-
LVSO gimtadienio dovana publikai – L. van Beethoveno „Devintosios simfonijos“ transliacija
Sausio 29–31 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras dovanos nemokamą Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) „Devintosios simfonijos“ transliaciją internetu.
L. van Beethoveno „Devintoji simfonija“ – ne tik vienas įspūdingiausių kompozitoriaus darbų. Simfonija laikoma svarbiu stilistiniu tiltu, perėjimu tarp klasikinio ir romantinio periodo Vakarų muzikos istorijoje.
„Devintojoje simfonijoje“ L. van Beethovenas pirmąkart panaudoja balsus – keturi solistai ir choras paskutinėje, ketvirtojoje, simfonijos dalyje dainuoja įžymiąją Friedricho Schillerio poemą „Odė džiaugsmui“ – štai, kodėl simfonija kartais dar vadinama „Chorine“.
L. van Beethovenas uoliai dirbo ties kiekviena simfonijos nata – jo užrašai atskleidžia, kad kompozitorius apsvarstė ir atmetė daugiau nei 200 skirtingų „Odės džiaugsmui“ temos variantų. Pabaigęs darbą, L. van Beethovenas pasiūlė publikai visiškai naują požiūrį į simfonijos žanrą – simfonijoje dainuoja keturi balsai ir choras. Iki tol simfonija buvo laikoma išskirtinai instrumentiniu žanru, kompozitoriaus naudojamas orkestras – neįprastai didelės sudėties, o daugiau nei valandą siekianti kūrinio trukmė – neatitinkanti laikmečio standartų.
„Devintosios simfonijos“ premjera įvyko 1824 m. Vienoje ir buvo priimta su didžiuliu publikos entuziazmu. „Publika sutiko savo herojų su didžiausia pagarba ir simpatija, klausėsi jo nuostabaus, didingo kūrinio sulaikiusi kvapą ir pratrūkdavo griausmingais plojimais po kiekvienos kūrinio dalies. Pasibaigus simfonijai publika pasveikino L. van Beethoveną stovinčiomis ovacijomis net penkis kartus: mojavo nosinaitėmis, skrybėlėmis, iškeltomis rankomis tam, kad L. van Beethovenas, kuris negalėjo girdėti plojimų, ovacijas galėtų bent pamatyti“, – po simfonijos premjeros rašė „Theater-Zeitung“ kritikas.
Muzikos žinovų simfonija yra pripažinta geriausiu L. van Beethoveno kūriniu ir vienu iš aukščiausių pasiekimų Vakarų muzikos istorijoje. Ši simfonija taip pat yra viena daugiausiai atliekamų simfonijų pasaulyje. Koncerte kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru L. van Beethoveno „Devintąją simfoniją“ atliks solistai Agnė Stančikaitė (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), Kristian Benedikt (tenoras), Tadas Girininkas (bosas) bei Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis). Diriguos Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas profesorius Gintaras Rinkevičius.
L. van Beethoveno „Devintosios simfonijos“ transliaciją bus galima stebėti nuo sausio 29 d. 10 val. iki sausio 31 d. 23.59 val. www.tiketa.lt interneto puslapyje. Daugiau informacijos www.lvso.lt.
-
Nacionalinės filharmonijos dovana – Beethoveno muzikos transliacija internetu
L. van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms virtualiai skambės L. van Beethoveno Šeštoji simfonija, dar vadinama „Pastoraline“. Teprimins tai autoriaus mintis apie žmogaus ir gamtos harmoniją, kurių pripildyta šios simfonijos filosofinė gelmė. Specialiai šiai transliacijai įžvalgomis apie Beethoveno kūrybą ketina pasidalinti muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Transliacija susidomėjusiems trumpai priminsime šį tą apie „Pastoralinę“ simfoniją.
