštumas. Ar jis griovius kastų, ar savo įmonėje, ar miestui dirbtų, dirba kokybiškai ir daug", – atskleidžia moteris, tačiau V.Matijošaitis paprašo jo negirti.
Anot jo, "Vičiūnuose" reikėjo daugiau dirbti negu savivaldybėje. "Čia labiau rėkti reikia. Ne visada, žinoma, bet kartais reikia. Ir kumščiu į stalą patrankau", – neslepia Kauno meras, bet tuoj pat abu su Loreta paaiškina ir priežastį. Anot jų, savivaldybėje dirbantiems žmonėms gerokai mažiau galimybių nei verslo įmonėje, o ir atlyginimai mažesni, tad motyvacija mažesnė.
Ji yra šalia
V.Matijošaitis ir L.Stonkienė oficialiai nėra susituokę, tad kauniečiai neskuba jos vadinti pirmąja Kauno ponia, nors iš tiesų ji šį vaidmenį atlieka. Pasiteiravus, kokios Loretos, kaip mero antrosios pusės, pareigos, Visvaldas pradeda juoktis: "Prižiūrėti, kad aš nepaslysčiau ir nenukrisčiau."
Viešumos nesibaidanti ir tarp žmonių gerai besijaučianti jo gyvenimo moteris sako, kad sunkiausia priprasti prie fotografų, mat labai nemėgstanti fotografuotis. "Tai – sunkiausia. Bet nemanau, kad tos pareigos būtų kitokios, jeigu mes būtume susituokę. Svarbu – dviejų žmonių santykiai, o ne koks nors parašas ar dokumentas. Mes kažkaip paprastai į tai žiūrime ir natūraliai visur elgiamės", – kalba L.Stonkienė.
"Našliu tapau dveji metai prieš tapdamas meru. Iki tol mano žmona amžinatilsį Irutė visur mane lydėdavo. Jai patiko dalyvauti miesto renginiuose, visur. Aš einu į krepšinį, ir ji eina. O aš eidavau ten, kur ji pasakydavo, – į teatrus, į koncertus. Nelabai kas pasikeitė – kaip gyvenau anksčiau, taip ir dabar. Anksčiau žmona visada eidavo kartu, o dabar Loreta yra šalia. Ji – ne kaunietė, tai jai dabar puiki galimybė labiau Kauną pažinti", – pasakoja V.Matijošaitis.
Loreta tik patvirtina, kad išties labai nori geriau pažinti Kauną ir čia gyvenančius žmones. "Dar nėra dvejų metų, kai atvažiavau čia nuolat gyventi. Turiu tik vieną draugę Kaune. Visi draugai, giminės, artimieji – Vilniuje. Kaunas man visada buvo studijų miestas, o paskui negyvenau čia. Dabar reikia čia savo aplinką susikurti, tą ir darau su Visvaldo pagalba, Visvaldo dėka, – su dėkingumu taria ji ir priduria niekada nesirenkanti, kur eiti kartu su Visvaldu. – Tikrai nebūna taip, kad neiname, nes nepatinka. Ne visada galiu. Jeigu jis turi dalyvauti kur nors 17 ar 18 val., o aš į Kauną grįžtu gerokai vėliau, tai jis eina vienas. Nors šiaip mes dažnai kartu. Ir net nesistengiame specialiai – natūraliai taip."
"Ne visada būna Kaune. Valkatauja kažkur", – pašmaikštauja Visvaldas, bet panašu, kad toks humoras Loretos nei kiek netrikdo, o ir ji pati kartais nevengia žnybtelėti žodžiu.
Miegam iš tiesų vienoj lovoje. Ir gyvenam kartu. Kiekvieną dieną gyvenam.
Ne dėl kitų
Jis sako kartais sulaukiantis priekaištų, esą per mažai lankosi viešuose renginiuose, o prieš rinkimus net buvo aštriai kritikuojamas, kad nedalyvavo visuose debatuose. "Atostogavau ir nebuvau Lietuvoje. Kita vertus, visada manau, kad geriau jau kokį darbą padaryti, nei tuščiai kur nors tik šiaip nueiti. Būna, kad tikrai reikia nueiti, pasveikinti ką nors, žmones pagerbti. Tada ir einu", – tikino konkretumą mėgstantis meras.
"Kita vertus, prieš rinkimus nelabai ir norėjosi vaikščioti į tuos viešus renginius, kad neatrodytų netikra", – pridūrė Loreta.
