Skelbiama, kad konkurse eiti muziejaus vadovo pareigas D. Cibulskienė buvo vienintelė kandidatė. Ji Maironio lietuvių literatūros muziejui vadovauja nuo 2019 metų.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Šis muziejus yra poeto, kunigo Jono Mačiulio-Maironio namuose Kaune bei kituose ekspoziciniuose padaliniuose lietuvių raštijos ir literatūros vertybes bei Lietuvos rašytojų kūrybinį palikimą pristatantis muziejus.

– Jungtinėje jūsų ir Vidmanto Gudelio parodoje, dedikuotoje tautos dainiui Maironiui, išvysime 20 jūsų aliejinės tapybos darbų, sukurtų nuo 2009 iki 2024 metų. Juos vienija pavadinimas „Sugrįžusi Mūza“. Ar jūsų mūza iš tiesų kurį laiką buvo išskridusi?

– Žmogaus gyvenimas banguoja. Man teko išgyventi visokių etapų, bet rankų nenuleidau, kabinausi į gyvenimą, tapyba man padėjo.

Kaip, pasitelkdama dailės terapiją, aš padedu išlaisvėti kitoms moterims, išpiešti savo sielos žaizdas, taip tapyba padėjo ir man pačiai. Dvylika metų vedžiau dailės mokymus senjorams Trečiojo amžiaus universitete Kaune, buvau Dailės fakulteto dekanė, tad mano pedagoginė patirtis iš tiesų nemaža. Suskaičiavau, kad per tuos metus įvyko 1 152 tapybos pamokos. Jų užteko suprasti, ką tapymas daro su žmogaus sąmone, pasąmone, su jo psichika.

Kai išsispaudžiu ant paletės dažų (baltos spalvos pas mane kilogramais!), puikiai žinau, kad nutapius paveikslą mano vidinė būsena pagerės, normalizuosis. Tapydama aš susigrąžinu harmoniją, stabilumą, susitvarkau savo aurą.

– Žiūrint į jūsų darbus atrodo, kad juos tapė labai švelni, moteriška, trapi, subtilius gyvenimo niuansus jaučianti asmenybė. O ką apie save sako pati autorė? Jei reikėtų nupiešti savo autoportretą?

– Laumžirgiai, drugeliai, gėlės, žibintai – tai jau praeitis. Dabar, manau, mano autoportretas būtų be jokių simbolių, be kažkokių papildomų detalių. Tiesiog nurimusi moteris šviesių spalvų kolorite.

Žinia: S. Juškevičiūtės dažų paletėje nėra tamsių spalvų. Šiandieniniam pasauliui ji linki kuo daugiau šviesos ir nusiraminimo per kūrybą. / S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Auginate puspenktų metų sūnelį Arną. Kaip jus paveikė motinystė?

– Tapybos braižo tikrai ne (šypsosi), užtai pasaulio suvokimą – visiškai. Šiuo metu Arnas darželyje, antraip taip ramiai nepakalbėtume. Beje, tą darželį nuostabiai ištapė kita menininkė. Labai seniai ir aš esu ragavusi sienų tapybos – piešiau varliukų abėcėlę pagal to paties pavadinimo Igno Bukšnio knygutę, kurią ir iliustravau.

Gimus sūnui, širdyje atsirado tokie gyliai, jis mane nuskraidino iki tokių Visatos gelmių! Vaikas – nereali dovana moteriai. Buvo laikas, kai motinystė man tarsi neegzistavo. Kai draugės apie tai kalbėdavo, aš sakydavau: nėra kada, kuriu! Bet kai pati tapau motina, supratau, kad augant vaikui motinos širdyje vyksta didžiuliai virsmai.

– Gyvenate nuostabioje Kauno rajono vietoje – Kulautuvoje, tarp šimtamečių pušų. Kiek gamtos poezija veikia jūsų jautrų kūrybos pasaulį?

– Manau, labai veikia. Nors šiandien galėčiau kurti bet kur – per ilgą laiką išmokau susikurti harmoningą aplinką. Bet iki to reikėjo užaugti. Jei idėja stipresnė už mane – galiu ją išreikšti, nors aplinkui vyrautų didžiausias chaosas.

Pirmoji mano tapybos studija buvo Kaune. Jaučiau, kad miestas mane blaško ir sąmoningai ieškojau pabėgimo į gamtą – norėjau palengvinti kūrybos sąlygas. Nes kai daug valandų tapai – mirksti terpentino garuose, dažuose – tos pušys tau tarsi padeda. Kaip ir tas genys, tuksenantis kieme ant šakos.

– Jūsų tapyboje nemažas vaidmuo tenka simboliams, sapnams, potyriams, ateinantiems iš subtiliojo pasaulio…

– Ši sritis mane lydi visą gyvenimą ir tolydžio stiprėja. Mano nuojauta, pamatymai, pajautimai labai dažnai pasiteisina. Kartas nuo karto aš regiu vaizdinius, kuriuos dažnai patvirtina sapnai. Tarkim, savo namuose Kulautuvoje esu nutapiusi medį. Pasidariusi jo eskizą susapnavau sapną, kad tas medis bus tarsi mano apsauga – gyvenu labai sename, dar 1931 m. statytame name. Taip ir yra. Nes aš tuo tikiu.

Mistiški: Simonos tapyba persmelkta simbolių, sapnų regėjimų, patirčių, aplankančių ją iš subtiliojo pasaulio erdvių. / S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Pasirodo, esate dar ir mistikė?

– Nežinau, ar tai mistika. Tikiu, kad šalia materijos egzistuoja ir subtilusis pasaulis, kurio vibracijų dažnis kur kas aukštesnis nei Žemės ir jos gyventojų.

Neseniai dariau remontą, bet savo tapytą medį palikau, nors tikrai nesu prisirišusi nei prie daiktų, nei prie savo paveikslų. Esu dėkinga menui dar ir už tai, kad jis mane išmokė neprisirišti prie savo darbų.

O pradžioje būdavo labai sunku atiduoti… Atrodydavo, tiek valandų prie jų praleista, visa širdis, visa siela sudėta – kaip čia dabar imsi ir parduosi. Paskui supratau, kad pats gyvenimas mane to moko: neprisirišti, nes materialiame pasaulyje viskas trapu ir laikina.

– Išmokote savo menu dalytis?

– Kažkada svajojau užsidaryti viena studijoje ir tapyti. Pabandžiau – nepavyko (juokiasi). Šiandien suprantu, kad kito kelio nėra – tik dalytis. Daug mano paveikslų puošia Kulautuvos reabilitacijos ligoninės sienas. Žmonės jais gėrisi, prie jų fotografuojasi, dėkoja. Gera. Todėl ateityje svajoju ir toliau dirbti su žmonėmis, kurie per tapybą nori pajusti dvasinę atgaivą. Tarnystė, dalijimasis – tokį matau tolesnį savo gyvenimo kelią.

Kai apgaubi žmogų kūryba, harmonija, grožiu, kitaip sakant, aukštesnėmis vibracijomis, ima vykti neįtikėtini dalykai, prasideda gijimas.

Pamenu, kaip viena moteris, pamačiusi, kad į namus nešuosi naują drobę, paprašė leisti jai su vyru stebėti tapymo procesą. Sako, mes labai ramiai sėdėsim kamputyje ir netrukdysim. Suprantu ją. Nes ten, kur menininkas kuria, erdvė tampa sakrali. Tikiu, kad aplinkoje, kurioje tu atveri visą širdį, visą sielą, kurioje tu kuri, turėdamas pačias gražiausias intencijas, iš tiesų vyksta sakralūs dalykai.