Šeštąją simfoniją Beethovenas pavadino „Pastoraline“, bet ji labai skiriasi nuo tų galantiškų ir tuštokų „pastoralinių scenų“, kurios buvo itin madingos XVIII a. mene. Tai filosofinė idilė, įkvėpta minčių apie žmogaus ir gamtos harmoniją. Gamtos artumas juntamas visuose penkiuose Simfonijos paveiksluose, perteikiančiuose lyrinius, peizažinius ir žanrinius vaizdus. Visos dalys turi pavadinimus, taigi Šeštoji simfonija – viena iš pirmųjų programinio simfonizmo pavyzdžių.
Modestas Pitrėnas.
Šeštosios simfonijos muzika sukelia neįtikėtinai gyvų asociacijų – klausantis Šeštosios simfonijos pirmos dalies, piemenų ragų garsų fone tarsi jauti ryte bundančių pievų rasos aromatą, garsų kulminacijos nuskamba taip, lyg klausytoją apakintų pro besisklaidančias miglas prasiveržę saulės spinduliai. Antrai daliai būdinga muzikinė kontempliacija.
Šis žavingas adagio – tarsi žvilgsnis į dangų, lydimas vėjo šnaresių, šviesų mirgėjimo, upės čiurlenimo ir paukščių čiulbesio polifonijos. Vienas nuotaikingiausių Scherzo muzikos istorijoje – tai šios simfonijos trečia dalis, po kurios užklumpanti garsų audra (IV dalis) tokia pat įtikėtina kaip gamtoje, o simfonijos finalas suskamba kaip tikra gamtos apoteozė. Kiekvienos dalies pradžioje kompozitorius užrašė pavadinimus, taikliai nusakančius jose skambančios muzikos nuotaiką ir vaizdinius: „Džiaugsmingi jausmai atvykus į kaimą“, „Scena prie upelio“, „Valstiečių linksmybės“, „Audra“ ir „Kerdžiaus daina. Dėkingumo jausmai po audros“.
Gamta Beethovenui buvo tarsi dar vienas tikėjimo šaltinis, jo minčių atgaiva, kūrybinių impulsų srovė ir kontrastingos jo asmenybės kitos pusės atspindys. Laiške Therese’i Malfatti 1808 m. vasarą Beethovenas aprašė savo pasivaikščiojimus po Heiligenštato apylinkes: „Koks aš laimingas, vaikščiodamas tarp krūmokšnių ir medžių, braudamasis pro miško tankmę, braidydamas po pievas ir kopdamas į kalvas! Miškai, medžiai, uolos tarsi aidas skamba žmogaus viduje.“
„Pastoralinė“ simfonija ženklina vieną skaidriausių akimirkų muzikos istorijoje apskritai – šiame kūrinyje, atrodytų, pasisekė bene tobuliausiai perteikti mistinį žmogaus prisilietimą prie gamtos gelmių. Kompozitorius Hectoras Berliozas ją lygino su dailininkų Michelangelo ar Poussino peizažais. Ir tikrai, ši simfonija iš kitų Beethoveno kūrinių išsiskiria kaip grynuolis, tarsi pavergiančiai naivus ir nuoširdžiai patiklus vaiko žvilgsnis.
Koncertas „Su gimtadieniu, Beethovenai!“ bus transliuojamas gruodžio 16 d., trečiadienį, 19 val. internetu www.nationalphilharmonic.tv, Skaitmeninės salės ir Filharmonijos „Facebook“ paskyrose.
-
Ar žinote, koks maisto produktas atsirado per gaisrą? 1
Pirmasis sumuštinių gerbėjas
Patiekalas pavadintas Sandvičo grafo, korumpuoto ir klastingo politiko Johno Montagu garbei.
Būtent šis neišmanymu garsėjęs ir nuo lošimo stalo nepakildavęs grafas buvo pirmasis sumuštinių gerbėjas. Laiką leisdamas lošimo namuose, grafas reikalaudavo jam atnešti mėsos tarp dviejų duonos riekių – taip jis galėdavo pasistiprinti nė nepakildamas nuo stalo. Sumuštinis netrukus tapo populiarus Britanijoje, nors Europos žemyne išgarsėjo tik po šimtmečio.