Nors su žmonėmis bendrauja daug, o viešumoje jaučiasi lyg žuvys vandenyje, nei V.Matijošaitis, nei L.Stonkienė neturi paskyrų feisbuke, nekelia savo nuotraukų į tviterį ar instagramą. Dar 2015 m. tapęs Kauno meru V.Matijošaitis tikino nesinaudosiantis socialiniais tinklais. Jo gyvenimo bendražygė sako nematanti prasmės kiekvieną savo žingsnį fotografuoti ir viešinti internete. "Valgau kavinėje picą, nufotografuoju ir keliu su prierašu, kokia skani pica. Kam to reikia? Ar kur nors keliaujam, ar ką nors kita veikiam, juk viską darome dėl savęs, o ne dėl ko nors kito. Mamai, dukroms paskambinti – įprasta. Aišku, siunčiame vaikams, draugams nuotraukas su linkėjimais, kai kur nors būname, bet dėti į viešumą nėra prasmės. Visi kontaktai – telefone. Bet kada gali paskambinti", – savo nuostatas išdėsto pašnekovė.
Pasiteiravus, ar nesiruošia kaip pirmoji miesto ponia dalyvauti kokiuose nors socialiniuose projektuose, visuomeninėje ar labdaringoje veikloje, L.Stonkienė atvirai prisipažįsta: "Iš tiesų tokiems dalykams reikia nemažai laiko. Reikėtų rimtai svarstyti kažko atsisakyti, reikėtų stipriai atsitraukti nuo darbo, nes ten tokiu pagreičiu viskas vyksta, kad negali nedirbti."
Kol pečius spaudė mažiau pareigų, Loretos gyvenime visuomeninės veiklos būta nemažai, o daugiausia laiko skirdavusi muzikai – studijų metais dainavo "Dainos" chore tuomečiame Žemės ūkio universitete. Po to – devyneri metai dainų Plungės kameriniame chore, su kuriuo apkeliauta nemažai pasaulio. "Kultūrinės veiklos buvo daug. O dabar visa kultūrinė veikla – su Visvaldu", – apibendrina mero antroji pusė.
Stilisto nereikia
Ar kas nors rūpinasi Loretos, kaip mero antrosios pusės, stiliumi? "Iš tiesų ir nereikia. Jeigu reikės, paieškosiu, paprašysiu, per draugus, per pažįstamus susirasiu", – nesureikšmina moteris, dažnai giriama dėl garderobo. Ar Visvaldas duoda patarimų dėl šukuosenos ar aprangos? "Žinoma. Jeigu nieko nesako, vadinasi, viskas gerai", – nusikvatoja Loreta, bet čia įsiterpia ir Visvaldas, atskleisdamas, kas patinka jo damai: "Šiaip ji mėgsta nueiti pas Ramunę Piekautaitę."
"Bet mūsų su Visvaldu santykiai nėra tam priežastis, – suskumba paaiškinti Loreta. – Aš ir seniau mėgau R.Piekautaitės drabužius. Pati Ramunė kažkada yra sakiusi, kad mudvi esame panašaus sudėjimo, todėl ir tinka, ir patinka."
Kai V.Matijošaitis viešai pristatė L.Stonkienę kaip savo draugę, ji buvo tamsiaplaukė. Dabar plaukų sruogose žaidžia šviesūs atspalviai. "Čia jau ne Visvaldo nuopelnas", – apie įvaizdžio pokytį sako ji.
Miega vienoj lovoj
Išskirtinio visuomenės dėmesio V.Matijošaitis ir L.Stonkienė sulaukė, kai išankstiniame balsavime mero ir savivaldybės tarybos rinkimuose pažymėti biuletenių įėjo į vieną kabiną. Tada meras juokavo: "Jei daliniesi lova, galima ir kabina." Ar iš tiesų jie tokie atviri ir gyvenime?
"Miegam iš tiesų vienoj lovoj. Ir gyvenam kartu. Kiekvieną dieną gyvenam. Ir jeigu Loreta kartais išvažiuoja į Plungę ir ten lieka, visada paskambina. Ir aš jai paskambinu", – trumpai vyriškai paaiškina V.Matijošaitis, ir sako, kad kalbėdami telefonu jiedu neaikčioja. "Ir širdučių SMS nesiuntinėjam", – prapliumpa juoku jo moteris. Jos manymu, normalu, kad kartu gyvenantys žmonės žino, kur yra kita pusė, ką veikia, kada grįš. "Jeigu kas keičiasi, turi paskambinti, nes juk gali kas nors ir nutikti, o ne iš mandrumo neskambini. Visada yra rūpestis vienas kitu. Nežinau, kaip tau, bet aš tavo rūpestį visada jaučiu", – į Visvaldą kreipiasi Loreta, o šis šypsodamasis palinksi galva.