Sykį viena mama paliko pas mane studijoje savo dukrą su negalia, ir mergaitė visą dieną galėjo stebėti, kaip aš tapau. Ji sėdėjo kaip pelytė po šluota, tad kartais net pamiršdavau, kad ji ten yra. O kitą dieną mergaitė man paskambino, nes norėjo papasakoti, ką jautė, kai aš tapiau. Jos emocijos buvo labai stiprios.

Tokį netiesioginį dalyvavimą tapymo procese aš pavadinčiau savotiška terapija, nors tikrai nesu jokia terapeutė, nebaigiau jokių specialių mokslų. Tačiau kai apgaubi žmogų kūryba, harmonija, grožiu, kitaip sakant, aukštesnėmis vibracijomis, ima vykti neįtikėtini dalykai, prasideda gijimas.

Deja, šiandien daug kam harmoningas, šviesą skleidžiantis menas atrodo per nuobodus. Žmogus, skaitydamas knygą, atėjęs į spektaklį ar koncertą, nori sukrėtimo, katarsio, aštrių emocijų.

Mane žavi tapytojai, kurių darbai alsuoja harmonija. Aš pati, prasidėjus karui Ukrainoje, labai asmeniškai jį išgyvenau. Mane užvaldė baimė. Visai neseniai sukūriau darbą, kurio nusprendžiau nerodyti viešojoje erdvėje. Nes jis buvo tarsi asmeninė karo baimės transformacija. Anksčiau raudona man buvo aistros spalva, tuo tarpu karas ją pavertė krauju… Tačiau užteko nutapyti minėtą paveikslą ir mano vidus tarsi išlaisvėjo, aš susitvarkiau su savo baime, bet nežinau, ar tas paveikslas nepaveiktų kito žmogaus. Todėl nusprendžiau su juo atsisveikinti.

S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galite sėstis prie drobės suirzusi, blogos nuotaikos? Arba sūneliui susirgus? Juk tai vėlgi – žemos vibracijos, žema energetika?

– Manau, kad per du tapymo dešimtmečius jau įgijau praktikos. Kai gaunu užsakymą ir spaudžia laikas, galiu visiškai atsiriboti nuo pašalinių minčių ar nuotaikų. Šiandien, jei ant paletės išsispaudžiu dažų, tvirtai žinau – noriu kurti. Todėl niekas manęs neišblaškys.

Rami muzika, smilkalai… Tas dvi, tris valandas aš susikoncentruoju ir tapau, bet tai jau įdirbis. Aliejine tapyba užsiimu daugiau nei dvidešimt metų. Esu baigusi Kauno dailės gimnaziją, Šiaulių pedagoginiame institute apsigynusi dailės ir technologijų mokytojos bakalauro diplomą.

Pirmaisiais metais, vos pradėjusi tapyti, per savaitę sukurdavau iki dvidešimt paveikslų. Buvau be galo alkana kūrybos ir labai produktyvi. Ta gausa liejosi iš vidaus, iš pačios vidinės mano esaties. Kaip vienas dėstytojas draugiškai pasijuokė: „Tu, Simona, kaip koks kokybiškas fabrikas“. Šiandien lygiai tas pats: jei jau atsisėdu prie drobės, tai ir darau.

– Ar paroda jums – tam tikras atskaitos taškas, nuo kurio menininką ima vilioti nauji kūrybos toliai?

– Atėjo laikas, kai pati nelabai veržiuosi į parodas. Jei pakviečia – ačiū. Jei ne – man tos puikybės karūnos nebereikia. Žinau, kas esu ir kur einu. Svarbiau, kad žmonės, kurie žiūrės į mano darbus, širdy kažką pajustų. Jei pagaunu žmogaus žvilgsnį ir pamatau, kad jis suprato – tai ir yra didžiausia laimė! O surengti kuo daugiau parodų, gauti kuo daugiau diplomų ar prisimatuoti kuo daugiau ego karūnų – manęs tai nedomina.

– Jūs labai daug kalbate apie subtilųjį pasaulį, egzistuojantį šalia materialaus, kurį dauguma žmonių tiesiog neigia.

– Manau, kad tą kitą pasaulį žmogus pradeda suvokti, pajausti su metais ir tik tuomet, kai jo siela ieško šviesos. Jei žmogus domėsis tik materija, augs jo ego, o gyvenimą jis matys vien per pinigų prizmę. Toks žmogus lips per kitų galvas, negalvodamas apie pasekmes, ir, svarbiausia, – jis netarnaus kitiems.

S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– „Šviesa žemėje“, „Šviesos angelai“, „Šviesos vartai atidaryti“ – tiek daug šviesos vien jūsų paveikslų pavadinimuose. Kaip pavyksta gyventi šviesoje, kai šiandieninis gyvenimas turi tiek daug tamsių spalvų?

– Galbūt širdis ir siela nori taip gyventi, taip matyti aplinką. Ir dar – ta šviesa dalytis. Per tapybą, išraišką, spalvas.

Ar turiu tamsių spalvų savo paletėje? Turbūt ne. Tiesa, buvo tas raudonai juodas paveikslas, kuriame aš ištapiau karo baimę. Visos tamsios spalvos, kurias tuomet rinkausi labai intuityviai, suėjo į tos baimės transformaciją, ir nieko – nei baimės, nei tamsių spalvų paletėje nebeliko.

Nebent grįžčiau prie grafikos, prie juodai balto meno. Mano draugas, medžio drožėjas, net rėmų būsimiems grafikos darbams yra pridrožęs. Laukia, kol tuo užsiimsiu. Bet kol kas netraukia. Esu atidi vidiniams impulsams, o jie šiandien diktuoja ką kita.

– Ką atsakytumėt piktaliežuviams, kurie sakytų, kad jūsų darbai perdėm saldūs, o juk gyvenimas dualus: jame yra ir šilto, ir šalto…

– Ką jiems atsakyčiau? Žmonės, sustokite – aplinkui ir taip užtenka skausmo, karų. Negalima dauginti blogio, baimės, žemų vibracijų energijos, propaguoti amoralių dalykų. Jei visu tuo mes dar apkrausime kultūrą, meną, netrukus turėsime ir atitinkamas pasekmes.

Šiandieniniam pasauliui be galo trūksta maldos, nusiraminimo, šviesos, kūrybos. Juk visi žinome posakį – kur šviesa, ten tamsa pasitraukia! Paskutinis mano darbas vadinasi „Šviesa žemėje“, jį tapiau džiaugdamasi, kad dar yra žemėje šviesių žmonių, kuriems ne vis vien, kokia ji bus ateityje. Beje, šį darbą lydėjo ir labai įdomus sapnas, kuriame aš dairiausi ir ieškojau bendraminčių šviesuolių.

– Kaip jums pavyksta atsiminti savo sapnus?

– Atsimenu ne visus, bet jei labai noriu – Visata padeda. Dažnai, jei manęs neapleidžia koks nors klausimas, sapne ieškau atsakymo. Tik reikia nebijoti klausti prieš užmiegant.

Ir blogų sapnų nereikia bijoti. Buvo laikas, kai mane kasnakt lydėjo labai baisūs sapnai. Niekaip negalėjau suprasti, kas manęs laukia. Pasirodo, pasąmonė įspėjo, kad mirus vaiko tėvui aš pasiruoščiau praeiti erškėčių vartus. Bet tos nemalonios patirtys irgi reikalingos: jos augina žmogaus sielą. Todėl siūlau neišsigąsti net pačių baisiausių sapnų. Manau, juos siunčia pasąmonė, kad žmogus stabtelėtų ir susimąstytų.

S. Juškevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Mes vis apie tapybą, apie darbus, o jei pakalbėtume apie jūsų laisvalaikį?

– Labai mėgstu su sūneliu vaikštinėti po Kulautuvos pušyną. Taip pat labai patinka kelionės. Stengiuosi bent kartą per metus kur nors išvykti. Juk kiekviena šalis – vis kita energetika. Tuomet grįžti su naujomis idėjomis, nauju polėkiu kurti. Labiausiai domina kraštai, kur graži gamta. Bet nebūtinai. Apsilankius Paryžiuje, Orsay muziejuje, mano siela visą savaitę dar sklandė virš jo.

– Kur save matote po dešimties metų?

– Kad jau išmokau dalytis, noriu tęsti tą dalijimosi savo menu kelionę. Rengti plenerus, vasaros stovyklas moterims, kurioms iš tiesų to reikia – nėščioms, patyrusioms netektis ar tiesiog norinčioms geriau pažinti save.

Noriu mokyti tapyti jaunąją kartą, dalytis pačios atrastais dalykais. Paaugliai, vaikai mane labai mėgsta (gal ne veltui turiu pedagoginį išsilavinimą). Didžiausia bausmė jiems, kai mamos sako: „Neisi pas Simoną į studiją!“

Noriu dalytis savo meilės vibracijomis su tais, kam jų labiausiai reikia – taip pat ir su vaikais, turinčiais negalią. Noriu skleisti kūrybiškumo ugdymo metodiką, kuri gydo giluminius aspektus, paliesdama pasąmonę, sapnus. Man norisi padėti žmogui per tapybą. Geresnio žmogaus pažinimo būdo nei tapyba šioje žemėje kol kas nežinau.

Laisvė kurti

Maironio lietuvių literatūros ir Tado Ivanausko zoologijos muziejuose eksponuojamos dvi šio kauniečiams puikiai pažįstamo menininko parodos – „Xuacsal“. Ekspozicijose – filmai ir paveikslai, inspiruoti senųjų ženklų – ankstyvojo paleolito urvų meno, sukurto 45–12 tūkst. m. prieš mūsų erą.

Anot G. Vuillard’o, šis menas nepasenęs – jo formos, vitališkumas ir drąsa ir šiandien atrodo šiuolaikiškai. Uolų dailininkai piešė iš atminties. Jų gestai prisitaikė prie akmens nelygumų, kūrybos polėkio nevaržė technikos išmanymas, noras pasiekti tobulumo standartų.

„Techniškumas – tai spąstai, į kuriuos patenka visi, kas mėgsta būti rakštimi panagėse. Metodika svarbi formavimuisi, bet trukdo emancipacijai“, – sako G. Vuillard’as. Jis pats priešistorinio žmogaus kūrybos temą transformavo taikydamas įvairias medijas – tapydamas ir kurdamas eksperimentinį kiną.

Gilles’is Vuillard’as. Xuacsal

Išgirsta priešistorė

G. Vuillard’as prisimena kompozitoriaus Claude’o Debussy žodžius: „Aš einu savo keliu tyliai, nė kiek nepropaguodamas savo idėjų, o tai yra revoliucionierių bruožas.“ Tad ir naujasis menininko projektas – ne pastanga atkartoti paleolito meną, o veikiau tik orientyras.

Paleoantropologijoje 20 tūkst. metų – trumpas laiko tarpas. „Priešistorė gyvena mumyse, nepaisant to, kad mes – pramoninė visuomenė, – sako menininkas. – Termoindustrinė visuomenė, kaip pabrėžė Rachel Carson, Meadows ir Claude’as Lévi-Straussas, yra akivaizdi masinio nuodijimo sistema. Auksinių berniukų, megalomanų milijardierių įsivaizdavimai, kad vieną dieną gyvens erdvėlaivyje Marse, yra pasenę. Jų nepasiekiamos, nežemiškos svajonės buvo ir mano senelių svajonės.“

G. Vuillard’as tapė klausydamasis savo sukurtų dainų – linksmų ar šiurpinančių pasakojimų, kurie padėjo studijoje sukurti paleolito atmosferą.

Jam patinkantis Henri Matisse’o noras supaprastinti tapybą artimas ir priešistorės žmogui, tiesiog norėjusiam atvaizduoti judančius gyvūnus. Prancūzų dailininkas savuosius kūrė tarsi dėliones, atspaudams naudodamas bulves, dažus tepdamas kempine.

Mes, kaip ir priešistorės žmonės, filmavome ir kūrėme meną akimirksniu, be jokių korekcijų.

Uolų menas – tai ne tik gamta, žmonių gyvenimo realijos, bet ir ženklai – to laiko kalba ir bendravimas, todėl eksponuojami literatūros muziejaus erdvėse G. Vuillard’o įgauna naujų papildomų reikšmių.

Nufilmuoti sapnai

Pagrindinis paleolito meno motyvas – medžioklė scena, bėgantys žvėrys. Ir pats G. Vuillard’as – tarsi regimybės medžiotojas, sugebantis savo kamera lengvai pagauti įsivaizduojamus gyvūnus. Jam svarbi ne kūrybos technika, bet jos poezija. Sąmoningai pasirinkęs gyventi be automobilio, visada ir visur vaikštantis jis ištobulino savąjį žvilgsnį, gebėjimą stebėti aplinką.

Kartu su menininke Egle Petrauskaite Grenlandijoje, Velykų saloje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje sukurtus analoginius trumpametražius filmus papildo kompozitoriaus Ramūno Jaro garso takelis. G. Vuillard’o kamera skrieja per metų laikus, improvizuoja tarsi vėjo gūsiai, nuo kurių virpa paveikslai. Mitinius priešistorės gyvūnus dengia judančių taškų greitkeliai, kartais lyja geometrinėmis figūromis.

„Tapymas remiasi sustabdyta akimirka, simboliais... Tapyba dešifruoja, bet nepateikia esmės, o kinas painioja ir užkoduoja. Tai – prasmės lavinos, kurias analizuojant reikia išnarplioti simbolinio pasaulio eskizą“, – sako menininkas. Filmuota kalnuose, kur žiema tapo ledynmečiu, o vasara – tarpledynmečio periodu. Dažnai naudojant techniką, kai kadrai montuojami pačioje kameroje, t. y. be papildomo montažo. ’Mes, kaip ir priešistorės žmonės, filmavome ir kūrėme meną akimirksniu, be jokių korekcijų“, – pasakojo G. Vuillard’as.

Vaizduotė jam – tarsi taboggan – tradicinės Kanados čiabuvių rogės, kuriomis leido sau pasivažinėti: „It etnologai rinkome užuominas, peržengdami konceptų teritorijas visomis kryptimis.“

Kas? G. Vuillard’o paroda „XUACSAL".

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? veikia iki gruodžio 15 d.

Nei rėmimo, nei erdvės

Tarptautinė šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris“ šįmet surengta jau šešioliktą kartą, tačiau turbūt kliūva parodos pavadinimas ir dabar esantis metų laikas. Penkiolika metų šie savotiški keramikų atlaidai buvo rengiami pavasarį, kai atgydavo gamta, nes ir keramikai yra bene arčiausiai gamtos esantys meno kūrėjai – juk pamatinė keramikos medžiaga – molis (senojoje graikų kalboje „keramos“ reiškia molį).

