Nuotrauka, kurioje prie kapo stovi mažas berniukas, žinoma visame pasaulyje. Tai – šešiametis Vladas, o kapas jo mamos.
„Mama kalbėjo, kad viskas bus gerai. Sakė, nebijok“, – atviravo vaikas.
Trijų vaikų mama Marina – viena iš šimtų civilių karo aukų Bučoje.
„Rengiau Vladą šalia jos. Ji tuo metu miegojo. Paliečiau jos petį, sakau: „Marina, kelkis“. Supratau, kad ji atšalusi“, – prisiminė našlys Ivanas Drahunas.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
Vyras Ivanas prisimena, kad rusų kariams atakuojant miestą, žmona nebegalėjo nei valgyti, nei miegoti. Patyrė per didelį stresą.
„Ji beveik neišeidavo į lauką, nes labai bijojo šaudymų. Visi garsai ją gąsdindavo. Ji gėrė tabletes, daug tablečių. Dar gerdavo kavą ir sultinį. Nieko daugiau suvalgyti nepajėgdavo“, – sakė jis.
Be mamos liko du sūnūs ir vyresnioji dukra. Ji ant mamos kapo kas kartą atnešą konservų.
„Daugiau nieko padaryti negalime“, – atviravo duktė.
Pasiilgau tavęs ir atiduočiau bet ką, kad tu sugrįžtum. Pažadu rūpintis mūsų vaikais, apsaugoti juos. Myliu tave.
„Norime, kad jai nebūtų šalta ir ji nebūtų alkana“, – antrino mamos netekęs jaunėlis sūnus.
Ivano šeima gyveno rūsyje su kaimynais. Jie pasakojo, kad nuolatinės atakos buvo sunkiai pakeliamos visiems.
„Mes kone visą laiką sėdėjome rūsyje, vaikai išvis neišeidavo į lauką. Atakos vykdavo nuolatos, girdėdavome sprogimus“, – tikino kaimynė Olena Nahorniuk.
Mirusiosios šeima kartu su kaimynais jos kūną palaidojo paslapčia kaimynų namo vidiniame kieme.
„Okupantai neleido jos laidoti“, – aiškino O. Nahorniuk.
„Pagaminome karstą ir palaidojome ją deramai“, – pridūrė našlys.
„Pasiilgau tavęs ir atiduočiau bet ką, kad tu sugrįžtum. Pažadu rūpintis mūsų vaikais, apsaugoti juos. Myliu tave“, – prie žmonos kapo šnekėjo Ivanas.