"Ar būna taip, kad išklausot antros pusės, bet vis tiek padarot savaip?" – pasiteirauju. "Žemaičiai visada taip padaro. Loreta juk tikra žemaitė: brolis, tėvai, seneliai – žemaičiai. Man – sunkiausia gyvenimo našta: ir verslo partneris – žemaitis, ir moteris – žemaitė. O jeigu rimtai, aš jau įpratęs su žemaičiais", – sako V.Matijošaitis.
"Aš gal lėtesnė, tu toks staigesnis šiek tiek", – pasvarsto Loreta. Tiesa, nei vienas, nei kitas neslepia, kad iš pažiūros tobulai atrodančiame jų gyvenime irgi būna dūmų, bet ir tai jie žvelgia su humoru. "Visko būna: ir balsą pakeli, ir griežčiau pasakai, jeigu negirdi – ir antrą kartą, užrėki, – juokdamasis pasakoja V.Matijošaitis ir kreipiasi į Loretą: – Ar esi darbe verkusi dėl manęs?"
"Žinoma! O kas nėra verkęs? – juokiasi ji, nesirinkdama žodžių, bet tikina dėl to nuoskaudų nesinešiojanti. Pasak moters, kai tai vyksta darbe, nereikia sureikšminti, nes tai darbo santykiai, o toks požiūris ateina su metais, su patirtimi. O namie, anot Loretos, didelių kivirčų tikrai nebūna, nes jie abu į viską žiūri realiai, nesureikšmina smulkmenų. "Kad nėra dėl ko pyktis. Ir aš nepratęs pyktis. Kai gyvenom su Irena, būdavo, kad abu kaip degtukai užsiplieskiam – plykst plykst, viskas sudegė, ir vėl kalbamės kaip niekur nieko", – atskleidžia V.Matijošaitis.
Anksčiau žmona visada eidavo kartu, o dabar Loreta yra šalia.
Dažna viešnia savivaldybėje
Ir jis, ir Loreta tikina, kad tai, jog anksčiau juos siejo darbo santykiai, o dabar jie – pora gyvenime, netrukdo. V.Matijošaitis netgi įžvelgia pranašumų.
"Kaip tik įdomiau. Aš apie įmonę iš jos daugiau sužinau negu iš sūnų. Sūnūs kalba apie viena, o su Loreta apie technologinius procesus pasikalbame. Taip nėra, kad mes kartu gyvendami kalbame tik apie Kauno reikalus. Mero reikalų namie, aišku, daug, ir Loreta nemažai žino apie juos. Aš su ja kaip su vadove, kaip su vadybininke pasitariu. Ir per posėdžius, jeigu ji būna mano kabinete, kartais ką nors pakužda, ką reikėtų pasižiūrėti", – atvirauja meras ir neslepia, kad draugės Loretos patarimai ne kartą ir ne du paskatino jį, kaip miesto vadovą, pakeisti savo sprendimus. "Aš tikrai klausau žmonių, nesu ožys, kad užsispirčiau ir sakyčiau: bus tik taip, kaip aš pasakysiu. Ir su amžinatilsį žmona tardavausi, ir versle tardavausi su žmonėmis. Savivaldybėje sunkiau tartis", – sako V.Matijošaitis, kurio kabinete savivaldybėje Loreta išties dažna viešnia, dalyvaujanti ir susitikimuose su svečiais iš užsienio, ir susirinkimuose su savivaldybės darbuotojais. Kyla klausimas, ar ji dar dirba kokį nors darbą?
"Dirba dirba. Mums su Loreta viskas pakeliui, tai aš net nebevažiuoju automobiliu į savivaldybę: ji nuveža dukrą į Jėzuitų gimnaziją, tada paveža mane, dar užeina, kartu kavos išgeriam, ir ji važiuoja į "Vičiūnų" ofisą Saulėtekyje. Per pietus ji atvažiuoja, pavalgome, ir vėl važiuoja savo darbo reikalais, – įprastą dienotvarkę išvardija Visvaldas. – Gal kas įsivaizduoja, kad ji čia vaikšto tik iš kirpyklos į kirpyklą. Ir man taip atrodė. O iš tikrųjų ji dvi dienas per savaitę dirba ne Kaune. Vieną dieną važiuoja į Plungę, o vieną dieną – į Sovetską."