Kaip tie iš šiltųjų kraštų sugrįžtantys paukšteliai, taip ir keramikai po žiemos darbų išeidavo į parodų šviesą. Tačiau ne visada sklandžiai, toli gražu ne visada palydimi džiaugsmingo susidomėjimo ar sveikinimų su gražia tradicija pasitikti pavasarį naujausiais keramikų kūrybiniais pasiekimais, nors dalyvaujančių kūrėjų gausa išties dovanodavo šventę sielai. Taip ir lieka paslaptis, kas gi užkliūva šioje parodoje (projektas negauna rėmimo, pastaruoju metu – ir parodų erdvės), kuri kasmet pristato arti pusšimčio autorių iš Lietuvos ir Baltijos šalių, kad vis reikia įrodinėti, kad tai įdomus keramikos įvairovę pristatantis projektas.

Taigi šįmet pavasarį turėjusi vykti paroda, deja, žadėtos parodų erdvės negavo. Ir tik vieno iš rėmėjų dėka rengėjai dar kartą buvo paskatinti ieškoti kokios nors erdvės „Pavasariui“, kad ir rudenį, nes pavasarį jau nebuvo galimybių suspėti menininkams (ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio) suvežti savo darbų, kuriuos (trapius ir dūžtančius) iki parodos dar reikia turėti kur saugoti. Taip „Pavasaris“ atėjo rudenį.

V. Kinderavičiutė. Geltona nuotaika.

Nuo archaikos iki šiandienos

„Pavasario“ rengėjai pakvietė į įspūdingą Lietuvių literatūros Maironio muziejaus rūsį – keramikos kūriniams labai tinkančią erdvę, beje, visai šalia kadaise buvusio puikaus Keramikos muziejaus, pripildyto kūrybos ir žiūrovų susidomėjimo.

Tai išties stilistika, technologijomis, kūrybinėmis interpretacijomis įvairi paroda, liečianti tiek archajines keramikos temas, tiek gvildenanti nūdienos aktualijas.

Taip, žiūrovą, kultūros vartotoją galima kaskart pakviesti į kokią nors kitą, nei įprastą, erdvę, bet nuolat versti bėgioti tai ten, tai šen nėra gerai. Juk ne tik smagu, bet ir kultūringa, kai norėdamas paklausyti muzikos gali nueiti tiesiai į filharmoniją arba pasiilgęs spektaklio – į teatrą. Anksčiau Kaune visada buvo galima aplankyti ir kokią nors tuo metu vykstančią keramikos parodą. Dabar kartais irgi galima pamatyti ją kur nors. Šiuo metu – Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuriame savo kūrinius eksponuoja 44 „Pavasario“ autoriai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos.

Tai išties stilistika, technologijomis, kūrybinėmis interpretacijomis įvairi paroda, tiek liečianti archajines keramikos temas, tiek gvildenanti nūdienos aktualijas. Akivaizdu, kad daugumą keramikų darbų galima vadinti mažąja plastika, atrandama jungčių su stiklu, akmeniu, LED šviesomis, dominuoja skulptūriškumas, idėjinė, ne taikomoji kūrinio plotmė.

Lietuvoje dabar išgyvenamas interjerų bumas: seni, sovietiniai, vienodi keičiami į naujus, nors neretai tik kitoniškus, bet taip pat gana vienodus interjerus. Jame paveikslas dar randa savo vietą, o keramikos darbas – itin retai, nors ir vienas keramikos kūrinys monotoniškam, minimalistiniam interjerui gali suteikti netikėto originalaus skambesio.

Apie interjerus užsiminta, nes vis dėlto keramiką gana dažnai siejame su taikomuoju pobūdžiu: net susitelkus į idėjinį lygmenį, neretai kūrinys turi nors ir ne itin išreikštą (ne kaip, tarkim, puodelis ar lėkštė), bet ir taikomąją vertę. Visai gali būti, kad tai yra stiprybė – kad kokie mes ir mūsų darbai būtume unikalūs, norime būti reikalingi. Ir puiku, kai šalia yra vien idėjai atsidavusių kūrėjų – tai daro meną įvairų ir gyvybingą.

A. Linkienė. Kvadratai kube. 2022 m.

Pradžia „Pavasaryje“

2007 m. šį tarptautinį keramikos renginį pirmą kartą tuomečiame Keramikos muziejuje Rotušės aikštėje surengė projekto vadovė – žinoma keramikė, tapytoja ir dizainerė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins ir kuratorius IAC narys Juris Bergins (Latvija). Beje, pasaulinį pripažinimą J. Bergins gavo 1995 m. prestižiniame Faenzos (Italija) keramikos konkurse už originalią porceliano skulptūros ir nespalvoto fotografinio piešinio jungtį. Atradęs savo stilistiką, menininkas kiekvienoje parodoje yra iš tolo atpažįstamas ir kaskart nustebina giliomis įžvalgomis.

„Apžvelgdami praėjusį laiko tarpsnį matome Lietuvos šiuolaikinės keramikos meno renesansą ir nemažai jaunų menininkų, išaugusių parodose „Pavasaris“, kurie įsijungė į profesionalių keramikų gretas“, – pasidžiaugia projekto vadovė Ž. Bardzilauskaitė-Bergins. Keramikos parodos „Pavasaris“ tampa tarsi kalve naujiems LDS nariams.

Šiomis parodomis siekiama pristatyti naujausias keramikos meno tendencijas Baltijos šalyse, pritraukti jaunų keramikų, suteikiant galimybę atrankos būdu dalyvauti parodoje. Neretai parodų dalyviai tampa LDS nariais ir pasaulinėse parodose laimi apdovanojimų garsindami Lietuvos vardą.

Nuo 2015 m. paroda „Pavasaris“ tapo konkursinė. Jos metu dalyviai išrenka nugalėtojus, jiems įteikiami diplomai.

D. Ginteitė.

Kas: 16-oji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris 2023“.

Kur: Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada: Veikia iki spalio 9 d.

Balandžio 27 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks mokslinė tarpdalykinė konferencija „Mana mintis – goda žvaigždynų rašto... / Mana būtis – šalia bedugnės krašto...“, skirta J. Baltrušaičio jubiliejinei sukakčiai paminėti.

Poetinės dvasios lietuviškumas

Poetas gimė, mokėsi ir augo Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje, Kauno gimnazijoje, kurią baigė 1893 m., buvo dėstoma rusiškai. Studijos Maskvos universitete, pažintys su garsiais Maskvos literatais ir teatralais, vedybos su maskviete Marija Olovianišnikova taip pat neleido nutolti nuo rusų kultūros ir kalbos.

1911 m. Maskvoje, „Skorpiono“ leidykloje, išėjo pirmasis J. Baltrušaičio eilėraščių rinkinys rusų kalba „Žemės laiptai“, o 1912 m. pasirodė ir „Kalnų takas“. Nepaisant visų aplinkybių, daug kas stebėjosi, kodėl J. Baltrušaitis – poliglotas, labai gabus kalboms, tikėtina, mokėjęs apie penkiolika užsienio kalbų – rašė eilėraščius rusiškai. Lietuviškai daugiau kūrė tik antroje gyvenimo pusėje.

1942 m. Kaune išėjo J. Baltrušaičio lietuviškai rašytų eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas“, kuriam įvadą parašė Balys Sruoga.