Populiarėjant sumuštiniams, amerikietis juvelyras Otto Frederickas Rohwedderis išrado rankinę duonos raikyklę, kuri sparčiai išpopuliarėjo ir netrukus ja naudojosi didelė dalis Amerikos gyventojų. Išradėjo namuose kilęs gaisras apdegino dalį raikyklių ir pavyzdines duonos riekeles – taip pasaulį išvydo pirmasis skrebutis.
Beje, O. F. Rohwedderis teiravosi kepėjų, ką jie mano apie jo raikytą duoną. Šie atsakė, kad ji labai greitai žiedėja. Siekdamas išspręsti šią problemą, O. F. Rohwedderis netrukus patentavo mašiną, kuri duoną ne tik suraikydavo, bet ir suvyniodavo.
Liūdna žinia nesustabdė
Ludwigas van Beethovenas buvo 14 metų jaunesnis už Wolfgangą Amadeus Mozartą. Būdamas 17-os, L. van Beethovenas atvažiavo į Vieną ir nuėjo tiesiai į W. A. Mocarto namus. Tą vakarą L. van Beethovenas skambino fortepijonu W. A. Mocarto ir savo kūrinius, improvizavo ir paliko W. A. Mozartui gerą įspūdį.
Jie net susitarė, kad W. A. Mozartas nemokamai duos keletą pamokų jaunuoliui. Tačiau planuotos pamokos taip ir neįvyko. Netrukus L. van Beethovenas gavo liūdną žinią iš Bonos apie sunkiai susirgusią motiną. Keletą metų jis negalėjo ištrūkti iš Bonos, nes po motinos mirties turėjo rūpintis jaunesniais broliais, o 1791 m. gruodžio 5 d. W. A. Mozartas mirė.
Kas žino, gal L. van Beethovenas taip ir būtų likęs Bonoje ir atsisakęs kompozitoriaus kelio, jei ne kitas Vienos klasikas, W. A. Mocarto bičiulis – Franzas Josephas Haydnas. 1792 m., grįždamas iš Londono į Vieną, F. J. Haydnas sustojo Bonoje ir ten susipažino su L. van Beethovenu, kurio pasiklausęs, įžvelgė didelį talentą.
F. J. Haydnas patarė L. van Beethovenui vykti į Vieną ir pažadėjo priimti jį kaip savo mokinį. Taip L. van Beethovenas ir tapo trečiuoju Vienos klasiku.
„Lietuviai prie Laptevų jūros“
Dalios Grinkevičiūtės prisiminimai apie pirmąsias 1941 m. tremtis, apie žmonių patyrimus bei likimus Sibire lietuviškai pasirodė 1988 m. Autorė pirmą kartą ištremta 1949-aisiais, kitais metais pabėgo ir grįžo į Lietuvą, bet dar tais pačiais metais suimta ir vėl ištremta.
Legaliai į Lietuvą grįžo 1957 m. Pabėgusi 1950 m. parašė memuarus ir užkasė stiklainyje prie šeimos namų Kaune. Kai grįžo antrą kartą, prisiminimų nerado ir rašė iš naujo. Antrasis variantas ir buvo publikuotas „Pergalėje“ 1988 m. O pirmasis variantas publikuotas 1996-aisiais.
Įdomu, kad abu tekstai skiriasi net ir savo rašymo sumanymu. Pirmąjį atsiminimų variantą D. Grinkevičiūtė rašė būdama jauna, 22–23 metų, visi įvykiai buvo arti, gyvi, norėjosi paliudyti trėmimų žiaurumą. Be to, rašyti reikėjo greitai, tvyrojo baimė ir ateities neaiškumas. Rankraštį užkasė nebaigusi pasakojimo.
Antrasis atsiminimų variantas pradėtas rašyti tik po 1974 m. D. Grinkevičiūtė siekė pateikti daugiau faktų (juos tikslino, apibendrino). Savo moralinę poziciją nusakė taip: „Praėjo daug metų, o aš vis dar matau juos, bejėgius ir pasmerktus, jaunus ir pagyvenusius, vaikus ir jaunuolius, taip sunkiai mirusius ir taip troškusius kada nors sugrįžti į Lietuvą... Mano pareiga papasakoti apie juos.“