"Kartais būna, kad atvažiuoju pietauti, atsivežu kompiuterį ir paskui lieku savivaldybėje, čia galiu padirbti Visvaldo kabinete. Mano toks darbas, kad neprivalau būti konkrečioje vietoje visą laiką. Savo kabineto net ir neturiu", – tikina L.Stonkienė, "Vičiūnų" įmonių grupės naujų produktų kūrimo technologų padalinio vadovė.
Namie emocijų nelieja
Nors Kauno meras dažnai matomas savivaldybėje ir mieste, žmonėms visada smalsu kyštelėti nosį į miesto vadovo namus – koks gi jis būna savo aplinkoje, nusimetęs oficialų švarką?
"Išglebęs", – vienu žodžiu tarsteli pats V.Matijošaitis, bet Loreta jam prieštarauja: "Neišglebęs, kodėl? Gal ramesnis."
Kaip kieto charakterio žmogus apibūdinamas meras, savivaldybėje susikaupusio nuovargio ir įtampos sako namo nenešantis ir grįžęs neišsiliejantis. "Namie – Loreta ir jos dukra. Tai ant ko ten išsiliesi? Negi ant moterų imsi ir išsiliesi?" – retoriškai klausia jis. O Loreta sako, kad, pasibaigus įtemptai darbo dienai, vakarai namuose išties būna ramūs – vakarienė, poilsis, televizorius. Ir sekmadienis, jeigu tik leidžia galimybės, dažniausiai skiriamas poilsiui, kai ryte galima pamiegoti tiek, kiek norisi. "Sekmadienį užbaigiam pirtyse ir baseine", – tradicinį ritualą atskleidžia Visvaldas.
O laisvalaikiu, kai ant pečių negula jokios pareigos ir įsipareigojimai, Visvaldas ir Loreta mielai lankosi koncertuose, teatruose. "Į premjeras visur stengiamės nueiti", – sako V.Matijošaitis.
Kauniečiai jį su drauge pirmą kartą pamatė vilkinčius motociklininkų kostiumus. Ar ir dabar abu mėgsta pralėkti plieniniais žirgais? "Motociklai laukia šiltojo sezono. Vasarą bus galima ir į darbą važiuoti – kostiumą persirengti pasiėmei, ir viskas. Į medžioklę Loreta irgi važiuodavo, bet dabar šernų nebelikę, tai medžioklė – tik šnapso gėrimas, o mes negeriam", – nusikvatoja meras.
Marti rodė nykštį
Viduryje savaitės į jų namais kartą ar du užsuka šalia gyvenantys Visvaldo sūnūs Šarūnas ir Dainius – kartais abu kartu, kartais – po vieną, anot V.Matijošaičio, pasikalbėti apie darbus "Vičiūnų" įmonėje, nuo kurios reikalų jis pats sako nesąs nutolęs, nors jau senokai verslui nebevadovauja.
Su Visvaldo sūnumis Loreta taip pat pažįstama jau seniai, kadangi jie ir vyresniojo sūnaus žmona dirba "Vičiūnuose". Ji prisipažįsta – taip net lengviau, nes, tapus Visvaldo drauge, nereikėjo sukti galvos, kaip bendrauti, – santykiai su jo sūnumis nepasikeitė. "Be to, kaip pradėjome važinėti vienas pas kitą, marti rodė nykštį į viršų. Vaikai vis tiek galvojo, kad kažkiek vienas pratempsiu, o paskui vis tiek ką nors parsivesiu, tai daug lengviau, kai Loretą jie jau seniai pažįsta", – įsitikinęs ir pats Visvaldas.
Kartu su Loreta į V.Matijošaičio namus atsikraustė ir jos paauglė dukra. "Viskas gerai su ja. Ji turi savo kambarį, pianiną, ruošia namų darbus, groja. Iš mokyklos ir kitų užsiėmimų grįžta vėlai. Vyresnė Loretos dukra ištekėjusi, gyvena Vilniuje, ją matau rečiau", – apie santykius su antrosios pusės dukromis pasakoja V.Matijošaitis.
"Aš kartais išvažiuoju į komandiruotes, tai jie dviese lieka namuose be jokių problemų, Visvaldas ją nuveža į mokyklą, – priduria L.Stonkienė ir pasidžiaugia puikiais savo santykiais su dukromis. – Pamatai tą rezultatą gerokai vėliau, kai vaikai užauga. Ir jeigu atvažiuoja pas tave į namus savaitgaliui su vyru, vadinasi, auklėjimas buvo geras, santykiai susiklostė geri. Tarp seserų santykiai labai artimi, jos labai gražiai bendrauja, leidžia kartu laiką."