Išanalizavęs bene garsiausią J. Baltrušaičio eilėraštį „Ramunėlė“, jis padarė išvadą: „Štai ši pasaulėjauta, organiškas žmogaus ir gamtos sutapimas,  pagrindžia J. Baltrušaičio poetinės dvasios lietuviškumą.“ „Vargui – takui pro rugienas / Tavo žiedas – džiaugsmo kraitis. / Štai pasauly aš ne vienas, / Jo bedugnėj ne našlaitis...“

Intriguojanti pažintis

Poeto kūrybos gerbėjas ir vertėjas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991), prisiminęs keletą savo susitikimų su J. Baltrušaičiu, 1973 m. parašė atsiminimus „Susitikimai su poetu Jurgiu Baltrušaičiu“.

Prisiminęs pirmąsias J. Baltrušaičio publikacijas, rašė: „Tai buvo 1910–1911 mokslo metai. Mokiausi tada Panevėžio realinėje mokykloje, kur dėstomoji kalba buvo rusų, ir visi mokytojai, išskyrus kapelioną, – rusai. Lietuviai mokiniai buvome apimti kylančios krašte tautinio atgimimo dvasios. Ir šit vieno „Aušrinės“ straipsnio epigrafu eina ketureilis rusų kalba su parašu po juo rusiškomis raidėmis „Jurgis Baltrušaitis“. Mes, ketvirtokai, karštai susidomėjome poeto asmeniu ir nuliūdome, sužinoję, kad tai tikras lietuvis, rašantis rusų kalba.“

Mes, ketvirtokai, karštai susidomėjome poeto asmeniu ir nuliūdome, sužinoję, kad tai tikras lietuvis, rašantis rusų kalba.

Drąsinantis pasitikėjimas

J. Urbšys pirmą kartą garsųjį poetą J. Baltrušaitį susitiko 1915 m. Maskvoje, Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Būsimasis užsienio reikalų ministras nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas buvo perkeltas į Maskvą.

„1915 metai. Nominaliai esu evakuotas į Maskvą Rygos politechnikos instituto studentas, o iš tikrųjų dirbu apmokamu darbuotoju Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Mūsų kambaryje nuolat pulkavosi pagalbos ieškoti ateiną tremtiniai ir pabėgėliai. Šalutiniame mažesniame kambaryje sėdi Komiteto pirmininkas advokatas Petras Leonas. Kas norėjo jį matyti, turėjo pereiti per mūsų kambarį. Ir šit atsidaro iš gatvės durys ir į kambarį įeina aukštas, tiesus, tamsiu žieminiu apsiaustu (buvo žiema) žmogus. Kailinė apykaklė ir tokia pat apvali kepurė. Įeina ir tiesiai, nesidairydamas žengia į pirmininko kambarį. Tai komiteto vice-pirmininkas poetas Jurgis Baltrušaitis.“

1920 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos specialiosios misijos vadovu, o 1922 m. – Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru SSSR. J. Urbšys, prisimindamas šio laikotarpio susitikimus su poetu, rašo: „1922–1927 metai. Dirbu Berlyne Lietuvos pasiuntinybės konsulinio skyriaus vedėju. Girdžiu, jog retkarčiais pro Berlyną į Paryžių ar į Londoną pravažiuoja poetas Jurgis Baltrušaitis, atstovavęs tuo metu Lietuvai Maskvoje. Pravažiuodamas neaplenkdavo Pasiuntinybės, Kurfeurstendamm gatvėje, netoli Zoologijos sodo, arba Zoo, kaip berlyniečiai tą sodą trumpai vadino. /.../ Ir šit kartą pasisakau Baltrušaičiui norįs bandyti versti jo poeziją į lietuvių kalbą. Retrospektyviai į tą pokalbį žiūrėdamas, stebiuosi, kaip palankiai ir maloniai mano sumanymą priėmė Baltrušaitis. Jis net patikėjo man savo dailią, odiniais minkštais viršeliais užrašų knygutę, kurioje buvo jo ranka surašyti naujo rinkinio „Lilija i sierp“ („Lelija ir pjautuvas“) eilėraščiai. Nusipirkau kiek galint panašesnę knygutę, persirašiau visą rinkinį ir originalą grąžinau poetui – nors tiek neapvyliau jo... Perrašinėdamas taikiau, matyti, kiek ir į poeto braižą, nes kai kas iš vėlesniųjų tyrinėtojų palaikė mano knygutę originalia poeto knygute. Manoji, likimo viesului siaučiant, laimingu būdu pakliuvo į saugią vietą – Respublikinės bibliotekos rankraščių skyrių.“

Paskutinis susitikimas

Likimas J. Baltrušaičiui buvo palankesnis negu J. Urbšiui. 1939 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėju. Paryžiuje su šeima gyveno iki mirties (1944) ir išvengė sovietų arešto.

J. Urbšys užsienio reikalų ministru dirbo iki dramatiško Lietuvai 1940 m. birželio. 1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene buvo ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Į Lietuvą sugrįžo tik 1956 m.

J. Urbšys savo paskutinį susitikimą su poetu J. Baltrušaičiu Kaune 1939 m. taip pat įsiminė: „Paskutinį kartą mačiau poetą Kaune 1939 m. pradžioje, kai jis, išvykdamas į Paryžių, užėjo pas mane (buvau tada u. r. m-ru ) atsisveikinti ir savo naujos materialinės padėties aptarti.“

J. Urbšys atsiminimuose nepamiršo ir poeto J. Baltrušaičio sūnaus – įžymaus meno istoriko Jurgio Baltrušaičio, su kuriuo retkarčiais susitikdavo Paryžiaus pasiuntinybėje: „Sekretoriauju Lietuvos pasiuntinybėje. Susitinku kartkarčiais su poeto sūnumi, būsimu įžymiu meno istoriku – Jurgiu Baltrušaičiu. Tada jis mokėsi Sorbonoje. Meno istoriją ten dėstė tuomet garsus Henri Facillonas (1881–1943), kurio įdukrą jaunasis Baltrušaitis, baigęs Sorboną, vedė.“

J. Urbšys rašo, jog poetas norėjo, kad sūnus mokėtų lietuvių kalbą (teko ir jam ne vieną pamoką vesti) ir, Maironio žodžiais tariant, kad eitų „Lietuvos keliais“. Kai sūnus 1933 m. pradėjo dėstyti lietuviškai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune meno istoriją, tėvas J. Baltrušaitis buvo labai patenkintas. Vincui Krėvei prisipažino norintis, kad sūnus atidirbtų Lietuvai už jį ir už sugaištą laiką.

Fotografija kaip verslo objektas suformavo savitus ir kūrybingus fotomenininkus, kurie kartu su pavieniais įvairių sričių fotografijos entuziastais kūrė Kauno miesto gyvenimo metraštį. Iš fotografo ateljė ar jo asmeninių albumų į spaudą patekusiose ir specialiai jai sukurtose fotografijose užfiksuotos ne tik Laikinosios sostinės aktualijos, bet ir reikšminga paveldo informacija, kuri aktuali ateinančioms kartoms. Fotografijos darbai taip pat liudijo tuometinių fotografų meninį lygį, jų profesionalumą, poligrafinę spaudos kokybę.

Komercinei fotografijai svarbi data 1926 m. kovo 13 d., nes Kauno miesto komercinių fotoateljė savininkai įkūrė pirmąją šalyje organizaciją – Lietuvos fotografų profesionalų draugiją. Suvažiavimas vyko fotografo Karlo Baulo ateljė, Laisvės al. 57 numeriu pažymėtame name. Dalyvavo daugiau kaip 50 fotografų, buvo išrinkta valdyba, tarp kurių buvo ir M. Smečechauskas.