Ypatinga Visvaldo kiaušinienė
Paklausti, ar pamalonina vienas kitą kava ir pusryčiais į lovą, Visvaldas ir Loreta sutartinai purto galvas – jų namuose tokios tradicijos nėra.
"Dažniau žiemos sode einam kavos gerti. O šiaip kuris pirmas eina į tą pusę, tas paspaudžia kavos aparato mygtuką ir padaro kavos. Nesureikšminame šito", – tikina mero antroji pusė. "Paprastai kiekvieną rytą prieš darbą išgeriame kavos, paskaitome laikraščius. Ir "Kauno dieną" – būtinai! Du egzempliorius gauname, tai nereikia net dalytis", – juokdamasis priduria Visvaldas.
Jis neslepia – patinka, kad Loreta mėgsta gaminti maistą, ir, pasak Visvaldo, gamina labai skaniai. "Ir dar mano svorį reguliuoja gamindama, nes aš – iš storulių", – moters rūpesčiu džiaugiasi V.Matijošaitis.
"Mėgstu gaminti. Ir, žinoma, pažiūriu, ar grietinėlėje troškinti, ar paprasčiausiai vandenyje su daržovėmis išvirti. Visvaldas viską mėgsta, bet gal labiausiai – žuvį", – svarsto Loreta. O Visvaldas ar palepina savo moterį kokiu nors virtuvės šedevru? Jis purto galvą, o Loreta pažeria komplimentą: "Palepina, palepina! Tu gi išmokei mane kiaušinius kepti. Iš tikrųjų aš nemokėjau taip kepti, kaip jis išmokė, kai trynys lieka skystas, o baltymas sukepa." Tiesa abu pripažįsta – kiaušinienė būna be lašinukų, nors kartais ir norėtųsi su jais.
Abiejų dienotvarkės įtemptos, tad V.Matijošaitis neslepia, kad namie tvarkant buitį turi pagalbininkų. "Mergaitė ateina sutvarkyti namus kartą per savaitę, išskalbia skalbinius, išlygina. O kasdien kad ateitų, valgyt gamintų, tai net ir nėra reikalo. Dieną pavalgome mieste, o vakare patys ką nors pasigaminame", – vienas kitą papildo gyvenimo bendražygiai.
Ištikima Visvaldo palydovė ne vienus metus buvo kalytė Broškė, leisdavusi laiką net mero kabinete. Deja, pernai ji iškeliavo už vaivorykštės. "Kartais grįžtam prie tos temos, bet dar neapsisprendę. Būtų sudėtinga, nes mes nebūnam namie. Broškė buvo ideali – laukdavo namie viena", – sako Loreta. Ir abu jie sutaria, kad jeigu jau augintinis namie – tai tik šuo, o apie kitus variantus net nesvarsto – nei katės, nei paukščiai, nei žuvytės akvariume nežavi.
Namai: svarbu, su kuo
"Ar Kaunas jau tapo jūsų namais?" – teiraujuosi Loretos, o ji prisipažįsta niekada net negalvojusi, kad gyvens Kaune. "Bet dabar – taip, tikrai čia mano namai. Jeigu sakau, kad važiuoju namo, negalvoju, kad kur nors kitur – pas Visvaldą, į Kauną. Namai nėra tik kažkoks miestas. Nesvarbu, kur keliauji ir kur esi, bet svarbu, su kuo. Ir gyvenime tas pats – nesvarbu, kur, svarbu – su kuo", – savo nuostatas atskleidžia L.Stonkienė.
O V.Matijošaitis vėl pasitelkia savo humorą: "Ji turėjo balsuoti Palangoje per rinkimus. Bet balsavo Kaune per išankstinį balsavimą. Ir balsavo vienoj kabinoj su manim už konservatorius! Už Palangos merą." Pati Loreta tikina visada balsuojanti ne už partiją, o už asmenybes. "Kai Palangoje gyvenau dvejus metus, tai mačiau, kad vyksta darbas", – kad politikus renkasi ne aklai, atskleidžia. O paklausta, ar pati neketina nerti į politiką, purto galvą: "Ir daug laiko atimtų, nelabai yra galimybių. Ir noro nėra. Nes jeigu būtų didelis noras, gal ir galimybių atsirastų."