Organizacija vienijo visos Lietuvos fotografus, rūpinosi komercinių ateljė savininkų reikalais, bandė spręsti jų problemas, siekė fotografijos išsivystymo ir plėtros. Vėliau, 1932 m. gruodžio 17 d., taip pat buvo įregistruota Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, kurios steigiamasis susirinkimas įvyko 1933 m. sausio 15 d. Iniciatoriai buvo Petras Babickas, Kazys Laucius, Marijus Audėjus, Juozas Valentukonis, Adomas Varnas.

Komanda: laikraščio „Jaunoji karta“ bendradarbiai (iš kairės) poetai J. Aistis (Kossu-Aleksandriškis), A. Miškinis, K. Binkis ir kiti, 1935 m. / M. Smečechausko nuotr.

Ketvirtajame dešimtmetyje pradėtos rengti fotografijų parodos sukėlė didelį Lietuvos visuomenės susidomėjimą ir buvo gausiai lankomos. Šitoje srityje ypač aktyvūs buvo žydų gimnazistai ir apskritai lietuviška inteligentija.

Fotografija tarpukario Kaune buvo labai aukšto lygio, menininkai aktyviai konkuravo. Iškart po Pirmojo pasaulinio karo mieste dirbo keli fotografai, tačiau profesionalų kasmet daugėjo, tad fotoateljė pradėjo kurtis ne tik centrinėje miesto dalyje, bet ir Kauno rajonuose: Šančiuose, Vilijampolėje ir Žaliakalnyje.

Informacinis leidinys „Visa Lietuva“ nurodo, kad 1922 m. Kaune veikė 16 ateljė, su kuriomis dar konkuravo fotografai mėgėjai. 1931 m. veikė 30 fotostudijų, o 1938 m. – jau 48. Mokslininkai pripažįsta, kad Kaune nuo 1932 metų kūrybiškiausias ir labiausiai išgarsėjęs studijinis fotografas portretistas buvo latvis Karlas Baulas (lat. Kārlis Bauls).

Siekdami įsimenančios reklamos, fotografai savo dirbtuves pavadindavo skambiais vardais: „Modern“, „Zinaida“, „Ideal“, „Džiokonda“ ir kt. Dauguma fotomeistrų buvo Lietuvos žydai. To meto Europoje nebuvo įprasta, kad fotostudijos savininkė būtų moteris, tačiau dabartiniai ekspertai meninę moterų kūrybą labai vertina. Viena iš jų buvo garsi lietuvių fotografė Janina Tallat-Kelpšienė, kuri turėjo net Valstybės teatro fotografo statusą. Kita buvo Zina Bliumentalienė, kuri dar 1923 m. dalyvavo tarptautiniame Berlyno fotografijos konkurse ir pelnė net penkis apdovanojimus.

Dauguma fotoateljė buvo pačiame Kauno miesto centre. Taip pat ir M.Smečechausko – Laisvės al. 36 name. Tarpukario Kaune sustiprėjo fotografijos ir spaudos ryšiai. Profesionalūs fotografai pradėjo bendradarbiauti su periodiniais leidiniais. Pirmasis Lietuvoje gausiai iliustruotas tarpukario fotografų nuotraukomis buvo žurnalas „Krivūlė“ – estetinės krypties literatūros ir meno leidinys, leistas Kaune 1923–1925 m.

Teatre: operos solistas Stasys Santvaras, apie 1933–1934 m. / M. Smečechausko nuotr.

Vėliau pasirodė „Iliustruotoji Lietuva“ ir „Naujas žodis“, galiausiai – „Naujoji Romuva“. Įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose buvo spausdindami profesionalių fotografų portretai ar vinjetės, už tai jie gaudavo nuo 1,5 iki 4 litų, o už viršeliui parengtą nuotrauką – iki 8 litų, kai minimalus užmokestis ketvirto dešimtmečio pradžioje svyravo nuo 100 iki 120 litų.

Be to, M. Smečechauskas dirbo kaip fotoreporteris laikraščio „Lietuvos Aidas“ redakcijoje. Fotografuodamas negalėjo praleisti jokių svarbių įvykių tarpukario Kaune. Jo fotografijose užfiksuoti įvairūs politiniai susitikimai, profesiniai suvažiavimai, kultūros ir sporto renginiai. Apskritai M. Smečechausko fotografavimą galima išskirti į tris pagrindines sritis: ateljė, momentinė fotografija ir fotožurnalistika.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, komercinę fotografiją ištiko krizė, tai liudija ir M. Smečechausko žodžiai: „Palyginus su 1938 m., 1939 m. pajamos man yra padidintos 33 %, gi iš tikrųjų, mano pajamos 1939 m. ne tik kad nepadidėjo, bet dar sumažėjo. Tai yra visai suprantamas reiškinys, nes karui užėjus nustojau daug darbo, kadangi prie susidariusios padėties žmonės susilaikė nuo fotografavimosi. Be to, buvo sustabdyta emigracija ir žmonėms nebereikėjo fotografijų pasams, liudijimams ir pan. Savaime aišku, kad visa tai turėjo atsiliepti į mano įmonės veikimą ir sumažinti mano pajamas.“

Paskutinė M. Smečechausko fotografija datuota 1940 m., tada jo pėdsakai išnyksta. Greičiausiai jis žuvo per holokaustą arba sugebėjo emigruoti į užsienį.

Parodą „Mejeris Smečechauskas: dėmesio, fotografuoju!“ galite aplankyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje iki rugpjūčio 23 d.

Sielos ir kūno skausmai

Prisiminti, o gal ir iš naujo atrasti I. Simonaitytę, jos asmenybę ir kūrybą šiemet kviečia ir Maironio lietuvių literatūros muziejus (Rotušės a. 13, Kaunas) su gausybe netikėčiausių renginių, parodų ir edukacijų, skirtų I. Simonaitytės gimimo metams paminėti. Nuo vasario 23-iosios bus galima aplankyti parodą „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarys“ ir išvysti unikalius eksponatus: laiškus, rankraščius, knygas, praeitimi alsuojančius daiktus, asmeninį garderobą, mažiau matytas rašytojos gyvenimo fotografijas, pajusti to meto atmosferą.

Ėtmė Simonaitytė neištekėjo už dukters tėvo turtingo ūkininko Jurgio Stubros, tad su ne santuokoje gimusia Ėvike, neturėdamos savo namų, keliavo iš trobos į trobą. Kai dukra Ieva tapo žymia rašytoja, bendrauti panoro ir tėvas. Vėliau, Ėtmei sukūrus šeimą su kataliku žemaičiu Endrikiu Budriu, jų namuose Ėvikei taip pat neatsirado vietos. Jai teko glaustis pas motinos gimines, kurie nebuvo turtingi – viename ankštame kambaryje glaudė ne vieną alkstančią burną.

Paaugusi Ėvikė prižiūrėjo šeimininkų vaikus. Vasaromis, šiltomis ir saulėtomis dienomis, kai mažai raišai mergaitei po ilgos žiemos norėdavosi su kitais vaikais jei ne lakstyti po laukus ir pievas, tai bent pasišildyti saulėje, tekdavo kambario kampe supti vygį... Šie ir kiti vaikystės potyriai ir trauminės patirtys nugulė romanų puslapiuose: „Taip ir pasodino Rožę prie vygio. Nubalo Rožė dar daugiau negu anksčiau. Liovusi skaudėti kojelė vėl pradėjo iš naujo smelkti. Kaži kaip prie vygio netikėtai užsigavo, ir taip susopėjo, net ašaros ištryško. <...> Ir taip praverkta, ir taip prakentėta visa vasara stuboj. Žaliosios pievos su margais žiedais, linksmosiomis pleštekutėmis ir auksinioji saulė – beliko tik svajonė“ („Aukštujų Šimonių likimas“). Dar vaikystėje susirgusi kaulų tuberkulioze, likusi raiša, šešis kartus susilaužiusi savo biedną kojelę, daugybę laiko praleido gydymo įstaigų palatose Lietuvoje ir užsienyje.

Namuose: I.Simonaitytė savo bute. Kaunas. 1957 m. / Muziejaus nuotr.

Lemtingas sprendimas

Vienišumas tapo nuolatiniu talentingos moters palydovu, suformavusiu ir jos charakterį. Vaikystėje, kai augo be tėvo skurde ir nepritekliuje, kai nelankė mokyklos, nes bijojo leisti mergelę dėl silpnos sveikatos, kai neturėjo savo nuolatinių namų, buvo stumdoma giminių kaip nereikalinga našta.

Ironiška, tačiau tie patys artimiausi giminės – lietuvininkai, nusprendė mergaitės likimą, išleido į Klaipėdą mokytis siuvėjos amato: „...tegul eina tarnauti pas ūkininkus, kaip ir mes tarnavom (betgi smarkiau pakrutėjus tinsta ir pamėlynuoja koja); gerai būtų išmokyti siuvėjos amato (kas mokės?); o gal surasti septyniolikmetei senbernį ar našlį (jaunas neims šlubės)“. Pramokusi siūti, galėjo išsilaikyti, po truputį įsitraukė į lietuviškų organizacijų Klaipėdos krašte veiklą, ėmė rašyti spaudai.

Kūryba skleidėsi lėtai it rožių, kurias labai mėgo I.Simonaitytė, žiedai, kol pražydo visu ryškumu. Po daugybės eilėraščių ir apsakymų publikacijų spaudoje 1924 m. pradėjo rašyti apie tai, ką geriausiai žinojo ir jautė – apie Mažosios Lietuvos likimą. Niekas jos neskatino parašyti būtent tokį kūrinį, priešingai, klaipėdiečiai išklodavo tiesiai į akis: eilėraščiai – prasti, apsakymai nuobodūs. Rašytoja nepasidavė ir atėjus laikui ėmėsi didelio veikalo – parašė romaną „Aukštujų Šimonių likimas“.

Draugystė: I.Simonaitytė su moksleiviais prie vaišių stalo savo vasarnamyje. Priekulė. Apie 1971 m. / Muziejaus nuotr.

Vėliau I.Simonaitytė autobiografinėje knygoje „Nebaigta knyga“ (1965) apie savo jausenas rašė: „Jeigu neišdėsiu ant popieriaus, sprogs galva – man taip atrodo.“ Romaną, kuriame vaizdavo vienos genties, kelių kartų likimą Mažojoje Lietuvoje, I.Simonaitytė rašė dešimt metų – 1935 m. gruodžio 16 d. jis buvo išspausdintas tuo metu dideliu 3  000 egzempliorių tiražu ir apdovanotas pirmąja Valstybine premija.

I.Simonaitytės kūryba – autobiografiška. Kiekviename rašytojos sukurtame tipaže galima atrasti ir dalelę jos pačios savasties.

Šis romanas tapo autorės vizitine kortele, nes alsavo (ir tebealsuoja) begaliniu nuoširdumu, žodžio tikrumu ir atskleidė Didžiajai Lietuvai menkai žinomą ir visiškai nesuprantamą mažlietuvių gyvenimo koloritą: „Jaunasis Šimoniukas gimęs Aukštujuose, kur žiemą speigai laužo tvoras, trupina medžių šakas; kur vėjai ūžia ir švilpia pro ausis lyg vaikai išdykėliai, vis rieškutėmis mėtydami smiltis į akis; kur viesulai verčia medžius iš šaknų ir drasko šiaudinius stogus; kur, kelmus raudamas, žmogus sustingsta ir pučia į kumščius, norėdamas atšildyti sušalusius pirštus“ („Aukštujų Šimonių likimas“).

Neatvėrusi savo širdies

I.Simonaitytę, savamokslę rašytoją, Vanagų kaimo siuvėją, užgriuvo milžiniška šlovė: knygos buvo leidžiamos didžiuliais tiražais, verčiamos į užsienio kalbas, parengtas „Raštų“ šešiatomis, kuriami filmai, rašytoja domėjosi žurnalistai, jos gyvenimą stengėsi užfiksuoti fotografai, lankėsi moksleivių ekskursijos – autorė tapo gyvąja klasike.

Jaunystė: I.Simonaitytė su savo seserimi (kito tėvo) Marija Budryte-Šiliauskiene. Apie 1930 m. / Muziejaus nuotr.

Dėmesys ir džiugino, ir vargino, tad, būdama maždaug keturiasdešimties, I.Simonaitytė atsidėjo vien rašymui, jai buvo paskirta pensija. Viena po kitos pasirodė knygos „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ I d. (1939), „Be tėvo“ (1941), „Pikčiurnienė“ (1953) ir kitos.

I.Simonaitytės kūryba – autobiografiška. Kiekviename rašytojos sukurtame tipaže galima atrasti ir dalelę jos pačios savasties. Naujas menininkės psichologinis tipažas – stiprus, atkaklus, išdidus, kupinas savigarbos, nepalaužiamo gyvastingumo, niekam nenusileidžiantis, kartais piktas ir agresyvus.

Nors gyvenime buvo didžių meilės atradimų ir nusivylimų, pati autorė nenorėjo savo širdies nešioti ant delno, todėl autobiografinėse knygose tik žodeliu kitu užsiminė apie jaunystės metų simpatijas: „Aš ne iš tų, kurie mėgsta atverti savo širdį tarsi kiemo vartus, pro kuriuos įeina ir išeina kas tik nori...“ Nors kartais galime pajausti romantiškas, gal net valiūkiškas nuotaikas: „Žiūrėjau į jį kaip į kokį dievą. Tikrai būčiau galėjusi kryžiumi sudėti pirštus, tarsi maldai. <...> Jo balsas, tikrai neperdedant, buvo toks, kad būtum galėjęs klausytis ir ilsėtis, tarsi švelnaus vėjo dvelkime. Bet šitą visą harmoniją sugadino jo žmona. Negraži, stora, tranki, sena, daug senesnė už Kristupą, boba.“ („...O buvo taip“).

Autoritetas: Priekulės vaidintojų būrelis. Iš kairės antra I.Simonaitytė, trečias – Vydūnas. 1929 m. / Muziejaus nuotr.

Meilės jausmas rašytojai buvo svarbus ir apie tai gražiai ir jautriai rašė savo romanuose: „Ji amžina, ji buvo, ji bus. Ji atkelia vartus į nežinomą auksuotą pasaulį jaunuoliams...“ („Aukštujų Šimonių likimas“). Gyvenime I.Simonaitytė taip ir liko vieniša uola staugiančios jūros pakrantėje, anot rašytojos bičiulės Onos Pajedaitės, vieniša ne tik savo krašto, bet ir visos Lietuvos pakrantėje... Kaip uola, į kurios stiprybę ir talentą gali atsiremti kartų kartos.

Kas? Parodos „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarys“ atidarymas. Muziejininkų pasakojimus apie rašytoją lydės Andriaus Morkūno atliekamos Mažosios Lietuvos krašto dainos ir giesmės.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Vasario 23 d. 16 val.

Muziejų kolekcijų mobilumo projektą „...O buvo taip! Ievai Simonaitytei – 125“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Jo nukėlimo procedūros pradėtos dar pernai, bet reikalai nė kiek nepasistūmėjo.