Reikės pradėti svajoti
Besikalbant Visvaldas ne kartą prisiminė prieš šešerius metus mirusią žmoną Ireną – akivaizdu, kad tarp jo ir Loretos ši tema nėra tabu. "Žinoma, kad kalbamės. Dabar kaip tik kalbėjome, kad jau reikia Mišias užsakyti, nes artėja Irenos mirties metinės, reikia paskambinti kunigui", – sako Loreta.
"Gal Loretai būtų kitaip, jeigu nebūtų pažinojusi Irenos, bet Irutė ją pažinojo nuo aštuonerių metų. Namie ir dabar dar jos daiktų visur pilna. Visur aplink ji yra", – prisipažįsta V.Matijošaitis, o Loreta priduria: "Ir tikrai taip nebus, kad vieną dieną išnyks. Tai visai netrikdo. Netgi malonu, kad jis ją prisimena."
Klausimas, apie ką pasvajoja kartu, bene labiausiai sutrikdė Visvaldą ir Loretą, nes, išgirdę klausimą, abu ilgokai pritilo, o paskui ėmė vienas kito klausti, kokios tos svajonės.
Jeigu sakau, kad važiuoju namo, negalvoju, kad kur nors kitur – pas Visvaldą, į Kauną.
"Kaip gerai, kad rytoj jau būtų šeštadienis ir nereikėtų anksti keltis! – šypteli L.Stonkienė. – Trumpos tos mūsų svajonės. Viską, atrodo, turim: vaikai yra, namai yra, sveikatos turim, išvažiuoti, kur norime, ir pakeliauti galim."
Kiek pasvarstęs V.Matijošaitis prisipažįsta – turbūt reikės pradėti svajoti. "Dabar žadu Loretą į vienuolyną iškelti, – šelmiškai merkia akį jis ir priduria: – Remontuojame Kačiūniškės vienuolyno dvarą." 2017-ųjų rudenį V.Matijošaitis įsigijo 1929 m. statytą buvusį dvarą Kauno rajone, Kačiūniškės kaime, kuriame seniau šeimininkavo seserys benediktinės – tai buvo jų namas-vienuolynas. L.Stonkienė sako, kad ši vieta jai labai patinka – aplink žavūs gamtos vaizdai. Jie kol kas dar iki galo nenusprendė, kas ten turėtų būti, bet dalį dvaro tikrai ketina pasilikti savo asmeninėms reikmėms, o vis kita galbūt išnuomos restoranui.
Ne piršlybos svarbiausia
Jeigu damai ruošiami rūmai su bokšteliu, gal bus ir piršlybos? "Kol kas nei galvojame, nei planuojame, nei matome poreikio. Ir tie jausmai yra pagrįsti vienas kito pažinojimu ir žinojimu, pagarba. Mes bendraujame visais klausimais, ir mums įdomu kartu", – apie bendrą gyvenimą su Loreta sako Visvaldas.
Loretos klausimas apie piršlybas visai netrikdo – sako, kad abu jau tokio amžiaus, kai tokių planų net ir nerezga. "Bendrų vaikų neturim. Pirmiausia santykį grindžiam pagarba, o tik paskui – jausmas. Ir ne piršlybos čia svarbiausia", – ramiai dėsto moteris.
Abu prisimena laikus prieš penkiolika metų, kai kartu su kitais įmonės darbuotojais važiuodavo į susitikimus, parodas užsienyje ir kartu leisdavo laiką iki išnaktų. "Man patikdavo tarp vyrų dirbti: Visvaldas, mano brolis, kiti kolegos", – prisipažįsta ji. Bet negi tada nebuvo jokios simpatijos? "Oi, ne! Tada buvo jaunesnių! – ima kvatoti Loreta. "Va šitą aš tau dar priminsiu", – juokiasi ir Visvaldas.
Kas valdo Kauną?
Sako, nesvarbu, kas poste, vis tiek moterys valdo pasaulį. O Kauną?
"Irgi moterys! Vicemerė Rasa Šnapštienė, patarėjų moterų daug, ir administracijoje daug. Bet, kaip rusai sako, ne po kablukais mes, – pajuokauja V.Matijošaitis, bet čia pat surimtėja: – Iš tiesų tai nei aš valdau, nei Loreta valdo, Kauną valdo visa komanda. Tai komandinis darbas. Todėl esu be galo dėkingas kauniečiams už tą suteiktą pasitikėjimą man ir mano komandai. Jau sakiau, kad už tai atidirbsiu Kaunui, bet iš tiesų – atarsiu."