Kultūros ministerijos atstovai, užklausti ir dėl paminklo nukėlimo, ir dėl to, kam jis priklauso, portalą kauno.diena.lt nukreipė į Maironio lietuvių literatūros muziejų, kurio padalinio – Vaikų literatūros muziejaus –  kieme, K. Donelaičio gatvėje, kūrinys ir stovi.

Muziejaus vadovai anksčiau teigė iškeldinimui neturintys pinigų. Jei kas tokius darbus finansuotų, jiems neprieštarautų.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas „Kauno dienai“ aiškino, kad „P. Cvirkos biusto klausimas yra kompleksinis ir nepriklauso vien nuo savivaldybės sprendimo ar norų“.

Dabartinę jo stovėjimo vietą vadino netinkama, nes „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro tyrimai rodo, kad, nepaisant literatūrinės veiklos, P. Cvirka aktyviai kolaboravo su sovietine valdžia ir taip darė žalą Lietuvai ir jos gyventojams“.

„Dabartinio muziejaus pastate ilgą laiką gyveno ir tarpukario veikėjas, nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, todėl P. Cvirkos biusto lokacija smarkiai disonuoja su šia vieta“, – teigė S. Rimas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Savivaldybė prieš tris savaites, kai domėjomės, buvo įsitikinusi, kad paminklo savininkai yra ministerija su muziejumi.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė tą paneigė. Šiandien ji teigė, kad vis dar aiškinamasi, kam priklauso šis P. Cvirkos biustas.

„Mes turime tokius faktus: 1951 m. įkurtas P. Cvirkos memorialinis muziejus, 1959 m. ten pastatytas paminklas, o tik 1965 m. rugpjūčio 1 d. LTSR Ministrų tarybos nutarimu P. Cvirkos ir S. Nėries memorialiniai muziejai reorganizuoti į respublikinius ir nuo tos datos Kauno miesto Kultūros skyriui nepriklauso. Tačiau pats pastatas Kauno miestui priklausė iki 1995 m. pabaigos, muziejus iki to laiko už patalpas mokėjo nuomą. Dokumento, kad paminklas būtų perduotas ar įtrauktas į mūsų apskaitą, neturime.

Tad dabar ir sprendžiama, kam galėtų ir turėtų teisiškai priklausyti paminklas. Jeigu bus nutarta, kad mums, tuomet mums“, – portalui kauno.diena.lt komentavo D. Cibulskienė. 

Menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės teigimu, tapytojo G. Markučio kūryba išsiskiria jautrumu gamtai, aplinkai, istorinėms architektūros detalėms.

„Iš subjektyviai svarbių smulkmenų susideda jo meninis pasaulis, kuriame dominuoja ekspresyvi tapybos maniera, kompozicijos dinamika. Autoriaus kūryba žavi originalumu, subtilia peizažų ir miestovaizdžių interpretacija. Tapybos darbuose atsiskleidžia autoriaus filosofija, jo svarstymai apie pasaulį ir aplinką, žmogaus būtį“, – sako menotyrininkė.

G. Markutis mokėsi Biržų I vidurinėje mokykloje, 1986–1993-aisiais studijavo statybos ekonomiką Vilniaus technikos universitete, 2002–2006 metais – dailės pedagogiką Marijampolės kolegijoje. Nuo 2006-ųjų dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir Suomijoje, taip pat – pleneruose, rengia personalines parodas (jų jau buvo daugiau nei 20). Yra tarptautinių plenerų organizatorius. Dailininkas išleido tapybos albumus „Gyvenimo paralelės“ ir „Minčių skrydis“.

Tapytojo G. Markučio kūrinių turi įsigiję Lietuvos dailės kolekcininkai, meno mylėtojai Suomijoje, Sankt Peterburgo muziejai, Vinicos dailės muziejus Ukrainoje.

Dar kvepia dažais

Naujoviška ir interaktyvi Maironio lietuvių literatūros muziejaus istorinė ekspozicija lankytojams atvira dar tik savaitę, tad visos patalpos dar kvepia dažais, ant liečiamų ekranų dar nenusėdo dulkės.

Muziejus iš esmės atsinaujino ir šeštadienio vakarą pakvietė kauniečius bei miesto svečius išbandyti naująją parodą. Įvairiose erdvėse išdėlioti pasakojimai, nuotraukos, atsiminimai, knygos apie žymiausius šalies rašytojus.

Tačiau į viską dabar galima pažvelgti išmaniai, mat ekspozicijoje yra ir planšetiniai kompiuteriai, ir ausinės, pro kurias galima išgirsti poetų eiles. Galima pasiklausyt ir išeivijos radijo, atidaryti stalčiukus ir juose rasti dar įvairiausių staigmenų. Lankytojai visas naujoves ypač teigiamai įvertino.

Likome tikrai maloniai nustebinti.

„Tikrai įdomi ekspozicija, viskas labai interaktyvu. Mums patiko pažvelgti pro pastatytą teleskopą ir ten pamatyti Maironį. Smagu, kad galima ir filmukus pažiūrėti, ir pakėlus senojo telefono ragelį jame išgirsti rašytojo balsą. Manau, kad reikės dar kartą ateiti, nes tikrai dabar labai daug naujovių“, – įspūdžiais pasidalijo kaunietė Deimantė.

Jai antrino ir kiti lankytojai. Štai viena pora tikino, kad apie atnaujintą muziejaus ekspoziciją jie nebuvo girdėję, todėl labai nustebo, kuomet šalia autentiškų Maironio daiktų rado ir interaktyvių pramogų.

„Vienoje salėje reikia duris atidarinėti, kitoje – ieškoti paslėptų stalčių, kuriuose rasi kas nors įdomaus. Likome tikrai maloniai nustebinti“, – prisipažino lankytojai.

Dar kiti pasižvalgė po buvusį kalėjimą bei rūsyje įrengtą parodą, skirtą kareiviui Šveikui.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Muziejų naktis

Liepos 3-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejus prisijungė prie tarptautinės iniciatyvos „Europos muziejų naktis“, tad lankytojus pakvietė neįprastu laiku. Visą muziejaus ekspoziciją šeštadienį buvo galima lankyti nuo 18 iki 24 val. Be to, muziejų naktį durys kauniečiams buvo plačiai pravertos ir kiekvienas norintis nemokamai galėjo užsukti ir pasisemti dar negirdėtų rašytojų istorijų.

Nieko nepraleisti ir pamatyti, ištyrinėti net slapčiausiais muziejaus erdves padėjo būtent šiai nakčiai skirtas orientacinis žaidimas-edukacija „Nepasiklysk muziejaus labirintuose“. Visų, kurie sėkmingai įveikė užduotis, laukė prizai. Žaidimą žaisti padėjo ir išmanieji telefonai.

Visus naktinėtojus muziejus taip pat pakvietė apžiūrėti fotografijų parodą „Modernus gyvenimas“, kurią pristato kūrybinis „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ jaunimo programos „Kauno iššūkis“ projektas „Komoda“. Šioje parodoje susitinka šiandiena ir tarpukaris, kurį išsaugotą galime rasti ir rašytojų namuose.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Vakarėjant ir nusileidus sutemoms Maironio sodas tampa įdomus ir paslaptingas. Muziejų naktį jį nušvies ir romantišką nuotaiką sukurs liepsnojantys fakelai, o paukščių čiulbesį papildys „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ Projekto „PUOTA: audio kultūra“ sukurti garso takeliai su jaunųjų kūrėjų poezija“, – lankytojus pasilikti ilgiau intrigavo muziejaus darbuotojai.